Baal Sulamas. Paskutinioji karta

Įžanginis žodis:
Yra istorija apie grupę žmonių, pasiklydusių dykumoje. Jie kentė badą bei troškulį, kol vienas jų rado vienuolyną, pilną įvairiausių gėrybių. Žmogus pradėjo šaukti ir pūsti ragą – galbūt jo nelaimingi bičiuliai išgirs ir taip pat įžengs į šį vienuolyną, pilną įvairiausių gėrybių.
Mes, visa žmonija, klaidžiodami siaubingoje dykumoje atradome kabalos knygas – šaltinį, galintį pripildyti mūsų sielas gyvybe. Ir galvodami apie bičiulius, likusius siaubingoje dykumoje, pučiame ragą, tikėdamiesi, kad mūsų broliai išgirs ir ateis pas mus, ir bus laimingi kaip mes.
Vadovaudamiesi savo žemiškuoju protu, mes galime apsirūpinti tuo, kas būtina. Tačiau vystomės, tik stumiami kančių ir nusivylimo, kad niekaip nepajėgiame susidoroti su skausmu ir mirtimi. Įsivaizduokite, kad yra knyga, aprašanti tikrosios tvarkos, saugumo ir ramybės sąrangą, garantuojanti pasitenkinimą ir taiką kasdieniame gyvenime. Mes turime galimybę sukurti nuostabią ateitį.

Kvietimas mokytis kabalos:
Aš nepriklausau iškilioms asmenybėms, tačiau mano protas šiose knygose sugebėjo rasti visa, kas būtina laimei. Jūs tuo labiau galite tai padaryti.

Kodėl skardena mano ragas?
Aš mums suteiktą galimybę suvokiu taip giliai savo širdyje, kad negaliu ilgiau ištverti, – nusprendžiau visiems atskleisti būdą, kaip pasiekti laimę. Aš išeinu pas žmones, pūsdamas ragą ir kviesdamas išrinktuosius, kad, pradėję mokytis ir suvokę šias knygas, pateisintų savo ir viso pasaulio egzistavimą.

Klausimas: Kada mane veikia supanti Šviesa? Tik pamokos metu ar ir tada, kai platinu? Turint omenyje, kad tai darydamas trokštu pasiekti Aukščiausiąjį susijungdamas su grupe.
Atsakymas: Mokymosi, platinimo, grupinės veiklos metu priklausomai nuo jūsų ketinimo susijungti su visais tam, kad atskleistumėte Kūrėją – atidavimo ir meilės savybę. Supanti Šviesa – tai Šviesa, kuri pripildys mane aukštesnėje pakopoje. Iš esmės aš jau esu visose savo būsimose pakopose. Tačiau to nejaučiu. Turiu pats jas pasiekti. To trokšdamas aš sužadinu aukštesnės savo būsenos poveikį sau pačiam – ir ji keičia mane pagal save. Viskas priklauso tik nuo mano noro, veržimosi jos link.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Susivienyti galima tik dvasiniu lygmeniu“

„Klausimai kelyje – 6“

„Mano taškui reikia tik šviesos“

Klausimas: Ar dvasinio pasaulio atskleidimas padedant kabalos mokslui gali užkirsti kelią katastrofoms?
Atsakymas: Priešakyje pasaulio laukia didžiulės problemos. Mes tai jaučiame, nors kol kas gyvename gerai – kaip anekdote apie žmogų, krentantį iš dešimto aukšto ir bekrentant manantį, kad viskas gerai.
Visi specialistai kalba apie pavojingą situaciją, kurioje yra pasaulis, taip pat netgi neva klestinti ekonomika. Mes patys sau ruošiame galingą uždelsto veikimo bombą – visose gyvenimo srityse.
Kabalos mokslas atsiskleidžia kaip visų pasaulio problemų bendras sprendimas – ne tam, kad išlaisvintų pasaulį nuo jų. Šios problemos duodamos būtent tam, kad pakreiptume pasaulį nauja linkme.
Kabalos mokslas – ne vaistas nuo smūgių, kad jaustumeisi gerai. Jis skirtas tam, kad pakeltų žmogų į kitą matavimą.
Todėl, kol žmonės nepajaus, kad privalo ne tik išsivaduoti iš bėdų, bet ir pasiekti kitokį gyvenimą – amžiną ir tobulą, mums bus sunku platinti kabalos mokslą. Juk kabala neduoda laikino ir dalinio sprendimo.
Kabalos mokslas kalba apie visą tavo gyvenimą, apie visą šią dabar tavo jaučiamą tikrovę,  kalba, kad ji yra neteisinga, laikina, išgalvota tam, kad kuo greičiau iš jos pakiltum į tikrąją, amžinąją tikrovę.
Juk tu esi jausmų rūke, be sąmonės, tarsi kritinės būklės ligonis. Turi išsigelbėti ir pakilti.
Kol kas žmonija to nejaučia. Bet palaipsniui, etapais, platinant kabalos mokslą, būtina pasiekti, kad visuomenė įsisąmonintų, jog mūsų pasaulis tėra koridorius į Aukštesnįjį pasaulį, ir mes privalome pakilti iš jo į dvasinį pasaulį. Ir tada jį pasieksime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pats rimčiausias žaidimas“

„Kas gi ten slepiasi manyje?“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

Pastaruoju metu, išryškėjus globaliai krizei, vis labiau jaučiama būtinybė sukurti teisingą visuotinę sistemą.
Kaip sakė Baal Sulamas, mūsų visuomenę turime pritaikyti naujoms sąlygoms – pagal gamtos reikalavimus.
Krizė atskleidžia būtinybę tapti panašiems į gamtą, pajusti globalų tarpusavio ryšį.
Manau, jog prie tokių davimo ir meilės santykių (panašumo į gamtą) galima pereiti virtualiojoje erdvėje, kur visas pasaulis galės pajusti tarpusavio ryšį ir buvimą kartu.
Iš visų egzistuojančių komunikacijos priemonių tokia vieta gali būti tik internetas, o ne televizija, laikraščiai ar žurnalai.
Tik interneto tinklas gali atitikti platinimo ir susivienijimo reikalavimus, kuriant globalią vaikų ir suaugusiųjų švietimo sistemą, ryšį, formuojantį vieningą jėgą, kuri leistų mums per internetinį ryšį pajusti vieni kitus – ir pereiti prie dvasinio ryšio.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vaistas nuo visų ligų“

„Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu“

„Krizė – ne prasimanymas, o tikrovė“

Svarbiausia dvasiniam vystymuisi – vaikų ir suaugusiųjų auklėjimas.
Reikia auklėti žmogų naujai tikrovei, kad ją įsisąmonintų, kad pažintų pasaulį, kuriame egzistuoja, suprastų kančių priežastis ir suvoktų gerąjį tikslą.
Tačiau aiškinti reikia švelniai ir su meile, nes vystomasi tik veikiant šilumai, – kaip inkubatoriuje. Tada žmogus pajus, jog verta atsimerkti ir sužinoti, kaip geriau realizuoti savo gyvenimą.
Kaip pavyzdį galima pateikti  psichologo Karnegio knygas, kuriose jis aiškino, kaip į pasaulį pažvelgti kitu žvilgsniu.
Ši knyga neatnešė daugiau pinigų – ji tik mokė naujo požiūrio į gyvenimą paprastu psichologiniu lygmeniu. Taip jis žmonėms palengvino gyvenimą. Nors pats gyvenimas perskaičius knygą nepasikeitė, gyventi tapo lengviau – ir žmonėms tai patiko. Knyga jiems buvo tarsi psichologiniai vaistai, gyvenimo eliksyras.
Mes atlikome didžiulį darbą ir turime ką pasiūlyti žmogui, kuris aktyviai ieško galimybės dvasiškai tobulėti, kuris, skatinamas taško širdyje, pats ateina į kabalą.
Mes jau pastatėme pakopą, leidžiančią prisiliesti prie dvasingumo ir augti toliau, mes atidarėme šias duris, pro kurias galima kilti  aukštyn.
Iki šiol nebuvo nei suprantamai parašytų knygų, nei vertimų į dešimtis kalbų – dabar visa tai galima rasti įvairiausiose žiniasklaidos priemonėse.
Todėl atėjo laikas kreipti dėmesį ne į tuos, kurie patys beldžiasi į mūsų duris, trokšdami sugrįžti į dvasinį pasaulį, o išeiti iš savo patalpų  ir kalbinti kiekvieną!
O norint pasiekti „nenorintį“ vartotoją, reikia kitų informacijos šaltinių ir priemonių.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kelias, kurį tiesiame“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Partnerystė su Kūrėju“

Klausimas: Jeigu knygoje „Zohar“ kalbama apie tikras būsenas, tai kaip teisingiau suprasti žemės drebėjimą, įvykusį Čilėje?
Atsakymas: Dvi priešingos jėgos, apie kurias pasakoja „Zohar“, nusileidžia į mūsų pasaulį, ir matome jų apraiškas žmonėse ir tautose.
Kol kas mes nematome tikrosios vystymosi tvarkos, nes dar nepasiekėme kabalos metodikos realizacijos, viduriniosios linijos.
Tik tada pamatysime, kad visa, kas vyksta, yra mums naudinga, ateina teisingu priešingų jėgų santykiu, idant būtų teisingai realizuota, ir veda mus gerovės, tobulumo, sveikatos, saugumo, visuotinės harmonijos ir galiausiai  – susiliejimo su Kūrėju link.
Bet kol nepradėjome išsitaisymo, kol kabalos mokslas nepaplito pasaulyje ir tautos nejaučia savo bendrosios paskirties – derinyje tarp tų jėgų surasti vidurio liniją, – mes negalime pateisinti ir įžvelgti būtinumo kančių, tekusių Izraelio tautai visos jos istorijos metu, arba dabar – Čilei, o anksčiau – kitoms tautoms.
Ir nežinia, ką dar gamta paruoš mums ateityje, jei nepaskubėsime pasinaudoti Šviesa, kad patys artėtume Kūrėjo link, o ne lauktume, kol gamtos jėgos privers mus tai daryti sukeldamos kančias ir bėdas.
Todėl būtina, kiek įmanoma, platinti kabalos mokslą, matyti jame vienintelę priemonę pasistūmėti viduriniąja linija. Vidurinioji linija – tai išsigelbėjimas.
Juk abi jėgos – ir kairioji, ir dešinioji – itin griaunančios, tik dešinioji veikia taip pridengtai, kad ne iš karto tai pajaučiame. Bet ji ne mažiau nei kairioji gali atvesti mus prie nepageidautinų padarinių.
Ir todėl privalome padėti vieni kitiems ir kaip galima plačiau skleisti kabalos mokslą. Juk likimas – mūsų rankose. Tada išsigelbėsime iš visų bėdų.
Priešingu atveju laukia smūgiai po smūgių. Pranašai rašo apie siaubingus įvykius, kurie turi atsitikti pasaulyje mūsų epochos metu, jei mes neįsikišime į tai, kas vyksta.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikroji krizė – ateityje“

„Eikime kartu su Šviesa!“

„Užtenka egoizmo!“

Klausimas: Kokį ketinimą turėtų jausti moteris, studijuodama knygą „Zohar“? Ar reikia stengtis savyje rasti tai, apie ką kalbama tekste? Ar reikia norėti, kad knyga ją veiktų? Galvoti apie susivienijimą su grupe? Prašyti, kad vyrai susivienytų?
O gal mokymasis moterims nėra toks svarbus, ir joms tereiktų tiesiog patarnauti vyrams bei užsiimti platinimu?
Atsakymas: Svarbiausia moterims –  platinimas. Bet tam ji turi žinoti, ką platinti, jausti platinimo svarbą, turėti tam jėgų.
Be abejo, platinimas moterims – vienintelė priemonė judėti pirmyn. Kitaip ji būtų panaši į moterį, kuri negimdo vaikų.
Gimdyti palikuonis – moters vaidmuo mūsų gyvenime. O vyro vaidmuo – aprūpinti moterį viskuo, kad ji galėtų gimdyti: pastatyti jai namą, duoti visa, kas būtina tam tikslui. Taip mes sukurti ir taip egzistuojame.
Moteris – tai centras, apie kurį viskas sukasi, juk ji gimdo – ir tai pats svarbiausias mūsų egzistavimo ant Žemės rutulio veiksmas.
Gimdymas dvasiniame pasaulyje – tai platinimas, nes būtent jis sudaro sąlygas gimti dvasiškai.
Bet kad galėtų platinti, moteris privalo dalyvauti mokymosi procese, studijuoti „Zohar“. Tačiau visa tai jai turėtų būti tik platinimo priemonė.
O vyrui priemonė pajusti teisingą ketinimą – mokymasis, ir, svarbiausia, susivienijimas.
Taip vyriška ir moteriška kūrinijos dalis papildo viena kitą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viskas – dėl moterų…“

„Kūrėjas girdi moters norą“

„Gimdymas ir dvasingumas“

Žmogų, kuris sąmoningai ieško dvasingumo, ir tokį žmogų, kuris vystosi natūraliai, veikia skirtingi raidos dėsniai.
Pažvelkite, kaip skiriasi klasikinė fizika, tyrinėjanti didelius materialius objektus, ir kvantinė fizika, nagrinėjanti elementariąsias daleles. Skirtumas tarp jų tarsi tarp šviesos ir tamsos. Įprastinė fizika kalba apie materiją, o kvantinė fizika – apie šviesą, kadangi kvantas – šviesos dalelė. T.y. kalbama apie kitą gamtos lygmenį, esantį netgi mūsų pasaulio plotmėje, kuris labai skiriasi nuo mums įprastos tvarkos.
Todėl jeigu žmoguje neatgyja kibirkštys iš sudužimo, tai jis taisosi kaip ir visa gamta, įsijungdamas į tokį žmogų, kuriame yra dvasinės kibirkštys, dvasinis siekis, kuriam kyla klausimas: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“
Vieni atlieka dvasinį darbą, o kiti jiems padeda: arba tuo, kad palaiko, arba tuo, kad trukdo, – ir taip visi kartu tobulėja.
Todėl kabalos mokslą reikia platinti tarp visų žmonių – juk kiekvienas, kurio jis nepalies bent kažkokiu aspektu, nedalyvaus išsitaisyme.
Atrodytų, kam žmogui gali rūpėti kažkokia galaktika, nutolusi nuo Žemės per milijonus šviesmečių?
Tačiau nesuprantame, kaip išsitaisymo pabaigoje priklausome nuo kiekvieno materijos gramo kažkokioje tolimoje žvaigždėje, kadangi jis taip pat turi prisijungti prie mūsų kaip tobulumo dalis, Begalybės Malchut.
Juo labiau tai pasakytina apie kiekvieną žmogų pasaulyje, kuris paprasčiausiai egzistuoja, kurio galbūt apskritai nejaudina dvasingumas.
Jis ne ką mažiau susijęs su išsitaisymo procesu tiek, kiek sugeba, ir jam taip pat reikia perduoti šias žinias.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

„Klausimai kelyje – 7“

„Kūrėjas privers mus susivienyti“

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Kaip prašyti Kūrėjo, kad Jis pakeltų mus virš mūsų gyvenime karaliaujančios neapykantos ir pasibjaurėjimo ir padėtų susijungti su artimu?
Atsakymas: Platinti kabalą, nes tik pritraukdami Šviesą, galime tai realizuoti.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Ar turėtume, platindami kabalą, jausti malonumą ir pasitenkinimą?
Atsakymas: Taip, nes kuo daugiau platinu, tuo didesnį išsitaisymą atnešu pasauliui.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Jeigu 2 milijonai susidomėjusių kabala žmonių panorėtų viename ketinime dvasiškai susijungti ir išsilaikytų šiame ketinime bent savaitę, ar tai galėtų pritraukti tokį galingą Šviesos srautą, kuris išvestų iš mūsų gyvenimo iliuzijos?
Jeigu tai įmanoma, kodėl mums nesuorganizavus kokybiškos reklaminės akcijos, pasitelkiant tokias žiniasklaidos priemones kaip Facebook, TV, interneto radijas ir pan.?
Atsakymas: Tai užsiimkite tuo!!! Pradėkite organizuoti tokią pasaulinę akciją!

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Pasaulyje yra daug kabalistinių centrų, koks jų tikslas? Jeigu Bnei Baruch yra vienintelis mokymo centras, kuriame mokoma tikrosios kabalos, ar tai reiškia, kad visi likusieji klaidina žmones? Kaip padėti jiems tai suprasti?
Atsakymas: Būtina platinti tikruosius kabalistinius šaltinius ir visiems parodyti, kad tik nemokamas jų studijavimas ir to supratimas teikia taisančią Šviesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kelias, kurį tiesiame“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Partnerystė su Kūrėju“

Klausimas: Kaip pasaulyje efektyviausiai platinti kabalą?
Atsakymas: Būtinas priemonių kompleksas. Juk mes kylame pakopomis, kuriomis dar niekas nėra užkopęs.
Iki šiol kabalistai ėjo asmeniniu keliu ir savo mokinius mokė grandinės, besitęsiančios nuo Adomo, principu.
Abraomas sukūrė metodiką ir grupę, kuri vėliau tapo Izraelio tauta.
Tačiau ji nukrito nuo dvasinės pakopos, ir paskutinius du tūkstančius metų kabalistai savo žinias ir vėl perteikdavo vienas kitam.
Mes gyvename naujoje epochoje, kai tūkstančiai ir milijonai visame pasaulyje pabunda dvasiniam pakilimui ir eina kartu su mumis. Mokymas akis į akį pasitraukė praeitin.
Šiandien grįžtame prie Abraomo situacijos, kai jis ištaisymą siūlė visiems babiloniečiams.
Kaip naujomis sąlygomis platinti kabalą? Galiu kalbėti tik tai, ką manau ir jaučiu aš pats. Kol neįgysime patirties – nesužinosime.
Netgi Šimonas nieko negalėtų patarti, nes naujos vystymosi būsenos dar neištirtos.
Savo laiku Baal Sulamas tikėjosi situaciją pakeisti savo laikraščiu, tačiau laikraštį tuoj pat uždarė.
Jis leido knygas, o jo mokiniai manė, jog tai sukels dvasinę revoliuciją, jog žmonės pagaliau išvys save tamsoje. Bet pasaulis gyveno lyg nieko nebūtų atsitikę.
Todėl mes bandome įvairius metodus ir ieškome efektyviausių.
Aišku viena: platinimas turi vykti kiek įmanoma plačiau, visomis kalbomis, visam pasauliui, kiekvienam žmogui.
Abraomas norėjo aprėpti Senovės Babiloną, o šiandien Babilonu tapo visas pasaulis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Platinimas – dvasiniam pakilimui“

„Partnerystė su Kūrėju“