Kad Izraelio tauta galėtų išeiti iš Egipto, reikalingas Faraono sutikimas. Jis turi žinoti ir suprasti, kodėl tai būtina. Ir tuomet Faraonas jiems atveria duris ir užtrenkia išėjus.
Tai reiškia, kad neplatindama kabalos mokslo pasaulio tautoms, Izraelio tauta negalės net pati išsitaisyti. Ne tik negalėsime realizuoti pasaulio tautų ištaisymo proceso, bet ir negausime metodikos tinkama, pilna forma, jeigu iš pradžių nesikreipsime į visas tautas, nesugersime jų norų ir nepakelsime jų Kūrėjui.
Mums būtina veikti tarp pasaulio tautų ir tai padės mums patiems stipriau susivienyti, įsijungti į Kūrėją ir perduoti Šviesą. Tai uždara sistema. Savaime suprantama, šitai vyksta laipsniškai, tačiau manau, kad jau priėjome tokį etapą, kai pasaulio tautos turi priimti šį visa savo jėga atsiskleidusį metodą.
Iš antisemitizmo augimo matome, kad pasaulio tautoms reikia taisymosi metodikos. Jeigu jau Kūrėjas žadina šias bangas, vadinasi Jis taip per pasaulio tautas kreipiasi į Izraelio tautą ir nori pažadinti juos veikti. O jei nereaguojame į Jo kvietimus, kaip kad nereagavome nacių Vokietijoje prieš aštuoniasdešimt metų, tai vyksta Katastrofa. Juk nenorime pastebėti, kad Kūrėjas kreipiasi į mus!

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Esu, nes esu!

Sekundė iki išsitaisymo

Egoizmas nebesislepia

Klausimas. Jei įsivaizduosime, kad žmonija – didžiulis ir galingas egoistinis organizmas, ar, staiga pajutęs ląstelę, tapusią jam priešinga – altruistine, nenukreips jis visos savo jėgos, kad ją sunaikintų?
Atsakymas. Mes, kabalistai, būtent tai ir jaučiame. Per visą žmonijos istoriją kabalistus menkindavo, be to, visi, kas tik norėjo, įskaitant pačius artimiausius žmones.
Toks požiūris į tuos, kurie studijuoja kabalą, vyrauja iki šiol. Sunku pasakyti, kad šį užsiėmimą palaiko, skatina ir gerbia kiti. Didžiulis egoistinis mechanizmas iš tiesų veikia, kad nuslopintų altruistinę ląstelę.
Deja, pasaulio požiūris į kabalą negali būti teigiamas. Jis ypač negatyvus, nepagarbus, niekinantis, grindžiamas baime ir dogmomis. Mūsų egoizmas išradinėja viską, kas įmanoma: įvairiausią mistiką, tikėjimus, praktikas, kad atitolintų žmones nuo kabalos.
Klausimas. Ir tai niekada nepasikeis?
Atsakymas. Turi pasikeisti. Manau, kad jau mūsų kartoje. Galbūt išgyvensime dar keletą nemalonių akimirkų, bet, galiausiai, viskas pasikeis.
Klausimas. Bet jei sakote, kad tokia žmogaus prigimtis, vadinasi, nekaltinate savo priešininkų?
Atsakymas. Aš jų nekaltinu. O kuo juos kaltinti? Jie neturi jokios valios laisvės, juos valdo Kūrėjas. Žinoma, aš nemyliu lazdos, kuri mane muša, bet ir suteikti jai kažkokią reikšmę, priskirti laisvę priimti asmeninius sprendimus negaliu, – taip yra valdoma iš aukščiau.
Todėl, kai girdžiu apie išpuolius prieš mane ir mūsų pasaulinę organizaciją, matau juos kaip stimulą mūsų darbui ir dar vieną patvirtinimą, kad Kūrėjas mūsų nepamiršta.
Klausimas. Jums nebaisu, kad šios jėgos gali sustabdyti platinimą?
Atsakymas. Aš turiu atlikti savo darbą tame fone, koks yra.

Iš 2016 m. kovo 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo ypatinga mūsų organizacija?

Kodėl mus kritikuoja

Ar ne per anksti kabalos mokslas atsiskleidė pasauliui?

Komentaras. Viena vertus, iš mūsų reikalaujama laiduoti vienam už kitą, o kita vertus, žmogaus širdis bloga linkinti ir laikui bėgant tik žiaurėja…
Atsakymas. Turėtų būti sistema, ištaisanti blogio pradą ir paverčianti jį į gėrį. Bet vietoje jos egzistuoja kita sistema, kuri dar labiau išpučia šį egoistinį pradą ir suteikia jam įvairių formų. Ši sistema vertina žmones, mokančius išradingiau vogti ir išnaudoti artimąjį.
Be blogio prado, stumiančio tave iš nugaros, dar yra reklamos sistema, viliojanti tave iš priekio kenksmingais malonumais.
Klausimas. Neabejoju, kad laidavimo idėja teisinga, ir labai norėčiau, jog ji prigytų visuomenėje, kur gyvenu ir auklėju savo vaikus. Abejoju tik, ar prigis ji sėkmingai, nes yra priešinga esamai vystymosi tendencijai.
Atsakymas. Laidavimo idėja prigis: arba dėl to, kad pasaulį užgrius labai didelės problemos, kurios nepaliks kito pasirinkimo (mes matome, kad tai įmanoma, jeigu pasaulis toliau vystysis natūraliai), arba mums pavyks nukreipti pasaulį į gerąjį, Šviesos, kelią.
Kaip bebūtų, mūsų būsena būtinai atneš kokį nors galutinį rezultatą. Visiems aišku, kad finišas jau arti, pasaulis tuoj tuoj sprogs. Kasdien įvykiai krypsta į bloga. Niekas nė nebesitiki kažko gero. Kai įjungiame radiją ar televizorių, nebelaukiame gerų naujienų.
Yra tik dvi galimybės: Šviesos kelias arba kančių kelias. Galima nuleisti rankas ir kvailai graužtis. Bet žmonės, siekiantys tikslo ir besivadinantys Israel („Jašar-kel“ – „tiesiai pas Kūrėją“), nori atskleisti sau Šviesą, o tai įpareigoja juos atskleisti Šviesą ir visiems likusiems (tai – svarbiausia).
Todėl jie atskleidžia žmonėms visuomenės ištaisymo per susijungimą metodiką, o susijungime yra Aukštesnioji jėga, arba kitaip grąžinanti į šaltinį Šviesa. Žmonės priims net ir aiškinimą apie Šviesą, tik duokite jiems pajausti, kad tai įmanoma, kad tai daryti verta.
Nėra pasirinkimo, tai jau visuotinė tendencija, kurią pasaulis nesąmoningai suvokia ir yra pasirengęs priimti. Jis mato, kad kitaip mes tiesiog surysime vieni kitus. Pakanka pažiūrėti, kas vyksta Ukrainoje, Sibire. Taip bus visur.
Klausimas. Ir tokios katastrofos akivaizdoje mes galėsime pasakoti apie žaidimus ir susijungimo mokslą?
Atsakymas. Taip, būtent tokioje situacijoje. Juk jeigu nepasinaudosime šia metodika šiandien, tai rytoj žūsime. Katastrofos jau laukia, kad viena po kitos leistųsi ant mūsų galvų tarsi parašiutininkai.

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Patikimos ateities raktas

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Priešybių darna gamtoje

Klausimas: Liko tik keletas dienų iki Berlyno kongreso. Mes norime jį pajusti jau dabar. Pajusti, kad visas pasaulinis kli yra tos pačios būsenos. Kaip tai padaryti?
Atsakymas: Visų pirma mums reikia suvokti, kaip smarkiai mes galime kas kartą sustiprinti savo tarpusavio ryšį ir vis intensyviau organizuoti kabalos platinimą pasaulyje. Būtent nuo to priklauso mūsų dvasinė būsena. Kita mūsų dvasinė pakopa priklauso nuo to, kaip stipriai mes išplisime pasaulyje, – tokiu lygiu mus ištaisys / pakels Šviesa. Nes mes egzistuojame ne dėl savęs, ne dėl savo pakilimo, o dėl to, kad išplistų kabala.
Baal Sulamas straipsnyje „Mozės ragas“ rašo, kad kabalos platinimas pasaulyje vadinamas ragu, kas reiškia Mozės kvietimą. Mozė – tai savybė, ištraukianti žmogų iš egoizmo (nuo žodžio „mošech“ – „ištraukti“). Štai tai mums reikia padaryti. Jeigu mes dar truputį padėsime pasauliui priartėti prie savojo egoizmo ištaisymo, tai ir mus pakels tiek, kiek pasaulis šito pareikalaus. O jei jis nepareikalaus, tai ir mūsų nepakels.
Kaip mirdamas sakė Ari? Taip atsitiko, kad tuo metu šalia jo nebuvo Chaim Vitalio, jo pirmojo mokinio, kuriam Ari perdavė šios išminties kelius. Baal Sulamas apie tai savo laiške rašo: „Icchakas Koenas, vienas iš Ari mokinių… įėjo pas šį jam mirštant ir verkė, kad dingsta viltis, kurią jie puoselėjo mokytojui gyvenant, pamatyti pasaulį, pilną gėrio, išminties ir Kūrėjo Šviesos. Ir atsakė jam Ari: „Jeigu atsirastų tarp jūsų bent vienas visiškai teisus – nepaimtų manęs iš šito pasaulio anksčiau laiko“…Ir sušuko mokinys: „Tai mes neturime jokios vilties?!“ Ir atsakė Ari: „Jei užsitarnausite, tai ateisiu pas jus ir mokysiu jus.“ Mokinys paprieštaravo: „Kaip gi tu ateisi mokyti mūsų, jeigu jau palieki šį pasaulį?“ Ir atsakė Ari: „Ką tu supranti giliose paslaptyse ir mano grįžimo pas jus keliuose!“ Pasakė ir iš karto numirė, kad gyventų kitame pasaulyje…“.
Tą patį sakė Baal Sulamas. Kadangi jo mokiniai buvo nepakankamo lygio tam, kad jis toliau su jais mokytųsi, jis mirė. Čia nėra jokių kitų išskaičiavimų. Jeigu žmogus reikalingas, tai jį laiko, duoda jam šią misiją, o jei ne, tai paima jį, – yra kito darbo. Todėl mums reikia suprasti, jog turime iš visų jėgų siekti išplatinti kabalos mokslą, ir tada mus pakels. Viena nuo kito visiškai priklauso! Ne tik nė vienas iš mūsų negalės pakilti (apie tai net nėra kalbos!), bet ir visa grupė stipriau nesusivienys, jei teisingai nedalyvaus kabalos platinime pasauliui.
Tikėsimės, kad šiais metais padarysime viską, kas nuo mūsų priklauso, ir tada iš tikro užsitarnausime išėjimą į Aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2011 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Europa – bendri namai, bendra problema

Susitiksime Berlyne!

Kabalos mokslo platinimo svarba

Jeigu studijuosime kabalą tik dėl žinių, nenorėdami savęs ištaisyti – iš to nebus jokios naudos! Svarbiausia – pritraukti sau gražinančią į šaltinį Šviesą.
Todėl praėjusiais amžiais kabalistai slėpė savo knygas, nes žmonės dar nejautė taisančios Šviesos poreikio.
Ir kam tada duoti žmogui knygą? Jis matytų joje tik negyvas raides, tuščias akutes.
Todėl kabala buvo draudžiama! Jeigu žmoguje nesubrendo teisingas noras – kabala jam nebus naudinga, ji atneš tik žalos, nes žmogus studijuos ją mechaniškai, taip ir liks kaip buvęs materialiame lygmenyje.
Bet tada kyla klausimas: kodėl platiname kabalą visiems, neaplenkiant tų, kurie dar neturi dvasinio noro, „taško širdyje“?
Todėl, kad mūsų norą sudaro visi lygmenys. Bendras dvasinis indas apima visas sielas, visus žmones, netgi tuos, kurių sielose dar neatsiskleidė dvasinio taisymosi rešimot, šios sielos negali pradėti taisytis tiesiog dabar, nes nejaučia poreikio pasiekti dvasinį tikslą.
Tačiau kiekvienas žmogus turi sielą! Ir visos jos sudaro Begalybės pasaulio Malchut. Todėl, kai prisijungiame visas šias sielas, jos įsijungia į mūsų ratą, ir mes spinduliuojame jiems mūsų pritrauktą supančią Šviesą, veikiančią visus, kurie kaip nors su mumis susiję.
Supanti Šviesa neveikia jų tokia jėga kaip veikia mus. Mumyse ji betarpiškai veikia dvasinį rešimo, o juose šis rešimo dar neatsiskleidė, ir Šviesa jį veikia netiesiogiai, bet, nepaisant visko, artina juos prie ištaisymo ir jungia prie mūsų bendro, dvasinio organizmo.
Todėl tai anaiptol ne beprasmis darbas! Baal Sulamas rašė, kad kabalos mokslo platinimas plačioms masėms ir yra vadinamasis „Mesijo rago kvietimas“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti gėrio jėgas

Kas yra tikrasis „platinimas“?

Kada mezgasi ryšys su Šviesa…

Priklausomai nuo to, kiek susijungsime ir dalyvausime bendruose veiksmuose (kongresuose, vienybės vakaruose, „stimuliatoriaus“ sistemoje), per mus ims ristis bendros Šviesos bangos, kurios palaipsniui priartins mus prie aukštesniojo pasaulio kranto.
Ir tada pamatysime, kad daugybė žmonių kartu įsisiūbuoja ant vienos bangos atlikdami bendrą dvasinį veiksmą!
O kadangi aukščiausia jėga sinchroniškai veikia daugybę įvairių žmonių, tai šioje sąjungoje atsiskleidžiančio dvasinio noro ir priešais jį esančios Šviesos galia pradeda veikti visą žmoniją – štai ši įtaka ir vadinama kabalos platinimu!
Žmonės nesąmoningai ims jausti šį reiškinį dėl to, kad mes visi esame sujungti į vieną sielą. Ir netgi tie, kurie nematė ir negirdėjo, neišvengiamai įsisiūbuos ant tos pačios bangos ir pajaus šį pasaulyje egzistuojantį dvasinį judėjimą. Pasaulis taps jautresnis Šviesos poveikiui.
Taip visą pasaulį įsiūbuojame bangomis, kurias kartu sukuriame, pakeliame visą pasaulį ir nuleidžiame – pakeliame davimo kibirkštis ir nuleidžiame egoistinį purvą, vis daugiau davimo kibirkščių atsiduria viršuje – ir žmonės ima klausti apie gyvenimo prasmę. Taip pagreitiname taisymosi procesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Magiška dvasingumo trauka

Kelias, kurį tiesiame

Ne prabanga, o išsitaisymo būdas

Iš Baal Sulamo straipsnio „Pratarmė knygai Panim Meirot“: Suprask, ką pasakė išminčiai: „Dovydo sūnus ateis tik tokioje kartoje, kur bus vien teisuoliai, arba vien nusidėjėliai“.
Todėl svarbu suprasti, kad nūnai mūsų laukiamas išlaisvinimas ir Mesijo atėjimas reiškia pažinimo tobulumą pasiekimą, kaip pasakyta: „Ir nebemokys žmogus žmogaus, kaip pasiekti Kūrėją, nes visi pažins Mane“.
O kai Izraelio sūnūs įgis visišką suvokimą, prisipildys žinių šaltiniai ir išsilies už Izraelio ribų visoms pasaulio tautoms, kaip pasakyta: „Ir visi žemėje pažins Kūrėją“, „ir atitekės pas Kūrėją ir prie Jo gėrybių“.
Kiekvienas turi pasiekti pakopą, vadinamą „Mesiju“. Ją galima pasiekti tik skleidžiant žinias apie Kūrėją, t. y. platinant kabalos mokslą pasaulyje visoms tautoms.
Tai ne Izraelio tautos valdžia, o idėjos apie žmogiškosios prigimties ištaisymą skleidimas, šią idėją žmonija įsisąmonins ir įvaldys.
Tai ir vadinama „karaliumi Mesiju“ – Izraelio karalyste, ketinimu „savybių panašumu suvokti Kūrėją“, kai visi kaip lygiaverčiai susijungia tarpusavyje duodami ir taip atveria aukščiausiąją jėgą ir amžinąjį gyvenimą.
Šį darbą turi atlikti kiekvienas žmogus. Tačiau už jo atlikimą yra atsakinga grupė žmonių, kurie dar senovės Babilone gavo šią ištaisymo metodiką.
Ta grupė, vadinama Izraelio tauta, jau praeityje išsitaisė, vėl krito pas likusius „babiloniečius“, susimaišė su jais, ir pirmoji turi išsitaisyti, nes joje įrašytos anksčiau ištaisytos būsenos.
Ištaisymo sklidimas pasaulyje vadinamas Mesijo laiku.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą

Kabalos mokslo platinimo svarba

Mano gyvenime problemų per akis. Kartais net atrodo, kad viskas nusibodo, viskas prarado skonį.
Visa, kas gyvūniška ir žemiška, kol kas reikėtų atidėti į šalį ir išsiaiškinti, kas svarbiausia: kokie šiuo metu mano santykiai su aplinkiniais?
Aš juos niekinu, man jie nerūpi, tegul prasmenga skradžiai… Neigiami jausmai aplinkinių atžvilgiu ir yra mano blogio pradas.
Jis kyla iš sudužimo: kažkada mes buvome sujungti, o dabar, priešingai, esame visiškai nutolę. Šis atradimas itin svarbus, kaip tik jo man ir reikia.
Aš ne atmetu, o renku šiuos neigiamus momentus, rodančius, kaip nekenčiu kitų. Kaip šaunu, kad tai man atsiskleidė!
Taip, aš nekenčiu ir niekinu kitus, man nuo jų bloga, mes beprotiškai nutolę – nuostabu. Dabar turiu galimybę imtis išsitaisymo.
Ir štai aš einu jų link, dedu pastangas, mokausi, dalyvauju platinime, – kad tik pajusčiau nors menką ryšį, kad nusilenkčiau, kur tik įmanoma.
Jei jaučiu, kad šiandien neturiu jėgų net žiūrėti į savo draugus, tai imuosi kokio nors mechaninio darbo bendro reikalo labui, – kol palaipsniui negrįžtu į bendrą srautą.
Kiekvienas gali būti nublokštas į tokią būseną, iš kurios pats nepakils. Ir todėl jis tiesiog privalo gauti palaikymą iš savo grupės ir iš visos mūsų pasaulinės bendruomenės, lygiai kaip netekusiam sąmonės reikalinga pagalba iš šalies.
O grupės turi atpažinti tokius atvejus ir tuoj pat „nukentėjusiems“ teikti skubią profesionalią pagalbą – tarsi gydytojai gelbėti jų dvasinę gyvybę.
Tai darydami mes „neištriname“ blogio žmoguje, o suteikiame paramą, kad pažadintume jį ir atvestume prie viduriniosios linijos, kuri jį ir suformuos. Tada visas blogis taps gėriu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo ko priklauso mano ateitis“

„Klausimai kelyje – 8“

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

Iš Šviesos galime reikalauti visų mums būtinų ištaisymų ir pripildymų.
Viskas, apie ką tik galime pagalvoti, yra Šviesoje – juk tai sukūręs mus Šaltinis.
Kai visais savo veiksmais (mokymusi, darbu grupėje, kabalos platinimu) pritraukiame sau Šviesą, ir ji pradeda mus veikti, tai po kurio laiko pajuntame tarsi stovį prieš kažką nežinoma.
Tai Šviesa jau pradeda artėti prie mūsų, nors jos dar nematome, bet jaučiame, kaip iki mūsų ateina jos „dvelksmas“ (ruach).
Tuomet jau galime atlikti kai kuriuos veiksmus, bijodami Jį prarasti – netekti šios Šviesos, šio pojūčio.
Taip pradedu formuoti savo santykius su Šviesa, bijodamas, kad ji, davimo santykis išnyks. Šviesa leidžia suprasti, kad nenorėdamas jos prarasti privalau būti duodančiuoju!
Imu visą laiką save tikrinti, stengiuosi likti su tokiu ketinimu ir savybėmis, kad išeičiau iš savo ego. Ir tada jaučiu šalia savęs ar savyje tam tikrą Šviesos buvimą.
Taip žmogus pradeda formuoti „šešėlį“ savo prigimtiniam, natūraliam norui mėgautis. Tokį pratimą su mumis atlieka Šviesa, tarsi sakydama: „Nori mane jausti?! Tai daryk taip! O jeigu ne – Aš išnyksiu…“
Šis žaidimas pamažu moko žmogų likti „šešėlyje“, kol tai netampa jo antrąja prigimtimi.
Dabar jis nori būti šešėlyje, jaučia, kad pakilti virš savo asmeninių išskaičiavimų yra ypatinga būsena. Taip iš lo lišma ateinama prie lišma.
Jis mato, kad ši būsena dvelkia tobulumu ir amžinybe. Tiksliau, ši būsena žmogui į naudą. O po to jis pradeda vertinti pačią būseną, pačią davimo ir meilės artimui savybę.
Visa tai su mumis atlieka Šviesa savo žaidimu – priartėdama ir nutoldama, kad šešėlis būtų tai iš Šviesos, tai iš žmogaus pusės: tai žmogus slepia savo egoistinį norą, tai Šviesa slepia save.
Taip žmogus palaipsniui suformuoja savo antiegoistinį ekraną (masach).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pro tamsos siluetą jau matosi išsigelbėjimas…“

„Aukštesniosios pakopos Šviesa“

„Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

Nežinia, kiek dar reikės dirbti, kad realiai pamatytume naują, ištaisytą pasaulį.
Tačiau mūsų darbo rezultatus  rodo tai, kiek žmonija pabunda.
Kaip šio pabudimo rezultatas turi įvykti tam tikri dideli kokybiniai pokyčiai, ir žmonės pradės jausti dvasinę realybę.
Tam mums reikia pasiekti bendrą galią, kuri vadinasi „šeši šimtai tūkstančių sielų“.
Šią galią mums reikia pasiekti tiek dydžio, tiek jėgos prasme – žmonių, siekiančių dvasinio tikslo, kiekiu, ir  jų tarpusavio ryšio, kuris juos vienija, jėga.
Kai tik pasieksime tokią „šešių šimtų tūkstančių sielų“ galią – priešais mus atsivers dvasinis pasaulis.
Tai ir yra kabalos platinimo tikslas – į šį judėjimą įtraukti tiek žmonių, kad galėtume pasiekti „pirmąją stotelę“ dvasiniame pasaulyje – atverti dvasinę tikrovę.
Kai mes susivienysime taip, kad kiekybę padauginę iš kokybės gausime reikiamą galią (P = UxI – galia lygi įtampos ir srovės stiprio sandaugai) – atsiras dvasinis indas P, kuriame galės atsiverti Kūrėjas.
Tuomet visi šio bendro indo dalyviai pajus atsiveriančią dvasinę tikrovę. Tai vadinasi Kūrėjo atsivėrimu kūriniams.
Tai priklauso tik nuo to, kiek mums svarbus dvasinis, o ne materialusis pasaulis. Mes jau konstruojame šį bendrą Kūrėjo atvėrimo indą, bet kol nebaigsime, negalėsime jo pamatyti.
Jis pasireikš mūsų jutimuose, kartu su Kūrėju jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tu atsakingas už 7 milijardus vaikų“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Partnerystė su Kūrėju“