Baal Sulamas, „Valios laisvė“: Nors kiekvienas žmogus bet kuriuo atveju turi savo pagrindą, realiai jėgos atsiskleidžia tik aplinkoje. Tik aplinkos pasirinkimas lemia žmogaus galią pakilti aukščiau savęs, už kurią jis vertas apdovanojimo ar bausmės. Pasirinkęs aplinką, žmogus jai atsiduoda kaip molis puodžiaus rankoms.
Galimybė rinktis teisingą aplinką suteikiama tik tiems žmonėms, kurie turi tašką širdyje. Juk jiems dabar teks vystytis Žmogaus (Adomo), panašaus (dome) į Kūrėją, pakopoje. Būtent tie, kuriuose pabudo šis taškas, jų sielos šaknis, gauna impulsą įžengti į teisingą aplinką. Jiems reikia apsispręsti – žengti ar ne.
Tai ir yra teisingas pasirinkimas – tarp gavimo noro ir taško širdyje, davimo noro užuomazgos, t. y. priešingos pusės. Kai yra šie skirtingi poliai, galiu rinktis. Kaip? Įsitvirtindamas teisingoje aplinkoje. Kartu noriu sustiprinti vieną faktorių, kad atsvertų kitą.
Jei neturiu antrojo taško, jei viskas, ką turiu – vien noras gauti, tai jis ir formuoja mano „pasirinkimą“, kai tarsi šuo seku paskui kvapus gatvėje, siekdamas savanaudiškų tikslų – štai ir viskas.
Klausimas: Nepaisant šito, integraliuoju švietimu mes juk siūlome žmonėms patiems kurtis geresnę aplinką?
Atsakymas: Teisingai, kurti geresnę aplinką jų norui gauti, o ne taškui širdyje. Taip, kad žmogus žinotų: bendrame rate, susivienijus galima pagerinti savo materialųjį gyvenimą.
Tačiau iš tikrųjų tašką širdyje turi visi, jis glūdi kiekviename nore, arčiau ar giliau. Apie tai pasakyta: „Visi pažins Mane, nuo mažo iki didžio“. Organizuodami, rinkdami žmones ir perleisdami jiems grąžinančią į šaltinį Šviesą, greitiname šio taško pabudimą, kad jis prasimuštų į paviršių. Ateis diena, kai žmogus, susipažinęs su integraliąja metodika, panorės studijuoti kabalos mokslą. Kodėl? Jis ir pats nežinos – tiesiog panoro…
Vienaip ar kitaip, integraliosios grupės nėra kabalistinė aplinka, nes jos neturi kairiosios linijos. Mes jais rūpinamės kaip savo auklėtiniais, mokydami gerų tarpusavio santykių, atjautos ir vienybės, bet neįtraukiame vidinių  trukdžių egoizmo, užuodusio, kurlink krypsta reikalas. Apie rimtesnį darbą kalbame kabalistinėje aplinkoje.

Iš 2013 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Dvasinės linijos pradžios taškas

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Nuomonė (buvęs Europos Parlamento narys D. Kjeza): Mes esame pereinamojo laikotarpio, kuris neturi precedento istorijoje, pradžioje. Trijų paskutinių amžių istorija baigiasi. Šiandien aišku, kad visi planetos ištekliai beveik išsemti. Todėl visa, prie ko esame pripratę, keisis, pinigų civilizacija baigsis.
Tai iš tikrųjų pasaulinė krizė. Mes pakeitėme pačios gamtos kryptį.
Ankstesnė demokratija miršta, pusė gyventojų neina į rinkimus, reikia sukurti naują judėjimą su savivaržos vėliava, keisti save ir savo gyvenimo būdą.
Tačiau ir tie, kurie galėtų savo vartotojiškus poreikius apriboti, negalvoja apie tai, nes mumis manipuliuojama. Žmones pavertė pirkimo instrumentais. Daugumos smegenys yra kontroliuojamos. Mes gyvename rinkai, ji diktuoja mūsų veiksmus, esame nelaisvi. Žiniasklaida tai nutyli, bet sako, kad turime pirkti, nes perkamoji galia rodo mūsų vertingumą. Žiniasklaida papirkta reklamos, dėl to ją būtina nacionalizuoti. Taip pat reikia nacionalizuoti visus bankus, kurie leidžia pinigus, kitu atveju prarandame pinigų kontrolę.
Komentaras: Viskas teisinga, išskyrus vieną: jei prieš šiuos pokyčius neužsiimsime integraliuoju auklėjimu, nieko nepakeisime, juk žmonės apskritai netiki, kad pokyčiai įmanomi. Turime parodyti, kokiomis priemonėmis ketinama keisti visuomenę. Kitaip paaštrėjusi krizė sukels pasaulyje karą.

Sąlygos, kurias reikia įvykdyti grupėje:
1. Nusižeminti prieš grupę ir rodyti, kad esi dėl jos pasiryžęs viskam, net visiškai anuliuoti save.
2. Aukštinti grupę ir įkvėpti tam draugus.
3. Didinti tikslo svarbą: davimo, Kūrėjo – kaip ištaisyto, altruistinio mūsų atvaizdo ir dvasios, užpildančios mus visus kartu tarsi vieną žmogų su viena širdimi, kurioje išnyksta visos mus skiriančios ribos ir skirtumai.
4. „Vadovautis išminčių patarimais“, tai yra mokytoju ir knygomis, kelti mokytojo ir mokymosi svarbą. Negalime keliauti be mokytojo, nukreipiančio teisingu keliu, kitaip visada suksime ten, kur ves mūsų egoizmas, ir net nesuprasime, kad einame ne į tą pusę. Būsime tikri, kad einame teisingai, bet tai neabejotinai bus priešinga kryptis.
5. Visas mūsų darbas ir pastangos, iš esmės, turi atvesti prie maldos: noro, kurio negalime realizuoti – davimo, susiliejimo su aukštesniuoju pasauliu per draugus, siekio. Šis noras pritrauks grąžinančią į šaltinį Šviesą, ištaisysiančią mus. Malda – tai pats galutinis veiksmas.
6. Papildoma ir būtina sąlyga – platinimas! Tik platindami galime gauti tikrą norą duoti. Jeigu noriu suteikti Kūrėjui džiaugsmą – tai mano asmeninis noras, į kurį įsiterpęs mano egoistinis interesas. Todėl turiu prisijungti prie tų, kurie žemiau manęs, ir pakelti jų norus aukštyn, pradžiugindamas Kūrėją galimybe užpildyti žemesniuosius. Aš pats lieku viduryje – nesiekiu naudos. Teprašau leisti atlikti šitą veiksmą. Tai reiškia – būti vamzdžiu, jungiančiuoju kanalu.
7. Paskutinė sąlyga – nuo viso šito jausti didžiulį džiaugsmą, užpildantį mane ir visus pasaulius!
Šios sąlygos apibrėžia būseną, kurią turime pasiekti ir kurioje turime gauti visą mums priklausantį apdovanojimą.

Iš 2013 m. lapkričio 29 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Klausimas: Kaip jūs atlaikote tokią gausybę kaltinimų ir įžeidinėjimų?
Atsakymas: Jeigu mes būtume neteisūs, tai visi įžeidinėjimai, kaltinimai ir visas aplink mus kylantis triukšmas mums pakenktų. Bet kadangi esame teisūs, tai visas šis triukšmas tik labiau mus garsina ir plačiosioms masėms suteikia galimybę sužinoti, kad mes egzistuojame, ir išsiaiškinti, kuo mus kaltina ir kas mes tokie. Mūsų atveju nėra blogos reklamos.
Todėl visa neigiama reklama mums yra teigiama, juk būtent ji parodo mus žmonėms, kurie apie mus visiškai nieko nežinojo, o tada jie jau greitai galės išsiaiškinti, kur esmė.
Todėl tie, kurie mūsų pasaulio lygmenyje dergia vienas kitą, kadangi visi jie neteisūs, koneveikia vienas kitą – ir taip užsidirba sau taškus. O kadangi mūsų pusėje nesavanaudiška tiesa, kuri su kiekviena diena vis labiau pasitvirtina, tai visa reklama prieš mus – galiausiai yra mums naudinga, nes rodo žmonėms, kad toks reiškinys kaip visuomenės integralaus vystymosi metodika, jos išsitaisymas – egzistuoja!

Klausimas. Kokie ženklai rodo, kad noras yra ištaisytas?
Atsakymas. Ištaisytas noras gali susijungti su kitais norais. Jį galima patikrinti pagal tokį požymį. Jei keletas norų susijungia tarpusavyje, vadinasi, jie tam tikru laipsniu yra ištaisyti ir turi bendrą ekraną.
Du norai, susijungę tarpusavyje, jau gali sudaryti dvasinį parcufą. Lygiai taip pat kaip susiliedamos dvi ląstelės duoda pradžią naujam organizmui. Kiekviena iš šių ląstelių – egoistinė, todėl jų susijungimas vyksta dėl Aukštesniosios jėgos poveikio. Nors kiekviena ląstelė pagal savo egoistinę prigimtį turi saugoti savo ribas, bet pasireiškia instinkto jėga, kuri priverčia jas susijungti.
Gamtos jėga sujungia ląsteles, sudaužydama jų egoistinius ekranus, apvalkalus, kurie neleidžia joms susilieti. Vis dėlto gamtoje viskas vyksta automatiškai, pagal instinktus, o mums reikia to paprašyti, juk mes neįprasta gamtos dalis, mes trokštame supanašėti su Kūrėju. Mes naudojamės Jo jėgomis, bet patys formuojame kūrinį. Kaip yra pasakyta, kad Kūrėjas viską paruošė ir sudaužė kūrinį, o teisuoliai ištaiso ir atkuria jį.

Iš 2013 m. spalio 30 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžiaus atradimas: Kūrėjas nesukūrė kūrinio!

Susiję amžinai

Bulgarijos kongresas. Ketvirtoji pamoka
Klausimas. Pasakyta, kad turime prieiti ligi ašarų vartų. Kaip suprasti, jog neapgaudinėjame patys savęs?
Atsakymas. Negalėsime apsigauti, nes esame taip kratomi iš aukščiau, kad galiausiai būtinai prieisime prie to, jog tikrai prašysime Kūrėjo dvasinio išgelbėjimo. Mes turime tiesiog stengtis maksimaliai vykdyti visus reikalavimus, greitinti vystymosi procesą, ir būtinai prie to prieisime. Pažadu jums, nes pats pajutau, kaip veikia ši metodika.
Taip mes vystomės. Pagrindinė žmonių masė, kasdien dalyvaujanti mūsų raidoje, žengia pirmyn. Tikiuosi, kad tai iš tikrųjų artimiausiu laiku ims reikštis mumyse.
Jau šiandien, skaitant Torą ir kitas kabalistines knygas, jums tampa aišku, jog esame teisingame kelyje. Imate jausti ir suprasti, apie ką tose knygose kalbama. Taigi nesijaudinkite, anksčiau ar vėliau vis tiek pravirksite.
Ašaros – tai savojo bejėgiškumo, menkumo būsenos (tai ir vadinama „ašarų vartais“) suvokimas, kai nieko nepajėgiu pats padaryti ir suprantu, kad tik Kūrėjas viską gali atlikti vietoj manęs.
Klausimas. Vis dėlto kaip suprasti, kad iš tikrųjų priėjau prie to, o neapsigaudinėju?
Atsakymas. Nesijaudinkite, jums bus leista tai suprasti. Darykite viską, kas nuo jūsų priklauso, ir jumyse ims skleistis vis naujos ir naujos būsenos. Tai – nauji rešimot. Jiems atsiradus, žmoguje kyla nauji pojūčiai. Tiesiog eikite į priekį ir pamatysite, kaip viskas atsiranda savaime.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. ketvirtosios Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti Kūrėjo didybę

Melsti vidinės davimo jėgos

Klausimas: Daugelis vyrų ir moterų mano, kad jie nėra kuo nors ypatingi ir todėl jiems nesiseka susirasti partnerio. „Kodėl kažkas turėtų norėti užmegzti santykius būtent su manimi, kai aplinkui daugybė alternatyvų?“. Moterys tai jaučia ypač stipriai. Kaip gi „išsikapstyti“ iš šios „duobės“? Kaip išsilaisvinti ir nebebūti užsidariusiems savyje, matant kitų sėkmę?
Atsakymas: Pavyzdžiu galėtų būti Izraelio tauta, kuri didesnę savo istorijos dalį laikė save viena didele šeima. Joje visada buvo piršlių ir piršlienių, taip pat kitų žmonių, kurie rūpinosi visuomenės gerove ir, be viso kito, dar tuo, kad nė viena mergina neliktų vieniša. Galima sakyti taip: jeigu kažkuris šlubavo dešine koja, jam parinkdavo partnerį, šlubuojantį kariąja, kad nė vienas nesijaustų pažeidžiamas. Nuo senų senovės, iš kartos į kartą „visas pasaulis“ kiekvienai nuotakai ieškojo jaunikio ir prireikus merginos vykdavo kad ir už devynerių jūrų marių.
Šis pirmaeilis socialinis rūpestis, ši atsakomybė yra žydų tautos kraujyje ir ji vienodai reiškėsi visose žydų išblaškymo vietose, nesvarbu, Jemene, Rusijoje ar Europoje. Nuo pat pradžių žydų bendruomenė buvo sukurta būtent kaip vieninga šeima. Bet išaugęs egoizmas nutraukė buvusius ryšius, ir šiandien bendruomenė pavirto „ištremtųjų sambūriu“.
Taigi mes inicijuojame integralųjį auklėjimą tam, kad atkurtume pažeistą prioritetų tvarką. Abipusis rūpinimasis visuomenės gerove, be jokios abejonės, turi apimti ir sėkmingų šeiminių porų sukūrimą atitinkamos socialinės atmosferos sąlygomis. Tai „suminkštins“ žmones ir pažadins juos ieškoti tinkamų partnerių pagal naujas vertybes. Jeigu visuomenė iš tikrųjų persismelks šia dvasia, problemos neliks.

Iš 2013 m. birželio 9 d. 195-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Melodija dviem balsams

Pirmoji meilė: ne vien jausmų proveržis

Meilės atgimimas

Visi mes susiję vieni su kitais panašiai kaip vieno kūno organai ir ląstelės. Mūsų organizmas – tai persipynimas begalės ryšių tarp mažyčių fragmentų, sistemų ir visumos. Taip pat ir mes persipynę tarpusavyje. Tarsi esame tam tikroje sferoje, kuri sklidina įvairiausių siūlų, rišančių mus į vieną visumą. Jų –  nesuskaitoma daugybė, ir kiekvienas ryšys suveikia lazerio greičiu, akimirksniu.
Neprivalome patys tiesti ir formuoti šių ryšių – jie atsiskleidžia mums kaip esantys. Atsiskleidžia iš Begalybės pasaulio Malchut būsenos: ji patiria sudužimą, todėl jos dalys mums atrodo kaip atskiros, nutolusios viena nuo kitos.
Šis atstumas tarp jų reikalingas tam, kad sukurtų perspektyvą, ekrano gebą, kuri leis mums įžvelgti jas ir ryšius tarp jų. Kitaip tai būtų neįmanoma – mes gebame pamatyti vaizdo detales tik su sąlyga, kad jos atsiskyrusios viena nuo kitos.
Kad galėtume pamatyti visiškai vientisą sistemą ir įsijungti į ją, privalome įgyvendinti principą „mylėk artimą kaip patį save“. Juk „artimas“ – tai ne prašalaitis, o aš pats. Į ką bežiūrėčiau, matau savo dalis, esančias manyje, kurios man rodosi atitolusios, priešingos: šitaip galiu geriau matyti sudužimą. Jis manyje veikia tuo stipriau, kuo labiau suskaidytą ir nepasiekiamesnį pasaulį matau savo akimis. Šis išfokusavimas patvirtina atskirtumą manyje pačiame.

Iš 2013 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik vienas dėsnis

Stipriau prilipti prie Kūrėjo

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Klausimas: Kaip pamatyti savyje blogį ir sužadinti neapykantą jam?
Atsakymas: Neįmanoma savyje įžvelgti blogio, jei nesi grupėje, vienybės taške, susivienijime. Reikia prisišlieti prie šio susivienijimo ir visą laiką į jį gilintis, tyrinėti, tikrinti, stengtis įsiskverbti į  jo vidinę esmę.
Mūsų susivienijimo gelmėje atskleidžiu vidinę, dvasinę sistemą. Kai atskiros dalys ima teisingai jungtis, jose palaipsniui atsiranda dvasinė konstrukcija, kuri sudaryta iš dviejų priešingų, bet viena kitą papildančių jėgų. Šitaip aš jau pats kuriu vienybę  ir taip surenku savo dvasią, suklijuoju indą. Visas jo dalis sudaro noras mėgautis, bet jos susisieja tam, kad papildytų viena kitą, tai yra – dėl davimo.
Pagal tai, kiek įeinu, įsigilinu į tokios konstrukcijos, surinktos iš priešingų elementų, aiškinimąsi, analizę (skaidymą dalimis) ir sintezę (sujungimą), palaipsniui randu visus atsakymus. Todėl nuolat mąstyti apie žmonių vienijimąsi, stengiantis matyti juos tarpusavyje susijusius – tai reiškia siekti dvasinio pasaulio atskleidimo. Juk visa žmonija savo vidumi susijusi, tik mes šito nematome.
Noras atskleisti šį ryšį, būti ir gyventi jame, jį jausti – reiškia siekti Kūrėjo. Juk jėga, iš vidaus jungianti visas dalis, – tai Aukštesnioji jėga.
Mūsų susivienijimo viduje atskleidžiu, kad „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas“. Aš ne šiaip sau surenku visas mūsų dalis, sudėdamas bendros sielos dėlionę, bet stengiuosi joje atskleisti Kūrėją. Tai Jis man suskaidė visą pasaulį į dalis tam, kad surinkčiau jas atgal į vieną paveikslą ir pamatyčiau Jį. Sudėdamas šią dėlionę, aš atkuriu Kūrėjo paveikslą.
Paprastose dėlionėse nupiešti medžiai, žolė, saulė, o šitoje – Kūrėjo paveikslas. Jei pasieksiu Šviesą Chasadim, ji man padės sujungti šią dėlionę – jos dalys jau nebebus priešingos viena kitai ir nebeatstūminės viena kitos. O kai imsiu dirbti su gavimu dėl davimo, tada šios dalys bus pasiruošusios prilipti viena prie kitos kaip magneto gabaliukai.
Iš visos šios skirtingų dalių tarpusavio sąveikos, jų teigiamo ir neigiamo požiūrio į vienijimąsi lipdau Kūrėjo formą. Jį sukurti galima tik tokiu būdu. Neįmanoma Jo atskleisti tik su viena teigiama davimo jėga, prieš kurią niekas neveikia. Todėl tik suskaldymas mums suteikia galimybę atskleisti Kūrėją.

Iš 2013 m. lapkričio 26 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susieti vienu tinklu

Atsistosime po Šviesa

Aplenkiant gamtą

Sakoma: „Stengeisi ir radai“, tai yra rezultatas tarsi atitolęs nuo pastangų. Pastangos priklauso nuo tavęs, dėl jų tavęs laukia netikėtas radinys. Todėl visada reikia stengtis tol, kol rasi!
Bet patikrink, ar tikrai dalyvauji tame procese ir iš tikrųjų stengiesi, ar tau tik taip atrodo? Kartais žmogus gyvenime labai sunkiai dirba, o visos pastangos nueina veltui. Todėl mums ir duotas kabalos mokslas, daugybė knygų ir straipsnių, kad paaiškintų, kaip teisingai stengtis.
Juk žmogus gimsta, gyvena ir miršta, vėl gimsta – gyvena – miršta taip ir neatskleidęs dvasinio pasaulio. Galima kaltinti Kūrėją, bet juk Jis davė mums visas priemones. Iš tiesų, kiekvienas žmogus kada nors gyvenime gauna tokią galimybę priklausomai nuo savo noro mėgautis, bet ja nepasinaudoja! Nepasinaudoja ir tęsia savo gyvenimą paprastame gyvuliniame lygmenyje, nepakildamas ant žmogaus pakopos. Kiekvienas kada nors gauna tokią galimybę…
Bet jeigu žmogus teisingai stengiasi, galiausiai jo laukia radinys. Toks įstatymas. Radinys – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniui pagal jo pakopą: jo norą ir pastangas. Mokydamasis, platindamas, visu savo jėgomis atliktu darbu jis susikuria savo formą, maksimaliai panašią į Kūrėjo, kaip tik sugeba tą formą įsivaizduoti.
Ir galų gale mato, kad jam vis tiek nepavyko sukurti Kūrėjo, duodančiojo, vaizdo, jis taip ir liko savo egoistinėje materijoje. Kaip jis besistengtų tapti duodančiuoju, viduje lieka noru mėgautis dėl savęs. Tada jis sprogsta maldoje, tai yra dirba su savo noru mėgautis, kol pasiekia galutinę maldą. Į šitą norą, prašymą, jaučiamą noro viduje, ateina grąžinanti į šaltinį Šviesa: ji perkeičia šitą norą ir paverčia jį duodančiuoju.
Ketinimas, apvelkantis tą norą, keičia jo prigimtį į priešingą. Jeigu iki tol noras buvo svarbiausias, tai dabar svarbiausiu tapo ketinimas. Tai vadinama radiniu, nes patys to padaryti nesugebame. Kūrėjas imasi valdyti kūrinius, nes mes patys panorome, kad Kūrėjas mus valdytų – davimo jėga pradeda vadovauti mūsų egoizmui.
Todėl visas pasiruošimas nukreiptas prieš mūsų garbėtrošką, norą valdyti – visas egoizmo apraiškas. Tam reikia anuliuoti save prieš draugus, „sudaužyti savo širdį“.

Iš 2013 m. lapkričio 11 d. pamokos „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Ar esi pasirengęs pabėgimui?