Pateikti rugsėjis, 2014 mėn. įrašai.


Apie nemokamus energijos šaltinius

Klausimai ir atsakymai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Manoma, kad energija, imama iš nemokamų šaltinių, pavyzdžiui, vėjo jėgainių ar saulės kolektorių, nesukels jokios žalos gamtai.
Atsakymas. Jei naudosime energijos daugiau nei būtina kasdieniniams poreikiams, daugiau nei reikia mūsų egzistavimui, toks energijos panaudojimas pažeis gamtos pusiausvyrą, ir mes už tai turėsime susimokėti. Neteisingas gamtos panaudojimas bet kokiu atveju sukels tam tikrą neigiamą poveikį.

Komentarų nėra

Prieš prigimtį

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Bulgarijoje. Antroji pamoka
Klausimas. Kas yra melas kasdieniame gyvenime ir dvasiniame darbe? Jis liejasi ne tik iš televizorių ekranų, bet ir iš kitų informavimo priemonių. Iš kur tas noras iškreipti informaciją ir kokia jo ištaisymo technologija?
Atsakymas. Mūsų prigimtis, norėdama pasitenkinti prisipildymu, skatina mus apgaudinėti save. Jeigu negaliu prisipildyti, tai mano egoizmas vis tiek siekia save apginti, atsitverti nuo kančių, nes vienintelė jo kryptis – būti laimingam, pripildytam, patenkintam. Todėl jeigu negaliu ko nors pasiekti, tai tiesiog „nematau“ to.
Pasakyta: „paprastas žmogus netrokšta karaliaus dukters“. Jis nekenčia, kad niekados princesė jam nepriklausys, nes žino, kad ji skirta ne jam. Jo egoizmas automatiškai atitveria jį nuo kančių: „Nesisielok, tai tau neduota. Galvok apie tą merginą, kuri gyvena kaimynystėje. Ji tau skirta.“
Būtent taip elgiasi mūsų egoizmas visais atvejais. Todėl kai matome, kad negalime kažko pasiekti, iš karto paliekame  šias mintis, kad be reikalo nesikankintume. Tai tam tikra savisaugos sistema. Ji yra gamtoje visais lygmenimis: augaliniu, gyvūniniu ir, aišku, mūsų mentaliniu lygmeniu.
Lygiai taip pat veikiame dvasinio lygmens atžvilgiu. Juk mes neturime tikrai rimtų norų pasiekti didingas pakopas. Mes jų ir nejaučiame, mes patys paslepiame jas nuo savęs! Kiek pastangų reikia, kad nukreiptume save aukštesnės – šiandieninė plius viena – pakopos link? Ir tai nuolat nuo jos pabėgame.
Kitaip tariant, mūsų egoizmas automatiškai žlugdo mus, nuvesdamas nuo dvasinio tikslo ir kreipdamas į tai, kas egzistuoja čia pat, priešais mus. Aš galiu pamatyti aukštesniąją pakopą, bet nenoriu dėl to stengtis ir todėl  nematau. Štai ir viskas.
Kaip galima tai ištaisyti? Tik padedant aplinkai. Matau, kaip draugai dalijasi įspūdžiais: „Tu matai? – Taip, kaip puiku!“ – ir pavydžiu jiems. Net jeigu jie tik suvaidins man, aš vis tiek pavydėsiu. O gal jie iš tikrųjų kažką jaučia, o aš – ne.
Turime žaisti vienas su kitu lyg jau būčiau pasiekęs dvasinį lygmenį, ir tada draugas irgi užsinorės to. Jis stengsis, kad pasiektų dvasinį pasaulį. O man, stebint jį, iš pavydo atsiras jėgų. Ir taip, pavydėdami vienas kitam, vienas kitą kelsim. Tai pats pirmasis tarpusavio poveikio grupėje principas.
Tai reikia panaudoti ratuose, uždegti žmones visur, kur tiktai įmanoma, kad jie pajaustų, jog dvasinį pasaulį galima pajusti ir pamatyti.
Kiekvienas žmogus turi jutimo organą, galintį jausti visas 125 dvasines pakopas ir paskutiniąją – Gmar Tikun (Visiškas išsitaisymas). Bet mes neapimame jų! Čia problema.
Todėl reikia išjudinti vienas kitą, daryti įspūdį, įkvėpti, kad kiekviename iš mūsų atsirastų siekiai ir norai, kurie kamuotų mus kaip geras pavydas, neleidžiantis užmigti, deginantis mus! Tai galima padaryti.

Iš 2014 m. liepos 11 d. kongreso Bulgarijoje antrosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasiruošimas baigėsi – metas veikti

Kaip atskleisti Kūrėją

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Komentarų nėra

Teisėjo nuosprendis – išsitaisymo receptas

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai, Izraelis šiandien

Klausimas. Teisingumo sistema skirta nustatyti, kokie veiksmai yra teisingi, o kokie ne, atskirti gėrį nuo blogio, apsaugoti mūsų visuomenę ir skatinti teigiamą elgesį. Kaip tinkamai turi būti sukurta teisingumo sistema ir kokios jos funkcijos visuomenėje?
Atsakymas. Teisingumo sistema – tai švietimo sistema. Teisėjo uždavinys žmonėms paaiškinti kiekvieno įvykio esmę, jo teigiamus ir neigiamus aspektus žmogaus ir visuomenės, gyvūnų, augalų, gamtos, Kūrėjo atžvilgiu. Teisėjai turi paaiškinti žmogui vieno ar kito veiksmo esmę.
Veiksmai gali būti įvykdyti nore, mintyse arba praktikoje pačiam žmogui, jo giminaičiams, tautai. Teisėjas – tai žmogus, jaučiantis giliausią kūrimo prasmę, gamtos dėsnius ir paaiškinantis žmogui jo nukrypimą nuo pageidautino vidinio bei išorinio elgesio, kurį reikia taisyti.
Kodėl būtina teisingumo sistema? Faktas tas, kad negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai instinktyviai veikia, vedami vidinės sistemos, kuri neklausia apie jų norą ir nesuteikia jiems jokios valios laisvės. Jie veikia taip, kaip liepia sistema.
Mes negalime kaltinti liūto, kad jis užpuolė elnią, juk tokia liūto prigimtis – ne bloga ir ne gera, o paprasčiausiai – instinktas. Bet apie žmogų galime pasakyti, kad jis padarė gerą ar blogą veiksmą. Todėl galim teisti jo mintis, norus ir veiksmus.
Dėl šios priežasties žmogui reikalingas mokymas, ugdymas. Jį reikia mokyti visko gyvenime. Tuo tarpu gyvūno nereikia mokyti nieko – užtenka jį maitinti, o priaugdamas kilogramų jis įgyja tinkamą požiūrį į savo aplinką ir gali gyventi.
Jokie gyvūnai nesiunčia savo jauniklių į mokyklą – tai reikalinga tik žmogui. Juk jis specialiai taip sukurtas, kad būtų užpildyta ta tuščia sritis, kurią gamta jame paliko. Užpildyti ją žmoguje – vadinasi – jį išugdyti. Šeimos, visuomenės užduotis – suteikti žmogui žinias, kurių jam trūksta iš prigimties.
Todėl visais laikais žmonija kūrė įvairias mokyklas, kurių pareiga vaiką išmokyti visko, ką turi žinoti suaugusysis, kad išgyventų ir pritaptų visuomenėje.
Jeigu po tokio mokymo žmogus vis dėlto elgiasi ne pagal tos visuomenės standartus, tai jį teisia ir rūpinasi, kaip užpildyti ugdymo spragas, atsiradusias vaikystėje.
Tarkime, aš susirgau gripu ir nenuėjau į mokyklą tą dieną, kai mokė, jog vogti negalima. Užaugau nežinodamas apie tokį draudimą. Staiga po keleto metų man atsirado galimybė pavogti: aš paėmiau svetimą piniginę ir buvau pačiuptas.
Man šokas, nesuprantu, ko iš manęs nori, nes aš iš tikrųjų nežinojau apie draudimą. Piniginė tiesiog gulėjo, ir aš ją paėmiau. Bet štai man viską paaiškina. Teisėjas skelbia: „Tokiais štai veiksmais galimą ištaisyti šitą žmogų ir panaikinti jo išsilavinimo trūkumą.“
Žmogus, kuris aiškina, kokiais veiksmais ir kokia forma reikia papildyti mano išsilavinimą, vadinamas teisėju. Teisėjas užsiima ištaisymu. Suprantama, kad jis ne pats ištaiso – už jo yra ištisa išsitaisymo sistema. JAV kalėjimas ne veltui vadinasi „taisymosi įstaiga“ (Correction Institution).
Žmogus patenka į kalėjimą, kad išsitaisytų. Tai yra teismas turi tiksliai išsiaiškinti, ko trūksta žmogui tam, kad jis taptų vertu nariu didžiulės visuomenės, visos tautos, ir kuo galima kompensuoti šitą trūkumą.
Galbūt reikia žmogui pavesti kažkokį išskirtinį darbą arba pasiųsti rūpintis gyvūnais į zoologijos sodą, o gal pasodinti karu su mažais vaikais mokytis mokykloje, jeigu jam trūksta žinių. Teismas turi rasti tinkamiausią sprendimą.
Pasakyta: „Pastatyk sau teisėjus ir sargybinius prie kiekvienų vartų“ – „vartų“, vedančių į žmogaus formavimąsi. Tuo mes pripildom žiniomis žmogų, padarydami jį naudinga visuomenės dalimi.
O jeigu nusikaltėlis praėjo per išsitaisymo sistemą, išrinktą teisėjų, ir vėl grįžo į nusikaltimo kelią, už tai atsakingas teisėjas! Matyt jis suklydo, netiksliai nustatė, kokia buvo žmogaus problema ir kaip jį galima ištaisyti.
Teisėjas priima sprendimą tartum gydytojas, išrašantis receptą. „Bausmė“ žmogui turi padėti pasveikti. Bausmė – tai išsitaisymas, o ne atbuvimas uždarame kalėjime. Pagal Torą nėra tokios bausmės kaip kalėjimas. Matom ir patys, kad kalėjimas nepadeda. Žmogus išsitaiso gaudamas nuobaudų, specialių darbų ir žinių, kurios užpildo jo ugdymo spragas. Jeigu jis neišsitaiso, vadinasi, reikia išsitaisyti teisėjui.
Teisėjo užduotis – suprati, kodėl žmogus padarė nusikaltimą, koks jo auklėjimo trūkumas lėmė blogą elgesį, ir kaip reikia jį auklėti, kad jis daugiau nekartotų prasižengimų.
Teisėjas turi būti psichologas, žinoti žmogaus prigimtį ir suprasti, kaip jį veikia aplinka. Neleistina žmogų laikyti kalėjime: jis patenka į siaubingą aplinką ir tesimoko tapti blogesniu. Jeigu jau žmogų sodina į kalėjimą, apskritai nebegalima jo išleisti. Juk po išbūto laiko nusikaltėlis tampa dar aršesnis. Kalėjimas – tai nusikaltėlių mokykla.

Iš 409-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2014-06-17

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką man pasiimti į naująjį pasaulį?

Žmogaus pareiga – organizuoti visuomenę

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Komentarų nėra

Teorija be praktikos – nevaisinga

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Bulgarijoje. 3-ioji pamoka
Integraliąją metodiką žmogus turi pajausti perleisdamas per save, daug dirbdamas, gilindamasis į medžiagą, permaldamas ją savyje, pajausdamas ją iš vidaus ir išgyvendamas.
Tai labai nepaprasta sistema. Jūs turite ją palaipsniui pajausti per savo kančias, ieškojimus, nusivylimus, per klausimus, kylančius viduje. Kitaip nebus jokios naudos, kaip ir su visais likusiais dalykais.
Prieš tapdamas geru kokio nors dalyko specialistu žmogus patiria daug kančių ir nemigos naktų. Vienintelis būdas augti – viską permalti savyje. Bet koks seminaras, kongresas, kolektyvinis renginys palieka savo pėdsaką, savo rešimo (dvasinę atmintį).
Štai įvyko dviejų dienų kongresas, kuris jau įrašytas į bendrą kli (indą), kadangi tarp mūsų  susikūrė tam tikra bendrystė. Taigi dirbdami toliau mes vėl kreipiamės į šį kongresą, juk jis turi savo istoriją ir tęstinumą – taip tai veikia. Todėl man labai gaila žmonių, kurie čia neatvažiavo.

Iš 2014 m. liepos 11 d. kongreso Bulgarijoje 3-iosios pamokos

Komentarų nėra

Meilės įstatymas

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sočyje. Trečioji pamoka
Klausimas. Sakėte, kad, veikiant Supančiajai šviesai, mes pradedame duoti tuštumai, kurios nejaučiame. Ką reiškia „duoti tuštumai“?
Atsakymas. Turėsime pradėti duoti, nieko už tai nereikalaudami, pats davimo veiksmas mus užpildys ir apdovanos.
Klausimas. Kaip suprasiu, kad atlieku davimo veiksmą?
Atsakymas. Tarkime, prieš jus stovi labai žinomas, gerbiamas asmuo, įžymybė. Jūs pajausite jaudulį ir pagarbą, užsimanysite jam ką nors padovanoti. Kuo jūsų akyse žmogus svarbesnis, tuo didesnį malonumą pajusite, tarsi ne jis, o jūs pats gavote dovaną.
Taip reikia elgtis su kiekvienu, kurį mylite ar gerbiate, nes meilė pareiškiama dovanojant. Aš noriu suteikti malonumą kitam, nes pats jaučiu malonumą, kai jam ką nors duodu.
Šiuo principu remiasi kabalistinis gavimas: duodamas Kūrėjui, gaunu malonumą.
Klausimas. Juk kalbama ne apie materialias dovanas, o apie tarpusavio santykius?
Atsakymas. Pabandykite pasipraktikuoti ir su materialiomis dovanomis. Tačiau svarbiausia, žinoma, santykiai! Jeigu žmogų mylite, norite jam ką nors duoti. Ne todėl, kad norite suteikti malonumą jam, o todėl, kad tai malonu jums. Elgiatės tarsi motina su naujagimiu: ji priglaudžia ir apklosto, žiūri, ar mažylis šypsosi, žaidžia su juo, glosto. Tai – meilės įstatymas.
Meilės įstatymas – tai davimo įstatymas! Jeigu aš ką nors myliu, tai duodamas jam jaučiu milžinišką malonumą: „Jis gavo iš manęs ir jaučiasi pamalonintas. O, koks džiaugsmas!“
Klausimas. Tačiau aš turiu žinoti, ko jis nori?
Atsakymas. Teisingai, vadinasi, tu turi jį pajausti. Ne bėda, pajausk. Tarkim, rytoj tavo mylimo žmogaus gimtadienis. Tu galvoji: „Ką jam padovanoti? Ko jis norėtų? Ko jam reikia? Kas jį pradžiugintų?“
Vis mąstai: „Padaryti taip ar kitaip? Kaip geriau jį pažinti? Kaip atskleisti? Kaip pajausti? Ką jam duoti?“
Tuo pagrįstas Kūrėjo pažinimas, kitaip jis būtų egoistinis. Davimas dvasiniame pasaulyje suteikia didelį malonumą. Kuo daugiau duodu, tuo jaučiu didesnį malonumą, tačiau kiekvieną kartą reikia išsiaiškinti, ko Jis nori, ką dar aš galiu Jam duoti.
Klausimas. O kaip sužinoti? Atspėti?
Atsakymas. Ne. Prašyk, kad Jis tau papasakotų, kad galėtum Jį užpildyti, šitaip Jo Šviesa užsipildysi pats.

Iš 2014 m. birželio 6 d. Sočio kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės egzaminas

Pajausti Šviesą

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Komentarų nėra

Mažuma nugali daugumą

Auklėjimas, vaikai, Kabala ir kiti mokslai, Krizė, globalizacija

Tyrimas. Kai žmonių, turinčių tvirtą nuomonę, kiekis sudaro 10 proc., jų įsitikinimus priima dauguma. Mokslininkai, naudodami kompiuterinio apdorojimo ir analizės metodus, nustatė lemiamą momentą, kada mažumos įsitikinimas tampa daugumos nuomone.
Priklausomai nuo įvairių veiksnių, pradedant naujų technologijų platinimu ir baigiant politiniais pageidavimais, buvo nustatytos šio fenomeno pasekmės studijoms ir socialinei sąveikai.
Jeigu žmonių, turinčių tam tikrą nuomonę, skaičius nesudaro 10 proc., idėja neplinta. Tam, kad mažumos nuomonė taptų visuotine, prireiks nepaprastai daug laiko, net tiek, kiek gyvuoja visata. Tačiau, kai idėjos šalininkų skaičius viršija 10 proc., įsitikinimai plinta kosminiu greičiu.
Komentaras. Remdamiesi moksliniais tyrimais, bet kokioje uždaroje erdvėje, valstybėje, sociume ar visame pasaulyje, turime pasiekti, kad mūsų pasekėjais taptų 10 proc. gyventojų, tada mūsų metodika veiks visus. Tai – Malchut, dešimtosios sielos dalies, poveikio visai sielai rezultatas.

Komentarų nėra

Meilės egzaminas

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Kongresas Sočyje. Trečioji pamoka
Stovėdamas priešais išorinę publiką žmogus tarsi laiko egzaminą: „Grupė nuostabi, viskas pasaulyje ištaisyta, išskyrus mane. Aš stoviu prieš savo neištaisytus norus – šie žmonės yra mano sielos dalys.
Mano užduotis – įtikinti štai šią savo širdies ar šią savo proto dalelę, kad mums reikia susirinkti į vieną organizmą. Kaip aš galiu tai padaryti, kaip man pasiekti jų širdis?“
Taip Abraomas kalbėjo Senovės Babilono gyventojams, įtikinėdamas, kad visi jie yra viena visuma, kad negali gyventi nesantaikoje vienas su kitu, kad išsiskirsčius bus daug blogiau, – priešingai, turi susirinkti kartu.
Mes taip pat išeiname į mases su šiuo maldavimu. Jie turi pajausti mūsų dalyvavimą, mūsų šilumą, kad darome tai ne formaliai, o iš visos širdies. Žmonės atsilieps į tai, bet turime pasiruošti viduje. Mums reikalingi visi troškimai, kurie atsiskyrė nuo mūsų, turime juos prie savęs prijungti.
Klausimas. Ką manyti apie mano draugus?
Atsakymas. Draugai – tai irgi tavo norai, bet jie jau sutinka su tavimi sukurti vieną širdį. O masės dar nesutinka. Bet visi priklauso vienai širdžiai, vienam norui – tavo asmeniniam. Kiekvienas iš jūsų turi asmeninę visatą, asmeninį pasaulį. Ir visi, išskyrus tave, – tai tavo noro dalys: negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus. Prijunk visa tai prie savęs, t. y. pamilk visus.
Tu išeini į žmones, nes jie tau reikalingi. Jie turi pajausti, kad tavo širdis atvira jiems, kad tu jiems nesi abejingas, kad tavo noras nukreiptas į juos ir per tave nusileidžia ypatinga jėga. Tai – pirmoji žinia.
O paskui visame pasaulyje pasireikš laidavimas. Tai teisingo visų sudužusių indų susijungimo sąlyga.

Iš 2014 m. birželio 10 d. trečiosios pamokos Sočio kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvejybos tinklai, užmesti jūroje

Šviesa ieško ieško suvienytos širdies

Platinimas daro mus panašius į Kūrėją

Komentarų nėra

Dvasinė hierarchija

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Kongresas Bulgarijoje. Antroji pamoka
Klausimas. Daug kartų girdėjome, kad visų pirma turi išsitaisyti Izraelio tauta. Ar verta mums susitelkti į jos išsitaisymą, kad priartėtume prie mūsų tikslo ir suteiktume malonumą Kūrėjui?
Atsakymas. Izraelio tauta vadinama ta žmonijos dalis, kuri siekia Kūrėjo vienydamasi tarpusavyje. Ir ne daugiau! Nėra tokios prigimtinės sąvokos „Izraelis“, esą kažkas gimė izraeliečiu, o kažkas ne. Mes žinome, kad ši sąvoka pirmą kartą atsirado senovės Babilone.
Dvasiniame pasaulyje sąvoka „Izraelis“ – tai kryptis Kūrėjo link vienijantis tarpusavyje, sukuriant savyje norus, panašius į Kūrėjo, tai yra vieno, vienintelio, vieningo. Todėl visų pirma mes esame norintieji suvokti Kūrėją mūsų vienybėje.
Kitas ratas, su kuriuo turime dirbti, – tai tie, kurie prieš 2000 metų buvo pasiekę šią būseną ir iš jos nukrito. Juose slypi dvasinis genas, kuris veikia į priešingą pusę, atstumdamas juos nuo dvasinio vystymosi, nes sudužęs kli (indas) veikia priešinga kryptimi. Ir jei nors vienas iš mūsų turi bent menkiausią galimybę, turime stengtis bet kokiais būdais dirbti su tokiais žmonėmis. Čia, Izraelyje, tokia galimybė yra, nes čia jų – dauguma.
Likusi žmonijos dalis – tai pasaulio tautos, kuriose taip pat egzistuoja šie genai, bet jie dar niekada nebuvo pabudę: nei Babilone, nei po Babilono, nei dabar. Su jomis mes dirbsime paskiausiai, juk kuo didesnę surinksime stiprią vidinę dalį, tuo lengviau mums bus dirbti su šia išorine dalimi, nutolusia nuo dvasinio siekio.
Todėl išsitaisymas vyksta nuo vidinės dalies išorinės link. Apie tai rašo Baal Sulamas „Pratarmėje knygai „Zohar“ (p. 60–70).
Visi žmonės visame pasaulyje, siekiantys suvokti ir atskleisti Kūrėją, yra „jašar k-El“ – siekiantys Jo. Jei tarp jų nebus tarpusavio vienybės ir susijungimo su Šviesa, tada negali būti ir kalbos, kad Šviesa nuo jų pasklistų pirmiausia Izraelio tautai, o paskui ir kitoms tautoms, todėl kad svarbiausia – tai mūsų bendras tarpusavio ryšys.

Iš 2014 m. Liepos 11 d. 2-sios  Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų smaigalyje

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Komentarų nėra

Nereikia naujo faraono, vardu Hamas

Izraelis šiandien, Platinimas

Klausimas. Kyla įspūdis, kad Izraelio tautoje yra labai gilus slaptas ryšys, kaskart prabundantis, pasireiškus išorinei grėsmei?
Atsakymas. Kai mus materialiajame lygmenyje spaudžia, imame jausti aukštesnio lygmens vidinį ryšį. Galima sakyti, kad šis ryšys prabunda, tiksliau, mes patys tampame jam jautresni.
Gyvenu įprastą gyvenimą: namai, šeima, darbas, ir staiga kyla įtampa – problemos, nelaimės, karas. Todėl man norisi būti mažiau susijusiam su šiuo sluoksniu, žemiškuoju gyvenimu. Noriu pakilti virš jo ir atitrūkti nuo visų šių problemų.
Tai padeda man silpniau jausti šį įprastą žemiškąjį sluoksnį ir tapti jautresniam aukštesniajam gyvenimo lygmeniui, kuriame kadaise buvome susijungę į vieną dvasią. Kadaise mes jau realizavome principą „būti vienu žmogumi su viena širdimi“, gyvenome kaip viena tauta, t. y. su viena dvasia, vienu noru, vienu ketinimu ir tikslu, laiduodami vienas už kitą.
Kiekvienas suprato, dėl ko jis egzistuoja, rėmėsi principais: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum pats“, „Mylėk artimą kaip pats save“, „Visas Izraelis – draugai“. Tautoje viešpatavo vienybė ir laidavimas. Gal ir neilgai, bet visa tai buvo ir yra įrašyta mūsų genuose. Todėl savo šaknimis esame susiję su šiuo lygmeniu. Tą akimirką, kai mums materialiajame lygmenyje pasidaro blogai, iš karto tampame jautresni dvasiniam lygmeniui.
Šis lygmuo yra mumyse visada ir sunkiais momentais tuoj pat prabunda jo pajutimas. Todėl esame pasiruošę padėti kareiviams bei vienas kitam. Taip elgiamės ne tik todėl, kad jaučiamės broliais nelaimėje ir vienijamės materialiajame lygmenyje kaip gyvūnai, kartu gelbėdamiesi iš miško gaisro, bet ir dėl aukštesnių priežasčių.
Mūsų tarpusavio užuojauta kyla iš dvasinių šaknų, iš priklausymo tai pačiai šakniai. Šiame pasaulyje nėra tokio ryšio. Jis leidžia taip stipriai pajusti vienam kitą, kad šiame tarpusavio ryšyje, vienoje širdyje, neįmanoma atskirti vieno nuo kito. Tai ir reiškia būti vienu žmogumi su viena širdimi.
Turime grįžti į šią būseną – vieno žmogaus su viena širdimi. Negalime leisti, kad šis procesas būtų išjudintas „Egipto bausmių“, kaip buvo seniau. Tie smūgiai suartino Izraelio tautą, priartino vienybę, kaip sakoma: „Faraonas priartino Izraelio sūnus prie Kūrėjo.“ Tačiau dabar mes patys turime judėti šios vienybės link – nereikia karo, naujo faraono, vardu Hamas, ir iš visų pusių puolančių priešų.
Vietoj jų patys turime išsiugdyti svarbą tos būsenos, kai buvome kartu, turime norėti siekti jos geruoju, o ne lazda varomi. Kalbėkime apie tai, plėtokime šią mintį, reklamuokime, kad imtume norėti vienybės. Tuomet neprireiks jokių išorinių negatyvių faktorių, tobulėsime geruoju.
Dvasinis ryšys visada buvo mumyse, tik paslėptas, per šiokiadienių rūpesčius nepastebimas. Tačiau galime jį pažadinti ne tik karo, bet ir taikos metu. Tada ir kasdienis mūsų gyvenimas taps dvasingesnis, nukreiptas į aukštesnį tikslą. Galime visą kasdienį gyvenimą išnaudoti nuolatiniam mūsų vidinio ryšio atnaujinimui ir gaivinimui.

Iš 2014 m. rugpjūčio 12 d. 425-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Dvasinio gyvenimo išvakarėse

Izraelis, naujo gyvenimo viltis

Komentarų nėra

„Ne piniguose laimė“ tik uždirbant po 2700 dolerių per mėnesį

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Tyrimas. Pasitenkinimas gyvenimu ir turtas suderinami, kol pajamos neperžengia 30 000 dolerių per metus ribos. Didesnės pajamos mažina laimės pojūtį.
Komentaras. Šiandien atliekama daug panašių tyrimų, o visų jų išvada – ta pati.
Apie tai kalba ir kabalos mokslas: žmogui reikalingas racionalus savo kūno poreikių patenkinimas (jo gyvūniniam lygmeniui), o visą kitą (sielos) pripildymą jis turi gauti atskleisdamas Kūrėją.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai