Klausimas. Kodėl pastaruoju metu pasaulyje reiškiasi tiek daug neapykantos?
Atsakymas. Todėl, kad mūsų egoizmas vystosi labai intensyviai, eksponente, kuri pastaruoju metu labai stipriai ir staigiai kyla į viršų. Kiekvienas laiko momentas kardinaliai skiriasi nuo ankstesniojo savo charakteriu, pagreičiu, egoizmo, kaip pagrindinės gamtos savybės, atskleidimo gelme. Nereikia tuo stebėtis, nes ego viskame reikšis dar giliau, aiškiau, ryškiau. Žmonės, nesigėdydami ims reikalauti savo, tiksliai žinodami, ko nori.
Nors jiems bus aišku, kad nieko negali pasiekti, jie iš visų jėgų laikysis savo. Egoizmas privers žmogų būti žiaurų ir neprotingą. Nepaisant to, kad visi ims įtikinėti reikalavimų netikslingumu, žmogus nieko neišgirs. Taip – kiekvienam iš mūsų.
Tai pasireiškia būtent šiandien, nes dabartiniame raidos etape žmonija galutinai realizuoja savo žemiškąją istoriją. Mes turime pakilti į kitą egzistavimo lygmenį, kuriame jausimės esantys ne formoje žemiškų kūnų, gyvenančių negyvosios, augalinės ir gyvūninės materijos aplinkoje lyg namuose, o jėgų, neapribotų fiziniais kūnais, pavidale.
Todėl dabar turime eiti iš savo gyvūninės būsenos. Tam, kad priverstų mus užsiimti vystymusi ne mūsų kūno ribose, pamiršti jį ir nustoti jį jausti, ir reiškiasi mūsų kūno, mūsų gyvenimo, mūsų sąmonės egoizmas.
Jis mus varys pirmyn prie to, kad savo egoistinius siekius suvoksime kaip niekšybę, – ne todėl, kad tapsime idealistais, o todėl, kad pajusime, kaip stipriai mūsų piktoji prigimtis valdo mus.
Kitaip sakant, mes neimsime bėgti nuo egoizmo, o tiesiog negalėsime taikstytis su juo, nes pamatysime, kaip kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro jis mums komanduoja, ragina, varo pirmyn, bloškia ant žemės, pakelia. Vadinasi, jis mus verčia egzistuoti visiškai nenaudingai, dedant pastangas, kurios teikia tik kančias ir nusivylimą.
Prie to veda mus gamta, tiksliau, jos planas, pagal kurį turime pradėti dvasiškai kilti būtent visiškai nusivylę egoistine valdymo sistema, ir pareikalauti naujos valdymo sistemos. Tačiau ji mumyse kils to paties egoizmo pagrindu.
Todėl ego vadinamas „pagalba prieš save“. Būtent taip ir pasakyta apie Faraoną, kuris simbolizuoja egoizmą, kad jis priartino sūnus prie Kūrėjo savo šiurkščiais, žiauriais veiksmais.
Dabartinis baisus visų žmonių, tautų, valstybių susipriešinimas, visiškas nusivylimas viskuo, mūsų pasaulio pamato – ekonomikos, kuri laikė pasaulį tūkstančius metų, pradedant nuo natūrinių mainų – smukimas, kalba apie tai, kad egoizmas išsisėmė visuose lygmenyse.
Neapykanta pasieks kraštutinę ribą, bet kartu atneš bejėgiškumą ir nusivylimą. Kas iš to, jeigu aš ką nors užmušiu, sudeginsiu, sunaikinsiu?! Kadaise, kryžiaus žygių laikais, tai atrodė kaip problemos sprendimas, o šiandien – nebe! Todėl į visą procesą reikia žiūrėti iš naudos pozicijos, kurią galima įžvelgti iš visų žmonijos raidos etapų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokimo epocha

Egoizmas finišuoja

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Tyrimas. Gebėjimas tartis ir paskirstyti socialinius vaidmenis bendruomenėje yra laikomas aukštesniųjų gyvūnų ir žmogaus savybe. Tačiau mokslininkai nustatė socialinių vaidmenų paskirstymą ir tarp bakterijų.
Jie tyrė bioplėvelę, susidedančią iš bakterijų ląstelių ir jų išskiriamų medžiagų, kurios sudaro ekstraceliulinį matriksą (neląstelinį užpildą). Tokios kolonijos patvarios – jos padeda mikrobams, saugo juos nuo neigiamo išorinio poveikio.
Akivaizdu, kad ir vidiniai, ir išoriniai kolonijos nariai, nepaisant priešingų interesų, yra reikalingi vieni kitiems. Tai dažnai pasitaikanti situacija tiek bakterijoms, tiek žmonėms, ir išeitis viena – išmokti tartis, sugebėti derinti savo elgesį.
Mokėjimas tartis su kolega konkurentu yra evoliucinis privalumas net bakterijoms.
Komentaras. Tai vis tas pats visuotinis egoizmas, verčiantis priešus tartis, kad „nepražūtų po vieną“, tačiau tai vyksta mūsų pasaulio lygmenyje.
Nereikia žavėtis tokiu nesąmoningu egoistiniu bakterijų elgesiu, nes tokį demonstruoja bet koks egoistinis elementų susivienijimas, pavyzdžiui, negyvosios materijos atomai. Juk bet kuri materija egoistiška ir todėl bet koks jos susivienijimas – tai tas pats egoistinis susivienijimas šiek tiek aukštesniame lygmenyje.
Aukštesnysis, dvasinis, susivienijimas vyksta ne dėl egoistinio išskaičiavimo ir ne dėl būtinybės išgyventi, o pakylant aukščiau egoizmo – dėl Aukštesniojo principo, Kūrėjo, kuris suvokiamas tik žmogui, tiksliau jo ypatingai savybei, vadinamam „taškui širdyje“, jeigu jis jį turi. Ir tik veikiant Aukštesniajai jėgai, OM – „Šviesai, grąžinančiai į šaltinį“.

Klausimas. Žmogus – tai dalis gyvūninio pasaulio, nors ir labiausiai išsivysčiusi. O gyvūnai yra žolėdžiai ir plėšrūnai, ėdantys vienas kitą. Per visą žmonijos istoriją žmonės valgė gyvūnus, kitaip tariant, mus galima priskirti prie plėšrūnų.
Kodėl pastaruoju metu vegetarizmas tapo toks populiarus? Gal todėl, kad žmogus pasiekė tokį išsivystymo lygį, kai jam nesmagu žudyti gyvūnus dėl savo malonumo?
Atsakymas. Nemanau, kad žmonija labai išsivystė. Juk vystymasis turi būti vidinis, o ne paprastas intelekto augimas. Mes žinome, kad aukštas intelektas nepadaro žmogaus gero kitų atžvilgiu. Tai nepriklauso nuo išsilavinimo lygio: nuo to, kokį universitetą žmogus baigė ir kiek gavo Nobelio premijų.
Apskritai, nematau, kad žmogus vystytųsi žmogiškumo prasme. Neįmanoma rasti tokio pavyzdžio, kad tauta pasiektų aukštą vidinį išsivystymą dėl techninio progreso ir technologinių laimėjimų, net ir dėl literatūros, muzikos, medicinos pasiekimų.
Vokietija buvo labiausiai išsivysčiusi šalis prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pažiūrėkite, kokias kančias vokiečiai sukėlė visam pasauliui.
Komentaras. Bet aš kalbu tik apie vieną konkretų aspektą: apie žmogaus požiūrį į gyvūnus!
Atsakymas. O aš kalbu ne apie gyvūnus, bet apie žmogaus požiūrį į žmones! Yra žinoma, kad labiausiai išsivysčiusi tauta gamindavo lempų gaubtus iš žmogaus odos. Todėl nematau jokių išsivystymo požymių, kai žmogus atsisako vartoti gyvūninį maistą.
Kalbama apie žmogaus savybių žmoguje išsivystymą. Jei vegetarizmas bus tokio išsivystymo pasekmė, tai kita kalba. Bet kol kas apie tai nekalbama. Vegetarizmas nesusijęs su geru požiūriu į žmones.
Klausimas. Ar tai nėra gerumas, jei žmogus atsisako žudyti gyvūnus tam, kad pasisotintų?
Atsakymas. Tai visiškai neteisingas požiūris, juk mes kiekvieną dieną užmušame ir kankiname gyvūnus savo egoistiniu požiūriu į žmones. O nugalabyti ir suvalgyti vištą nėra egoizmas, juk višta dėl to ir egzistuoja, kad pakeltų žmogų. Vidinė vištos žinia ta, kad ji padeda žmogui egzistuoti ir pakelia jį į aukštesnį lygmenį.
Be to, mūsų kūnas turi tokių poreikių, kurių neįmanoma patenkinti valgant tik augalinį maistą. Žmogui reikia mėsos. Mes dar šito nesuprantame ir nepakankamai esame ištyrę. Esu įsitikinęs, kad yra tokie tyrimai, bet jie slepiami.
Žmogus negali gyventi nevartodamas mėsos. Mūsų kūnas ir jo virškinimo traktas, visa maisto įsisavinimo sistema sudaryta taip, kad mes privalome vartoti mėsą – išskyrus tuos žmones, kurie iš prigimties jos nemėgsta. Yra tokia ypatinga žmonių rūšis, kurie nelabai mėgsta mėsą.
Išvada labai paprasta: negalima propaguoti vegetarizmo kaip ideologijos, primygtinai ir darant spaudimą. Reikia nustoti tai reklamuoti per visus kanalus. Aršūs vegetarai patys panašūs į plėšrūnus,  pasirengę suėsti kitus žmones dėl suvalgyto vištos gabalo.
Tegul vegetarai parodo kitiems, kiek geresnius juos padarė vegetarizmas, kaip į gera pasikeitė jų požiūris į žmones, o ne tik į gyvūnus. Tegul ištaiso savo požiūrį į žmones, o jau paskui į gyvūnus, ir parodo visiems pavyzdį! Tada aš suprasiu, kodėl šis vegetariškas maitinimasis vadinamas „natūraliu“, artimesniu žmogaus prigimčiai. Bet ar tai natūralu? Jei žmogus nori vadovautis savo prigimtimi, jis turi valgyti mėsą.

Iš 2015 m. liepos 2 d. 592-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Jūs sakote, kad susijungti galime nė vieno netaisydami. Ką tai reiškia? Pastaruoju metu vyksta tokių šlykščių įvykių, pilna žudikų, nusikaltėlių. Ar nereikia ištaisyti visų šių žmonių?!
Atsakymas. Nereikia. Mes tik privalome suteikti žmogui supratimą, kad jam reikalingi visi, kad visi turi būti tokie, kokie yra, ir visiems reikia tik susivienyti.
Jei žmogus neapkenčia vienų ar kitų, tai turi pakilti aukščiau neapykantos, o ne stengtis ją pašalinti žudydamas. Juk taip jis neapykantos neatsikrato, o priešingai – ją sustiprina.
Pasakyta, kad „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Nusikaltimai, kitaip tariant, skirtumai tarp mūsų, lieka, mes tik padengiame juos meile.
Pažiūrėkite, kaip sukurta gamta: minusas ir pliusas susijungia, susidaro molekulės, iš jų junginių gimsta visokios medžiagos, baltyminiai kūnai ir t.t. Visi skirtumai, visi prieštaravimai tarp jų išlieka, jie tik žino, kaip teisingai susijungti, kad papildytų vienas kitą. Čia ir visa paslaptis.
Mes turime tai atlikti žmogaus lygmenyje, mūsų suvokime, ir tada gyvenimas taps nuostabus. Būtent sujungdami visus žmonių skirtumus atskleisime aukštesniąją būseną. Aukščiau mūsų baltyminio, materialaus, gyvenimo atskleisime ateities pasaulį – gyvenimą pagal sielą, o ne pagal gyvūninį kūną.
Būtent susijungiant visiems žmonėms savo suvokime, nepaisant to, kad visi – skirtingi, iš jų minčių, troškimų, skirtingų savybių, kai jie papildo vienas kitą, kad susijungtų kartu, formuojasi vienas kūnas, vadinamas „siela“ – viena visiems. Ir tada visi pradeda jausti aukštesniąją būseną, aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2015 m. rugpjūčio 2 d. programos radijo stotyje 103FM

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė – gamtos evoliucijos tikslas

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Tautos širdis

Klausimas. Daugelis mano pažįstamų jaučiasi nelaimingi, negalėdami susirasti sau tinkamos poros. Ką reikia daryti, kad surastume tikrąją meilę?
Atsakymas. Pirmiausiai reikia nustoti reikalauti iš kitų kažkokių nepaprastų savybių, o surasti žmogų, suprantantį, kaip kurti meilės santykius.
Meilė grindžiama tik tarpusavio nuolaidomis: kiekvienas nusileidžia partneriui ir mėgaujasi galimybe tai daryti.
Nereikalaujame iš partnerio ypatingo dėmesio ir rūpesčio, o priešingai, visas malonumas kyla iš to, kad anuliuojame save dėl jo.
Klausimas. Koks čia malonumas – nusileisti kažkam?
Atsakymas. Tai ir vadinama meile! Kai duodi ką nors savo vaikui, juk patiri didelį malonumą! Ir tą patį gali pajausti sutuoktiniui. Tiesiog vaiką natūraliai, gyvūniniu lygmeniu, jauti kaip sau artimą – jauti kaip dalį savęs.
O žmona, atrodytų, irgi sava, o visgi ji egzistuoja atskirai, šalia tavęs ir turi savo nuomonę. Bet siekiant meilės reikia nutrinti šį atstumą, skirtumą tarp savo ir jos noro.
Dabar aš jaučiu tik savo norą ir beveik nejuntu partnerio noro. Mano noras man svarbesnis už jo. Bet pasakyta: „Padaryk savo norą tokį, kaip Jo, kad jis padarytų savo norą tokį, kaip tavo“ – tai ir yra meilės sąlyga.
Mūsų norai turi susijungti į vieną. Tai vadinama susiliejimu: „Vyras ir žmona – Šchina tarp jų“, tarsi turėtume vieną kūną.
Meilei žmogų reikia auklėti, paruošti specialiuose kursuose. Tokio auklėjimo trūksta visai žmonijai. Kai išmoksime, kaip pasiekti tokių santykių, būsime laimingi.
Klausimas. Visi ieško meilės, bet kaip įtikinti žmones lankyti tokius kursus? Nemanau, kad jiems patiks atsižadėti savęs.
Atsakymas. Taip yra todėl, kad apgaudinėjame patys save. Mums atrodo, jog išlošiame tada, kai pasiekiame savo. Bet kam geriau nuo šios apgaulės? Norime mylėti ir užpildyti tik save, pasinaudodami artimu, savo šeima. Galiausiai tai mums nesuteikia nei malonumo, nei meilės.
Reikia išmokyti žmogų užsipildyti teisinga forma: tobula ir amžina. O toks užpildymas įmanomas tik mylint artimą, nes kitiems galima duoti visada ir pripildyti juos be galo, iš to nenutrūkstamai gaunant malonumą.
Tai uždaras ciklas, kuris visada sugrįžta man, tokiu būdu pajaučiu absoliučią, amžiną meilę ir net daugiau – amžiną gyvenimą.
Juk taip aš neryju savęs ir savo aplinkos, o priešingai, gaivinu visus aplinkui savo meile. Taip pajuntu nepertraukiamą kilimą į aukštesnį matavimą, į rojaus sodą, amžinojo gyvenimo link. Meilė – tai rojus.
Todėl nėra ko ieškoti meilės kažkur, reikia tiesiog ją sukurti.

Iš 2015 m. liepos 30 d. 601-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Besąlyginė meilė

Melodija dviem balsams

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Tikra meilė neturi nieko bendra su seksu ir lytimi, bet tam, kad ją patirtume, turime rimtai pasiruošti.
Juk reikia išmokti atverti savo ir pajusti kito žmogaus širdį, pakylant virš savo interesų ir įsijaučiant į draugo norą, koks jis bebūtų.
Ir visai nesvarbu, kas yra tas kitas: vyras ar moteris. Turiu pakilti virš savo egoizmo, kuris siekia mėgautis visu pasauliu, ir vietoje to pats teikti malonumą visam pasauliui.
Jei šitai vadinama meile, tuomet kyla klausimas: ar apskritai mūsų pasaulyje yra meilė? Nėra! Meilė yra tik Aukštesniajame pasaulyje, į kurį kylame virš savo egoistinių išskaičiavimų ir pripildome artimą, mėgaudamiesi jo džiaugsmu.
Ar galiu mėgautis tuo, kad suteikiu malonumą aštuoniems milijardams žmonių? Bet yra parašyta: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“. Tai yra, turiu mylėti kitus labiau nei save – lygiai taip, kaip dabar save myliu labiau už kitus. Todėl tikrai meilei pasiekti reikia jėgos, kuri yra virš mūsų prigimties ir gali ją ištaisyti.
Gamta sukūrė mane su egoistiniu noru mylėti save patį. O aš reikalauju Gamtos, tai yra Kūrėjo, kad mane ištaisytų. Noriu išsitaisyti, kad galėčiau mylėti artimą be jokio asmeninio intereso, nepriklausomai nuo to, ar man dėl to gera, ar bloga, būti aukščiau viso to.
Juk ir šiuo metu, būdamas visiškas egoistas, noriu, kad kiti mane mylėtų tokį, koks esu, su visais trūkumais ir egoizmu. Todėl ir aš turiu pamilti kitus tokia besąlygine meile.
Komentaras. Bet aš to nenoriu!
Atsakymas. Todėl tau ir reikia išsitaisyti. Bičiulyje atskleisi pačias nepatraukliausias savybes bei poelgius, nukreiptus prieš tave ir tavo artimuosius, bet vis tiek jį mylėsi. Tikra meilė reikalauja visiško išsitaisymo, ji uždengia visus nusikaltimus.

Iš 2015 m. liepos 30 d. 601-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė meilei nelygu

Melodija dviem balsams

Nukreipta į tikslą meilė

Kongresas Gvadalacharoje „Viena širdis visiems“. Paruošiamoji pamoka.
Jei žmonija nepriims vienijimosi idėjos, kurią siūlo kabalos mokslas, ji paprasčiausiai žlugs. Galiausiai mes vis tiek suvoksime vienijimosi būtinybę, bet patyrę baisius smūgius.
Tarsi vaikai, kurie nenori klausyti tėvų, įkalbinėjančių juos draugauti vienus su kitais. Palaipsniui, po daugybės ginčų ir mėlynių, jie supras, kad žaisti, vystytis atskirai neįmanoma, o tada stos į teisingą kelią.
Toks vienijimosi būdas vadinamas kančių keliu. Kabalos mokslas įspėja, jog šis kelias yra lydimas pasaulinių karų, didžiulių kančių, bado, epidemijų. Žmonių susivienijimo trūkumas sukelia tokius klimato pasikeitimus, kurie gresia nauju ledynmečiu.
Kabalistai sako, kad jei žmonija nepanorės susivienyti gera valia, tai teks atlikti nedidelei po baisių kataklizmų išlikusiai žmonių grupelei.
Juk vienybė – tai ne tik žmonijos, bet ir visos gamtos evoliucijos tikslas. Visos gamtos rūšys turi tarpusavyje susijungti į vieną harmoningą visumą. Visose gamtos dalyse – akmenyse, augaluose, gyvūnuose ir žmoguje – turi įsivyrauti vienas kito papildymo ir palaikymo harmonija.
Pranašai yra pasakę, kad pasaulio ištaisymo pabaigoje vilkas taikiai sugyvens su ėriuku, o mažas vaikas juos ganys.
Pasiekus tokią vienybę ir harmoniją, šis pasaulis iš daugybės skirtingų dalių susiklijuos į vieną organizmą. Kūnas, besijaučiantis kaip viena visuma, pradeda jausti savo aukštesnį egzistavimo lygį, vadinamą Kūrėju arba Aukštesniąja jėga.
Aukštesniajame gamtos lygyje veikia programa, tarsi didžiulis kompiuteris, smegenys, valdantis mus ir vedantis vienybės link kančios arba savanorišku keliu.
Pirmą kartą žmonija vienybės trūkumą pajuto dar Senovės Babilono laikais. Iki tol vienybė buvo įprastas dalykas, nes visi gyveno kaip viena tauta, visiems viskas buvo bendra. Nors buvo daug skirtingų bendruomenių, etninių grupių, šeimos klanų, jie visi gyveno taikoje ir santarvėje. Egoizmas buvo labai mažas.
Tačiau vėliau egoizmas staigiai išaugo, ir žmonės pradėjo jausti, kokie jie nutolę ir kaip jiems trūksta vienybės. Jie suprato vienijimosi metodikos būtinybę. Visa tai vyko prieš 3 500 metų. Dalis Babilono gyventojų pajautė šios metodikos trūkumą ir būtinybę, nuo to laiko atsiskleidė kabalos mokslas, aiškinantis, kaip susivienyti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kiemas“ visai žmonijai

Krizė: ieškant išeities

Racionalus vartojimas harmoningoje visuomenėje

Klausimas. Tėvai, kurie nesukuria tinkamos aplinkos savo vaikui, neaiškina jam, kas vyksta išoriniame pasaulyje, t. y. nėra tarpininkai tarp vaiko ir šio pasaulio, – tokie tėvai padeda ar kenkia vaikui?
Atsakymas. Jeigu aš įspraudžiu vaiką į labai griežtus rėmus, uždedu jam „pavalkus“, įkinkau į „ienas“ ir tik tokiu būdu rodau, kaip reikia veikti, šitaip neleidžiu jam vystytis.
Jis išauga labai ribotas žmogus, atlieka tik tai, ko iš jo reikalaujama, o visa kita jam nerūpi – tegu palieka visi jį ramybėje.
O jeigu aš palieku jį vakuume, nenustatau jokių taisyklių, jis tampa dar nelaimingesnis, kadangi ieško, ką daryti. Šiuo atveju jis yra veikiamas vidinių protrūkių ir pasiduoda giliai glūdinčių impulsų įtakai, kurie kiekviename amžiaus tarpsnyje pasireiškia negatyviais poelgiais ir jų pasekmėmis.
Todėl nei pirmas, nei antras kelias nėra geri. Turi būti vidurinis kelias, kai aš vaikui pateikiu teisingas nuostatas, aiškinu, kas ir kam reikalinga, rodau pavyzdžius. Jis tėvus mato kaip pavyzdį to, ko mes iš jo reikalaujame.
Maža to, teisingoje visuomenėje šį pavyzdį rodo ne tik tėvai, bet ir aplinkiniai – kaimynai, giminės, mokykla, draugai. Todėl, nori to ar ne, vaikas stengiasi įkūnyti tai, ką mato aplinkui.

Iš 2015 m. liepos 9 d. TV laidos „Paskutinioji karta“, Nr. 14

Daugiau šia tema skaitykite:

Auklėjimas: ar žino vaikas, kas jam yra gerai?

Leiskite vaikams rinktis

Jaunųjų tėvų mokykla

Klausimas. Ar galima teigti, kad Jūs platinate populiariąją kabalą, t. y. kabalą, skirtą visiems?
Atsakymas. Kabala iš tikrųjų skirta visiems, nes mūsų laikais šios žinios pamažu tampa būtinos visai žmonijai.
Tačiau populiariai mes stengiamės jas pateikti tik pradedantiesiems. O vėliau mūsų kursai paruošia žmogų būsenai, kai daugelį metų studijuodamas kabalą jis pasiekia labai aukštų savo raidos pakopų.
Mes mokome visus tik pagal originalius kabalistinius šaltinius: ,,Sukūrimo knygą“, parašytą Abraomo, „Zohar“ knygą, parašytą prieš 2000 metų rabio Šimono, 16-ojo amžiaus didžiojo kabalisto Ari ir paskutinių, pačių artimiausių mums pagal dėstymo metodą ir stilių kabalistų Baal Sulamo bei Rabašo veikalus.
Kabala – tai aukštesniosios jėgos atskleidimas žmogui šiame pasaulyje. Kiekvienas iš mūsų, teisingai studijuodamas kabalą, gali atskleisti visą pasaulių sistemą, įskaitant ją valdančią aukštesniąją jėgą. Aukštesnioji jėga, arba Kūrėjas, – tai, iš esmės, Gamta, tik pats aukščiausias jos lygmuo, kuriame glūdi visa programa, visas kūrimo sumanymas.

Iš 2015 m. liepos 21 d. interviu Niujorko televizijos kanalui RTN

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikroji kabala – be mistikos ir mitų, 1 dalis

Tiesa ims staiga pati skleistis

Klausimas. Labai dažnai sutinku tėvus, kurių vaikai turi autizmo sindromo simptomų, o tėvai visiškai nepasiruošę tai priimti. Bet juk į šį vaiką reikalingas kitoks požiūris, ir tėvai turi pakeisti savo elgesį?
Atsakymas. Aš nemanau, kad to reikia. Iš šalies stebiu šiuolaikinius vaikus ir praktiškai nė viename iš jų nematau „normalaus“ elgesio, kurio normalumą galima būtų įvertinti pagal 100 balų sistemą ir pasakyti, kad tai „normalus“ vaikas.
Visi mes truputį esame nenormalūs. Kiekvienas iš mūsų nuo vadinamojo normalaus elgesio nukrypstame 10-20 proc.
Mūsų visuomenėje mažiausiai 20 proc. žmonių sunkiai prisiverčia laikytis socialinės komunikacijos normų, o ne gyventi savo nišoje.
Deja, mes gyvename sociume, kuris nesuteikia žmogui galimybės teisingai vystytis, gerai jaustis, gauti atsakymus į klausimus, nesivaržyti juos užduoti ir elgtis taip, kad pati visuomenė suprastų, ką žmoguje reikia atskleisti.
Mes visą laiką užsidarome, užsisklendžiame ir tokiu būdu formuojame save, įsivilkdami į kažkokį kokoną. Galiausiai atrodome kaip „normalus“ žmogus.
Aš manau, kad nereikia dėl kažkokių mažų autizmo taškų, kuriuos mato specialisto akys, specialiai išskirti vaiką iš bendros aplinkos.
Veikiant daugiau ar mažiau teisingai, esant gerumą skleidžiančiai, maloniai aplinkai, vaikas pamažu prisitaiko prie jos, suranda save. Tokie mes sukurti. Taigi daugumai neatskleistų autistų, o tam tikra prasme ir mums patiems, tai nėra problema.

2015 m. liepos 9 d. TV laidos „Paskutinioji karta“ Nr. 13

Daugiau šia tema skaitykite:

Vaikai autistai: viską lemia aplinka

Priežastis ir tikslas – sielos ištaisymas