Klausimas. Kaip galėjo didieji kabalistai: Ari, Baal Sulamas, Rabašas ir kiti suvokti Aukštesnįjį pasaulį, neturėdami grupės, mokytojo? O šiais laikais – daugybė medžiagos, kurios seniau visai nebuvo, įvairiausios sąlygos, bet vis tiek be galo sunku pereiti ribą tarp mūsų ir dvasinio pasaulio…
Atsakymas. Pirmiausia, nesilyginkite su Ari, Ramchaliu, Baal Sulamu. Yra ypatingų sielų, pasireiškiančių šiame pasaulyje, kurios bendroje sieloje užima tam tikras vietas, kaip, tarkime, širdis, plaučiai ar kepenys žmogaus kūne. Be jų kūnas negali egzistuoti.
Yra ir antraeilių pagal svarbą organų, neatliekančių konkrečių funkcijų, būtinų viso organizmo darbui, jie dažniausiai vykdo visų kitų organų nurodymus.
Mokomės, kad mūsų kūnas sudarytas pagal sielos pavyzdį. Jame yra mocha (smegenys), acamot (kaulai), gidin (gyslos), basar (mėsa) ir or (oda) – apskritai, visos kūno dalys nuo viršaus iki apačios ir iš vidaus į išorę tiksliai atitinka mūsų sielos sandarą.
Todėl yra sielų, kurios nusileidžia į mūsų pasaulį ir vystosi pagal savo ypatingus dėsnius. Jei stebėtume vaisiaus vystymąsi motinos įsčiose, pamatytume labai įdomią tvarką – pirmiausia vystosi viena kūno dalis, po to antra, trečia, vėliau vėl pirma…
Kabala šią tvarką nagrinėja ir paaiškina. Medicina tiesiog konstatuoja stebimus faktus, o kabala tiksliai paaiškina, kodėl tokiu būdu ir skirtingu laiku bei keistu eiliškumu vystosi įvairios kūno dalys.
Taigi, Ari, Baal Sulamas, Rašbi, Rabašas ir kiti didieji kabalistai – ypatingos sielos, kurios ateina į mūsų pasaulį, kad jame pratęstų save kaip bendros sielos pagrindą.
Bet mes savęs tokiais laikyti negalime. Jei būtume tokie, elgtumės ir jaustumės šiame pasaulyje visiškai kitaip. Mes – tiesiog bendros sielos dalys, o mūsų darbas – būti tarpusavyje susivienijus, kaip tai aprašė Mozė.
Toroje pasakojama, kad Mozė vystėsi ypatingai. Jį vandenyje plūduriuojančiame lopšyje rado faraono duktė Batja ir pavadino Moše nuo žodžio „limšoch“ – „traukti“ iš Nilo. Batja pasiėmė kūdikį į karališkus rūmus ir auklėjo kaip princą, faraono anūką.
Kai Mozė užaugo, tapo didžiu kabalistu ir išvedė savo gentainius iš Egipto. Pas jį atvykęs uošvis Jetro, Mediano karalius ir dvasinis vadovas, išmokė Mozę perkurti visą sistemą. Mozė paklausė, padalino visą tautą į dešimtines, šimtines, tūkstantines ir taip toliau. Kiekvienas turėjo žinoti savo vietą ir vienytis su kitais. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Tokios asmenybės kaip Mozė pasiekia Aukštesnįjį pasaulį labai ypatingai, juose jau yra Kūrėjo atskleidimas. O mes dirbame taip, kaip nurodyta Toroje: renkamės į dešimtukus, dešimtukai sudaro šimtines, šimtinės – tūkstantines ir taip toliau, šitaip mes pritraukiame Aukštesniąją šviesą. Ji mus pakylėja, išvalo, ir taip atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Didžiųjų kabalistų paveldas

Didūs mūsų kartos kabalistai

Didieji rankraščiai nesudega

Klausima. Ar Kūrėjas turi emocijas?
Atsakymas. Apie patį Kūrėją nekalbame. Mūsų atžvilgiu Kūrėjas neturi jokių emocijų. Tai Absoliutas, kuriam priskiriame savo savybes, savo veiksmus, savo sumanymus, nes mums taip patogu.
Bet Jame pačiame nieko nėra, ir Jo santykis mūsų atžvilgiu visiškai vienodas. Jis nekinta, Jis tobulas. Todėl Jo santykį su mumis galima vadinti absoliučia meile, davimu, geru poveikiu.
Sakydami, kad Kūrėjas pyksta, Kūrėjas nepatenkintas, Kūrėjui reikia atlikti taip ar taip, kalbame nuo savęs, mat mums lengviau nukreipti save į tai, kas irgi keičiasi priklausomai nuo mūsų veiksmų. Tačiau iš tiesų jokių pokyčių nėra.
Negana to, Kūrėjui visiškai nesvarbu, kaip mes elgiamės ir ką darome. Patys suvokiame: „Man reikia elgtis kitaip, reikia būti geresniam, aukščiau ir pan. Ką tuo pasiekiu? Kaip dėl to keičiasi pasaulis?“ Tačiau Kūrėjas yra aukščiau visų mūsų kilnių sumanymų. Jo tai neveikia.
Kada sakome, kad norime suteikti Kūrėjui malonumą, ką nors Jam duoti, mylėti Jį – visa tai tik besikeičiančio žmogaus atžvilgiu!

Iš 2017 m. rugpjūčio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – draugas

Kaip pažinti Kūrėją?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Klausimas. Gėda – pats stipriausias, labiausiai žmogaus nemėgiamas jausmas. Žmonės pasirengę nusižudyti, kad tik nejaustų viešos gėdos. Kokia šio skausmingo žmogui jausmo šaknis?
Atsakymas. Priešingumas Kūrėjui. Pirmoji gėda, pirmasis apribojimas – viskas dėl to, kad noras mėgautis pasijuto gaunantis – priešingas Kūrėjui, Duodančiajam.
Čia ir kilo gėda, vadinamasis priešingumo pojūtis, pasirengęs viskam. Iš čia matome, kad gėda pats galingiausias jausmas, kuris gali valdyti visus kitus norus.
Klausimas. Nesuprantama, kaip tai susiję su Kūrėju. Žmogus gali gėdytis dėl to, kad užtraukė gėdą savo šeimai, giminei…
Atsakymas. Gėda jį žemina, visiškai ištrina, anuliuoja jo „aš“.
Kūrėjas – vienintelis egzistuojantis, amžinas, tobulas. O žmogus, jausdamas gėdą, jaučiasi netobulas, neamžinas, neesantis. Gėda ne tik jame viską ištrina, bet ir įstumia jį į žeminančią padėti visų atžvilgiu. Tai mūsų egoizmo sužeidimas, baisesnis už mirtį.
Žmogaus net nereikia žudyti, užtenka pasodinti jį į narvelį ir padaryti taip, kad jis jaustųsi pažemintas kitų akyse, negebantis savęs pateisinti. Tai baisiausia. Jis veikiau mirs, kad tik atsikratytų šio jausmo.
Tai ir yra tikrosios kančios, parengtos mums, kad išeitume iš egoizmo ir pasiektume visą gerovę.
Klausimas. Argi matote tokių žmonių, kurie gėdijasi, kad jie neamžini, kad jie ne tokie, kaip Kūrėjas?
Atsakymas. Esmė ta, kad žmogus visada pateisina save. Bet kuris žudikas, bet kuris vagis iš anksto pateisina save. O jei negalėtų, jaustų didžiulę gėdą.
Klausimas. Turime sukurti visuomenę, kuri tikrai skiepytų žmogui gėdos jausmą, kad jis nesiimtų jokių blogų veiksmų?
Atsakymas. Žmogui reikia gėdos Kūrėjo atžvilgiu, o to pasiekti – didi taisymosi priemonė. Jei pajausi, esąs netoks, kaip Jis, tai tave visiškai ištaisys.
Klausimas. Bet juk tai Jis mane tokį sukūrė. Ko turėčiau gėdytis?
Atsakymas. Tai geras atsikalbinėjimas, tik jis neveikia. Veikia tavyje kylantis jausmas. Jo negali sukurti.
Nesigėdijame Kūrėjo, nes Jo nejaučiame. Jis slepiasi būtent tam, kad padėtų mums. Jeigu jaustumėmės priešingi Jam, tai tiesiog negalėtume egzistuoti.
Klausimas. O gėda draugų atžvilgiu – tai jau tam tikri žingsniai artėjant prie gėdos Kūrėjui?
Atsakymas. Taip. Jei imsime draugų atžvilgiu elgtis taip, kad būsime jiems pavyzdys, tai bet kokia priešinga būsena bus jaučiama kaip kančia ir padės mums.

Iš 2017 m. rugpjūčio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip susidoroti su gėda?

Gėda netapti žmogumi

Kasdienė ir dvasinė gėda

Klausimas. Kas rodo, jog įgyta nauja dvasinė pakopa?
Atsakymas. Kai visi aplinkiniai tampa tau artimesni nei tu pats sau – tai perėjimas į kitą pakopą.
Po to iškart kyla naujas egoizmas. Jis mumyse padalytas pagal 125 pakopas ir atsiskleidžia proporcionaliai.
Klausimas. Ar suspėju pasimėgauti akimirka, kai jaučiu, kad visi man broliai, visi mylimi?
Atsakymas. Ne. Priešingai, malonumas kyla ne tada, kai pasieki tam tikrą būseną, o kai jos sieki.
Baal Sulam rašo, kad jeigu anksčiau žmogui atrodė, kad galutinis tikslas svarbus pats savaime, tai vėliau jis supranta, kad melavo sau. Būtent kančios, paieškos, veržimasis pirmyn ir yra pats didžiausias malonumas. Beje, toks didelis, kad pasiekęs galą, žmogus prašosi į pradžią. Žinoma, tai atrodo neįtikėtina, bet taip viskas vyksta. Jis sujungia pabaigą su pradžia.
Kitaip tariant, kelio pabaigoje žmogus pastebi, kad jo galutinė būsena – tai begalis davimo ir meilės siekis. Ir šis begalis siekis pats savaime nepasiekiamas, bet būtent jis jam ir yra tobulas. Tai visiškai prieštarauja mūsų logikai.
Nūnai mokslininkai mėgina sukurti dirbtinį intelektą, kad kompiuteriai modeliuotų žmogaus klaidas, nuspėtų jas, atpažintų, kada žmogus atlieka nelogišką judesį, klaidą ir ištaisytų ją. Tai itin būtina aviacijoje. Bet dvasinio taisymo veiksmų kompiuteris tikrai nesupras, mat žmogus perprogramuojamas.
Nauja programa jame subręsta iš vidaus ir jis staiga ima suprasti, ko siekia kiekvienoje pakopoje. Jis mato, kad svarbiausia – siekti, o ne pasiekti. Pasiekei – esi miręs. Sieki – gyveni.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė reanimacija

Dvasinių pakopų pajutimas

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Klausimas. Kabalos esmę gali suprasti tik žmogus perėjęs machsomą. Machsomas – tai sąlyginė riba tarp materialaus ir dvasinio pasaulių. O kadangi šiandien tai pavyko tik jums, tai tik jūs suprantate šią esmę. Ką daryti?
Atsakymas. Pirmiausia, ne tik man pavyko pereiti machsomą. Visų antra, argi galima tinkamai įvertinti kabalą, Kūrėją, kūrinijos sistemą, valdymo jėgas, jeigu nesi toje sistemoje?
Pereiti machsomą reiškia įeiti į dvasinę sistemą ir tapti bent minimalia jos sudedamąja dalimi, kad net turėdamas mažiausią ryšį su sistema galėtum suprasti, kas tai. Kitaip žmogus fantazuos.
Tad, savaime suprantame, kad tas, kas neperėjo vadinamojo machsomo, t. y. savyje nesukūrė aukštesniojo pasaulio sistemos pagal vienijimosi su kitais draugais metodiką, nesupras, apie ką kalba kabala.
Mes tai jaučiame dar iki pereidami machsomą. Pereisi – pereisi, nepereisi – nepereisi. Arba esi viduje, arba išorėje. Arba vienas, arba nulis. Daugiau nieko nėra.

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis?

Kaip ištaisyti pasaulį?

Kas mato teisingą tikrovę?

Klausimas. Koks yra laisvas „paskutinės kartos“ pilietis?
Atsakymas. Renkuosi viena iš dviejų: arba faraoną (egoizmą), arba Kūrėją (altruizmą).
Visuomet turiu pasirinkimą ir jis nedingsta. Net jeigu 100% renkuosi Kūrėją, man lieka laisvas pasirinkimas, mat vergystės būsena mano egoizme nuolatos lydi mane, jos neištrinu ir nepašalinu. Todėl egzistavimas tarp Kūrėjo ir faraono suteikia man absoliučią laisvę ir nuo vieno ir nuo kito.
Klausimas. Tai ir yra vidurio linija, kai žmogus yra virš abiejų prigimčių?
Atsakymas. Taip, žinoma, visada renkuosi. Bet kai esu vidurio linijoje, jaučiu kažką, kad nepriskiriama nei vienam, nei kitam. Imu jausti būseną, kai nugaliu juos abu: ir faraoną, ir Kūrėją. Esu iš jų dviejų. „Mano sūnūs nugalėjo Mane.“ Štai ką Kūrėjas davė kūriniui!

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujos gyvenimo programos gimimas

Laisvas vergas

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Klausimas. Jeigu noriu prilygti Kūrėjui savybėmis, vadinasi turiu jas žinoti. Ar galima paskelbti Jo savybių sąrašą?
Atsakymas. Sąrašas itin paprastas: jeigu Kūrėjo savybė – davimas ir meilė, vadinasi, man reikia išmokti duoti ir mylėti.
Bet duoti ir mylėti dvasine prasme, o ne kaip mūsų pasaulyje, kai renkuosi, kam duoti ir ką mylėti, tikėdamasis, kad tai atneš man malonumą.
Tai reiškia kylu „iš savęs“, nekreipdamas dėmesio į jokius savo norus, savybes, ketinimus, tikslus, nes turiu tik vieną tikslą – užpildyti kitą malonumu. Kitą – reiškia visiškai svetimą žmogų, kuris savo ruožtu neduoda man jokio malonumo, kaip sakykim, mano mažas vaikas, giminaitis ar dar kas nors.
Tas kitas man visiškai abejingas. Dar daugiau, jei jis man nesvarbus – viena, o jeigu jo nekenčiu? Tuomet tai dar rimtesnis išbandymas. Tuomet turiu savo neapykantą ištaisyti į meilę.
Kitaip tariant, mums kylant, tampant panašiems į Kūrėją yra du etapai. Pirmasis – kylant ir artėjant prie davimo ir meilės tiems, su kuriais mano santykiai daugiau mažiau normalūs. (žalia rodyklė piešinėlyje)

Pradedant nuo to lygmens ir toliau jau judu „pamilk savo priešą, kaip didžiausią savo mylimąjį“ link (raudona rodyklė piešinyje).
Pirmąjį etapą galima vadinti Galgalta Einaim (GE) arba mažoji būsena, o antrasis etapas – ACHAP arba didžioji sielos būsena.
Klausimas. Ar dvasiniame pasaulyje yra tokia savybė kaip narsumas?
Atsakymas. Visa tai viduje. Netgi nenoriu išvardinti atskirų savybių, nes tuomet teks aiškinti, ką dvasiniame pasaulyje reiškia narsumas, ramybė, kuklumas, herojiškumas, kantrybė, pyktis, valdžia. Visa, kas yra mumyse, būtina tam, kad su visu tuo taptume panašūs į Kūrėją.

Iš 2017 m. balandžio 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – meilės jėga

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Mums atrodo, kad prašyti Kūrėjo – tai būdas ištaisyti sielos kli/indą, kol galiausiai dėl savo darbo pajausime, kad prašyti Kūrėjo – tai ir yra kli pats savaime, o ne priemonė jį taisyti.
Jeigu mano kreipimasis į Kūrėją, noras, kurį keliu Jo link, bus tikras, nuolatinis, augantis, be perstojo siekiantis Jo, tai patį šį kreipimąsi jausiu kaip visišką ištaisymą.
Kitaip tariant, kas yra ištaisymas? Noro kėlimas, o ne atsakymas į maldą jį užpildyti. Kelti norą Kūrėjo link – tai jau darbo pabaiga. Taip parodau savo santykį su Juo. Ar ką nors gaunu iš Jo? Gali būti, kad nieko. O ką turėčiau gauti kreipdamasis į Jį? Jau vien pats kreipimasis į Kūrėją pats savaime yra viskas, ko man reikia, ir nieko daugiau.
Jeigu nesu kli, kuris gauna dėl savęs, tai noriu tik prašyti Kūrėjo. Ir jeigu atsako negirdžiu, nesuprantu, nejaučiu, nematau – tegu, taip dar geriau! Ir tuomet mano siekyje, toje davimo jėgoje jaučiu, kiek esu panašus į Kūrėją.
Dar pakalbėsime apie tai.

Iš 2017 m. gruodžio 5 d. rytinės pamokos „Darbas su kliūtimis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pasiekti tikrą maldą?

Melsti vidinės davimo jėgos

Prašyk visko, ko nori!

Klausimas. Ką ypatingo atliko Baal Sulamas be to, kad adaptavo kabalą mūsų kartai?
Atsakymas. Baal Sulamas – didis XX a. pirmosios pusės kabalistas. Jis apibendrino visą lurianinę kabalą (Ari kabalą), susistemizavo ją ir pateikė knygose „Mokyme apie dešimt sfirų“. Be to, jis parašė daugybę straipsnių, keletą įvadų „Knygai Zohar“, atskleidė mokslinę kabalos pusę.
Savo straipsniuose jis pirmąsyk kreipėsi į paprastus žmones. Iki jo kabalistai rašė tik tiems, kas suvokia dvasinį pasaulį.
Jis pirmasis ėmė platinti kabalą, nes pradedant nuo jo laikų pasaulis ima kilti dvasiškai, nors kol kas to nematyti. Tačiau tai nuolatos besikaupiantis procesas.
Dar daugiau, Baal Sulam pradėjo platinti kabalą ne tik žydams, bet visam pasauliui, kur tik įmanoma, ir apie tai rašė: „Džiaugiuosi gimęs tokioje kartoje, kuriai galima platinti kabalą, ir gavau nurodymą iš aukščiau tai daryti.“
Vyresnysis Baal Sulamo sūnus Rabaš (Baruchas Ašlagas) buvo didis XX a. antrosios pusės kabalistas ir mūsų Mokytojas. Tad mūsų organizacija vadinasi Bnei Baruch. Iš jo gavome kabalistinę metodiką, pagal kurią dabar mokomės.
Jis parašė tris tomus straipsnių, kur išdėstė visą dvasinį žmogaus darbą: kaip pasiekti aukštesniuosius pasaulius. Be to, išliko daug jo archyvinių užrašų, kurie dar neišleisti, ir mes pagal juos dirbame.

Iš 2017 m. liepos 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Didžiųjų kabalistų paveldas

Pažinti Baal Sulamo didingumą

Prisimenant Rabašą

Klausimas. Paprastas žmogus supranta žemišką meilę motinai, vaikams. Ar iš to jis gali ko nors išmokti siekdamas dvasinės meilės?
Atsakymas. Nepatarčiau užsiimti psichologija, ypač kas susiję su motina ir vaiku. Gana dažnai pateikiu šį pavyzdį, nes jis realus, bet ne daugiau. Ta meilė, kurią pasiekiame tarpusavyje grupėje, visai ne tokia, ji ypatinga. Ji kuriama iš priešybių pusiausvyros.
Klausimas. Kitaip tariant, tai, ką žmogus žino apie meilę ir neapykantą iš savo gyvenimiškos patirties, neturi jokio ryšio su ta meile, apie kurią kalba kabala. Kodėl kabalistai neparinko kito žodžio šiai sąvokai apibūdinti?
Atsakymas. Norėdami paaiškinti aukštesnįjį pasaulį, kabalistai pasitelkia mūsų egoistinio pasaulio kalbą, vadinamą „šakų kalba“. Kito būdo nėra. Pasitelkiame šio pasaulio objektų ir reiškinių aprašymą ir per juos apibūdiname aukštesnįjį pasaulį, kuris egzistuoja dviejų priešingų savybių tarpusavio pusiausvyroje. Tai visiškai ne mūsų pasaulis.
Mums teks dar labai daug mėginti, ieškant tinkamos tarpusavio sąveikos, kad sužinotume, kaip kurti tinkamus dvasinius santykius ir meilę.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinas variklis, varomas davimo energija

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Ką mums suteikia meilė artimui?