Klausimas. Mes klausomės jūsų, nes esame pašaukti studijuoti kabalos mokslą?
Atsakymas. Susitinkame čia ir dabar, nes visi esame vienos sielos dalys. Beje, ne tik vienos sielos, bet ir vieno sielos organo. Kitaip, gyventume skirtingose kartose, skirtingose Žemės vietose ir t.t.
O šitaip tarp mūsų vis dėlto egzistuoja ryšys, nes priklausome vienam sielos organui.
#253402

Iš 2019 m. rugpjūčio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar yra ryšys tarp žmonių sielų?

Giminingos sielos

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Klausimas. Kaip nuo „Įvado į kabalos mokslą“ („Pticha“) technikos pereiti prie jausmų? Galvoje nuolat iškyla brėžiniai, o kaip juos pervesti į jausmus, aš nesuprantu.
Atsakymas. Tai pavyks palaipsniui. Toliau bandyk pajausti juos. Tu turi pereiti nuo brėžinio prie jausmų.
Paimk bet kurį brėžinį ir pradėk žiūrėti, ką tavyje reiškia ši linija, kuri eina į viršų ar apačią. Į viršų – davimas, į apačią – gavimas, į viršų – džiaugsmas, į apačią – liūdesys, į viršų – didelis ryšys su draugais, į apačią – mažesnis ryšys su draugais. Pradėk jausti tai savyje.
Platink savo indą (kli). Kol kas jis tavyje tik taškas. Pradėk jį pūsti, kad jis įgytų tam tikros apimties. Ir ten pradėsi jausti skirtingas apraiškas. Nieko kito aš patarti negaliu.
Klausimas. O kur čia dešimtukas?
Atsakymas. Pradžioje pradėk tai daryti savyje, o paskui jau su dešimtuku. Visų pirma turi suprasti, ką reiškia visi kabalistiniai apibrėžimai: apribojimas (cimcum), ekranas (masach), atspindėtoji šviesa (or chozer), aš su draugais, aš be draugų, aš atsiskiriu nuo savęs ir įeinu į draugus, visi draugai atsiskiria nuo savęs ir mes kartu sudarom kažką bendrai naujo, kas tampa vienu dvasiniu vienetu ir t. t. Bandyk tai pajausti.
Klausimas. Kai mes skaitome, arba jūs kažką aiškinate, aš iškarto piešiu savo sąsiuvinyje brėžinį. Ar reikia taip tęsti?
Atsakymas. Tęsk. Tai netrukdo. Bet paskui stenkis, žiūrėdamas į tą brėžinį, išsiaiškinti jį jausmuose. Kaip muzikantas, kuris žiūrėdamas į natas gali dainuoti. Mums būtinas dvasinis raštingumas, kuris sudės kabalistų žodžius į adekvačias būsenas mūsų jausmuose.
#246175

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Versti žodžius į jausmus

Tu gi pats šito norėjai

Protingiausia yra…pajausti

Klausimas. Norint surinkti Rubiko kubą pagal spalvas kubą reikia sukioti ir horizontaliai, ir vertikaliai. Kitaip tariant, horizontaliai galiu sukioti galvą, kūną, kad pamatyčiau visus, kad įimčiau į save. O ką sukioti vertikaliai? Kaip veikti, kad darbas būtų pilnas?
Atsakymas. Kad darbas būtų pilnas, tau reikia nuolatos sukinėti save į visas puses, t. y. nuolatos išsiversti, kad virš visų kliūčių susijungtum su draugais.
Įsivaizduok, kad Kūrėjas visąlaik siunčia tau sunkumus, problemas, sukioja tave. O tu turi išsiversti ir veikti prieš Jį. Tai ir yra pagalba prieš tave. Jo pagrindinis darbas: sukurti mums problemas, nes be problemų neišaugsime.
#253366

Iš 2019 m. rugsėjo 5 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 0

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūtys dvasiniame kelyje

Žvelgti kitaip į kliūtis ir sunkumus

Siekiant tobulo ryšio

Klausimas. Kai smegenys apdoroja informaciją, tai už proto stovi noras gauti. Jis ir yra kūrinys. O kadangi mūsų noras gauti egoistinis, vadinasi, smegenys ir aptarnauja mūsų norus. O kas vyksta su kabalistu?
Atsakymas. Kabalistas – tai žmogus su tuo pačiu noru, bet jis jau turi norų, su kuriais gali dirbti dėl kitų, dėl davimo, susivienijant su kitais, juos aptarnaujant ir siekiant šiuos norus nukreipti Kūrėjo link. Šiuo požiūriu jis veikia kaip Kūrėjas – dėl davimo. Jis – Kūrėjo laidininkas.
Klausimas. Kabalistas gyvena fiziniame kūne, gauna informaciją, kuri praeina pro smegenis, jis turi tą patį norą gauti. Kokį pasaulio vaizdą jis mato?
Atsakymas. Be mūsų pasaulio vaizdo, kabalistas mato dar vieną pasaulį. Tiek, kiek jis nori duoti, tiek mato Aukštesnįjį pasaulį.
Klausimas. Kaip naujas pasaulis užkloja materialų? Ką jis mato? Papildomus elementus šioje tikrovėje?
Atsakymas. Taip. Tik jis mato ne mūsų objektus, o jėgas. Sąveiką tarp žmonių jis mato, kaip sąveiką tarp norų. Žmonės jam – realizuoti norai.
Tai suteikia jam galimybę ištaisyti žmoniją ir priartinti ją prie visiško Kūrėjo atskleidimo, kai davimo, meilės, vienybės savybė vyraus virš egoizmo ir visi žmonės susivienys.
Tai duoda žmogui aukščiausios, amžinos, begalinės tikrovės atskleidimą ir taip absoliučiai užpildo jo norą. O kai tai įvyksta, daugiau nėra apie ką kalbėti.
Tai ir yra kūrinio tikslas, mūsų taisymosi, kabalos mokslo studijų, mūsų egzistavimo tikslas.
#247241

Iš 2018 m. lapkričio 26 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Kabalisto suvokimo lygmenys

Klausimas. Brangus mokytojau, kur slepiatės?
Atsakymas. Jūsų viduje.
Replika. Kol kas nejaučiu.
Atsakymas. Todėl ir sakoma, kad slepiuosi.
Klausimas. Bet kam? Padėkite mums?
Atsakymas. Tuo ir padedu.
Replika. O aš galvojau, kad jūs kažkur tarp dešimtuko ir Kūrėjo.
Atsakymas. Ir tai tiesa. Tačiau tai vis tiek vadinasi, kad slepiuosi.
Replika. Ačiū, tai jau atskleidimas.
#253576

Iš 2019 m. 6 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 2

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas ir mokytojas

Sekti paskui tą, kuris mato kelią

Daugialypis mokytojo-kabalisto darbas

Klausimas. Kai studijuoju kabalą, aš jaučiu, kad gyvenu dviejuose pasauliuose. Jaučiu kančias žmonių, kurie nėra mūsų studijose.
Jaučiuosi tam tikroje naujoje tikrovėje ir stengiuosi jiems papasakoti, kad problema yra vienybės tarp mūsų nebuvime. Bet jie manęs negirdi. Ką aš galiu padaryti? Tai – mano pats didžiausias rūpestis.
Atsakymas. Kas tave labiau jaudina: žmonių požiūris į tave, tavo požiūris į žmones ar Kūrėjo požiūris į tave ir tavo požiūris į Kūrėją? Pagalvok apie tai. Nes tavo požiūris į žmones ir žmonių požiūris į Kūrėją – viskas kyla iš Kūrėjo. Taip Jis viską pateikia tau.
Nepriimk to už tikra. Visa tai – teatras, kurį Kūrėjas režisuoja tau. Jis tikrovės kūrėjas. Todėl per daug neįsijausk. Bet kuriuo atveju viskas turi būti nukreipta tik į Kūrėją, nes Jis – visko pirminė priežastis.
Jis sustatinėja visas šias lėles scenoje, visą žmoniją ir tave kartu su jais tik tam, kad jūs truputį atgytumėte ir tarpusavio ryšyje taptumėte panašūs į Jį. O jeigu ne, jūs liksite lėlės, marionetės.
Kuo labiau jungiasi, skudurinės lėlės vis labiau atgyja ir virsta gyvomis. Dėl jų tarpusavio susijungimo jos susirenka į vieną gyvą formą – ne materialaus žmogaus, o formą „Adomo“, kuris panašus į Kūrėją.
Tai davimo ir meilės forma, dar viena be Kūrėjo. Ji tiksliai tokia pat, kaip Kūrėjas, bet savarankiška ir randasi priešais Jį. Būtent šią formą mums reikia sukurti. Mes esame jos kūrėjai.
O tai, kad tau rūpi žmonija, yra mūsų judėjimo kelyje rezultatas, mes turime taip veikti. Tai teisingi išgyvenimai. Bet vis dėlto pažiūrėk truputį plačiau. Sėkmės!
#246194

Iš 2019 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Kaip nebijoti pojūčio, kai ištirpsti?
Atsakymas. Jeigu žmogui labai blogai, tai jis pasirengęs ištirpti ir nesibaimina. Kiekvieno gyvenime yra tokių akimirkų, kai jis pasirengęs dingti, nieko negirdėti, neegzistuoti.
Jei suprantame dvasingumo svarbą, pasiekiame tokią būseną, kai verta ištirpinti savo egoizmą, kad pasiektume dvasinį pasaulį.
#253399

Iš 2019 m. rugsėjo 6 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 2

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis praktikumas

Pakilti virš egoizmo

Ar reikia vystyti egoizmą?

Klausimas. Ką reiškia, kad mes nenaikiname egoizmo, o statome ryšių tiltus virš jo? Jeigu keičiu fokusą virš atsiveriančio egoizmo, vis tiek jį kažkaip transformuoju? Ar man tik atrodo, kad jis lieka toks pat?
Atsakymas. Priartėję prie dvasinio pasaulio pradedame jausti, kad kyla problemų su mūsų jausmais ir protu. Panašu į tai, kaip fizikai atskleidžia dvejopą šviesos pusę: jos korpuskuline, arba banginę sandarą.
Elektronai praeina priklausomai nuo to, ar mato juos žmogus, ar ne. Vadinasi, suprantame, kad šiuo atveju veikia ne fizikiniai, o mūsų suvokimo dėsniai.
Fizikoje yra paribio efektai, patvirtinantys, kad mes ne visiškai suprantame, su kuo turime reikalų. Nors fiziškai visa tai atsispindi formulėse, grafikuose, vektorių strėlytėse arba skaičiukų mirgėjime ekrane, tačiau mes vis tiek nesuvokiame, kas vyksta iš tikrųjų.
Mūsų žemiškas protas pagrįstas aiškiu egoizmo ir negali suvokti sau priešingo, kuomet kažkas pagrįsta antiegoizmu. Be to, ne tiesiog antiegoizmu, kai pakeistum pliusą vietoj minuso, ir viskas, t. y. aš manau taip, o tu – priešingai, kai iš vienos pusės tavo egoizmas, iš kitos – mano. Tai nieko neduoda.
Kalba eina apie tai, kad mes esame viename objekte. Viename nore egzistuoja dviejų rūšių pojūtis: vienas – egoistinis, kitas – priešingas jam, tačiau vienu metu, viename nešiklyje. Galime pateikti pavyzdį iš Toros, kuomet Kūrėjas sako Abraomui: ,,Izaokas – tavo ateitis, jis toliau ves žmoniją į tikslą.“
Ir čia pat prideda: ,,Paimk ir užmušk jį, paaukok“. Kaip šios dvi priešingybės gali egzistuoti kartu? Žinoma, pasitaiko komentarų, kad per mirtį jis kaip ir pereina į kitą gyvenimą.
Mums reikia suprasti, kad čia turimas omenyje visai kitas suvokimo lygmuo, kita matrica, kuomet priešingumai ne tiktai gali egzistuoti kartu, o papildo vienas kitą, kartu išlaikydami ir priešybes.
Tačiau kalbėdami apie priešingumus mes turime mintyje, kad jeigu vienas egzistuoja, tai kito nėra, ir atvirkščiai. Tai kaip jie egzistuoja vienu metu? Šito mes nesuprasime. Tam kad suprastume, turi nusileisti aukštesnioji šviesa ir išplėsti supratimą, pojūčius, ir tuomet, kai jie taps dvasiniai, mes tai suvoksime.
Būtent šito siekiame dešimtuke – pamatyti pasaulį kitame lygmenyje, t. y. su kita galva, kita širdimi, su kitu suvokimu, su kitu žinojimu. O iki tol nieko negalėsime padaryti.
Pažiūrėkite, kas vyksta Izraelyje rinkimų išvakarėse. 20 partijų riejasi tarpusavyje, pasiruošusios viena kitą gyvą suėsti. O kas vyksta Europoje arba visame pasaulyje? Tai – tik pradžia. Mes pamatysime didžiulių problemų! Jų nebus galima niekaip išspręsti mūsų žemiškame lygmenyje. Niekaip!
Esmė ta, kad aukštesnysis valdymas artina mus tarpusavyje, o mes nepajėgūs surasti bendros platformos, dėl to, kad egoizmas kiekvienos valstybės, kiekvienos tautos auga. Jeigu anksčiau galėjome proporcingai augant egoizmui atsitolinti vienas nuo kito, tai dabar aukštesnysis valdymas spaudžia mus, stumia link vienas kito, ir neįmanoma nieko padaryti.
Arba pradėsime reikalauti, kad mums pakeistų pasaulio suvokimą į teisingą, dvasinį, arba linijiniu būdu priartėsime vieni prie kitų kare. Juk jeigu mus pastoviai artins, o mes būsime vis labiau priešingi vienas kitam, tai nieko kita neliks daryti.
Kūrėjas veika dviem jėgomis: iš vienos pusės Jis iš vidaus vysto mūsų egoizmą, o iš kitos pusės, iš išorės stumia vis arčiau vienas kito. Jeigu anksčiau gyvenome atitolę vieni nuo kitų ir bendravome tik tuomet, kai reikėjo, tai šiandien esame viename bendrame kieme.
Rytoj būsime viename, bendrame bute, o vėliau viename bendrame kambaryje. Kaip mes galėsime vienas kitą pakęsti? Be to, artėjimas vyksta tuo pačiu metu, kai auga ir vidinis egoizmas kiekviename. Taip Kūrėjas verčia mus kreiptis į Jį.
Tačiau kreipsis į Jį tik tie, kurie yra teisingos būsenos. Tiesiog šiaip sau šaukti negali. Žmonės virkauja jau tūkstančius metų, niekas nepadeda.
Pagal kabalos metodiką mums reikia susirinkti į dešimtuką, sukurti jame atitinkamą formą, kurioje mes norėtume pamatyti klausimo sprendimą: kaip dešimtukas gali tapti vienetu.
Tuomet visas pasaulis susiskirstys į dešimtukus, ir tokiu būdu visi išsitaisys. Nors mums atrodo, kad dešimtuką patys kuriame, tačiau iš tikrųjų yra ne taip. Vėliau pamatysime, kad visas tas mintis, jausmus, sprendimus įdiegia mums aukštesnysis valdymas.
#241589

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Siekti pusiausvyros

Kūrėjas nori, kad jausčiau savo būseną tokią, kokią ją jaučiu: negerą, darančią žalą, blogą, ligotą.
O man asmeniškai turi būti nesvarbu, kaip jaučiuosi, nes noriu dirbti, kad duočiau. Jeigu taip, svarbiausia, turiu tarnauti Kūrėjo vardan. (Rabašas, Straipsnis Nr. 3, 1985 m. „Apie tiesą ir tikėjimą“)
Svarbiausia, jei nukreipiu save į tai, ką gaunu iš Jo, turiu pagalvoti, patikrinti save, ar jaučiu ką nors nemalonaus ar netgi skausmingo, o gal priešingai, jaučiu džiaugsmą? Tai priklauso tik nuo žmogaus.
Todėl savo gyvenime turime nuolatos tikrinti, ar tikime, t.y. ar jaučiame Kūrėją, ar esame kažkaip su juo suartėję, ar krypstame į Jį ar tik krentame į savo egoizmą?
Jeigu esu nukreiptas į tikslą, į kūrinį, į dešimtuką, į Kūrėją patirdamas bet kurią savo būseną, kad ir kokia ji būtų, tai tuomet nepajausiu nieko baisaus, nieko žalingo.
Aš ne šiaip noriu patirti tą būseną, joje nejausiu jokio skausmo, priešingai, imsiu atskleisti joje didžiulį malonumą. Mat būtent virš nemalonumų, skausmo, problemų, baimės, tamsos galėsiu atskleisti Šviesą ir siekti jos, savo ryšio su ja.
Todėl esant bet kokioms aplinkybėmis turiu būti patenkintas savo likimu, savo darbu, savo būsena ir žiūrėti į tai, kaip į didžiulį nuopelną, kad Kūrėjas leido man priartėti prie Jo.
#254093

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 4

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti Kūrėją mintyse ir jausmuose

Kodėl Kūrėjas slepiasi?

Didžiulė Kūrėjo malonė

Iš vienintelio šaltinio, kuris yra Kūrėjas, nusileidžia dvi jėgos. Viena iš jų – tai jėga, kuri susijusi su Juo: davimo, meilės savybė, emanacija. Kita – dirbtinė jėga, sukurta Kūrėjo, kurios nebuvo iki sukūrimo pradžios, – gavimo, prarijimo savybė, tapusi po to egoistine savybe.
Abi jėgos gyvuoja visoje Aukštesniųjų pasaulių ir mūsų pasaulio prigimtyje kaip pliusas ir minusas. Jos sukurtos priešingomis viena kitai tam, kad mes, atstovaujantys gavimo savybei, neigiamai egoistinei jėgai, galėtume su savo savybėmis nustatyti priešingą mums teigiamą jėgą – Kūrėją, ir sukurti su ja tam tikras sąveikas, vienijimąsi, kaip atome.
Viena jėga neegzistuoja atskirai nuo kitos. Mes visada matuojame, matome, jaučiame ir randame jas tam tikroje pozicijoje viena kitos atžvilgiu.
Todėl neigiama jėga, kurioje mus sukūrė Kūrėjas, būtina būtent dėl to, kad mes rastume, nustatytume, pajaustume Jį kaip teigiamą, spinduliuojančią jėgą ir tokiu būdu galėtume užmegzti ryšį su Juo: aptikti, apibrėžti, pajausti, priartėti ar nutolti nuo Jo.
Kitaip tariant, matyti, kokios būsenos mes esame Kūrėjo atžvilgiu, nustatyti galimybę įsisavinti Jo savybes.
Kaip galime būdami neigiami, sukurti panašumą į Jį, lyg mes būtume ir neigiami, ir teigiami? Nepaprastas pats klausimas, o tuo labiau, jo sprendimas.
Tai ne paprastas atskleidimas vienybės minuso ir pliuso, Kūrėjo ir kūrinio, o atskleidimas, kokiu būdu kūrinys vystosi, pasiekia savo visiškai priešingą Kūrėjui būseną ir pradeda jausti šią būseną kaip absoliučiai kenksmingą, netinkamą, nepakenčiamą ir po to daro viską, kad pakiltų virš jos ir pradėtų iš savęs neigiamo kurti kai ką teigiamo.
Kaip tai įmanoma? Juk kūrinys niekaip negali pakeisti savo prigimties. Pasirodo, kad jis gali pakeisti tik savo prigimties pritaikymą. Tai yra, nors aš sukurtas visiškai neigiamas, bet galiu net savo neigiamas savybes, paskatas, veiksmus perorganizuoti taip, kad jų galutinis rezultatas būtų teigiamas. O kaip tai padaryti – tikrai, paslaptis.
Negalime to įsivaizduoti, todėl ir sakome, kad tai yra paslaptis, juk mes dar visiškai esame ne tame, o savo egoistinėse neigiamose savybėse.
#247101

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų k.