Klausimas: Kaip mums žinoti, kad mes dirbame teisingai? Nes atpildas kartais yra malonus, o kartais – nemalonus. Pagal ką spręsti?
Atsakymas: Ne pagal skonį saldu arba kartu, o pagal skalę „tiesa-melas“. Tiktai tada žmogus gali suprasti, ar jis stumiasi į priekį.
Čia tu gali pasiūlyti: „Tada imkime ir padarykime kriterijumi kartumą. Kuo man karčiau, tuo aš arčiau dvasingumo“. Kur tai parašyta? Kodėl turi būti būtent taip? Atvirkščiai, tiktai dėl analizės tu turi pakilti aukščiau kartaus ir saldaus skonio prie tiesos ir melo, kad atskleistum juos ir susilietum su tiesa. Viena vertus, susiliejęs su ja, tu privalai pasiekti tokią būseną, kai tiesa ir saldumas bus viena. Saldumą tau reikia pakelti iki tiesos, kad „tamsa nušvistų kaip šviesa“, kad kartu pasidarytų saldu. Tada visa susilies į tiesą. Pasakyta, kad tiesa bus numesta į žemę ir iš žemės išdygs. Kitais žodžiais, tavyje išdygs tiesa, jau talpindama visas likusias suvokimo detales: ir kartaus, ir saldaus, ir melo.

Iš 2011 m. vasario 6 d. pamokos  pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiesa

Pasitikrink pats!

Didelis egoizmas – didelis ištaisymas

Klausimas: Kaip jūs įsivaizduojate kabalistinę mokyklą?
Atsakymas: Žmonija turi suprasti, kad auklėjimo esmė – leisti žmogui suprasti, kad jis egzistuoja bendroje integralioje, globalioje sistemoje ir turi elgtis pasaulyje, atsižvelgdamas į jo dėsnius. Jeigu jis jų nepaisys, tai negalės pasiekti pažangos niekur – netgi pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Mes išvystėme visas egzistuojančias sistemas, visus gamtos mokslus savo egoistinės prigimties pagrindu, o dabar mums reikės išvystyti kitą, naujo pasaulio mokslą – kabalos mokslą. Kuo labiau atsiskleis tarpusavio ryšys tarp visų pasaulio dalelių, tuo labiau būsime verčiami išsiugdyti naują požiūrį į tai. Niekas negalės vadovautis ankstesniais principais: nei fizikoje, nei chemijoje, nei statybose, nes dėsniai taps integralūs, ir tai atsiskleis visur.
Mes stebime gamtą, bet neturime supratimo, kaip ji pasielgs, mes neturime galimybės sužinoti, kas atsitiks, nes patys nesame integralūs. Kol kas mes kažkaip sugebame kai ką numatyti, naudodami savo ankstesnes priemones, bet jau labai greitai negalėsime ir to. Iš savo egoistinės sistemos (skaitmeninės,  vienetinės) mes nesugebame teisingai elgtis su altruistine (integralia, analogine) sistema. Nes tai yra absoliučiai skirtingos sistemos (analizė, sprendimų priėmimas, kontrolė) – tai kaip sistemos, veikiančios su kintamąja arba pastovia srove. Jos negali veikti su abiem vienu metu. Todėl mums reikės atnaujinti visas knygas, sukurtas pagal mūsų egoistinių savybių individualų požiūrį į pasaulį – ir jas atnaujinti (upgrade), pritaikyti prie naujų vieningos sistemos jėgų, kurios atsiskleidžia pasaulyje. Ir tai palies visas mūsų veiklos sritis, kitaip mes nežinosime, ką daryti pasaulyje! Todėl, kad pasaulis pradės elgtis pagal Aukščiausią sistemą, kuri nusileidžia arba atsiskleidžia mūsų sistemos viduje, šio pasaulio viduje. Štai kodėl, jeigu mes nesuteiksime vaikams žinių apie šią naują sistemą, jie negalės suprasti ir naujo požiūrio į visus gamtos mokslus! Nes visi mokslai kalba apie ryšius ir tarpusavyje veikiančias jėgas ir savybes, o jos reikšis kaip vis labiau susijusios, sąveikaujančios tarpusavyje. Tai supras tik tas, kurio vidinė minčių ir norų organizacija bus jų lygio.
Mokymo procesas, aš manau, bus organizuotas per internetą visame pasaulyje. Įvairūs aptarimai ir vaikų tarpusavio bendravimas, siekiant išmokyti juos gyventi visuomenėje, bus pravedami grupėse. Aš manau, kad mokykla tokia, kokia ji yra dabar, kai vaikai ateina į klasę klausyti mokytojo,  palaipsniui apmirs. Vis daugiau ir daugiau dėmesio bus skiriama vaikų vienijimuisi, o specialių dalykų jie bus mokomi internetu.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pokalbio apie vaikų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Sujungti vienu tinklu

Siela neturi amžiaus

Brandos atestatas – dvylikamečiui

Klausimas: Ko galime pasimokyti iš dabartinių būsenų? Koks turėtų būti teisingas požiūris į jas?
Atsakymas: Teisinga bus nekreipti dėmesio į jokias būsenas. Svarbiausia – veržtis į priekį. Žmogus negali įvertinti savo būsenos. Kol neateisime į galutinį išsitaisymą, mums nežinoma, ar pavyko mums apskritai kažką pasiekti.
Juk tu visą laiką esi išsitaisymo procese. Negana to, kuo toliau pasistūmėji, tuo labiau sugedęs sau atrodai. Šiek tiek ištaisęs save, truputį gavęs aukštesnės pakopos savybių, jų padedamas matai, kad esi labai nutolęs nuo kitų lygių, į kuriuos tau dar teks pakilti. Galutinis lygmuo, Esod, įjungia į save viską. Tau reikia sugerti viską kartu ir pereiti prie pačio Esodo pabaigos. Tik tada tau ateis šabato švytėjimas ir tu pajausi, kad stovi ant galutinio išsitaisymo slenksčio. Ir todėl iš mūsų reikalaujama tik tęsti kelią, nekreipiant dėmesio į tai, kad jis tampa vis sunkesnis. Patys sunkiausi etapai vadinasi „Mašiacho ženklais“ – ten mūsų avijutas, t. y. noro galia didėja. Štai kodėl, palyginus su protėviais, mūsų pakopos sunkesnės ir todėl esame pasirengę, galintys ir verti sužadinti dideles Šviesas. Nors jos įsivelka į protėvius, bet  būtent  mes jas pažadiname.

Iš 2011 m. vasario 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelis nežinomasis

Draugai visada aukščiau

Klausimas: Pastarosiomis savaitėmis pamatėme, kad skirtingose šalyse žmonės dalyvauja demonstracijose prieš vyriausybes, tartum jie protestuotų, kad yra atskirti nuo šalies valdymo. Kaip perteikti jiems kabalos mokslo idėjas apie visuotiną žmonių susijungimą, kad jie pajustų, kad ji gali pasiūlyti sprendimą?
Atsakymas: Tai labai svarbus klausimas, kuris palaipsniui tampa vis aktualesnis. Tai vienybės klausimas, kurios iš esmės reikalauja žmonės. Žmogus klausia: „Kaip aš, paprastas žmogus, gyvenantis už du dolerius per dieną (kaip, pavyzdžiui, liaudis Egipte), galiu kažką spręsti gyvenime? Jie negali išsivaikščioti namo, nes tada jiems teks sugrįžti prie savo vargingo gyvenimo, kurio kaina – „du doleriai per dieną“. Ir kol jie protestuoja, viduje jaučia, kad kažkaip valdo, kažką daro, kad valdžia jų, o ne vyriausybės rankose. Žmonių reikalavimo neįmanoma patenkinti, pridedant jiems dar po vieną dolerį per dieną. Turime pagalvoti, ką suteikti šiems milijonams, kad jie pajustų gavę jėgą valdyti, keisti. Ir tai dabar iš tiesų pasaulinio masto problema, kuri apima vis didesnę žmonių masę pasaulyje.
O vyriausybės ima mąstyti, ką gi daryti? Valdantieji pasirengę palikti savo vietas ir sutikti su įvairiais pokyčiais, tačiau tai niekada nepatenkins žmonių. Mes dar būsime liudininkais daugelio demonstracijų ir perversmų, kol galiausiai ateis sprendimas: mes turime suteikti eiliniam žmogui jausmą, kad jis taip pat valdo ir yra gerbiamas, turi valdžią, savigarbą. Žmonės užaugo! Jie išeina į gatves ir jaučiasi šeimininkai. Esant tokiam jausmui, jų neįmanoma papirkti net pinigais, jiems trūks būtent šio statuso. Vis daugiau žmonių nubus, sukurdami labai pavojingą padėtį. Aš negaliu įsivaizduoti, kaip dabar vyriausybė išgalės juos valdyti. Net jei pakeistume vyriausybę ir įtrauktume į valdžią liaudies atstovų, kai tik šie pradės valdyti – atsiplėš nuo liaudies. Kai tik jie prisikas prie valdžios ir pradės ja mėgautis tenai, viršuje, žmogus nebejaus jų kaip savo atstovų, gyvendamas savo miesto lūšnoje ar kaime…
Mes dar pamatysime šią vystymosi tendenciją artimiausiu laiku. Ir galiausiai neliks pasirinkimo, žmonija prieis iki tokios būsenos, kai iškils klausimas, ką padaryti, kad visi būtų lygūs? Juk tik esant visiškos lygybės jausmui, galima kiekvienam suteikti pojūtį, kad jis – vyriausybės galva, kad jis priima sprendimus, kad jis didis žmogus. Tai nereiškia, kad jis turi tiesiogiai turėti valdžią kitų atžvilgiu – tačiau toks turi būti jo vidinis pojūtis. Ir tai įmanoma tik susijungiant žmonėms tarpusavyje – ta kryptimi mes ir einame. Sociologai kol kas nepažįsta tokio reiškinio, todėl teikia labai atsargias, paviršutiniškas prognozes. Bet aš manau, kad tose šalyse, kur šis procesas jau prasidėjo, jo jau negalima sustabdyti. Vyriausybė turėtų bijoti žmonių, kurie jau pajautė, kad gali kažką pakeisti ir valdyti. Kol kiekvienas nepasijus lygus su visais kitais –  jis nenusiramins. Ir pasaulis prie to artėja.

Iš 2011 m. vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyriausybė, atspindinti liaudį

Protingų sąjungininkų beieškant

Apie Egiptą ir ne tik

Klausimas: Ką reiškia įsijungti, įsilieti į grupę?
Atsakymas: Iš vienos pusės, mes su draugais jaučiamės lygūs prieš Kūrėją, — juk vienodai veržiamės Jo link. Bet mus pačius skiria neapykanta. Tokiu atveju kiekvieno iš mūsų požiūris į kitus vadinamas asmenybės požiūriu į grupę. O norėdami įsijungti į grupę, turime neapykantą paversti meile.
Grupė apibrėžiama pagal dvi sąlygas:
1) ją sudaro draugai, siekiantys atskleisti Kūrėją kaip ir aš,
2) bet aš jų nekenčiu.
Jeigu šios dvi sąlygos yra, vadinasi, priešais mane — dvasinis kelias. Juk kaip gali toks trikampis egzistuoti: jie siekia dvasingumo, o aš jų nekenčiu? Kyla klausimas, ar galime kartu artėti prie Kūrėjo? O jeigu veržiuosi Jo link, tai kaip galiu jų nekęsti?

Iš 2011 m. vasario 6 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant neapykantos ribos!

Apie meilę ir neapykantą

Kvietėte dvasinę greitąją?

Klausimas: Ko iš manęs nori Kūrėjas, kai „žaidžia“ su manimi?
Atsakymas: Kūrėjas nieko nenori. Jis geras ir kuria gėrį. Remdamasis kūrimo sumanymu sukurti gėrį, Jis atliko vieną veiksmą – sukūrė gavimo norą. Be to, iškart sukūrė jį tobulą. Kaip pasakyta „Įvade į knygą Zohar“, pradinė ir galutinė būsena būna bendrame tobulume. Tačiau, kad suprastume, kur esame, kaip ir kodėl  iš pradžių Jis sukūrė mus, mes pamažu grįžtame į sąmonę, po truputį ištirpdome būsenas, kurias išgyvename. Galiausiai, viskas vyksta tik mūsų atžvilgiu, mūsų suvokime. Niekas nesikeičia, išskyrus mano supratimą ir suvokimą.
Tad Kūrėjas nieko iš mūsų nenori, Jis tiesiog suteikė mums galimybę pažinti būseną, kurioje sukūrė mus – tobulą, amžiną, panašią į Save. Tai mes ir privalome padaryti, pereidami keletą etapų. Pirmiausia mes vystomės nesąmoningai, negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu norų lygmeniu. O paskutiniame – žmogaus lygmens – etape, ateiname į sąmonę, suvokiame savo tikrąją būseną. Būtent dabar ir įvyksta šis perėjimas.
Anksčiau taip pat buvo žmonių, suvokusių dvasinę tikrovę, tačiau pavienių. Dabar į šį procesą įsijungia visos sielos, pradėjusios jausti, suvokti, kur jos iš tikrųjų yra.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne šiaip sau žaidimas

Malda prieš meldžiantis

Kaip suprasti Kūrėją

Klausimas: Kaip jūs vertinate įvykius, kurie dabar vyksta arabų pasaulyje?
Atsakymas: Kol kas sunku vertinti todėl, kad padėtis dar nenusistovėjo ir neaišku, kuo visa tai baigsis. Bet, viena, ką dabar galima pasakyti, pagal tai, kaip šakos atitinka šaknis, vyriausybėje privalo dalyvauti visos partijos ir judėjimai, egzistuojantys liaudyje – kokie jie bebūtų. Kiekviena jėga privalo būti atstovaujama vyriausybėje pagal ją palaikančių žmonių kiekį. Tai ta forma, kuri yra arčiausiai dvasinės. Jeigu visų pasaulio šalių vyriausybės taip realiai atspindės savo liaudį – tai bus didelė pažanga, ir pasaulis mažiau kentės. Reikia tikėtis, kad taip ir įvyks ramia, demokratiška forma ir be didelių sukrėtimų. Bet kas žino, kaip elgsis politikai ir vyriausybių vadovai mūsų egoistiniame pasaulyje.
Vyriausybė turi atspindėti savo liaudį. Jau baigėsi carų, diktatorių epocha. Šiandien jau nebegali taip tęstis, tai stabdo visą pasaulį ir mus supriešina su integralia gamta.  Mes turime pasiekti tokią būseną, kada dalis ir visuma visiškai atitinka viena kitą. Tai kyla iš gamtos dėsnių, o ne iš kokių nors socialistinių pažiūrų.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie Egiptą ir ne tik

Naujos globalaus pasaulio taisyklės

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Atsiradus ekranui (masach), pasikeičia visa troškimų, veiksmų, minčių ir ketinimų tvarka. Tiesioginė ir atspindėtoji Šviesa – viskas keičiasi, įgauna kitą tikslą ir paklūsta kitai prioritetų skalei.
Man jau nebesvarbus savas „pilvas“, kuriam pripildyti anksčiau sugerdavau viską. Tampa svarbu, kaip, kam ir kiek atiduoti. Anksčiau jausdavau pripildymą savyje, o dabar – jame. Tai nulemia visus mano veiksmus.
Tarsi ruošiu vaišes bičiuliui, kuris atskrenda iš užsienio. Sau paruoščiau visai ką kita, bet pas mane ateis, tarkime, kinas ar amerikietis. Todėl gaminu tai, ką mėgsta jis, nors tai visiškai nesutampa su mano skoniu. Visus savo troškimus ir gabumus, viskas, kas yra manyje, nukreipiu į jį su meile, iš visos širdies.
Įsivaizduokite, kaip turiu atsisakyti savo pomėgių ir įpročių, kad „įsikūnyčiau“ į jį ir viską daryčiau taip, kaip jam patinka. Vietoj kiekvieno savo skonio pojūčio turiu surasti jo pojūtį, vietoj kiekvieno savo įpročio – jo įprotį. Save turiu nukreipti į jį.
Pabandykite pajusti tą rešimot, kuris anksčiau buvo asmeninis, o dabar skirtas  darbui dėl savo artimo. Tai nelengva: man reikia pažinti žmogų, ištyrinėti jį ir pamilti taip, kad vien tikėjimu aukščiau žinojimo, nejausdamas jo skonio, galėčiau tai atlikti. Pakylu aukščiau savo noro ir įeinu į jo norą. Gyvenu jame, jo gerklėje ir pilve – visur, kur jis jaus mano vaišes. Ten matuoju ir tikrinu savo veiksmų rezultatą.
Taigi rešimot – be galo svarbus dalykas. Iš praeitos būsenos manyje lieka rešimot be konkretaus pavidalo ir kontūrų. Būtent todėl galiu suteikti jam naują kryptį ir naują formą, kylančią iš manęs. Anksčiau mėgavausi dėl savęs – o dabar, naujoje formoje, naujame ryšyje, naujoje kryptyje, noriu suteikti malonumą savo artimui.
Viskas pagal jį, dėl jo ir jame, – praeitas rešimot tik suteikia man pagrindą, kad suvokčiau: kaip anksčiau mėgavausi pats, taip dabar noriu, kad mėgautųsi jis.
Teks sunkiai ir įvairiapusiškai dirbti, kol visa tai realizuosime.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Įvadas į Ptichą“

Daugiau šia tema skaityykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Duoti – reiškia pripildyti kitų norus

Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui

Anksčiau mokėmės ir mokėme savo vaikus gyventi senajame pasaulyje vadovaudamiesi per visą istoriją sukaupta patirtimi. Šiandien visa ši patirtis jau nieko neverta! Tuo įsitikinsime diena po dienos, mėnuo po mėnesio, atskleisdami esą mums visiškai nesuprantamame pasaulyje.
Nesuprasime, kas staiga vyksta tai vienoje, tai kitoje šio pasaulio vietoje. Juk jis dabar vystosi ir mums atsiveria kaip sujungta, analoginė, o ne diskretinė, skaitmeninė sistema. Šis pasaulis jau „nebesusideda“ iš atskirų, izoliuotų dalių, kur kiekviena turi šiokią tokią veikimo laisvę.
Analoginės sistemos savybė – tai absoliutus abipusis ryšys, nuo pradžios iki pabaigos, visoms jos būsenoms. Tai tarsi gyvas organizmas, kuriame nieko negalima pakeisti, nepalietus ir nepakeitus visų likusiųjų dalių.
Jeigu būdami tokios subtilios, priklausomos būsenos dar nepajausime, kokioje sistemoje atsidūrėme, tai mes pražuvę. Todėl kiekvienam žmogui būtina studijuoti kabalos mokslą.
Anksčiau mokėme savo vaikus, kaip gyventi egoistiniame pasaulyje. Tačiau šiandien šios žinios jau nebepadės. Ir vaikui, ir suaugusiam – kiekvienam, kas dar ruošiasi gyventi šioje žemėje, privalome suteikti žinias apie tokį pasaulį, kuris staiga „nukrito ant mūsų galvos“.
Jeigu anksčiau mus veikusi Aukščiausiojo valdymo sistema kiekvienam palikdavo tam tikrą laisvę, tai šiandien leidžiasi toks jėgų tinklas, kuris tiksliai pastato kiekvieno į jo vietą nepalikdamas jokios laisvės. Jeigu žmogus juda, tai veikia visą sistemą. Kiekvienas, kuris pasislenka, sužadina visą sistemą, todėl ji šiandien tokia nenuspėjama. Tai mums vis labiau atsiskleis pačia baisiausia forma.
Prieš porą dienų susitikau su UNESCO generaline direktore. Ji labai greitai mane suprato ir paklausė: „Jūs manote, kad šiandien ir mokymas turėtų būti globalus?“, kitaip tariant, apimantis visą sistemą.
Problemos sprendimas būtent toks: privalome ir vaikus, ir suaugusius išmokyti egzistuoti naujame pasaulyje, į kurį staiga patekome.
Žmonės kol kas šito nesupranta, nejaučia ir labai sunkiai priima, nors pasekmės jau matomos visur, tačiau žmogus nemato to, ko nenori pastebėti. Galiausiai kančios privers žmogų atmerkti akis. Turime skleisti šias žinias nelaukdami smūgių, kad kiek įmanoma sumažintume kančias.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos „Kabalos išminties pamokos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visiems kartu pro vieną „langą“ bežiūrint

Nukreipk priemonę į tikslą, o tikslą į priemonę!

Ant naujojo pasaulio slenksčio