https://www.youtube.com/watch?v=5aAy1prnDXI

Klausimas: Ko man trūksta, kad galėčiau pritaikyti kabalistines žinias savo kasdieniniame gyvenime? Aš jaučiu didžiulį skirtumą tarp to, ką suprantu, ir to, ką išgyvenu.
Atsakymas: Sprendimas vienas – greitinti vystymąsi. Tam reikia intensyviai mokytis ir palaikyti glaudų ryšį su draugais. Tai nereikalauja pinigų, garbės, valdžios, dar kokių nors pastangų – nieko, išskyrus mintį, kad apie tai nepamirštum.
Svarbiausia – tai ryšys tarp mūsų. Nepaisydamas savo nenoro, žmogus turi stengtis ir palaikyti ryšį su draugais tam, kad suvoktų tikslo svarbą. O siekdamas tos svarbos, jis „perduoda ją toliau“ – platina kitiems.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Geras likimas

Žiūronai kelyje į tikslą

Kur ieškoti Kūrėjo?

Iki dabar vystėmės savo egoizme veikiami informacinių genų, rešimot – kiekvienas pats sau. O dabar pradedame vystytis veikiami bendrų rešimot – visi kartu. Ir matome, kad visas pasaulis susietas kaip viena vieninga sistema.
Jeigu anksčiau kiekvienam tarsi kompiuteryje atsidarydavo jo nuosavas „langas“, kuriame jis kūrė savo gyvenimą be jokio ryšio su kitais ir galėjo daryti viską, kas jam patinka, tai šiandien šitai jau nebeveikia. Ir problema ta, kad mums yra nežinomas ryšys tarp mūsų kaip ir kiekvieno iš mūsų vieta bendroje sistemoje, kur esame sujungti su visais kitais.
Mūsų tragedija ta, kad dabar atsidūrėme priešais sistemą, atsiskleidžiančią mums, kaip vientisas, mus apglėbiantis tinklas, o mes jam netinkame ir nežinome, ką su juo daryti. Juk viduje kiekvienas iš mūsų iki šiol liko individualistas – egoistas, trokštantis elgtis, kaip jam norisi.
Bet mus jau veikia visai kita sistema! Baigėsi ankstesnė epocha ir prasidėjo naujas laikas! Mus ėmė veikti jėgos, dirbančios su mumis visais kartu. Todėl čia neįmanoma išsiversti netyrinėjant šios bendros, integralios sistemos: kaip ji sudaryta, kaip mus veikia, ir kaip mums save prie jos pritaikyti. To nesimokydami paprasčiausiai neišgyvensime, todėl kabalą privalo studijuoti kiekvienas.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal temą „Kabalos išminties studijavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Manojo egoizmo smėlio audra

Iš penktosios pamokos Berlyno kongrese

Iš kabalos mokslo žinome apie Aukštesnįjį pasaulį, apie pasaulių sistemą bei kokios jėgos veikia mūsų pasaulį. Aukštesniajame pasaulyje yra jėgos, o mūsų pasaulyje − įvairiausi objektai, kuriuos veikia jėgos arba kurie yra šių jėgų rezultatas.
Aukštesniosios jėgos vadinamos „šaknimis“. O tai, kas yra žemiau (tai, kas yra mūsų pasaulyje), – „pasekmėmis“. Nėra nieko žemiau ir blogiau už mūsų pasaulį – tai jau gerai…
Visa, kas mums nutinka, vyksta veikiant iš Aukštesniojo pasaulio, iš šaknų pas mus nusileidžiančioms jėgoms.
Mūsų pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų kilę iš viršaus. Todėl nėra jokios prasmės kažką kažkuo kaltinti: vieniems kitus, tautas, valstybes, gamtą – visa valdoma Aukštesniųjų jėgų iš viršaus į apačią. Ir jeigu blaiviai, realiai pažiūrėsime į visą šį paveikslą, tai pamatytume, jog viskas nusileidžia iš aukščiau.
Vadinasi, visos mūsų problemos, kad ir kokios jos būtų, išsisprendžia tik tuomet, jeigu pakilsime į Aukštesniųjų jėgų lygmenį ir imsime jas veikti. Taip įstengsime „prisikviesti“ sau kitokį poveikį. Kitaip tariant, mus jau veiks nebe pirmosios jėgos, o jų ir mūsų sukelto poveikio pasekmės. Tik šitaip ir niekaip kitaip su jumis sulauksime pokyčių mūsų pasaulyje.
Tūkstantmečiais bandėme įvairiausiais metodais ir praktikomis kažkaip pakeisti savo likimą. Ir matome, kad tai neatnešė naudos. Mums nėra ko kreiptis į Kūrėją – Jis mūsų negirdi (tas, kurį, neva, įsivaizduojame Kūrėju). Ir jokie poelgiai mūsų pasaulyje vis tiek neturi jokių pasekmių. Galiausiai vis tiek viskas išeina taip, kaip išeina.
Šiame pasaulyje pragyvenę jau pakankamai daug laiko, visa tai puikiai įsivaizduojame, ir todėl galime sutikti su kabalos mokslu, kuris teigia, kad šio pasaulio lygmenyje sprendimo nėra. Mūsų pasaulis – tai pasekmė, o visi sprendimai yra tame lygyje, kur jie priimami. O sprendimų priėmimo lygmuo – tai Aukštesnysis pasaulis.
Todėl būtent šiandien, kai žmonija realiai susiduria su rimta problema – visuotine, globalia krize, ir viskas, kas su mumis vyksta „apačioje“ jau „įtraukta“ į bendrą paveikslą „viršuje“, atsiranda galimybė mums susirinkus draugėn paveikti visas tas bendrąsias jėgas. O, iš esmės, turime paveikti tik vieną, juk yra tik viena Aukščiausioji jėga, kuri skaidosi į daugybę mus veikiančių pojėgių ir atskirų jėgų.

Iš 2011 m. sausio 29 d. penktosios pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Nukreipk priemonę į tikslą, o tikslą į priemonę!

Norite daugiau niekada neklysti?!

Kaip pakeisti likimą

Video klipas rusų k.

Klausimas: Kaip vaikas gali įsijungti į ugdymo sistemą?
Atsakymas: Vaikas į šią „egzistavimo terpę“ jam suprantama kalba ir tinkama forma gali įsijungti per internetą.
Iš pradžių, kad nukreiptume į šią sistemą, reikia vaikus paskatinti ir jie susisieks su kitais vaikais iš viso pasaulio, gerai joje jausis ir taip judės į priekį.
Aš manau, kad rezultatai bus akivaizdūs iš pat pradžių. Jau po kelių savaičių pajausite, kaip vaikas keičiasi. Pabandykite su juo pasikalbėti ir pamatysite, kaip jis subrendo, tapo protingesnis, į klausimus ėmė atsakinėti kaip suaugęs, kitaip žiūri į gyvenimą.
Su vaiku turime bendrauti kaip su suaugusiu! Siela neturi amžiaus! Problema, kad mes švebeldžiuojame su vaikais ir juos gadiname. Vaikas nenori iš mūsų tokio santykio – jis nori būti toks, kaip mes!
Mes tik turėtume atsižvelgti į tai, jog jis fiziškai mažesnis ir silpnesnis už mus. Bet savo vidumi jis visiškai suaugęs ir didelis. Su juo reikia bendrauti ir kalbėti kaip su suaugusiu – rimtai aiškinant, tariantis ir įsiklausant į jo kaip suaugusio žmogaus nuomonę.
Jūs pamatysite, kaip gerai vaikai tai priima ir kaip to nori. Būti suaugusiu jiems – patrauklus žaidimas. Mums, suaugusiems, negalima nusileisti iki jų lygio ir žaisti lyg būtume vaikai – tai neteisinga! Tai ne jie, o mes žaidžiame! Tai labai svarbus auklėjimo principas – bendrauti su vaikais taip, kaip su suaugusiais.
Nekreipkite dėmesio į tai, kad jis atrodo kaip mažas vaikas – tai tik fizinis kūnas. O iš šio vaikiško kūno į jus žvelgia įdėmiai jus stebinčio ir viską suprantančio suaugusio žmogaus akys!
Ši klaidinga nuomonė, kad reikia laikyti jį vaiku, velkasi paskui žmoniją nuo senovės, lydima visokių pasakų, propaguojančių fetišizmą ir įvairiausias stabmeldystes.
Visa tai reikia atmesti. Nuo vaiko skiriamės tik gyvūninėje pakopoje, bet jeigu susijungiame žmogaus mumyse lygmenyje, tai su visais turime bendrauti kaip lygūs su lygiais.
Vaikas yra mūsų lygiateisis partneris kuriant šią naują ugdymo metodiką, todėl su juo reikia atvirai apie viską kalbėti ir reikalauti, kad jis visaip kaip dalyvautų. Tegul vaikai kartu su suaugusiais sėdi susirinkimuose ir dalyvauja visuose aptarimuose, kuriant programas − mums nėra ko nuo jų slėpti.
Būtent taip jie užaugs. Jie nenori iš mūsų gauti viską gatava, jie patys sąmoningai nuo pat pradžių nori tai įgyvendinti. Nuo vaiko nieko nereikia slėpti – jis ne vaikas! Su juo reikia elgtis visai kaip su lygiu sau.

Iš 2010 m. gruodžio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brandos atestatas – dvylikamečiui

Šviesa padeda ugdytojui

Teisingo vystymosi pagrindas

Iš trečiosios pamokos Berlyno kongrese

Kabala – tai Aukštesniosios jėgos visuose jos pasireiškimuose žinių sistema ir pažinimo metodika, duota visoms kartoms iki pat šio pasaulio egzistavimo pabaigos. Ji mums ne tik paaiškina kūrimo tikslą, kas vyksta ir dar vyks, bet ir „pakelia“ mus pačius!
Joks kitas mokslas nekeičia mūsų pačių, jie aiškina, ką dar jų padedami galėtume sau pasigaminti, kaip dar galėtume pakeisti mus supantį pasaulį, tik kabalos mokslas – metodika, kaip pakelti žmogų iš mūsų pasaulio į Aukštesnįjį.
Studijuodamas kabalą tu pradedi kilti: keiti ir savo formą ir savo esmę. Imi matyti save, visą pasaulį, ir iš tiesų keli save į kitą lygmenį. Tai ne įprastas mokslas, kurį tu studijuoji „išorėje“, ne savyje, o savęs paties keitimo, kėlimo metodika. Tai turbūt svarbiausias dalykas kabaloje.
Tikėsimės, kad platinant kabalą mums pavyks pasiekti, kad žmonės sužinos, kokia iš tiesų yra ši metodika, o visi mokslai vėl atsivers kaip viena visuma. Paracelsas savo traktate „Paragranum“ (Das Buch Paragranum) paprastai, trumpai ir aiškiai rašo: „Mokykis kabalos (artem cabbalisticam) – ji tau viską paaiškins!“
Šiandien matome, kad mokslas tyrinėja tik savo siaurą sritį, ir kiekvienoje iš jų yra dar tūkstančiai nišų, kuriose dirba mokslininkai, nesuprantantys, kaip kalbėti vieniems su kitais. O kabala iš esmės skirta tam, kad iš naujo sujungtų visus mokslus į vieną, taptų juos vienijančiu pagrindu, kad pakeltų viską į vieną tikslą, į vieningą žinojimą. Tuo ji ypatinga.
Kitaip tariant, galų gale žmogus suvokia pasaulį, kuriame egzistuoja, kaip vieningą visumą: globalią, vieningą, integralią – tokį pasaulį, kokio iš esmės šiandien reikia siekti.

Iš 2011 m. sausio 28 d. trečiosios pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Kaip nutiesti tunelį į dvasinį pasaulį

Išmokti gyventi po saule

Klausimas: Kartais per pamokas užduodame klausimus, kurie parodo mūsų silpnumą, parodo, kad nepakankamai judame į priekį, kad esame nepakankamai pažengę. Matau, kad jūs nevengiate šių klausimų, o stengiatės iš naujo į juos atsakinėti…
Atsakymas: Mokomės, kad kuo labiau žmogus juda į priekį, tuo niekingesnis, bejėgiškesnis ir nereikšmingesnis jaučiasi esąs. Ir nereikia to gėdytis, nes save vertinu ne lygindamasis su gaidžiais vištidėje, bet Kūrėjo atžvilgiu.
Jeigu esu vištidėje, tai, aišku, jaučiuosi didvyris. Bet jeigu man atsiskleidžia Kūrėjas, tai, žinoma, kad paklūstu, – ir nėra čia ko gėdytis.
Aš taip pat nesmerkiu panašių dalykų ir nevengiu žmogaus, jeigu jis man sako, kad yra silpnas. Man gerai pažįstamos šios būsenos. Čia ne silpnumas yra problema. Atvirkščiai, silpnumas tai savęs paties pažinimas iš tikrųjų, Aukščiausios Šviesos fone.
Bet klausimą, ar liko pas žmogų noras pasiekti tikslą, kai nusiviliama savo jėgomis, ar jis kaip ankščiau tebenori jį pasiekti? Štai tada gimsta jame teisingas pagalbos šauksmas.
Žinoma, tai reikia pajausti pačiam, bei paaiškinti visiems mūsų draugams pasaulyje, kad savo niekingumo pažinimas ir tikslo svarbumo suvokimas – tai dvi būtinos sąlygos norint pralaužti machsomą.

Iš 2010 m. gruodžio 17 d. pokalbio apie dvasinį darbą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Būtent ta vieta

Kam laukti smūgių?

Klausimas: Matome, kad žmogus yra grobuonis. Visas jo egzistavimo tikslas – praryti artimą ir pasiekti savo tikslą. Jeigu pasieksime laidavimą, o Žemėje gyventojų padidės iki 20 – 25 milijardų, kaip visa tai vyks realybėje?
Atsakymas: O kur problema, jeigu bus dvidešimt milijardų žmonių? Įsivaizduokite, kad jie visi – jūsų giminės, kad jaučiatės su jais kaip viena visuma, ir jums visiškai netrukdo tai, kad jie yra su jumis. Atvirkščiai, jūs keičiate savo požiūrį į juos: jums malonu, kai jie visi yra kaip galima arčiau jūsų.
Klausimas: Bet jeigu nėra jokių limitų, kas gi tada atsitiks?
Atsakymas: Kiekvienas sau nusistato limitą. Įsivaizduokite mamą, kuri turi dvidešimt milijardų vaikų. Argi tai jai trukdo, jeigu ji turi viską, ko reikia? Ji egzistuoja Begalybės pasaulyje, kitaip tariant, absoliučios Šviesos, sotumo, pripildymo, gausos pasaulyje.
Žinoma, sunku įsivaizduoti, kaip žmogus keičiasi. Bet jeigu esate šalia mylimojo, kai jis iš tikrųjų – mylimasis, o ne iš išskaičiavimo, tada norite visą laiką būti su juo kartu, visą laiką šalia jo, kaip įmanoma arčiau.
Tai kokia gi problema, jeigu bus dvidešimt milijardų mylimųjų? Jūs nejaučiate, kad tai dvidešimt milijardų. Jūs jaučiate, kad jie visi – kartu su jumis. Ir ši būsena – pati geidžiamiausia, komfortiškiausia.
Iš tikrųjų neišskirstote jų į dvidešimt milijardų – jų nėra, o esate jūs vienas. Tai ir yra vadinama įsijungimu.
Mums trukdo psichologinė problema. Negalime įsivaizduoti, kaip tai bus. Įsivaizduojame, kad esame kūnuose, bet laiduodami jausime ne kūnus, o vidinį kiekvieno potencialą.

Iš 2011 m. sausio 28 d. antrosios pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiminga 7 milijardų mažylių mama

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Iš pirmosios kongreso Berlyne pamokos

Klausimas: Kodėl pats klausimo uždavimo procesas toks sudėtingas? Kodėl sunku vidinius procesus įvilkti į žodinį apvalkalą?
Atsakymas: Nes kai žmogui skauda, jis rėkia. O ką tiksliai skauda − jis nežino. Kviečiame gydytoją, kad šis nustatytų diagnozę. Kai kūdikiui ką nors skauda, jis negali pasakyti kur būtent jam skauda.
Reikia labai daug laiko, kad esant vidiniam skausmui, vidinei problemai, kliūčiai, pajaustume: „Kokios gi tai kliūtys? Kam jos reikalingos? Kodėl jos kilo? Kokia jų prasmė? Koks jų tikslas? Ką man su jomis daryti?“ Visa tai vidinės brandos procesas.
Kabalos moksle studijuojame, jog Šviesa, prieš imdama kurti po savimi teisingą norą turi praeiti keturias stadijas.
Pirmoji stadija: jaučiu kažką, ko nepažįstu. Po to staiga jaučiu priešingą būseną − jaučiau, o dabar nejaučiu. O po to jaučiu ir nejaučiu kartu, pradedu lyginti. Ir tik lygindamas šiuos priešingus pojūčius susidarau nuomonę apie tai, kas gi tai yra. O paskui suprasdamas, „kas gi tai yra“, pradedu suvokti priežastį ir iš kur tai manyje atsirado.
Kitaip sakant, tai vidinės žmogaus brandos seka, visa grandinė, kada jis jau gali ateiti ir pasakyti: „Taip, štai šitai man skauda. Štai nuo to man bloga. Štai toks mano klausimas. Štai tam reikia atsakymo.“ Tai nėra paprasta.
O mes iš savo pusės turime pasistengti padėti jam kaip kūdikiui. Nesvarbu, ko jis rėkia, nes tai reiškia, jog reikia kažkaip prie jo prieiti, atkreipti dėmesį ir pabandyti išsiaiškinti dėl ko jam bloga, nors jis ir negali pasakyti. Rasime šį bendrą kontaktą.
Bet tai visose pakopose egzistuojanti problema. Jeigu paklausite manęs, tai su manimi vyksta tas pats. Kiekvienąkart mums judant pirmyn visada kyla neaiškumų: „Kas? Kodėl? Kaip? Iš kur? Kur ir su kuo susieta? Kokios priežastys, kokios pasekmės?“. Palaipsniui atsiranda visa ši grandinė ir išryškėja klausimas. O iš teisingo klausimo jau gimsta atsakymas.
O po to vėl neaišku. Kodėl? Kas trukdo? Ir vėl klausimas, ir vėl atsakymas. Taigi reikia dirbti su klausimais.

Iš 2011 m. sausio 28 d. pirmosios pamokos Berlyno kongrese