Klausimas: Jeigu kabalistas gyvena dviejuose pasauliuose: materialiajame ir dvasiniame, tai kaip jis atskiria materialumą nuo dvasingumo? Ar materialumas veikia jo priimamus sprendimus ir elgesį?
Atsakymas: Iš savo patirties galiu pasakyti, kad to neįmanoma suprasti iš išorės. Žmogus nieko negali matyti išorėje, jis mato tik savyje – per savo proto, egoizmo, savo širdies prizmę. Todėl jis niekada nemato kito žmogaus tokio, koks jis yra, o tik per savo filtrą.
Ypač tada, kai žiūri į mokytoją, sunku nuspėti, kur materialumas, o kur dvasingumas. Juk mokiniui nežinoma, kiek procentų mokytojo materialumo jau perėjo į dvasingumą. Žemesnysis nesugeba to apskaičiuoti aukštesniojo atžvilgiu.
Tai galima suprasti, jeigu turi tokią pačią vidinę „teisingumo“ sistemą kaip aukštesnysis, o jeigu neturi, tuomet negali spręsti.
Net savęs neįmanoma suvokti, o juo labiau – kažką kitą. Tai tiesiog nepasiekiama. Mes matome tik įsivaizduojamojo pasaulio vaizdus, todėl turime vadovautis tikėjimu aukščiau žinojimo dėl kiekvieno žmogaus ir juo labiau – mokytojo. Mokytojui tai taikytina daug labiau, nes mūsų egoizmas visus įmanomus sprendimus, veiksmus, mintis persuka mūsų naudai, palengvindamas mums gyvenimą.
Todėl nematau jokios kitos galimybės, kaip tik eiti paskui mokytoją užmerktomis akimis ir daryti viską, kas įmanoma, kaip pasakyta: „Padaryk viską, ką leidžia tavo jėgos“. Tai taikykite ir draugui, nes tokiu būdu draugą mes matome kaip didį, kaip mokytoją.

Iš 2014 m. vasario 27 d. pamokos tema „Mokytojas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukite iš kabalisto stebuklų!

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Kaip atpažinti kabalistą?

Knyga „Zohar“. Pratarmė. Straipsnis „Asilų varovas“, 109 p.: Žemesniajame Rojaus sode visi teisuoliai esti dvasioje (Ruach), įsivelkančioje į didybės rūbą, atitinkantį tą išvaizdą ir formą, kuriose jie buvo šiame pasaulyje.
Ir tą reiškia žodžiai „pagal žmogaus sūnų pavyzdį“, tai yra tokios pat formos, kaip ir šio pasaulio žmonės. Ir stovi ten, ir pakyla iš ten į orą, į dangiškąjį susirinkimą, aukštesnįjį Rojaus sodą. Skraido jie ten ir prausiasi grynojo Afarsemono srovių rasa, o leisdamiesi būna žemesniajame Rojaus sode.
Klausimas: Iki šiol nesuprantu, kokia „Zohar“ teksto skaitymo nauda. Tekstas, mano manymu, visiškai abstraktus, nežadinantis jokių pojūčių ir minčių apie mūsų vienijimąsi, jos tarsi eina lygiagrečiai, nesisieja su tekstu.
Atsakymas: Tarkime, pamatavau temperatūrą ir nustačiau, kad mano kūnui reikia daugiau šilumos, kitaip jis sušals ir nepajėgs palaikyti normalaus metabolizmo. Kad kūnui būtų šilčiau, man pataria užkurti krosnį. Krosnies kūrenimui reikia atvežti kuro ir t.t.
Koks gi ryšys tarp malkų skaldymo arba naftotiekio ir mano kūno metabolizmo? Vaikas atsakytų, kad nereikia pjauti medžių ar statyti gręžinių ir siurbti naftos, nes niekam nereikalingas tas juodas skystis.
Reikalas tas, kad tu kaip vaikas nematai ryšio tarp vieno ir kito. Bet išminčiai kabalistai sako, kad būtent toks ryšys yra tarp skaitomo „Zohar“ teksto ir mūsų susivienijimo. Pavyzdyje apie kurą ryšys buvo labai tiesmukas, nes veikė tik išorinės priežastys, o knygoje kalbama apie dvasią, kurią tu nori ištaisyti. Knyga pasakoja apie vidinius dvasios reiškinius.
Būdamas pačioje žemiausioje pakopoje, tu sutelki jėgas, kad tiesiog išsėdėtum pamokoje, klausydamas nepakenčiamo tau tą akimirką mokytojo balso. Norisi miego, bet turi sėdėti ir klausyti nesuprantamų aiškinimų. Bet jeigu nors šiek pasistengi, prisiversdamas skaityti ir klausytis, tai viskas, ką perskaitei ir išklausei, vyksta tavyje. Tik šitie reiškiniai prateka tavo aukštesnėse būsenose ir pakopose, kurios jau šliejasi prie Begalybės pasaulio.
Nuo tavęs iki pat Begalybės pasaulio nutįsta siūlas, plonas vamzdelis, kuriuo gauni tam tikrą energiją. Tą akimirksnį, kai iš apačios parodai nors menkiausią prabudimą, pamokoje neįmingi ir iš paskutiniųjų bandai klausytis, šis kanalas ima veikti. Jo viduje yra visos pakopos, taip pat ir tos, apie kurias skaitome knygoje „Zohar“, tik jos labai aukštos. Vis dėlto tavo mažytis noras, kurį pajėgi tuo metu sužadinti, jas aktyvuoja.
Tarkime, sugebi žiūrėti pusiaumirkomis, snausdamas, o 99 procentai tavo sąmonės miega. Nesvarbu, tu vis tiek sužadini norą, ir kanalas ima veikti. Nors vamzdelis beveik užsikimšęs, bet šiek tiek pro jį prateka.
Dėl to pratekėjusio trupučio visos pakopos, apie kurias skaitei „Zohar“ knygoje, ima veikti. Nesvarbu, kad žiūri į mus ketvirčiu akies ir prisijungi prie skaitymo vienu savo sąmonės procentu, nes aukštesniosiose pakopose Šviesa yra gerokai stipresnė ir norai milžiniški, o tu juos suaktyvini, prisiversdamas veikti.
Todėl aš pasiruošęs pakęsti netgi tuos, kurie pamokose beveik miega, nes jie vis dėlto turi šiokį tokį norą, nors nė nežino, kad taip aktyvuoja visas aukštesniąsias pakopas, aprašytas knygoje „Zohar“.

Iš 2014 m. vasario 25 d. pamokos pagal knygą „Zohar“. Pratarmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

„Zohar“ – tai pasakojimas apie bendros sielos gyvenimą

Pagrindinė kabalos knyga

Kongreso Maskvoje antroji pamoka
Klausimas: Kai žmogus pradeda dvasinį kelią, jam reikia noro, kitaip tariant, degalų. Ar keičiasi šių degalų tipas priklausomai nuo žmogaus suvokimo, ar pasilieka toks pats? Nuo kada dovanojantis dovaną tampa svarbesnis nei pati dovana? O gal ta svarba irgi egoistinė?
Atsakymas: Degalai, kurie leidžia dirbti, t. y. priežastis, dėl kurios egzistuoju, gyvenu, judu pirmyn, keičiasi ir kiekybiškai, ir kokybiškai. Ši priežastis visą laiką tobulėja, tampa vis kokybiškesnė.
Jeigu anksčiau jums buvo svarbus tik jūsų „aš“, tai vėliau, kad ir ne savo valia, tampa svarbi grupė. Be to, tai atsitinka ne todėl, kad grupė reikalinga jums, kad pasiektumėte aukštesnįjį tikslą, o tiesiog taip, kaip vaikas svarbus tėvams.
Taip palaipsniui kyla būsena, kai tai – jūsų, o paskui – svarbiau už jus.
Pamažu grupėje iš tikrųjų pasireikš aukštesnioji dedamoji, Aukštesnioji jėga. Pamatysite, kad iš tiesų tai – ne grupė, o tas kūrinys, kurį vadiname Malchut, ir joje atsiskleidžia Kūrėjas. Bet tai atsitiks tada, kai jūsų požiūris į ją, kad ir pačiu minimaliausiu pavidalu, bus toks pat, kaip Kūrėjo – į jus.

Iš 2013 m. gruodžio 13 d. Maskvos kongreso antrosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „grupė“?

Grupė – tai mano šešėlis

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Klausimas: Kaip turėtų grupė siekti susijungti, kad prisiklijuotų prie mokytojo ir neleistų išoriniams virusams jų išblaškyti?
Atsakymas: Grupė iš mokytojo turėtų mokytis jo metodikos, kuri leidžia pakilti į dvasinį pasaulį, ir ją pati realizuoti. Ryšys tarp draugų turi užtikrinti visiems tokią jėgą, tokį pamatą, kuris leistų ir be mokytojo išlaikyti stabilumą. Mokytojas reikalingas tik tam, kad paskatintų judėti teisinga kryptimi.
Bet pasiekusi tam tikrą lygmenį, grupė privalo susikurti tokį tarpusavio ryšį, kad nieko kito nebereikėtų – pakaktų tarpusavio ryšyje atskleisti Kūrėją ir taip judėti į priekį.

Iš 2014 m. vasario 27 d. pamokos tema „Mokytojas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Vienintelė galimybė pasistūmėti

Nuomonė. Paskutinė krizės banga prasidės ne Amerikoje, be paliovos spausdinančioje dolerius, ir ne sergančioje Europoje, o Kinijoje, tame perkaitusiame pasauliniame fabrike.
Kinijos komunistų partijos centro komitetas paskelbė finansų sektoriaus liberalizavimo politiką. Valstiečiai galės užstatyti ir parduoti žemę. Dėl visuomenės senėjimo bus leidžiama turėti antrą vaiką šeimoje. Paskelbta bausmių humanizacija. Reformos turi sustiprinti juanio kursą – JAV labai to laukia!
Vis dėlto reformos neišsprendžia dviejų pagrindinių Kinijos problemų: staigaus skolų augimo, kuris savo mastu prilygsta amerikietiškajam, ir ekonomikos augimo lėtėjimo. Ekonomikos krypties keitimas iš eksporto į vidinių poreikių tenkinimą reikalauja laiko, kurio Kinija neturi, bet šios pastangos smarkiai pakėlė darbo jėgos kainą.
Viskas, ką iki šiol ekonomikoje darė kinai, yra protinga, bet laikas nelaukia.
Kinija – paskutinis pasaulinės ekonomikos traukinys. Kai jis nuvažiuos nuo bėgių, pasaulinė krizė pasireikš labai plačiai. Ir mes pagaliau nebesikankinsime.
Komentaras. Krizė plėsis ir gilės tol, kol žmonija įstengs teisingai ją suvokti: tai mūsų civilizacijos egoistinio vystymosi krizė. Turime įsisąmoninti savo egoistinę prigimtį. Nors mums norisi būti egoistais, kitokios prigimties neturime, vis dėlto suvokiame būtinybę pakeisti ją į priešingą – ne gavimo, o davimo prigimtį, negatyvą pakeisti pozityvu.
Aišku, tam neturime jėgų, bet mūsų noras (chisaron) ir siekimas (ištokekut) atsikratyti kenksmingos egoistinės savybės ir įgyti naudingą – altruistinę – nulems mūsų laipsnišką ištaisymą. Turėdami naują savybę, pajusime naują altruistinę realybę, kuriai negalioja egoizmo apribojimai (laiko, vietos, judėjimo), t. y. pasieksime amžinybės ir tobulumo būseną.

Daugiau šia tema skaitykite:

Besaikio vartojimo eros pabaiga

Kinijos ateitis

Pasaulio individualumas ir egoizmo globalumas

Maskvos kongresas. 1-oji pamoka
Klausimas. Jeigu kasdieniame gyvenime man kyla mažas, greitai dingstantis noras sutelkti davimo Kūrėjui ketinimą, kaip galėčiau ties juo susikoncentruoti? Kaip galėčiau sau padėti: nusipiešti ant rankos kryžiuką ir nuliuką ar dar ką nors padaryti?
Atsakymas. Jūs man primenate mane patį tais metais, kai mokiausi pas Rabašą. Aš irgi ant savo rankos nusipiešdavau ženklelį, kad neužmirščiau apie ketinimą. Kai sėsdavau už automobilio vairo, šitas ženklas ant rankos, nuolat mirgantis prieš akis, buvo tarsi priminimas, kad turiu galvoti apie davimo ketinimą. Šis ketinimas toks nenatūralus, kad negali ateiti į galvą be kokio nors išorinio priminimo.
Todėl darykite viską, kas įmanoma: pieškite kryžiukus ir nuliukus, nusistatykite žadintuvą, mobilųjį telefoną, kad jie kas penkias minutes jums primintų apie ketinimą. Nesvarbu, kokius veiksmus atliekate, – jie gali būt labai įvairūs. Svarbiausia, nesustokite, tiesiog kontroliuokite savo ketinimą. Kai tik jūs tuo užsiimsite, pajusite mūsų ir dvasinio pasaulio skirtumą, nes mus nuo dvasinio pasaulio skiria tik ketinimas. Kai tik pajusite tokį polinkį, iš karto suprasite, kad pereinate į visiškai kitą pojūčių matricą, imate kitaip jausti pasaulį. Ir staiga, kaip kino ekrane, pradės laipsniškai ryškėti visiškai naujas paveikslas.

Iš  2013 m. gruodžio 13 d. pirmosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir nors iš anksto nieko nepamatysi…

Ketinimas – visas veiksmo planas

Keiti ketinimą – keiti likimą!

Jeigu aprašyti nūdienai naudotume Toros apibrėžimus, tai „septyneri sotūs metai“ pasibaigė šeštąjį–septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Būtent tada „amerikietiškos svajonės“ auksuotame paviršiuje atsirado pirmieji įskilimai ir paaiškėjo, kad kapitalizmas grimzta į nesibaigiančią krizę.
Neaiškios buvo ne tendencijos, o terminai. Jeigu ne du Pasauliniai karai, gesimas būtų prasidėjęs jau XX amžiaus pradžioje. Juk jau tuo laiku baigėsi natūralus vystymasis, vykęs dėl augančio egoistinio noro, dar neperėjusio nuo sunokimo į pernokimo ir puvimo stadiją. Jis dar atrodė puikus vaisius, kuris pasiliks su mumis visam laikui.
Tačiau kiekvienas procesas turi pabaigą. Staiga XIX ir XX amžių sandūroje vaisius pradėjo pūti. Bet Pasauliniai karai, taip pat periodas tarp jų ir grįžimas prie normalaus gyvenimo, kuris truko dar apie 15 metų, atidėjo egoizmo suirimą iki 1960–1965 metų.
Taigi, manau, kad dėl karų procesas užsitęsė 60–70 metų. Juk esant išorinei grėsmei mes nebeužsiimame vidinėmis problemomis. Lygiai taip pat rimtai sergantis žmogus galvoja apie savo negalią, o ne apie išorinį perteklių.
Na o iki tol išgyvenome „septynerius sočius metus“. Manėme, kad egoizmas atves mus prie naujų laimėjimų, jeigu tik išmoksime optimaliai jį naudoti. „ Ačiū Dievui, turime stiprų charakterį, stiprų troškimą, galingą intelektą – ir einame pirmyn, žvaigždžių, gausos, pasaulio valdymo link“. Tokios tada buvo nuotaikos.
Bet staiga šis „oro balionas“ ėmė po truputį bliūkšti. Tiesa, šiandien iš jo dar neišėjęs visas oras, ir todėl siaurapročiai žmonės nepastebi to, kas vyksta. Jie „ganosi“ sau ant žolytės ir nuoširdžiai nesupranta, apie kokią krizę mes čia kalbame. Kol griaustinis nenugriaudėjo, „žolėdžiai“ tiesiog nemato nieko toliau savo „žalumos“.
Bet jeigu žmogui reikia kažko daugiau, jis pastebi neatitikimus ir susimąsto…
Tuo metu prasidėjo „septyneri bado metai“. Tai reiškia, kad pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai išlipome iš medžių ir leidomės į kelionę, vejami savojo egoizmo, savosios prigimties, – priekyje pasimatė akligatvis. Nežinome, kurlink judėti toliau. Galiausiai visas mūsų kelias šiandien – kančios ir problemos.
Juk anksčiau protą ir jausmus, visus savo gabumus naudojome judėjimui pirmyn, o dabar beveik visi mūsų resursai išnaudojami bėdų kompensavimui, „išlaidų“ dengimui. Taip dabar formuojama visa mūsų sistema, visas gyvenimas – kaip pasprukti nuo kito smūgio.
Vakar mums užteko „žolės“ ganykloje, o šiandien jos turime susirasti, išsisukinėdami nuo visų tų, kurie braido po nuskurdusią „ganyklą“ kartu su mumis.
Žodžiu, bėdos auga ir todėl didesnioji mūsų energijos dalis skiriama kasdienių sunkumų kompensavimui. Štai tokie „septyneri bado metai“.
Tačiau ir čia terminai nenurodyti. Vis dėlto galiausiai turėsime suvokti: Faraonas (egoizmas) yra blogis, su juo negalima sutikti, bet neįmanoma ir kovoti, o galima tik pabėgti nuo jo – pakilti virš jo…

Iš 2013 m. gruodžio 1 d. pamokos pagal straipsnį „Tremtis ir išsilaisvinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Valstybės silpsta

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Reikia pajausti, kad esi pačioje šviesoje tarsi kūnas, skęstantis vandenyje. Mano kūną iš visų pusių supa vanduo, kuris tiesiogiai susijęs su kiekvienu mano judesiu.
Esant tokios būsenos man reikia jausti save esant aukštesnėje šviesoje taip, kad savo menkiausiu judesiu, mintimi, noru, mažiausiu siekiu savo širdyje ar sąmonėje tuojau pat pritraukiu šviesos reakciją. Tai vyksta akimirksniu, be jokio perėjimo. Tokį pojūtį reikia pasiekti savo gyvenime.
Mes visi skęstame šiame vandenyje ir deguonį gauname tik tą akimirką, kai artėjame vienas kito link. Jeigu mūsų širdys siekia susijungti tarpusavyje, tai turėsime kuo kvėpuoti. O jeigu širdis susijungti nenori, tai aš dūstu be oro. Tokią būseną reikia pajausti dvasiniame darbe: mes skendime šviesos jūroje kaip vandenyje, o deguonis priklauso tik nuo mūsų susijungimo. Todėl mums reikia kaip nors nukreipti savo širdį siekti vienybės.
Deguonies kiekis priklauso nuo mūsų tarpusavio artumo. O vėliau mes imsime jungtis jau ne todėl, kad gautume deguonies, bet kad suteiktume džiaugsmą Kūrėjui! Ir kaipgi pakilti virš noro gauti deguonį į norą suteikti malonumą Kūrėjui, nepaisant to, kad be oro dūsti?
Galiausiai pajusime, kad staiga dingo deguonies poreikis ir mes tarsi žuvys vandenyje! Mes apie jį netgi nebegalvojame, o tik apie tai, kaip suteikti malonumą Kūrėjui.

Iš 2014 m. vasario 21 d. seminaro apie vienybę

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Pajausti Šviesą