Klausimas: Kaip auklėti vaiką, kad jis ne įprastų tuščiai filosofuoti, o viską patikrintų ir ištirtų remdamasis tikrais faktais?
Atsakymas: Tokį požiūrį į gyvenimą reikia ugdyti savo pačių pavyzdžiu. Vaikas linkęs tikėti tuo, ką sako suaugęs žmogus. Tačiau reikia išmokinti jį viską patikrinti – tai labai svarbu.
Reikia jam paaiškinti: „Jei aš kažką tau pasakiau – kaip gali būti tikras, kad teisingai mane išgirdai? Ar tu įsitikinęs, kad aš tai žinau ir teisingai tau pasakoju? Juk suaugusieji taip pat klysta! Tu privalai pats viską patikrinti ir tuo remdamasis judėti toliau.“
Jūs galite paklausti, kaip jis užaugs, jei netikės auklėtoju? Tačiau vaikas turi mumis tikėti tik tiek, kad priimtų pasiūlymą, kuris jam pateikiamas. O atskirti, kas teisinga, o kas ne, – jis privalo pats. Jis turi tikėti tik tuo, jog verta atlikti šį pratimą, o sprendimus daryti pats.
Reikia išmokinti vaiką ieškoti atsakymų ir remtis savo gyvenimiškąja patirtimi. Kitaip jis įpras viską priimti nesusimąstydamas ir tikės, kad laikraščiuose parašyta besąlygiška tiesa.
Mes skaitydami laikraščius, visa, kas parašyta, įpratę priimti kaip faktą –  mus vaikystėje išmokė spausdintą žodį laikyti aukščiau savęs. Jei pažvelgtume giliau, suvoktume, kad viskas padiktuota paprasčiausia nauda ir parašyta pagal užsakymą. O mes viską priimame kaip tiesą ir geriame iš to šaltinio. Argi to reikia mokinti vaiką?
Reikia jį išmokinti kritiškiausio požiūrio į viską, kas vyksta gyvenime, kad netikėtų jokiu žodžiu. Pirmiausia jis turi viską patikrinti! Jis turi priimti to, kuris laikomas „specialistu“, nuomonę, tačiau tik tam, kad pats žengtų žingsnį pirmyn.
Visur reikia vadovautis principu: spręsti tik iš akivaizdžių faktų – kaip pasakyta: „Teisėjas neturi nieko daugiau, negu mato jo akys”.
Vaikams būdingas polinkis fantazuoti – tačiau reikia išmokinti juos tą fantaziją pasitikrinti. Puiku, kad vaikas turi lakią fantaziją, tačiau jis turi remtis tikrais įrodymais.
Vienintelė išimtis – tai, kas priskiriama mūzai, menui. Kultūra nepriskiriama mokslui, ten nėra tokių ribojimų ir galima dirbti tik su vaizduote. Tačiau tai nesusiję su gyvenimiškais principais.
Kultūra yra aukščiau žinojimo, sąmonės, nes išplaukia iš aukštesnio – iš Kūrėjo ieškojimo. Todėl menas turi būti atskirtas nuo egoistinio noro.

Iš 2011 m. sausio 09 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auklėjimas, o ne profesinis lavinimas

Nuo gimimo – šviesos keliu

Mokyti remiantis tiesa

Esminis kabalos ir filosofijos skirtumas tas, kad filosofija nagrinėja abstrakčią formą, o kabalos mokslas – tik formą, įvilktą į materiją.
Todėl filosofija atsieta nuo tikrovės, o kabala su ja susieta, kaip ir visi mokslai. Tačiau įprasti mokslai tyrinėja realybę, jaučiamą egoistiniuose noruose, o kabala – altruistiniuose.
Ši realybė jaučiama tame pačiame nore mėgautis, tik vienu atveju noras mėgautis yra „dėl savęs“, o kitu atveju – „dėl davimo“.
Šis noras turi dvi egzistavimo formas. Mokslas, tyrinėjantis šio noro elgesį (šis noras siekia viską įtraukti į save, gauti sau), vadinamas materialiuoju, gamtos mokslu. „Materialus“ reiškia veikiantis su egoistiniu ketinimu.
Mokslas, kuris tyrinėja siekiantį duoti norą mėgautis, vadinamas kabala. Šios materijos egzistavimo formos nėra mūsų pasaulyje, ji yra tik Aukštesniuosiuose pasauliuose.
Taigi suprantama, kad kabalos mokslas priešingas materialiems mokslams, nes kabala tyrinėja atvirkščią materijos elgesį, ir todėl jų dėsniai ir principai iš esmės skiriasi. Tačiau jie pasitelkia tą pačią mokslinę prieigą – pasikliaujama tik akivaizdžiais faktais.
Kaip materialus mokslas nagrinėja keturis egoistinės materijos lygius šiame pasaulyje, taip ir kabala tokia pačia realia, moksline forma tiria dvasinės materijos egzistavimą negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. Dvasiniame pasaulyje jų visų veiksmas – davimas.
Tačiau požiūris į tyrinėjimus gali būti ne tik mokslinis, bet ir religinis, grįstas tikėjimu. Tada tai jau ne mokslas, o religija. Jeigu mūsų pasaulyje taikomas toks nemoksliškas, grįstas tikėjimu požiūris, atsiranda filosofija.
Trumpa išvada:
Materija gali veikti 1) dėl savęs arba 2) dėl kitų. Abiem atvejais (aukštesniajame pasaulyje arba šiame pasaulyje) taikoma mokslinė prieiga: remiamasi patirtimi, protu, akivaizdžiais faktais, formos, įvilktos į materiją tyrinėjimu.
Be to, galimas ir kitas požiūris abiejose srityse: tiriama abstrakti materija − filosofijoje ir religijoje.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tiria visi mokslai?

Kur mistika, o kur mokslas?

Kabala ir religija

Klausimas: Jei žmogus įsitikinęs, kad jaučia Kūrėją, ar galima patikrinti, ar tai tikras pojūtis ar religinė fantazija?
Atsakymas: Negali prieštarauti žmogui dėl to, ką jis jaučia. Juk negali jam įstatyti savo galvos.
Tarkime, tu kažką žinai užtikrintai, o jis nežino, tačiau kažką neteisingai įsivaizduoja. Jei tu jį spausi ir įtikinėsi savo teisumu, tai vietoje savo ankstesnio vaizdinio jis gaus iš tavęs kitą. Tačiau jam tai bus taip pat įsivaizduojama! Tau akivaizdus faktas ir tiesa (nors tai irgi kelia abejonių), perėję kitam, taps tik nauja fantazija. Todėl kabalos mokslas neleidžia kištis ir įtikinėti žmonių. Tuo labiau, kad ir tavo tiesa visą laiką keičiasi, ir kai tu kyli nuo pakopos ant pakopos, visas ankstesnis žinojimas persiverčia iš pagrindų. Tu visą laiką mėtomas tai šen, tai ten, patiri priešingas būsenas, ir taip yra tol, kol pereisi machsomą. Pasakyta: „Netikėk savimi iki pat mirties dienos (savo egoizmo)“. Todėl nereikia nieko įtikinėti. Mes tik paaiškiname žmogui, kokie mes visi esamoje padėtyje bejėgiai, todėl raginame aiškintis, kaip yra iš tikro, sveikai žiūrėdami į reikalą. Skaidriu požiūriu laikome tai, kad mes turime penkis jutimo organus, kuriais turime vadovautis. Tačiau sakoma, kad galime įgyti papildomų jutimo organų. Kai mes juos išvystysime, vadovaudamiesi moksliniu požiūriu, sveikai, logiškai, nepasitikėdami vien žodžiais, atversime dar vieną tikrovę ir imsime ją tyrinėti! Tada pradėsime ją suprasti ir įgysime naujų žinių vėl tuo pačiu principu: „Spręsti galima tik remiantis akivaizdžiais faktais“, remiantis tikru pojūčiu.

Iš 2011 m. sausio 1 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėti – reiškia jausti

Gyvūnai neturi vaizduotės

Įsivaizduok tą, nežinia ką

Klausimas: Kas padeda kabalos mokslui taip greitai išugdyti vaiką ir sukurti iš jo žmogų?
Atsakymas: Grąžinanti į šaltinį Šviesa. Kabalistinis auklėjimas vysto vaiko žmogiškąją pakopą, pritraukdamas jam Šviesą iš aukštesnės pakopos. Tuomet visos žemesnio lygio pakopos tampa jam labiau suprantamos. Be to, vaikas mokosi įvairių mokslų. Mums tiesiog atrodo, kad kabalos studijavimas nėra susijęs su biologija ar chemija, bet iš tikrųjų jis tyrinėja pačius mokslinius principus, gamtos pagrindus: norą duoti, norą gauti, metodą „aukščiau žinių“. Tai pagrindiniai kūrimo dėsniai, todėl vėliau mokytis tam tikrų fizinių ir cheminių dėsnių vaikui labai paprasta. Jie jo negąsdina kaip kažkas nežinomo ir sunkiai suvokiamo. Kitus mokslus vaikas iškart įsisavina lengvai, „iš aukščiau“, remdamasis bendrais suvokimo kriterijais, jog gamtos pagrindas yra noras ir to noro pripildymas, o visa gamta – tai yra jų sąveikos, atitikimo atvaizdas. Tai leidžia vaikui lengviau suvokti pasaulį, keičia jo požiūrį į gyvenimą.
Mums reikia suteikti pasauliui akivaizdžių įrodymų: organizuoti daug vaikų grupių, besimokančių pagal mūsų sistemą, visame pasaulyje, labai skirtingų ir kalbančių skirtingomis kalbomis, tačiau jie visi mokysis pagal vieną metodiką. Paskui reikia parodyti jų pasiekimus, palyginant su kitomis švietimo sistemomis. Parodyti, kas yra šie vaikai ir kas su jais atsitiko, ištyrinėti, kokį procesą jie išgyveno. O lygiagrečiai stebėti, kas atsitiko jų klasiokams, likusiems mokytis pagal įprastą mokymo sistemą. Palyginti, kaip ši grupė pažengė gyvenime, kaip praėjo šitą kelią be jokių problemų ir kritimų, ir kas atsitiko su kitais.
Aukštasis išsilavinimas ir profesija nėra kriterijus. Tai dar negarantuoja laimės. Reikia stebėti, kiek žmogus patenkintas gyvenimu, ar surado save, kaip jis atsistojo ant kojų, įgijo normalią profesiją ir aprūpino šeimą. Patikrinti, koks procentas išklydo iš gero kelio. Tegul pasikalba su žmonėmis ir pamato, kas iš jų išaugo.

Iš 2010 m. gruodžio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brandos atestatas – dvylikamečiui

Auklėjimas gerumu

Naujasis švietimas

Klausimas: Jei pripažinsime, jog egzistuoja dvi realybės, turėtų būti ir dvi istorijos. Viena istorija materialaus, fizinio pasaulio, kita – dvasinė šios istorijos plotmė…
Atsakymas: Tai vienas ir tas pats. Dvasinė plotmė – tai paprasčiausiai bazinis „pamušalas“, ant kurio yra mūsų materialus pasaulis. Mūsų pasaulis egzistuoja ant jėgų, kurių mes nejaučiame, tinklo. Tas jėgas mes vadiname dvasinėmis, nes jos yra virš mūsų jutimų ir joms pajusti reikia subtilesnių jutimo organų. Mes tiesiog dar neišmokome jų pajusti. Būtent šios dvasinės jėgos ir apibrėžia viską, kas vyksta jų materializuotame pasaulyje.

Klausimas: Bet mokslas šiame pasaulyje ir grindžiamas priežasties – pasekmės ryšio nustatymu…
Atsakymas: Mažas vaikas prieina prie vandens čiaupo sienoje, atsuka, paleidžia vandenį. Jam atrodo, kad pasaulis sukurtas taip, kad iš čiaupo sienoje bėga vanduo. Jis nežino, kas yra už sienos. Vaikui vandens šaltinis – čiaupas. Taip mokslas ir suvokia viską, kas vyksta, – tyrinėja mūsų pasaulio „sienas“, o apie tai, kas egzistuoja už „sienos“, kalba tik kabala.

Klausimas: Koks ryšys tarp to, kas yra čia, ir tarp to, kas yra už „sienos“?
Atsakymas: Absoliutus ryšys. Ezistuoja pirminis jėgų tinklas. Jame susiformavo dvasiniai pasauliai, o vėliau ir materialūs. Ir šis jėgų tinklas, jo dėsniai (dvasiniai dėsniai), nulemia viską – visą pasaulėdarą. Žr. straipsnį „Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN), skyrius „Šaknų ir šakų dėsnis tarp pasaulių“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikrovės suvokimas“

„Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė“

„Visas gyvenimas – vaidinimas!“

Klausimas: Kalbant apie kabalą, terminas „mokslas“, mano manymu, nelabai tinka, bent jau iki tol, kol žmonija, o ne atskiri kabalistai, nepripažins jos neginčijamos socialinės vertės.
Atsakymas: Mokslu vadinama ne tai, ką priimta vadinti mokslu, ne nuolat besikeičianti mada, o pagal apibrėžimą, tai, kas praktiškai tiriama mūsų jutimo organais ir jų veikimo pagrindu sukurtais prietaisais. Praktinės žinios apie objektus „kūnas“ bei „siela“ ir susiveda į sistemą, discipliną. Organu, vadinamu „kūnas“, yra suvokiama pasaulių dalis, vadinama „mūsų pasauliu“. Organu, vadinamu „siela“, – suvokiama pasaulių dalis, vadinama „Aukštesniuoju pasauliu“. Tai, kad pastarąjį organą turi ne visi, – ne pasiteisinimas, nes čia irgi galioja mokslo apibrėžimas. Jei pasaulyje būtų 5% matančių, o visi kiti aklieji, ar matančiųjų pojūčiai ir tyrimai nebūtų laikomi mokslu apie pasaulį?

Klausimas (Romans): Sveiki, brangus Mokytojau.  Jūsų mokslas palietė ir mane. Patyrinėjus paviršutiniškai, man kilo keistos išvados. Šį mokslą gan sunku suprasti ir susidaro įspūdis, kad šio sunkumo paskirtis atjungti protą t. y. palikti jam antraeilį vaidmenį?
Atsakymas: Visiškai teisingai, svarbiausia pajusti Aukštesnįjį pasaulį, kaip šiandien jaučiate šį pasaulį, o ne suprasti jį protu, žiūrint iš tolo, jo nejaučiant. O po to, jį pajutus, jau bus galima tyrinėti ir tai bus mokslas apie tą pasaulį. Vadinasi, iš pradžių kabalą mes studijuojame ne kaip mokslą, o kaip priemonę pritraukti mūsų jausmus ištaisančią supančią Šviesą. O po to, kai ji paveiks ir atvers mums Aukštesnįjį pasaulį, mes  naudodamiesi tomis pačiomis knygomis pradėsime tyrinėti tą pasaulį kaip kūdikiai, kurie jaučia mūsų pasaulį ir mokosi jo dėsnių praktiškai.