Prieš 3500 metų Senovės Babilone susikūrė grupė, vadovaujama Abraomo, kurios nariai vadino save „Israelis“ pagal savo krypties vektorių „Isra-El“ – „tiesiai pas Kūrėją“.
Tam tikrą laiką jie egzistavo šitaip, o paskui paniro į egoizmą ir išgyveno egoistinio apsunkinimo laikotarpį, vadinamąją „Egipto tremtį“.
Vėliau jie išėjo iš tremties, bet ne visiškai sėkmingai, suskilę į dvi dalis. Vienai daliai priklausė Izraelio tauta, t. y. tie, kurie buvo pasiruošę išeiti iš Egipto, pakilti aukščiau egoizmo, susijungti tarpusavyje ir kiek įmanoma tapti panašiais į Kūrėją davimo ir meilės savybe, kurią jie puoselėjo tarp savęs, vienas kitą ištaisydami.
Likusioji dalis vadinosi „erev rav“ („didysis jovalas“). Tai buvo žmonės, kurie negalėjo išeiti iš egoizmo ir manė, kad tai apskritai nereikalinga: pakanka paprasto egoistinio buvimu kartu, laikantis visokių išorinių formalumų.
Jie buvo pasiruošę daryti viską, ką žmogus privalo fiziniame lygmenyje, draugiškai nusiteikęs kitų atžvilgiu, bet nebuvo pasiruošę pasikeisti vidumi: „Aš galiu būti padorus, mielas kitiems žmonėms ir mūsų bendruomenėje, bet pakeisti savęs, savo prigimties – negaliu.“
Tokie žmonės po išėjimo iš Egipto liko tarp Izraelio žmonių, todėl visos vėlesnės problemos kildavo tik dėl jų buvimo.
Skaitydami Torą turime suprasti, kad visi vėlesni įvykiai: auksinio veršio liejimas, varinės gyvatės garbinimas, visi nemalonumai, – kildavo iš šios grupės žmonių, kurie iš išorės buvo panašūs į kitus, bet vidumi negalėjo pasikeisti, liko labai egoistiški. Juose nuolat vyko ideologinė kova: reikia save keisti ar ne.
Jie išvystė savo ideologiją, kuri skelbė, kad reikia likti paprastais žmonėmis, laikantis visų tradicijų ir nuostatų fiziniame lygmenyje, t. y. atlikti ne vidinius, o išorinius pokyčius.
Viską, kas pasakyta Toroje, jie suprato tiesiogiai ir manė, kad tai reikia vykdyti, sąveikaujant su kitais kasdieniniame gyvenime.
Pradedant nuo Pirmosios Šventyklos statybos ir vėliau, vyko tautos susiskaldymas į dvi dalis, nepertraukiama žūtbūtinė kova tarp jų, kai žmonės tiesiog žudė vienas kitą.
Ypač tai akivaizdžiai pasireiškė statant Pirmąją Šventyklą, nes ją statė fiziškai, o to iš esmės neturėjo būti. Yra pasakyta, kaip Kūrėjas kreipėsi į žmones per pranašus, sakydamas: „Kodėl Jūs Man statote Šventyklą? Man nereikalingi šie akmenys ir lentos.“
Galiausiai ideologinis žmonių susiskaldymas atvedė prie dvasinio lygmens kritimo taip pat ir tų, kurie stengėsi pakilti dvasiškai ir priartėti prie Kūrėjo, – jie nepajėgė to padaryti.
Ir taip visa tauta nukrito iki nepagrįstos neapykantos lygmens, kuri sugriovė jų širdyse tai, kas buvo vadinama „Antrąja Šventykla“. Nuo to laiko tauta išgyvena tremtį iš dvasingumo. Juose neliko jokio vidinio ryšio su Kūrėju, išskyrus grynai išorinius veiksmus, vadinus tradicijomis.

Iš 2017 m. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Israelis ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Dykuma II dalis

Klausimas. Žinoma, kad visais laikais kabalos mokslas buvo kritikuojamas. Juo net baugindavo žmones. Kodėl kabalistai į tai atsakydavo neįprastai – be karų ir santykių aiškinimosi?
Atsakymas. Iš tiesų, mes matome, kokie ginčai vyksta tarp mokslininkų visose srityse, o tarp politinių veikėjų kyla tikrų karų.
Kalbant apie kabalos mokslą, tai pradžioje, kai žmogus tik pradeda studijuoti, jis susiduria su kritika ir nesupranta, kodėl tai vyksta. Siekiant tai suprasti, reikia pasitelkti istoriją.
Kabala – pats pirmasis mokslas, kurį žmonija atskleidė prieš 5778 metus. Tai padarė Adomas – žmogus, kuris pirmasis pažino aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą ir aprašė ją knygoje „Slaptasis angelas“ („Raziel a-Malach“).
Po jo atsirado daug kitų kabalistinių knygų, iš kurių dauguma pasimetė. Adomas ir Nojus turėjo labai daug palikuonių. Biblijoje (Toroje) pasakyta, kad Nojus turėjo tris sūnus, kurie pratęsė giminę. Tačiau kalbama ne apie tai, kaip žmonės augino, auklėjo vaikus ir mirdavo. Kai sakoma „sūnūs“, turimi omenyje mokiniai ir pasekėjai.
Tai taikoma ir Abraomui, Izaokui bei kitiems dvasiniams veikėjams. Toroje kalbama apie tai, ką jie ugdė savyje.
Ar turėjo jie kitų vaikų? Gali būti, kad buvo dar 20 vaikų, bet apie juos neužsimenama. Pasakyta, kad Adomui gimė Izaokas, Izaokui – Jakovas, tai reiškia, kad Izaokas ir Jakovas buvo jų mokiniai – dvasiniai pasekėjai. Todėl Toroje ir kituose kabalistiniuose šaltiniuose „vaikai“ yra dvasiniai savo mokytojo, vadinamojo „dvasinio tėvo“, pasekėjai.
Būtina suprasti, kokiame lygmenyje parašyta Tora, juk joje kalbama tik apie Kūrėjo, Aukštesniojo pasaulio, atskleidimą ir apie nieką kitą, tikrai ne apie mūsų pasaulio įvykius.
Kalbama tik apie egoizmą ir jo ištaisymą, kol Senovės Babilone ego pasireiškė tokiu grėsmingu pavidalu, kad Babilono visuomenė patyrė egoizmo pliūpsnį ir krizę.
Ir tada pasirodė Abraomas – dvidešimtos, pradedant Adomu, kabalistų kartos atstovas. Jis ne tik gavo visą ankstesnę metodiką, bet ir papildė ją savo atskleidimu. Kiekvienoje kartoje egoizmas vystosi ir kabalistų pasiekimai pagrįsti visuotiniu egoizmo lygiu.
Todėl pradedant pirmąja karta ir baigiant paskutiniąja, vadinamąja 6000-ąja, visi kabalistai stovi savo kartos lygmenyje ir ten atskleidžia aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą. Ir tai visas mokslas, visa Tora.
Tora (nuo žodžio „šviesa“) reiškia šviesos atskleidimą su jos pačios pagalba. Informacijos gavimas, kurią šviesa neša begaliniu dažniu, ir yra kabalos mokslo studijų ir atskleidimo objektas.
Tačiau viskas vyksta tik tiek, kiek žmogus save keičia, nukreipia save kilti virš egoizmo, pritraukti tam tikrą pagalbą iš viršaus – aukštesniąją ištaisančią šviesą, vadinamą „Tora“ (ivrite „or“ – „šviesa“). Kaip pasakyta: „Aš sukūriau egoizmą ir sukūriau Torą jam ištaisyti“.
Kabalos mokslas moko tirti save ir bandyti keistis, pritraukiant aukštesniąją šviesą, kad ji veiktų mus ir paverstų būtybėmis, priešingomis savo prigimčiai.
Iš prigimties mes esame egoistai, gaunantys, norintys mėgautis viskuo, kas mus supa. O turime pasiekti būseną, kai prote ir širdyje, mintyse ir jausmuose sąveikaujame su Kūrėju ir Jam duodame. Kūrėju vadinama aukštesnioji altruistinė jėga, kuri valdo mūsų pasaulį. Tora kalba tik apie tai.

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tora ir kabala

Tora kalba apie visus

Pareiga pakilti drauge su visu pasauliu

Klausimas. Ką reiškia, kad Kūrėjas siūlė Torą visoms pasaulio tautoms, bet tik Izraelio tauta ją priėmė?
Atsakymas. Aišku, čia kalbama ne apie tai, kad kažkas norėjo visam pasauliui platinti atspausdintą Toros knygą. Reikia suprasti šią alegorinę kalbą. Kalbama apie norą mėgautis, kuris nuo pat pradžių buvo suskaldytas tam, kad turėtų galimybę išsitaisyti ir pasiekti Kūrėjo didybę.
Žinoma, aukštesnioji Šviesa veikia visą sudužusį norą, tačiau jame prabunda tik dalys, esančios arčiau Šviesos, o po to visos kitos. Norai, galintys atsibusti dėl to, kad iš toli jiems švyti Šviesa, vadinami Israel (jašar-el), tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“. Jie siekia Šviesos, kūrimo tikslo.
O dalys, kurių visiškai neveikia iš toli švytinti supanti Šviesa, vadinamos pasaulio tautomis, jos sudaro 99,99 nuošimčius viso didžiulio noro mėgautis. Tik pati mažiausia dalis, plonas viso sudaužyto noro sluoksnis geba prabusti nuo grąžinančios į šaltinį Šviesos, ir todėl vadinasi Israel.
Kūrėjas savo Šviesa šviečia visiems, tai reiškia „siūlo Torą visoms tautoms“. Tačiau kas gali pabusti nuo šio poveikio? Tik patys subtiliausi norai. Viską, kas parašyta kabalos knygose, reikia traktuoti tik kaip Šviesos ir noro sąveiką, o ne kaip pasakas.
Po visų suskaldytų norų susimaišymo ir įsijungimo vienas į kitą, dvasiškai pabusti gali bet kuris žmogus iš bet kurios pasaulio šalies. Jis gali būti kilęs iš dešimties prarastų Izraelio genčių, kurių buvimo vieta kol kas neaiški.
Spėjama, kad Pakistane gyvena trisdešimt milijonų žmonių, priklausančių Izraelio gentims. Niekas nežino, kur yra tos prarastos gentys. Po išsitaisymo viskas palaipsniui paaiškės – visos dešimt prarastųjų genčių.
Išsitaisymas vyksta pakopomis, Šviesai veikiant norus, sužadinant juos taisytis. Vėliau, kad pakiltų, norai turi atlikti tam tikrą darbą. Tačiau Izraelio tauta įpareigota kuo greičiau ištaisyti save ir visą pasaulį.

Iš 2017 m. spalio 3 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Tora kalba apie visus

Ištaisymas eilės tvarka

Klausimas. Mūsų pasaulyje Mašijach bėn Josef įsikūnijimas buvo Ari. Ar galima sakyti, kad Baal Sulamas – Mašijach bėn David?
Atsakymas. Esmė ta, kad Mašijachas – tai ne tiesiog vienas žmogus, tai siela, kuri dirba bendroje sistemoje, ir todėl ji mūsų pasaulyje neįsikūnija per vieną asmenybę ir apima visą laikotarpį.
Mašijach bėn Josef laikotarpį atstovavo Ari, Baal Šėm Tov, visi jo didūs pasekėjai iki tol, kol šis judėjimas užgeso XVIII a. pabaigoje XIX a. pradžioje. Jis atgimė iš naujo XX a. pradžioje, jau kaip Mašijach bėn David. O kaip viskas eis toliau – neaišku. Tai gali užtrukti dar dešimtis, o gal net ir šimtus metų.
Todėl šiandieninis mūsų judėjimas siekiant sukurti visuotinį ryšį, kol pasieksime visuotinę meilę tarp visų tautų, ir yra pilna Toros (ištaisymo metodikos) realizacija. Būtent tai turime atlikti. Tai mūsų misija.

Iš 2016 m. rugsėjo 14 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Jeigu sujungsime visas keturias egoizmo formas (Sukkot šventės 4 simbolius) ir nukreipsime juos į vienybę – pašalinsime egoizmą, kuris mus skiria.
Vaikas žaidžia, kad vystytųsi, augtų. Dvasiškai vystantis šio žaidimo analogas – nuolatinis ėjimas į tiesą iš priešingybių.
Vienybė – Gamtos valdymo sistemos atskleidimas, tai būdas suprasti ir realizuoti bendrą norą, t. y. būdas valdyti gyvenimą.
Visas pasaulis – Kūrėjo „teatras“, kuriame „repetuoju“ tinkamą santykį su Kūrėju. Teisingas žaidimas virsta dvasinio pasaulio atskleidimu.
Krizė auga ir greitai pasireikš visur. Galima jos išvengti, visus išsiaiškinimus atlikus prote dar iki jiems realizuojantis materialiame pasaulyje.
Tora – ne knyga lentynoje, o ypatingas metodas, kaip naudoti Gamtos bendrąją jėgą. Tinkamas darbas su ja visą pasaulio blogį paverčia gėriu.

Klausimas. Vis dėlto mane stebina sąlyginai didelis kritikuojančių jus ir jūsų organizaciją žmonių skaičius…
Atsakymas. Sutinku su jumis: mane stebina sąlyginai nedidelis mus kritikuojančiųjų skaičius!
Juk mes pasauliui pasakojame apie tai, ko jis labiausiai nekenčia – apie tai, kad jis turi atsikratyti savo egoistinės prigimties ir įgyti kitą prigimtį – altruistinę , ne pseudo altruistinę, kurią kartais matome mūsų pasaulyje, o tikrąją, neturinčią jokio ryšio su mūsų prigimtimi, egoizmu . Tokio dalyko žmogus apskritai negali įsivaizduoti.
Visa Tora , o kabala vadinama „tikrąją Tora“ (torat ėmėt), kalba vien tik apie meilę  žmonėms, beje, visiškai pamiršus apie save. Turime pasiekti šią būseną, patys siekti arba priverstinai. Būtent šis žmonijos raidos etapas ir prasideda dabar. Mūsų organizacija sukurta tam, kad padėtų žmogui pasiekti tokią būseną.
Tačiau kam gi patinka apie tai klausyti? Todėl tiek daug mūsų kritikų. Nors jie pačios metodikos visiškai neišmano, tačiau pats tikslas žadina jų neapykantą. O mums reikia ir toliau atverti kabalos esmę (beje, remiantis tik jos šaltiniais!) visam pasauliui!

Knyga „Zohar“. Skyrius „Truma“. 637 p.: „O kai Kūrėjas panoro sukurti pasaulį, jis pažvelgė į Torą, kiekvieną jos žodį, ir pagal ją kūrė pasaulį. Kadangi visi pasaulio elementai ir veiksmai yra Toroje, Kūrėjas žvelgė į ją ir kūrė pasaulį.“
Baal Sulamas tai aiškina remdamasis žmogaus, norinčio pastatyti namą, pavyzdžiu. Pirmiausiai žmogui iškyla pati idėja, paskui jis ima galvoti: koks tai bus namas, į ką turėtų būti panšus,, kokią įgauti formą, kokios medžiagos tam reikalingos ir t.t.
Analogiška tam ir Aukštesnioji jėga, kuri veikia per sumanymą kurti pasaulį. Planas, pagal kurį Ji veikia, – tai Tora, modelis, pagal kurį Ji įkūnija savo veiksmus.
Kūrimo tikslas – tenkinti sukurtuosius. Tačiau tai,  kaip juos patenkinti, – tai jau kūrinio planas, programa. Pagal šią programą Kūrėjas sukūrė norą mėgautis, ir tą norą sudaro Jo programa, tik atvirkščia forma. Pasirodo, kūrinys ir Kūrėjas yra priešingi vienas kitam savo ketinimais. Tačiau išsitaisymo pabaigoje kūrinys pakeičia savo ketinimą ir  savo savybėmis tampa panašus į Kūrėją.
Todėl žmogus turi įvilkti save į Torą, stengtis tiksliai atitikti jos formatą. Pradžioje Aukštesnioji jėga per Torą, lyg per matricą sukūrė norą mėgautis. Tačiau po to noras pamažu ima prarasti šią formą, kol pavirsta į beformę mūsų pasaulio medžiagos masę.
Mes, ketindami vėl susivienyti tarpusavyje, kuriame iš savęs formą, vadinamą „Tora“. Tora – tai teisingo susijungimo tarp mūsų schema,  ištaisytų norų – priesakų visuma.

Iš 2011 m. liepos 18 d. pamokos pagal knygą „Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Kiekvienas turi tapti kūrinio autoriumi!

Laikas veikti dėl Kūrėjo

Klausimas: Kas yra „Tora“?
Atsakymas: Mus taisanti, mus vienijanti jėga, kuri pasireiškia mums visokiausiais būdais.
Ši jėga gali padėti mums suvokti blogį, jį ištaisyti, sujungti su gėriu, parodyti vienybės pavyzdžių, kitaip sakant, visa mūsų ištaisymo sistema vadinama „Tora“.
Acilut pasaulio Zeir Anpin (ZA) vadinamas „Tora“, nes aš stengiuosi supanašėti su šiuo pavidalu, su šia sistema sutelkdamas visas sielas į Acilut pasaulio Malchut taip, kad jų tarpusavio susijungimas prilygtų Acilut pasaulio ZA sandarai.
Šiuo atveju visos Acilut pasaulio Malchut sudarančios sielos susijungia, susilieja (zivug) su Acilut pasaulio ZA, su Kūrėju. Šitaip atskleidžiame tarp mūsų esantį ryšį ir vienybę.
Viskas vyksta, prasideda ir baigiasi Acilut pasaulio ZON. Acilut pasaulio Malchut praeina 7 būsenas, kol pasiekia ZA lygmenį, tampa visiškai į jį panaši. Ištaisymo pabaigoje jie tampa kaip du didžiuliai šviesuliai.
Todėl Acilut pasaulio ZA vadinamas „Tora“ arba Kūrėju ir yra mums pavyzdys – savo sandara, jėga ir poveikiu.
O mes visų pirma turime stengtis susivienyti tarpusavyje, tamsoje, ir atskleisti jo pagalbos būtinumą.
Po visų mūsų pastangų susijungti pamatysime, kad negalime šito padaryti, ir kaip maži vaikai pradėsime rėkti ir reikalauti iš jo ištaisymo, pavyzdžio.
Tada aukštesnysis parodys mums pavyzdį, duos jėgą susivienyti. Bet mūsų prašymas ir reikalavimas turi kilti tiktai iš mūsų pastangų susijungti vieniems su kitais. Jei ne − nesulauksime atsakymo.
Juk kitaip neturime ryšio Malchut ir Acilut pasaulio ZA ryšio, nesame Malchut viduje. Malchut jaučia tik susijungimą.
O mes visi esame apačioje, BEA pasauliuose. Į Malchut pakyla tik mūsų norai susivienyti vienas su kitu, kad atskleistume Kūrėją, įgytume davimo savybę.

Iš 2010 m. rugsėjo 9 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Skaitydami knygą „Zohar“ turime visą laiką galvoti apie tarpusavio susijungimą, ir šios pastovios, stiprios minties pagrindu tik truputį klausytis teksto – kiek tai įmanoma, tarsi priedą, prieskonį.
Bet mintis apie susijungimą turi būti stipri ir nenutrūkti. Ir tiktai pagal galimybę papildome ją tekstu – mintimi apie jį, pojūčiu. Bet tik su sąlyga, kad šis pagrindas – nuolatinė mintis apie vienybę – nedingsta ir nesilpnėja.
Galime lengvai išlaikyti teisingą ketinimą, jeigu žinome, kad „Zohar“ kalba tik apie ryšio tarp mūsų tipus. Todėl viskas, ką studijuojame, ir viskas, ką norime matyti kaip savo darbo rezultatą, tai mūsų tarpusavio susijungimas, mūsų ryšio tipai, jam būdingos ypatybės, viskas, kas vyksta tarp mūsų, ir apie visą tai papasakota knygoje „Zohar“.
Ir todėl kalbame apie vieną ir tą patį tašką – mano ir kitų susijungimo tašką. O šiame taške yra visokios ryšių tarp manęs ir kitų rūšys.
Todėl, jeigu pasirenku teisingą kryptį, suprantu, kad kalbama tik apie tai. Kokios gi ryšių rūšys egzistuoja tarp mūsų? Kuo galiu jungtis? Kaip tai galiu pažinti?
Tai reiškia, kad norime pažinti tai, ką studijuojame, bet nežinome. Tačiau siekiant žinoti, susijungti į vientisą norą/kli ir išsiaiškinti visas ryšių rūšis, apie kurias pasakoja Tora, ateina grąžinanti į šaltinį Šviesa ir sukuria šį ryšį, suteikia aiškumą. Ir tada iš tiesų jį atskleidžiame.

Iš 2011 m. vasario 2 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvoji knyga

Bilietas į knygą „Zohar“

„Paragaukite“ Zohar