Nuomonė (David Rosenberg, vyriausiasis „Gluskin Sheff“ kompanijos kapitalo valdymo strategas ir ekonomistas): Amerikos ekonomika patiria depresiją, panašią į tą, kurią pastarąjį 10-metį išgyvena Japonija. Išgyvenome tik ketverius depresijos, kuri tęsis 10-metį, metus. 2012 m. ekonomika vėl smuks, o užimtumo situacija ir toliau blogės.
Komentaras: Neteisingas palyginimas. Japonija išgyveno asmeninę depresiją, o mūsų dabar išgyvenama depresija – pasaulinė. Be to, visuotinė ne tik pagal mastą, plotį ar gylį, bet ir visų gyvenimo, reikalaujančio visuomeninių santykių pertvarkos (t. y. perėjimo prie kitokios visuomenės formavimo), sričių apimtį. Nerealu laukti krizės pabaigos ir neprotinga tikėtis, kad grįšime prie buvusio gyvenimo bei valdymo būdo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sėkmė – ne gerovės augime, bet jos paskirstyme

JAV Finansų ministerija: stiprinti ekonomikos augimą

Nauja krizė jau prasidėjo

Europos kongresas. 3-ioji pamoka

Kas vyksta su mumyse esančia informacine dalimi, kai kūnas miršta? Ją galima perkelti į bet kurį kitą nešėją. Ji gali atskirai egzistuoti ne kažkokiame biologiniame klojinyje, o bet kokiu pavidalu. Tai – informacija! O informaciją galima perkelti iš elektroninio nešiklio į spausdintinį, o po to į vaizdinį, garsinį ir t. t. Informacija kaip tokia neturi jokio nešėjo, jis reikalingas tik jai suvokti.
Todėl, jeigu norime įgyti aukštesniąją informaciją, privalome nešėju padaryti mūsų savybę duoti, o ne gauti.
Egoistinė gavimo savybė mus riboja. Mes galime priimti į save tik tai, kas įeina į mūsų jutiklius, jutimo organus, ir tik tam tikru diapazonu: regimuoju, garsiniu, lytėjimo ir t. t., priklausančiu nuo mūsų suvokimo organų jautrumo bei gebėjimų.
Mūsų pasaulyje, žinoma, sukuriame papildomų prietaisų, kad sustiprintume galimybę matyti toliau ir giliau. Tačiau tai mažai padeda, mes praplečiame tik tuos pačius penkis jutimo organus.
Iš tikrųjų aplink mus dar egzistuoja didžiulis kiekis informacijos, kurios nesugebame priimti ir netgi nežinome, kas tai yra.
Kad įgytume šią galimybę, mėginame išeiti iš savęs, neapsiriboti vien savo kūnu.
Tai suteikia galimybę jau dabar, būnant šiame pasaulyje, t. y. suvokiant viską fiziniu kūnu, per savo gyvūninį kūną pasiekti būseną, kai pasijuntame esą už kūno ribų – tarsi mes jau ir negyvename jame, panašiai kaip žmogui mirus.
Iš principo, jeigu miršta kūnas – mūsų gyvūninis egoizmas, mes jaučiame kažką kita. Mes galime ir nemirti, o neutralizuoti mūsų egoizmą, ir tada, perfokusavę save iš egoistinių norų į vientisos gamtos suvokimą, pajausime kažką kita – kitą, aukštesnį sluoksnį.
Žmonės, kurie pateko į šias būsenas, jas aprašo ir pateikia labai aiškią metodiką, kaip tai pasiekti.
Šiandien tokios būsenos siekia jau milijonai žmonių, kurie jaučia mūsų pasaulio suvokimo ribotumą, būtinumą sužinoti, kokia mūsų egzistavimo prasmė. Be to, tai ne šiaip kažkokie filosofiniai ar grynai moksliniai, pažintiniai poreikiai – jie tai jaučia iš savo patirties – iš didžiulio depresijos jausmo, gyvenimo nuovargio, kadangi po daugelio gyvenimo ciklų kelia klausimus: „Dėl ko mes iš tikrųjų egzistuojame? Kiekvieną dieną mes kovojame tik dėl to, kad išgyventume, išbūtume savo laiką?! Ar čia slypi visos kūrinijos prasmė?!“
Tada atrodome sau tarsi pačios mažiausios, menkiausios būtybės, kurios tik ir rūpinasi tuo, kaip patogiau išlaikyti savo gyvūninį kūną. Ir čia visa prasmė? Kol jis gyvas, aš tik apie jį ir galvoju. Jeigu aš nepradedu savęs, savojo „aš“ atskirti nuo šio kūno, tai iš tiesų – kuo gi tas „aš“ užimtas visą gyvenimą? Tik tuo, kad išlaikytų (rūpintųsi, puoselėtų) šį gyvūną.
Šiais laikais vyksta palaipsnis mūsų „aš“ atskyrimas nuo gyvūninio kūno. Žmogus (tai „aš“) pradeda jausti, kad jis nenori visą laiką paklusti savo kūnui ir jam vergauti. Todėl žmonės puola į depresiją, į paieškas, vartoja narkotikus, nežino, ką daryti su gyvenimu, baigia gyvenimą savižudybe.
Galiausiai mes išgyvename labai sunkią krizę. Mes nenorime kurti šeimų, gimdyti vaikų. Mes nematome prasmės. Ir galų gale, jeigu man prievarta reikia gyventi, kad išlaikyčiau savo gyvūninį kūną, kam man visa kita? Juk galvosiu tik apie tai. Šitaip žmogus net pradeda regresuoti.

Iš 2012 m. kovo 24 d. Europos kongreso 3-ios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nevystanti pakopa

Tikrasis nemirtingumas

Žmogus, kuris nepasiduoda

Video klipas rusų k.

Pranešimas: („The Financial Times“): Lordas S. Volfsonas, Konservatorių partijos rėmėjas, įsteigė 250 000 svarų sterlingų premiją už mokslinį neskausmingų bendros Europos valiutos laidotuvių scenarijų.
Antra pagal dydį po Nobelio premijos ekonomikos mokslo premija turi pritraukti autoritetingiausius ekonomistus šiai problemai spręsti. Spekuliacijų, susijusių su atskirų šalių išėjimu iš euro zonos, pakanka. Trūksta įvairiausių rimtų šių veiksmų poveikio tyrimų.  Gali būti, kad tinkamo plano neatsiras. Tai savaime bus labai iškalbinga.
Komentaras: Be abejonės, tokio plano niekas negalės sudaryti, nes tam būtina suprasti mūsų pasaulio ryšių daugialypumą, jam būdingą visišką tarpusavio priklausomybę vieningoje pasaulinių tarpusavio santykių sistemoje.
Tokio požiūrio mokslas neturi, nes yra kuriamas remiantis žmonių egoistinėmis savybėmis ir yra jų egoistinio, protekcionistinio požiūrio į pasaulį kūrinys. Šiandieninės ekonomikos mokslo problemos šaknis yra egoistinis požiūris į mūsų pasaulį, kai pasaulis tuo tarpu krypsta į visišką tarpusavio priklausomybę (laidavimą).
Tai dar Marksas numatė ir perspėjo mus apie tokią ateitį (komunizmą). Iki šių dienų niekas nesupranta jo mokymų esmės. Jis numatė žmonijos ateitį, abipusio laidavimo visuomenę, kaip gamtos užprogramuotą mūsų santykiuose, jos susivienijimą, ekonomikos kalba.

Daugiau šia tema skaitykite:

Marksizmas – ne tai, ką manėme

Euro pabaiga artėja

Neramus šimtukas

Gamta palaipsniui vysto mus. Kiekvieną kartą, kiekviename etape, kiekvienoje kartoje įgyjame vis daugiau proto ir jausmų, vis geriau pažįstame gamtą, visatą, pakylame virš visų, galime suvokti, valdyti… Ir, matyt, baigęs vystytis, žmogus iš tikrųjų pasieks pačią aukščiausią tikrovės pakopą.
Taigi, pažiūrėkime, kas padeda mums vystytis, kokios jėgos mus valdo.
Panagrinėsime visumą per asmeninį vaiko pavyzdį. Jei nebus veikiamas žmogiškųjų faktorių iš išorės, vaikas vystysis kaip gyvūnas, paklūstantis natūraliems impulsams ir potraukiams. Tokiu atveju jis neišaugs iki dalykų, kuriuos jam sukūrė žmonija. Jeigu vaiko neintegruosime į bendraamžių visuomenę, jis nežinos, kaip elgtis su kitais žmonėmis, kaip užmegzti ryšius, žaisti ir bendrauti su jais, kaip išnaudoti juos, padėti jiems ir kreiptis į juos pagalbos.
Iš kitos pusės, jei sukursime jam aplinką: vaikų darželį, mokyklą, auklėtojus, žaidimus; jei tėvai nuolatos bandys ugdyti jį ne gamtos impulsų smūgiais, genančiais iš nugaros, o per išorinius dirgiklius, kurie vilios jį pirmyn, tuomet jis augs gerokai greičiau. Jį galima mokyti muzikos, piešimo, skulptūros, šokių, dirbti su kompiuteriu ir dar daugelio dalykų – su sąlyga, kad iš išorės aprūpiname jį šiomis priemonėmis.
Taigi, yra dvi vystymosi jėgos: viena natūraliais smūgiais stumia iš nugaros, antra traukia iš priekio, veikiant teisingai aplinkai.
Galbūt šis principas tinka ir mums? Praėjus tūkstantmečiui, pagaliau suprantame, kad turime vystytis kaip medžio vaisius nuo blogų būsenų link gerų. Tai imkime ir sukurkime sau tokią aplinką, kuri trauks mus pirmyn. Tada greitai ir patogiai pereisime likusius etapus, negaudami skausmingų smūgių iš nugaros. Pasinaudokime edukaciniais žaidimais, protingais paaiškinimais ir kitomis nuostabiomis priemonėmis, kurių poveikis yra lengvas ir malonus.
Šiandien, jau turėdami omenyje dvi mūsų vystymosi priemones, atsidūrėme tikrai tragiškoje padėtyje – globalioje krizėje. Žmonija nežino, kaip pasirūpinti savimi, ji panaši į pasimetusį vaiką, kuris bejėgiškai stovi viduryje kambario, jausdamas, kad jį paliko vieną. Krizė apima visas sritis: šeimą, švietimą, kultūrą, vaikų ir tėvų tarpusavio santykius, narkotikus, skyrybas, mokslą, o svarbiausia, ekonomiką ir finansų sistemą. Be to, išgyvename ekologinę krizę ir neturime supratimo, kokie kataklizmai užgrius netrukus.
Ar galime viską sutvarkyti? Ar galime vystytis kiek įmanoma komfortiškiau ir greičiau?
Matome, kad tai priklauso nuo aplinkos. Taip pat matome, kad iš tikrųjų galime organizuoti tokią aplinką, kuri forsuoja mūsų vystimąsi.
Praėjo tūkstančiai metų, kol išradome vaikui tiek įvairiausių priemonių: žaidimų, kompiuterių, muziką, šokius, pačių įvairiausių rūšių būrelių, baseinų… O juk reikėjo suprasti, kad verta tai daryti. Tai gal ir žmonių visuomenei reikia veikti pagal tą pačią schemą?
Mes jau žinome, kad vystymuisi pagreitinti reikalingi specialūs įrenginiai. Pavyzdžiui, nelaukiame, kol višta padės kiaušinių, o patalpiname ją į inkubatorių, nelaukdami malonės iš gamtos.
Vadinasi, galime ir sau užtikrinti teisingą ir greitą vystymąsi, negaudami smūgių pakeliui. Žmonija gali augti kaip geras berniukas šeimoje, kuri laiku aprūpina jį kiekviename gyvenimo etape reikalingais dalykais. Toks vaikas nežino bėdų ir auga džiaugdamasis.
Vadinasi, visas mūsų uždavinys – suprasti, kokiais būdais galima išugdyti šiuolaikinį žmogų. Šiuolaikinė globali, integrali krizė rodo ir sprendimą.
Viena vertus, ji apima visą pasaulį, kita vertus, tai grėsminga būsena, iš esmės rodanti nepakankamą mūsų vystymąsi. Šiandien mums tampa akivaizdu, kad totaliai ir absoliučiai priklausome vienas nuo kito. Tai rodo visi tyrimai. Iš esmės, mūsų negebėjimas susivienyti yra visų nelaimių šaltinis. Mes patys komplikuojame sau gyvenimą, patys atimame sau pasitikėjimą, patys įnešame į jį baimės ir apribojimų. Kažkas trukdo mums teisingai susivienyti. O juk susivieniję atsikratytume didesnės dalies nelaimių.
Be to, galime tuo įsitikinti, pažvelgę į praeitą vystymosi kelią. Keičiantis kartoms augo žemės gyventojų skaičius, vystėsi kultūra, pramonė, kooperacija, bendradarbiavimas, abipusė priklausomybė ir t. t. Tačiau dabar mes priklausome vienas nuo kito ne dėl atlyginimo, uždarbio, bankinės sistemos ir verslo. Mes priklausome vienas nuo kito dėl žmogiškojo faktoriaus: mes negalime užmegzti tarpusavio ryšio, o dėl jo trūkumo mūsų gyvenimui trūksta patikimumo. Mes panašūs į sutuoktinius, kurie negali sugyventi tarp keturių sienų. Tačiau taip pat išsiskirti negalime, nes kito gaublio tiesiog nėra.
Taigi, patirtis ir tyrimai rodo, kad labiausiai pageidautina mūsų vystymosi forma – tai susivienijimas, tarsi balandėlių poroje. Jei žmonija sugebės susivienyti, ji suras laimę.
Tokiu atveju aišku, ką reikia daryti. Turime sukurti sau aplinką, kuri mokys mus, kaip teisingai susivienyti. Kartu prilygsime protingam berniukui, kuris, suprasdamas, kad turi augti teisingai, formuoja savyje atitinkamą aplinką. Pavyzdžiui, užeina pas kaimynus ir sako: „Aš duodu jums pinigų, kad jūs pradėtumėte pavyzdingai vienas su kitu vienytis ir rodyti man susitelkimą. Įtraukite mane į savo vienybę, vaizduokite ją kaip aktoriai, vaidinantys pjesę apie laimingą gyvenimą. Aš žinau, kad matydamas šiuos pavyzdžius augsiu gerai ir teisingai. Šitaip su jūsų pagalba aš noriu išsilaisvinti iš dabartinės padėties“.
Kitas pavyzdys: aš norėčiau mokytis muzikos, bet ypatingu noru nedegu. Man reikalingas „vilkikas“ – aplinka, kuri trauks mane pirmyn, viliodama puikiomis pasirinkto kelio perspektyvomis. Tada einu pas muzikantus ir prašau, kad jie ateitų pas mane vakaroti, muzikuotų, kalbėtų apie muziką, kurtų kažką šalia manęs… Visa tai daro man įspūdį, aš suprantu, kad muzika – tai didis menas, gilus ir labai svarbus. Tegul ir sumokėjau jiems, vis tiek mane žavi „sferų harmonija“.
Taip aplinka man padeda vystytis geruoju. Netgi jei priemonės atrodo dirbtinės, rezultatas yra visiškai tikras.
Čia svarbiausia – visuomenė. Šią visuomenę aš galiu sukurti pats, bet taip pat nėra jokios abejonės, kad ją man gali suformuoti protingi žmonės, mokantys pritaikyti šią priemonę. Pasaulyje yra daug mokslininkų ir specialistų, nusimanančių apie žmonijos vystymąsi, – reikia tik jiems padėti ir išgirsti, ką jie kalba. O kalba jie tą patį: mums verta apsupti save tokia visuomene, kuri visus veiks teisingai.
Tuomet pasuksime teisinga kryptimi ir laipsniškai vystysimės geruoju būdu. Mes būsime greitesni nei bėdos ir nelaimės, tykančios smogti iš nugaros. Vaizdžiai kalbant, greitai išsilukštensime savo „inkubatoriuje“, kad gyventume naujame, puikiame pasaulyje.

Iš 2011 m. gruodžio 28 d. pirmojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad laikas nebėgtų veltui…

Žmogaus pareiga – organizuoti visuomenę

Klausimas: Kol žmogui gerai, jis nepasirengęs įsiklausyti į mūsų perspėjimus apie bėdas. Mes tarsi sukeliame jam kančią…
Atsakymas: Jei ligonis nepagydomas, neverta jam sakyti, kad po penkerių metų jis mirs. Nereikia, kad tuos likusius metus užgožtų neviltis. Tai tiesa, tačiau mūsų situacija kitokia. Mes įspėjame, kad po penkerių metų bus smarkus paūmėjimas, jei dabar pat nesiimsime reikiamų profilaktinių priemonių. Kitaip tariant, ligoniui tereikia vienos piliulės per dieną. Tada nebus jokių kančių – priešingai, blogėjimas liausis.
Tai ne tuščios kalbos, juk mes atlikome rezonansinį testą ir radome problemą, reikalaujančią gydymo. Mes nešame pasauliui vaistus, o ne baisią neišvengiamą žinią. Bet kuriuo atveju jis jau serga, o mes siūlome lengvą išgijimą. Argi ne taip pasielgtum su mylimais artimaisiais? Kam be reikalo kentėti?
Dabar pasaulyje yra akivaizdžių problemų: neramumai, nepilnos šeimos, maisto prekių ir elektros brangimas… O sprendimų nėra, palaipsniui viskas tik blogėja.
Mes nesiruošiame su ištiesta ranka kreiptis į vyriausybę ar pertvarkyti skylėtą biudžetą. Vietoj to sukurkime visuomenėje elementarią pusiausvyrą – ir tada surasime tokį perteklių, kad skurstančiųjų tiesiog neliks.
Sunku suprasti, iš kur rasis tų turtų. Juk galvojama paprastai: „Jei man ko nors trūksta, pareikalausiu iš valstybės“. Tačiau iš kur tas įsitikinimas, kad kito kelio nėra, kad tai vienintelis būdas apsirūpinti? Kodėl vietoj to pačiam nesistengi aprūpinti visuomenės?
Jei išmoktume vienas su kitu dalytis ir palaikyti tvarką šalyje kaip namuose, jei taptume ekonomiški, reaguojantys, veiksmingai dirbantys bendrame ūkyje, jei nešvaistytume lėšų veltui, o iš tikrųjų drauge rūpintumės visais, tada atsirastų tokių „aruodų“, kurių užtektų visus sočiai pamaitinti.
Reikalavimai valdžiai nepadės – pradėk nuo aplinkos, nuo visuomenės, nuo žmonių. Tai ir yra kabalos mokslo esmė: pradėk nuo auklėjimo, kad visi suprastų būtinybę derinti situaciją bendrai. Tada tau neteks leistis į beprasmę politinę kovą.
Toks mūsų kelias – žmogaus ištaisymo kelias. Neištaisę žmogaus, niekur negalime tikėtis sėkmės. Reikia keisti požiūrį: kuriame subalansuotą visuomenę, pagrįstą racionaliu, ekonomišku vartojimu. Pirmoji užduotis – visus, esančius žemiau skurdo ribos, pakelti iki normalaus, padoraus gyvenimo. O tada, su kitu žingsniu, ateis eilė ištaisymui.
Tik tokiu būdu parodysime pavyzdį visiems visuomenės sektoriams. Aprūpink visus, ir pamatysi, kokia bus iš to nauda. Juk tame slypi dvasingumo jėga, – visi pajaus, kad tai ne išmalda, ne labdara, o kažkas aukštesnio. Sulaukęs tokios pagalbos, žmogus pajaus ištaisymą ir užsinorės prie jo prisijungti.

Iš 2012 m. sausio 11 d. pamokos „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad rastum atgarsį kituose, pažadink save

Pereikime prie davimo

Palaikymas ir pavyzdys

Video klipas rusų k.

Klausimas: Apie kokius gamtos dėsnius kalbama?
Atsakymas: Laikytis gamtos dėsnių – vadinasi – visų pirma ištirti: kas yra žmogus, kokia jo aplinka, kaip jie veikia vienas kitą.
Tai taip pat priklauso gamtos dėsniams, juk mes patys esame gamtos dalis. Visų pirma reikia ištirti žmogų. Kiekvienas turi būti psichologas – dėl savęs ir dėl žmonių visuomenės, kad žinotų, kaip sutarti su kitais, o ne tik pulti kažką, negalvojant apie pasekmes.
Iš pradžių reikia ištirti, kas toks yra žmogus, kodėl vystomės tokia forma ir ar turime galimybę priešintis tokiam kriziniam vystymuisi. Ar mums bus naudinga, jei sugebėsime ją sustabdyti? Juk tikriausiai gamta stumia mus į kažką naujo, geresnio? Mums reikia suprasti, koks jos tikslas ir eiti jo link.
Turime suprasti, kodėl mums dabar nematomas šis būsimas paveikslas. Juk mes visa laiką matėme perspektyvą ir vystėmės, siekdami atskleisti kažką naujo, pakilti aukščiau, o  šiandien – priešingai, nusiviliame ir nykstame, nieko daugiau nenorime.
Tikriausiai ir ši forma tinkama ir pageidautina tolimesniam vystymuisi, kai reikia palikti savo esamą būseną ir pakilti į visiškai kitą. Turbūt todėl jaučiame tokį nusivylimą, nuovargį, bejėgiškumą, kad nenorėtume šiandieninės būsenos tęsti ir joje likti.
Greičiausiai kita būsena bus visiškai kitokia. Mes tarsi paliekame visą praeitį, panyrame į ritualinį apvalantį baseiną, nuplauname, apsivelkame viską nauja ir pereiname į naują pasaulį! Mes daugiau nenorime būti susiję su šiuo pasauliu, mes jau pakankamai jį užteršėme – suskaidėme, kūrėme blogį sau ir kitiems, artimiems ir tolimiems.
Kritiškai pažvelgus į šį pasaulį, išaiškėja, kad jame nėra nieko, ką galima būtų paimti su savimi į naują gerąjį pasaulį. Jei manęs laukia kažkoks nuostabus, idealus pasaulis, tai ką aš norėčiau paimti į ten su savimi iš šio gyvenimo? Turiu idealią šeimą? – Ne. Vaikų, draugų, darbą – ne, ne ir ne. Tačiau ką tada galiu paimti su savimi, jei pereinu prie idealaus gyvenimo?
Kritiškai peržiūrime visą savo gyvenimą ir nerandame jame nieko, išskyrus nusivylimą. Bet gal tai kažkoks perėjimas prie visiškai naujos būsenos? Gal todėl jos nematome, o kita vertus, nusiviliame ir nenorime to, ką turime dabar.
Mes nematome šios situacijos sprendimo. Tokia padėtis susiklostė visame pasaulyje, vis daugiau žmonių gyvena tik šia diena, net neplanuodami rytojaus, pagal principą: gyvename todėl, kad gyvename.
Tai ypatinga būsena, todėl mums iš mūsų mažo tyrimo reikia suprasti, kad greičiausiai mes paliekame visą ankstesnį gyvenimą ir pereiname į naują išmatavimą – į naują egzistavimo lygmenį. Peršokame į kitą pakopą – gimstame naujame pasaulyje.
Tai pasaulis, kur veikia kiti – integralūs dėsniai, kuriuos mums jau pradeda rodyti gamta: abipusė visų priklausomybė nuo visų, uždaras, apvalus pasaulis, lygybės, vienybės pasaulis, geros draugiškos šeimos egzistavimo dėsniai. Štai prie ko mes, matyt, dabar artėjame.
Mes dar tuo įsitikinsime: ar tai tik mūsų svajonės, ar tai iš tikrųjų laukia žmonijos, ir mes privalome prie to prieiti arba sąmoningai, arba verčiami mus valdančių jėgų.
Žinoma, bus naudinga ištyrinėti visus šiuos dėsnius, juk žinosime, kaip pereiti iš vienos būsenos į kitą pačiu palankiausiu būdu. Iki šiol vystėmės dėl to, kad gamta stūmė mus iš nugaros, pridėdama mums naujų troškimų.
Tačiau šiandien – ne. Šiandien priėjome aklavietę ir privalome patys ištirti, koks turi būti tolimesnis žingsnis – kokiu tikslu, kodėl, kaip jį atlikti. Kai atskleisime, pamatysime šį naują gyvenimą, mums taip pat teks ieškoti, kokiomis priemonėmis jį pasiekti.
Visose ankstesnėse kartose, pereidami iš vienos būsenos į kitą, nuo vienos visuomeninės formacijos į kitą, vystėmės instinktyviai, o šiandien priešingai – turime vystytis sąmoningai. Mūsų pareiga – suprasti gamtą ir jos dėsnius, ir kada vykdysime juos sąmoningai, turėdami pakankamai žinių apie save ir žmonių visuomenę, tai pereisime į naują būseną. Mes tarsi gimdome pačius save.
Šį kartą mums reikia būti aukštai, kad iš viršaus pažvelgtume į save ir savo būseną. Šito niekada nebuvo anksčiau. Mes visada tekėjome kartu su gyvenimo tėkme – tik pirmyn: dar viena revoliucija, dar viena nauja mašina, nauja galimybė. Bet šiandien mūsų sąmonė turi pakilti aukščiau mūsų gyvenimo, nužvelgti visą žemės rutulį ir žmonių visuomenę globaliu žvilgsniu iš aukščiau – ir tuomet vystytis toliau.
Pirmą kartą gamta reikalauja iš mūsų: iš visų kartu ir iš kiekvieno be išimties aiškiai suvokti: kas mes tokie, kokiame pasaulyje esame, į kokią būseną vystomės. Pirmą kartą iš manęs reikalaujama būti žmogumi – suprantančiu, žinančiu gyvenimo esmę.
Todėl mūsų kursas skirtas ne šiaip laikui užpildyti, o turi padėti mums visiškai pakeisti savo gyvenimą ir pakelti jį į naują lygį, siekti tobulybės.

Iš 2011 m. gruodžio 27 d. pirmosios pamokos apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus pareiga – organizuoti visuomenę

Pasaulio žmogus

Atverti žmonijai akis

Pranešimas: (pagal 25 pasaulio šalių BBC apklausą): Išsivysčiusių šalių gyventojai kur kas pesimistiškiau vertina savo valstybių ekonomines perspektyvas. Neigiami lūkesčiai vyrauja Japonijoje, Prancūzijoje ir Britanijoje. Pagal apklausos duomenis, besivystančių šalių gyventojai daug optimistiškiau žvelgia į ateitį. Pavyzdžiui, Nigerijoje apie 70 procentų gyventojų laukia ekonominės padėties pagerėjimo ateityje.
Komentaras: Visų perėjimas prie vienodo racionalaus vartojimo, žinoma, neturtingų šalių gyventojus nuteikia optimistiškai ir džiugiai, juk jų pragyvenimo lygis apskritai pakils, o turtingųjų šalių gyventojai, norom nenorom, žvelgia pesimistiškai, juk jų pragyvenimo lygis sumažės iki racionalaus vartojimo.
Todėl būtent turtingųjų šalių piliečiams visų pirma būtina aiškinti, kad nauja, integrali visuomenė suteiks jiems pripildymą ne materialiu pertekliumi, atveriančiu tuštumą ir depresiją, o pripildymą nauju egzistavimo lygmeniu – ne savyje, o ryšyje su visais, – amžinybės ir tobulybės pojūtyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

1,3 milijardo bedalių

Ne piniguose laimė

Kiekvienas mūsų kažkada praėjusiame gyvenime pajutome: gana, nusibodo, laikas kelti revoliuciją – pakeisti aplinką, visuomenę. Tačiau dabar nėra taip. Mes suprantame, kad reikia viską pakeisti, bet nežinome, ko griebtis. Nežinome nei priemonių, nei tikslo – esame bejėgiai.
Todėl pradėkime mūsų pokalbį nuo to, ką apskritai vadiname žmonių visuomenės vystymusi, kuriuo remiasi valstybės, šeimos, ekonomikos, namų ūkio, vaikų auklėjimo, kultūros, technologijų, mokslo vystymasis.
Žmogus gyvena visuomenėje jau šimtus tūkstančių metų. Bent paskutines dešimtis tūkstančius metų jis gyvena visuomeninį gyvenimą, juk vienas nesugeba apsirūpinti būtiniausiais dalykais. Mes negalime gyventi mažais būriais tarsi gyvūnai. Nors ir pakilome aukščiau gyvūninio lygmens, tačiau mūsų prigimtis verčia mus vystytis, organizuoti savo aplinką, pažinti tai, kas yra gyvenimas ir ką jame galima pagerinti.
Tai – vidinis žmogaus siekis ir, natūralu, kad jis – egoistinis, juk kiekvienas nori sau geresnio gyvenimo: patikimesnio, ramesnio. Kiekvienas nori pasiekti daugiau už kitus. Pavydas, geismas ir garbės troškimas valdo žmones, ir matome, kad tos savybės išsivystė ir sužydėjo jau pačiose seniausiose kultūrose. Šios savybės ir priverčia mus vystytis.
Dėl to žmogui būtina gyventi visuomenėje. Jis išgyventų ir miške, bet liktų tiesiog gyvūnu kaip visi žvėrys. Žinoma atvejų, kai pasiklydę miške vaikai tampa gyvūnais. Žvėrys juos priima į būrį ir žmogus, praradęs savo pavidalą, įgauna gyvūno formą ir nebegali grįžti į žmonių visuomenę.
Todėl visas mūsų vystymasis buvo nukreiptas į visuomenę, aplinką. Juo labiau mes vystomės – tuo aiškiau matome, kad pats žmogus menkai keičiasi. Svarbiausi pasikeitimai vyksta visuomenėje, nuo kurios priklauso visas žmogaus vystymasis.
Žmogus vysto visuomenę, kuri keičia jo asmeninį gyvenimą. Viena priklauso nuo kito. Aš šiandien priklausau nuo tūkstančių žmonių visame pasaulyje, juk pažiūrėjus, kaip esu apsirengęs, ką valgau, iš ko pastatytas mano namas, nuo ko priklauso šildymas, vėdinimas, darbas, lengva įsitikinti, kad nėra šalies, kuri nedalyvautų mano aprūpinimo procese.
Jei ir ne tiesiogiai, tai per kitas šalis: viena tiekia žaliavą, kita – mašinų dalis, iš kurių gaminami daiktai, panaudojami, pvz., mano rūbams gaminti. Tyrimai rodo, kad visame pasaulyje esame priklausomi vienas nuo kito.
Juo labiau pasaulis specializuojasi, ir kiekvienas turi darbo, kuris yra susijęs ir harmoningai derinasi su kitų žmonių darbais, juo geriau galime apsirūpinti papildomomis prekėmis, kurios praeityje žmonijai nebuvo prieinamos.
Praėjusiais šimtmečiais žmogus apsirūpindavo trupučiu duonos, druskos, vyno, mėsos – ir viskas. Vėliau atsirado daugiau maisto, drabužių, avalynės, įvairesnė gamyba. Po to sukonstruoti automobiliai. Atitinkamai išaugo specialistų poreikis ekonomikoje, žemės ūkyje, mašinų gamyboje ir t. t. Išsivystė kultūra, literatūra, muzika, dainos.
Žmogus ėmė kurti gamybos šakas, kurios net nebuvo gyvybiškai reikalingos, bet be jų jau negalėjo išsiversti. Muzikantas pakyla į sceną ir koncertuoja tūkstančiams žmonių, kurie jam už vieną pasirodymą moka daugiau negu sunkiai dirbantis darbininkas gauna per mėnesį, o gal ir per metus. Mes labai vertiname tuos dalykus, kurie nėra mums būtini, pvz., sportą, turizmą.
Jeigu pažiūrėtume, kiek gi gaminame kasdieniniam išgyvenimui būtinų prekių, apie 90 procentų pasirodys nereikalingi daiktai. Vis tiek jie mums lyg ir būtini: mes jaučiame, kad jie priklauso žmogiškajam lygmeniui ir todėl yra reikalingi.
Jeigu nebus išeities, be abejo, išgyvensiu ir oloje, tačiau vystymasis verčia mane gaminti visus šiuos produktus.
Mes pasiekėme būseną, kai žmogus, atitrūkęs nuo visuomenės, priverstas gyventi labai skurdžiai. Daugiausiai jis sugebės apsirūpinti būtiniausiais dalykais, kad nenumirtų iš bado. Jeigu jis nori gauti likusius civilizacijos pasiekimus, tai privalo įsijungti į visuomenę, gaminti visuomenei būtinas prekes – tada pagal galimybes gaus iš jos tai, ko trokšta.
Taigi, pirmiausiai, mes priklausome nuo visuomenės. Tai neišvengiama. Jeigu taip, tai ką toje visuomenėje padarėme neteisingai, kad negalime dabar joje normaliai gyventi? Krizę jaučiame ne tik pačioje visuomenėje, bet ir savo gyvenime. Ji nieko gero nežada – tai dar ne gimimas, bet jį pranašaujančios gimdymo kančios, todėl norime išsiaiškinti, kas gi negerai.

Iš 1-ojo 2011 m. gruodžio 27 d. pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokybinių pokyčių laikas

Atverti žmonijai akis

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra