Iš tikro „nėra nieko, išskyrus Jį“, ir Kūrėjas norėtų atsiskleisti kūriniui. Tačiau, jeigu Jis atsiskleistų, kūrinys niekada netaptų savarankiškas. Jį visada „papirktų“ Šviesa, ir negalėtų nuo Jos atsiskirti.
Todėl anuliuoti savęs prieš Kūrėją, prieš Šviesą – neįmanoma, nes aš esu absoliutus malonumo vergas. Žmonės tai žino iš patirties, šiame gyvenime mes vis tiek nuolatos esame valdomi Šviesos.
Būtent dėl šios priežasties pats Kūrėjas yra paslėptas, bet atvira grupė. Todėl galima pradėti su ja kontaktuoti ir net kilti virš savo egoizmo, o tai būtų neįmanoma Kūrėjo atžvilgiu. O visa kita – vienas ir tas pats.
Išskyrus žmogų, yra tik Kūrėjas – „nėra nieko, išskyrus Jį“. Vėliau žmogus pamato, kad ir jo paties nėra. Yra tik viena viską užpildanti, Aukštesnioji jėga. Bet tai suvokia tik tada, kai šito pasiekia savarankiškai.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. 2-ojo seminaro Charkove

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Nesijaudinkite, viskas vyksta pagal kūrimo programą

Žmogus, lipdantis save

Video klipas rusų k.

Nuomonė (R. Grinbergas, Rusijos mokslų akademijos Ekonomikos instituto direktorius): Nelygybės problema planetoje yra pati aštriausia ir ji – neišsprendžiama. Pasaulyje karaliauja galinga finansų industrija – finansų oligarchija. Problema pačioje struktūroje, kuri susiformavo prieš 30 metų ir pavirto į kelis šimtus veltėdžių, kurie slegia viduriniąją klasę.
Pasaulyje jau 200 metų tarpusavyje kariauja dvi nuostatos:
– Ekonomikos augimui svarbiausia investicijos, todėl investuotojų (turčių) negalima liesti, negalima jiems kelti mokesčių – jie juos investuos į tolimesnį ekonomikos augimą.
– Svarbiausia – didelė vidurinioji klasė su didele perkamąja galia.
Pastaruosius 30 metų valdo pirmoji nuostata. Tačiau sprendimas teisingai ją papildyti leis stabiliai vystytis.
Komentaras: Šiandien abi nuostatos žlunga, joks jų derinimas nepadės. Vidurinioji klasė reikalinga ekonomikai tik tam, kad vartotų niekam nereikalingą gamybą. O besaikio vartojimo jau nei ekologija, nei evoliucija tęsti neleidžia. Taigi, priešakyje revoliucija, rinkimės:
– Sąmoninga, taiki, taikant gyventojams integralųjį auklėjimą ir palaipsniui pertvarkant visą visuomenę.
– Kruvina, pasauliniu karu nukapojant egzistuojančius ekonominius ryšius tarp valstybių, sunaikinant pramonę ir planetos gyventojus; likusieji kurs naują visuomenę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelygybės veiksnys

Sėkmė – ne gerovės augime, bet jos paskirstyme

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Mes egoizmu laikome tik žmonių, esančių grupėje, atstūmimą vieno nuo kito, o ne tai, kai žmogus įprastoje visuomenėje bando pasiekti komfortišką, naudingą, laimėjimo būseną. Tai – įprastas buitinis egoizmas.
Turime omenyje visuomeninį egoizmą, kai būtent grupėje inicijuojama norima būsena, tikslas – suartėjimas, pakilimas aukščiau savo natūralių, prigimtinių savybių, paskatų, kai reikia pakilti aukščiau savęs ir rasti bendrą integralų norą, kur tu būsi ne „aš“, o ‚mes“, ir tavasis „aš“ bus anuliuojamas, bus kažkur apačioje, slopinamas, o „mes“ – kultivuojamas. Štai tokioje būsenoje kylantys tavo vidiniai prieštaravimai šiam siekiui ir vadinami egoizmu.
Kitaip tariant, egoizmas – tai jėga, besipriešinanti grupiniam susijungimui.

Iš 2012 m. kovo 4 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo

Neskubėkite tapti angelu

Kas yra egoizmas?

Klausimas: Kaip liautis pykus ant konkretaus žmogaus?
Atsakymas: Su tuo turėsi daug dirbti. Tai nėra paprasta.
Sunku pasakyti, nuo ko pradėti. Savimeilė, pasitikėjimas savimi, išdidumas (neva aš žinau, suprantu) veikia tokiu instinktyviu lygmeniu, kad nesuteikia galimybės ką nors teisingai matyti. Sunku. Atsiduri grupėje, anuliuoji visus „Visi nieko verti, aš viską žinau, suprantu.“ Tai geras ištaisytos būsenos egoizmas. Bet kol jį ištaisysi, prireiks suvalgyti pūdą druskos.
Ką daryti? Juk laikas gydo – su sąlyga, kad nuolat studijuoji. Nesvarbu, kokie santykiai grupėje, – kažkaip bandai nusiraminti, nors visą laiką išsišoki. Bet jei sistemingai bandai daryti viską, kas aprašyta šaltiniuose, galiausiai tai padės. Svarbiausia čia – kantrybė. Tam gali prireikti daugelio metų.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. trečiosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tma skaitykite:

Savęs anuliavimo kriterijai

Savęs anuliavimo menas

Aplinka − aukštumoje

Klausimas: Kodėl Kūrėjas neleidžia mums nieko pasiekti, versdamas kreiptis į Jį?
Atsakymas: Jis tau duoda visą šį pasaulį, verčia atlikti įvairiausius veiksmus ir „pakiša koją“ – būtent tam, kad kreiptumeis į Jį. O kitaip – kam ir ko tau siekti? Juk kreipimasis į Kūrėją – tai viskas, ko reikia.
Kaip kitaip galėsi save ištaisyti ir tapti toks kaip Jis? Pats savęs iš liūno už plaukų neištrauksi. Arba, kaip pasakė išminčiai, pats kalinys neišsivaduos iš tamsiosios. Juk esi vien tik gaunantis noras.
Tad ir patiri besikeičiančias būsenas – lygiai taip pat, kaip ir visas pasaulis. Pavyzdžiui, europiečiai beviltiškai bando išsaugoti savo „vienybę“. Iš tikrųjų jie atrodo akli, kvaili – bet ką padarysi? Kol nepraeis šio kelio iki galo ir nepakels rankų, nieko nebus. Iki karo ar po jo – jiems reikės suvokti savo pralaimėjimą: „Viskas. Mes nežinome, ką mums daryti.“ Ir štai tada jie mus išgirs.
Todėl mes iš anksto turime paruošti ir išsiųsti jiems laišką su paaiškinimais. Tai mūsų pareiga. Nesvarbu, kas jį priims ir perskaitys. Nesvarbu, į kokį šiukšlyną jį išmes, kokiame segtuve „palaidos“. Mes privalome tai padaryti.
Tas pats ir dėl kiekvieno iš mūsų – tik, skirtingai nuo europiečių, mes turime kreiptis į Kūrėją, nes tai ir yra jėgų Šaltinis. Kas dar tau padės? Juk tau reikia Šviesos, grąžinančios į šaltinį, tau reikia, kad davimo jėga imtų karaliauti prieš gavimo jėgą ir suformuotų ją tiksliai pagal save.
Visas mūsų darbas – atsigręžti į Kūrėją. Visas mūsų pasirinkimas – kuo greičiau tai padaryti, aplenkiant kančias. Kam man tada bėgant metams stebėti savo nesėkmes, kol galiausiai „palūšiu“ ir vis tiek kreipsiuos į Kūrėją?
Pasakyta: „išminčius iš anksto mato naujagimį.“ Tai štai, aš jau dabar noriu tapti išmintingas! Kam man metų metus kankintis? Ką man tai duos? Toks vystymasis vadinamas „kančių keliu“. Geras kelias – kai nedelsdamas, per grupę ir panaudodamas kitas priemones pritraukiu šviesą ir iš karto suprantu, ką reikia daryti, kaip kilti pakopomis. Kam man vis giliau grimzti į tą kančių, ligų, katastrofų, depresijos bei amžino pavojaus liūną?
Klausimas: Kaipgi galima šito panorėti, jeigu Kūrėjas valdo mano norą?
Atsakymas: Jis valdo norą ir duoda jam judėjimo impulsą iš kitos pakopos. Dabar tau ši pakopa atrodo tamsa. Kreipkis į grupę, paprašyk Šviesos, grąžinančios į šaltinį, – ir ji nušvis. Ji paskendusi tamsoje todėl, kad žiūri į ją turėdamas priešingų savybių.

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Prašyk visko, ko nori!

Ne vien norėti

Video klipas rusų k.

Klausimas: Kas skatina augti tašką širdyje? Kas jį sudaro? Iš ko susiformuoja Žmogus žmoguje?
Atsakymas: Taškas širdyje yra mūsų pradinis taškas, nuo kurio prasideda Žmogaus gimimas, kaip kad iš sėklos lašelio. Visa kita prisijungia prie šio taško žmogui perimant kai ką iš savo aplinkos, draugų.
Klausimas: Ką mes perimame iš aplinkos?
Atsakymas: Tik teigiamas savybes reikia perimti iš aplinkos. Juk laidavimas skirtas tam, kad įtrauktumėme viską iš aplinkos, kas joje yra teigiamo.
Klausimas: Kaip žmogus gali išmatuoti, kad tai jo taškas, o jis jame jau yra mikroskopinis Žmogus ir auga?
Atsakymas: Remiantis tuo, kiek jis susijungia su grupe ir dirba su ja kartu stiprindamas vienybę. Tuomet viskas, kas vyksta vienijantis, prisijungia prie jo taško širdyje.
Klausimas: Jūs sakėte, kad Kūrėjas suteikia jėgų, Kūrėjas atima jėgas, o žmogus jaučiasi kaip skudurėlis, plaikstomas vėjyje…
Atsakymas: Šviesa suteikia ir atima jėgas priklausomai nuo žmogaus veiksmų. O jei žmogus jaučiasi kaip skudurėlis – tai jau gerai. Vadinasi, nuo šios akimirkos jis jau gali nebebūti skudurėliu.
Iš pradžių suvokiamas blogis, žmogus suvokia, kad jam vadovauja egoizmas. Paskui vyksta kitas blogio suvokimo etapas, kuomet žmogus supranta, kad jei jis egoistas, tai su juo žaidžiama iš aukščiau ir jis kratomas tol, kol iš šio skudurėlio bus iškratytas visas purvas.
O paskui, kai jis pradeda suprasti, kodėl tai vyksta, tada jau įgyja valios laisvę ir bando kartu su kolektyvu išspręsti šią problemą.

Iš 2012 m. rugpjūčio 19 d. Charkovo kongreso septintosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Atsistosime po Šviesa

Su kuo kreiptis į Šviesą?

Klausimas: Kaip mums prisibelsti į žmonių širdis, jeigu jie nėra pasiruošę mus išgirsti?
Atsakymas: Prisibelsti į kiekvieno širdį niekas netrukdo. Juk tarpusavio ryšio siūlai nutiesti tarp visų, ir jie yra tavo žinioje – prašom, paveik šį tinklą iš vidaus. Niekas pasaulyje, išskyrus tuos, kurie turi tašką širdyje, neturi tokios galios prieiti prie vidinio žmonių tarpusavio ryšių tinklo.
Visi susiję tarpusavyje, visas pasaulis blaškosi bendruose pojūčiuose ir mintyse, tačiau materialiajame, „gyvūniniame“ lygmenyje. Jei kalbėsime apie jėgas, kurios keičia tikrovę, jos nėra pasiekiamos nė vienam iš septynių milijardų – visi yra valdomi.
Tu gali aktyviai veikti vidiniame visus vienijančiame tinkle su sąlyga, jeigu nori tai daryti teisingai, skatindamas jo pažangą, vystymąsi ir atsiskleidimą žmonėms. Tada gali prisijungti prie šio tinklo ir į jį įdėti savo norą, savo maldą. Prašau, tu turi galimybę, juk gavai tašką širdyje kaip ir kiti mūsų draugai iš viso pasaulio.
Visi mes sujungti su šiuo vidiniu tinklu ir per jį veikiame vystymąsi gera linkme. Kad tobulėjantis pasaulis nebūtų veikiamas neigiamo impulso, mes patys kiek stipriau jį stumiame į priekį. Kiek padedame gamtos Jėgai, vadinamai „Kūrėjui“, tobulinti pasaulį, tiek neigiamus smūgius, varančius iš nugaros, pakeičiame į teigiamus, stumiančius į priekį. Kabala tai vadina „palenkti save ir visą pasaulį išteisinimo link“. Galiausiai skausmingi dūriai ir smūgiai iš nugaros pasikeičia maloniu nuotykiu kelyje į priekį.
Klausimas: Vadinasi, žodžiai, kuriuos aš kažkam sakau, neturi prasmės. Žmogus gali jų ir nesiklausyti, – jeigu turiu teisingą ketinimą, jis suveikia iš vidaus?
Atsakymas: Žinoma. Visiškai nebūtina, kad tavęs klausytųsi ausimis. Žinoma, privalome žmones žadinti ir išorinėmis priemonėmis, tačiau tikrasis, pats stipriausias platinimas vyksta, be abejonės, per vidinį tinklą. Jeigu stiprintume vidinį ryšį tarp mūsų, pasaulis atrodytų kitaip.
Kyla klausimas: kiek jėgų turime skirti mūsų vidinio ryšio stiprinimui ir kiek išorinio? Jeigu galėtume iš tikrųjų efektyviai sutelkti visas jėgas į vidinį ryšį – taip ir darytume. Tačiau nesugebame, todėl einame prie išorinio ryšio, o jis mums padeda vienytis ir sąveikauti viduje.

Iš 2012 m. rugsėjo 13 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirštų atspaudai ant apskritojo stalo

Palaikymas ir pavyzdys

Aplenkiant gamtą

Tikrąjį davimo troškimą galima užauginti tik praktiškai dirbant grupėje. Jei žmogus nuo to atsitraukia, jis tiesiog suka ne į tą pusę. Be grupės mes niekaip negalėsime suprasti, ką reiškia noras duoti. Mes turime stengtis ir jausti, jog netrokštame, nenorime šito, kažkas kelia pasibjaurėjimą, kenkia, bėgame nuo to, kad susijungtume su kitais.
Vis dėlto, jei mes būname atkaklūs ir pasiliekame tam, kad būtume sujungti abipusio laidavimo, tik tuomet mumyse pasireiškia supratimas, kas yra ta davimo savybė ir kaip toli esame nuo jos. Tuomet ir kyla reikalavimas, kad davimo jėga tiesiog paveiktų mus, nes ji – pirminė, ji mus sukūrė.
Vadovaudamiesi šiuo požiūriu galime pažvelgti į tai, kas vyksta pasaulyje. Pasaulyje dabar atsiskleidžia tokia būsena, kai visi žmonės, viena vertus, yra susiję. Nėra, kur dingti, nes visa žmonija yra tarsi viena didelė grupė ir šis tarpusavio ryšys dar labiau pasireikš, tik kol kas nepalankiai. Bet tai jau padeda žmonėms kažkiek suprasti ir suvokti, kad jei tarp mūsų būtų geras abipusis ryšys, tai mes sukurtume puikią žmoniją, puikų pasaulį.
Bet mes jo nesugebame sukurti! Juk mūsų egoizmas daro viską, kad tik išskirtų mus, supriešintų vienus su kitais – tai abipusė neapykanta, nepasitikėjimas, atstūmimas ir visa kita. Taigi pasaulis juda ten, kur ir mes, tik mažesniais žingsniais, pamažu, savąja forma, bet irgi juda. Todėl jau galime visur pasakoti apie šį šaltinį.
Kabala – tai labiau vidinė nei įprastoji žmogaus ir visos žmonijos psichologija, tai įprastosios psichologijos tęsinys. Tik psichologija jau seniai išsisėmė ir porą dešimtmečių išgyvena krizę. O į psichologijos vietą stoja kabala. Ji pasakoja apie vidines gamtos (ne tik žmogaus, bet ir jį supančio pasaulio) savybes, jėgas, kitaip tariant, apie tai, kaip žmogus pasiekia pusiausvyrą su viskuo, kas jį supa. Iš esmės ir psichologijos uždavinys – padėti žmogui pasiekti pusiausvyrą su jį supančiu pasauliu.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. trečiosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Suteikti gyvybės darbo rutinai

Gyventi kitų rūpesčiais

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”