Gedžiu aukų su visais ir dar labiau nei kas nors kitas, nes jaučiuosi sąjungininku, įvykio kaltininku. Juk šis poelgis – pasekmė mūsų abejingumo tam, kaip auga mūsų vaikai ir kokiais žiauriais žmogžudžiais jie tampa…
Kalti mes, kalta auklėjimo sistema, auklėjimo nebuvimas. Kada suprasime, kad vaikus reikia mokyti ne tik rašyti ir skaityti, o ir ugdyti iš jų žmones – auklėti?
Integraliojo auklėjimo nebuvimas reikšis vis labiau, tačiau kiek dar turės įvykti panašių įvykių, kol imsime veikti!

Visose grupėse nuolat kyla problemų: atsiranda žmonių, prieštaraujančių tam, kas vyksta, ir manančių, kad reikia tobulėti kitokiais būdais. Kai kurie taip elgiasi todėl, kad iš prigimties yra „altruistai“ arba filosofai ir neina tikru išsitaisymo keliu, neturi taško širdyje. Jie ateina ir pradeda kurti savo tvarką, manydami, kad viską reikia daryti atvirkščiai. Juk tai, savaime aišku, prieštarauja jų egoistinei prigimčiai.
Būna įvairių atvejų, kai žmogus tai daro, nes jam patinka valdyti ir jis negali susilaikyti, kol sukaupia truputį žinių ir supranta metodiką. O tam kartais prireikia ne vienerių, kartais 15–20 metų. Tada žmogus nebegali įdėti jam priklausančios „pusės monetos“, pusės darbo, kad likusią pusę atliktų Kūrėjas. Žmogus mano, kad sugebės pats įvykdyti revoliuciją savo gyvenime.
Tai kvailas pasitikėjimas savimi, bet dažnai iš karto nepastebimas, nes žmogus šiame pasaulyje viską daro, remdamasis savo žemiškuoju protu ir pojūčiais. Bet jeigu jis su tuo pačiu protu ir jausmais pradeda dvasinį darbą, tai toks būdas yra visiškai naivus ir vaikiškas. Žmogus bando dirbti su priešingomis jam sistemomis, nuo kurių yra visiškai atskirtas, netgi nežino, kokia forma joms priešingas.
O jeigu šalia viso to dar pradeda ir didžiuotis, tai deja, tuo daro žalą ne tik sau, bet ir kitiems. O galiausiai, tai grįžta jam bumerangu ir smogia arba šiame gyvenime, jeigu žmogus dar gyvena, arba kituose gyvenimuose.
Žmogus turi atsižvelgti į tai, kad visa jo aplinkai padaryta žala daug kartų padidėjusi sugrįš jam! Todėl grupė turi apsisaugoti nuo tokių žmonių, kai tik išryškėja tokie trūkumai. Paprastai taip nutinka, kai grupėje nėra stiprios vadovybės, arba ji dėl kažkokių priežasčių nenori dalytis informacija su kitomis grupėmis, todėl kiti nežino, kas joje vyksta ir negali jai padėti, sustiprinti jos.
Tokie žmonės, turėdami stiprų egoizmą ir naiviai manydami, kad būtent jie žino, ką reikia daryti, pradeda „gręžti“ skylę bendros valties dugne, stumdami į pavojų visą grupę. Tai gali komplikuoti tobulėjimo procesą.
Todėl visos grupės privalo visiškai atvirai dalytis tarpusavyje tuo, kas vyksta kiekvienoje grupėje. Viskas turi būti žinoma, kaip vienoje bendroje šeimoje, viename organizme. Mums reikia organizuoti komisiją, ideologiškai vadovausiančią visoms grupėms kaip vienai. Ši komisija turi būti auksčiau visų vietinių grupių ir visada žinoti, kas vyksta kiekvienoje grupėje, ir galėtų priimti sprendimus, ką ir kaip daryti pagal mūsų kriterijus bet kokioje grupėje.

Iš 2012 m. spalio 28 d. pokalbio „Apie grupę“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkus darbas

Aplinka − aukštumoje

Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Klausimas: Kuo naudingas mums egoizmas ir kaip jį naudoti gėriui?
Atsakymas: Egoizmas naudingas tuo, kad tai yra vienintelė mumyse esanti energija. Tai, kas mus stumia pirmyn, augina mus. Tai, kas per visą evoliuciją kėlė mus iš gyvūninio lygmens į tai, kur esame šiandien.
Nūnai esame tokiame konvergencijos taške, kai apskritai keičiamės. Pradedame suprasti, kad ankstesnis egoizmo pavidalas atgyveno. Nebegalime daugiau su juo dirbti, štai jis ir rodo mums dabartinę krizę.
Tai buvusio egoizmo krizė, kai juo naudojomės ir atrodė, kad viskas gerai, viskas normalu ir galime tai tęsti iki begalybės. Bet staiga atskleidėme, kad jis užsivėrė, uždarė mus į vieną bendrą sistemą – ir tapome visiškai tarpusavyje priklausomi.
Ir jei taip, kaip gi galime panaudoti savo egoizmą? Palaipsniui tampame it viena šeima, kur visi tarpusavyje priklausomi, ir jau turiu išnaudoti savo egoizmą, atsižvelgdamas į savo priklausomybę nuo kitų. Vadinasi, turiu jį naudoti kitaip, kitokiu pavidalu, kitaip tariant, integraliai – atsižvelgdamas į visų kitų egoizmą.
Pasirodo, turime naudotis mūsų bendru egoizmu: sudėti jį kartu ir pakilti aukščiau jo, kad mūsų bendrystė, ryšys, palaikymas būtų aukščiau nei mūsų asmeninis egoizmas – padaryti jį bendrą, visuomeninį, grupinį.
Kitaip tariant, mūsų grupėje turi būti kažkoks bendras tikslas ir šį bendrą tikslą turime pasiekti, pasistūmėdami kiekvienas su savo individualiu egoizmu. Tada visuomet būsime susitelkę į bendrą tikslą, bendrą ryšį ir galiausiai savo sėkmės dydį pradėsime matuoti mūsų bendru vienybės dydžiu. Tai labai svarbu. Todėl egoizmas nėra anuliuojamas, o tiesiog naudojamas taip, kaip šiandien jis ir atsiskleidžia žmonijoje – integraliai.

Iš 2012 m. spalio 21 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Progresyvi egoizmo forma

Kuo blogiau, tuo geriau

Amžinas laimėjimas

Pranešimas: Tarptautinė grupė, susidedanti iš dviem dešimtims įvairių mokslo krypčių – biologijos, ekologijos, geologijos, paleontologijos – atstovaujančių mokslininkų, tyrinėjo ir priėjo nerimą keliančios išvados: pasak mokslininkų, žmonija gali žūti jau dabartiniame šimtmetyje ir, beje, kaip teigia tyrinėtojai, pasaulio pabaiga ateis veržliai ir skaudžiai, o ne palaipsniui, kaip buvo tvirtinama anksčiau.
Potencialios žmonijos žūties priežastys, mokslininkų nuomone, yra vis tie patys visuotiniai klimato pokyčiai: mokslininkai paneigė tikėtiną laipsniško klimato pasikeitimo galimybę. Paskutinieji tyrinėjimai atskleidė, kad Žemės prigimtis gali keistis staigiai ir negrįžtamai, taip sunaikindama visus žmones: apie 2050 metais Žemės gyventojų skaičius viršys 9 milijardus, o globali temperatūra padidės 2 laipsniais pagal Celsijų, tai ir taps didžiulio bado ir jo sukeltos humanitarinės katastrofos priežastimi.
Komentaras: Taip ir yra, teisingi visi tyrinėjimai ir apskaičiavimai – gamta iš tikrųjų „dėl mūsų pastangų“ juda visko sunaikinimo link, bet nepriklausomai nuo daugybės pasaulio pabaigos variantų, jos gali ir nebūti: jeigu žmonija integraliai susivienys į vieningą sistemą, šeimą. Tokiu atveju tampame harmoninga gamtos sistemos dalimi ir ji pradeda mus veikti teigiamai.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką sako astrofizika

Pasaulio pabaiga?

Kiek kartų jau atėjo „pasaulio pabaiga“?

Klausimas: Kaip aš galiu duoti Kūrėjui, jei neturiu ką Jam duoti?
Atsakymas: Ką turi kūdikis, ką galėtų duoti motinai? Bet pažiūrėkite, kiek džiaugsmo, kokį pripildymą jis jei suteikia! Jei įsivaizduosime, kad Kūrėjas mumis rūpinasi su begaline, absoliučia ir tobula meile, tai ką mes galime suteikti Jam? Nors kažkokį atsakymą, nedrąsią šypseną. Juk jei Jis mus myli, tai nesvarbu, kokius žingsnius žengsime, kad Jį pasitiktume, – Jam jau bus malonu. Tačiau, ką reiškia „pasitinkant Jį“?
Yra tik vienas tikslas: suteikti Kūrėjui malonumą, o tai įmanoma tik duodant ir šitaip susitapatinant su Juo.
Ko nori motina iš kūdikio? Ji nori jausti jo kaip mažo žmogaus reakcijas: šypseną, atsaką. Tai jai – malonumas. Motina nori pamatyti kūdikyje pasireiškiančias žmogaus savybes, augimo ženklus. Ir mums reikia mokytis iš šio pavyzdžio. Tai yra būtent tai, ko iš mūsų nori Kūrėjas, tuo suteiksime Jam malonumą.

Iš 2012 m. spalio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Noriu pamatyti duodantį save

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Kartais būna tokios būsenos, kai žmogui nieko nesinori. Jo netraukia niekas: nei draugų vienybė, nei kabalos tekstų supratimas, nei jausmas, nei ryšys su kažkuo svarbiu. Jis negalvoja apie tuos vidinius žingsnius, kuriuos turi žengti dienos metu – būdamas grupėje, darbe. Jis tarsi miręs. Ne, jis nesijaučia miręs – apskritai nejaučia savęs, miega.
Ko tokiu atveju žmogus gali prašyti? Dviejų dalykų:
– kad būtų truputį arčiau grupės. Tuomet „srovės“, einančios per draugus, tekės ir jame, purtydamos ir audrindamos jį;
– pradinio noro būti Šviesos įtakoje – tegul daro poveikį ir grąžina į gyvenimą.
Taigi, jei neturiu sąmoningo reikalavimo, kilusio dėl troškimų arba įkvėpimo, tai man reikalingi šie du faktoriai. Vienas iš jų veikia iš indo pusės, o kitas – iš Šviesos pusės.
Pirma, aš noriu būti susijęs su draugais, kad per mane tekėtų viskas, kas teka per juos. Čia svarbiausia, kas vadinama „būti užsiėmusiam“.  Aš ateinu, sėduosi ir įsiklausau į tai, kas vyksta – tik įsiklausau dvasiniu lygmeniu, atverdamas savo vidines užtvaras srovėms, trykštančioms grupėje.
O antra, aš leidžiu Šviesai veikti mane, tekėti per mane, užpildyti ir pabudinti gyvenimui.

Iš 2012 m. spalio 23 d. pamokos pagal „Zohar“ knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kvietėte dvasinę greitąją?

„Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje

Pranešimas: Uraganas Sandy pradeda visą epochą stichinių nelaimių, kurių pasekmes žmonija įvertins jau artimiausiais dešimtmečiais. Tai ateities pranašas. Audrų dažnėjimas ir Pasaulinio vandenyno lygio kilimas kels vis didesnę grėsmę.
Pasaulinio vandenyno lygis pakils. Klimato kaita padidins audrų intensyvumą ir mastą, audringų potvynių sustiprėjimą. Arktikoje baigia tirpti ledo danga. Jūros ledo kiekio sumažėjimas reiškia greitesnį vandens temperatūros didėjimą, ypatingai pakrantėse, dėl to susidarė Frankenštormas.
Komentaras: Gamta mus tąsys kaip neklaužadas tol, kol visgi susiprotėsime ir apmąstysime bei suprasime, kad visa tai ne ekologijos žaidimas, o pusiausvyros su gamta žmogaus lygmenyje, t. y. atitikimo gamtai mūsų tarpusavio meile ir vieningumu nebuvimas. Kada pamatysime, kaip tokį pavyzdį rodo mūsų „valdantieji“? Be tokio supratimo jų triūsas, netgi jei jis nuo pat pradžių būtų ne dėl savo, o dėl visuomenės gerovės, vis tiek visiems tik kenks!

Daugiau šia tema skaitykite:

Paklusnumas gamtai – priverstinai!

Dūriai į protezą

Uraganas „Sandy“: kam ir kodėl?

Tyrimas: polinkis daryti gerus darbus stiprėja, kai jaučiamės esantys aukštesniųjų jėgų valdžioje. Mes darome ką nors gera kitam žmogui laukdami tokio paties atsako. Taip elgiasi ir gyvūnai.
Vis dėlto žmogus turi iracionalų, nesuvokiamą bruožą – jis mėgina panašiai derėtis ir su visata. Mes žadame elgtis gerai, jeigu mums artimas žmogus pasveiks po sunkios ligos. Tai primena įžadus dievams, kuriuos daro tikintieji, taigi tokiais atvejais netgi nepataisomus ateistus galima pavadinti religingais.
Komentaras: kai žmogus suvokia savo žinių, jėgų, galimybių ribotumą, jis nevalingai tampa „tikinčiuoju“, nes jaučiasi esąs nežinomybėje, priklausomas nuo nežinomų jėgų, likimo, lemties. Tokiu atveju jis pasirengęs atnašauti aukas – nusiteikęs labdarai, tarpusavio pagalbai, altruistiniams veiksmams ir tikisi atlygio iš nežinomų aukštesniųjų jėgų ir sąlygų. Tokia žmogaus potraukio į davimo veiksmus tvarka vadinama kančių keliu.
Taip šiais laikais gamta pamažu parodo mums mūsų bejėgiškumą kovojant su visa apimančia krize, palaipsniui pradedame jaustis nieko nežinantys ir bejėgiai – valdomi aukštesniųjų jėgų. Pasitikėjimas protingais valdovais dingo, visi yra sutrikę. O vis didėjant grėsmėms žmonės pasirengę pasiduoti aukštesniosioms jėgoms. Taigi priešakyje mūsų laukia religinių srovių sustiprėjimas. Kita vertus, tuo pat metu mes galėsime išgirsti apie vienintelį sprendimą – susivienijimą, nes vis labiau aiškėja, jog šią sąlygą kelia gamta.

Daugiau šia tema skaitykite:

Stabų valdžioje

Ateizmas, religija ir kabala

Gėris dėl savęs

Klausimas. Ar gali knyga „Zohar“ padėti man įsisąmoninti blogį?
Atsakymas. „Zohar“ labiau nei visi kiti pirminiai šaltiniai gali žmogui suteikti priemonę blogiui pajausti. Mes žengiame keliu, vedančiu į Šviesą, Kūrėją, į davimo jėgą, kuri vienintelė viešpatauja ir aktyviai veikia tikrovėje, juk noras mėgautis nepajudės, jeigu jo neveiks davimo jėga, Šviesos jėga.
Vadinasi, be kabalos knygų, ypač be knygos „Zohar“, mes neatskleistume savo tobulėjimo šaltinio, o tiesiog suktume gyvenimo šiame pasaulyje ratus. Juk ta pati Šviesa, jeigu mes jos nepažadiname, veikia mus apsupdama ratais, tolygiai artėdama iš visų pusių, ir tuomet išeina, kad visi panyra į įvairias problemas bei kančias.
O kas yra problemos ir kančios? Tai mūsų priešingybės tai pačiai Šviesai jautimas. Mes nežinome, kas yra Šviesa, bet jaučiamės blogai. Dėl ko? Mums tai nežinoma.
Tarkime, mažam vaikui šalta. Jis visas dreba, verkia ir nežino, ką daryti. Greta yra durys į šiltą kambarį, bet vaikas nežino, kad reikia ten įeiti. Jis verks, šauks, tačiau savo blogų pojūčių negalės susieti su šalčiu. Jis nesupranta, kad jam blogai dėl šalčio, ir nežino, kad jeigu įeis pro duris į gretimą kambarį, jam bus šilta ir gera. Jis tiesiog reaguoja į savo vidinę būseną be priežasties ir be pasekmių. Taip reaguoja paprastas noras mėgautis.
Vis dėlto, jeigu šis noras pradeda kurti sau galvą, tuomet žmogus supranta, iš kur ir kodėl tai kyla, kaip galima išsigelbėti, kokius veiksmus reikia atlikti norint pabėgti nuo blogos būsenos. Tai jau yra galva (roš). Kaip ji atsiranda? Dėl to, kad Šviesa visokiausiais veiksmais suformavo žmoguje šį aparatą. Juk nore mėgautis to nėra.
Taip palaipsniui mes judame gėrio link. Yra tokio išsivystymo lygio žmonių, kurie, kai jiems yra blogai, rėkia. Yra tokių, kurie stengiasi kaip nors pasprukti, bet dar nežino teisingos krypties. Yra tokie, kurie pabėga. O kai kurie supranta, kad nereikia bėgti, kad jeigu čia, savo vietoje, dabar įtrauksime į save Šviesą, kuri atsklinda ir verčia jausti blogį, tai tą blogį paversime gėriu. Ir apskritai nėra kur bėgti. Tuomet žmonės įveikia savo būseną, pakyla virš jos ir toje pačioje vietoje atskleidžia Šviesą. Viskas priklauso nuo išsivystymo.

Iš 2012 m. lapkričio 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar” atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

Kas slypi kabalistų tekstuose

Šviesa ieško suvienytos širdies

Nuomonė (šaltinis). Pasaulis niekaip negali atsikratyti finansinės ir ekonominės krizės, o ekonomikos mokslą užvaldo vis naujos teorijos.
Britų ekonomistas Fritz Schumacher suprato, kad reikia atlikti žmogiškųjų institutų kaip sudėtingų dinamiškai valdomų struktūrų sisteminę analizę. Metaekonomiką jis apibrėžė kaip ekonomikos humanizaciją paisant stabilios supančios aplinkos reikalavimų. Taigi ekonomistas įtraukia moralės filosofijos, psichologijos, antropologijos ir sociologijos elementus, kurie netelpa į pelno maksimizavimo ir individualaus racionalumo rėmus.
Lygiai taip pat Eric Beinhocker iš neseniai įkurto Naujo ekonominio mąstymo instituto pasisako už „naują ekonominio pasaulio matymo ir supratimo būdą“. Toks požiūris negali apsieiti be psichologijos, antropologijos, sociologijos, istorijos, fizikos, biologijos, matematikos, informatikos ir kitų disciplinų, nagrinėjančių sudėtingas adaptacines sistemas.
Manome, kad „mikro-, makro-, mezo-, meta-“ ekonomikos – tai, ką vadiname „systemnomics“ – tai išsamesnis ekonomikos, suprantamos kaip gyvų sistemų visuma, besivystanti dinamiškai besikeičiančiose sudėtingose gamtos sistemose, analizės būdas.
Komentaras. Tai jau tam tikras žingsnis teisinga linkme. Juk iš tikrųjų nėra paprasta ekonomistams pakeisti savo požiūrį – „maksimalus pelnas bet kokia kaina“ – į kažkokias neapskaičiuojamas vertybes, tokias kaip ryšys, pagalba, meilė. Jiems teks parengti visiškų žmonijos, bendrai tenkinančios savo protingus poreikius, tarpusavio ryšių sistemą, kurioje racionaliausios ekonomikos požiūriu gaunama maksimali nauda esant minimalioms išlaidoms bei visuomeniniams ir supančios aplinkos nuostoliams.

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalioji ekonomika

Bankininkai: rinkos žlugimas per keletą savaičių

Pasitikėjimo trūkumas