Pateikti įrašai priklausantys Kongresai, įvykiai kategorijai.


Kongresų poveikis supančiam pasauliui

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Po to, kai mes pravedėme su didele galia ir jėga tokį milžinišką renginį kaip kongresas, galėjome pajausti ir suprasti jo tikrąjį rezultatą. O kokia šio kongreso įtaka paprastiems žmonėms?
Atsakymas: Svarbu ne tai, kaip kongresas paveikė visuomenę. Šiame lygmenyje Kūrėjas neturi pasauliui tokios įtakos, kokią turime mes.
Reikalas tas, kad Šviesa veikia mūsų pasaulį per Aukštesniąją jėgą, Kūrėjo valdžią, ir taip pat Šviesa veikia per mus, per mūsų valdžią, mūsų susitarimą, per šį stiprintuvą, šią sistemą, kurią mes formuojame iš savęs. Mūsų poveikis pasauliui visiškai kitas, jo Kūrėjas pats atlikti negali. Nepajėgus! O mes galime, nes esame tame lygyje ir šio pasaulio viduje.
Sakykime, mano vaikas eina į vaikų darželį. Namuose niekaip negaliu paveikti jo elgsenos. Tada prašau jo draugų, kad jie paveiktų jį savo lygyje, dėl jų poveikio jis lengvai pradeda keistis. Aš pats negaliu to pasiekti.
Kitaip tariant, tai, ką padarėme šiame kongrese, turėjo didžiulį poveikį visam pasauliui. Bet, vėlgi, yra paslėpta šio poveikio dalis ir matomoji, t. y. dalis, kuri pasireiškia Aukštesniuosiuose pasauliuose, ir dalis, kuri pamažu ima ryškėti mūsų pasaulyje.
Visų pirma, mes greitiname pasaulio judėjimą, trumpiname jo brendimo laikotarpį.
Antra, daugelis žmonių pradeda suprasti, kokia kryptimi juda šis pasaulis.
Be to, bunda pavienės asmenybės, kurios arti to, kad juose gimtų taškas širdyje, kaip kažkada gimė jūsiškis. Dėl stipraus kongreso ir mūsų pasaulio lygmenyje išryškėjo intensyvesnis Šviesos poveikis, kai veikiant supančiam išoriniam laukui pradeda busti žmonių taškas širdyje – jų asmeninis potencialas.
Ir pats svarbiausias dalykas: galiausiai didžia dalimi pertempėme mūsų pasaulį iš kančių kelio į Šviesos kelią. Mes iš tikrųjų pridėjome jam didžiulį kiekį Šviesos.

Iš 2014 m. vasario 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda žmogus

Mūsų keturių aukštų namas

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Komentarų nėra

Dvasinio tobulėjimo kryptimi

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Integraliojo auklėjimo kongresas. 1-oji pamoka
Klausimas: Iki man artimiausios fizinės grupės reikia važiuoti traukiniu keturias valandas. Aš su ja susitinku vieną kartą per mėnesį. Kokia kryptimi juda ši grupė, nematau ir nejaučiu.
Tačiau mano virtualioji grupė, su kuria susitinku kiekvieną dieną, gyvena mano širdyje ir jos kelias man suprantamas. Aš stengiuosi jos laikytis abiem rankomis, kad nenukrypčiau ir nenusukčiau į šalį. Ar to užtenka, kad judėčiau dvasinio pažinimo keliu, ar vis tik reiktų kažką pakeisti?
Atsakymas: Jeigu jūs visą laiką bendraujate su savo virtualiąja grupe, ir tai normali, stipri grupė, kuri stengiasi laikytis kartu ir dalyvauja mūsų renginiuose, pirmiausia pamokose, tegul ir ne realiu laiku, juk jūs gyvenate skirtingose laiko juostose, tada to užtenka. Tuo labiau, kad vieną kartą per mėnesį lankote fizinę grupę. Tai padeda surasti pusiausvyrą tarp fizinio ir virtualaus vidinio suvokimo. Tai gerai. Jeigu galite, atvykite į visus įmanomus kongresus, juk matote, kaip smarkiai dalyvaudami juose galite pakilti per savaitę.

Iš 2014 m. vasario 4 d. integraliojo auklėjimo kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Susikibkime rankomis, draugai

„Kvieskite Jį, kol Jis arti“

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Komentarų nėra

Baimė atsijungti nuo dvasinio lygmens – tvirto ryšio pagrindas

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Aš pirmą kartą dalyvauju kongrese Izraelyje ir negaliu atsikratyti baimės prarasti kažką svarbaus. Jaučiasi didelis skirtumas tarp to, kai esi savo grupėje ir čia – Bnei Barucho grupėje. Mane nuolat persekioja mintis: ar tai ne egoizmas, ar normali baimė prarasti tą galią, kuri jaučiama kongrese?
Atsakymas: Ta galia niekur nedingsta. Ji egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Jeigu esate prie jo prisijungę, tai jūs – jame. Jeigu atsijungiate , tai jį prarandate. Vėliau galite vėl prisijungti. Tai – amžina.
Tai, kad jaučiate baimę, yra labai gerai. Kas vadinama pirmuoju įsakymu? Baimė atsijungti nuo dvasinio lygmens, jį prarasti, negalėti duoti ir t. t. Tai yra svarbiausia. Taigi, turite gerą pagrindą tvirtam ryšiui su mumis palaikyti.

Iš 2014 m. vasario 11 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Negalima stovėti vietoje

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Aravos Kongresas. Įžanginė pamoka
Negalima užtrukti esamoje pakopoje, reikia iš karto siekti kitos ir palaipsniui pratintis prie nuolatinės būsenų kaitos. Sustoti vienoje iš būsenų nėra gerai. Visi pokyčiai mums į gera, svarbiausia, kad jie vyktų!
Parašyta, kad „Iš Ciono išeis Tora“, t. y. iš išėjimų (eciot) iš ankstesnės, netgi pačios geriausios, būsenos. Tegul tai bus kritimas iš aukštesnės būsenos į žemesnę, iš džiaugsmingos į liūdną, – nesvarbu, – svarbiausia, kad būtų kuo daugiau pokyčių, nes tik jie greitina judėjimą.
Mes visada judame į priekį, žengdami žingsnį kairiąja arba dešiniąja koja. Todėl svarbiausia nestovėti ant vienos kojos vienoje vietoje, o visą laiką judėti: iš kairės linijos į dešinę arba iš dešinės į kairę. Svarbiausia – išeiti iš ankstesnės būsenos ir pasiekti naują susivienijimo lygmenį.
Kilimai ir kritimai vyksta nuolat. Pasakojama, kad rabi Chozė iš Liublino pasakė savo mokiniui, kuris skundėsi nuolatiniais kilimais ir kritimais, kad ryte jis išgyveno 400 kritimų ir pakilimų. Nereikia manyti, kad jis juos suskaičiavo. Jis tiesiog žinojo pakopų, kuriomis pakilo, skaičių: t. y. pakopą, kurioje buvo anksčiau, ir pakopą, kurioje atsidūrė. Todėl jis žinojo, kad jų buvo 400. Be to, 400 –  tobulasis skaičius.
Kuo daugiau vidinių pakitimų vyksta žmoguje, tuo geriau. Nereikia analizuoti, geri jie ar blogi. Nebūna blogų pokyčių! Baal Sulamas rašo, kad džiaugiasi atskleidžiamais nusidėjėliais, juk jeigu jie tapo žinomi, vadinasi, juos galima ištaisyti. Tegul man blogai, bet kartu aš džiaugiuosi, kad galiu ištaisyti šį blogį. Todėl yra gerai patirti daug kilimų ir kritimų.
Be to, jie padeda draugams. Kiekvienas patiriame daug vidinių pokyčių, o jungdamiesi mes perduodame juos vienas kitam. Vadinasi, laimi visi ir sparčiai juda į priekį.

Iš 2014 m. sausio 30 d. įžanginės Aravos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Komentarų nėra

Greitis ir pagreitis

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Kongresas Maskvoje.  2-oji pamoka
Klausimas: Kas yra greitis ir pagreitis dvasiniame pasaulyje ir kaip galime tuo pasinaudoti?
Atsakymas: Gamta verčia mus vystytis patiriant kančias, tai yra jaučiant, kad nėra pripildymo esant šios būsenos ir turint galimybę prisipildyti esant kitos būsenos.
Kuo labiau  tobulėjame, tuo daugiau neigiamų jėgų kaupiasi už mūsų ir tuo mažiau teigiamų jėgų traukia mus pirmyn. Matome, kad judant pagal savo egoistinę prigimtį priekyje mums mažai kas šviečia. Todėl pasaulį yra apėmusi apatija ir depresija.
Čia mes pasiekiame tokią būseną, kai žmonėms turim aiškinti, kad visos neigiamos jėgos mus stumia ne tam, kad mes nuo jų bėgtume, o tam, kad galėtume suvokti naują savo vystymosi kelią, t. y. pakeisti ketinimą, požiūrį į artimą, į pasaulį ir per jį – į Kūrėją.
Svarbiausia – ketinimas. Norai  yra pastovūs ir jų realizavimas priklauso tik nuo mūsų teisingo  ketinimo.
Mūsų pasaulyje tobulėjimo greitis priklauso nuo mus stumiančių neigiamų poveikių ir judame pirmyn iš inercijos.
Kabalos mokslo studijavimas  suteikia mums galimybę pagreitinti arba sutrumpinti laiką, kas yra vienas ir tas pats, pasitelkus tris komponentus: grupę, mokymąsi ir platinimą.
Greitis – tai parametras, kuris nuo mūsų nepriklauso: tokiu būdu Gamta mus stumia į tikslą. O pagreitis priklauso nuo mūsų.
Greitis – tai ne laiko trumpinimas. Žinoma, kad išsitaisymo kelias trunka šešis tūkstančius metų, skaičiuojant nuo pirmo išsitaisymo, kurį atliko Adomas prieš 5770 metų , iki paties paskutinio, kurį mes norim nenorim pasieksime po 220 metų.Tai vadinama greičiu kelyje.
Tačiau yra ir pagreičio galimybė. Ir kiek pagreitiname savo kelią, tiek jį kokybiškai keičiame, nes patys to norime.
Juk, pavyzdžiui, yra skirtumas tarp mažo vaiko,  kurį verčia mokytis ir jis nuolat yra spaudžiamas, ir vaiko, kuris pats viskuo domisi ir sėkmingai mokosi. Jis gali greičiau baigti mokyklą, jaustis patogiai ir gerai tarsi žaisdamas žaidimą. Taip ir mes.
Jeigu pasirenkame grupę ir joje kaip mažame pasaulyje, mažoje visuomenėje kuriame tokias sąlygas, kurios stums mus į priekį, tai į tikslą ateisime daug greičiau negu spaudžiami Gamtos.

Iš 2013 m. sausio mėn. 13 d. Maskvos kongreso  antrosios  pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti iš savimeilės kelio

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Egoizmo patarimai: visiškai priešingai

Komentarų nėra

Ar laukei išsilaisvinimo?

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Kaip žmogui, kuris pirmą kartą nusprendė dalyvauti kongrese, įveikti visus sunkumus ir nieko nepaisant išlaikyti jo svarbą?
Atsakymas: Tiesiog būti kartu su mumis, palaikyti ryšį per televizijos kanalą arba internetą. Tada situacija per likusias savaites pasikeis į gerą.
Juk kelyje į kongresą nebūna neįveikiamų kliūčių. Ir būtent atvažiavęs ir prisijungęs prie mūsų žmogus pamatys, kaip gerai tai veikia visas jo gyvenimo sritis. Pastangos „aukščiau žinojimo“ padės jam išspręsti daugelį savo problemų, atsikratyti daugelio bėdų.
Aš nebijau taip sakyti, nes tokios kabalistų garantijos, pateiktos pirminiuose šaltiniuose. Šis žinojimas ne mano, o jų.
Jeigu žmogus, kuris du metus mus mato tik ekrane, turi galimybę dvi su puse dienos paskirti kongresui, kurio po to teks laukti mažiausiai metus, kaip galima neatvažiuoti? Kaip galima sau taip pakenkti? Galiausiai kas jam liks iš gyvenimo? Kaip jis tikisi jį realizuoti?
Pasakyta, kad gyvenimo pabaigoje žmogaus sielos klausiama, ar jis studijavo Torą ir ar laukė išsilaisvinimo? „Siela“ – tai indas, kuris gauna pripildymą, t. y. Kūrėjo pajautimą. „Ar studijavo Torą“ reiškia: ar jis norėjo pritraukti Šviesą, grąžinančią prie Šaltinio? Ar veržėsi ten, kur turi būti meilė?
Juk „Tora“ – tai „prieskonis“ nuo blogio prado, ta pati priemonė, kurioje slepiasi Šviesa, grąžinanti prie Šaltinio . Būtent tam ir skirtas kongresas – visiems kartu pritraukti Šviesą ir atskleisti ryšyje tarp mūsų esantį Kūrėją.
Apie tai ir klausia žmogaus sielos: „Ar siekei pritraukti Šviesą, kad taptum panašus į Kūrėją? Ar laukei išsilaisvinimo?“ Čia veikia principas: „darbavaisi – ir radai“. Šis „radinys“ ir yra dvasinis išsilaisvinimas.
Kada gi užsiiminėti tuo žmogui, esančiam kitapus ekrano? Iš kur jam žinoti, kaip tai daroma? Todėl jis kviečiamas į ypatingą renginį, kur viskas paruošta jo atvykimui, kur jam „ant lėkštutės“ atnešama galimybė užsiimti tik tuo, kas jo gyvenime svarbiausia. Ir tada, be abejonės, jam bus ką atsakyti į šį svarbiausią klausimą.
Angelas, klausiantis sielos prie dvasinio pasaulio vartų, – tai metafora, kuri mums aiškina, kaip svarbu nepraleisti gyvenimo veltui.Ypač kai turi galimybę, kaip pasakyta, „įgyti savo pasaulį per akimirką“. Ir tu dar galvoji? Jeigu turėtum kokią nors kitą galimybę, tai nedelstum nė sekundės. Taigi turime suprasti, kad būtent čia iš esmės ir pasireiškia blogio jėgų pasipriešinimas.

Iš 2014 m. sausio 16 d. pamokos pagal „Pratarmę Knygai Zohar“

Komentarų nėra

Ieškoti vietos gyvenime

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

Kongresas Bulgarijoje. Trečioji pamoka
Klausimas: Ką manote, jei žmogus, būdamas kabalistinėje grupėje, užsiima kitomis ideologijomis?
Atsakymas: Jis supainios ir save, ir grupę. Aš manau, kad jei užsiimti rimtai, tai kažkuo vienu.
Pavyzdžiui, iš pradžių aš studijavau biokibernetiką, be to, turėjau patį rimčiausią ketinimą būti geriausiu biokibernetiku pasaulyje. Paskui supratau, kad ši profesija manęs netenkina ir pradėjau ieškoti kažko kito. Radau kabalą – ir viskas! Jei jau mokytis kabalos, tai iš paties didžiausio kabalisto. Mokiausi pas daugelį mokytojų, kol radau Rabašą. Tada visiškai atsitraukiau nuo ankstesniojo gyvenimo, persikėliau pas jį, su juo buvau 12 metų iki jo mirties.
Manau, kad kitaip negalima. Neįmanoma nieko pasiekti, jei šokinėsite nuo vieno mokymosi prie kito, nuo įsitikinimų prie tikėjimo. Nė nenoriu svarstyti, blogi jie ar geri, kvaili ar protingi – tai nesvarbu. Tiesiog, jei gyvenate pagal dvi metodikas – tai jau nėra gerai.
Kaip jūs suprasite, kas geriau, o kas blogiau? Nuodugniai neišmanote nei kabalos, nei kitos metodikos. Ką jums duos, jei jas kartu studijuosite? – Mišrainę.
Patariu palikti kabalą ir studijuoti tik vieną metodiką. Tapsite bent vienos srities specialistu.

Iš 2013 m. trečiosios pamokos Bulgarijos kongrese

Komentarų nėra

Tikslas – tik vienas

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai, Platinimas

Bulgarijos kongresas. Trečioji pamoka
Klausimas. Mūsų Izraelio grupės užsiima platinimu. Joms reikia visų draugų iš viso pasaulio pagalbos.
Atsakymas. Mūsų draugams iš Izraelio visų pirma reikia Kūrėjo pagalbos. Jis juos muš ir lamdys iki visiško išsekimo, stumdys iš kampo į kampą, darys viską, kad išmuštų iš jų visą paikybę, visą egoizmą, visą gyrimąsi, esą „mes-mes-mes!“, tam, kad visiškai nelikus jėgų jie šauktųsi Jo, kaip pasakyta: „Ir ėmė šaukti Izraelio sūnūs nuo šito darbo“.
Reikia laikytis visiems kartu ir daryti, kas tik įmanoma. Bet drauge reikia nepamiršti, kad viską daro Kūrėjas, ir tik nuo Jo mes priklausome – tai svarbiausia! Juk viską darydami mes norime, kad Jis nulemtų reikiamą veiksmų rezultatą. Jokiu būdu negalima laikyti tikslu kokias nors žemiškas pergales ir pasiekimus. Tikslas gali būti tik vienas – dar labiau susilieti su Kūrėju, dar labiau nuo Jo priklausyti.
Jeigu mes to pasiektume, tai nieko kito mums nereikėtų! Tai, kas vyks žemiškame lygmenyje, neturi jokios reikšmės! Viskas susitvarkys. Nuo mūsų priklauso tik viena – nuolat reikalauti, kad Jis nepaliktų mūsų ir visą laiką žadintų mūsų ryšį, susiliejimą su Juo. Kad suteiktų mums ketinimą viską daryti tam, kad pripildytume Jį, kaip Jis mus pripildo – kaip svečio ir šeimininko pavyzdyje. Štai ir viskas.
Aš be galo džiaugiuosi, aš tiesiog džiūgauju dėl to, kas dabar vyksta. Ko mums dar trūksta, kad jaustume mirtiną baimę, visiško vidinio ir išorinio sudužimo būseną? Jeigu Jis dar pridėtų, būtų dar geriau. Be šito mes neišeisime iš Egipto (egoizmo) tremties.
Taigi nereikia nieko gailėti. Reikia, atvirkščiai, kartu su jais džiaugtis ir tik stiprinti juos ir save mintimi, kad Kūrėjas viską daro tam, kad mes per visas kančias, per visas šias sudėtingas būsenas, pakildami virš jų užmegztume ryšį su Juo. Šiomis būsenomis Jis ir sukuria mums sąlygas, kad mes pagalvotume apie Jį – žinoma, kol kas egoistiškai, drebėdami iš baimės dėl savęs, bet kartu puoselėdami bent kokią nors mintį, kad galime šiais veiksmais pasiekti davimo Jam veiksmą.
Visas mūsų vidinis darbas turi būti visiškai nukreiptas į ryšį su Juo. Išorėje turime daryti viską, ko reikia, o viduje būti tik kartu, susilieję tarpusavyje ir su Kūrėju.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. Bulgarijos kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai, ką brangina Kūrėjas

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Komentarų nėra

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Bulgarijos kongresas. 4–oji pamoka
Klausimas. Jūs dažnai sakote, kad pavydas, pyktis ir garbės troškimas padeda grupės draugams pajudėti susivienijimo link.
Atsakymas. Jeigu draugai grupėje siekia susivienyti ir pajunta įvairiausias kliūtis – pavydą, neapykantą, atstūmimą, – tai jie turi suprasti, kad tai specialiai duoda Kūrėjas tam, kad jie siekdami vienybės įgautų papildomų jėgų, reikalingų pirmajai pakopai įveikti.
Todėl, kai einame pirmyn, visada gauname kliūčių, nes mūsų potencialo per mažai tam, kad pakiltume aukštyn. Truputį pakilau, bet to per mažai, ir esu numetamas žemyn. Dar truputį pakilau – ir vėl bloškiamas žemyn. Visos šios mažos kliūtys paskui sumuojamos.
Negalime vienu šuoliu pasiekti pirmosios pakopos. Sakykime, kad esu ant „nulinės“ pakopos, nuo kurios turiu pakilti iki pirmosios.
Kaip galiu tai padaryti? Kūrėjas suskirsto šią pakopą į daugybę būsenų, kurių metu judu aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn.


Negaliu pakilti aukščiau tam tikro lygmens, todėl pakylu, bet nežymiai.
Užtat po to sumuojamos visos mano buvusios būsenos, kurios buvo būtinos, kad pakilčiau į pirmąjį lygmenį.
Žmogui atrodo, kad nuolat vyksta vienas ir tas pats – netgi galbūt viskas vyksta blogiau nei anksčiau! O iš tikrųjų visa tai sumuojama, kaip pasakyta, kaip kad dedant grašį prie grašio susikaupia didelė suma, kol po grašį surinksime visą mūsų turtą, kuris pasireikš vienu kartu.
Todėl pats svarbiausias dalykas mūsų kelyje – tai kantrybė! O tas, kuriame prabyla išdidumas, pasiliks, kaip sakoma, prie savo interesų nieko nepešęs, jam nieko neišeis. Svarbiausia – kantriai palenkti pačiam save.
Juk visos būsenos, kurias išgyvename – dar kongresas, dar platinimo akcija, dar pamoka, dar seminaras ir t. t., – viskas kaupiasi. Šie veiksmai niekur nedingsta, jie amžiams įtraukiami į jūsų „apskaitos lapą“, kuris nurodo, kiek jums dar liko iki pirmosios pakopos.
O ją pasiekus viskas tampa aišku, toliau einate matydami. Bet pirmoji pakopa pati sunkiausia, todėl ji vadinama „išėjimu iš Egipto“. Visos kitos pakopos irgi nėra paprastos, bet jas įveikiame suprasdami, sąmoningai, jausdami pažangą. O pirmoji pakopa – visiškai mums uždengta.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. 4-osios Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinis skirtumas

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Komentarų nėra

Prieš aušrą

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai, Platinimas

Amerikos kongresas. Pirmoji pamoka
Šiandien mes labai arti išsitaisymo. Iš esmės mes jau įžengėme į tą etapą, kai iš tikrųjų įgyvendiname išsitaisymą.
Tai kodėl žmonija atrodo dar egoistiškesnė? Kur mūsų pastangų efektas?
Esmė ta, kad žmonės vis dar neturi priežasčių keistis į gerąją pusę. Bendras egoistinis noras tebesivysto ir dar nepasiekė taisymosi. Priešingai, jis tampa vis blogesnis.
Ir čia turime paaiškinti, koks yra tas etapas, kuris vyksta prieš pakilimą.
Jei žmogaus noras būtų mažas, žmogus nemąstytų apie nieką, išskyrus maistą, vandenį ir nakvynę. Turėdamas didesnį norą žmogus siekia pažinti pasaulį, pamatyti naujas vietas, nuplaukti už jūros ir t. t. Paskui jis ima siekti žvaigždžių, žvelgia į atomų gelmes.
O kai noras išauga dar didesnis, žmogus nukreipia žvilgsnį į save: „Kas vyksta su manimi?  Nejaugi viskas baigiasi mirtimi? O galbūt už šios „užsklandos“ yra dar kažkas?“ Dabar jam maža to, ką geba suvokti penki jutimo organai, jis nori pakilti aukščiau jų, nori išsiaiškinti, ar yra kažkas iki jiems atsirandant ir jiems išnykus?
Visa tai kyla iš mūsų noro. Vystydamasis jis išauga, nuolat didėja, kol dalis žmonių iškelia sau svarbiausius klausimus: „Dėl ko reikia gyventi? Kokia gyvenimo prasmė? Kas vyksta su manimi ir pasauliu? Kas slypi anapus mano būties? Kokia jėga mane valdo?“ Žmogui kyla jausmas, kad tokia jėga yra. Ir tada jis nori pažinti ją, nori atverti šio pasaulio „dėžutę“, prasiskverbti į jo paslaptis, atspėti gyvenimo paslaptį ir paskirtį.
Anksčiau panašūs klausimai domino vienetus. O šiandien tokių žmonių milijonai – ir jie ateina norėdami gilintis į kabalos mokslą. Jokia kita metodika negali jų nuraminti. Joks hobis, jokia religija, joks mokymas. Pats noras vystydamasis neišvengiamai atveda juos į kabalą.
O tuo metu mūsų pasaulis pasineria į tamsą. Juk kai noras auga ir neprisipildo, gyvenimas tampa jam tamsa…

Iš 2013 m. lapkričio 16 d. Amerikos kongreso pirmosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikalinga kabala masėms?

Begalybę pasieks kiekvienas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »