Klausimas: Kas yra laidavimas tarp moterų? Ar jis reiškiasi išoriniais veiksmais?
Atsakymas: Terminas „laidavimas“ (hebrajų kalba „arvut“) kilo iš žodžio „learvėv“ (sumaišyti). T. y. laidavimas – tai toks dviejų priešingų savybių susimaišymas, kad jų neįmanoma atskirti.
Kitaip tariant, žmonės, trokštantys būti susiję ir pastebintys vienas kitame visiškai priešingas sau savybes, susiglaudžia vienas su kitu, „įeina“ vienas į kitą – aš į jį ir jis į mane, ir mes tiksliai tinkame vienas kitam.
Juk gamtoje viskas taip ir sutverta. Pavyzdžiui, bitutė, kuri nutupia gėlelės taurelėje, sukurta tiksliai pagal gėlelės formą, kad tilptų joje, nepažeisdama surinktų visas žiedadulkes ir perneštų jas ant kito augalo. Viskas sukurta absoliučiai tiksliai! Tik Gamta / Kūrėjas galėjo taip sugalvoti.
Taip pat ir mes sutverti: vyriškoji ir moteriškoji dalys įeina viena į kitą ir visiškai idealiai kontaktuoja, susijungia ir pasipildo.
Laidavimas – tai toks abipusis darbas, kai aš garantuoju, kad būsiu tau viskuo, o tu – man, t. y. visi visiems, juk toks abipusis ryšys būtinas kiekvienam iš mūsų. Suprasdami ir įsisąmonindami šį judėjimą vienas kito link, mes sukuriame abipusį laidavimą.

Iš 2013 m. sausio 6 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Idealus moteriškas susijungimas

Skirtumų nykimas dvasiniame darbe

Motinos kelias

Klausimas: Kodėl Kūrėjas reikalauja iš mūsų laikytis įstatymų, apie kuriuos nieko nežinome?
Atsakymas: Šiandien mes esame materialios prigimties – negyvosios (N), augalinės (A) ir gyvūninės (G) – pakopose. Čia normaliai galime egzistuoti, turime mokslą ir daugybę kitų priemonių.
Tačiau kalbame apie žmogaus pakopos, turinčios dvasinę prigimtį, dėsnius. Jos nežinome ir negalime paveikti. Visgi privalome į ją pakilti, todėl patiriame mus pirmyn stumiančias kančias. Šitaip kančios reiškia aukštesnę pakopą, kuri mumyse šiandien atsiskleidžia – tik neigiama forma.
Gyvūniniu lygmeniu tu gyvenai sotų gyvenimą ir patyrei aukščiausio laipsnio (!+) teigiamų pojūčių. Atrodė, viskas – puiku. Tačiau staiga atsiskleidė priešingybė – didžiulis minusas, kančios. Ką gi daryti? Tu nežinai.
Baal Sulamas aiškina taip: iš istorijos žinome, kad kiekvieną būseną lydi kančios, kad būsena pasirodytų nepakenčiama ir pakiltum į kitą pakopą. Tokiu būdu judame į priekį.
Ir šiandieninės kančios turi pastūmėti į kitą būseną. Nori palaukti? Tuomet kančios neįtikėtinai išaugs. Juk šiuo atveju kalbama apie kokybinį, o ne kiekybinį proveržį. Anksčiau, stokodami maisto, galėjome sugalvoti kokią nors žemės ūkio mašiną, o pritrūkę pinigų malūnui – juos surinkti iš žmonių arba pasiskolinti iš banko, tokiu būdu prisidėdami prie ekonomikos vystymosi. Tačiau šiandien nežinome, ką daryti – čia tu teisus.
Bet ir variantų nebėra – aukščiausieji dėsniai neatsiskleis esamoje pakopoje. Vienintelis kelias – sukurti pusiausvyrą su gamta. Kitaip tariant, privalome tapti integralūs, „apvalūs“. Mums būtina vienybė, lygybė tarp visų – tai, kas priskiriama integralumui. Be to, mums reikalinga lygybė, pusiausvyra su gamta.
Juk kitaip užsimanysime, kad kiekvienas taptų milijardieriumi. Bet ne, nepakanka vien tik sulyginti žmones – dar reikia tarp jų atskleisti tokią bazinio materialiųjų poreikių lygmens lygybę, kad visi drauge, būdami lygūs, susijungtų dėl homogeninio abipusio davimo. Taip atskleisime gamtoje slypinčią pagrindinę Jėgą, iš kurios kyla visos kitos jėgos, visi likę dėsniai.
Tačiau jeigu to nepadarysime, kančios sustiprės ligi pat baisiausių kraštutinumų. Apie tai kalba pranašai, tai dėsnis. Gamta padarys viską, kad mus įpareigotų siekti iš anksto numatyto tikslo.
Klausimas: Vadinasi, iš uragano Amerikoje turime suprasti, kad problema slypi būtent mumyse – tuose, kurie visa tai supranta?
Atsakymas: Mes esame kalti tuo, kad neperduodame žmonėms šios žinios, kad jie dar jos neperpranta ir nesikeičia. Tai mūsų kaltė.
Tiesa, mes „tempiamės“ ir artėjame prie tikslo, o tai mums dar leidžia mokytis ir ruoštis. Kol kas mes dar darome pažangą ir netgi truputį mažiname atotrūkį. Tačiau jeigu pradėsime atsilikti, tai patirsime baisių smūgių.
Be abejo, raktas – mūsų rankose, todėl esame mažiausiai apsaugoti nuo bėdų ir problemų. Visos pasaulio nelaimės – mūsų kaltė. Mes turime suprasti, kad tai – ženklas mums. Jeigu mes nesustabdysime negatyvios tendencijos pasaulyje, bėdos priartės.
Vienintelė priemonė – mūsų susijungimas. Išorinis platinimas – antrinis, svarbiausia – darbas tarp mūsų. Jeigu visi būtume susijungę su teisingu ketinimu, o visi veiksmai būtų skirti medžiagos platinimui pasaulyje, tai būtų geriausias, idealiausias jėgų panaudojimas. Ketinimus – vidun, veiksmus – išorėn. Į tai turime orientuotis kelyje. Kitaip mums bus blogai.

Iš 2012 m. spalio 31d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Netrauk savęs už plaukų

Kelio į Kūrėją žemėlapis

Asilo neapgausi

Publikacija skirta įvykiams Izraelyje

Bičiuliai, broliai, mums būtina surasti savo problemų sprendimą. O tam reikia suprasti tikrąją jų priežastį. Jos išplaukia iš Gamtos dėsnio, kuris vysto mus tam tikra linkme – vienybės link.
Iš tikrųjų čia nėra nieko sudėtingo, tačiau sprendimas prieštarauja mūsų egoizmui, tad ir negalime jo įžvelgti. Aš nepriimu idėjos, kad reikėtų pasikeisti man pačiam, nesuprantu, ką reiškia „pamilti artimus kaip save“. Bet laikas nelaukia ir mums teks atsigręžti į vienybę, blogiausiu atveju – realios sunaikinimo grėsmės akivaizdoje. Izraelio tauta pagal apibrėžimą turi būti kaip „vienas žmogus su viena širdimi“. Ir kai ji pradės įgyvendinti savo paskirtį, visos nelaimės pasitrauks, visos audros nurims.
Čia svarbiausia – pradėti. Juk žmogus gauna jėgų iš aplinkos. Tad, jeigu veiksime kartu, kiekvienas pradės keistis įsitraukdamas į procesą. Mes mokome vaikus gerumo ir atjautos, barame juos dėl nesantaikos ir konfliktų. Metas ir suaugusiesiems pradėti dirbti su savimi. Tai lengvas sprendimas – „tabletė“, kurią nesunku nuryti. Pabandykime ir netrukus pamatysime rezultatus. Kam mums reikalingi karai ir teroro aktai? Vietoj karo reikia panaudoti viešąją nuomonę, bendrą darbą  – ir „Hamas“ pats nusišalins.
Pamąstykime visi apie tarpusavio laidavimą – kad nugalėtume ne išorinį, o vidinį priešą. O visa kita susitvarkys. Būtent Izraelio tauta turi pradėti šį procesą, kuris vėliau aprėps visą pasaulį.

Publikacija skirta įvykiams Izraelyje

Vykstant apšaudymams žmonės ima suprasti, kas yra tarpusavio laidavimas. Tačiau kaip suvienyti širdis iš tikrųjų, nesiejant to su raketomis? Kaip pajusti, kad esame viena draugiška šeima?
Tam ir skirta kabalos metodika, egzistuojanti jau tūkstantmečius. Šią metodiką sudaro dvi kryptys:
1. Studijos – keletas pamokų, padedančių žmogui susipažinti su dalyko esme.
2. Bendri renginiai, leidžiantys pajusti tai, kas ligi šiol mums žinoma tik teoriškai.

Publikacija skirta įvykiams Izraelyje

Šiandien žydų tautai trūksta vienybės būtent žmogaus vystymosi pakopoje. Tai ir yra „Egipto tremtis“ – kai žmogus kenčia nuo savojo egoizmo.
Iš pradžių egoizmas atrodo mums geras „karalius“, bet laikui bėgant aiškėja, kad jis čiulpia visus syvus iš planetos ir iš mūsų pačių.
Šio „Faraono“ valia mes užteršėme  beveik viską, ką tik galima, tiek gamtoje, tiek ir tarpusavio santykiuose. Prasideda krizė – tai vadinama „septyneriais bado metais“, kuomet suprantame, jog mūsų egoizmas mus tiesiog žudo. Mes norime išnaudoti artimuosius užuot laidavę vieni už kitus.

Publikacija skirta įvykiams pietų Izraelyje.

Yra tik viena išeitis – suprasti, kad sprendimas slypi mumyse, mums reikia susivienyti ir tapti viena tauta, iškeliant vienybės vertybes aukščiau visų skirtumų. Visai nebūtina būti vienodiems – reikia tiesiog būti šeima. Joje visi skirtingi, kitaip žvelgia į gyvenimą, bet aukščiau viso to kažkas jungia mus į vieną visumą.
Tegul dėl kažko nesutariame, bet gerbiame vienas kitą ir vystomės kartu, laikydami virš galvos bendrą laidavimo skėtį. Štai ko mums reikia siekti. Viskas išsitaisys, jei išgersime šių vaistų. Šiandien jie yra tiesiog būtini.
Atrodytų, kaip išorės grėsmės susijusios su vienybe? Tačiau mes, žmonės, iš prigimties iracionalūs. Ką gi padarysi, istorija liudija tai. Ar ne laikas pasimokyti iš to, kas yra, o ne iš to, ką norėtume matyti? Prieš mus formulė, kurią, beje, galima ekstrapoliuoti į ateitį. Šiandien jau aišku, kad kalba eina ne apie kokį nors milžinišką projektą, reikalaujantį daug pinigų ir pastangų, – tiesiog reikia išpildyti vienybės sąlygas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gera ateitis – laidavime

Kad dangus virš pietų praskaidrėtų

Karas ar taika?

Publikacija skirta įvykiams pietų Izraelyje.

Mums reikia panorėti susivienyti. Svarbiausias – ne Gazos sektorius.  Svarbiausia – vienybė tarp mūsų. Ji išspręs ir visas kitas problemas. Šiandien žmonės siūlo pietiečiams prieglobstį, ir tai nuostabu, bet ilgai netruks. Mes norime, kad vienybė nesibaigtų. Būtent ji daro mus žmonėmis. Abipusė meilė tiesiog turi tapti instinktu.
Laidavimą reikia auginti. Be jo mums nesišviečia taikus gyvenimas. Kol nesusivienysime, būsime kaip riešutai maiše. Iš tikrųjų, neturime kitos vietos gyventi. Visur susidursime su ta pačia problema – su tuo, kad nevykdome savo misijos.  Šiuolaikinė krizė – tai nėra nesėkmių juosta. Žmonija šiandien turi tapti „apvali“, „integrali“, ir būtent mes turime aprūpinti ją atitinkama metodika.
Kiekvienas žydas už tai atsakingas, nors ir neturi jokio supratimo, už ką jo nekenčia. Pasaulis reikalauja svarbiausio – žmonių visuomenės išsitaisymo. Anksčiau ar vėliau vis tiek įvykdysime šią užduotį, bet mums svarbu išvengti kančių. Kai tik pradėsime veikti, viso pasaulio požiūris pasikeis. Žiniasklaida kalbės kitaip, ir niekas negalės pasakyti, kad Izraelis neturi teisės egzistuoti. Mūsų misija ypatinga, visada buvo tokia, todėl turime suprasti, kokio sprendimo šiandien reikalaujama.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gera ateitis – laidavime

Kad dangus virš pietų praskaidrėtų

Trūksta tik meilės

Publikacija skirta įvykiams pietų Izraelyje.

Kiekvienas žmogus keičia tikrovę savo požiūriu. Svarbiausia organizuoti socialinį palaikymą susivienijimui. Turime išauklėti patys save. Niekas kitas to nepadarys. Tarpusavio ryšys, šiluma turi būti sukeliami ne raketomis, o vidiniu darbu tarp mūsų. Kitos išeities nėra. Laidavime reikia matyti kažką ypatinga, gerą ateitį. Kam būti nepaklusniais vaikais, kurie mokosi tik baudžiami?

Daugiau šia tema skaitykite:

Išjausti visas pasaulio baimes

Holistinis požiūris

Viena tauta

Tikrąjį davimo troškimą galima užauginti tik praktiškai dirbant grupėje. Jei žmogus nuo to atsitraukia, jis tiesiog suka ne į tą pusę. Be grupės mes niekaip negalėsime suprasti, ką reiškia noras duoti. Mes turime stengtis ir jausti, jog netrokštame, nenorime šito, kažkas kelia pasibjaurėjimą, kenkia, bėgame nuo to, kad susijungtume su kitais.
Vis dėlto, jei mes būname atkaklūs ir pasiliekame tam, kad būtume sujungti abipusio laidavimo, tik tuomet mumyse pasireiškia supratimas, kas yra ta davimo savybė ir kaip toli esame nuo jos. Tuomet ir kyla reikalavimas, kad davimo jėga tiesiog paveiktų mus, nes ji – pirminė, ji mus sukūrė.
Vadovaudamiesi šiuo požiūriu galime pažvelgti į tai, kas vyksta pasaulyje. Pasaulyje dabar atsiskleidžia tokia būsena, kai visi žmonės, viena vertus, yra susiję. Nėra, kur dingti, nes visa žmonija yra tarsi viena didelė grupė ir šis tarpusavio ryšys dar labiau pasireikš, tik kol kas nepalankiai. Bet tai jau padeda žmonėms kažkiek suprasti ir suvokti, kad jei tarp mūsų būtų geras abipusis ryšys, tai mes sukurtume puikią žmoniją, puikų pasaulį.
Bet mes jo nesugebame sukurti! Juk mūsų egoizmas daro viską, kad tik išskirtų mus, supriešintų vienus su kitais – tai abipusė neapykanta, nepasitikėjimas, atstūmimas ir visa kita. Taigi pasaulis juda ten, kur ir mes, tik mažesniais žingsniais, pamažu, savąja forma, bet irgi juda. Todėl jau galime visur pasakoti apie šį šaltinį.
Kabala – tai labiau vidinė nei įprastoji žmogaus ir visos žmonijos psichologija, tai įprastosios psichologijos tęsinys. Tik psichologija jau seniai išsisėmė ir porą dešimtmečių išgyvena krizę. O į psichologijos vietą stoja kabala. Ji pasakoja apie vidines gamtos (ne tik žmogaus, bet ir jį supančio pasaulio) savybes, jėgas, kitaip tariant, apie tai, kaip žmogus pasiekia pusiausvyrą su viskuo, kas jį supa. Iš esmės ir psichologijos uždavinys – padėti žmogui pasiekti pusiausvyrą su jį supančiu pasauliu.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. trečiosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Suteikti gyvybės darbo rutinai

Gyventi kitų rūpesčiais

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Klausimas: Žmogus mokosi iš pavyzdžių. Kokius pavyzdžius jis turi matyti aplink save?
Atsakymas: Jis turi matyti abipusiškumą, gerus žmonių santykius, pranokstančius kiekvieno savimeilę. Juk darbas atliekamas būtent pakylant aukščiau egoizmo.
Gyvenime, kaip taisyklė, su kažkuo aš nesutariu, kažkam esu abejingas, kažko apskritai nepastebiu. Darbe man nerūpi mano bendradarbiai: aš tik sveikinuosi su jais ir ne daugiau. Tai štai, mes sąmoningai turime nutiesti saitus aukščiau savo egoizmo, kad išsigelbėtume nuo nelaimių. Šio pasaulio plotmėje atliekame tokį patį darbą kaip ir dvasiniame pasaulyje: pradedame rodyti truputį šiltesnius santykius vieni kitiems. Kodėl? Todėl, kad privalome užmegzti ryšį. Juk jame slypi ypatinga jėga, galinti palengvinti mūsų problemas.
Toks turi būti požiūris: aukščiau susvetimėjimo ir abejingumo mes formuojame – tegul ne meilę, bet tarpusavio ryšį, – kad pasijustume viena tauta.
Neatsitiktinai šiandien krizė griauna sienas ir akivaizdžiai demonstruoja mums, kad visi žmonės tarpusavyje susiję, tarsi gyventų vienoje šalyje. Jeigu mes sujungtume visas mūsų sistemas į vieną visumą, tai pakiltume aukščiau krizės.
Štai ir išeina, kad man būtina gauti jėgų ir kryptį iš aplinkinių, kad jie įtikintų mane tik vienu dalyku – tuo, kad mūsų susijungimas pašalins visas nelaimes. Viskas, kas gresia negatyvumu, akimirksniu, lyg pamojus burtų lazdele, pavirs pozityvu.
Klausimas: Vadinasi, kalbama tik apie gerus santykius?
Atsakymas: Taip. Šito pakanka. Man visiškai kiti nerūpi, bet visi kartu mes pradedame dirbti taip, kad tarpusavio ryšyje sukurtume geresnę visuomenę, pilną jėgų, sveikatos ir optimizmo.

Iš 2012 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal laikraštį „Auma“ („Tauta“)

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Kaip pamilti kitus kaip save?