Klausimas: Moralės normų nesilaikymas neužtraukia materialios bausmės, žmogus pats sprendžia, laikytis jų ar ne. Ar manote, kad reikia įvesti sistemą su bausmėmis ir paskatinimais, kad jų būtų laikomasi?
Atsakymas: Manau, kad būtina pakelti žmogų iki lygmens, kur jis mato, kad moralės normų laikymasis pats savaime atveda jį prie bausmės ar atlygio gavimo iš gamtos – betarpiškai, vietoje.
Klausimas: Bet kol to nėra, ar bausmė gali būti kaip valstybės įstatymas?
Atsakymas: Tikriausiai galima. Tačiau tai nebus teisinga. Tai skatinimas rykšte. Tarkime, viešajame transporte neužleidai vietos moteriai, vadinasi, iš tavo sąskaitos nuskaičiuos tūkstantį dolerių. O jei tai nėščioji – dešimt tūkstančių.
Klausimas: Taip galima išmokyti žmogų laikytis normų?
Atsakymas: Išmokyti galima, bet tai jo neištaisys.
Klausimas: O kas ištaisys?
Atsakymas: Tik jeigu jis sąmoningai, nebijodamas, supras, kad taip jis artėja prie bendros jėgos, prie bendros sielos.
Rykštės metodas padeda tik pradžioje, kad žmogus imtų kreipti dėmesį į tuos dėsnius, bet vėliau nebe.

#275001

Iš 2020 m. spalio 9 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp griežtumo ir gailestingumo

„Už ką man ši bausmė?“

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Klausimas. Ar yra koks nors ženklas, kad gerai padirbėjome ir prie mūsų priartėjo grąžinanti į Šaltinį Šviesa?
Atsakymas. Jei gerai padirbėjome, vadinasi, atsidūrėme „duobėje“. Tai gero darbo rezultatas ir drauge atlygis. Juk tam, kad pakiltum arčiau Kūrėjo, reikia turėti didžiulį neištaisytą norą. O jį gauni tik tiek, kiek esi pasirengęs su juo susitvarkyti.
Tai ir yra atlygis: vietoj medalio tau duoda tokius papildomus egoistinius norus, kad krenti į juos ir viskas tampa tamsu, erzina, atrodo be prošvaisčių.
Jausdamas bejėgiškumą žmogus nori išsikapstyti iš tos duobės. Bet ne dėl savęs, o kad duotum ir mylėtum. Ir kuomet jis stengiasi išsikapstyti iš jos dėl kitų, tuomet tą duobę paverčia kalnu.
Klausimas. Išeitų, kad atlygis – jaustis prasikaltėliu?
Atsakymas. Taip. Tai kita sistema, kita Tora. Čia svarbiausia – vidinis aiškinimasis.
Klausimas. Žemiausias duobės taškas – jausmas, kai žmogus negali pasijudinti iš vietos?
Atsakymas. Taip, tai panašu į kalėjimą – duobę, į kurią buvo įmestas Josef Egipte.
Klausimas. Kaipgi jis išsikapanojo iš jos, juk negalėjo savo jėgomis?
Atsakymas. Jis įrodė kepėjui, sėdėjusiam kartu su juo, kad gali būti naudingas faraonui. Tuomet tas pranešė faraonui, kad yra žmogus, žinantis viską į priekį. Taip Josef išsikapstė iš duobės. Čia kalbama apie itin sudėtingą sistemą.
Negalima eiti per egoizmą tiesiogiai, dirbti su juo kakta kakton, juk jis ir yra mūsų prigimtis. Turime visąlaik parodyti jam, kad visa tai – jo naudai.
Faraonas turi pajausti, kad reikia Josef, ir tik tada, negalėdami naudotis egoizmu, imsime jo atsikratyti.
#235888

Iš 2018 m. balandžio 18 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusidėjėlis ir teisusis – viename žmoguje

Kiek augs Faraonas?

Nusikaltimus uždengti meile

Klausimas. Ar yra atlygis, atitinkantis įdėtas pastangas?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje atlygis duodamas už pastangas, bet ne tokia forma, kaip įprasta mūsų pasaulyje: reikalauju didesnio atlygio už mažesnes pastangas, o tu, kaip šeimininkas, siūlai man mažesnį užmokestį už didesnes pastangas. Ir taip deramės, sutariame ir ties kažkuo sustojame.
Esmė ta, kad dvasiniame pasaulyje dirbu prieš aukštesniąją Šviesą. Priklausomai nuo to, kiek supanašėju su ja, ji įeina į mane, tai ir yra atlygis. Čia negali būti jokių mainų, teisingų ar neteisingų sprendimų, veiksmų ir pasekmių. Viskas – tiksliai pagal gamtos dėsnius.
Klausimas. Tuomet kaip suprasti prieštaravimą „įdėjau pastangų – ir radau“?
Atsakymas. Turima omenyje, kad tiksliai nežinau, kokią Šviesą iš anksto gausiu, nes niekada anksčiau jos nejaučiau. Tas suvokimas, kurį atskleisiu, man dabar yra paslaptis. Žinau, kad bus, bet negaliu pasakyti, kas tiksliai ir kaip, nes dar nesu pasiruošęs, neturiu jokių „priemonių“, kur galėčiau gauti šią informaciją, šį pojūtį ir pasakyti: „Štai kur einu!“
Žinau, kad einu į kitą, aukštesnę, davimo, stipresnio ryšio sistemoje pakopą, kuri vadinama meile. Meilė – tai priklausomybė sistemos viduje.
Jei bet kuri mūsų sukurta sistema (tarkime, kondensatoriai, varžos, ritės ir kt.) veikia tinkamai, tuomet sakome, kad ji yra tarpusavio meilėje, t. y., visiškai suprantanti tarpusavio programą, ryšį. Čia yra tas pats.
Klausimas. Vadinasi stengiuosi anuliuoti save ir galvoti apie kitus?
Atsakymas. Savęs anuliavimas yra privalomas, priešingu atveju neįsijungsiu į sistemą.
Komentaras. Bet nežinau, kada gausiu atlygį už tai.
Atsakymas. Įsijungimas į sistemą ir yra atlygis. Įsivaizduokite, kad yra visiškai tarpusavyje susijusi sistema, kurioje viskas vyksta gyvu analoginiu režimu. Jei prisijungsiu prie jos, tai egzistuosiu joje. O egzistavimas joje ir yra mano atlygis.
Jei dar nesu joje, turiu dirbti su savimi, kad prisijungčiau prie jos, kad integraliai susisiečiau su ja. Tai mano darbas.
Klausimas. Tarkim, įdėjau pastangų. Bet kada prisijungsiu prie sistemos vis dar lieka man paslaptis?
Atsakymas. Neįmanoma pasakyti, nes net nežinau, ką man vis dar reikia padaryti, kad visiškai integruočiausi į šią sistemą. Iš visų kondensatorių, varžų, ričių ir tūkstančių kitų elementų, tiksliai nežinau, ką man reikia paimti, kad pasikeisčiau, kad prisijungčiau prie jų. Tiesiog turiu anuliuoti save, kad jie suformuotų mane pagal save.
Iš esmės, mūsų užduotis – anuliuoti savo „aš“. Tegu likusi schemai, elektroninė ar žmogiškoji – nesvarbu kokia, pati pritaiko mane prie savęs, tiesiog atsiduodu jai. Tai yra pirmojo apribojimo (Cimcum Alef) sąlyga.

#231403

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k. 

Daugiau šia tema skaitykite:

Nematomas apdovanojimas

Veiksmas ir yra atlygis

Kaip puodas gali tapti puodžiumi

Klausimas. Jeigu visas pasaulis manyje, vadinasi laikas taip pat manyje. Ar galima paaiškinti, kaip savyje valdyti laiką?
Atsakymas. Įsivaizduok, kad laiko nėra. Nėra kitos akimirkos, kaip sakoma „sustok, akimirka žavinga!“
Taip ir veik: laiko nėra, yra tik mano visiško ryšio su Kūrėju akimirka.
Laikas psichologinis reiškinys. Kabaloje laikas – dvasinių būsenų kaitos dažnumas, o ne tiksintis laikas. Kuo greičiau keičiasi būsenos, tuo greičiau eina laikas.
Klausimas. Išeitų, kad jeigu kažką darau ir laukiu, kad po mėnesio ar metų gausiu atlygį, tai pats laukimas ir yra laikas? O jei iš karto gaunu atlygį veikdamas, tai laikas tarsi išnyksta?
Atsakymas. Jei atlygis veiksme, kitaip tariant, veiksmas ir yra užmokestis, atlygis, tuomet laiko nėra. Tai ir yra žavingoji akimirka.
Klausimas. Vadinasi, ta sekundė – pati geriausia kabalisto gyvenime? Jis visiškai negalvoja apie ateitį?
Atsakymas. Esmė ta, kad kabalistas vienu metu patiria ir savo asmeninę, ir bendrą būseną. Jis turi galvoti apie bendrą pasaulio ištaisymą. Jam veiksmai vardan visuotinio ištaisymo – atlygis. Jeigu Kūrėjas suteikia jam galimybę – taip jį apdovanoja.

Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pastangos – apačioje, pojūčiai – viršuje

Kas yra laikas?

Dvasingumas – greičiau už šviesą