Kad įgyčiau pusiausvyrą su Kūrėju, susijungčiau su Juo, privalau pasikeisti. Kaip tai padaryti? Kaip tapti panašiam į Jį? Juk pusiausvyra – panašumo esmė.
Šiam tikslui duota aplinka. Pusiausvyra su Kūrėju yra pasiekiama per pusiausvyrą su aplinka, kurioje aš Jį ir atskleidžiu. Prabundantis viduje rešimo man rodo grupę, ir mano darbas tampa konkretus: dabar turiu reikalą ne su kažkuo nežinomu – viskas sprendžiasi tarp draugų.
Kaip rasti pusiausvyrą su grupe? – Per laidavimą, kuris ir atstovauja jėgai, pusiausvyros dėsniui.
Pagal šį dėsnį viskas pasaulyje yra susiję tarsi dantratukai vientisame mechanizme. Nė vienas jų negali suktis savarankiškai, nesukdamas kitų ir pats nesukamas. Panašioje padėtyje yra du sankabos diskai, kai susiliečia.
Tačiau šiame mechanizme veikia vystymosi dėsnis. Iš pradžių sankabos pedalas nuspaustas ir tarp diskų ryšys silpnas, – mes dar netrukdome, netgi padedame vienas kitam, prasisukdami šalia ir nejausdami, kad priklausome vienai visumai. Šalys ir tautos yra atskirtos, kai kurios netgi nežino viena apie kitą.
Tačiau laikui bėgant vidinis egoizmas auga ir dantratukai vis tvirčiau sukimba. Kitaip tariant, sankabos pedalas atleidžiamas ir diskai glunda vienas prie kito vis labiau, kol visiškai susikabina.
Taip visa žmonija vystosi, vis glaudžiau sąveikaudama tarpusavyje: kuriami ryšiai tarp šalių, atsiveria nauji kontinentai, suklesti tarptautinė prekyba ir pramonė, persitvarko visuomenė, daugėja profesijų, žmonės tampa visuotinai priklausomi vieni nuo kitų.
Šis vystymasis mums sekasi labai sunkiai. Juk egoizmas ir išsivyniojantys rešimot vis labiau mus artina vieną prie kito, ir kažkuriuo momentu per glaudus ryšys pradeda kelti nerimą. Mes jau negalime atsiplėšti vienas nuo kito, išgyventi vienas be kito, net jei norime.
Tokiu būdu gamta, Kūrėjas mus atveda į naują būseną, kurioje išaiškėja, kad daugiau negalime atsiskirti. Jeigu dabar nesukurtume teisingo tarpusavio ryšio, mums gresia susinaikinimas.
Laidavimas mus taip pat įpareigoja būti atsakingus: vieną už visus ir visus už vieną. Juk esame panašūs į dantratukus: vienas besisukdamas suka likusius. Sankabos pedalas atleidžiamas, diskai priglunda, dantukai susijungia ir mes tampame didžiule vientisa tarpusavyje susijusia sistema, kuri neleidžia nė vienam dantratukui suktis atskirai. Dabar likusieji privalo su ja sutikti, prisiderinti prie bendros krypties ir greičio, be šio susitarimo nė vienas nepajudės iš vietos.
Galiausiai kiekvienas pajus „svetimas rankas ant savo gerklės“. Įsivaizduokite: žmogus guli su lašeline, be kurios neišgyventų. Lašelinės žarnelėje, kuria teka gyvybę palaikantis skystis, įtaisyti septyni milijardai čiaupų. Kiekvienas gali užsukti savo čiaupą ir tuomet – galas…
Greitai pasijusime esą analogiškoje, labai nemalonioje padėtyje. Todėl mums iš anksto atsiskleidžia kabalos mokslas, kuris aiškina, kaip pagerinti gyvenimą naujomis sąlygomis. Juk viskas daroma dėl išsitaisymo – klausimas tik, kaip į tą reikalą žiūrėti. Jeigu iš pradžių žinome, kad viskas tarnauja teisingo tarpusavio ryšio paieškai, t. y. laidavimui, tada dantratukai susijungs kaip reikia ir suksis teisinga kryptimi, tarpusavio harmonijoje. Dar daugiau, ši tarpusavio pusiausvyra jiems padės rasti pusiausvyrą ir su bendrąja Jėga, kuri juos sujungia į vieningą sistemą, – su Kūrėju.
Tokiu būdu pasaulis ir pasieks trokštamą išsitaisymą.

Iš 2012 m. gegužės 12 d. 3-iosios ONE kongreso Naujajame Džersyje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas duodant: lengvai ir gražiai

Deguonies čiaupas – kiekvieno žmogaus rankose!

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Nuomonė (M. Chazinas, ekonomistas): Esu įsitikinęs, kad krizė tęsis. Todėl, kad krizė – tai pokytis tam tikro parametro, kuris pereina iš nenormalios būsenos į natūralią. Kol nesibaigs šis procesas, nesibaigs ir krizė. Dabartinė krizė susijusi su tuo, kad žmonės gyveno avansu.
Todėl susikaupė milžiniškos skolos, didelė paklausa toliau negalima. Dėl šios priežasties ekonomikos lygis kris iki 60 procentų. JAV tai sukels socialinę-politinę katastrofą. Krizė tęsis, kol sumažės paklausa visame pasaulyje. Kritimas baigsis, kai paklausa neviršys gyventojų realių pajamų.
Paprasti žmonės pajaus krizę kaip bedarbystės augimą, pragyvenimo lygio ir darbo užmokesčio smukimą, prekių brangimą, įprastų prekių perėjimą į prabangos kategoriją.
Pastaruosius trisdešimt metų vidutinė klasė Vakaruose laikėsi tik iš paskolų. Negaudami kreditų, šie žmonės gyventų skurde: jie negalėtų įsigyti nei automobilio, nei buto, nei medicinos paslaugų. Europoje tokie žmonės sudaro apie 50 proc. visų gyventojų. Iš jų 40 proc. taptų elgetomis.
Kainos kils sparčiau už atlyginimus, todėl kris piliečių perkamoji galia. Aukso vertė ir toliau didės, kol pakeis dolerį kaip vertės matą.
Komentaras: Lėtas slinkimas subalansuoto vartojimo link būtų, be abejo, labai gerai, tačiau to nebus, nes gamta planuoja ne tik grąžinti mums pusiausvyrą, bet ir suvienyti į bendrą sistemą, nes visa gamta vieninga. Todėl jokie gudravimai nepadės, jei nepasuksime abipusiškumo, bendrumo – panašumo į gamtos sistemą – keliu, užuot buvę vėžine ląstele.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiek tęsis krizė?

Pamąstymai krizės tema

Dieviškas biržos kaprizas

Klausimas: Kaip žmonėms paaiškinti vienybės naudą? Ką tai duos?
Atsakymas: Per susivienijimą tu pasieksi pusiausvyrą su Gamta – tuomet tau nieko nestigs.
Mūsų problema ta, kad bet koks darbas reikalauja pastangų, energijos. Bet jeigu esi pusiausvyroje su Gamta, sutinki su ja – tai beveik nededi pastangų. Veiki kaip amžinas variklis, praktiškai be kuro, be pastangų, be pasipriešinimo.
Šiandien visus tavo veiksmus lemia tai, jog esi priešingas Gamtai. Įsivaizduok priešingą situaciją: kad ir kur nueitum – visi iškart pasiruošę visaip kaip tau padėti, o tu – jiems. Viskas tampa nepamatuojamai lengviau, tu eikvoji nepamatuojamai mažiau energijos, medžiagos ir laiko, turi gerokai mažiau problemų. Ir šitaip visur.
Pusiausvyra panaikina pasipriešinimą: užmezgi tokį ryšį, kuris užtikrina laisvą judėjimą nuo vieno prie kito. Tai taikytina bet kokiai gamybai ir viskam, ką imi iš gamtos. Visur atsiranda gausa – juk kiekviename elemente mums atsiveria vidinė šviesa, papildoma energija.
Kitados žvalgai, pasiųsti į Izraelio žemę po keturiasdešimties klajonių po dykumą metų, pasakojo apie didžiulius vaisius. Jie turėjo omenyje būtent tai. Taip, tai sunku, bet kitos išeities nėra. Norint užtikrinti gerovę visai visuomenei, reikia panaikinti, anuliuoti mūsų priešingumą Gamtai.

Iš 2011 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pusiausvyros ekonomika

Apribojimas iki taško

Pažinti gyvenimo paslaptį

Video klipas rusų k.

Klausimas: Ar galima dviem frazėm apibrėžti vienijimosi, kurio žmonės galės siekti, sąvoką?
Atsakymas: Vienijimasis – tai veiksmas, visą žmoniją paverčiantis integralia Gamtos dalimi. Tuo pačiu mes nuraminame gamtą – savyje ir išorėje – ir visi esame santarvėje, pusiausvyroje su visomis jėgomis.
Viskas nurimsta – psichologine prasme, mechaninėse, biologinėse, zoologinėse bei kitose tarpusavio sąveikos sistemose. Visuose lygmenyse visos jėgos pasiekia pusiausvyros būseną.
Nėra nieko geriau už pusiausvyros būseną. Tai – harmonija tarp visų dalių, kurios galų gale jaučia tikrą gyvenimą, o ne tarpusavio kovą.
Gamtoje yra daug tinkamų pavyzdžių. Tai jau faktas, su kuriuo sutinka beveik visi mokslininkai, o taip pat sociologai ir psichologai. Mums net stengtis neteks – tiek daug žmonių mūsų laiku jau mąsto šia linkme.
Tačiau dėl kiekvieno asmeninio egoizmo jie negali susivienyti, kad paviešintų, prieš visus patvirtintų savo matymą. Net jeigu jie pabandytų, jų žodžiai pasirodytų visiškai bejėgiai – juk jie neturėtų dvasios.
Viešai paaiškinti skirta tiktai mums, ir niekas neperims šios prerogatyvos. Suprasti tai jie supranta, bet organizuotis ir kreiptis į tautą – negali. Ši užduotis lieka mums.
Klausimas: Kas būtent mums leidžia aiškinti žmonijai tai, kas vyksta?
Atsakymas: Vidinis ryšys su gėrio Šaltiniu, su Šaltiniu, kuris įgyvendina ištaisymą. Štai ką turime mes ir ko neturi kiti. Šios užduoties niekam negalėsime perleisti. Mes jos nepasisaviname – tiesiog niekas daugiau su ja nesusitvarkys. Aiškinimas turi kilti iš ryšio su Aukščiausiuoju.

Iš 2011 m. birželio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vystytis bijant mirties?

Gamta netoleruoja disbalanso

Apribojimas iki taško

Mes judame pusiausvyros su gamta link. Visas savo dalis gamta siekia atvesti į pusiausvyrą. Susilygina temperatūrų skirtumai, vėjas subalansuoja oro slėgio skirtumus, mestas daiktas krenta žemyn − ten, kur bus pusiausvyroje su traukos jėga. Visur ir visada procesas nukreiptas į pusiausvyros būseną.
Bet kurioje sferoje, ar tai būtų chemija, fizika, biologija ar kt., – viskas yra grįsta šiuo principu, visa siekia ramybės, nori atsikratyti įtampos, viskas paklūsta entropijos dėsniui. Gamta nori nurimti, ji netoleruoja skirtumų, jokių parametrų šokinėjimų.
Galiausiai visa turi įgyti pusiausvyrą. Ir štai dabar Gamtos dėsnis reikalauja pusiausvyros žmonių visuomenėje. Mes stebime protrūkius, netvarką – taip Gamta reikalauja balanso. Jau praėjome negyvąjį, augalinį ir gyvūninį lygmenis – ir atėjo laikas žmogaus lygmeniui. Mumyse kyla impulsas siekti pusiausvyros, o pusiausvyra tarp mūsų − tapti „kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Nors mes visi skirtingi, bet kriterijus vienas: visi privalome palaikyti vieni kitus.
Ir nieko čia nepadarysi: norime to ar ne, bet Gamta laimės. Juk tai milžiniška jėga.
Kyla klausimas, kodėl neišnyksime kaip mamutai ar dinozaurai? Kodėl nenulipsime nuo scenos, kaip nereikiama dalis? Juk mes neatitinkame Gamtos kur kas labiau nei išnykę dinozaurai. Bet mes, skirtingai nuo jų, turime užduotį, paskirtį, tikslą: mes privalome ištaisyti save, pakeisti savo pirminę prigimtį. Jie negalėjo šito atlikti ir išnyko evoliucijos procese. O mes turime atitikti dabartinį vystymosi etapą.
Ir todėl mus atveda prie tokių būsenų, kada mūsų disharmonija su Gamta pasireikš pačiomis sunkiausiomis formomis, bet ne taip, kad visiškai išnyksime. 90 % pasaulio gyventojų gali išnykti, bet kažkas vis tiek liks, kad pakeistų žmogiškąją prigimtį ir pasiektų būtiną panašumą.
Toks tikslas, ir kitos išeities neturime.

Iš 2011 m. rugpjūčio 29 d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išmokti gyventi pusiausvyroje su gamta

Žmogiškoji teritorija

Žmonių vienybė tarsi pusiausvyros viršūnė

Gamtoje veikia dvi priešingos jėgos, tačiau gamta palaiko jų balansą visuose lygiuose. Viskas siekia pusiausvyros.
Išimtis – žmogiškoji pakopa. Gamta keistai paliko man „laisvą teritoriją“ – žmonių visuomenę. Vystydamasi ji nepasiekia pusiausvyros, o atvirkščiai išsiskirto: žmonės linki vieni kitiems tik susinaikinimo.
Šiandien stovimi prieš didelius sukrėtimus. Juk esame sutelkti, priklausome vieni nuo kitų, todėl kiekvienas gali sukelti tokį katastrofinį disbalansą, kuris sugriaus visą pasaulį.
Ir štai čia, skirtingai nuo praėjusių vystymosi etapų, patys galime sukurti balansą. Čia gauname „kortas į rankas“, kad savo teritorijoje savarankiškai pasiektume pusiausvyrą su gamta. Ji šitai palieka tau – galimybę tapti žmogumi: laisvu, protingai galvojančiu, jautriu, nepriklausomu nuo gamtos.
Jeigu tu kaip ankščiau nori, kad gamta veiktų už tave, tai lieki gyvūnas.
Arba tave valdys, arba dirbk pats ir užpildyk tuštumą. Būtent čia žmogus turi įvykdyti savo misiją ir sukurti pusiausvyrą, kuri kompensuos visus kitus disbalansus.

Iš 2011 kovo 28 d. pamokos pagal temą „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonių vienybė tarsi pusiausvyros viršūnė

Norus reikia ne eksploatuoti, o taisyti

Nešvaistyk tau duoto laiko

Klausimas: Vienas iš pagrindinių socialinės nelygybės šalutinių efektų yra nusivylimas, frustracija. Kaip pasinaudoti kabalos mokslu ir pasiekti pusiausvyrą? Juk mes kaip anksčiau liekame skirtingi?
Atsakymas: Šiandien susidūrėme su kur kas rimtesnėmis problemomis nei nelygybė tarp turtuolių ir vargšų. Manau, kad esmė ne nusivylimas. Šiandien didžiulė grėsmė kilusi pačiam žmonijos egzistavimui. Turime problemų su energetika, klimatu, gėlu vandeniu, kuru ir t. t Ir tai vyksta tuo metu, kai esame ant didelių permainų slenksčio. Tad gyvenimo kokybė nėra pagrindinė problema dienotvarkėje.
Bet ir išeities neturime. Visuomenė kaskart mėgina sušvelninti padėtį, bet, tiesą sakant, kartu su visuotine krize atskleisime, kad šie visi smulkūs, kosmetiniai ištaisymai nepadeda skurstantiems: vargšai vis tiek lieka neturtingi, o turtingieji didina savo kapitalą.
Tiesiog neįtikėtina: išsivysčiusios valstybės po tokios galingos socialinės pažangos negali mums parodyti gero pavyzdžio. Priešingai, atskirtis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų ne tik nemažėja, bet dažnai net didėja, viršydama analogiškus rodiklius mažiau išsivysčiusiose šalyse.
Tai vienas iš visuotinės, dar atsiskleisiančios krizės ženklų. Ir tuomet netikėtai išvysime didžiulį skurdą ir socialinius trūkumus šalyse, kurios visuomet buvo laikomos „demokratijos pavyzdžiais“.
Šito neištaisysi. Galiausiai pastebėsime, kad visos visuomenės pastangos, visos įvairių organizacijų pastangos buvo naudingos stipriesiems – tiems, kurie gyvena pagal egoistinę tiesą, pagal principą „mano – mano, tavo – tavo“. Iki šiol tai likdavo paslaptyje, tačiau greitai atsiskleis kartu su socialine bedugne.
Tačiau drauge pamatysime, kad tai tik viena visuomenės bėda ir kad yra kur kas platesnio masto bėdų. Globali grėsmė tarsi nustumia socialines problemas į antrą planą – juk silpniesiems vis tik suteikiama galimybė egzistuoti.

Iš 2011 m. gegužės 15 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Kas sudarys ateities visuomenę?

Naujojo pasaulio abėcėlė