Klausimas. Jei aš – vien ego, tai kuo galiu tapti panašus į aukštesniąją jėgą?
Atsakymas. Tokiais kaip aukštesnioji jėga gali tapti tik tie, kurie sieks pusiausvyros tarp egoizmo ir altruizmo. Jėga, kuri natūraliai tavyje nubunda, yra egoizmas, ir tau atrodo, kad tai tu. Tačiau tai ne tu, o Kūrėjas.
O tu kažkas visiškai neutralaus, kaip šiek tiek sustingusi želė, kurioje nuolat, be pertraukų, nuo gimimo iki mirties veikia egoistinė jėga, ir žmogui atrodo, kad tai – jis.
Tačiau jam duodama galimybė subalansuoti šią neigiamą jėgą su teigiama, kurios jis turi prašyti pas Kūrėją. Juk tada jis priartėja prie Kūrėjo ir susijungia su Juo. Jis prašo Kūrėjo išmokyti jį subalansuoti save su teigiama jėga, kad atsirastų dvi priešingos jėgos, o tarp jų atsirastų pusiausvyra, vadinama „vidurine linija“.
Ši vidurinė linija, atsirandanti iš pusiausvyros tarp dešiniosios (altruistinės) ir kairiosios (egoistinės) linijų, yra vadinama „Adomu“ (žmogumi), nes būtent jis tampa panašus į Kūrėją.
Gerai valdydamas tiek egoizmą, tiek altruizmą, žmogus gali su jais veikti teisingai, visą laiką balansuodamas tai aukštyn, tai žemyn, ir per šį balansą kilti į viršų. Svarbiausia, kad jis išmoktų laikyti pusiausvyrą tarp šių jėgų. Tai – mūsų darbas.
#241819

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gali duoti aukštesnioji jėga?

Koks žmogus dvasinis?

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Komentaras. Dauguma gydytojų nežiūri į placebą rimtai…
Atsakymas. Jie tiesiog sako: „Taip, padeda. Tai psichologinė vaisto sudedamoji dalis, priklausanti nuo bendravimo“. Kodėl jie vengia apie tai kalbėti? Nes tai privers juos tinkamai gydyti pacientą: „Mano mielas drauge, kodėl taip jautiesi? Juk kažkas ne taip. Ir iš tiesų ne taip. Spaudimas? Viskas juk gerai su tuo spaudimu. Leisk, aš palaikysiu tave už rankos, matai, viskas rimsta“. Ir taip toliau. Įsivaizduojate, kiek tai kainuotų nervų, kantrybės?! O su chemija paprasta: 20 mg prieš miegą, ir būsi sveikas! Ir taip gali priimti 100 pacientų per pamainą.
Bet psichologinė sudedamoji labai svarbi, nes žmogus – ne cheminė mašina, kurią galima pataisyti keliais miligramais kažko. Aš manau, kad kartu su cheminiais gydytojais mums reikia kitų. Vadinkite juos psichologais. Nors tai ne psichologas, o tikras žmogaus gydytojas. Ne organizmo, o žmogaus.
Klausimas. Tada, kaip jūs sakote, pasiekiama pusiausvyra ir ligos dingsta?
Atsakymas. Taip. Aš įsitikinęs, kad 99 proc. mūsų vaistų neveiksmingi, jie nereikalingi. Jei aš esu tinkamai palaikomas, tai visas mano funkcijas galima subalansuoti sutinkamai su mano teisingu požiūriu į pasaulį ir kitų požiūriu į mane. „Mens sane in corpore sano“, t. y. „sveikame kūne – sveika siela“.
Kaip tai padaryti? Siekiant tinkamai susijungti tarp savęs, mažose grupėse. Kai žmonės jaus pusiausvyrą tarpusavyje, tai natūralu, kad jų kūnai, kaip žemesnė šių esybių pakopa, sureaguos į tai ir sveiks. Be jokių abejonių! Tačiau tam reikia apmokytų specialistų. Cheminiai gydytojai nepadės.
Klausimas. Jūs tuo tikite? Tai veikia ir, iš principo, galima išsigydyti?
Atsakymas. Taip. Nėra jokių abejonių! Tačiau tai – problema. Kaip sakoma „Neįmanoma grįžti į urvus, mūsų yra per daug“. Taigi, eisime kitu keliu – per kabalos mokslą.
#242785

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Pusiausvyros taške atsiskleidžia tiesa. Kodėl protas nuolatos mėgina išmušti mus iš to taško?
Atsakymas. Protas stengiasi ne išmušti mus iš šio taško, o pažadinti pusiausvyros nebuvimo pojūtį, visai kaip ant lyno balansuojantis ekvilibristas.
Visas mūsų gyvenimas skirtas tam, kad leistų mums pajausti pusiausvyros nebuvimą, o tai stumia mus ieškoti vis aukštesnio pusiausvyros taško ir taip kilti.
Šis pusiausvyros taškas nuolatos atsinaujina, tačiau ne savo kiekiu, o kokybe. Tai turime pajausti savyje.
#243946

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Kaip formuojasi vidurio linija

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Klausimas iš „Facebook“. Kaip suderinti emocijas ir protą, juk mūsų emocijos atsiranda, kaip reakcija į gyvenimo įvykius, jos toli nuo protingos pasaulio santvarkos?
Atsakymas. Mūsų emocijos neturi jokio ryšio su protu. Jos pasireiškia, todėl kad „iššoka“ iš noro. O norai yra mūsų natūrali prigimtis.
Protas – tai įgauta papildoma sistema, kuri pašaukta surinkti emocijas, atrūšiuoti, palyginti tarpusavyje, sutramdyti ir t.t. Bet, iš principo, protas silpnas prieš emocijas, prieš norus, – jis antraeilis.
Klausimas. Ar galima sutramdyti emocijas?
Atsakymas. Nėra prasmės. Reikia pasiekti būseną, kai emocijos bus subalansuotos. Juk visas neigiamas emocijas galima subalansuoti su teigiamomis ir tada jaustis tarp jų patogiai, kadangi ir neigiamos, ir teigiamos emocijos dirbs kartu aukštam tikslui.
Ir tu žinai, kad viso to tau reikia. Tu nekovoji su savo prigimtimi, su supančiais tave žmonėmis. Atvirkščiai, tu įeini į būseną, kai jūs esate tarpusavio harmonijoje. Mes sukurti taip, kad jeigu visi teisingai susijungtume, tai sudarytume idealią sistemą, ir visi mūsų pliusai ir minusai tiksliai derėtų tarpusavyje.
Klausimas. Vadinasi, pliusai ir minusai taip išmėtyti po pasaulį, kad susijungtų?
Atsakymas. Tai ir yra problema. Mes neturime kitos išeities. Mes stengiamės tarpusavyje kažką padaryti, nuleidžiame rankas, matydami, kad nieko negalime, ir taip numirštame. O iš tikrųjų, mums reikia pamatyti, kad nieko negalime padaryti patys, ir prašyti Kūrėjo padėti mums. Tada Jis pašvies mums Aukštesniąja šviesa, kurios veikiami greitai susirinksime į teisingą mozaiką ir papildysime vienas kitą.
Tada išeis idealus derinys visų su visais. Visos neigiamos ir teigiamos emocijos papildys viena kitą, visi vienas kitam bus reikalingi. Taip pasieksime tobulybę.
#227800

Iš 2018 m. balandžio 24 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulyje viską atlieka norai

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Pagrindinis žmonijos darbas

Komentaras. Amerikos ir britų mokslininkai pateikė Nacionalinės mokslų akademijos Jungtinėse Amerikos Valstijose oficialų pranešimą, kad gyventi Žemėje taps neįmanoma nuo 2200 iki 2400 m., nepriklausomai nuo numatomo gyventojų skaičiaus sumažėjimo iki 2100 m.
Ekspertai atkreipia dėmesį į klimato kaitos pavojų, neišvengiamą dėl didėjančio energijos suvartojimo, kuris tęsis net ir sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą. Be to, yra ir kitų pasaulinių grėsmių. Stephenas Hawkingas neseniai pasisiūlė rasti naujus namus žmonijai kosminėje erdvėje.
Atsakymas. Problema ta, kad tokie projektai yra nerealūs. Žmonės yra neatskiriamai susiję su šia planeta nematoma virkštele. Mes – viena visuma, susipynę su ja daugybe gijų, ir negalime be jos funkcionuoti.
Na, tarkime, persikraustysime į Marsą, – o kas toliau? Mes jį lygiai taip pat užteršime ir išsiurbsime iš jo visus išteklius, kaip ir Žemėje. Be to, susidursime su asmeninėmis ir socialinėmis problemomis, nes pakeitę gyvenimo vietą, nepakeisime savo prigimties. Ką gi daryti? Taip ir keliausime iš planetos į planetą, bėgdami patys nuo savęs? Tai – nepadės.
Mes sėjame aplink save mirtį, nes tokia mūsų prigimtis. „Mirtis“ – tai mūsų egoizmas, kuris nori viską praryti. Jis mėgaujasi tuo, kad viską aplink naikina. Mūsų neatlaikys nė viena planeta. Juk mes nemokame susieti savęs su visaapimančia gamta ir jos pagrindiniais dėsniais.
Mes kreipiame dėmesį tik į tai, kas mums naudinga ir patogu. Pats šis požiūris naikina Žemę, nes nuodija mūsų bendrą planetos sistemą.
Neigiamas egoizmo krūvis – štai kas išbalansuoja noosferą. Didėjantis disbalansas visuomenėje, tarp žmonių, išderina pusiausvyrą visame kame. Kas mūsų laukia? Blogiausiu atveju, po didelių kančių, įskaitant ir branduolinę žiemą bei kitus antiutopinius „malonumus“, – galų gale suvoksime, kad mums būtina atsikratyti egoizmo.
Tada žmonės galiausiai pakils virš savo egoistinės prigimties ir ištaisys šią Žemę, liausis ją teršti ir naikinti kitais būdais. Juk Žemė turi labai galingą regeneracinį potencialą. Ji gali atsistatyti, kai tik žmogus jai nebekenks ir paisys gamtos dėsnių, kurie lemia sąveiką, harmoniją, homeostazę.
Kitaip sakant, pakilę virš egoizmo, mes tarsi atsidursime kitoje planetoje, kuri užsigydo savo žaizdas ir yra mums geranoriška. Tada mums nereikės niekur skristi. Mes pamatysime, kad atsisakę savimeilės klestime. Ir lieka tik vienas klausimas: kodėl mums nepadarius to tiesiog dabar?
#223433

Iš 2018 m. sausio 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Netikiu Stivenu Hokingu“

Žemė gali būti rojus

Kūrėjas kol kas laukia…

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. Pamoka Nr. 1
Visa, kas egzistuoja, nuo paties naudingiausio iki paties žalingiausio, turi teisę būti. Jokio reiškinio negalima naikinti, atvirkščiai, mums skirta užduotis tik jį ištaisyti, kad būtų panašus į Kūrėją. (Baal Sulamas, „Pasaulis pasaulyje“).
Įprastiniai neteisingi veiksmai yra priežastis būsimiems teisingiems veiksmams. Kiekviena gera būsena – rezultatas prieš tai buvusios blogos. Dėl to gėrio ir blogio vertinimas turėtų būti ne pagal būsenas, o pagal tai, kiek priartina prie tikslo. Iš tiesų, pagal vystymosi dėsnį nuodėmė yra priežastis atsirasti teisingoms būsenoms.
Kiekviena būsena egzistuoja lygiai tiek laiko, kiek reikia, kad būtų suvoktas blogis ir kad nebegalėtum jame ilgiau būti, kad susijungtum, sunaikintum ir pereitum į geresnę būseną. (Baal Sulamas, „Pasaulis“).
Mūsų pasaulis vystosi vis blogesnės būsenos link, nes jo pagrindas – egoizmas. Jis visą laiką auga, sukeldamas vis grubesnes, nemalonesnes būsenas.
Jeigu teisingai suprantame ir jį išnaudojame, tai visus veiksmus, kurie mumyse vystosi dėl egoizmo, galime ištaisyti ir iš jų kurti naujas, geras būsenas. Viskas priklauso tik nuo to, kaip mes žiūrime į visa tai, ką matome pasaulyje. Dėl to Baal Sulamas sako, kad nieko pasaulyje negalima naikinti.
Kabalos mokslas daro įdomią išvadą, kad visas gėris ir visas blogis turi tą pačią šaknį. Jis atsisuka į žmogų, teigdamas: „Tau pavesta tik sujungti gėrį su blogiu taip, kad gautum iš jų naudą“. Taip, kaip ir mūsų gyvenime: imame minusą ir pliusą, prijungiame prie motoro, ir jis užsiveda.
Kiekvienam veiksmui yra priešingybė. Pasaulyje visada yra teigiama ir neigiama jėgos. Teisingai panaudojant, jas galima priversti dirbti taip, kad jos kurtų energiją, judėjimą, ką tik norite, – reikia tik išmokti teisingai jas taikyti.
Dėl to nėra nieko iš esmės blogo, tik reikia surasti ir priešpastatyti tam kažką gero ir teisingai tai sujungti. Tai pati svarbiausia išvada, prie kurios prieiname studijuodami kabalą.
Bėda ta, kad mūsų pasaulyje stengiamės naikinti visa, kas tariamai yra bloga. Kažkada pradėjome naikinti vilkus, po to pajutome, kaip tai žalinga, nes teisinga ekosistema turi būti pusiausvira, jai reikalingos visos rūšys, nes jos palaiko vienas kitą ir sukuria homeostazę – gamtinę pusiausvyrą.
Tas pats ir žmogaus – bendravimo – lygmenyje. Žmonija turi suprasti, kad neegzistuoja nieko žalingo, reikia tik išmokti dirbti tarp dviejų priešingų savybių. Tai yra pagrindas bet kokios gyvos sistemos, kur yra įkvėpimas ir iškvėpimas, sumažėjimas ir padidėjimas, nuolatinis tarpusavio papildymas ir pasikeitimas.
Tai labai svarbi mintis, kurią kabalistai skleidžia visuose savo darbuose, kad parodytų, kaip neteisingai žvelgiame į save, į aplinką, į vaikus – į viską. Mes be perstojo stengiamės viską sulaužyti, išgalvojame visokias naujas metodikas, teorijas, kurios naikina prieš tai buvusias ir išryškina tik kurį nors vieną aspektą.
O mums reikia išmokti suprasti, kad gamta – vientisa. Ji visada susideda iš priešingų savybių, nuomonių, įvykių, ir tik teisingas jų sujungimas leidžia suprasti gamtos gilumą, įsiskverbti į ją protu, jausmais ir ją atskleisti.
Tiktai tuomet ji tampa mums suprantama. O mes iš pradžių bjaurojame gamtą, o pamatę blogas pasekmes metamės į kitą kraštutinumą, o tai – vėl blogai. Ir taip – nuolat.
Tas pats ir su žmonių bendruomene. Nieko nėra nei gero, nei blogo. Blogai tik tai, kad bandome ką nors sunaikinti, ką nors išardyti dėl kažko kito, neva geresnio. Gerai gali būti tik tuomet, kai savybės tarpusavyje teisingai dera.
Dėl to suradimas visuminės ir individualios pusiausvyros kiekvieno reiškinio, kiekvienoje grupėje, kiekvienoje visuomenėje, gamtoje, yra pati svarbiausia žmogaus užduotis. Apie tai kalba kabalistai. Mes visi turime visada to siekti.
Tai tinka net ligai ir sveikatai. Nėra ligų ir nėra sveikatos, – tarp jų turi būti pusiausvyra. Pavyzdžiui, atsiranda kokia nors ligos būsena, ir jeigu ja teisingai pasinaudojama, ji žmogų išgydo. Būtent teisingas neigiamų ir teigiamų savybių derinys priveda prie harmonijos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, II d.

Iš chaoso į harmoniją, III d.

Iš chaoso į harmoniją, IV d.

Klausimas. Iš pastarųjų gamtos kataklizmų gausos matome, kad žmogus į gamtą įneša betvarkės. Tačiau į gamtą priimta žiūrėti kaip į negyvą sistemą ir manoma, kad jai darome tik „mechaninę“ žalą.
O Jūs sakote, kad priežastis glūdi aukštesniame lygmenyje – netinkamuose žmonių tarpusavio santykiuose?
Atsakymas. Svarbiausia problema – pamatyti save gamtos viduje, o ne už jos, kaip dabar mums atrodo. Esame atsakingi už gamtą – už namus, kuriuose gyvename. Mus apgyvendino name su daugybe neaiškių mygtukų. Paspaudėme kažkurį, ir staiga mūsų link artėja uraganas, kitą mygtuką – kyla cunamis, gaisras. Paspaudėme trečią ir matome, kad viskas puiku…
Ir ką gi daryti? Žmonija tarsi nelaimingas vaikas sėdi šiame namelyje vidury miško ir nežino, kaip elgtis. Taigi, turime teisingai augti, kad taptume laisvi.
Kai žmogus iš savo namų išeina į mišką ar kalnus, jis sako, kad „išėjo į gamtą“, o tai yra neteisingas požiūris. Tarsi iš savo namų jis eitų į gyvūnų namus. Bet gamta yra taip pat ir jo namai! Turime liautis žiūrėję į gamtos integralumą kaip į kažką, esantį ne mumyse.
Turime pajausti, kad esame gamtoje, veikiame ją, o ji veikia mus, bet mūsų tarpusavio ryšys neteisingas, todėl žmogus turi pasikeisti.
Negyvasis, augalijos ir gyvūnijos pasaulis su gamta yra harmonijoje instinktyviai. Ir žmogus taip pat turi būti visiškoje harmonijoje su visa gamtos sistema, nepaisant to, kad jo prigimtis – priešinga.
Jei norime pakilti virš gyvūninio lygmens, patys turime išugdyti savyje teisingą požiūrį į gamtą: pajausti, kad esame integralioje sistemoje ir išmokti patys būti joje integralūs santykiais su negyvuoju, augalijos, gyvūnijos pasauliu ir visa žmonijos sistema.
Turime sukurti žmonijos sistemą tais pačiais principais, pagal kuriuos gamtoje egzistuoja negyvoji, augalijos ir gyvūnijos sistemos. Tai yra turime išmokti iš gamtos, kaip sukurti žmonijos sistemą, nes baigėme vystytis gyvūniniame lygmenyje ir augame toliau. Čia, vidiniame žmogiškajame lygmenyje, turime pradėti užpildyti savo nišą.
Žmogaus uždavinys – išmokti iš gamtos būti su ja susietam. Gamta mums demonstruoja, kaip visi jos elementai yra tarpusavyje susiję. Šis ryšys matomas visuose lygiuose.
Kyla klausimas: kaip žmogus gali įsijungti į šią sistemą, kad teisingai jaustų aplinką ir su ja mainytųsi: gautų ir duotų. Kitaip tariant, kaip būti su ja toje pusiausvyroje, kurioje yra visos kitos gamtos dalys: negyvasis pasaulis, augalai ir gyvūnai, instinktyviai papildantys vieni kitus.
Mums atrodo, kad jie naikina ir žudo vienas kitą, bet tai tik mūsų egoistinė vaizduotė. Iš tiesų, jie instinktyviai saugo teisingą pusiausvyrą, kurios reikalauja bendrasis gamtos dėsnis.
O žmogaus šis dėsnis neįpareigoja, mes turime veikti sąmoningai. Gyvūnus valdo instinktai, o žmogus pats turi stengtis išlaikyti pusiausvyrą su gamta.

Iš 2017 m. rugsėjo 6 d. pokalbio apie klimato kataklizmus

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, I d.

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, II d.

Už ką gamta baudžia mus? II dalis

Klausimas. Žemė – tai vienintelė planeta Visatoje, kur gyvenimas yra įmanomas. Ir vis dėlto Žemės rutulyje yra sričių, netinkamų gyvenimui, pavyzdžiui, dykuma. Kodėl, žemėje yra tokių vietų, kur praktiškai nėra vandens ir labai sunku išgyventi?
Atsakymas. Žemės rutulyje yra vietų, netinkamų žmogaus egzistavimui: šiaurės ir pietų ašigaliai, taip pat zonos aplink pusiaują, kur daugiausia ir tęsiasi dykumos. Matyt, dėl homeostazės, pusiausvyros gamtoje reikia, kad egzistuotų tokios ekstremalios sąlygos: ekstremalus šaltis ir ekstremalus karštis.
Lygiai taip pat galima paklausti, kodėl egzistuoja keturi metų laikai – ar nebūtų geriau pastovi, maloni 25 laipsnių temperatūra? Bet mes nesuprantame, kad išorinės sąlygos – tai mūsų vidinės būsenos atspindys. Išorėje vyksta tokie patys procesai, kaip ir viduje. Mano viduje keičiasi žiema, vasara, ruduo: šaltos ir karštos būsenos, sielos sausumo ir gaivinančio lietaus būsenos.
Todėl visas sąlygas reikia suvokti kaip būtinas ypatingai klimato cirkuliacijai, nuotaikų kaitai negyvajame, augaliniame, gyvūniniame pasaulyje ir žmoguje. Visa pasaulių sistema sukurta pagal keturias stadijas. Juk pasaulyje veikia tik dvi jėgos: davimo jėga (Kūrėjo savybė) ir gavimo jėga (kūrinio savybė) bei perėjimas nuo vienos prie kitos ir atvirkščiai.
Negalime būti tik vienoje gavimo jėgoje – joje neįmanoma gyventi. Dabar pagaliau įsitikiname, kad neįmanoma egzistuoti tokiame egoizme. Bet vienoje davimo jėgoje irgi nepragyvensi – būtina suderinti abi jėgas.
Netgi dvasiniame, tobulame pasaulyje negalime išgyventi be savo egoizmo: jis mums reikalingas dėl kairės linijos, kaip atsvara šventumui. Be jo neįmanoma mokytis, įsivaizduoti, išmatuoti dvasingumo – vienas visada vertinamas kito atžvilgiu. Todėl reikia pliuso ir minuso, ir mums teks tinkamai juos suderinti.
Klausimas. Kas yra vidinė dykuma?
Atsakymas. Vidinė dykuma karšta ir sausa. Tai itin sunkios sąlygos, kai nėra antros jėgos – drėgmės ir vėsumos. Nėra dviejų jėgų pusiausvyros ir todėl taip sunku.
Esant priešingoms sąlygoms, kai labai šalta, taip pat neįmanoma išgyventi. Dykumoje gali būti 70 laipsnių karščio, o ašigaliuose – 70 laipsnių šalčio. Ir viena, ir kita – problema.
Mums būtina pasiekti dviejų priešingų jėgų pusiausvyrą, kaip moko kabalos mokslas. Ir tada pasiekiame viduriniąją liniją, kitaip tariant, pusiausvyrą tarp davimo ir gavimo jėgos ir galime gerai gyventi: taikiai vieni su kitais ir kiekvienas su savimi.
Jei kada nors mums pavyks pasiekti tokio vidinio išsitaisymo, apie kurį kalba kabalos mokslas, tai tuo paveiksime ir išorinį klimatą, ir gyvūniją, kaip pasakyta, kad vilkas gyvens taikiai kartu su ėriuku.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Klausimas: Kurie iš mūsų egoistinių poreikių integraliajame pasaulyje bus vertinami geriau, o kurie blogiau? Ar juos visus reikės keisti?
Atsakymas: Nereikės. Jeigu egoizmas teisingai sąveikaus su altruizmu, kad jie papildytų vienas kitą, iš jo bus tik nauda.
Pagalvokite, kas vyksta mūsų organizme: daugybė įvairiausių reakcijų, jungčių, atsijungimų, tarpusavio susinaikinimų, gimimų ir kt.
Organizmas, atakuojamas daugybės priešiškų elementų ir mikrobų, arba juos sunaikina, arba ištaiso. Vyksta didelė kova, nuolatinis darbas, analizuojant ir sintezuojant gautus duomenis, sprendžiant, ką su jais daryti.
Kitaip sakant, organizmas negali funkcionuoti be neigiamų ir teigiamų jėgų – jos turi dirbti kartu.
Taigi, kai priešais egoizmą atsiranda altruistinė jėga, pasiekiama pusiausvyra, ir jos iš karto tampa vienodai svarbios.
Kalbame apie sistemą, kuri pati išlaiko pusiausvyrą, homeostazę ir harmoniją.

Iš 2012 m. spalio 24 d. programos „Integralusis pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Viskas mūsų rankose

Naujasis žmonijos vystymosi etapas

Altruizmo genas

Klausimas. Kokia bakterijų ir virusų paskirtis? Ar jie vaidina kažkokį ypatingą vaidmenį žmogaus vystymesi?
Atsakymas. Be jų neįmanoma apsieiti.
Pradėsime iš pradžių: gėris ir blogis gamtoje yra tarpusavyje susiję ir padeda vienas kitam egzistuoti. Nėra blogio be gėrio ir gėrio be blogio, panašiai kaip egzistuoja tamsa ir šviesa, gavimas ir davimas, pagaliau Kūrėjas ir kūrinys – davimo jėga ir gavimo jėga.
Savo prigimtimi jie priešingi vienas kitam. Vis dėlto, kad galėtų gyventi, gaunantysis turi būti susijęs su duodančiuoju ir todėl jam reikia savyje turėti ir davimo jėgą. Tuomet jis galės būti toks pat, kaip duodantysis, ir prisijungti prie jo pagal savybių panašumo dėsnį.
Taigi nuo pat pradžių aišku, kad žmogui reikalingos dvi bazinės sistemos – gavimo ir davimo. Mes matome, kad mūsų visos sistemos veikia pagal šį principą: jos gauna ir atiduoda, sugeria ir išskiria, absorbuoja naudingas medžiagas ir pašalina kenksmingas… Taip veikia mūsų organizmas. Be to, jame yra daugybė smulkesnių sistemų, kurios taip pat funkcionuoja palaikydamos pusiausvyrą tarp priešingų jėgų.
Tad kaip čia apsieiti be „kenkėjų“ – bakterijų ir virusų? Juk kituose lygmenyse jie kenkia ne mums, o „dėl mūsų“. Pavyzdžiui, mūsų kūnas nuolatos turi atsikratyti daugybės medžiagų ir tam funkcionuoja ištisos sistemos,  kuriose „kenkėjai“ suėda atliekas, vienaip ar kitaip pašalindami jas iš organizmo. Be šito negalėtume egzistuoti – įvyktų intoksikacija.
Taigi iš tikrųjų gamtoje nėra kenkėjų – mums kenkia tik disbalansas. Gamtoje nėra blogio, o liga – tai pusiausvyros tarp priešingų jėgų nebuvimas.
Jėgų balansas priklauso nuo aukštesnės pusiausvyros tarp mūsų ir Gamtos. Būtent tai nulemia mūsų tarpusavio santykius visuomenėje, o taip pat organizmo sistemų funkcionavimą. Neatsitiktinai įvyksta epidemijos, gripo protrūkiai, pandemijos, apimančios tam tikrus regionus, o kitus aplenkiančios. Atsitiktinumų nebūna. Visa tai – tam tikros visuomenės ar krašto, kurio vystymosi disbalansas sukūrė neteisingus ryšius tarp žmonių, vidinių problemų išorinė išraiška.
Trumpiau tariant, priežasčių yra daugybė, bet tikrosios priežastys yra aukščiau. Skirtingos formos pažeidimai, iškreipti žmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai tarp žmogaus ir gamtos sukelia įvairiausias pasekmes: karus, konfliktus, ligas. Ir priešingai, geras tarpusavio ryšys duoda teigiamų rezultatų.
Bet kuriuo atveju, negalima vertinti to, kas vyksta, kaip „blogio“. Net jei žmonės serga, kenčia, miršta, jei nelaimės atima iš mūsų daug jėgų, pinigų, išteklių – galiausiai visa tai  padeda kažkokiu būdu kompensuoti bendrą disbalansą tarp dviejų sistemų: davimo ir gavimo.
Mes matome, kad „kenkėjai“ toli gražu nėra primityvūs. Tai ypatingos gyvybės formos, veikiančios pagal savo vidinę programą, ir joms būdingi ypatingi tarpusavio ryšiai. Visa gamta sąveikauja su jomis tam, kad galiausiai paveiktų mus vienokiais ar kitokiais būdais. Nieko neverta priskirti atsitiktinumui.
Ir ne paslaptis, kad mes esame pakankamai silpni, kai susiduriame su panašiais reiškiniais. Atrodytų, tam tikros ligos, kankinusios pasaulį viduramžiais, dingo. Deja, iš tikrųjų niekur jos neprapuolė ir vėl gali  plykstelėti – dar ir taip, kad mes nerasime atsakymo. Jei disbalansas bus per didelis, jis prasiverš į išorę štai tokia materialia forma.

Iš 2012 m. spalio 10 d. 81 pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Vaistai nuo visų ligų

Kaip išvengti ligų?