Klausimas: Mūsų visų problemų (pradedant gamtos kataklizmais ir baigant koronavirusu) priežastys – pusiausvyros nebuvimas žmonių visuomenėje tarp noro gauti iš visuomenės ir noro duoti?
Atsakymas: Taip. Žmonių visuomenė griauna save ir viską aplink. Jei tarp mūsų būtų pusiausvyra, jei būtume išsitaisę, o ne egoistai, subalansuotume egoizmą ryšiais ir meile, ir matytume, kad visa gamta eina paskui mus.
Klausimas: Subalansuoti žmoguje šias dvi tendencijas – ištisas mokslas. Nejau žmogus įstengs tai atlikti?
Atsakymas: Tai žmogaus pareiga. Jis turi atskleisti visus savo prigimties ir supančios gamtos dėsnius ir visą tai atvesti į absoliučią, integralią, visišką sąveiką. Tokia žmogaus užduotis ne tik čia ir dabar, o apskritai. Kosminė užduotis.
#266274

Iš 2020 m. balandžio 16 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar gamta jaučia mūsų skausmą?

Įsilieti į gamtą kaip jos integrali dalis

Begalinis gamtos dosnumas

Šiandien ypač svarbu išlaikyti gamtos pusiausvyrą. Prieš kišimąsi į gamtą pasisako jos gynėjai, ekologai, „žalieji“ – kas tik ne. Jie kovoja už tai, kad neišgautume naftos, nedegintume degiųjų medžiagų ir t. t.
Mes elgiamės su gamta siaubingai. Tačiau svarbiausia ne tai, kad naikiname augaliją, kasame kanalus, žudome gyvūnus, statome atomines elektrines, bandome bombas, sprogdindami jas po žeme ir virš žemės.
Svarbiausia tai, kad iškraipome paties žmogaus prigimtį. O žmogus, iš principo, yra gamtos viršūnė, tarsi jos karūna. Galiausiai ir gavome koronavirusą, nes nesirūpiname gamtos vainiku, žmogumi, kuris privalo papildyti, ištaisyti, subalansuoti gamtą.
Tačiau tikėkimės, kad vis dėlto būtent savo pastangomis tai įstengsime atlikti.
Esmė ta, kad kabalistai, gavę integralios gamtos ugdymo metodą, jį gavo ne veltui. Kaip medikai mūsų visuomenėje kovoja už žmonių sveikatą jiems suprantamais būdais, taip ir mes, kabalistai, turime daryti tą patį: įgyti žinių ir sugebėti, kaip medikai, subalansuoti ne žmogaus gyvūninį organizmą, o visų mūsų visuomenę, su visa negyvąja, augaline, gyvūnine gamta, kitaip tariant, atstatyti viso pasaulio teisingą pusiausvyrą. Tai ir bus sveika būsena. Tai yra mūsų misija.
Todėl esame kovos su pažeidimais, kuriuos žmogus sukelia gamtoje, priešakyje. Labai tikiuosi, kad išplėtosime šį mokslą, perimsime jį, teisingai pritaikysime ir pasieksime bendrą visų gamtos lygmenų pusiausvyrą.
Ir visa gamta atsiskleis kaip vientisas organizmas, o mes mėgausimės jos idealia pusiausvyra, integralumu, tarpusavio priklausomybe, absoliučia sveikata. Galiausiai nustosime vaikščioti lyg vos kvėpuojantys ir vos matantys ir tapsime sveikais visos gamtos visų pasaulių dalyviais.
Tikiuosi, kad tai atsiskleis būtent sveikstant nuo koronaviruso. Bent jau toks turėtų būti mūsų tikslas, o kiek mums pasiseks, tai jau nebe mūsų reikalas. Turime stengtis, kaip stengiasi gydytojai, kai priešais save mato pacientą. Jie nekreipia dėmesio į jo beviltišką būseną ar ligos sunkumą, o visomis jėgomis stengiasi jį išgydyti. Tą pati privalome daryti ir mes.
#263091

Iš 2020 m. kovo 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Universalūs skiepai nuo visų virusų

Kaip neutralizuoti virusą?

Virusas mus išskirsto į skirtingas puses ir sako: „Jei norite būti sveiki, negalite liesti vienas kito. Laikykitės dviejų metrų atstumo tarpusavy.“ Tačiau tokia forma netinka daugeliui darbų, negali normaliai funkcionuoti žmonių visuomenė: valstybė, šeima ir pasaulis. O ką daryti?
Galima prieiti arčiau, bet tik tuo atveju, jei nori gero artimui. Jei priartėsiu prie kito ne tam, kad jį išnaudočiau, o jo labui, pastebėsiu, kad taip virusas neužkrečia, neišskiria mūsų, bet leidžia palaikyti ryšį. Tik todėl, kad artėjame dėl egoistinio savanaudiškumo, norėdami išnaudoti kitus, virusas mus užkrečia ir susargdina.
Prieštaravimas slypi tame, kad gamtoje visi esame susiję vienas su kitu, tačiau mūsų vidinė prigimtis atmeta šią abipusę priklausomybę ir pripažįsta tik savanaudišką ryšį. Jei norime susivienyti dėl bendro gėrio, kad visiems būtų gerai, virusas mums netrukdys. Priešingai, jis taps naudingas ir tik stiprins mūsų ryšį.
Tačiau nereikia tikėtis, kad koronavirusas leis mums priartėti vienam prie kito ir surasti vakciną nuo jo, jei patys nepasikeisime. Juk jei mes gyvensime kaip gyvenę, tai kam jis tada atsirado?
Virusas mus paliks ramybėje tik su sąlyga, kad pakeisime požiūrį į gamtą. Jis parodo, kad tokie egoistai kaip mes negali būti arti vienas kito, ir siunčia mus namo į karantiną. Jis suteikia mums galimybę susipažinti su nauja tikrove.
Koronavirusas sako: „Ar manote, kad reikia kurti vis daugiau ir daugiau naujų verslų? Neteisinga! Liaukitės niokoti žemės rutulį, nuodyti orą ir vandenį. Privalote sukurti kitokį gyvenimą, naujovišką.”
Gamtoje veikia pusiausvyros tarp visų jos dalių formulė. Ją galima pastebėti visuose gamtos dėsniuose: fiziniuose, cheminiuose, biologiniuose, zoologiniuose. Visi dėsningumai pagrįsti teigiamų ir neigiamų jėgų, pliusų ir minusų, gėrio ir blogio, davimo ir gavimo pusiausvyra.
Todėl koronavirusui nieko negalime padaryti. Mes peržengėme raudoną liniją, sutrikdydami gamtos pusiausvyrą, užteršėme vandenynus ir atmosferą. Subjaurota viskas, ką žmogus palietė savo nešvariomis rankomis. Turime ištaisyti savo požiūrį į gamtą ir vienas į kitą.
Nemanau, kad įmanomas greitas sprendimas. Tikriausiai koronavirusas tarp mūsų išliks daug mėnesių. Yra keli kovos su virusu būdai: įvesti visuotinį karantiną, kaip įprasta daugelyje šalių, arba tęsti normalų gyvenimą tikintis, kad epidemija vieną dieną pasibaigs savaime, kaip buvo nuspręsta padaryti Švedijoje.
Tačiau vienintelis veiksmingas metodas – pakeisti žmogaus prigimtį, jo požiūrį į gamtą, į negyvąjį, augalų, gyvūnų pasaulį ir ypač į žmonių santykius.
Žmonija privalo egzistuoti kaip integrali visos tikrovės dalis, tai yra, veikti jos labui, užuot naikinus vargšą Žemės rutulį. Visi turėsime mokytis žvelgti į gamtą kaip gyvą organizmą, mokytis aiškių pusiausvyros palaikymo formulių.
Koronaviruso tikslas – pakeisti žmogaus prigimtį. Juk žmogus – vienintelis kenkėjiškas gamtos elementas. Jis vienas nėra pusiausvyroje su gamta.
Žmogus turi laisvą valią, jis nėra valdomas įgimtų instinktų kaip negyvoji materija, augalai ir gyvūnai. Todėl jis privalo pats kontroliuoti save, o jis to nedaro nė vienoje šalyje. Todėl virusas kol kas niekur nedings.
Ką reikia padaryti, kad virusas išnyktų? Viskas labai paprasta. Gamta – integrali sistema, kurioje visos dalys susietos ir palaiko viena kitą. Žmonija taip pat turi tapti tokia šios sistemos dalimi, kuri palaiko, sieja, subalansuoja, skatina vis didesnę visų gamtos elementų integraciją. Tai yra mūsų, žmonių, atsakomybė.
Mūsų rankose – didžiulės jėgos, todėl turime būti atsargūs gamtos, kaip motinos, tobulos integralios sistemos atžvilgiu. Jei tai darysime sąmoningai ir supratingai, gyvensime laimingai. O jei ne, tada vienas po kito rasis nauji virusai, kurie mus nušluos nuo žemės paviršiaus…
#262977

Iš 2020 m. balandžio 10 d. programos „Globalios perspektyvos“

Ne, negrįšime į normalų gyvenimą. Geriausiu atveju jį pradėsime. Anksti švęsti pergalę. Virusas neatsitraukė. Skubėdami išsilaisvinti iš „kalėjimo“, rizikuojame patekti į spąstus. Juk ši krizė turi vektorių, epidemija ne šiaip suduoda mums smūgį – ji nukreipia žmoniją. Bandymas prasibrauti atgal – prieš srovę, nepaisant vystymosi tendencijų – mums brangiai atsieis. Kur kas brangiau, nei saviizoliacija.
Pirmiausia visiškai nenugalėjome ligos. Netgi neištyrėme jos iš esmės, ir ji kasdien toliau mus stebina. Galima tik spėlioti, kaip virusas elgsis toliau.
Esant šioms sąlygoms, grįžimas į tikrai būtinas veiklos sritis, iš dalies yra pateisinamas. Tačiau „Lik namie“ vis dar lieka saugiausia strategija. Taip bent jau ribojame savo prigimtį, savo nenugalimą potraukį gadinti viską, prie ko prisiliečiame.
Suprantu vyriausybes, kurios švelnina apribojimus, siekdamos išgelbėti ekonomiką nuo staigaus nuosmukio, verslą nuo bankroto, piliečius nuo nedarbo, derlių nuo puvimo. Tačiau iš tikrųjų nesame tam pasirengę ir, manau, per artimiausias savaites pamatysime neigiamus skubėjimo rezultatus.
Koronavirusas atsitrauks, kai išmoksime jo socialines pamokas. Nežinau, ar apie visas komplikacijas mums pasakos ir ar galės paprasti žmonės pažvelgti į bendrą paveikslą, kol jis nepakeistas cenzūros ir politinio kvailinimo. Akivaizdu, kad visur bus kitaip. Tačiau vienaip ar kitaip, situacija mus spaudžia iš abiejų pusių: negalime toliau sėdėti namuose ir negalime grįžti prie ankstesniojo gyvenimo nerūpestingumo. Mus tarsi „spaudžia“, „stumia“ per siaurą, įtemptą plyšį į kažką nežinomo. Ir mums tai atrodo kaip mažiausios blogybės pasirinkimas.
Galima buvo ir kitaip. Idealiu atveju, visuotinę izoliaciją vertėtų tęsti tol, kol nerasime medicininio ir socialinio problemos sprendimo. Ir jei pirmasis klausimas skirtas sveikatos priežiūros sistemai su visais jos sąjungininkais, tai antrasis – kabalos mokslui. Būtent jis aiškiai atsako į epidemijos iškeltus giliausius, didžiausius klausimus. Visi kiti mokslai tyrinėja gamtą iš žmogiškojo požiūrio taško, o kabala tiria Gamtą atsiribodama nuo mūsų egoistinių įsivaizdavimų.
„Mano sumanymas – nėra jūsų sumanymas“
Gamta visomis savo jėgomis kreipia mus į integralumą, į vienybę, į bendrą sistemą, kurioje nėra nei lyderių, nei atsiliekančiųjų. Mėgindami įveikti Gamtos duotus iššūkius, pamažu imame tai suprasti, tačiau vis tiek neįsigiliname į jos ketinimus. Štai kodėl koronavirusas taip lengvai neišnyks.
Gaila, kad neišnaudojame priverstinio karantino susipažinimui su Gamtos sumanymais ir planais. Ir šis metas galėtų tapti vaisingu laikotarpiu… Tačiau impulsas trauktis atgal į praeitį užmerkia mums akis. Tad nenuostabu, jei po kurio laiko vėl teks užsidaryti namuose.
Iš tiesų virusas stato mus į savo vietą: atskiria vienus nuo kitų ir taip suartina per bendrą nelaimę. Dabar, kai esame atskirti „vakuuminiais apvalkalais“, turime pamąstyti, kaip užpildyti šį vakuumą, kad išties susijungtume neužkrėsdami aplinkinių. Žvilgtelkime šiek tiek giliau nei nukleorūgštys ir baltymų apvalkalai.
Tikrasis žmonijos bėdų gydymas – ištaisyti mūsų tarpusavio santykius. Būtent tam sukurtos visos sąlygos: tarp mūsų buvo nutraukti iškreipti vartotojiškos visuomenės ryšiai ir mums teliko pakeisti juos širdžių šiluma. Gal ne iškart, bet bent jau judėsime ta linkme.
Tačiau, kaip įprasta, nuvertiname Gamtos dovanas ir pervertiname jos kantrybę…
O ji daugiau nelaukia, ji reikalauja. Ir laikui bėgant ji išvalys viską – bet kokias žmogaus veiklos sritis, kurios nėra gyvybiškai svarbios. Koronavirusas, kaip ir kiti globalūs iššūkiai, – tai svertas, galintis apversti žmoniją aukštyn kojom. Visi jie tiesia kelią pasaulinei žmonių bendrystei.
Netinkami mūsų tarpusavio santykiai tik sustiprina Gamtos spaudimą, sustiprina ligą, o tinkami ryšiai, priešingai, visa tai neutralizuoja. Galiausiai galėsime susivienyti tik nekenkdami integralumui. Likusi teritorija virs „minų lauku“.
Ką praradome ir ką atradome
Atėjo laikas viską permąstyti. Visi besibaigiančios eros pažadai ir paskatos, visos jos „stebuklingos“ galimybės, šiandien tampa apgavikiškos, melagingos. Ji aukštino tai, kas niekinga, ir žemino vertybes. Ji griovė mūsų gyvenimą ir vertė jį į voverės ratą.
Gana – jau išaugome iš šios kortų karalystės. Sudie „stebuklinga“ šalie. Visi tavo „stebuklai“ buvo netikri, savęs apgaudinėjimas, paženklintų kortų kaladė.
Mus vis dar šaukia atgal, siūlo vėl grįžti į vaikystę: „Įsitempkime ir grįžkime į stebuklų šalį…“ Negrįšime. Neįstengsime vėl įsisprausti, įsipaišyti į šią iliuziją. Ji vis tiek plyš per siūles.
Ir tegu. Neverta dėl jos liūdėti. Turime visiškai kitokią ateitį – kur neaprėpiami galimybių horizontais, kur neišskiriamų širdžių vienybė, kur beribis žmogaus vystymosi potencialas. Už keturių sienų, kur praleidome keletą savaičių, banguoja vandenynas, laukiantis atradimų ir proveržių. Bendrų atradimų. Bendrų proveržių.
Reikia tik išmokti gyventi pusiausvyroje tarpusavyje ir su Gamta. Ir šis mokymas jau prasidėjo. Keičiamės, patys to nesuprasdami. Koronavirusas kaip atnaujinanti programa buvo įdiegtas į bendrą kompiuterį, į žmoniją ir pradėjo veikti.
Todėl, jei jau grįžtame į išorinį pasaulį, turime tai daryti žvelgdami į ateitį, o ne į praeitį. Grįžti į nuolatinę krizę, mus traukia ligotas egoizmas, o ne sveikas protas. Praeityje – aklavietė. Priešakyje laukia transformacija: nuo šiol žmogui svarbu ne tik neužsikrėsti pačiam, bet ir neužkrėsti kitų. Neužkrėsti ne šiaip virusu, o praeities troškimu. Būtent toks abipusis rūpestis apsaugos mus nuo negalavimų. Būtent taip atsiras bendras imunitetas.
Alternatyva baugina. Įprasta žmonių, įmonių, šalių konkurencija traukia mus į dugną, šiuose konfliktuose nebus nugalėtojų. Įsivėlusi į ekonominius ir ideologinius tarpusavio vaidus, žmonija risis žemyn kaip neišsprendžiamų globalių prieštaravimų kamuolys – ir per sukrėtimus nulėks tiesiai į pasaulinį karą.
Arba subręs. Juk kortų karalystė vis tiek subyrės. Ji akyse netenka jėgų, miklumo, įtakos. Galų gale iš jos liks tik pagrindinių poreikių karkasas, ant kurio turėsime suformuoti naują socialinę struktūrą – lygiateisę, rūpestingą, teisingą, subalansuotą. Kaip? Apie tai turime galvoti jau dabar.
Šviesią ateitį galime užtikrinti per rūpestį vieni kitais, per socialinę atsakomybę, interesų bendrystę. Visuomenė turi tapti stipria šeima, kurioje kiekvienas jausis vertinamas, mylimas, laimingas. Gamta mus nuolatos veda prie to. „Reikia mokytis, – sako ji, – reikia suartėti, tartis, pakilti virš savęs į vienybę. Padėti vieni kitiems. Užjausti. Mylėti“.
Nepriimkite to kaip pamokslo ar moralo. Nesudievinu Gamtos, tiesiog ji yra šis tas daugiau nei manėme iki šiol. Ir šiandien ji sąmoningai uždėjo žmogui „karūną“, kad parodytų, kaip šis neatitinka „gamtos viršūnės“ vaidmens. Be jokių revoliucijų ji nuvertė „nepajudinamus“ pamatus ir atvėrė mums akis: visas pusiausvyros nebuvimas įsišaknijęs mūsų sugadintuose santykiuose, visos bėdos kyla iš neteisingų tarpusavio santykių, visos mūsų dirbtinės atsvaros liaujasi veikusios.
Kas gi toliau? Teks pertvarkyti visą socialinę platformą, kad galėtume atvesti ją į pusiausvyrą su Gamta. Juk iš tikrųjų visuomenės ekologija ir aplinkos ekologija – tai dvi tos pačios medalio pusės, vienos integralios, visa apimančios „operacinės sistemos“ dalys.
Manau, jog artimiausiu metu imsime „virškinti“ šią žinią, susitaikysime su ja, priimsime ją. Mūsų traukinys pereina į kitas vėžes, mūsų pasaulėžiūra keičia rakursą, mūsų žvilgsnis keičia fokusą. Ne laikinai – visam laikui. Ir kuo greičiau įsisąmoninsime, apmąstysime šiuos pokyčius, tuo lengviau mums bus kurti naujus socialinius ir darbo santykius, naują ekonomiką, naują požiūrį į švietimą, naują gyvenimą.
Svarbiausia – eiti išvien su Gamta, ne aklai paklūstant jai, o sąmoningai, tikslingai mokantis jos dėsnių. Tai jau Žmogus, o ne laisvalaikiu filosofuojantis vartotojas. Žmogus, o ne dogmatikas, kuriam visada viskas aišku. Žmogus, o ne tos ydingos, siauraprotės būtybės, kuriomis daugumą iš mūsų pavertė ankstesnysis gyvenimo būdas.
Jei patys nesutiksime grįžti į praeitį, Gamta su džiaugsmu atvers mums duris į ateitį.
#263508

Straipsnį parašė mano mokinys Oleg Icekson 

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

Po pandemijos

Kelio atgal nėra

Tarpusavio laidavimas – tai visiems nuo vaikystės žinoma sąvoka. Mus visuomet mokė, kad turime palaikyti vienas kitą, kitaip, visi pražūsime. Bet šiandien laidavimas, ryšys tarp žmonių tampa neįprastai aktualia tema, įgyjančia naują, ryškų atspalvį.
Pasaulį apėmusi koronaviruso epidemija suteikia mums galimybę sužinoti šį tą naujo apie mūsų gyvenimą ir tarpusavio santykius globaliame pasaulyje. Be to, ji parodo kokią jėgą turi kiekvienas, net ir mažiausias gamtos elementas. Pasaulis atrodo toks didžiulis, bet staiga paaiškėja, kad mažytis virusas gali jį panardinti į chaosą ir tamsą.
Tai rodo mums, kokią asmeninę atsakomybę kiekvienas iš mūsų šiais laikais prisiimame už pasaulį, kad nebūtume jame kenkėjais ir neužkrėstume kitų. Pagalvokite, koks nors paprastas prekybininkas iš Kinijos turgavietės atliko tokius dramatiškus pokyčius pasaulyje. Tai parodo, koks galingas kiekvienas iš mūsų globaliame pasaulyje ir kokia atsakomybė tenka kiekvienam visų kitų atžvilgiu.
Kabalos moksle yra paprastas dėsnis: „dalis ir visuma lygūs“. Visuma – tik atskirų elementų suma, todėl ji priklauso nuo kiekvieno iš jų. Neįmanoma iš visumos ištraukti net mažiausio elemento, nesugriovus visumos. Be vienos dalelės ji bus ydinga, juk jai jos trūks.
Todėl žiūrime į koronavirusą ir nesuprantame, kaip tokia mikroskopinė dalelė sugebėjo pridaryti tiek daug bėdų pasaulyje? Tačiau iš tikrųjų virusas parodo mums, kokią žalą padarėme visoje didžiulėje sistemoje biologiniu, aukščiausiu gamtos lygiu. Virš jo yra tik žmogaus mintys ir ketinimai.
Reikia suprasti, kad viskas prasideda nuo galvos. Tad jei vyksta biologinės sistemos gedimas, jis yra minties ir noro sistemos gedimo, esančio aukščiau biologinio lygmens, pasekmė. Reikia išsiaiškinti, kokie nesklandumai yra žmogaus santykiuose su savimi, su kitais, ir su visa žmonija bendrai, per kuriuos biologiniame lygmenyje sukeliame tokius iškraipymus kaip virusai.
Matyt, mūsų santykiuose yra problema, ir jie nėra integralūs. Jau pažeidėme visus integralios gamtos dėsnius ir neleidžiame jai normaliai egzistuoti. Ir todėl naikinimai bendroje gamtoje, kur viskas turi būti sujungta ir harmoninga, tapo tokie reikšmingi, kad smogė visiems kaip virusas.
Epidemija išties palietė visus, juk gyvename integraliame pasaulyje. Ir todėl, nesvarbu, kas ir kur gyvena: nukentėjo visi – ar tai būtų kinų valstietis, ar biržos makleris Honkonge, ar amerikietis, mat esame bendroje, sujungtoje sistemoje.
Kažkada gyvenome labiau izoliuoti ir priklausėme tik nuo savo vietovės, nes pasaulis nebuvo globalus. Tačiau šiandieninis pasaulis yra toks integralus, kad bet kuris kinų kaimas per prekybinių santykių tinklo grandinę yra susietas su visa žmonija. Pripratome, kad pasaulio likimą sprendžia vyriausybės ir staiga vadelės atsidūrė mažyčio viruso rankose.
Visi esame vienos integralios sistemos, vadinamos Adam, dalys ir be išimties priklausome vieni nuo kitų. Ir jeigu ši sistema vis labiau atskleidžia mūsų priklausomybę ir įpareigoja ją tobulinti, tada išmokime, kaip prilygti šiai sistemai, kitaip, mums bus blogai. Priešingu atveju kasdien atsiskleis nauji, mirtini virusai.
Sistema rodo, kad esame įpareigoti užmegzti gerus tarpusavio ryšius. Tačiau turime išsiaiškinti, ką reiškia „gerus“, juk mūsų egoizmas vertina tik tai, kas jam naudinga.
Norint sužinoti, kas iš tikrųjų gerai, reikia išstudijuoti visą sistemą, o paskui kiekvienam ir visiems kartu palaikyti jos integralumą. Be šito, daugiau nieko nereikalaujama, tik rūpintis kitais, kaip savimi.
Mus turi sieti globalus, abipusis laidavimas, kuris aukščiau už bet kokius atskyrimus ir asmeninius tikslus. Laidavimas, ryšys tarp mūsų – aukščiau visko ir jis turi nulemti visus mūsų asmeninius ryšius. Laidavimas – aukščiausias, vienintelis gamtoje egzistuojantis dėsnis. O visi kiti dėsniai bei elgesio formos remiasi juo.
Dėl koronaviruso laidavimo dėsnis dabar atsiskleidžia visame pasaulyje. Gamta nusprendė parodyti mums, kas mes tokie ir kokie esame priešingi gamtai.
Galbūt iš šios krizės išmoksime, ką verta daryti, kad taptume integralia gamtos dalimi. Laikydamasis laidavimo dėsnio, žmogus atves gamtą į pusiausvyrą. O pasiekti visišką gamtos jėgų pusiausvyrą ir harmoniją – tai tikras rojus.
#261737

Iš 2020 m. kovo 10 d. laidos „Naujasis gyvenimas“ Nr. 1212

Daugiau šia tema skaitykite:

Karantinas – pirmas žingsnis išeiti iš krizės

Ties raudona linija

Egoizmas ir yra virusas

Norint suvaldyti koronavirusą daugelyje pasaulio šalių taikomos ypatingos priemonės, įvesti griežti reikalavimai. Koronavirusas – globali katastrofa, liečianti visus, tad privalome skaitytis vieni su kitais, tai ir yra abipusis laidavimas.
Mūsų tarpusavio laidavimas dabar toks, kad nesiartintume vieni prie kitų ir taip rūpintumės kitu žmogumi. Jei išties rūpinsimės vieni kitais, suprasdami, kad savo elgesiu prisidedame prie bendros gerovės, tai labai greitai sustabdysime epidemiją.
* * *
Visų dėmesį prikaustantis koronavirusas iš tikrųjų tėra vaikų žaislas palyginus su tomis katastrofomis, kurios laukia ateityje. Pavyzdžiui, laipsniškas Žemės magnetinių polių poslinkis kelia grėsmę, jog jie greitai susikeis, dėl ko sugrįš ledynų periodas.
Kodėl taip jaudinamės dėl kažkokio viruso, kuris praktiškai yra niekas palyginus su kitais įvykiais? Esmė ta, kad koronavirusas suduoda kiekvienam asmeniškai. O jeigu judės ledynai ar okeanas pakils keletą metrų, nejausiu poveikio asmeniškai matuodamas savo temperatūrą ir pulsą.
Viskas priklauso nuo žmogaus pojūčių. Jei atskris skėrių spiečiai ir laukuose sunaikins visą derlių, ir atėję į parduotuvę nepamatysime jokių produktų tik tuos pačius skėrius: džiovinti skėriai, sūdyti skėriai ir t. t., štai tuomet ir susirūpinsime.
O kol kas dėmesio centre koronavirusas. Jis rodo žmonijai mūsų silpnumą ir tarpusavio ryšį, kuris dabar atsiskleidžia negatyvia forma, nes per jį perduodame ligą vieni kitiems. Bet jis taip pat rodo, kad jei panorėsime veikti išvien, apgalvotai ir sąmoningai, tai galėsime apsisaugoti nuo viruso.
Epidemija išvalo mus ir nuo visokių šiukšlių: liovėmės skraidyti pirmyn atgal ir užsiiminėti bergždžiais reikalais. Jeigu epidemija tęsis dar metus, tai mūsų gyvenimas nurims, imsimės tik būtinų veiksmų.
Niekas nelakstys po parduotuves ir nepirks drabužių. Visi gyvens ramiai, kad tik būtų sveiki. Virusas užrakina mus ir mes tampame gerais vaikais. Išeitų, kad tai ne virusas, o pagalba iš aukščiau.
Epidemija daro įtaką politikai, slopina visas aistras, juk kam ten varžytis, jei visi esame nelaimės broliai. Ką veržtis valdyti? Žmones, kurie gyvena su pačiais būtiniausiais dalykais?
O paskui ateis nauji smūgiai: skėrių, uodų spiečiai, pelės. Dėl jų gausos neįstengsime su jais kovoti. Ir mūsų gyvenimas pamažu taps kitoks: šitaip mokysimės, kaip gyventi kitaip. Juk šiandien žmonių visuomenė labiau primena finansų burbulą: kas antra kompanija – investicinis fondas.
Pagal gamtos dėsnius nė vienas negyvosios gamtos, augalijos ar gyvūnijos kūrinys nevartoja daugiau nei būtina egzistavimui. Matome, kaip plėšrūnai, pvz., leopardas ar vilkas ėda grobį, bet tai jie daro tam, kad išgyventų, ir neiima nieko nereikalingo.
Ir žmogus turi gyventi vartodamas tik tai, kas būtina, o visa kita skirta visuomenės labui, bet būtent tai, kas iš tikro visuomenės labui, o ne painioti visuomenę visokiomis kvailystėmis.
Žmonių visuomenė turi įgyti tokią materialaus gyvenimo formą, kuri atitiktų gyvūninį lygmenį. Gyvūninis kūnas turi egzistuoti kaip visi gyvūnai, kitaip tariant, vartoti tam, kad išgyventų. O daugiau iš gamtos nereikia imti, visa kita reikia nukreipti į dvasinius veiksmus, į darbą dėl Kūrėjo.
Mes gaminame produktus, 90% kurių niekam nereikalingi. Viskas suorganizuota grandimis, kur kiekviena dalis atlieka savo dalį ir perduoda kitiems, o pats paskutinis grandinės dalyje viską išmeta tam, kad būtų galima viską pradėti iš naujo.
Tokia forma sutvarkytas visas šiuolaikinis pasaulis, antraip negalėsime užsidirbti. Užsidirbame iš to, kad išspaudžiame visus gamtos resursus iš žemės. Toliau taip nepagyvensi, mes griauname ekologiją.
Kas akimirką mus nukreipiantis egoizmas atvedė prie tokio gyvenimo, kai jau neįmanoma kentėti. Patys sau kasame duobę. Mirties angelas tiesia nuodų lašą ant aštraus kardo, o tu paklusniai jį nuryji ir miršti.
Kokia išeitis? Išstudijuoti tai, ką sako kabalos mokslas, ištaisyti savo mintis ir tomis mintimis taisyti pasaulį. Kai bus daug žmonių su teisingomis mintimis tuomet bus galima jas perkelti į materialius veiksmus. Bet jau pačios mūsų mintys veikia!
Duoti visuomenei – tai pirmiausia studijuoti, ką reiškia tikrasis davimas, kaip turėtų egzistuoti visuomenė, kad atitiktų gamtos dėsnius. Viskas paaiškėja mintyse.
Žmogus pats savo pastangomis ir per savęs apribojimą turi pasiekti tokią būseną, kai jo kūno egzistavimas prilygs gyvūno, t. y., kai jis nevartos daugiau nei būtina pragyvenimui. O visą kitą energiją ir protą skirs mūsų tarpusavio vienybei.
* * *
Koronaviruso epidemija ir visos kitos problemos – tai pusiausvyros mūsų gyvenime nebuvimas. Jei materialiame pasaulyje gyventume kaip gyvūnai, kurie nevartoja daugiau nei būtina jų gyvūniniam kūnui, o visas dvasios pastangas skirtume Kūrėjui pasiekti, tai gyvenimas būtų nuostabus.
Tačiau mes viską iškraipome, siekdami savo egoizme valdyti visą pasaulį, ištuštiname visą žemės rutulį ir norime iš jo išspausti visus gamtinius resursus. O paskui išsibalansavusi gamta rodo mums visas šias problemas: per biologinę formą, šiuo atveju koronavirusą, ar per ugnikalnių išsiveržimus, žemės drebėjimus, cunamius. Visi šie kataklizmai kyla dėl mūsų sugriautos pusiausvyros gamtoje.
Turime apriboti save, kad išnaudotume gamtą tik tiek, kiek būtina, kaip to moko kabalos mokslas. O visas kitas žmogaus turimas galingas jėgas, laiką, didžiulį protą ir norą taikytume tik visuomenei taisyti, kad paverstume ją instrumentu Kūrėjui atskleisti.
Šiuo metu žmonių visuomenė veikia priešingai ir taip sukelia įvairiausias problemas; koronavirusas tėra pradžia.
Mesijo epocha, kurioje jau esame, turi atnešti mums daugybę naujų atskleidimų. Tikėsimės, kad dėl mūsų pastangų jie bus geri, tačiau, kol kas, deja, tenka abejoti…
Pasistenkime greičiau išmokti ir perduoti visai žmonijai, kokia visų virusų priežastis – juos sukelia tai, kad žmonių visuomenė neatitinka bendro, pusiausvyroje esančio gamtos dėsnio. Tai paprasta fizika, gamtos dėsnis, o ne tikėjimas.
#261320

Iš 2020 m. kovo 5 d. pamokos pagal straipsnį „Taika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Skiepai nuo koronaviruso

Kada pasibaigs koronavirusas?

Sveikata – žmogaus ir Gamtos pusiausvyra
Komentaras. Kabalos požiūriu sveikata – tai žmogaus ryšio su bendrąja Gamtos sistema arba Kūrėju lygis. Iš to išeina, kad, norint būti sveikam, reikia išmokti tinkamų tarpusavio santykių, pažinti gamtos dėsnius ir būti su jais pusiausvyroje.
Iš esmės šis sveikatos apibrėžimas tapatus paskelbtam Tarptautinės sveikatos apsaugos organizacijos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje: „Sveikata – tai visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būsena, o ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas“. Vėliau apibrėžimas dar buvo papildytas ekonominiu faktoriumi.
Atsakymas. Taigi, jei viskas pusiausvyroje, tai ir sveikata gera.
Klausimas. Ta pati organizacija teigia, kad žmogaus sveikatą lemia šie faktoriai: 10% sveikatos apsauga, 20% paveldimumas, 20% aplinkos kokybė ir 50% gyvenimo būdas.
Atmetus genetiką, visa kita priklauso nuo visuomenės, kuri nulemia žmogaus sveikatos būklę, išskyrus paveldimumą.
Be to, sakoma, kad 32-40% atvejų fizines ligas ir negalavimus sukelia dvasinės būsenos, traumos, stresai ir konfliktai.
Norėtume, kad paaiškintumėte to priežastis. Kaip visa tai tarpusavyje susiję?
Atsakymas. Iš principo kabalos mokslas teigia tą patį.
Aišku, jei žmogus bus visiškoje pusiausvyroje su savimi, supančiu pasauliu, ekologija ir visuomene, jo sveikata taip pat pagerės.
O kaip subalansuoti save? Tai reiškia suprasti, kad visi signalai žmogui ateina iš Aukštesniosios jėgos, iš bendrosios Gamtos jėgos. Jeigu jis sugebės tinkamai suderinti save su šiomis jėgomis, tai, žinoma, nuolat jausis komfortiškai.
Tuomet jo sveikata pagal galimybes taps ideali. Nors daug lemia paveldimumas, bet ir jį galima pakoreguoti.
Tas pats ir su aplinkos poveikiu. Nors iki šiol neatkūrėme jos pusiausvyros, tinkamos sąveikos su mumis, bet iš esmės tai įmanoma.
Komentaras. Kalbant apie paveldimumą, jei skirtume lėšų genetikai, o ne ginklavimuisi, tai be vargo galėtume aptikti visas ligas dar vaikystėje ir pakeisti genus.
Atsakymas. Jei nustotume eikvoti pinigus ginklavimuisi ir kosmetikos gamybai, iš karto pasijustume rojuje.
Tai du didžiuliai išlaidų straipsniai. Žmonija, juos dengdama, tiesiog žudo save. Dėl to mums trūksta labai daug priemonių, kad gyventume patogiau ir sėkmingiau.
Laukite tęsinio…
#253594

Iš 2018 m. gruodžio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Kaip kabala siūlo išspręsti prieštaravimus tarp mūsų?
Atsakymas. Reikalas tas, kad gamta nenori jų išspręsti. Priešingai, ji nori mus pastatyti į tokius prieštaravimus, iš kurių neištrūksime: arba sunaikinsime vienas kitą, arba pakilsime į kitą aukštą – virš mūsų prigimties.
Gamta spaudžia mus, tarp kitko, labai tikslingai, sistemingai, rimtai rodydama, kad mes daugiau negalime egzistuoti egoistiškai. Mus valdo egoizmas, ir tai – ne mūsų naudai. Mes turėsime išmokti jį valdyti.
Kūrėjas, kuris sukūrė mus egoistais ir valdo mūsų egoizmą, sako: „Atėjo laikas paukščiukams skristi iš lizdo. Aš noriu, kad jūs pereitumėte į savivaldą, kad patys taptumėte savo gyvenimo, savo likimo šeimininkais. Jūs turite pradėti valdyti savo egoizmą. Aš suteikiu jums tokią galimybę. Bet tam jūs turite labai tiksliai atkurti ryšį su Manimi, nes teisingas ryšys – tai Aš. O savo egoizmą jūs turite kontroliuoti per šį ryšį.“
Ką reiškia „kontroliuoti“? – Atlikti jo atžvilgiu susitraukimą, dirbti su juo ne taip, kaip jis sukelia mumyse norą, o būtent tikslingai. Tai yra aš nuo šio momento noriu priartėti prie to, kad valdyčiau save. Kad ne Kūrėjas valdytų mane, o aš pats.
Kiekvienas galime įsivaizduoti, ką reiškia ištrūkti iš tėvų namų. Ateina laikas, kai paliekame juos ir pradedame po truputį kurti savo gyvenimą. Tai užima laiko: iš vienos pusės, mes norime būti laisvi, o iš kitos pusės, gerai, kai tėvai rūpinasi mumis.
Taigi, atsitraukimas vysta nemaloniai: arba žmonės išvažiuoja į kitą miestą, įstoja į universitetą, arba išeina į armiją, arba įvyksta kažkas dar. Bet kuriuo atveju vyksta atsiplėšimas.
Todėl Kūrėjas sako: „Jūs paaugote, atitrūkote. O dabar turite pradėti savarankiškai dirbti su savimi“. Šis darbas ir vadinamas „Kūrėjo darbu“, kai mes jau galime paimti iš Kūrėjo dvi valdymo jėgas, egoistinę ir altruistinę, pradėti save valdyti kaip vadelėmis.
Bet ką reiškia „savimi“? Tarkime, sėdžiu vežime, laikausi už vadelių, o prieš mane „arklys“ (mano egoizmas). Ir aš jį valdau. Žmogus manyje valdo gyvulį manyje. Deja, tai ne visai sekasi, aš užmirštu apie tai, nelabai to ir noriu, bet nieko nepadarysi.
Iš esmės, ten ir veda mus Kūrėjas. Juk žmogus – tai ta idėja, kai aš noriu pakilti aukščiau gyvūno savyje ir tapti panašus į Kūrėją.
#247233

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyriškojo ir moteriškojo prado vienijimosi paslaptis

Ar galima sukurti harmoniją atrp vyro ir moters?

Kaip ištaisyti sugadintus santykius?

Klausimas. Kokie trys veiksniai iš tūkstančių esančių lemia mūsų ateitį bendroje sistemoje?
Atsakymas. Mūsų ateitį lemia tik vienas faktorius – žmonių tarpusavio suartėjimas. Nieko kito gamta iš mūsų nereikalauja.
Mes esame uždaroje sistemoje, kurią turime subalansuoti. Kuo labiau prie to artėsime, tuo patogiau jausimės. Kiekvienas iš mūsų turi būti suinteresuotas, kad sistema būtų pusiausvira.
Mums reikia suprasti, kad neturime teisės vienas kito naikinti, nes taip sugriausime sistemą ir grįšime į paskutinę pakopą, kur vėl turėsime viską pakartoti. Todėl nėra nieko baisiau, kaip vienas kito naikinimas, karai ir panašiai.
Taigi, vienintelis faktorius, lemiantis mūsų ateitį, yra tinkamas santykis tarp mūsų.
Prie jo prisideda daug pagalbinių veiksnių: išsilavinimas, auklėjimas, sukūrimas vadinamųjų „dešimtukų“ – mažų kolektyvų, kuriuose galima santykinai greitai tinkamai susivienyti.
Tikslas yra tik vienas – vienijimasis į bendrą sistemą, tarpusavio papildymas, kai ryšių sistema tampa svarbesnė už mus pačius.
Būtent šioje sistemoje ir atsiskleidžia Kūrėjas, tik ryšyje, ir niekur kitur.
Kai ši sistema bus suderinta taip, kad joje pajausime visišką priklausomybę vienas nuo kito, tuomet šis mūsų sukurtas tarpusavio ryšys vadinsis „Kūrėjas“.
#243993

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gyventi geriau?

Išsitaisymas – tai suartėjimas

Pamatyti ateitį kaip gerą

Klausimas. Ar reikia kabalistui kažką aukoti, kad rastų pusiausvyros tašką? Jis turi siekti maksimumo arba prisistabdyti? Kaip rasti teisingą būseną?
Atsakymas. To mokomės ir realizuojame grupėje, dešimtuke. Vienas nieko negaliu padaryti, nes neturiu teigiamos jėgos. Ji yra grupėje, o neigiama – manyje. Tai tik pradinė neigiama jėga.
Kai ateinu į grupę, darbą dešimtuke pradedu nuo to, kad save anuliuoju. Aš save įsivaizduoju kaip nulį, t. y. manęs nėra: nei teigiamo, nei neigiamo. Aš noriu jausti save nuliu – viduriniu tašku, viduriniosios linijos pradžia.
Tuomet visos egoistinės jėgos, kurios egzistuoja tarp mūsų dešimtuke, ir visos altruistinės jėgos, kurias mes bandome įgyti, pradeda busti manyje, stengiuosi visą laiką jas balansuoti santykiuose tarp mūsų. Tokiu būdu aš save statau į Malchut lygį, kuri iš apačios į viršų bando pasiekti Keter tašką – patį aukščiausią tašką.
Klausimas. Ar jaučia kabalistas, kad prarado pusiausvyrą ir iškrito iš viduriniosios linijos? Kaip jis grįžta?
Atsakymas. Kabalistas visą laiką balansuoja kaip ant lyno, juk vidurinio taško kaip tokio nėra. Jis gimsta tik tuomet, kai balansuoji tarp dešinės ir kairės linijos, ir jeigu prarasi pusiausvyrą, tai nukrisi.
Klausimas. Kaip savo jėgomis galiu save anuliuoti? Ar užtenka tiktai to norėti, net nepasiekiant?
Atsakymas. Ne. Šiuo atveju skaitosi ne tik mano darbas. Man padeda grupė, mokytojas, knygos, žinios, Aukštesnioji šviesa. Yra daugybė įvairiausių faktorių, kurie gali formuoti ir laikyti mane.
#241822

Daugiau šia tema skaitykite:

Neutralioje zonoje tarp gėrio ir blogio

Lygybė dvasiniame pasaulyje

Siekti pusiausvyros taško