Visoje knygoje „Zohar“  kalbama apie draugų susivienijimą. Juk ir pačią knygą parašė Rabi Šimono grupė, kurioje jis pats ir devyni jo mokiniai sudaro vientisą atidavimo norą (kli, indą), panašų į Kūrėją.
Kiekvienas iš jų pristato vieną charakteringą „dešimties sfirot“ savybę, ir kiekvienas pagal savo prigimtį aprašo situaciją – ryšio su Kūrėju pobūdį.
Taigi knyga „Zohar“ byloja apie dešimt draugų, kurių kiekvienas atskleidžia dvasinį pasaulį per savo požiūrį – bet visi dirba drauge, nes suvokimas, Šviesa atsiskleidžia tik susivienijus.
Biblija kreipiasi į žmogų, stovintį priešais Kūrėją. Knyga „Zohar“ kalba tik apie jėgas žmogaus viduje.
Todėl, skaitant ją, reikia įsivaizduoti, jog visa, kas pasakyta, taikoma tik man, vyksta mano viduje.
Turiu suprasti, kad mano likimas priklauso nuo to, kaip aš susijęs su draugais. Ši sąlyga nulemta iš aukščiau.
Nėra kitos išeities – privalau mokytis pagal knygą „Zohar“ kartu su jais. Ir tuomet, kai mes drauge praeiname keliu, kuriuo mus veda knyga „Zohar“, pradedame jausti tuos pačius reiškinius, kuriuos jautė „Zohar“ kūrėjai – Rabi Šimono grupė.
Nereikia didelio proto norint pajusti dvasinį pasaulį – reikia tik sielos ištikimybės ir darbo su savo egoizmu grupėje, su draugais, kurie šalia manęs, ir su tais, kurie parašė mums knygą „Zohar“.
Tuomet kaskart, kai įsigiliname į šią knygą ir visi stengiamės susivienyti, knyga atsiskleidžia mums ir apšviečia mus savo šviesa – „Zohar“ (išvertus: „švytėjimas“).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kam atsiskleidžia knyga „Zohar“?“

„Kaip reikia skaityti knygą „Zohar“

Klausimas: Ar yra viena, ar keletas maldų rūšių?
Atsakymas: Malda – tai noras, kurį aš keliu ištaisyti. Pakeliu link Aukštesniojo (laiptelio, parcufo, Kūrėjo), prašydamas (reikalaudamas) ištaisyti.
Kiek tokių norų iškeliu – tiek ir yra skirtingų maldų. Maldų yra tam tikras kiekis – priklausomai nuo kiekvienos pakopos būsenų.
Todėl kabalistai galėjo sudaryti mums maldyną „Sidur“ (išvertus: Tvarka, Įstatai) – galėjo aprašyti griežtą pakilimo nuo šio iki Begalybės pasaulio – galutinės ištaisymo stadijos – tvarką per visas tarpines būsenas.
Tai instrukcijų knyga. Kai skaitai maldas viena po kitos, jos parodo tvarką, kuria turėtum kreiptis į Aukštesnįjį, kad tave ištaisytų. Juk bet kuris pasikeitimas vyksta tik veikiant iš aukščiau.
Kiekviena diena (sfira, pakopa) turi savo tvarką, ir jei tu nori pragyventi dvasinę „dieną“, tai tokia tvarka ir turi kelti savo norus, skirtus ištaisyti.
Jeigu per šešias „dienas“ (pakopas) išsitaisai, tuomet ateini prie kitų maldų (ištaisymų), kurie vadinasi Šeštadieniniais, po to prie ypatingų būsenų (dienų, moadim) – švenčių.
Yra daugybė būsenų, ir kiekviena jų turi savo maldą – savo norus, keliamus ištaisyti, nes keičiasi būsena, kurioje tu sieji save su Kūrėju. Dvasiniame darbe maldos niekada nenutrūksta.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar galima apsimetinėti, kreipianti į Kūrėją“

„Didžiulis noras ir žmogaus galimybes pranokstančios pastangos“

„Prašykite ir išsipildys“

Ir dabar esi Begalybės pasaulyje. Bet argi tu jį jauti? Tu jauti šį pasaulį. Ėmęs vystytis vietoj Begalybės pasaulio jauti Asija pasaulį, po to Jecira, dar po to pasaulius Brija, Acilut, Adam Kadmon ir galiausiai patį Begalybės pasaulį.
Atskleidi tą pačią nekintančią tikrovę, kurioje egzistuoji ir dabar. Kaip atskleidi šį paslėptą pasaulį? Tavyje vis giliau atsiskleidžia tos pačios 10 sfirų, nuo kurių tu pradėjai kilti. Pačioje kilimo pradžioje esi tose pačiose tikrovės dalyse: „metai-pasaulis-siela“ ir „realybės užtikrinimas“ – tai tavo 10 sfirų. Jas vystydamas skverbiesi vis giliau, vis labiau jas priartini prie davimo savybės.
Mes tobulėjame kokybiškai, ne kiekybiškai. Aš nuolatos tikslinu detales, didinu savo jautrumą pasauliui – ir taip jame atskleidžiu vis naujas pakopas. Stiprėjant pojūčiams atsiskleidžia naujos pasaulio dalys – tai ir yra mano tobulėjimas. Pakopos skiriasi ryšio tarp visų kūrinijos dalių atskleidimo laipsniu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paslėptį paversti atskleidimu“

„Pasaulis – tai pojūčiai troškime“

Klausimas: Perskaičiau Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“. Ten parašyta apie būtinybę laikytis 613 priesakų. 613 priesakų – tai lyg šventieji vardai, dieviškasis asmeninis valdymas, (ašgacha pratit): tai tokių žmonių valdymas, kurie artėja Kūrėjo Šviesos gavimo link, o gauti ją galime tik atlikę visus įsipareigojimus. Kaip nereligingas žmogus turėtų šitai suprasti?
Atsakymas: Tai, kas pasakyta neturi nieko bendra su religija, nes 613 priesakų – tai 613 sielos norų ištaisymas: įgyjamas ketinimas naudoti juos ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo, t. y., tam,  kad duotum. Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė.
613 ketinimu duoti ištaisyti norai užsipildo Šviesa ir vadinasi Kūrėjo vardais, kitaip tariant, tai 613 skirtingų Kūrėjo apraiškų (variacijų) žmoguje, o Kūrėjas tai viso ko egzistuojančio pagrindą sudaranti davimo ir meilės savybė.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Papasakokite smulkiau apie 613 priesakų ir jų kabalistinę reikšmę. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, apie karą ir belaisvius man atrodo labai keisti.
Atsakymas: Perkelkite visus 613 priesakų į save. Tai jūsų jums dar nežinomi norai. Kartu jie sudaro jūsų sielą. Neištaisytą. Ją reikia ištaisyti taip, kad taptų panaši į Kūrėją. Kitaip tariant, reikia ištaisyti 613 sielos norų iš ketinimo „dėl savęs“ į ketinimą naudoti juos „dėl artimo“ arba „dėl Kūrėjo“, o tai iš tiesų yra tas pats. Jeigu žmogus ištaiso savo 612 norų, kad jie dirbtų „dėl artimo“, po to atsiskleidžia 613-asis noras , kurį žmogus ištaiso kaip savo santykį su Kūrėju – „dėl Kūrėjo“.  Apie tai smulkiau rasite „ Įvade į Mokymą apie 10 sfirų“ (RU, EN).

Mes gyvename integralioje sistemoje. Bet koks jos pokytis atsispindi visuose pasauliuose, visose dešimtyje sfirot. Vadinasi, keičiantis man, keičiasi kiekvienas žmogus ir visa kūrinija, savo ruožtu kiekvieno žmogaus pokyčiai sukelia naujus pasikeitimus visuose likusiuose  ir t.t. Procesas baigiasi, kai sistema pasiekia galutinę ramybės būseną, kurioje pradžia ir pabaiga susilieja į vieną, nekintamą, amžiną būseną.
Dvasingumo pagrindas nėra diskretus, nėra sudarytas iš atskirų dalių – jis vientisas, tobulas, integralus. Ir nors mes su aplinka ir vieni su kitais elgiamės „linijiškai“, iš tiesų šioji aplinka yra analoginė, integrali sistema, kuri galų gale „nurimsta“ ir joje nusistovi pusiausvyra.
Žmogus privalo būti aktyvia šio proceso dalimi, kol neaprėps visos sistemos, kol nepersismelks ja taip, kad ši taptų jo prigimtimi. Todėl iš mūsų reikalaujama ne išoriškai suprasti kabalą, o keisti save iš vidaus, kad atitiktume studijuojamą sistemą, kad visiškai ją „absorbuotume“. Taip tapsime susiję pagal meilės artimui principą – įgysime visišką savo amžino ir tobulo (integralaus) egzistavimo kontrolę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Žaisliukas žmonijai“

„Kas yra dvasingumas?“

Klausimas: Ką reiškia 125 pakopos?
Atsakymas: Mes – mūsų pasaulis – esame pačioje pasaulių sistemos apačioje. Mūsų pasaulis nuo aukštesniųjų skiriasi tuo, kad aukštesniuosiuose pasauliuose noras turi ketinimą „atiduoti”, o mūsų pasaulyje – ketinimą „gauti”. Todėl noras mūsų pasaulyje visiškai atskirtas nuo šviesos. Mes – noras ir savų norų pojūtis sukuria mumyse pasaulio vaizdą. Jeigu norime pajusti kitą pasaulį, privalome pakeisti savo ketinimą „gauti” į ketinimą „atiduoti”, norą naudoti ne „dėl savęs”, o „dėl kitų”. Toks Kūrėjo sumanymas. Čia Kūrėjas mus nuleido tam, kad mes savarankiškai pakiltume iki pačios jo viršūnės. Mes privalome prilygti Jam amžinumu, tobulumu, ramybės ir žinojimo pilnatve.
Tam mes turime įveikti visas 125 dvasinių laiptų pakopas, iš mūsų pasaulio kylančias iki paties Kūrėjo. Šie laiptai susideda iš 5 pasaulių (Adam Kadmon, Acilut, Brija, Ecira, Asija), kiekviename iš jų yra 5 parcufai (dvasiniai objektai), kurių kiekvienas susideda iš 5 sfirot: iš viso 125 sfirot, savybės, pakopos.

Klausimas: Ar gali žmogus, išties studijuojantis kabalą, pakeisti savo likimą, kokius nors savo gyvenimo įvykius, kurie jau nulemti?
Atsakymas: Taip, pradedant pirmąja pakopa. Tačiau pirmoji pakopa prasideda už vadinamojo barjero, už machsomo.
Dabar esame paslėptoje nuo mūsų vystymosi dalyje, tai yra, mes vystomės, tačiau nežinome, nei kaip, nei kur. Kai tik mes išeiname iš šios paslėptos būsenos ir žengiame ant pirmosios pakopos už machsomo, tuomet ir pradedam skaičiuoti tas 125 kilimo pakopas.
Dabar mus pirmyn stumia tik egoistinė jėga, ir mes priversti nesąmoningai, be jokios valios laisvės elgtis taip, kaip ji verčia mus… O už machsomo mes įgauname dar ir šviesos jėgą, ir žmogus pradeda keisti savo likimą…
Galbūt mano atsakymai skamba labai kategoriškai… Tačiau kabala atskleidžia žmogui jėgas, kurios veikia mūsų pasaulį, jis mato, kaip jos visą mūsų pasaulio sistemą susieja tarpusavyje ir supranta, kad nė vienos problemos neįmanoma išspręsti atskirai nuo visų likusių. Sprendimas tik vienas: pakilti virš šlagbaumo į tą pasaulio sistemos dalį, kur veikia jėgos, valdančios mūsų pasaulį. Štai tų jėgų lygmenyje mes ir valdysime savo ir viso mūsų pasaulio likimą.
Gamta tyčia gena žmoniją į prašviesėjimą: šitame uždarame pasaulėlyje, kur tu egzistuoji nelaimingus 60-70 metų, nieko pakeisti negali. Šiame pasaulyje viskas, kaip jūs patys sakote, nulemta. Jei nori išsiveržti už lemties ribų, jei nori išeiti iš šių baisių sąlygų, į kurias pats save įvarei, nežinodamas, kaip gamta tave veikia, – pakilk į lygmenį tų jėgų, kurios viską nulemia mūsų pasaulyje, ir ten galėsi viską išspręsti ir viską padaryti, kad atstatytum pusiausvyrą.
Kabala ir yra tas mokslas, kuris padės žmonijai suprasti, kad galima valdyti likimą, kaip galima mūsų pasaulį jausti kaip amžiną ir tobulą, kai save tapatini ne su savo kūnu, o su žmogumi visuose mumyse. Ir tai gali įvykti jau šiandieniniame mūsų gyvenime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kodėl buvo sukurtas šis pasaulis”

„Apie kabalos mokslą. Penktas pokalbis”