Pateikti įrašai su žmogus žyme.


Kai nesupranti, ka perskaitęs

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Kaip galima pritraukti Šviesą, jei nesupranti, ką perskaitei? Ir kam reikia knygos „Zohar“, kuri, anot jūsų, duota ne supratimui?
Atsakymas. Tam ir duotos kabalistinės knygos, kad mes, skaitydami ir netgi nieko jose nesuprasdami, siektume gėrio, amžinybės, meilės, davimo, Šviesos, ir prašytume, kad jis mus tokiais paverstų.
Iš esmės gerai, kad nieko nesupranti. Tuomet tavo smegenys užimtos ne tuo, kas parašyta knygoje, o tuo, kad prašai paversti tave geru, amžinu, aukštesniu, duodančiu, mylinčiu visus. O iš to, kad tapsi toks, imsi suprasti visa kita.
#250331

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsiveria žmogus, o ne knygos tekstas

Kabalistinių tekstų poveikis

Gyvoji knyga

Komentarų nėra

Nemariosios Einšteino frazės, II d.

Auklėjimas, vaikai, Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманEinšteino citata. „Visi žmonės meluoja, bet tai nebaisu, nes vieni kitų nesiklauso“.
Atsakymas. Baisu, kad nesiklauso, bet tai – tiesa. Klausytis, vadinasi, suvokti, suprasti. Ne sutikti, bet suprasti, ką kitas turi omenyje, kodėl tokia jo pasaulėžiūra.
Komentaras. Vadinasi, truputį jo įsileisti į save.
Atsakymas. Ne, tai net ne įsileisti. Įeik į jį ir suprask, kaip jis veikia, mąsto. Galbūt jo minčių formulavimas, požiūris į gyvenimą yra teisingi. Pabandyk su juo kaip nors pasiginčyti, solidarizuotis ir t. t. Taigi, klausytis kito, visų pirma – suprasti.
Klausimas. Kaip manote, žmonės klausosi vieni kitų ar ne?
Atsakymas. Ne. Egoistai negali klausytis vieni kitų. Jie iš anksto nusiteikę vien tenkinti savo egoizmą.
Klausimas. Įteigti savo nuomonę?
Atsakymas. Ne tik nuomonę – apskritai, siekti to, ko nori. Tai viso mano elgesio pagrindas, niekas manęs nenukreips kitaip. Tik veikiamas didelių kančių galiu keisti savo nuomonę, bet taip pat egoistiškai judėti į vieną arba į kitą pusę.
Komentaras. Iš esmės, tai absoliučiai visų nelaimių priežastis, kad žmonės vieni kitų nesiklauso.
Atsakymas. Mes taip sukurti. Juk atsiradome suskilus bendrai sielai, bendram norui. Todėl kiekviename iš mūsų – egoistinis noras, veikiantis tik savyje. Kiekvienas mūsų gyvename savo viduje.
Komentaras. Jei žmogus išgirstų, kad tai jo egoistinės prigimties pasekmė, ar nuo tos akimirkos prasidėtų bent mažas pokytis?
Atsakymas. Ne, tai nepadės. Gaila, bet girdėjimas nepadeda. Tam reikia Aukštesniųjų, slaptų gamtos jėgų, kurios padėtų mums tapti kitokiems – priešingiems dabartinei būklei. Tam yra visa metodika.
Klausimas. Kaip manote, ar Einšteinas suprato, kad yra slaptos gamtos jėgos?
Atsakymas. Galimybės keisti žmogų jis nesuprato.
Citata. „Manote, kad viskas taip paprasta? Taip, viskas paprasta. Bet visai ne taip“.
Atsakymas. Teisingai. Todėl, kad negalime įsivaizduoti, koks paprastas, artimas ir priešingas mums Aukštesnysis pasaulis – davimo, meilės pasaulis, kuriame viską pasiekiame susivieniję, o ne atsiskyrę, izoliuoti vienas nuo kito.
Komentaras. Sakome: „Meilė – taip paprasta! Susivienykime, pamilkime vienas kitą“. O jūs sakote: „Tai nėra paprasta!“
Atsakymas. Ne. Aš sakau: „Tai taip nepaprasta“, nes mes nepajėgūs to padaryti. Nereikia nuolat lipti ant to paties grėblio. Be to, meilė – ne tai, ką įsivaizduojame mūsų pasaulyje – kažkoks hormoninis, psichologinis ar seksualinis pasitenkinimas. Ne. Meilė – vidinis žmonių tarpusavio susivienijimas, kai jaučiame, kad ne mūsų kūnai (jie tarsi išnyksta), o mes patys vidumi susiję, kad mumyse vyksta kažkoks vidinis susijungimas, suaugimas, tarsi susikuria nauja bendruma – vidinė, dvasinė. Šioje vidinėje, dvasinėje bendrumoje pasijuntame, lyg gyventume kitame burbule – naujame pasaulyje.
Klausimas. Tai ir yra meilė?
Atsakymas. Tai pasiekiama meile. Toks ryšys vadinamas „meile“.
Citata. „Jei netvarka ant stalo reiškia netvarką galvoje, tai ką tada reiškia tuščias stalas?“
Klausimas. Jūs visą laiką kalbate apie tikrovės suvokimą. Ką gi iš tiesų reiškia tuščias stalas?
Atsakymas. Čia – alegorija. O apskritai, žmogus be vidinių minčių, kovos, nuolatinio nerimo, ieškojimų nejuda pirmyn, nesivysto. Jis visą laiką turi abejoti savimi ir nuolat ieškoti atsakymų.
Klausimas. Tai jūs vadinate gyvenimu?
Atsakymas. Taip. Žiūrėdami į tokį žmogų galvojame: „Jis tikriausiai nieko nežino. Jis tikriausiai nėra įsitikinęs“. Iš tikrųjų, viskas yra priešingai. O gyvūninė ramybė viską nužudo. Tai, žinoma, siaubas! Tikėkimės, kad Kūrėjas mus sergės ir neduos ramybės.
#246073

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманDvasiniame pasaulyje nėra datų, yra būsenos. Todėl Avo mėn. 9 d. – tai ne data, o būsena, kuri gali nutikti bet kurią dieną, svarbiausia, kad žmogus savyje įsisąmonintų, kad dvasinis šventumas sugriautas. Ir tuomet tai vadinsis Avo mėn. 9 d.
Ar tai nutiko prieš du tūkstančius metų? Ne, juk tas, kas sugriovė Šventyklą, nejautė, kad griauna šventumą, ir todėl sugriovė.
Mes išėjome iš fizinės tremties, bet ar jautėme, kad esame ištremti iš davimo savybės, tikėjimo aukščiau žinojimo, tarpusavio vienybės ir meilės? Šiandien nesame nei ištremti, nei išsilaisvinę, mūsų būsena tiesiog neįsisąmoninta.
Baal Sulamas rašo, kad Izraelio tauta gavo galimybę išsilaisvinti dėl grįžimo į Izraelio žemę. Juk tai gali pažadinti mumyse supratimą, kad esame griūtyje, ne Izraelio žemėje, tremtyje, ir dar nesugrįžome į savo žemę.
Tauta to nejaučia, todėl dar nepasiekėme Avo 9 d. šventumo griuvimo ir gedulo.
Pasakyta, kad Šventyklos griuvimo diena taps jos atstatymo diena. Viena priklauso nuo kito. Jeigu atskleisime, kad esame griūtyje, galėsime ištaisyti būseną ir nusipelnysime išsilaisvinti iš neturinčios priežasties neapykantos ir atstatysime Šventyklą, kitaip tariant, meilę, vienybę, susijungimą. Visa tai priklauso ne nuo akmenų Jeruzalėje, o nuo to, kaip žmogus suvokia savo būseną.
Turint tokį ketinimą reikia priimti tą dieną, suprantant, kad kalbama ne apie miestus, ne apie akmenis, o apie tai, kas vyksta žmogaus prote ir širdyje, kaip jis įsisąmonina savo būsena palyginus su ta būsena, kuri turėtų būti.
#230408

Iš 2018 m. liepos 22 d. rytinės pamokos, tema „Avo 9 d.“

Komentarų nėra

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei gamtoje, kuri yra harmoninga, gyvūnai ryja vienas kitą, ar tai reiškia, kad mes taip elgdamiesi irgi esame harmoningi?
Atsakymas. Taip, tačiau tik gyvūniniame lygmenyje. Negyvasis, augalinis ir gyvūninis gamtos lygmenys sukurti taip, kad kovotų ir vienas kitą rytų. Ir ši kova – evoliucija.
Šiuose lygmenyse naudojimasis vienas kitu nelaikomas gėdingu, kritiniu. Vienas gyvūnas, ėsdamas kitą, nejaučia jokios sąžinės graužaties. Jei vienas žmogus kovoja prieš kitą, tada jis svarsto, kaip pateisinti save, stengiasi kažkaip sau paaiškinti, kas ir kodėl. O gyvūnai to nedaro, jų išskaičiavimas: man reikia suėsti silpnesnį tam, kad gyvenčiau. Todėl visa tai gyvūniniame lygmenyje yra normalu. Tačiau, dabar, kai mes išeiname į lygmenį „Žmogus“, iškyla problema: mes turime vystytis, ne rydami vienas kitą, ne pataikaudami savo egoizmui, o pakildami virš jo.
Aš tikiuosi, kad žmonės pradės tai suprasti, nes kitaip išgyventi bus neįmanoma. Aišku, egzistuosime ir toliau, bet būsenos bus labai blogos. Todėl privalome kuo plačiau paskleisti informaciją apie tai, kokiais būdais turime siekti kūrinijos tikslo. O tikslas – atvesti žmoniją į harmoniją, vienas kito užpildymą, sukurti tinkamą tarpusavio ryšį. Ir tada visa likusi gamta – negyvoji, augalinė, gyvūninė – irgi pasieks harmoniją. Tada sugebėsime pasirūpinti ekologija, kuri visiems tokia svarbi. Jei pasieksime pusiausvyrą tarpusavyje, viskas bus gerai. Kadangi mes, žmonės, esame pačiame aukščiausiame vystymosi lygmenyje, lyginant su kitais gamtos sluoksniais, mūsų išsitaisymas lems pusiausvyrą ir juose.
Ateina laikas tapti žmonėmis.
#243942

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

2019-ieji – „nėštumo metai“

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, VI dalis

Kas valdo pasaulį?

Komentarų nėra

Dirbti išvien su Kūrėju

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar verta sugrąžinti savo mintis į tai, kad kiekvienas mano pojūtis – tai Kūrėjo judėjimas manęs link? O jei mintys ir pojūčiai blogi – tai irgi Kūrėjas? Ką reiškia sutikti su tuo?
Atsakymas. Viskas, kas tavyje kyla, – kyla veikiant Kūrėjui. O dabar klausimas: ką turi su tuo daryti? Čia gali būti ir teigiami, ir neigiami, ir negeri protrūkiai.
Todėl turi įsivaizduoti būseną, kai visisiškai su Juo susijungi. Tuomet nejauti, kad tai tu; ir Jis veikia tave, dirba tavyje, kalbasi su tavimi; jauti, kad tu ir Jis – viena visuma.
Reikia tai įsivaizduoti ir elgtis taip, kad tave valdo Kūrėjas, ir tu jauti kiekviename vidiniame ir išoriniame judesyje, kad dirbi su Juo išvien, taip, kad tarp jūsų nėra jokio skirtumo – tai ir yra visiškai ištaisyta žmogaus būsena.
#245235

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Už visko yra Kūrėjas

Kūrėjas – visko šaltinis

Atskleisti Kūrėją mintyse ir jausmuose

Komentarų nėra

Dvasinio vystymosi programa

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Dvasinio vystymosi programa – tai tam tikras blokas – schema, kur yra kairė, dešinė ir tiesiai?
Atsakymas. Tai daugialygė, daugiasluoksnė programa, kuri apima savyje kiekvieno iš mūsų sąveiką su visa likusia žmonija.
Iš tikrųjų ji itin plati, n-matė, tačiau kiekvienam realizuojant ji paprastesnė. Tai reiškia, kad jūs turite dešimtuką, ir jame privalote atlikti savo programą.
Jei šitai darote, tai praktiškai viskas, ką turite atlikti su visa žmonija visais laikas, su viskuo, kas yra, susisuka, susijungia, kad dirbtumėte savo dešimtuke. To ir mokome žmones, toks jų darbas siekiant tikslo.
#246315

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – savęs ištirpinimas kituose

Kaip rinktis likimą II dalis

Kas mato teisingą tikrovę?

Komentarų nėra

Ar verta ilgėtis praeities?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žmogus ne tik žiūri pirmyn, bet kartais atsigręžia atgal. Tuomet kyla tokia spaudžianti širdį nostalgija. Ar šis jausmas turi dvasinę šaknį?
Atsakymas. Taip, žmogų traukia praeitis, nes prie jos jis pirmiausia pripratęs. O kas įprasta – jau miela ir lengva, nes nėra jokios grėsmės elemento. Todėl mums patinka praeitis. Yra žmonių, kurie mėgsta senus, naivius filmus, knygas ir pan.
Asmeniškai manau, kad reikia žiūrėti pirmyn, kad priprastume prie dabarties, kuri trauktų mus gėriu, šviestų mums. Neverta atsigręžti atgal, kitaip it Loto žmona virsime druskos stulpu. Reikia eiti tik pirmyn! Žvelgdami atgal mes tarsi užsikonservuojame.
#244925

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Akimirka tarp praeities ir ateities

Atsigręši – pavirsi druskos stulpu

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis

Komentarų nėra

Koks senųjų kalbų pagrindas?

Kabala

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar hebrajų kalba yra tam tikra vidurio linija tarp raidžių ir hieroglifų?
Atsakymas. Netyrinėjau dvasinės hieroglifų kilmės. Galiu pasakyti tik viena: visų senovės kalbų pagrindas – žmogaus ryšys su Kūrėju.
Nors hebrajų kalba perteikia visišką ryšį, ir todėl Tora ir kiti dvasiniai šaltiniai duoti ja, negalime sakyti, kad kinų ir egiptiečių hieroglifai, indų ir etiopų raštas ir pan. neperteikia žmogaus ryšio su Kūrėju.
Vis tiek ryšys yra, nes anksčiau bet kuris žmogus, pajautęs, kaip išreikšti savo nuomonę, savo jausmą, gavo šį žinojimą iš Kūrėjo. Jis nekilo žmoguje tiesiog šiaip sau, neaišku iš kur.
Šiuo atžvilgiu bet kuri kalba turi dvasinę šaknį, tik jos visos sugedo arba išnyko. O hebrajų kalba – vienintelė, nepakitusi, ir todėl ja užrašyta Tora ir visos kitos knygos, iš kurių visa žmonija pamažu atskleidė savo dvasinius šaltinius.
Mes tiesiog nežinome šaknų, nežinome, koks bet kurios senosios kalbos teisingas ryšys su Kūrėju. Tačiau ryšys be abejo yra, kitaip nieko neišeitų. Be to, čia įsipainiojo mokslininkai ir savo protavimais, disertacijomis ir t. t. ėmė viską „laužyti“ remdamiesi savo galva. Ir čia, žinoma, iš pirminių visų kalbų šaltinių nieko neliko.
#245527

Iš 2019 m. sausio 6 d. pamokos rusų k.

 

Komentarų nėra

Mylimi Kūrėjo sūnūs

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

каббалист Михаэль ЛайтманNeįmanoma įsivaizduoti, kaip aukštesnioji jėga nori, laukia mūsų reakcijos, siekio, kad judėtume jos pasitikti iš apačios. Nėra žodžių tam perteikti. Šis ilgesys neišmatuojamas: jis ne 620 ar 600 000 kartų didesnis už žmogaus, jis begalinis.
Kai žmogus atskleidžia, kokios didelės jėgos veikia dvasiniame pasaulyje ir kaip Kūrėjas nori jo milijonus, milijardus kartų daugiau nei jis gali įsivaizduoti, o juolab Jo siekti, jį degina gėda jaučiant savo niekingumą.
Būtent dėl to Kūrėjas slepia save, ir ne dėl kokios kitos priežasties, kad galėtume kaip nors egzistuoti. Juk jeigu Jis atsikleistų, negalėtume netgi pajudėti iš gėdos, jausdami savo priešingumą ir nutolimą nuo Kūrėjo.
Todėl labai lėtai, po truputį atsiskleidžia kūriniams Kūrėjo meilės jėga ir Jo ištikimas rūpestis mumis, didžiulis Jo polinkis į mus. Mums reikia kaip nors pasistengti tai įsivaizduoti, juk mes, Bnei Baruch, nusipelnėme būti ypatingais, išrinktais Kūrėjo vaikais, kuriuos Jis myli ir artina prie Savęs. Iš visų kada nors gyvenusių šio pasaulio gyventojų mes Jam esame mylimiausi sūnūs.
#242083

Iš 2019 m. vasario 15 d. pokalbio per kongresą dykumoje „Kuriame bendrą chisaroną“

Komentarų nėra

Tu bė Švat – žmogaus pradžia

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманMatome, kad kai nėra ryšio su tikrąją dvasine šaknimi, ypatingos datos mūsų pasaulyje tampa vaikiškomis šventėmis. Taip ir Tu bė Švat (Švat mėnesio 15 d. – vert. past.) apsiribojama medžių sodinimu sode ar mieste. Tai, žinoma, nuostabu, tačiau toli nuo tikrosios prasmės.
Juk Tu bė Švat, Medžių naujieji metai – tai itin rimta data pagal savo dvasinę šaknį, nurodančią į žmogaus pradžią. Pasakyta, kad „žmogus tarsi medis lauke“.
Todėl dera tą dieną sodinti medžius, bet reikia dar ir pasirūpinti žmogaus ugdymu, kad išaugtų iš jo „medis, duodantis vaisius“. O tai reiškia, žmogaus, panašaus į Kūrėją, ugdymas.
Įdomu, kad visus darbus, kuriuos atliekame su medžiais, reikia atlikti ir su žmogumi. Kitaip, jo medis neduos vaisių arba jie bus kartūs, netinkami žmogui valgyti. Reikia atlikti 39 rūšių darbus, kad pasirūpintume žmogaus sielos augimu tarsi augančiu medžiu.
Tai ne šiaip medis lauke, o vaismedis, augantis Rojaus sode, juk jis augina mūsų sielą: ištaisytus gaunančius ir duodančius norus, kurie susijungia kartu į vieną vaisių. Ir tai dėl formavimo, aplinkos, terpės, be kurios medis neišaugs į gerą ir neneš vaisių.
Todėl žmogų lygina su medžiu lauke. Ir tai ne paprastas laukas, o palaimintas Kūrėjo. Kūrėjas laimina šį lauką priklausomai mūsų įdėtų pastangų rūpinantis medžiu, kitaip tariant, priklausomai nuo indėlio į aplinką.
Nesikišame į tai, kas medžio viduje, veikiame jį iš išorės. Rūpinantis medžiu išoriškai, jis ima nešti puikius, saldžius vaisius. Ir tai priklauso nuo aplinkos, nuo grupės, dešimtuko.
Reikia stengtis sukurti tokią aplinką, kuri taps palaimintu Kūrėjo lauku. Kitaip tariant, santykiai tarp draugų turi būti tokie, kad kiekvienas galėtų užtikrintai augti tinkamai, gerai, kad susijungtų draugėn ir neštų vieną bendrą vaisių – Rojaus sodo obuolį, ištaisytą sielą.
Todėl Tu bė Švat simbolizuoja visą dvasinį žmogaus darbą pradiniu etapu. Juk medis – tai, kas išauga iš negyvos dirvos. Jei organizuosime tinkamą aplinką, išorines sąlygas, tai sulauksime gyvo daigo, kuris virs medžiu, nešančiu vaisius, tinkamus žmogaus maistui.
#239906

Iš 2019 m. sausio 21 d. pamokos, skirtos šventei Tu bė Švat

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »