Klausimas: Į ką mums dabar vertėtų susikoncentruoti? Kur geriau nukreipti mūsų pastangas? Aš turiu omenyje ir platinimą, ir grupės veiklą.
Atsakymas: Grupės veikloje pastangos turi būti nukreiptos į mūsų sekmadieninius seminarus.
Likusiomis dienomis turi vykti kokie nors užsiėmimai. Matau, kad yra grupių, kurios užsiima labai rimtai, o užsiėmimai, iš esmės, sukurti ir nukreipti į vienijimąsi. Praktiškai visa mokymo medžiaga kalba apie tai. Netgi „Mokyme apie dešimt sfirų“ kalbama apie vienijimąsi, apie sielų tarpusavio ryšį. Viskas, kas ten aprašoma – tai tik sielų jungimasis į vieną bendrą sistemą.
Be to, pradėjome kurti kursus, rengiančius lektorius judėjimui „Tarpusavio laidavimas“, t. y. lektorius 99 proc. Tai bus seminarų, apvaliųjų stalų ir t. t. vadovai bei organizatoriai. Šiandienai jau yra paruošta apie 300 žmonių ir atvyksta nauji – ateina kita banga.
Mūsų šalyje pasiekėme tokį būvį, kai mus jau kviečia kaip nuolatinius auklėjimo lektorius, patarėjus į mokyklas, įmones, merijas ir kitas vietas.
Manau, kad per kelis mėnesius pasieksime, kad mūsų parengti specialistai galės įsidarbinti įvairiose organizacijose. Juk bet kuriuo atveju judame tokios būsenos link, kai nė vienas verslas negalės veikti, jeigu nebus iš vidaus perorganizuotas, ir žmonės kokiu nors būdu nebus teisingai sujungti tarpusavyje į mažytę integralią bendruomenę. Be šito niekas neveiks!

Iš virtualios 2012 m. gegužės 27 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui reikia mūsų

Lemiami metai

Pasaulio gydytojai

Video klipas rusų k.

Tyrimas (Emory universitetas Džordžijoje) parodė, kad skaitant galvos smegenys reaguoja į kvapų ir judesių aprašymą taip, tarsi jie būtų tikrovėje. Tariant žodžius, reiškiančius veiksmo procesą (pastumti, mesti, numesti, sudaužyti), motorinėje galvos smegenų zonoje, koordinuojančioje kūno judesius, pasireiškia aktyvumas. Smegenys nejaučia skirtumo, ar žmogus mato kažkokį procesą, ar apie jį skaito: kiekvienu atveju stimuliuojama ta pati neurologinė sritis.
Komentaras: Mes egzistuojame kaip amžini kūriniai amžinoje erdvėje, kurioje jaučiame fragmentus, atitinkančius mūsų išsivystymą. Kabala  sukurta, išvystyti mus iki lygmens, kai atskleisime visa, kas egzistuoja. Mums vystantis keičiasi mūsų savęs ir supančio pasaulio jautimas, kol viską jausime egzistuojant viename objekte – visa ko begalybėje. Dabar – perėjimo laikotarpis iš mūsų trimatės dimensijos (laikas-poslinkis-vieta-egzistencijos šaltinis) pajautimo į dešimtmatę (3 linijos, C”B ir kt.), o vėliau, ištaisymo pabaigoje – į neišmatuojamą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokios tautybės jūsų smegenys?

Akys mato daugiau nei protas

Protas nepriklauso nuo smegenų

Klausimas: Ką daryti su tais žmonėmis, kurie atsisako mokytis integralumo metodikos? Yra dvi formos: arba žmogus iš viso atsisako mokytis, arba po tam tikro užsiėmimų skaičiaus sako, kad jam neįdomu arba tai nepadeda.
Atsakymas: Aišku, kad reikia atsižvelgti į tokias reakcijas.
Manau, kad verta kaip nors ypatingai paskatinti, galbūt pasiūlyti lengvatų privačių įmonių vadovams, kad tai įpareigotų juos ir jų darbuotojus dalyvauti integracijos procese.
Be to, reikia įdiegti skatinimą žiniasklaidoje.
O svarbiausia – paveikti žmones pasitelkiant jų gimines ir vaikus. Žmogui labai svarbu, kaip jį vertina visuomenė, ypač – jo vaikai, artimieji, kaimynai. Būtina sukurti tokias sąlygas, kad jam imtų rūpėti aplinkinių nuomonė. Nepriklausomai nuo to, kaip atrodys: didvyris ar „balta varna“, jam tai turės didžiulės įtakos! Įsivaizduokite, kad vaikas, parėjęs iš mokyklos, pasakys tėvui: „Vasios tėtis gavo ordiną už mokymąsi. O tu?“ Tai neabejotinai paveiks tėvą.
Reikia labai subtiliai orientuoti visuomenę į naujas vertybes, kiekvieną žmogų įtraukiant į bendrą darbą.
Tad masiniai renginiai, kuriuose žmonėms bus demonstruojama bendradarbiavimo nauda ir skatinami pasižymėjusieji, pamažu atves kitus prie to, kad jiems bus nesmagu atsiskirti nuo integracijos proceso. Tai negreitas darbas, bet aplinka turi tapti tokia, kad tiesiog priverstų žmogų sekti paskui ją.
Greta skatinimo bus organizuojami aptarimai, diskusijos, įvairios pramoginės televizijos laidos, kuriose bus vaizduojamos įvairiausios, gal net komiškos situacijos: integracijos proceso dalyviai pasakos įdomius nutikimus ir visi gyvai juos aptarinės. Tai turi tapti pagrindine miestiečių gyvenimo dalimi.
Reikės ypatingų specialistų, gebančių visa tai įgyvendinti, paversti energija, tema, apie kurią sukasi diskusijos, aptarimai ir pan. Tai reiškia, kad miestiečius jungia bendri interesai.
Klausimas: Kaip nustatyti, kas nusipelnė skatinimo?
Atsakymas: Tai bus nustatoma konkrečioje vietoje. Bet iš esmės manau, kad žmonės bus skatinami bendru sutarimu.
Tarkime, 50 žmonių grupėje reikia išskirti penkis – jiems numatyta įteikti garbės raštus. „Žinoma, galbūt jų nusipelnė visi 50, bet kuriuos jūs laikote labiausiai vertais? Nuspręskime tai slaptu arba atviru balsavimu, tiesiog pakeldami rankas.“ Viską turi spręsti patys žmonės.
Yra tam tikrų kriterijų stropiems ir aktyviems dalyviams atrinkti.
Nemanau, kad juos reikia rūšiuoti būtent pagal pasiekimus moksle, labiau – pagal jų įsiliejimą į integracijos procesą, suteiktą pagalbą. Juk iš esmės viso proceso tikslas – susijungimas, visuomeninės aplinkos, bendros miesto dvasios pakeitimas, naujo bendrumo, naujos visuomenės atsiradimas! Taigi labai svarbus aktyvus žmonių dalyvavimas. Juk tarp jų yra tokių, kurie lengvai išmoksta ir žino medžiagą, bet yra pasyvūs. Kitaip tariant, lemiamas kriterijus yra aktyvumas.

Iš 2012 m. kovo 3 d. laidos „Eksperimentinis miestas: auklėjimas“

Kai kurioms mūsų grupėms sunku susieti kabalos mokslą ir laidavimą. Žmonės, atėję studijuoti kabalos, ir patys nenori mokytis laidavimo, jau nekalbant apie jo skleidimą pasauliui.
Tiesą sakant, aš juos suprantu. Aš ir pats atėjau pas Rabašą trisdešimt trejų, turėdamas mokslininko išsilavinimą, charakterį ir veiklą. Iki atvykimo į Izraelį nuo šešerių iki dvidešimt aštuonerių metų aš be pertraukos mokiausi ir net po to nuolat skaičiau mokslinę literatūrą. Tai skatino mano noras atskleisti Kūrėją – Jėgą, kuri viską valdo.
Ir štai iš Rabašo išgirdau apie meilę artimui kaip sau. Rusijoje šis principas buvo iškreiptas viršūnėlių naudai, tad man buvo labai nemalonu girdėti apie jį. Juk žodžiais apie meilę prisidengdavo visiški melagiai ir grobstytojai, elgdavęsi kaip tik atvirkščiai ir visus išnaudodavę asmeniniais tikslais. Labai sunku buvo apsiprasti su mintimi apie tai, kad šis principas slypi kabalos mokslo esmėje. Juk ji turi kalbėti apie pasaulių sistemos paslaptis, bet staiga – grįžta prie seno?
Tačiau aš pradėjau studijuoti vidinę sistemą: pasirodo, sudužęs noras tapo egoistiniu, ir kad grįžtume į Begalybės pasaulį, mums reikia ištaisyti savo egoizmą. Vadinasi –  reikia įnešti vidun tai, kas atrodo tolima, pamilti tai, kas atrodo nepakenčiama. Nepaisant savo dabartinio noro, nepaisant puikybės, geismų, ambicijų (garbės troškimo), reikia įveikti save, vis labiau paminti savo egoizmą, suartėjant su žmonėmis, kurių nekenti. Taip lipi dvasinių laiptų pakopomis…
Tik suvokęs esmę, viduje nustojau krūpčioti, išgirdęs žodžius apie meilę. Tai truko dvejus trejus metus ir nebuvo visai paprasta, turint omenyje didžiulį pasibjaurėjimą, kokį jaučiau iš pradžių. Man padėjo tai, kad studijavau sistemą ir jos dėsnius. Lygiai taip gydytojas žiūri į tyrimų rezultatus ar rentgeno nuotrauką. Tuomet supratau, iš kur šie žodžiai, supratau, kad jie nėra susiję su žmogiškosiomis ydomis ar šventais priesakais gyventi draugiškai.
Kalbama apie visų mūsų konfliktų šaltinį, apie tai, kas slypi Gamtos esmėje ir ką mes, neturėdami išeities, privalome įvykdyti. Štai kas mane įtikino.
Todėl šiandien būtina tai išaiškinti visiems mūsų draugams Izraelyje ir kitose šalyse, kad jie suprastų: platinimas tiems, kas nori mokytis kabalos mokslo, ir platesnis laidavimo skleidimas po visą pasaulį – tai ir yra išsitaisymas. Jeigu anksčiau kabalistas galėjo išsitaisyti pats arba su mokytoju, tai šiandien tai – neįmanoma.
Tai sakau ne aš – apie tai rašo Baal Sulamas: mes privalome veikti. Todėl nepasieksi vidinio išsitaisymo, jeigu nesukursi grupės. O kad grupė pradėtų gyventi ir judėti teisinga kryptimi, turi būti susietas su visu pasauliu, visomis jėgomis jam skleisdamas žinojimą apie šiuolaikinių problemų esmę ir jų sprendimo būdą. Be to, pirmajame etape šį žinojimą reikia platinti Izraelyje, kadangi Izraelio tauta turi tapti metodikos šaltiniu visam pasauliui.
Taip ir susidaro ratai: aplink tave – grupė, aplink grupę – Izraelis, aplink Izraelį – pasaulis. Jeigu neatsižvelgsi į visą šią sistemą, sėkmės nepasieksi, nepritrauksi grąžinančios į Šaltinį Šviesos. Kažkuria prasme yra būtina apimti viską. Tai kyla iš indų sudužimo, iš būtino išsitaisymo laiptų pakopomis ir iš šiuolaikinės epochos, apie kurią rašo Baal Sulamas. Žmonės, nenorintys to įgyvendinti, tiesiog neįsiklauso į tai, ką kalba mūsų dvasinis mokytojas.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lemiami metai

Kuo mes skiriamės

Palaikymas ir pavyzdys

Video klipas rusų kalba

Pranešimas: Indija, antra pagal gyventojų skaičių ir dešimta pagal ekonomikos apimtį pasaulio valstybė, susidūrė su situacija, kurią galima pavadinti ekonomine krize. Šalies BVP augimas labai sulėtėjo, šokiruodamas investuotojus ir analitikus, o rupija krito iki minimumo dolerio atžvilgiu.
Krizė Indijoje gali tapti naujos recesijos visame pasaulyje katalizatoriumi. Kinijos padėtis taip pat nedžiugina: pramonės gamybos indeksas gegužės mėnesį nukrito ir artimiausiu metu reikia laukti visos ekonomikos smukimo. Lygiagrečiai blogėja padėtis Europoje. Graikija – ant bankroto ribos, Ispanija artėja prie bankroto. Europos politikai, kaip ir anksčiau, negali sukurti kovos su krize strategijos. Bet kokiu atveju euro zonai gresia recesija, o problemos atidedamos spręsti ilgam laikui ir kaupiasi toliau.
Indija yra viena iš didžiausių pasaulio importuotojų ir jos susilpnėjimas patrauks paskui save JAV, Kiniją, ES ir naftos eksportuotojus. Domino efektas suveiks dar iki 2012 metų pabaigos. Tokiomis aplinkybėmis biržų griūtys ir viso pasaulio kritimas į pakartotinę recesiją yra labiau negu tikėtinas.
Komentaras: Man ypač patiko viena frazė: „Europos politikai, kaip ir anksčiau, negali sukurti kovos su krize strategijos“. O jie ir nepajėgūs to padaryti, todėl ir nesuprantamos žmonių, kurie to tikisi, viltys! Problemos neišspręsime veikdami savo prigimties rėmuose, remdamiesi protu ir mokslais, nes ji kilo dėl mūsų prigimties krizės – dėl egoizmo. O jį ištaisyti galima tik integraliuoju auklėjimu, kurį siūlo kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi – už susijungimą, o kaip?

Eksperto nusivylimas…

Atlygis už krizę: Graikijoje kyla nacionalistinės nuotaikos

Klausimas: Jeigu aš jau jaučiu Kūrėjo svarbą, tai ką turiu padaryti, kad su Juo susivienyčiau?
Atsakymas: Mumyse be perstojo vyksta kova dėl to, kas valdys: Kūrėjas ar Faraonas, mūsų pačių egoizmas. Bet jeigu žmogus jau jaučia Kūrėjo didingumą, tai daugiau jam nėra apie ką klausinėti. Jis darys viską, kas tik įmanoma, kad nuolat augintų šį didingumo jausmą. Tada jo noras mėgautis visiškai persijungs į darbą dėl Kūrėjo, jis išsilaisvins nuo rūpinimosi savimi.
Jeigu davimą laikau svarbiu, tai iškart randu įvairių galimybių dirbti dėl jo, ir man nekyla klausimų, ką daryti. Svarbos pojūtis atveria man visus kelius ir priemones.
Nes iki tol egoizmas mane laikė sukaustęs, dirbau tik jam. Kiek vietoje mano egoizmo atsiskleidžia Kūrėjo svarba, tiek aš jau galiu dirbti Jam.
Viską lemia žmogaus noras, kūrinio medžiaga. Šis noras sugeba dirbti tik dėl to, ką laiko svarbiu. Todėl mums svarbiausia išsiaiškinti, kas svarbiausia: senas ir kvailas karalius, kurio valdose mes gimėme, ar protingas ir vargšas vaikas – tai yra davimo noras ir Kūrėjo didingumo pojūtis, kurį galime savyje išauginti.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ieškant tvirto pagrindo

Laiptai, vedantys į savąją gelmę

Kur ieškoti Kūrėjo?

Klausimas: Kaip turėtų susipažinti visiškai svetimi žmonės integraliojo mokymo grupėje?
Atsakymas: Tegu atsisėda rateliu kaip maži vaikai, be to – taip arti, kad beveik liestų vienas kitą. Tegu kartais laikosi už rankų, kad geriau jaustų vienas kitą.
Žinome, kad žmonės intuityviai nori išsaugoti tam tikrą atstumą tarp savęs – tai jų saugumo zona. Turime kažokiu būdu juos artimai supažindinti, kaip gyvūnai apsiuostyti. Mes suprantame, kad psichologiškai tai labai svarbu bendraujant grupėje.
Jie turi pasijusti kaip vientisa komanda, atakuojanti prasiskverbimą į Aukštesnįjį pasaulį, kai ką visiškai išskirtinio, iki šiol nepažįstamo, tačiau tai keri, traukia, atrodo saugu. Tai lyg kelionė, kurioje nuolat susiduriate su kažkuo netikėta.
Turiu omenyje ne grupinę išvyką į užsienį, o žygį į mišką ar kalnus, kur staiga sutinkate nežinomą gentį, matote keistą nepažįstamo žvėries pėdsaką ar pajuntate kažkieno žvilgsnį, lyg kažkas jus sektų…
Tai iš tikrųjų labai viliojanti, kerinti kelionė, netgi, sakyčiau – atradimas, laukiantis jūsų, ir jūs turite susipažinti vienas su kitu.
Žmonės, kurie vyksta į bendrą turą užsienyje, neprivalo būti pažįstami, jie turi tvarkaraštį: tai jūsų autobusas, pasisukite į kairę, pasisukite į dešinę, pažiūrėkite ten, pažiūrėkite šen.
O jei žmonės lipa į kalnus ar išplaukia ant plaustų kalnų upeliais, tenka parinkti visą komandą, psichologiškai derinti vieną prie kito.
Psichologinis grupės suderinamumas turi būti plnuojamas: neturi būti kažkas vargšas, o kažkas – turtuolis. Žmonės turi daugiau mažiau būti panašaus lygio, išsilavinimo, mentaliteto, suprasti vienas kitą.
Kai susiformuos homogeninės grupės, kurios eis pirmyn ir sutinkamai su savo pasiekimais jaus kažką naujo savo išvystytu šeštuoju jausmu, bus galima kalbėti apie skirtingų grupių sujungimą. Jos jau supras viena kitą, bus aukščiau mūsų pasaulio, visų jo sąlygotumų, jau galės lengvai bendrauti su žmonėmis, kurie materialiame lygmenyje labai nutolę, kadangi jaus artumą kitame lygmenyje, tokie žmonės galės legvai kooperuotis.
Visi pratimai, kuriuos žmonės atlieka pradiniame etape, turi pdėti jiems įsisamoninti pasitikėjimą vienas kitu: „Aš jumis visais pasitikiu, mes visi vienas kitu pasitikime“. Dar nekalbame apie tarpusavio laidavimą, apie tai, kad „vienas už visus ir visi už vieną“, bet jau kalbame apie tam tikrą judėjimą pirmyn.
Mes ruošiamės į ypatingą kerinčią kelionę, kuri tęsis, pradedant esama akimirka ir toliau, priklausomai nuo mūsų susijungimo laipsnio. Štai šiek tiek susijungėme – ir pajudėjome pirmyn, dar šiek tiek – ir dar pirmyn.
Įsivaizduokite, kad sėdate į vežimėlį, kuris varomas ne varikliu, ne elektros srove, o mūsų susijungimu: šiek tiek susijungėme – pajudėjome pirmyn, dar susijungėme – dar pajudėjome. Nustojome jungtis – pasirodo dinozauras (kaip filme „Jūros periodo parkas“), – mums tiesiog būtina jungtis ir judėti pirmyn.
Štai į tokią kelionę iškeliaujame. Kartu tai darome geranoriškai, suprasdami, kad tik tokiu būdu, įvairiai veikiami, taip pat ir neigiamais postūmiais, pasieksime tikslui būtiną susijungimą. O tikslas – visiška harmonija su gamta, naujo egzistavimo lygmens atskleidimas: amžino, nesibaigiančio, tobulo, harmoningo. Tačiau tai jau nebe Jūros parko, o taip sakant, būsimas priodas.
Taigi, kiekvienas užsiėmimas, kiekvienas veiksmas, kiekvienas pratimas turi skatinti ne individualų, o bendrą jungimąsi, įsijungimą, pasitikėjimą, supratimą. Paliekam viską, kas žemiška, kuo toliau ir kartu judame bendro tikslo link.
Kalbame tik apie tai, kas bendra, kas mus vienija. Ir, atvirkščiai, tai, kas skiria, atmetam ir paliekam kažkur už savęs – tai mums nereikalinga. Mes jokiu būdu nenorime prisiminti, kas buvo vakar, tuo labiau – užvakar. Galvojame tik apie tai, kaip iš šiandienos pereiti į rytdieną.
Apskritai, grupėje turi nuolat egzistuoti tokia psichologinė nuotaika, tada žmonės taps visiškai kitokie. Jiems nebus baisu atsiskleisti, todėl kad visa praeitis liko kažkur toli. Tada jie žais su ja. Jie supras, kad visa, kas buvo – nustatymai, kuriuos parinko ne jie patys, o gamtos programa.
Jie galės labai lengvai bendrauti, kadangi viską iš šiandienos, o tuo labiau rytdienos išgyvena kartu. Ir tai – ne asmeninis kiekvieno išgyvenimas, o tai, ką dabar jie kartu atskleidžia savo bendrame inde.
Įsivaizduokite vientisą organizmą, kuris pasakoja apie tą patį įvykį taip, kaip tai jaučia rankos, kojos, akys, ausys ir t. t. Taip ir jie svarstys vieną vienintelį įspūdį kiekvienas pagal savo pojūčius. Tada jie lygina tarp savęs šiuos pojūčius ir bando susijungti taip, kad pajustų šį įvykį vienu metu, visumoje, bendruose pojūčiuose. Galiausiai aš visiškai tiksliai jaučiu visus kaip vieną bendrą visumą, o tada ir kaip kažką vientiso virš mūsų.
Tai įprasti psichologiniai pratimai. Galbūt jie menkai aprašyti psichologijoje, bet aš manau, kad čia nėra nieko ypatingo. Tai tiesiog tolimesnis grynai psichologinės žmogaus esmės vystymasis.

Iš 2012 m. vasario 28 d. pokalbio Nr. 17 apie integralųjį auklėjimą

Pranešimas. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra Graikijoje: odos spalva ar tautybė vis dažniau tampa agresijos priežastimi, padažnėjo atvejų, kai migrantus užpuola jauni graikai. Visko priežastis – finansų krizė.
Finansų krizė sukuria įtemptą socialinę atmosferą ir vis dažniau galima išgirsti ksenofobinių šūkių. Graikija – pagrindiniai ES vartai tūkstančiams pabėgėlių iš Afganistano, Pakistano, Irano ir Sirijos. 9 iš 10-ies migrantų į ES patenka per Graikiją. Briuselis jau ne kartą ragino Atėnus spręsti šią problemą, o Prancūzija ir Vokietija grasino atnaujinti pasienio kontrolę.
Komentaras: Nacistinių organizacijų ir partijų augimas tampa įprastas. Viskas vyksta pagal kabalistinį scenarijų, tiesa,  pagal blogąjį jo variantą – kančių keliu, o ne Šviesos, supanašėjimo su Šviesa keliu, per žmonijos auklėjimą integracijos ir vienijimosi link.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar Europa linki sau mirties?

Norvegijos pamoka

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?