Klausimas. Ar leidžia kabala žmogui tapti laimingam? Kaip tai vyksta?
Atsakymas. Nuo pat vaikystės žmogus užduoda klausimus apie gyvenimo prasmę, kol jam pradeda vystytis hormonai. Paskui jis apie juos pamiršta. Bet laikui bėgant tie klausimai vėl kyla ir žmogus jau ieško į juos atsakymo.
Šiais laikais tokių žmonių yra daug. Mes tai matome pagal augantį skaičių tų, kurie puola į depresiją ar narkotikais slopina atsakymų į kankinančius klausimus nebuvimą. Šiandien tokie žmonės sudaro daugiau nei pusę žemės gyventojų. Daugybė žemės gyventojų vartoja tabletes nuo depresijos.
Todėl žmonėms laikas sužinoti, kad atsakymus į jų klausimus suteikia kabalos mokslas. Tai tikslūs atsakymai, kuriuos jie patys atskleidžia ir suvokia kaip pasaulio ir gamtos pažinimą. Be to, atsakymai sutampa su klausimais ne tik grynai protiškai, žmonės mato, kaip tai veikia pojūčius ir atskleidžiant pasaulį.
Prie to mums reikia atvesti žmones ir suteikti jiems galimybę ne tik suvokti pasaulį, bet ir jį pakeisti, pakeisti save, nuvesti save ir pasaulį į teisingą sąsają, suteikiančią laimę, komfortą, harmoniją ir pusiausvyrą tarp žmogaus ir supančio pasaulio.
Čia į pagalbą ateina kabalos mokslas, kuris paaiškina, kaip sukurta gamta ir ką galima pakeisti žmoguje, kad pasiektume harmonijos su ja ir egzistuotume mūsų pasaulyje absoliučios pusiausvyros būsenoje. Juk pusiausvyra – tai ir yra laimė.

Iš 2014 m. gruodžio 25 d. pokalbio pagal temą „Naujieji metai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur rasti laiko laimei?

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Nelaimingas išminčius

Klausimas. Jeigu politikai ginčijasi ne tik todėl, kad įveiktų vienas kitą per rinkimus, bet iš tiesų jų požiūriai ir programos skiriasi, kas padės jiems susivienyti ir dirbti visuomenės labui?
Atsakymas. Susivienyti jie gali dėl labai iškilaus tikslo, kurį galima pasiekti tik susivienijus. Tarkime, mes, dvidešimt žmonių, sudarome vyriausybę, bet kiekvienas tempiame antklodę į save. Staiga sužinome, kad galima gauti šimtą milijonų dolerių, kurie padės mums įvykdyti visas programas. Tačiau tam mes turime susivienyti. Kaip jūs galvojate, ar verta tai daryti?
Klausimas. Ką reiškia „susivienyti“?
Atsakymas. Susivienyti – tai bent jau nekenkti vienas kitam. Kiekvienas politikas turi savo programą, bet įsivaizduokite, kad kažkas iš šalies pasiūlo jiems pasakišką apdovanojimą, milijardus dolerių, su sąlyga, kad jie nutrauks tarpusavio ginčus ir kartu vykdys jo programą.
Klausimas. Kas gi tas turtuolis, kuris gali pateikti tokį pasiūlymą vyriausybei?
Atsakymas. Tai Kūrėjas, aukščiausioji gamtos jėga, kūrinijos programa, kuri yra aukščiau mūsų. Vienydamiesi šios programos principu, mes pasiekiame kitą gyvenimo lygmenį. Tačiau ši programa nesuderinama su jokiais egoistiniais politikų planais ir žaidimais.
Niekam iš jų ši programa nežinoma ir kiekvienas nori, kaip dažnai atsitinka, patraukti kitus į savo pusę. Todėl nė viena programa nėra sėkminga, kaip matome iš ankstesnių vyriausybių. Padėtis vis labiau blogės.
Ir tada atsiskleidžia Kūrėjas, aukščiausioji gamtos jėga, kuri pareiškia: „Atėjo laikas sustoti. Aš perku šią vyriausybę! Aš duodu jums tikslą, kurį galima pasiekti tik susivienijus, ir pažadu jums atlygį, kuris išpildys visus jūsų poreikius. Tik įvykdykite mano programą.“
Klausimas. Jeigu mūsų nuomonės skiriasi, kodėl mes staiga susitaikysime?
Atsakymas. Tyrinėdami gamtą mes matome, kad turime susivienyti į vieną integralų, globalų mechanizmą, suartėti ir papildyti vienas kitą. T. y. mes turime veikti kartu, kaip vieno kūno dalys, kurios dirba harmonijoje, tada kūnas sveikas ir gyvena. Taip mes turime veikti žmonių visuomenėje, vienytis, o ne kenkti vienas kitam. Priešingai, mums reikia paminti savo egoizmą ir vienytis virš jo.
Tai nėra lengva, tam reikalingas naujas švietimas, darbas su savimi. Tačiau atlygį už tai gausime milžinišką. Juk niekam nekyla abejonių, kad jokia vyriausybė nesugebės pagerinti liaudies gyvenimo, sustiprinti valstybės ir visuomenės. Bus vis blogiau – tai labai aiški tendencija.
Sustabdyti šį kritimą galima tik su sąlyga, kad mes gausime naują švietimą, kuris leis kiekvienam iš mūsų tapti teigiamu visuomenės elementu. Ne taip, kaip dabar, kai kiekvienas nori pasiekti viršūnę lipdamas per kitų galvas.
Klausimas. Kalbama apie pakitusius žmonių santykius visuomenėje?
Atsakymas. Taip, bet žmogus tai daro ne be atlygio. Mainais jis atskleidžia Kūrėją, Begalinį pasaulį, amžiną ir tobulą gyvenimą, kurį pradeda jausti gyvendamas čia, mūsų pasaulyje. Jis pamažu pakyla į dvasinio gyvenimo pakopą, jausdamas save amžino gyvenimo tėkmėje.
Tai atpalaiduoja mus nuo visų problemų. Mes pakylame į tokį lygmenį, kur nėra tarpusavio barnių, vienas kito stumdymo kaip šiame vaikų darželyje. Mes pakylame virš šių pirkimo ir pardavimo santykių į ištaisytą visuomenę, ištaisytą gyvenimą net ne mūsų pasaulyje.
Juk išsitaisymas mūsų pasaulyje – tai tik priemonė, dėl kurios šis pasaulis per mūsų susivienijimą pradės kilti į dvasinių vertybių pasaulį. Dvasinės vertybės – tai meilė artimui kaip sau.

Iš 2014 m. gruodžio 23 d. pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Visi žmonės pagal savo prigimtį yra skirtingi. Kažkas protingas ir apsukrus, o kažkas tingus ir riboto proto. Bręstant šios savybės pasireiškia vis stipriau ir galiausiai vieni pasiekia didelės materialios sėkmės, o kitiems neužtenka maisto. Pati Gamta sukūrė visuomenėje tokius skirtumus. Tai tikrovė. Kaip turėtų elgtis pretenduojantieji į „socialiai pažangius“, atsižvelgiant į silpniausius visuomenės sluoksnius? Juk gamtoje silpni ir suluošinti negauna „kompensacijos“. Ar turi visuomenė palaikyti atsilikusius savo narius ir garantuoti jiems minimalų priimtiną pragyvenimo lygį?
Atsakymas. Taip.
Apskritai, mes turime visiškai kitaip elgtis su žmonėmis. Reikia juos integruoti į ypatingą švietimo sistemą, kuri gerina socialinius santykius, taip, kad jie rūpintųsi visa visuomene, jos klestėjimu ir sveikata, socialine vienybe, visuotiniais tarpusavio santykiais ir atsakomybe už vienas kitą.
Šalies vadovybė turi organizuoti tokią sistemą. Šis mokymas nebus ribojamas laiko – juk egoizmas verda žmoguje vis stipriau, ir jo tamsėjančius debesis reikia nuolatos subalansuoti atitinkamai lavinant žmones.
Tokiu būdu, jei žmogus nuolatos tobulėja būdamas visuomenėje, kuri daro jam spaudimą ir reikalauja prasmingo, suvokto, tikslingo, naudingo dalyvavimo socialiniame gyvenime, tai kiekvienas turi būti aprūpintas minimaliu pragyvenimo lygiu.
Klausimas. Kas sudarys šį minimumą? Kaip atrodo mano gyvenimas, jei man moka tokią pašalpą?
Atsakymas. Aš gaunu pakankamą paramą, kad išlaikyčiau šeimą, suteikčiau vaikams išsilavinimą ir pastatyčiau juos ant kojų. Apskritai, gyvenu oriai, gerai socialiai aprūpintas. Tai man priklauso – juk aš visuomenės narys, rūpinuosi visuomene ir jos vystymusi.
Galbūt kažkas dėl negalios gali tik sėdėti kokiame sandėlyje ir išdavinėti darbo instrumentus arba atlikti kitą fizinį ar nesunkų protinį darbą. Visuomenė jį ten įdarbina, kur jis bus naudingas. Be to, jis įgyja išsilavinimą, ugdo vaikus. Už visa tai žmogus gauna „minimalų uždarbį“, tačiau šis minimumas iš tikrųjų patenkina jo poreikius ir užtikrina orų gyvenimą jo šeimai.
Dabar įsivaizduokime, kad kaimynystėje su juo gyvena išsilavinęs, klestintis, gerai gyvenantis specialistas. Jis labai naudingas visuomenei, jis kuria naujus įrenginius ir technologijas arba veda didžiulę prekybą. Savo darbui jis gauna viską, kas reikalinga. Bet namams, šeimai – argi jam reikia ko nors daugiau, palyginti su kukliu kaimynu?
Klausimas. Tokios socialinės sistemos žmonija dar niekada nekūrė. Juk mes, pagal savo prigimtį, norime daugiau.
Atsakymas. Būtent tai ir yra kompensuojama – masyviu, nuolatiniu, visur viešpataujančiu ir teisingai viską sustatančiu į vietas mokslu. Dėl to mes pasiekiame visuotinę lygybę – ne tą priverstinę lygiavą, kuri jau save diskreditavo praėjusiame amžiuje, o tokią lygybę, kai kiekvienas turi viską, kad oriai gyventų ir užtikrintų gerą, laimingą ir klestintį gyvenimą savo vaikams.
O visus kitus egoistinius proveržius, tokius kaip pavydas, aistra, garbės troškimas ir t. t., žmogus taip pat įgyvendins, bet jau visuomenės labui. Pati aplinka, sveika socialinė atmosfera įpareigos jį veikti tokiu būdu. Žmogui tiesiog bus gėda išsiskirti per dideliais reikalavimais, tarsi tai darydamas jis atvirai apvaginėtų kitus.
Kartoju: tokioje visuomenėje kiekvienas aprūpina sau orų gyvenimą, garantuoja savo vaikams asmeninį ir profesionalų vystymąsi, bet vertina save ne pagal turtus, ne pagal žinomumą, ne pagal pranašumą prieš kitus, o būtent pagal indėlį į visuomenę. Ir apskritai, visuomenė palaiko vieningą gyvenimo lygį.

Iš 2014 m. gruodžio 23 d. 480-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapsime lygūs, jeigu esame skirtingi?

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Klausimas. Ką mums reikia ištaisyti savo tikrovėje?
Atsakymas. Kūrinys – tai noras mėgautis, kuris yra už Kūrėjo, noro duoti ribų. Mes specialiai sukurti taip, kad galėtume atskleisti savo būsenos varganumą, priklausomybę nuo noro duoti, ribotumą, ir atrandame, kad negalime nė akimirkos išgyventi neprisišlieję prie noro duoti.
Tas ribotumas skatina mus pasiekti norą duoti ir tapti tokiais kaip jis. Juk mes atskleidžiame savo būsenos netobulumą, nuolatinį kažko poreikį, visišką priklausomybę ir ribotumą. Kol gauname Šviesą, tol jaučiame, kad gyvename, bet kai tik nustojame ją gavę, mums darosi vis blogiau iki pat mirties pojūčio.
Jeigu mes, būdami gyvūninėje pakopoje, liaujamės gavę davimo jėgą, mūsų kūnas miršta. Tiesiog esame visiškai priklausomi nuo davimo jėgos. Tai mums yra stimulas esant gyvūninėje pakopoje pareikalauti aukštesnės jėgos atskleidimo: išsiaiškinti, nuo ko priklauso mūsų fizinis kūnas.
Taip mes sužinome, kad fizinis kūnas priklauso nuo aukštesnės pakopos ir pradedame ieškoti šios davimo jėgos.
Per visą savo istoriją žmonija vystosi ir mums atrodo, kad šis vystymasis veda mus gėrio, geresnės būsenos link. Bet taip nėra. Vystymasis turi mus atvesti prie išvados, kad esame riboti.
Kuo labiau vystomės, tuo ribotesni, niekingesni, netobulesni jaučiamės. Ir tai veda mane prie būtinybės pasiekti kažkokią aukštesnę būseną, aukščiau manęs esančią pakopą, nuo kurios šiuo metu priklausau. Todėl žmogus ateina į kabalą su klausimu: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ Šis klausimas stumia jį į priekį ir verčia išsiaiškinti, kam jis gyvena, kur gyvenimo paslaptis, jo esmė. Jis turi visas materialines gėrybes, bet jeigu gyvenimas be jokio tikslo, naudos, tai kam jis reikalingas?
Remiantis statistika, šiuolaikiniame pasaulyje labai paplitusi depresija, narkotikai. Jau ne vienetai, o daugybė žmonių užduoda klausimą apie gyvenimo prasmę ir negali rasti atsakymo. Tai vienas iš požymių, kad kabalos mokslas gali atsiskleisti. Juk neįmanoma gauti atsakymo į klausimą, kam mes gyvename, jeigu neatskleisi, kad gyvenimas turi tęsinį!

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo iliuzijos į tobulybę

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Šviesos gavimo mokslas

Iš Baal Sulamo straipsnio „Kabalos mokslo esmė“: Kas yra kabalos mokslas? Iš esmės, kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas,  t. y. visą gamtą apimančios Aukštesniosios davimo jėgos atskleidimas,  visais keliais per visas Jo savybes bei pasireiškimus, kurie atsiskleidžia pasauliuose ir bus atskleisti ateityje, visais būdais, kuriuos iki visų kartų pabaigos galima kartais pasitelkti, kad Jį surastume.“
Yra keli kabalos mokslo apibrėžimai, bet visi teigia, kad šis mokslas moko žmogų atskleisti Aukštesniąją jėgą, vienintelę gamtos jėgą. Aukštesniąja ji vadinama todėl, kad joje yra visos kitos gamtos jėgos. Tai bendroji jėga, kurioje yra visa gamta su viskuo, kas joje egzistuoja.
Kabala žmogui atskleidžia Aukštesniąją sistemą, bendrąją jėgą su visomis apraiškomis ir poveikiu visiems, esantiems žemiau bei jai pavaldiems.
Tik reikia atskirti tą jėgos dalį, kuri mus veikia ir kurią galime atskleisti, nuo tos dalies, kuri su mumis nesusijusi. Mes net nežinome, kas vyksta kitoje, ne mūsų, tikrovėje.
Taigi, kabala – tai praktinis mokslas, tarsi fizika, chemija ir kiti gamtos mokslai. Todėl, jos padedami, galime atskleisti tik tai, kas mums pasiekiama. Tikrovės, kurios nejaučiame, negalime aprašyti jokiais žodžiais.
Gali būti, kad Aukštesniojoje jėgoje taip pat yra kažkas, ko neturime, nejaučiame. Bet mes suvokiame tik savo norų, pojūčių viduje, savo induose (kelim).
Kabala mumyse vysto naujus suvokimo organus, papildančius penkis kūno jutimo organus, kuriuos turime nuo gimimo: regėjimo, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo. Šiuos penkis jutimo organus galima pavadinti gyvūniniais, juk jie priklauso gyvūniniam lygmeniui, kuriame egzistuoja mūsų fizinis kūnas.
Tačiau be jų galime išvystyti papildomus suvokimo organus, kurie vadinasi: Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut. Šie organai skirti ne informacijos gavimui ir įsisavinimui, o davimui.
Davimo jėga su mumis apskritai neturi nieko bendro ir yra mums nesuvokiama. Vis dėlto, galime savyje tokią savybę išvystyti, gauti ją iš aukščiau, tada įgysime antrą – davimo jėgą, kuri papildys gavimo jėgą.
Davimo jėga, iš esmės, yra Aukštesnioji jėga. Šią Aukštesniąją davimo jėgą perimame iš Kūrėjo ir gauname galimybę dirbti su dviem jėgomis. Dėl antrosios jėgos galime tapti panašūs į Kūrėją, taip pat suprasti, pajausti, atskleisti tikrovę davimo savybėje. Toks ir yra kabalos mokslo tikslas.
O tuomet pakylame virš negyvosios, augalinės ir gyvūninės pakopų, kurias išvystėme šiame pasaulyje, į kitą pakopą, vadinamą būsimuoju pasauliu. Įgydami davimo savybę, gauname naują tikrovės suvokimą altruistinėje savybėje, būsimąjį pasaulį.
Ši galimybė suteikta tiems žmonėms, kurie nori to pasiekti. Galų gale, ir visa žmonija turi pasiekti tokią būseną, kai kiekvienas, dar būdamas gyvas, pamatys savo būsimąjį pasaulį. Tada žmogus pajaus viską, kas tik gali įvykti visoje tobuloje tikrovėje.
Todėl Baal Sulamas ir rašo, kad „kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas,  t. y. visą gamtą apimančios aukštesniosios davimo jėgos atskleidimas,  visais keliais per visas Jo savybes bei pasireiškimus, kurie atsiskleidžia pasauliuose ir bus atskleisti ateityje, visais būdais, kuriuos iki visų kartų pabaigos galima kartais pasitelkti, kad Jį surastume.“
Kiekvienas, nors šiek tiek jaučiantis tam potraukį, turi galimybę atskleisti visus pasaulius visais įmanomais būdais, už laiko, judėjimo, erdvės ribų, virš visų apribojimų. Juk davimo jėgai negalioja jokie apribojimai.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Šviesos gavimo mokslas

Kabalos mokslo pranašumai

Klausimas. Šiandien vyksta siaubingas konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos. Lugansko ir Donecko gyventojams iškilo klausimas, ar ginti savo žemę iš paskutiniųjų, per milžiniškus praradimus, ar imtis kitų veiksmų? Koks kabalos požiūris į šią problemą?
Atsakymas. Deja, visi konfliktai pasaulyje yra susiję su mumis. Paprastai jie kaupiasi ir atsisuka į mus, nes esame vienintelė jėga, galinti subalansuoti viską, kas yra neigiama ir teigiama pasaulyje, tačiau šito nedarome.
Todėl ir Luganskas, ir Doneckas, ir Gazos ruožas, ir bet kokie konfliktai šeimoje ar kur kitur, surišti į vieną mazgą.
Viskas, pradedant nuo mažų konfliktų, kurie kyla mūsų organizme kaip įvairios ligos, ir baigiant sumaištimi žmonių visuomenėje visais lygiais: ekonomikos, politikos, dvasiniu,  šeimos –  vienos sistemos dalys. Tą sistemą gali subalansuoti tik žydų tauta, jei pradės teisingai vienytis tarpusavyje pagal kabalos metodiką.
Todėl aš negaliu pasakyti nieko gero apie Donecką ir Luganską, kol nesiimsime atsakomybės už šį reikalą.
Komentaras. Jus gali suprasti taip, kad reikalingas žydų desantas, kuris įves tvarką?
Atsakymas. Ne, nereikia jokio desanto! Tiesiog žydų tautai reikia prieiti prie tarpusavio sutarimo, prie teisingų santykių vienas su kitu – prie to, ko iš mūsų reikalauja tikroji Tora. Ir tai – visų pirmiausia. Mes, žydai, na ir visas pasaulis, esame ant kritinių įvykių slenksčio, todėl negaliu nutylėti ir suteikti žmonėms vilties, kad viskas kažkaip išsispręs savaime.
Mūsų Akademijos studentai – labai skirtingi žmonės, ne tik žydai. Jie irgi gali būti kabalos dvasios skleidėjais. Kitaip tariant, taiką į Ukrainos teritoriją atneš ne tik žydų tauta, bet ir ukrainietis, studijuojantis kabalą.

Iš 2014 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Ypatinga nuomonė“

Klausimas. Tarkime, jūs – futbolo treneris. Kuri nors futbolo komanda kviečia jus vienus metus padirbėti ir padėti jai tapti geriausia komanda. Ką jūs, kaip treneris, galite patarti grupinės psichologijos srityje?
Atsakymas. Mano sąlyga: aš reikalauju 50 milijonų dolerių! Tai iš karto sukuria įtampą: kodėl tiek daug? Kokie jo ketinimai? Aš niekam nesakau, kad paskutiniu momentu grąžinsiu jiems pinigus. Tegul visi jaučia įtampą. Jie iš karto mato, kad esu toks pat kaip jie: mane domina pinigai, garbė, valdžia. Tegul į mane žiūri kaip į visus kitus.
Klausimas. Dabar įsivaizduokime, kaip atrodo jūsų kasdienis darbas. Vakare komandos varžybos. Kaip joms ruošiatės?
Atsakymas. Prieš treniruotę, mankštą, varžybas – prieš bet kurį grupinį veiksmą – turi būti valandos seminaras. Dabar mes kalbame apie tai, kaip suformuoti tokią komandą, kurioje kiekvienas negalvodamas reaguotų į kitų judesius. Tokiu būdu kiekvieną dieną mes vienijamės vis stipriau ir stipriau, formuodami ryšį virš atgrasumo.
Juk tarp mūsų pradžioje yra atgrasumas: varžymasis, nesutarimas, pavydas, valdžios ir garbės siekis. Vienas iš mūsų įmušė du įvarčius, o aš nė vieno, jis gaus milijoną, o aš ne, ir t. t. Tačiau dabar mes kalbame kitaip. Visų pirma kalbame apie tai, kad uždirbame vienodai – nei daugiau, nei mažiau, formuojame vieningą grupę. Kiekvieno asmeninių išskaičiavimų nelaidojame, bet formuojame ryšį virš jų.
Tai ilgas treniruočių, sudarytų iš daugybės veiksmų, procesas. Galiausiai jiems tampa svarbus pats tarpusavio ryšio vienoje visumoje pajutimas. Tada žaidimas tampa tik priemone. Pasiekiame pageidaujamą rezultatą: einame žaisti ne dėl paties žaidimo, o dėl bendros harmonijos ir vienybės pajutimo. Tarp mūsų nėra skirtumo, esame kaip vienas debesis, kaip vienas organizmas su viena širdimi.
Publika taip pat įsitraukia į veiksmą, kaip vandens sūkurys susivienija su komanda ir žaidimą jaučia kaip gyvenimą. Įprastame futbole, kuriame nėra nieko daugiau, išskyrus varžymąsi, žmonės randa naują gyvenimą!
Klausimas. Kaip aš turiu reaguoti į situaciją, kurioje komandos draugas turėjo perduoti kamuolį man, o šito nepadarė ir pats atakavo vartus?
Atsakymas. Tuo momentu turi susilaikyti, įveikti savo pasipiktinimą. Tu tęsi žaidimą su juo visiškoje harmonijoje, tarytum jis 100 proc. teisus. Tuo momentu sau sakai, kad akivaizdu, jog neteisingai supratai jo veiksmus. Gali būti, kad nematei visos situacijos.
Elgiesi su juo kaip su vaiku. Tarkime, tavo vaikas nori padėti mamai suplauti indus ir plaudamas sudaužo lėkštę. Tu jam atleidi, nes jis norėjo pasielgti gerai.
Klausimas. Atrodo, kad tai labai aukšta būsena, kuri reikalauja pakeisti suvokimą.
Atsakymas. Teisingai. Šioje situacijoje svarbu suvokti atsakomybės dydį. Dabar futbolininkai lengvai pereina iš vienos komandos į kitą. Tačiau, pakilę iki dvasinio atlygio, nė vienas iš jų nenorės ir negalės palikti savo draugų.
Gali būti, kad jie mums priekaištaus, nes, viena vertus, įgijo gyvenimą, kita vertus, savo profesijoje nebegali dirbti su kitais žmonėmis. Šio pasaulio žaidimo taisyklės dažnai nepalieka mums pasirinkimo. Tačiau mūsų jėgoms jas pakeisti.

Iš 2014 m. sausio 26 d. 249-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Mūsų pasaulis padalintas į keturias kategorijas: negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogaus lygmuo (ne jo materialusis įsikūnijimas, o dvasinė sfera). Kuo gi mes skiriamės nuo gyvūnų? – Savo vidine esme, vidine raida, bet fiziologiškai priklausome tam pačiam gyvūnų pasauliui.
Todėl mums reikia išeiti už laiko, judėjimo ir erdvės sąvokų (priklausančių šiems trims lygmenims – negyvajam, augaliniam ir gyvūniniam) ribų ir gyventi žmogaus pakopoje. Kol kas šios pakopos nesuvokiame, bet ji mūsų laukia.
Klausimas. Gyvenimo pabaigoje žvelgdami į praeitį pagyvenę žmonės gailisi dėl laiko, iššvaistyto materialių malonumų vaikymuisi. Jie ima jausti, kad pasaulį užpildanti jėga yra davimo ir meilės jėga, ir gailisi to, kad per sunkiai dirbo ir neskyrė pakankamai laiko vaikams, šeimai bei draugams.
Ką gi jaučia senoliai, dairydamiesi į praeitį, ir ko nemato jaunimas? Kokia ta gyvenimiška išmintis, kurią įgiję senoliai gailisi prarasto laiko, o jaunimas savo gyvenimo pradžioje apie ją nežino?
Atsakymas. Skiriasi jaunų ir senų žmonių malonumo priemonės bei šaltinis. Jaunimas mano, kad malonumą duoda maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios, ir kiekvienas nori to pasiekti. Pagyvenę žmonės jau supranta, kad visa tai nesuteikia pilnatvės.
Galima materialiai pasitenkinti maistu, seksu, šeima, turtu, šlove, žiniomis, bet tikrasis malonumas slepiasi tik gerame ryšyje tarp žmonių, meilėje, nuoširdžiuose santykiuose. Dėl to jie ir gailisi – kad nepakankamai stengėsi pasiekti tokį ryšį, mėgautis juo ir teikti malonumą kitiems.
Todėl integralusis švietimas turi žmonėms ne tik suteikti žinių apie tai, bet ir pateikti įrodymų, nes jaunimas nelabai linkęs tuščiai klausytis. Jaunųjų gyvenimo tikslas – pasimėgauti kuo daugiau prigimtyje užprogramuotų malonumų: maistu, seksu, šeima, pinigais, šlove, žiniomis, o tikrasis malonumas nepriklauso nuo laiko, jo neriboja erdvė, – tai tik nuoširdūs santykiai tarp žmonių, meilė artimiems.
Tikrą pilnatvę žmogus jaučia tik tada, kai užmezga ryšį su kitais žmonėmis, tame tarpusavio ryšyje jie ima atskleisti nuoširdžius santykius, davimo vienas kitam džiaugsmą.
Tada šiame ryšyje jie atskleidžia amžinojo gyvenimo pajutimą, o tai jau priklauso žmogaus pakopai, esančiai aukščiau gyvūninio lygmens. Šios pakopos nėra mūsų pasaulyje, mes turime ją išsiaiškinti, sukonstruoti, suformuoti ir gyventi joje. Juk ji susijusi ne su mūsų kūnu, o su nauja sąmone, nauja suvokimo matrica.
Klausimas. Ką Jūs galite patarti jaunam žmogui, kuris nori valdyti savo laiką? Kuo jam verta užsiimti gyvenime?
Atsakymas. Materialiam gyvenimui daryti tik tai, kas būtina, o visą likusį laiką pašvęsti dvasinio lygmens, Žmogaus – davimo ir meilės savybės – pakopos kūrimui.

Iš 2014 m. balandžio 22 d. 355-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Jeigu kabala – mokslas, ne religija, vadinasi, Jūs neigiate Dievo egzistavimą?
Atsakymas. Aš neigiu Dievo buvimą tokia prasme, kaip tai supranta religingas žmogus – kaip kažką, egzistuojantį materialiu pavidalu.
Dievas – tai visuotinė davimo ir meilės savybė, kuri laiko visą Visatą ir visus pasaulius. Tai ta teigiama jėga (kabaloje ji vadinama Šviesa), kuri sukūrė materiją ir vysto ją tol, kol ji tampa tapati jai pačiai (Šviesai). Ją vadina Dievu, Visagaliu, nes Šviesa aukštesnė už visas likusias jėgas.
Mūsų santykiai su šia jėga kuriami ne pagal žmogiškąjį principą, kuris numato, kad Dievas gali išgyventi, atleisti, bausti ir pan. Iš tikrųjų, susiduriame su valdymo sistema, kuri mato mūsų veiksmus ir reaguoja į juos be jokio gailesčio, atjautos ir viso kito.
Tai ne tas Dievas, kurį turi omenyje religingi žmonės, verkiantys ir maldaujantys Jį būti gailestingą. Tūkstančius metų sklindantys žmonių maldavimai ir skundai niekuo nepadeda, nes ne to iš mūsų reikalauja sistema, vadinama Kūrėju!
Skaitmeninė vardo Elokim (Kūrėjas) reikšmė (gematrija) atitinka žodžio Gamta gematriją. Vadinasi, Gamta ar Kūrėjas – tai vienas ir tas pats.

Iš 2014 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Ypatinga nuomonė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunku būti Dievu

Sunku būti Dievu, bet įmanoma

Ar yra Dievas? (video klipas rusų k.)

Mums reikia pripažinti, kad visi esame egoistai. Todėl, jei norime ką nors pasiekti savo gyvenime, mums būtina pritraukti į save Šviesą, grąžinančią į šaltinį. Mes nieko negalime ištaisyti šiame pasaulyje savo jėgomis.
Savo jėgomis mes priėjome iki mūsų egoizmo galutinio vystymosi taško. Toliau kelio nėra – tik aukštyn. Mes įsirėmėme į sieną – galima tik pakilti aukščiau jos, į kitą aukštą. O tai įmanoma tik padedant Šviesai, grąžinančiai į šaltinį, kuris suteikia mums potencialią jėgą, galinčią mus pakelti.
Kad pritrauktume šią Šviesą, mums reikia pasistengti susivienyti tarpusavyje. Susėskime, pasirašykime tarpusavio sutartį, o paskui apie ją priminsime kiekvieną dieną, net keletą kartų per dieną. Ir mes įsitikinsime, kad tai veikia.
Išbandykime, kokia veiksminga yra aukštesnioji Šviesa, ir išmokime ją pritraukti, patikrinkime, kaip mums geriau mokytis ir kalbėtis. Tai tikroji laboratorija, kur mes kaip mokslininkai atliekame bandymus, eksperimentus su aukštesniąja jėga ir padarome išvadas registruodami, kaip praėjo kiekvienas bandymas.
Pabandykite ir pamatysite, kaip geriau veikti, o kaip nereikia elgtis. Tai iš karto paaiškės. Problema ta, kad mes neturime tam noro – Kūrėjas tyčia mus painioja, kad mes neturėtume pasirinkimo ir galiausiai sutiktume, kad reikia tarpusavyje susijungti, juk priešingu atveju nieko neišeis. Tai tik psichologinis barjeras, bet jį labai sunku įveikti.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jos prasmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Siekiant tobulo ryšio

Daugialypis Šviesos poveikis

Kūrėjo valdymo debesyje