Pateikti įrašai su blogis žyme.


Nebijok blogio atsiskleidimo

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Nereikia bijoti blogio atsiskleidimo! Kodėl kasdien reikia grįžti prie tų pačių maldų, kad jos taptų įpročiu? Netgi yra toks įsakymas, tačiau kaip šito galima reikalauti iš žmogaus, jeigu malda (prašymas ištaisyti) gimsta širdyje ir visiškai priklauso nuo noro, jausmo?
Esmė ta, kad žmogus privalo pripratinti save dirbti „tamsoje“. Kai pas tave „ateina tamsa“ – blogio įsisąmoninimas, savo, aplinkos, Kūrėjo, visų būdų Jį pasiekti menkumo pajautimas – visa netenka vertės, jautiesi apleistas, visiškai bejėgis, be mažiausio kelio svarbos pojūčio.
Tačiau sykiu tavyje privalo gyventi jausmas, jog šis nuopuolis – didelis pasiruošimas tolesnei būsenai. Dėl tokio širdies prislėgtumo tu įstengsi naujai išsiaiškinti dabar atsiskleidusį naująjį egoistinį norą.
Po to ateis Šviesa, ir šioje Šviesoje tame neištaisytame nore, kuriame dabar jauti neapykantą, bejėgiškumą, silpnumą, pamatysi naujas davimo savybes, meilę ir postūmį pirmyn.
Todėl reikia labai pratintis prie maldos, kad būtent tokiose, pačiose sunkiausiose būsenose, iš kurių pradžioje net nežinai kaip ištrūkti ir išsibudinti – per įprotį ir patirtį sugebėtum šaukti maldoje, pridėdamas pačią stipriausią ir geriausią pastangą. Šitaip galėsi pasistūmėti, dirbdamas tamsoje, kaip pasakyta Giesmių Giesmėje – „nakties guolyje“.
Todėl malda visą laiką turi būti kartojama, ruošiantis svarbiausiai „Teismo dienos“ maldai.  Šios dienos vadinamos rūsčiomis, „virpulio dienomis“ – tačiau žmogus jomis džiaugiasi! Jeigu per jas verki – elgiesi netinkamai.
Išties, širdis plyšta, tačiau visa reikia priimti su džiaugsmu, kaip blogio atskleidimą. Kaip pasakyta: „Sukūriau aš blogio pradą ir Torą jam ištaisyti“. Jeigu žmogus įsitikinęs, jog turi priemonę besiskleidžiančiam blogiui ištaisyti – tai džiaugiasi skleidimusi. Jam šitos virpulio dienos tampa ypatingu, šventiniu periodu – ruošimusi didelei šventei!
Todėl tokioms dienoms reikia ruoštis, nes pačios virpulio dienos – tai ruošimasis teismui: Metų pradžiai ir Teismo dienai. Jeigu žmogus teisingai pasirengė, užsitikrino aplinkos užtarimą, juk visos maldos – visuomeninės ir reikalingos aplinkos palaikymo – tai  jis labai greitai ir labai giliai išsiaiškina savo blogį ir džiaugiasi kiekvienu nueito kelio etapu.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Keliamoji noro jėga

Komentarų nėra

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kančia, sielvartas, sudužimo pakopa privalo atsiskleisti. Tačiau ji gali atsiskleisti tiesiogiai, visiškai nepasaldinta Šviesos. Arba ją gali lydėti būtinumo įsisąmoninimas, kai pats jos lauki – kaip ligonis, einantis pasitikrinti pas gydytoją. Nors jis ir bijo, kad aptiks jo ligą, tačiau trokšta ją atskleisti, kad po to galėtų gauti gydymą.
Yra žmonių, kurie nenori nieko žinoti apie savo ligą, tačiau vėliau jie neišvengia bėdų.
Todėl visą laiką turime krypti dešinėn – į susijungimą, meilę bei kūrimo tikslo ir jo sumanymo suvokimą, ir taip padedame blogiui greičiau atsiskleisti! Tai reiškia, kad „Izraelis greitina laikus“, t. y. aš bėgu pirmyn, nelaukdamas, kol man smogs pasivijusi lazda.
Tačiau tai įmanoma tik tada, kai nuolat gauni tikslo svarbą ir blogio atskleidimo svarbą. Todėl vadinu tai blogiu specialiai, o ne todėl, kad kenčiu. Aš nesijaudinu, kaip jausiuosi – svarbiausia, kad šis blogis atsiskleistų to gėrio, kuris laukia manęs ir vadinasi davimu, meile, atžvilgiu.
Jei tokia forma atskleisiu egoizmo klodus, kančią, tai pereisiu visas jo 0-1-2-3 stadijas iki paskutinės 4-osios, o ten suprasiu, kad kiekvienas dalykas susideda iš kairiosios pusės atskleidimo. Tik atskleisdami savo tuščius norus, galime atverti tikrąją realybę, kurioje jau esame.

Ištrauka iš 2011 m. rugpjūčio 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Nesutaisysi – nevažiuosi

Neutralioje zonoje tarp gėrio ir blogio

Komentarų nėra

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Krizė, globalizacija, Platinimas

Sėkmė šiomis dienomis priklauso nuo to, kaip vykdome gamtos programą. O gamta siekia mus sujungti, tai ji mums šiandien ir rodo kaip aukštesnioji jėga. Ši jėga artinasi mūsų link, kad galėtume ją atskleisti, tačiau mes jaučiame ją kaip blogį.
Aukštesnysis atveria savo apatinę – ACHAP dalį, suteikdamas galimybę prie jo prisitvirtinti. Jis atsiskleidžia davimo forma, bet tu tai suvoki kaip tamsą, painiavą, bejėgiškumą. Tačiau, viso to nepaisydamas, dabar turi prisijungti prie Jo.
Mes atstovaujame dviems gretimoms pakopoms: aukštesniajai ir žemesniajai. Dabar aukštesnioji pakopa ACHAP De-Bina, t. y. Elokim, Kūrėjas atsiskleidžia mums pačia mažiausia dalimi. Mes gi turime pasistengti tai suvokti. Tokia yra gamta ir nieko negalim padaryti – ji atsiskleidžia mums, parodydama, kad privalome būti susieti.
Aukštesniojo ACHAP reikalauja to iš mūsų, atskleisdamas mums pageidaujamą formą, t. y. tokią, kokią turėtume įgauti, ir tada pasijusime gerai. Kitu atveju Jis mums švies, tačiau Jo švytėjimas atrodys mums kaip tamsa, t. y. ne Šviesa (or), o naktis (orta). Jusime tokį Jo poveikį, kol mums pasidarys visiškai blogai, spaudžiami to blogio, vis tiek turėsime pasikeisti, sutikę su Jo valdžia.
Taigi, ką vadiname krize, iš tikrųjų yra ne krizė, o kitos, aukštesnės pakopos, į kurią turime pakilti, atskleidimas. Kuo anksčiau tai suprasime, tuo labiau palengvinsime sau šį procesą, kurį bet kuriuo atveju turėsime pereiti – savo noru ar priverstinai.
Taigi, kreipiamės į žmones ir bandome tai visiems paaiškinti. Svarbu, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie tai, net jei nelabai įsiklausys ir supras, – bet jei ši informacija kokiu nors būdu prasiskverbs į mases, ji pradės veikti. Juk masinė nuomonė yra ypač stipri, nes remiasi dideliu kiekiu žmonių, tauta, todėl žmonės staiga pradės tai jausti, suprasti.
Jie pradės veikti jungimosi kryptimi, tarsi nežinodami, kodėl jiems staiga kilo toks noras. Juk, jei nuomonė išplinta masėse, pakanka pusės žodžio, kad visiems taptų savaime aišku, kad verta susijungti, kad tai yra gerai.
Ši būsena – tai Kūrėjo atsiskleidimas kūriniui, Jis pasirengęs atvirai užmegzti ryšį su mumis pačioje pirmojoje pakopoje. Todėl ši pakopa ir atsiskleidžia mums savo apatine – ACHAP, dalimi. O mes vadiname tai krize, t. y. neatitikimu, disbalansu, ryšio, harmonijos, homeostazės tarp žemesniojo ir aukštesniojo trūkumu.
Būtinai turime prilygti Jam savybėmis, juk bet kurioje vietoje veikia dėsnis, įpareigojantis atitikti Aukštesnįjį valdymą. Jei neatitinkame – mums bus blogai, o jei pradėsime atitikti – bus gerai. O Aukštesnysis nesikeičia, Jis tik vis aiškiau bando parodyti mums savo savybes – savo ACHAP, prie kurio turime prisitvirtinti.
Jei dabartinėje savo būsenoje to nedarome, tai Jo ACHAP veikia pagal užduotą programą, vis labiau atsiskleisdamas – dar ir dar po truputį. Lyg  pasisukdamas į mus nugara vis labiau ir labiau, kol ateinanti nuo jo tamsa tampa mums nebepakeliama. O tada – spaudžiami smūgių ir didelių kančių – turėsime kažką su savimi padaryti.
O Aukštesnysis visada atsiskleidžia aukštesne forma, t. y. idėjos forma, tokiu būdu suteikdamas mums galimybę vystytis. Jis neatsiskleidžia kaip maisto ar saugumo trūkumas, o dažniausiai – kaip supratimo stoka, painiava, nesugebėjimas valdyti. Juk Jis siekia visų pirma vystyti tavyje žmogaus pakopą, nori, kad suprastum, sutiktum ir pradėtum keisti save ir aplinką – pertvarkytum savo pakopą, t. y. visą pasaulį pagal Jį.
Jei to nedarai, Jis dar šiek tiek pasisuka, juk Jame tai veikia tarsi mechaninis variklis, vadinamas „savo laiku“ (beito), kaip pagal laikrodį. Jis vis labiau ir labiau rodo savo ACHAP – galų gale teks sureaguoti. Todėl neverta delsti!
Galime sakyti, kad šiuo atveju jau susiduriame su praktine kabala.

Iš 2011 m. rugsėjo 2 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Kaip nutiesti tunelį į dvasinį pasaulį

Pavyzdys visam pasauliui

Komentarų nėra

Ar yra kas nors pasaulyje gerai?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Pasaulinis kongresas Maskvoje, septintoji pamoka

Klausimas: Aš matau pasaulyje ne tik blogį, bet ir gėrį. Blogį turiu surasti savyje ir ištaisyti. O ką daryti su gėriu?
Atsakymas: Nieko gero, iš tikrųjų, išoriniame pasaulyje nėra. Tai mano egoizmo piešinys. Jeigu aš teisingai siekiu tikslo, tai pradedu matyti gerą šaknį visur, kas mane supa, nes pradedu čia matyti Šviesos, Kūrėjo pasireiškimą. Tai atsiskleidžia tik tiek, kiek veržiuosi pro šį pasaulį tikslo link.
Nemanau, kad turėtume kreipti ypatingą dėmesį į šį pasaulį, jį analizuoti. Pradėk pro jį siekti tikslo ir jis pagal visa tai pasitemps, pakeis savo formą.
Tu atskleisi, kad gėrio nėra, jeigu neprijungsi prie jo teisingo ketinimo. Tiesiog taip nieko gero nėra. Yra tik vienas didžiulis, neištaisytas noras, kuris virsta geru su ketinimu duoti, su ketinimu dirbti kitų naudai.

Iš 2011 m. birželio 12 d. septintosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Sudužę akiniai

Veiksmas ir ketinimas

Komentarų nėra

Į blogį – pro mikroskopą

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Blogomis naujienomis nereikia džiaugtis. Kodėl gi mums nepabandžius galutinio išsitaisymo pasiekti geruoju keliu? Užtenka išmokti atpažinti „šaukštą deguto medaus statinėje“ –  tą 1% blogio 99% gėrio – ir pradėti veikti. Viskas priklauso nuo blogio suvokimo, nuo jautrumo jam. Čia ir slypi kabalos mokslo tikslas – išugdyti mumyse blogio suvokimo jausmą.
Turime atskleisti blogį miligramais, „pro mikroskopą“ – to pakaks, kad pamatytume jį didžiulį ir nepakenčiamą. Pasakyta, kad teisuoliams blogis atrodo kaip aukštas kalnas. Kitaip tariant, juose likęs paskutinis blogio krislelis atrodo jiems siaubingas. O nusidėjėliams jų blogis atrodo plauko storio:  „Čia nėra net apie ką kalbėti.“
Taigi viskas priklauso nuo suvokimo lygio, nuo to „padidinamojo stiklo“. Todėl jokiu būdu negalima džiaugtis riaušėmis, badu ir kitomis pasaulio problemomis, kurios dar tik ateina. Mums turi rūpėti blogio suvokimas ir būtent jį turėtų pažadinti žmonijoje kabalos platinimas.
Ką mes platiname? Savo autoritetą? Ne. Baal Sulamo autoritetą? Ne. Kūrėjo autoritetą? Irgi ne. Mes norime, kad žmonės suvoktų autoritetą to kvailo noro, to egoizmo, kuris vadovauja pokyliui ir atsako už visas nelaimes. Jeigu jau jie kviečia nuversti vyriausybę, tegul supranta, kad pirmiausia turime nuversti šito „seno ir kvailo karaliaus“ valdžią savyje.
Štai ką mes turime parodyti – kad žmogus vis lengviau atskirtų, kas jame svarbiausia, kas atsakingas už visas nelaimes ir problemas. Nuo blogio suvokimo priklauso, ar galėsime nuo jo pabėgti. Atsistūmimas nuo blogio ir yra vystymosi jėga. Tik tai mums ir reikalinga.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal „Įvadas į kabalos mokslą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Sudužę akiniai

Suprask gyvąją gamtos kalba ir pasakysi: „Pasaulis nuostabus!“

Komentarų nėra

Mokytis matyti gėrį

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kabala moko, kad Kūrėjas geras ir kuria tik gėrį, bet kaip tai suderinti su gyvenimu, kuris pilnas visokių problemų ir skausmo?
Atsakymas: Kūrėjas geras ir kuria gėrį, bet iki šito dar reikia prieiti savybėmis supanašėjus su Juo. Bet jeigu aš blogas, nepaklusnus vaikas, ir nenoriu klausyti to, ką man sako mama, tai ji iš pradžių rėkia, o po to baudžia mane. O aš sakau, jog mama pikta, kaip paprastai galvoja nubaustas vaikas.
Jos rėkimai ir smūgiai buvo tikslingi, juk ji norėjo, kad elgčiausi gerai. Ir kaip man pamatyti, jog visa tai, kas su manimi vyksta, yra grįsta geru santykiu mano atžvilgiu, net jeigu aš tarsi vaikas suprantu jį kaip blogą?
Kaip man suprasti, jog būtent ten, kur jaučiuosi blogai, man reikia atitaisyti save bei savo požiūrį į gamtą, žmoniją, grupę – ištaisyti savo ego, kad pajausčiau, jog tai buvo gėris.
Tas, kuris stengiasi tai padaryti kaip galėdamas greičiau ir yra pasiruošęs lokalizuoti savyje šią reikalaujančią taisymo vietą, pradeda matyti, jog pasaulis iš tikro padarytas gerai ir Kūrėjas yra geras.
Toje pačioje vietoje, kurioje dabar matome šį pasaulį, pradedame jausti atsiskleidžiančias gamtos jėgas, kurios viską persmelkia kiaurai ir jungia visas kūrinijos dalis: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų.
Staiga pamatome, jog tai ne šis pasaulis, o dvasinis! Mes pradedame atskleisti jame vis daugiau jėgų – amžinų jėgų, kurių valdomi gyvename.
Ir tada šis pasaulis tarytum išnyksta – jis tampa visiškai skaidrus. Juk jis ir dabar „virtualus“ ir visas yra mano smegenyse, ir tik man atrodo, tarytum jį matyčiau išorėje. Šitaip taisome savo suvokimą.
Išeina, kad visos problemos ir nemalonumai – tai tavo gedimo indikacija, tiesiai nurodanti į sugadintą vietą ir sakanti: „Štai čia ištaisyk! Ir štai dar čia!“ Ir jei greitai tai atliksi, neabejotinai ištaisysi netobulumą.
O jeigu nežinai, į ką kreiptis, tai visados orientuokis į grupę. Jeigu užmezgi ryšį su jais ir esi pasiruošęs jiems duoti tai, ko reikia, kad jūs susijungtumėte, ir esi pasirengęs priimti jų įtaką, − tai niekada neapsiriksi.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. pirmosios kongeso NOI! pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Sudužę akiniai

Komentarų nėra

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Gamta – tai absoliutus gėris ir dėl to viską reikia vertinti pagal galutinę būseną, į kurią ji mus veda. Apskritai „gamta“ ir „Kūrėjas“ yra vienas ir tas pats.
Kodėl gi ji taip sukūrė, kad vystydamiesi turime patirti šitiek nemalonių, problemiškų, bjaurių būsenų kelyje į gerą finalą?
Atsakymas paprastas: gėris kaip toks neegzistuoja. Mes atskleidžiame jį tik lygindami su blogiu. Nėra gėrio be blogio, ir todėl turime vėl iš naujo išryškinti trūkumus ir ieškoti, kaip juos atitaisyti. Tik tokiu būdu įgyjame jausmo gilumą. Kontrastas tarp gėrio ir blogio dovanoja mums supratimą ir praeidami virtinę būsenų sukaupiame patirtį, kaip iš blogio pereiti į gėrį.
Šitaip pamažu eidami pirmyn, surenkame savyje visą blogį, o virš jo – visą gėrį, ir tuomet įsisąmoniname skirtumą tarp jų, bedugnę tarp begalybės su minuso ženklu ir begalybės su pliuso ženklu. Visa tai sutelpa, absorbuojasi mumyse ir tampa mūsų indu, talpa.
Gėris ir blogis, pliusas ir minusas negali mums egzistuoti atskirai. Nėra Kūrėjo be kūrinio. Mes kalbame apie Šviesą tik indo atžvilgiu, kuri jau yra jo viduje. Mes netiriame Kūrėjo be kūrinio, kurį Jis sukūrė.
Negalime pasakyti, ar buvo kažkas anksčiau, nes čia išnyksta pati laiko sąvoka, pats suvokimo pagrindas. Nėra kam ir apie ką kalbėti. Viskas suvokiama tik kūrinyje ir nors jis antrinis Šviesos atžvilgiu, bet tik kalbant apie priežastis ir pasekmes.
Ari rašo: „Iki kūrimo pradžios paprasta Aukščiausioji Šviesa užpildė visą realybę“. Kitaip tariant, Šviesa jau užpildo tikrovę, egzistuoja joje ir leidžiasi suvokiama, pajaučiama. Suvokęs šią realybę kabalistas pasakoja mums apie ją. Mes niekada negalime kalbėti apie tai, ko patys nesuvokėme savo induose.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal temą „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužę akiniai

Ir kančios pavirs malonumais…

Beveik gerai – tai blogai

Komentarų nėra

Nuo viršūnės prie viršūnės

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip padėti tiems draugams, kurie išeina iš grupės?
Atsakymas: Reikia padėti jiems suprasti, jog visas blogis mums atsiskleidžia tikslingai. O mes susitelkiame į blogą pojūtį ir nieko be jo nematome. Tačiau reikia išsiaiškinti blogio šaltinį: iš kur jis ateina ir kodėl, ką tokiu būdu nori manyje pažadinti?
Bet kai atsikleidžia blogis, žmogus viską pamiršta. Galiu prisipažinti, jog su manimi vyksta tas pats, nežiūrint į visą mano 30-ties metų patirtį kabaloje. Juk atsiskleidžia nauja, kita pakopa. Apie tai pasakyta: „Nėra teisuolio žemėje, kuris būtų įvykdęs priesaką prieš tai nenusidėjęs“. Pradžioje nusidedi, kitaip sakant, tavyje išsitrina visi ankstesni pasiekimai ir tu esi išmetamas į šį pasaulį tarytum neegzistuotų jokio dvasinio pasaulio.
Apie kabalistą Šimoną parašyta, jog prieš pakildamas į Galutinio išsitaisymo pakopą, jis taip nukrito, jog pasijuto esąs paprastas turgaus prekeivis Šimonas. Tai reiškia, jog žmogus nukrenta ir jaučia tik blogį – nei Kūrėjo, nei dvasinio pasaulio. Todėl šis pasaulis ir egzistuoja, nes esame priversti kaskart nusileisti į jį.
Net jeigu esi ant aukštų Acilut pasaulio pakopų, tarp pakopų krenti iki pat šio pasaulio, iki tokio gyvūninio lygmens, kaip kad visi žmonės, – ir vėl pradedi kopti viršun.
Todėl žmogui reikia paaiškinti, jog visi mūsų pojūčiai duodami iš aukščiau su tam tikru tikslu. Ir jeigu jam atsiskleidžia blogis bei neapykanta kitų atžvilgiu – tai ir yra tas pats Sinajaus (sina/neapykanta) kalnas, į kurį turime pakilti. Viskas atsiskleidžia tik dėl tikslo, ir niekas nevyksta atsitiktinai.
Kokia prasmė taip sau duoti mums visokius išgyvenimus – meilę kam nors ar neapykantą? Visi priklausome vienam procesui, o visos problemos bei karai, vykstantys pasaulyje, duoti tiktai tam, kad atskleistų mūsų sudužimo vietą ir įpareigotų mus ją ištaisyti.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip išeiti iš aklavietės

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Komentarų nėra

Sudužę akiniai

Dvasinis darbas, Kabala

Pasaulyje blogis neegzistuoja – yra tik mūsų negebėjimas pajausti gėrio. Ir tai ne kažkoks prisitaikėliškas požiūris kaip religijoje, ne „njū-eidžas“, ne slopinanti ego rytų meditacija.
Kabaloje žmogus juda pirmyn tarsi dviem bėgiais: „gėrio“ ir „blogio“ keliai lygiagretūs ir yra priešingi vienas kitam, tarytum pliusas ir minusas. Ir visa tai skirta tam, kad išsiaiškintum savo būseną, kad viduryje sujungtum „gėrį“ ir „blogį“ ir nuo šio taško pradėtum kilti „vidurine linija“.
Kairiojoje linijoje yra noras mėgautis, o dešiniojoje – Šviesos jėga, ir mes galime sujungti norą ir Šviesą per vidurį ir jau toliau teisingai jomis naudotis. Taip vystome savyje davimo savybę – naująjį „jutimo organą“, kuriuo pajausime visą mus supantį gėrį.
Vadinasi, tiktai tas, kas pasitelkia kabalos metodiką, „trijų linijų“ metodiką, gali sakyti, jog pasaulyje nėra blogio. Juk jis neužmerkia akių, nesislepia nuo pasaulyje pasireiškiančio blogio, o žiūri į visą šį atsiskleidžiantį blogį kaip į būtinus simptomus, nurodančius mūsų išsitaisymo trūkumą.
Blogis egzistuoja tik mūsų realybės suvokime, kaip pasakyta: „Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį“. Ir todėl puikiai suprantame, jog atsiskleidžiantis blogis yra mumyse. O jeigu ištaisysime savo požiūrį bei suvokimą, savo sugadintas savybes, piešiančias mums melagingą vaizdą, tai išvysime tikrąjį pasaulį Šviesos akimis…
Taip taisau savo tikrovės suvokimą. Ir tada pasaulis, kurį jaučiau esantį mano išorėje ir viduje, jungiasi į vieną nedalomą realybę, ir ji visa tampa mano.
Bet tik tas, kuris moka dirbti su trimis linijomis (jomis grįsta ištaisymo metodika, kurią žmogui duoda kabala), gali judėti tikrosios realybės atskleidimo link, gali atskleisti bei išnaudoti visus norus ir jungti juos į vieną, vientisą paveikslą, kuriame draugėn susilieja vidinė bei išorinė harmonija
Visų kartų žmones jaudino šis gėrio ir blogio klausimas. Juo grindžiamos visos mitologijos, filosofijos, požiūris į gyvenimą, žmonių visuomenę, gamtą, save patį ir šeimą. Žmonės tikėjo, jog egzistuoja geri ir blogi angelai, geras Kūrėjas ir blogas velnias, kitaip tariant, visa gamta dalijasi į dvi dalis, kur tarpusavyje kovoja gėrio ir blogio jėgos, mirties angelas ir Kūrėjas.
Ir tuo išsiskiria kabalos mokslas, teigiantis, jog realybėje nėra nieko, išskyrus Kūrėją, kuris visiškai nekeičia savo pozicijos mūsų atžvilgiu. Yra tik viena pasaulyje veikianti jėga. Bet savyje jaučiame „pagalbą prieš Jį“ – savo egoistinį norą, padedantį mums pažinti mus supantį pasaulį, kol imsime tapatintis su juo ir su juo susiliesime.
Tik tam, kad parodytų mums, kur dar reikia pasistengti, idant susilietume, atsiskleidžia blogis. Blogio nėra! Tėra signalas, nurodantis man, kur dar reikia pridėti šiek tiek jausmo ir proto norint pasiekti vienybę, susivienijimą, susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2011 m. kovo 3 d., pamokos tema − „Nėra pasaulyje blogio, viskas yra būtina ir atlieka savo vaidmenį”

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Gėris ir blogis

Komentarų nėra

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Kodėl reikėjo maksimaliai nutolti nuo Kūrėjo, kad išsitaisytum ir pasiektum susiliejimą?
Atsakymas: Nepakanka nusileisti per visus pasaulius iki šito pasaulio – reikia nusileisti dar žemiau. Tiktai atėję į grupę, pradedame suvokti, kas yra „sudužęs žmogus“. Ir tada krentame vis žemiau, kur kas giliau nei tada, kai atėjome mokytis.
Juk iki to mums buvo nepažįstamas mūsų blogasis pradas, mes nežiūrėjome į jį kaip į blogį. Dar galvojome, kad turime gerus norus. Ir kuo labiau augo mumyse egoizmas, tuo labiau jis mums teikė energijos judėti.
Ir tiktai panorėję susijungti su kitais ir atskleisti vidinę grupės esmę, visą laiką rūpindamiesi, kad rastume tą vidinį tarp mūsų egzistuojantį, bet nuo mūsų paslėptą ryšį, – atrandame, kad visąlaik apie tai pamirštame, tai atstumiame, to neapkenčiame. Taip žmogus palaipsniui pradeda pažinti savo prigimtį.
Tai kol kas dar kritimas, nes jis dar neatskleidė viso savo blogio, o visus pakilimus ir kritimus apibrėžia tiktai paties kūrinio pojūčiai. Žmogus kol kas pastebi, esąs vis toliau nuo Kūrėjo. Visas jo supratimas ir pojūčiai grindžiami jo nutolimo laipsniu – jis tarsi atsitraukia vis tolyn.
Todėl jis jaučia vis didesnę tuštumą, kartėlį ir nusivylimą. Jam nesuprantama, kaip gali būti, kad jis tiek mokėsi ir dirbo, o galiausiai, pasijuto esąs dar blogesnis, pasaulis jam virto vis tamsesnis.
Bet pagaliau jis supranta, kad tai – kūrinio atskleidimas, ir tai būtina praeiti. Ir galų gale sutinka su tuo, tai vadinama „priėmimu be jokių sąlygų“. Jis pasiruošęs viskam ir galvoja: tegul aš jausiuosi taip, kad blogiau nebūna, bet svarbiausia − nepabėgti!
Tada jis gauna dar didesnį apsunkinimą egoizmu, bet tuo pačiu, galimybę jį ištaisyti. Čia visas judėjimas grindžiamas dviem priešingybėmis, juk, kada žmogus pradeda save taisyti, tapti panašus į Kūrėją ir artėti prie Jo, jam kaskart iš pradžių reikia atskleisti savo priešingą prigimtį, „kairėje linijoje“. Ir tada pagal tai jis pareikalaus Šviesos iš „dešinės linijos“ ir ištaisys save vidurinėje linijoje“.
Kitaip tariant, kildamas iki Begalybės pasaulio Malchut, iki pat paskutinės akimirkos, iki susiliejimo, vadinamo „rav paalim u mekabciel“, žmogus atskleis vis didesnį savo blogį. Be šito neįmanoma.
Kitaip neatskleisime, kad mums reikia Šviesos. Mums reikalinga vieta, kurioje galėsime sukurti Kūrėją savyje. Šita sritis privalo būti priešinga tikroms Kūrėjo savybėms, ir tada aš pats spręsiu, ką joje veikti.
Todėl mes atskleidžiame tamsą ir viską, kas tą vietą sudaro, visas jos dalis, kurios atskirtos, priešingos ir atitolusias viena nuo kitos. Tiesiog kaip į kaladėles padalintas „lego“. O mes pradedame jį surinkinėti, parinkdami pagal savybes, ieškodami dalių, tinkančių viena kitai ir laikydamiesi nuoseklumo, pagal teisingą priežasties ir pasekmės tvarką.
Ir taip atskleidžiu Kūrėjo, gero ir kuriančio gėrį, sukūrusio „tašką iš nieko“, kurį man ir reikia savyje ištaisyti, santykį. Tas įsisąmoninimas, kad aš – sukurtas „iš nieko“, leidžia man suprasti, kas toks sukūręs mane „esantis iš esančio“ (jėš mi jėš).
Visas procesas, kurį tas Jo sukurtas taškelis praeina Begalybės Šviesos viduje, reikalingas tiktai tam, kad būtų galima pasiekti šitą Begalybės Šviesą. Visi šie etapai buvo numatyti dar kūrimo sumanyme, buvusio iki šito taškelio sukūrimo „iš nieko“, kaip pasakyta: „Veiksmo pabaiga slypi pradiniame sumanyme“. Taip žmogus suvokia jį sukūrusią jėgą – o tokia ir buvo viso šito taisymosi proceso esmė.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Pirmyn – į tiesą

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »