Klausimas: Kaip padėti tiems draugams, kurie išeina iš grupės?
Atsakymas: Reikia padėti jiems suprasti, jog visas blogis mums atsiskleidžia tikslingai. O mes susitelkiame į blogą pojūtį ir nieko be jo nematome. Tačiau reikia išsiaiškinti blogio šaltinį: iš kur jis ateina ir kodėl, ką tokiu būdu nori manyje pažadinti?
Bet kai atsikleidžia blogis, žmogus viską pamiršta. Galiu prisipažinti, jog su manimi vyksta tas pats, nežiūrint į visą mano 30-ties metų patirtį kabaloje. Juk atsiskleidžia nauja, kita pakopa. Apie tai pasakyta: „Nėra teisuolio žemėje, kuris būtų įvykdęs priesaką prieš tai nenusidėjęs“. Pradžioje nusidedi, kitaip sakant, tavyje išsitrina visi ankstesni pasiekimai ir tu esi išmetamas į šį pasaulį tarytum neegzistuotų jokio dvasinio pasaulio.
Apie kabalistą Šimoną parašyta, jog prieš pakildamas į Galutinio išsitaisymo pakopą, jis taip nukrito, jog pasijuto esąs paprastas turgaus prekeivis Šimonas. Tai reiškia, jog žmogus nukrenta ir jaučia tik blogį – nei Kūrėjo, nei dvasinio pasaulio. Todėl šis pasaulis ir egzistuoja, nes esame priversti kaskart nusileisti į jį.
Net jeigu esi ant aukštų Acilut pasaulio pakopų, tarp pakopų krenti iki pat šio pasaulio, iki tokio gyvūninio lygmens, kaip kad visi žmonės, – ir vėl pradedi kopti viršun.
Todėl žmogui reikia paaiškinti, jog visi mūsų pojūčiai duodami iš aukščiau su tam tikru tikslu. Ir jeigu jam atsiskleidžia blogis bei neapykanta kitų atžvilgiu – tai ir yra tas pats Sinajaus (sina/neapykanta) kalnas, į kurį turime pakilti. Viskas atsiskleidžia tik dėl tikslo, ir niekas nevyksta atsitiktinai.
Kokia prasmė taip sau duoti mums visokius išgyvenimus – meilę kam nors ar neapykantą? Visi priklausome vienam procesui, o visos problemos bei karai, vykstantys pasaulyje, duoti tiktai tam, kad atskleistų mūsų sudužimo vietą ir įpareigotų mus ją ištaisyti.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip išeiti iš aklavietės

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Pasaulyje blogis neegzistuoja – yra tik mūsų negebėjimas pajausti gėrio. Ir tai ne kažkoks prisitaikėliškas požiūris kaip religijoje, ne „njū-eidžas“, ne slopinanti ego rytų meditacija.
Kabaloje žmogus juda pirmyn tarsi dviem bėgiais: „gėrio“ ir „blogio“ keliai lygiagretūs ir yra priešingi vienas kitam, tarytum pliusas ir minusas. Ir visa tai skirta tam, kad išsiaiškintum savo būseną, kad viduryje sujungtum „gėrį“ ir „blogį“ ir nuo šio taško pradėtum kilti „vidurine linija“.
Kairiojoje linijoje yra noras mėgautis, o dešiniojoje – Šviesos jėga, ir mes galime sujungti norą ir Šviesą per vidurį ir jau toliau teisingai jomis naudotis. Taip vystome savyje davimo savybę – naująjį „jutimo organą“, kuriuo pajausime visą mus supantį gėrį.
Vadinasi, tiktai tas, kas pasitelkia kabalos metodiką, „trijų linijų“ metodiką, gali sakyti, jog pasaulyje nėra blogio. Juk jis neužmerkia akių, nesislepia nuo pasaulyje pasireiškiančio blogio, o žiūri į visą šį atsiskleidžiantį blogį kaip į būtinus simptomus, nurodančius mūsų išsitaisymo trūkumą.
Blogis egzistuoja tik mūsų realybės suvokime, kaip pasakyta: „Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį“. Ir todėl puikiai suprantame, jog atsiskleidžiantis blogis yra mumyse. O jeigu ištaisysime savo požiūrį bei suvokimą, savo sugadintas savybes, piešiančias mums melagingą vaizdą, tai išvysime tikrąjį pasaulį Šviesos akimis…
Taip taisau savo tikrovės suvokimą. Ir tada pasaulis, kurį jaučiau esantį mano išorėje ir viduje, jungiasi į vieną nedalomą realybę, ir ji visa tampa mano.
Bet tik tas, kuris moka dirbti su trimis linijomis (jomis grįsta ištaisymo metodika, kurią žmogui duoda kabala), gali judėti tikrosios realybės atskleidimo link, gali atskleisti bei išnaudoti visus norus ir jungti juos į vieną, vientisą paveikslą, kuriame draugėn susilieja vidinė bei išorinė harmonija
Visų kartų žmones jaudino šis gėrio ir blogio klausimas. Juo grindžiamos visos mitologijos, filosofijos, požiūris į gyvenimą, žmonių visuomenę, gamtą, save patį ir šeimą. Žmonės tikėjo, jog egzistuoja geri ir blogi angelai, geras Kūrėjas ir blogas velnias, kitaip tariant, visa gamta dalijasi į dvi dalis, kur tarpusavyje kovoja gėrio ir blogio jėgos, mirties angelas ir Kūrėjas.
Ir tuo išsiskiria kabalos mokslas, teigiantis, jog realybėje nėra nieko, išskyrus Kūrėją, kuris visiškai nekeičia savo pozicijos mūsų atžvilgiu. Yra tik viena pasaulyje veikianti jėga. Bet savyje jaučiame „pagalbą prieš Jį“ – savo egoistinį norą, padedantį mums pažinti mus supantį pasaulį, kol imsime tapatintis su juo ir su juo susiliesime.
Tik tam, kad parodytų mums, kur dar reikia pasistengti, idant susilietume, atsiskleidžia blogis. Blogio nėra! Tėra signalas, nurodantis man, kur dar reikia pridėti šiek tiek jausmo ir proto norint pasiekti vienybę, susivienijimą, susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2011 m. kovo 3 d., pamokos tema − „Nėra pasaulyje blogio, viskas yra būtina ir atlieka savo vaidmenį”

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Gėris ir blogis

Klausimas: Kodėl reikėjo maksimaliai nutolti nuo Kūrėjo, kad išsitaisytum ir pasiektum susiliejimą?
Atsakymas: Nepakanka nusileisti per visus pasaulius iki šito pasaulio – reikia nusileisti dar žemiau. Tiktai atėję į grupę, pradedame suvokti, kas yra „sudužęs žmogus“. Ir tada krentame vis žemiau, kur kas giliau nei tada, kai atėjome mokytis.
Juk iki to mums buvo nepažįstamas mūsų blogasis pradas, mes nežiūrėjome į jį kaip į blogį. Dar galvojome, kad turime gerus norus. Ir kuo labiau augo mumyse egoizmas, tuo labiau jis mums teikė energijos judėti.
Ir tiktai panorėję susijungti su kitais ir atskleisti vidinę grupės esmę, visą laiką rūpindamiesi, kad rastume tą vidinį tarp mūsų egzistuojantį, bet nuo mūsų paslėptą ryšį, – atrandame, kad visąlaik apie tai pamirštame, tai atstumiame, to neapkenčiame. Taip žmogus palaipsniui pradeda pažinti savo prigimtį.
Tai kol kas dar kritimas, nes jis dar neatskleidė viso savo blogio, o visus pakilimus ir kritimus apibrėžia tiktai paties kūrinio pojūčiai. Žmogus kol kas pastebi, esąs vis toliau nuo Kūrėjo. Visas jo supratimas ir pojūčiai grindžiami jo nutolimo laipsniu – jis tarsi atsitraukia vis tolyn.
Todėl jis jaučia vis didesnę tuštumą, kartėlį ir nusivylimą. Jam nesuprantama, kaip gali būti, kad jis tiek mokėsi ir dirbo, o galiausiai, pasijuto esąs dar blogesnis, pasaulis jam virto vis tamsesnis.
Bet pagaliau jis supranta, kad tai – kūrinio atskleidimas, ir tai būtina praeiti. Ir galų gale sutinka su tuo, tai vadinama „priėmimu be jokių sąlygų“. Jis pasiruošęs viskam ir galvoja: tegul aš jausiuosi taip, kad blogiau nebūna, bet svarbiausia − nepabėgti!
Tada jis gauna dar didesnį apsunkinimą egoizmu, bet tuo pačiu, galimybę jį ištaisyti. Čia visas judėjimas grindžiamas dviem priešingybėmis, juk, kada žmogus pradeda save taisyti, tapti panašus į Kūrėją ir artėti prie Jo, jam kaskart iš pradžių reikia atskleisti savo priešingą prigimtį, „kairėje linijoje“. Ir tada pagal tai jis pareikalaus Šviesos iš „dešinės linijos“ ir ištaisys save vidurinėje linijoje“.
Kitaip tariant, kildamas iki Begalybės pasaulio Malchut, iki pat paskutinės akimirkos, iki susiliejimo, vadinamo „rav paalim u mekabciel“, žmogus atskleis vis didesnį savo blogį. Be šito neįmanoma.
Kitaip neatskleisime, kad mums reikia Šviesos. Mums reikalinga vieta, kurioje galėsime sukurti Kūrėją savyje. Šita sritis privalo būti priešinga tikroms Kūrėjo savybėms, ir tada aš pats spręsiu, ką joje veikti.
Todėl mes atskleidžiame tamsą ir viską, kas tą vietą sudaro, visas jos dalis, kurios atskirtos, priešingos ir atitolusias viena nuo kitos. Tiesiog kaip į kaladėles padalintas „lego“. O mes pradedame jį surinkinėti, parinkdami pagal savybes, ieškodami dalių, tinkančių viena kitai ir laikydamiesi nuoseklumo, pagal teisingą priežasties ir pasekmės tvarką.
Ir taip atskleidžiu Kūrėjo, gero ir kuriančio gėrį, sukūrusio „tašką iš nieko“, kurį man ir reikia savyje ištaisyti, santykį. Tas įsisąmoninimas, kad aš – sukurtas „iš nieko“, leidžia man suprasti, kas toks sukūręs mane „esantis iš esančio“ (jėš mi jėš).
Visas procesas, kurį tas Jo sukurtas taškelis praeina Begalybės Šviesos viduje, reikalingas tiktai tam, kad būtų galima pasiekti šitą Begalybės Šviesą. Visi šie etapai buvo numatyti dar kūrimo sumanyme, buvusio iki šito taškelio sukūrimo „iš nieko“, kaip pasakyta: „Veiksmo pabaiga slypi pradiniame sumanyme“. Taip žmogus suvokia jį sukūrusią jėgą – o tokia ir buvo viso šito taisymosi proceso esmė.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Pirmyn – į tiesą

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Nuo Kūrėjo mus skiria tik mažytis juodas taškelis Begalybes Šviesos viduje, kuris taip ir vadinasi „sukurtas iš nieko“ (jėš mi ain). Tai, tiesą sakant, ir yra visa kūrinio esmė – naujos realybės „iš nieko“. O visa kita, kas jame yra – iš „jau egzistuojančio“, iš Kūrėjo.
Šį tašką sukuria Kūrėjas, o visa, „kas egzistuoja“ (jėš), kas pridedama prie to taško, turi kilti iš mūsų pačių, iš mūsų pastangų. Ir todėl galiausiai tampame panašūs su Kūrėju, susiliejime su Juo, pasiekiame tokį patį lygmenį.
Iš pradžių šis kūrinio taškas vystosi pagal keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, kuri įdeda į jį visus keturių davimo pakopų pagrindus. Iš Šviesos pusės daugiau jokių veiksmų nereikia – šito pakanka. Visa kita atsiranda jau kaip šio taško reakcija, kuris gavo įspūdžių iš Šviesos ir perėmė sau jos savybes, ir dabar sugeba veikti pats.
Taip iš Begalybės pasaulio, iš šitos būsenos, kur susijungė su Šviesa, šis taškas pradeda tolti iki mūsų pasaulio, per dešimt „slepiančių sfirų“ (sfiros blima), kurios sugeria (bolim) į save – į kūrinio vidų Šviesą. Dėl to kūrinys išauga iš taško, atvirkščio Kūrėjui, pasiekdamas patį didžiausią įmanomą nutolimą nuo Jo, kuris vadinamas „mūsų pasauliu“.
Kokybiškai ir kiekybiškai yra nutolta pagal visas savybes ir padėtį, tad kūrinyje nelieka nė vienos kuo nors panašios į Kūrėją savybės.
Mums atrodo, kad tai reiškią kritimą, nusileidimą, atitolimą, tamsą – bet ne, tai kaip tik mūsų prigimties, Kūrėjo sukurto to paties juodojo taško atsiskleidimas! Tiktai šitaip vystantis atsiskleidžia tai, kiek daug tame taške iš „nieko“ yra to, kas priešinga egzistuojančiam, tam, kas „yra“.
Būtent tai pasiekiame iš viso to leidimosi žemyn – tegul ne iš karto, o dar ilgai leidžiantis vis giliau, jau pasiekus „šį pasaulį“, vystantis mūsų egoizmui, t. y.  mūsų priešingumo pojūčiui. Taip mes pereiname lygius: negyvąjį, augalinį, gyvūninį, ir pasiekiame patį žemiausią – „žmogus“.
Žmogus įsisąmonina savo nutolimą ir priešingumą Kūrėjui ir nusprendžia, kad tai blogis. O įsisąmoninęs blogį jis pradeda vis labiau pažinti save ir Kūrėją, kaip „Šviesos pranašumas matomas iš tamsos“, ir supranta taisymosi būtinybę. Taip jis pasiekia tikrąją priešingybę Kūrėjui.
O ėmęs taisytis, tai iš vienos pusės, pradeda kilti atgal į Begalybės pasaulį tuo, kad tampa panašus į Kūrėją. O iš kitos pusės, netgi kildamas kiekviename lygmenyje jis vis labiau supranta, koks priešingas esąs!
Ir tik pačioje taisymosi pabaigoje (Gmar tikun), kada grįžta atgal į tą pradinį tašką, Begalybės pasaulio Malchut, jame atsiskleidžia visiškas supratimas, suvokimas, jautimas to, ką gi reiškia tas „sukurtas iš nieko‘, atvirkščias Kūrėjui. Ir tuo pačiu jis pasiekia, kas yra „egzistuojantis“ (jėš), t. y. pasiekia Kūrėjo savybes.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Klausimas: Ką reiškia prašyti Šviesos pagalbos?
Atsakymas: Kai žmogus pradeda studijuoti kabalos mokslą, jam atrodo, kad jis to nori. Jis entuziastingai siekia suprasti, pažinti, kažką nuveikti. Šis užsidegimas jam atrodo begalinis ir tinkamas judėti pirmyn. Tik po ilgo laiko žmogus pradeda suprasti, kad postūmis judėti pirmyn pabunda ne jame. Šį sudužusį norą jis įgyja sąveikaudamas su aplinka, su draugais. Žmogus visiškai nenori jungtis su jais į vieningą širdį, laiduoti už kitus. Jis aiškiai mato sudužusį norą: blogį, meilės vietoje neapykantą, atskirumą, nesugebėjimą vienytis. Šis noras stabdo žmogų, ir dabar su juo jis turi kreiptis į Gražinančią į šaltinį Šviesą.
Bet kur man reikia sugrįžti? Prie kokio Šaltinio? Koks tai noras?
Tam reikia dviejų labai skirtingų žingsnių, ir juos skirianti riba kelia daug rūpesčių. Protui tai yra paprasčiau „Pasirodo, kad savo paties siekiu aš tik prieinu teisingą vietą, bet ne toliau. O po to man reikia įgyti naują norą, dabar sudužusį tarp manęs ir artimo“. Man reikia atskleisti neapykantą artimui ir Šviesos pagalba pamatyti joje esantį blogį. Man reikia atskleisti, kad šios neapykantos ištaisymas ir yra sugrįžimas prie gėrio. Tada man ir prireiks Šviesos – ne šiaip sau jos užpildymo, o jėgos, kuri ištaisytų mano blogį ir grąžintų mane į Šaltinį, prie gėrio. O gėris man – tai vienijimasis su artimu.
Šiuos dalykus reikia aiškiai suvokti. Reikia išsiaiškinti, kad viskas yra būtent taip, o ne kitaip. Bėda ta, kad be aplinkos pagalbos žmogus negali pats su savimi dirbti. Jam reikalinga išorinė, fizinė pagalba, o po to, siekdamas tikslo, jis grupėje aptinka tokių dalykų, kurių nepastebi ir patys draugai.
Atliekamas tiek išorinis, tiek vidinis darbas, bet jis visas skirtas tam, kad atskleistume susiskaldymo tarp mūsų vietą, šio susiskaldymo žalą ir jo ištaisymo naudą.
Aš turiu absoliučiai aiškiai jausti: štai liga, kuri žudo mane, ir tik į Šaltinį grąžinanti Šviesa gali mane išgelbėti. Aš pats – neturiu jėgų. O išsigelbėjimas – vienybėje, tik ji mano vaistas. Viso kito nepaisau, įrašau į nulinę, arba neigiamos, blogos įtakos grafą. Bendromis pastangomis turime siekti tai pajusti realiai. Ir tada galima bus reikalauti į Šaltinį grąžinančios Šviesos. Aš ne tiesiog taip sau kažko neaiškaus trokštu, ne šiaip kažką noriu sužinoti, ne šiaip sau veržiuosi į dvasingumą – visa tai kupina egoizmo. Ne, aš siekiu tik susijungimo, noriu patirti būtinybę susivienyti su kitais. Tai vadinama „Malda prieš maldą“. Tik tokiais žingsniais, kad ir parodomaisiais, kad ir teatrališkais, kad ir sukandę dantis, mes palaipsniui judėsime pirmyn. Pirmyn – prie tiesos: ne prie nuogos mūsų „pilvo“ tiesos, o prie tikros, dvasinės tiesos. Apie tai pasakyta: „Savo tautoje aš gyvenu“.
Norite atskleisti Kūrėją? Kūrėjas – tai davimo savybė. Ji atsiskleidžia, tik esant teisingam ryšiui tarp mūsų. Kuo daugiau apie jį kalbėsime, rašysime, aptarinėsime, kuo konkrečiau, betarpiškiau, aiškiau, tikriau tai darysime, neleisdami tam tapti tiesiog įpročiu, tuo greičiau įgyvendinsime.

Iš 2011 m. vasario 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Malda prieš meldžiantis

Ten, kur trokšta širdis…

Ne vien norėti

Klausimas: Jeigu visa, kas egzistuoja šiame pasaulyje, yra dvasinio pasaulio, paremto meile, antspaudas, tai kaip mūsų pasaulyje gali egzistuoti žmogžudystė?
Atsakymas: Viskas pas mus ateina iš Begalybės pasaulio, iš pastovios ir tobulos būsenos, visiško susiliejimo su Kūrėju būsenos. Bet kūrinyje visos šitos tobulos šaknys atsiskleidžia pagal kūrinio netobulumą, parodydamos, kiek mes neatitinkame aukščiausios tobulybės.
Aukščiausiame pasaulyje veikia programa, padedanti tau atskleisti patį save ir suprasti, ką tau reikia papildyti, kad pasiektum savo šaknį.  Šaknyje viskas vyksta pačiu tyriausiu, ištaisytu ir tobuliausiu būdu. Bet mūsų pasaulyje dėl skirtumo tarp pakopų, pasaulių ji atsiskleidžia atvirkščia forma. Mes atskleidžiame dvasinį veiksmą, bet matome, koks jis nedvasinis – tiek, kiek mes patys neatitinkame aukštesnės pakopos. Tai vadinama: „Kiekvienas teisia pagal savo sugedimo laipsnį“. Aš matau arba pats atlieku kokius nors nedorus veiksmus todėl, kad pats esu blogas. Jeigu aš taisau save, tai pamatysiu, kad šitie veiksmai – geri. Ir kaip gi aš vakar mačiau, kad žmonės užmuša vienas kitą?! Šiandien aš matau, kad jie vienas kitam dovanoja dovanas! Šaknyje veiksmas nepasikeitė, bet aš save papildžiau iki šaknies ir todėl pakeičiau savo matymą. Aš gi galėjau pamatyti, kaip dvasiniame pasaulyje sunaikintas egoistinis ketinimas, o aš matau, kaip mūsų pasaulyje įvyksta tikros žmogžudystės.
Aukščiausias ir žemiausias pasauliai susideda iš tų pačių elementų, bet aukščiausiame pasaulyje tarp jų yra meilė, o žemiausiame – neapykanta. Žemiausiame pasaulyje viskas pasisuka atvirkščiai! Lieka tiktai detalės – o visi ryšio tarp jų tipai pasikeičia, nes mūsų pasaulyje šie ryšiai yra visiškai nutrūkę, ir mus skiria neapykanta, atsiskyrimas, kitų nepaisymas. O tuo tarpu aukščiausiame pasaulyje mes esame sujungti ir be galo atsidavę vienas kitam. Kaip mes su tavimi egzistuojame šitame pasaulyje, taip ir aukščiausiame pasaulyje egzistuoja dvasinis tu ir aš, tiktai ten mes esme sujungti ir mylime vienas kitą, o čia atskirti ir neapkenčiame. Skirtumas tarp pasaulių pavirsta į santykių skirtumą tarp manęs ir tavęs. Aukščiausios šaknys nustato, kad tarp mūsų kažkas turi nutikti – bet kas ir kaip nutiks, tai jau patys nulemiame savo neišsitaisymu arba išsitaisymu: ar mes neapkęsime ir užmušinėsime vienas kitą, ar mylėsime ir apkabinsime.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos  mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai man blogai

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip išvengti kančių?

Klausimas: Ar gali kabala padėti žmogui pasiekti vyro ir moters tarpusavio supratimą, sureguliuoti santykius šeimoje ar darbe?
Atsakymas: Ne, kabala nepadės tau susikurti gero gyvenimo šiame pasaulyje. Geras gyvenimas bus rezultatas to, kad tu visą tau atsiskleidžiantį blogį panaudosi ugdydamas meilę savo artimui ir Kūrėjui ir tavyje nebegims troškimai, kurie verstų blogai jaustis. Kabala neapgaudinėja žmonių! Tai ne psichologija, ne šarlatanizmas, ne mistika ir ne stebuklingas preparatas mūsų gyvenimui gerinti.
Kabala sako: tau atsiskleidžiantis blogis turi tikslą, jis skirtas pastūmėti tave išsitaisymo link. Neturi panaikinti troškimo, kuriame blogai jautiesi, – turi  pripažinti, kad pats noras yra blogas dėl tavo neapykantos artimui, ir ištaisęs savo neapykantą į meilę galėsi mėgautis meile artimui ir tavyje nebekils blogų norų. Jei nori sukurti šeimą ar jau esi santuokoje ir tarp jūsų atsirado nesantaika, nepakantumas ar nesusipratimas, to neįmanoma ištaisyti, neištaisius savo požiūrio į kūrinį ir Kūrėją. Kūrėjas yra tarp jūsų: „vyras ir žmona – ir Šchina tarp jų“. Dabar Šchina yra tremtyje, ji skleidžiasi kaip pikta, kenkėjiška jėga, kuri jus supriešina. Kūrėjas tai daro tyčia – kad jūs susivienytumėte ne ankstesniu, gyvūniniu lygmeniu (kaip patelė su patinu giminei pratęsti), o kad susilietumėte tarpusavyje kaip dvi sielos į vieną  ir atskleistumėte bendrą davimo jėgą, kuri suvienys jus abu. Jeigu įstengsite ištaisyti tarpusavio santykius, jūs iš tikrųjų tapsite šeima. Kitaip jums nieko neišeis. Kabala neduoda patarimų, sprendimų ir vaistų dabartinei tavo būsenai, – ji pakelia tave į kitą būseną, kurioje galėsi būti laimingas, sėkmingas ir tobulas.
Visos kančios, problemos ir smūgiai mūsų pasaulyje kyla ne tam, kad atneštų taiką ir tobulumą, – o kad pakeltų mus virš mūsų pasaulio, antraip tai būtų panašu į komunizmo statybą Rusijoje. Jeigu tu darai ką nors ne dėl Kūrėjo (t.y. ne todėl, kad artėtum prie absoliutaus davimo), tau nieko neišeis.
Man bloga, problemos šeimoje, darbe, su vaikais, su sveikata, noriu sėkmės visose šiose srityse, o kabala sako, kad man bus gerai? Puiku, aš sutinku užsiimti kabala! Tam turiu duoti kitiems? Esu pasiruošęs netgi duoti kitiems, kad tiktai man būtų gerai. Tai vadinama „lo lišma“ („ne dėl Kūrėjo“). Tai reiškia, jog žinai metodiką ir nori ją įdiegti į gyvenimą, kad tau irgi būtų gera. Dabar viskas priklauso nuo to, kokia proporcija esi pasiruošęs duoti kitiems, kad pagerintum savo būklę. Iš pradžių vienas procentas kitiems ir 99 % – sau, po to atvirkščiai: 99% – kitiems ir vienas procentas – sau. Tai tęsis, kol nenepajusi jėgos, leidžiančios nieko nebenorėti sau. „Man nesvarbu, kas vyksta su manimi, aš noriu duoti kitiems“,– tai vadinama „davimu dėl davimo“.
Mes niekada negalėsime grįžti prie klestinčio ir ištaisyto materialinio gyvenimo. Visos metodikos, tvirtinančios, jog galima to pasiekti, meluoja. O kabala nuo pat pradžių sako, kad tai neįmanoma, nes visas blogis šiame gyvenime egzistuoja tam, kad galėtų pakelti tave į aukštesnę pakopą. Jeigu tu taikai kabalos mokymą šiam gyvenimui pagerinti, pradedi pardavinėti šventintą vandenį ir raudonus siūlelius, ir šis mokymas tampa mirtinu nuodu. Privalome suprasti, kad dabartinės pasaulio būklės priežastis yra būtinybė išaukštinti mus, o ne pagerinti mūsų būseną. Tuo kabala ir skiriasi nuo kitų metodikų.
Ir  jeigu tau kažkas žada gerą gyvenimą šiame pasaulyje, sveikatą ir laimę šeimyniniame gyvenime – netikėk, tai melas! Gamta trokšta pakelti mus iki lygmens „Žmogus“. O kai tu pats sieki šios būsenos, visa kita kuo puikiausiai susiklosto!

Iš 2010 m. sausio 24 d. pamokos „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką žmogui duoda kabala?

Vyras ir žmona: kur Kūrėjas tarp jų?

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Iš antrosios pamokos Maskvoje
Klausimas: Judėdami pirmyn atskleidžiame savo mažus, niekingus „aš“, mažas niekingas asmenybes. Pagal kokius požymius mes juos atpažįstame? Kaip gimsta kitas „aš“?
Atsakymas: Šią mažą niekingą asmenybę atsiskleidžiu tik Kūrėjo atžvilgiu. O visur kitur, nesvarbu, kokia asmenybė aš esu.
Kaip mes atskleidžiame blogį? Tarkim, mėgstu gerai pavalgyti. Tai blogis, egoizmas? Ne! Aš mėgstu gerai pasilinksminti. Tai gerai ar blogai? Ar tai egoizmas? Ne!
Egoizmas išryškėja tada, kai turiu susijungti su kitais, kad atskleisčiau Kūrėją, bet aš to nenoriu. Egoizmas – tai nutolimas nuo grupės draugų. Todėl jo atskleidimas yra sudėtingas, tam reikia subręsti.
Štai čia mes ir suklumpame! Kad ir kas teikia mums malonumą, bet nepasiekia šio egoizmo, su kuriuo reikia dirbti, nieko baisaus. Bet vos tik kyla problemų su egoizmu grupės viduje, su kuriuo ir reikia dirbti, čia viskas sustoja ir užgęsta. Čia ir yra ta savybė, kurią turime ištaisyti.
Nieko kito taisyti nereikia. Linksminkis, per pietus kirsk dvi ar tris porcijas, miegok dešimt valandų per parą. Nesvarbu.
Svarbu viena – santykiai su draugais. Taip tiksliai filtruojama mano prigimtis:
- turiu ištaisyti tai, kas susiję su grupe.
- kas nesusiję su santykiais tarp grupių ar grupės viduje, susiję tik su manimi. Vienam reikia miegoti dešimt valandų, kitam dešimt kartų per dieną pietauti ir taip toliau. Tai neturi reikšmės.
Tad egoizmas – tik tarp draugų. Tik ten visos jo apraiškos. Tik į tai reikia kreipti dėmesį ir tik pagal darbą tarp mūsų vertinti draugus.
Bet kol žmogus tai įsisąmonina, kol supranta, kol išgirsta, kol su tuo sutinka – praeina metai. Jis gali girdėti apie tai, bet vis tiek viduje su tuo nesutinka, nesuvokia, nepriima.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo detektorius

Kantrybė – tai atkaklumas

Net neveiklumas – blogis

Klausimas: Kokias ypatingas priemones, kurių dar niekur nėra, pateikia kabala šiandien, kai kiekvieną sekundę iš visų pusių mus vis pasiekia kokios nors naujos problemos, o mes tik ir kovojame su jomis?
Atsakymas: Kabalos mokslas mums aiškina, iš kur ateina visas blogis ir kodėl mums yra blogai. Kabala tvirtina, kad blogis ateina ne kažkur iš išorės, ne iš kitų žmonių ar atsitiktinai, o nurodo tiesiai į vidų, sakydama man: tu pats esi viso blogio priežastis!
Su šituo žmogui labai sunku sutikti ir todėl jis tuoj pat atstumia nuo savęs kabalos mokslą. Bet nurodžiusi blogio priežastį, kabala paaiškina, kad yra tik viena galimybė ateiti į gėrį – ištaisyti blogį savyje į gėrį! Ir kad gera būtų ne man, o visiems kitiems!
Pasirodo, maža to, kad turiu pripažinti, jog visas blogis yra manyje ir ištaisyti save, kad kitiems šalia manęs būtų gerai, dar turiu ir mėgautis tuo apskritai nejausdamas savo būsenos ir rūpindamasis tik tuo, kad gera būtų kitiems? Kas gi pirks tokią metodiką?!
Todėl ji tinka tik tiems, kuriuose glūdi tiesos taškas ir pagal savo prigimtį jie daugiau nebegali likti mele – kad ir kas būtų, jiems reikalinga tiesa! Toks reikalavimas ateina žmogui iš prigimties, o ne todėl, kad jis yra toks geras ir ypatingas didvyris.
Tiesiog noras atskleisti tiesą tampa jam svarbesnis už visą likusį gyvenimą. Jame staiga atsiskleidžia šis naujas anksčiau neegzistavęs tiesos noras.
O tie, kurie turi tik vieną ankstesnį norą – mūsų pasauliui, sutinka būti apgauti. Ir todėl tenkindami savo egoizmą vaikosi visko, kas prisideda prie šios apgaulės.
Tiktai tie, kuriuose nubudo nenumaldomas noras atskleisti tiesą, tik tie su džiaugsmu priima kabalos metodiką. Juk jie neturi kitos išeities, daugiau jiems niekas nepadės. Ir tokie žmonės juda pirmyn.
O jeigu žmogus vis dar gali sutikti su kokiu nors kompromisu – jis pabėgs. Negalima jo dėl to kaltinti ar niekinti, juk tu jo vietoje irgi padarytum taip pat…
Tai prigimtis: kuri iš dviejų jėgų didesnė, ta ir persvers – labai paprasta mechanika.

Iš 2010 m. gruodžio 16 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė − savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išmokti gyventi po saule

Nori milijono? – Imk!

Renkatės Jūs!

Dvasinio kelio pradžioje žmonės dar negali atpažinti, kas su jais vyksta. Patiriami pojūčiai jiems ir yra tiesa.
Jie nesugeba pažvelgti į save iš šalies ir atskirti išorinį poveikį iš Kūrėjo. Jiems dar nesimato „laboratorijos“, kurioje jie yra, sienų.
Veikiamas malonumų noro žmogus automatiškai reaguoja į tai, kas vyksta: šokinėja iš džiaugsmo arba, priešingai, puola į nusivylimą. Jis palaidotas po savo egoizmo būsenomis.
Tačiau dirbdamas su savimi ir vienydamasis su grupe, žmogus atskiria save nuo savo noro ir įgyja galimybę analizuoti: kokios jo būsenų priežastys, koks jo santykis su grupe, studijomis ir Kūrėju.
Užuot jautęsis bandomuoju gyvūnėliu, jis pereina į Kūrėjo pusę, kuris parodo jam, ką su juo daro.
Dėl to žmogus tampa žmogumi – pakyla virš savo noro gyvūninio lygmens į žmogiškąjį lygmenį.
Dabar jis supranta, kad nemalonios būsenos, kai jis nejaučia jėgų, šviesos ir įkvėpimo, skirtos tam, kad pritrauktų jo dėmesį į Šaltinio, į Kūrėją.
Kodėl gi Kūrėjas juos siunčia? Kad priartėčiau prie Jo prašydamas. Tik taip Jis gali mane išbudinti.
Juk malonūs pojūčiai privers mane pamiršti apie Jį, o tuštuma, priešingai, kelia klausimus. Aš noriu žinoti, kodėl man daro blogai, ir visiškai nesidomiu, kodėl man duoda gėrį.
Štai kodėl pabundu esant bėdoms – ir tada turiu suprasti, kad tai Kūrėjo šūksniai. Taip Jis man rodo, kad priklausau nuo Jo, ir kviečia pas Save, kad kartu stotume priešais Faraoną.
Tada imu suvokti, jog blogio nėra, ir dėkoju už „blogį“ lygiai taip, kaip už gėrį, ir netgi labiau – juk būtent jis padeda man tobulėti, priartėti prie Aukščiausiojo ir iš jo reikalauti ištaisymų.
Jeigu žmogus yra teisingoje pozicijoje vertindamas savo būseną, jeigu pojūtis jam – analizės objektas, tai jis įgyja tikėjimą aukščiau žinojimo, kuris visada leidžia jam eiti pirmyn.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Veiksmas ir ketinimas