Komentaras. Būnant bendraminčių grupėje yra dalykų, apie kuriuos galima kalbėti ir apie kuriuos ne. Kabalistai rašo, kad negalima kalbėti apie dvasines būsenas.
Atsakymas. Reikia kalbėti tik apie Kūrėjo didumą, apie grupės didumą. Ne apie asmenis. Kai esame grupėje – asmenybių nėra. Yra tik grupė, kuri yra viena vientisa visuma ir suskyla į atskirus žmones.
Klausimas. Kodėl negalima pasakoti apie savo dvasinius suvokimus?
Atsakymas. Nes taip žmogus tarsi į savo tinklą pagauna draugą ir verčia jį patirti savo būsenas. To daryti negalima. Kiekvienas savo asmenines būsenas turi patirti asmeniškai, o iš kitų gauti tik įkvėpimą.
#256990

Iš 2019 m. vasario 4 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Nereikia stebėtis kritimais, nes jie visi susirenka ir pamažu veda žmogų pirmyn. Ir tai – kaip mokėmės, kad nėra tuštumos dvasiniame pasaulyje. Žmogus krenta tik tam, kad įimtų papildomas kibirkštis, sudužusias bendro indo dalis.
Žmogui galima patarti tik viena: nelaukti kol jį nuleis per pakopą, o jaučiant savo niekingumą – vėl pakilti kaip senukas, kuris eina ir ieško, ar nieko nepametęs. (Rabašas, Laiškas Nr. 77)
Turime mėginti pakilti iš bet kokios būsenos. Nepasitenkinti tuo, kad tai kilimas ar kokia nors vidurinė būsena, o visuomet bet kokia būseną traktuoti kaip kvietimą kitam kilimui, kad visąlaik būtų vien kilimai. Tai įmanoma, jeigu iš anksto savo būseną vertiname kaip dar netobulą.
O kaip galiu jį įvertinti kaip netobulą? Tik jeigu esu grupėje ir galiu iš jos gauti supančią Šviesą (or makif). Matau, kad dar ne iki galo joje, ne visiškai susilieju su draugais, ir tuomet turiu galimybę prašyti.
Grupė – tai mano būsimas kli/indas, mano kita pakopa. Todėl negali žmogus sakyti: „Gavau tokį pakilimą, kad toliau nėra kur eiti.“ Taip nebūna. Iki pat taisymosi pabaigos taip negali būti.
Nežinau, kas vyksta ten, pačiame gale. Tačiau visada, kol esu aplinkoje, turiu galimybę sustiprinti vienybę su draugais ir dėti dar kokias nors pastangas.
Tai ir yra „aušros žadinimas“, „apyaušrio žadinimas“. Kai būdamas bet kurios būsenos koncentruojuosi ne į save, o į grupę ir mėginu daugiau į ją įsijungti, tada matau, kad visuomet turiu galimybę dar ką nors pridėti prie to kli, ir galiu nuolatos eiti pirmyn.
Tokiu atveju „žadinu aušrą“. Juk niekuomet iš aukščiau negausiu atstūmimo, atitolinimo, apsunkinimo, visuomet pats sieksiu grupės, vienybės, ir pats komanduosiu visoms savo būsenoms. Tai pats optimaliausias judėjimas pirmyn.
#255069

Iš 2019 m. rugsėjo 8 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Sveikinti tamsą kaip šviesą

Prieš aušrą

Naujos būsenos pradžia

Viena mintimi sukurta visa kūrinija, visi aukščiausi ir žemiausi, iki pat bendro galutinio ištaisymo.
Ir ši viena mintis veikia visur, ir ji – visų veiksmų esmė, ji ir apibrėžia tikslą, ji gi – visų pastangų esmė, ir ji pati – visa tobulybė ir laukiamas atlygis. (Baal Sulamas „Mokymas apie dešimt sfirų“, 1 sk. „Vidinė žiūra“ 1 d. 8 p.)
Egzistuojame Kūrėjo mintyje, kuri palaiko ir absoliučiai viską atlieka. Visos neva mūsų mintys, norai, veiksmai – visą tai, atlieka mintis, vadinama kūrimo mintimi.
O mums kas nors apskritai lieka? Ar tik klausyti, kad esame šioje mintyje ir joje plaukiame? Mums reikia atskleisti šią būseną, mes esame joje.
Nieko negalime daryti savarankiškai: nei nuspręsti, nei galvoti, nei veikti, nei ką nors planuoti ateičiai, nei svarstyti apie praeitį. Yra tik viena: mintis, kūrimo sumanymas ir mes esame jame.
Tad iš mūsų reikalaujama – pašalinti viską, kas trukdo mums pajausti, kad esame šioje mintyje, ir kad be jos daugiau nieko nėra. Vadinasi, mums reikia pašalinti save! O tai įmanoma atlikti tik padedant teisingai aplinkai, kai leidi jai save valdyti.
Visos mūsų pastangos turi būti tokios, kad niveliuotume save, anuliuotume save aplinkos atžvilgiu. Tuomet pamažu įeisime ten, kas vadinama „kūrimo mintimi“, ir be jos daugiau nieko nebus.
#254968

Iš 2019 m. rugsėjo 8 d. Moldovos kongreso pamokos Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Galutinis tikslas nekinta

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Vienintelė už viską atsakinga jėga

Klausimas. Kaip elgtis, kai jautiesi, įsisąmonini esąs niekingas?
Atsakymas. Reikia įsisąmoninti, kad tai kyla iš Kūrėjo ir dėkoti Jam už tai, kad atskleidė, jog dabar pagaliau suprantate, kas esąs.
Remdamasis šia būsena galite teisingai eiti pirmyn. Ji neleis jums likti vietoje. Todėl mūsų pačios blogiausios būsenos iš tiesų yra pačios produktyviausios.
#255918

Iš 2019 m. rugsėjo 8 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis darbas ir dvasingumas

Naujos būsenos pradžia

Bendrauti su Kūrėju

Klausimas. Aptarinėjome, kaip pasiekti nusivylimo būseną. Tačiau išeitų, kad atvažiavę į kongresą ieškodami šios būsenos, mes jaučiame džiaugsmą dėl savo darbo. Dėl ko ateina būsena, iš kurios galima jausti nusivylimą?
Atsakymas. Viskas kyla iš Kūrėjo. Nieko kito mumyse neatsiskleidžia tik tai, kas ateina iš Kūrėjo. Jis yra mumyse ir visąlaik mumis valdo. Visos mūsų mintis, norai, pojūčiai, viskas iš Jo.
O mūsų reakcija priklauso tik nuo grupės. Jei esu dešimtuke, galiu reaguoti iš dešimtuko pusės. Jei nesu dešimtuke, tai reaguoju kaip bet koks gyvūnas.
#254911

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. Moldovos kongreso pamokos Nr. 5

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienas visų minčių ir jausmų šaltinis

Kas piešia pasaulio vaizdą?

Už visko yra Kūrėjas

Klausimas. Aš dvejus metus esu kabaloje. Mane nuolat lydi pareigos jausmas, kaltė, kad per mažai dedu pastangų dėl dešimtuko. Mintis ir norus tenka filtruoti kiekvieną minutę. Aš nustojau būti laiminga. Ar tai teisinga? Juk jūs sakote, kad kabalistai – didžiausi egoistai, mėgsta gauti malonumą.
Atsakymas. Jokiu būdu negalima riboti malonumų. Kūrinio sukūrimo tikslas – juos pripildyti.
Nė vieną sekundę žmogus neturi būti prislėgtos būsenos. O jei ji ateina ir jį užvaldo, tai nėra gerai. Ji turi būti ribotą laiką ir riboto dydžio, nes liūdėdami jūs priekaištaujate Kūrėjui už tai, kad jis jus patalpino į kenčiantį pasaulį ir verčia kankintis.
Kas tada yra Jo davimo ir meilės savybė? Ji turi pasireikšti ir dabar. Bet kokiose būsenose kiekvienas iš jūsų ir visi kartu turime jaustis absoliučiai laimingi, nes Kūrėjas visą laiką nukreipia jus tik į gera. Todėl yra pasakyta: net jei virš tavęs pakibęs kardas, tu vis tiek turi tikėti, kad tai į gera, ir Kūrėjas tave gelbėja.
Būtent ši jėga veda mus pirmyn ir gelbsti. Jūs turite saugotis liūdesio būsenų, ypač grupėje. Jei grupė sėdi ir kenčia – tai baisus dvasinis nusikaltimas. Jokiu būdu! Priešinai – palaikyti džiaugsmą, optimizmą.
Klausimas. Kartais kritimo būsenoje rodosi, kad visas pasaulis griūva. Kaip dirbti su mintimis, esant tokios būsenos?
Atsakymas. Aš jus suprantu, pasaulis iš tiesų griūva. Bet tai visas pasaulis, o ne mes.
Mes žinome, kodėl jis egzistuoja ir kaip mes turime veikti, kad atneštume į pasaulį išsigelbėjimo, mūsų noro, mūsų ryšio metodiką.
Būtent nuo mūsų ryšio vienas su kitu ir su Kūrėju priklauso pasaulio išsigelbėjimas. Ir tada mes pasijusime Aukštesniajame pasaulyje.
#247595

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužimas būtinas

Šis darbas žmogui!

Naujos būsenos pradžia

Iš čia suprasime „pasaulio taisytojų“, gyvenusių kiekvienoje kartoje, negebėjimą. Jie žvelgia į žmogų kaip į mašiną, kuri nedirba, kaip turėtų, ir ją reikia ištaisyti, kitaip tariant, pašalinti neištaisytas dalis pakeičiant jas kitomis – ištaisytomis. (Baal Sulamas, „Pasaulis pasaulyje“)
Esmė ta, kad žmoguje nėra nieko taisytino ir nieko jame nereikia keisti. Viskas, kas jame yra, duota jam iš prigimties. Todėl bet kokios neigiamos savybės, netgi kieno nors noras ką nors nužudyti ar apiplėšti ir pan. – viskas duota Kūrėjo.
Tad taisymasis – ne pasodinti žmogų į kalėjimą ar pakarti, o nubrėžti ribas, kai jis galės įsisąmoninti, kad turi tai ištaisyti savyje taip, kad virš pačių baisiausių pabudimų kitų atžvilgiu jam kiltų noras užmegzti ryšį su kitais.
Nenaikindamas savo neigiamų savybių jis turi pakilti virš savęs į kitą lygmenį ir vietoj neigiamų siekių aplinkinių atžvilgių įgyti teigiamus.
Kai žmogus tinkamai apibrėš neigiamus ir teigiamus siekius, tuomet tarp jų, kaip tarp vieno lauko teigiamų ir neigiamų polių ims jausti dvasinę būseną. To jam ir reikia. Ir tuomet pajaus aukštesnįjį pasaulį.
#251533

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik surask, ką reikia ištaisyti

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Prie dvasinio pasaulio slenksčio

Klausimas. Ką reiškia, kad mes nenaikiname egoizmo, o statome ryšių tiltus virš jo? Jeigu keičiu fokusą virš atsiveriančio egoizmo, vis tiek jį kažkaip transformuoju? Ar man tik atrodo, kad jis lieka toks pat?
Atsakymas. Priartėję prie dvasinio pasaulio pradedame jausti, kad kyla problemų su mūsų jausmais ir protu. Panašu į tai, kaip fizikai atskleidžia dvejopą šviesos pusę: jos korpuskuline, arba banginę sandarą.
Elektronai praeina priklausomai nuo to, ar mato juos žmogus, ar ne. Vadinasi, suprantame, kad šiuo atveju veikia ne fizikiniai, o mūsų suvokimo dėsniai.
Fizikoje yra paribio efektai, patvirtinantys, kad mes ne visiškai suprantame, su kuo turime reikalų. Nors fiziškai visa tai atsispindi formulėse, grafikuose, vektorių strėlytėse arba skaičiukų mirgėjime ekrane, tačiau mes vis tiek nesuvokiame, kas vyksta iš tikrųjų.
Mūsų žemiškas protas pagrįstas aiškiu egoizmo ir negali suvokti sau priešingo, kuomet kažkas pagrįsta antiegoizmu. Be to, ne tiesiog antiegoizmu, kai pakeistum pliusą vietoj minuso, ir viskas, t. y. aš manau taip, o tu – priešingai, kai iš vienos pusės tavo egoizmas, iš kitos – mano. Tai nieko neduoda.
Kalba eina apie tai, kad mes esame viename objekte. Viename nore egzistuoja dviejų rūšių pojūtis: vienas – egoistinis, kitas – priešingas jam, tačiau vienu metu, viename nešiklyje. Galime pateikti pavyzdį iš Toros, kuomet Kūrėjas sako Abraomui: ,,Izaokas – tavo ateitis, jis toliau ves žmoniją į tikslą.“
Ir čia pat prideda: ,,Paimk ir užmušk jį, paaukok“. Kaip šios dvi priešingybės gali egzistuoti kartu? Žinoma, pasitaiko komentarų, kad per mirtį jis kaip ir pereina į kitą gyvenimą.
Mums reikia suprasti, kad čia turimas omenyje visai kitas suvokimo lygmuo, kita matrica, kuomet priešingumai ne tiktai gali egzistuoti kartu, o papildo vienas kitą, kartu išlaikydami ir priešybes.
Tačiau kalbėdami apie priešingumus mes turime mintyje, kad jeigu vienas egzistuoja, tai kito nėra, ir atvirkščiai. Tai kaip jie egzistuoja vienu metu? Šito mes nesuprasime. Tam kad suprastume, turi nusileisti aukštesnioji šviesa ir išplėsti supratimą, pojūčius, ir tuomet, kai jie taps dvasiniai, mes tai suvoksime.
Būtent šito siekiame dešimtuke – pamatyti pasaulį kitame lygmenyje, t. y. su kita galva, kita širdimi, su kitu suvokimu, su kitu žinojimu. O iki tol nieko negalėsime padaryti.
Pažiūrėkite, kas vyksta Izraelyje rinkimų išvakarėse. 20 partijų riejasi tarpusavyje, pasiruošusios viena kitą gyvą suėsti. O kas vyksta Europoje arba visame pasaulyje? Tai – tik pradžia. Mes pamatysime didžiulių problemų! Jų nebus galima niekaip išspręsti mūsų žemiškame lygmenyje. Niekaip!
Esmė ta, kad aukštesnysis valdymas artina mus tarpusavyje, o mes nepajėgūs surasti bendros platformos, dėl to, kad egoizmas kiekvienos valstybės, kiekvienos tautos auga. Jeigu anksčiau galėjome proporcingai augant egoizmui atsitolinti vienas nuo kito, tai dabar aukštesnysis valdymas spaudžia mus, stumia link vienas kito, ir neįmanoma nieko padaryti.
Arba pradėsime reikalauti, kad mums pakeistų pasaulio suvokimą į teisingą, dvasinį, arba linijiniu būdu priartėsime vieni prie kitų kare. Juk jeigu mus pastoviai artins, o mes būsime vis labiau priešingi vienas kitam, tai nieko kita neliks daryti.
Kūrėjas veika dviem jėgomis: iš vienos pusės Jis iš vidaus vysto mūsų egoizmą, o iš kitos pusės, iš išorės stumia vis arčiau vienas kito. Jeigu anksčiau gyvenome atitolę vieni nuo kitų ir bendravome tik tuomet, kai reikėjo, tai šiandien esame viename bendrame kieme.
Rytoj būsime viename, bendrame bute, o vėliau viename bendrame kambaryje. Kaip mes galėsime vienas kitą pakęsti? Be to, artėjimas vyksta tuo pačiu metu, kai auga ir vidinis egoizmas kiekviename. Taip Kūrėjas verčia mus kreiptis į Jį.
Tačiau kreipsis į Jį tik tie, kurie yra teisingos būsenos. Tiesiog šiaip sau šaukti negali. Žmonės virkauja jau tūkstančius metų, niekas nepadeda.
Pagal kabalos metodiką mums reikia susirinkti į dešimtuką, sukurti jame atitinkamą formą, kurioje mes norėtume pamatyti klausimo sprendimą: kaip dešimtukas gali tapti vienetu.
Tuomet visas pasaulis susiskirstys į dešimtukus, ir tokiu būdu visi išsitaisys. Nors mums atrodo, kad dešimtuką patys kuriame, tačiau iš tikrųjų yra ne taip. Vėliau pamatysime, kad visas tas mintis, jausmus, sprendimus įdiegia mums aukštesnysis valdymas.
#241589

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Siekti pusiausvyros

Kūrėjas nori, kad jausčiau savo būseną tokią, kokią ją jaučiu: negerą, darančią žalą, blogą, ligotą.
O man asmeniškai turi būti nesvarbu, kaip jaučiuosi, nes noriu dirbti, kad duočiau. Jeigu taip, svarbiausia, turiu tarnauti Kūrėjo vardan. (Rabašas, Straipsnis Nr. 3, 1985 m. „Apie tiesą ir tikėjimą“)
Svarbiausia, jei nukreipiu save į tai, ką gaunu iš Jo, turiu pagalvoti, patikrinti save, ar jaučiu ką nors nemalonaus ar netgi skausmingo, o gal priešingai, jaučiu džiaugsmą? Tai priklauso tik nuo žmogaus.
Todėl savo gyvenime turime nuolatos tikrinti, ar tikime, t.y. ar jaučiame Kūrėją, ar esame kažkaip su juo suartėję, ar krypstame į Jį ar tik krentame į savo egoizmą?
Jeigu esu nukreiptas į tikslą, į kūrinį, į dešimtuką, į Kūrėją patirdamas bet kurią savo būseną, kad ir kokia ji būtų, tai tuomet nepajausiu nieko baisaus, nieko žalingo.
Aš ne šiaip noriu patirti tą būseną, joje nejausiu jokio skausmo, priešingai, imsiu atskleisti joje didžiulį malonumą. Mat būtent virš nemalonumų, skausmo, problemų, baimės, tamsos galėsiu atskleisti Šviesą ir siekti jos, savo ryšio su ja.
Todėl esant bet kokioms aplinkybėmis turiu būti patenkintas savo likimu, savo darbu, savo būsena ir žiūrėti į tai, kaip į didžiulį nuopelną, kad Kūrėjas leido man priartėti prie Jo.
#254093

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 4

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti Kūrėją mintyse ir jausmuose

Kodėl Kūrėjas slepiasi?

Didžiulė Kūrėjo malonė

Klausimas. Kodėl mane taip traukia jūsų paskaitos ir pokalbiai?
Atsakymas. Nes klausotės apie save, apie savo sielą, apie tai, kaip įstengsite pasiekti amžinybę, tobulą būseną, kai kūno gyvenimas ir mirtis neveiks jūsų, ir imsite jausti, kad gyvenimas beribis, ir teka visai kitaip, nei mums atrodo šiandien.
Jei imsime burtis draugėn, tai tarpusavio vienybėje pajausime tarsi praėjimą į kitą būseną – į aukštesnįjį pasaulį. Jis yra mūsų sąveikos centre.
Kaip sako astronomai, kad kosmose egzistuoja perėjimas iš vienos būsenos į kitą – taip ir čia. Tai savotiškas praėjimas, landa iš mūsų pasaulio į kitą pasaulį.
#251423

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neišvengiama būtinybė vienytis

Pastangos – dvasinis kapitalas

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?