Nėra nieko didesnio, aukštesnio ir tobulesnio nei ryšio su Kūrėju trūkumas. Jeigu man trūksta susilieti su Kūrėju, tas gali būti geriau?
Jei priešais mane padengtas stalas, tai puiku, kad esu tiek alkanas, kad esu pasirengęs paskanauti visas vaišes nuo stalo ir taip suteikti pasitenkinimą Šeimininkui, kuris visa tai paruošė su meile.
Trūkumas – tik jį Kūrėjas ir sukūrė. Kūrėjui reikėjo vien trūkumo, ir todėl Jis jį sukūrė. O mums reikia tik išmokti dirbti su trūkumu. Tam ir skirta kabala, kuri moko, kaip suformuoti teisingą trūkumą. Reikia tik trūkumo, o užpildymas ateis.

#289418

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. rytinės pamokos pagal knygą „Šamati“, Nr. 45 straipsnis

Daugiau šia tema skaitykite:

Alkis – geriausias prieskonis

Alkis visiškame pertekliuje

Kenčiame, nes trūksta meilės?!

Ar įmanoma dvasiniame kelyje eiti pirmyn be kritimų? Jei nebūtų kritimų, niekuomet nepasiektume galutinio tikslo. Juk kylame būtent nukritę.
Nepajėgiame šiaip sau pakilti. Dabar manyje nėra jokių jėgų, kad atlikčiau dvasinį veiksmą vedinas tikrojo davimo, neturiu ir antiegoistinio ekrano, neturiu jėgų įveikti. Aš visas iš noro mėgautis, ir kaip galiu duoti?
Tad ką daro iš aukščiau? Įstumia mane į nuopuolį, aš kenčiu, bet laikausi. Svarbiausia kritimo metu išlaikyti įprastinę dienotvarkę: darbas ir mokslas, darbas ir mokslas… Stovėti atkakliai kaip asilui, kad ir kas būtų.
Tuomet išeitų, kad Kūrėjas man organizuoja visus tuos kritimus – ir tegu. O aš vis tiek tęsiu. Ir tada visi mano kritimai, kai nieko negalėjau atlikti, užskaitomi man tarsi viską būčiau atlikęs.
Verkiame, kad nenorime kritimų, nes tai nemalonu. Tačiau reikia juose matyti, kaip Kūrėjas dirba su mumis. Tad, tegu būna daug kritimų, juk tai reiškia, kad bus daug kilimų!

#289409

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. pokalbio vaišių metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kritimas dvasiniame pasaulyje?

Nėra kritimo

Ar galima eiti pirmyn be kritimų?

Egzistuojame, kad teisingai realizuotume ryšius tarp mūsų, ištaisytume sielą ir joje atskleistume Kūrėją.
Norint pamilti artimą ir dešimtuke atskleisti Kūrėją, reikia laikytis visų sąlygų, kaip susijungti su draugais, atskleisti Kūrėjo didingumą, rodyti pavyzdį draugams, kaip galiu nusižeminti prieš juos, kaip esu pasirengęs viskam, kad tik tarnaučiau jiems ir palaikyčiau grupę.
Būtina sąlyga dešimtuke – pasiekti abipusį laidavimą, kai kiekvienas anuliuoja save kitų atžvilgiu. Be to, visi kartu pamažu formuoja maldą Kūrėjui, kad Jis padėtų kiekvienam įgyti meilės kitiems draugams savybę.
Taip mumyse, teisingame dešimtuke, atsiranda Kūrėjo pojūtis, kuris visąlaik augs, kol visiškai ištaisysime egoizmą.

#289324

Iš pokalbio apie „Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia sąlyga

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Žmogus dvasiniame kelyje praeina didelius kritimus. Ir jeigu jis nejaučia ryšio su grupe, tai gali palikti šį kelią. Jis reiškia dideles pretenzijas mokytojui, draugams, visam pasauliui ir Kūrėjui, manydamas, kad yra vienintelis teisus. O iš tiesų tai egoizmas užklumpa žmogų.
Jis galėtų gauti jėgų, kad tai įveiktų, tačiau nenori, juk jaučiasi protingesnis, stipresnis už kitus. Išdidumas taip išmeta žmogų, kad jis atsiduria palaidotas po savo egoizmo sluoksniu ir miršta dvasiniu atžvilgiu.
Taip nutinka su daugeliu, ir galiausiai jie išeina. Galbūt jie patys neįsisąmonina, kas su jais nutiko, arba priešingai, mano esą teisūs, galvodami, kad jiems pagaliau atsivėrė akys. Jie gailisi, kad įėjo į visuomenę, užsiimančią nerealiais dalykais.
O visų religijų ir tikėjimų pasekėjai dieviena mokytoją ir patį kelią. Juk ten nėra kairės linijos, neleistina kritika, kiekviename žingsnyje neauga egoizmas. Kabaloje einama dviem kojomis, dviem linijomis, kaip pasakyta: „Ir būsite kaip dievai, pažinę gėrį ir blogį“.
Todėl tik kabaloje būna taip taip, kad mokinys nesutinka su mokytoju ar netgi nekenčia jo, neigia Kūrėją. Juk mus moko kilti aukštyn, kur supanašėsime su aukštesniąja jėga, kuria mums reikia pasiekti ir suprasti. Tai ne kiekvieno jėgoms.
Būna taip, kad žmogų koks nors vėjas atpučia į kabalistinę grupę, o jis visiškai nepasiruošęs tokiam darbui. Jį kol kas domina tik mistika, bet ne kabalos mokslas, kad jį išmokytų atlikti kokius nors materialius veiksmus ir melstis, ir tuo apsiribojama.
Pas mus galima sutikti tokių „atsitiktinių“ žmonių, juk studijos atviros visiems. Todėl kartais, po kiek laiko žmogus pastebi, kad tai jam netinka: jis netinka mums, o mes netinkame jam.
Ir toks žmogus išeina. Beje, tai nepriklauso nuo intelekto, žmogus gali būti itin protingas. Čia viskas priklauso nuo širdies pasirengimo, sielos brandos. Jei žmogus pasirengęs eiti prieš savo egoizmą ir pakilti virš dviejų gamtos jėgų (gavimo ir davimo), kad susijungtų drauge su gėriu ir blogiu viename šaltinyje, Kūrėjuje, tuomet jis galės eiti pirmyn studijuodamas kabalą.
Bet jeigu žmogus to nesugeba, jeigu jam trūksta kantrybės, trūksta proto ir širdies, kad susietų gėrį ir blogį su viena jėga, tai jis išeina ir ima keikti mokytoją ir kabalą.
Juk tai ne paprastas kelias, jis reikalauja visiško savęs anuliavimo, ir kaip egoistas gali jį mylėti, su juo sutikti? Dėl šios priežasties kabalistai iki visai neseniai slėpė šią metodiką, nes ji netiko plačioms masėms. Tik nūnai imta plačiai skleisti kabalos žinias, tačiau daugelis pradeda ir meta. O likę – tie žmonės, kurie pasirengę išklausyti tiesą ir, svarbiausia, realizuoti ją savimi.
Jeigu žmogus išeina, linkime jam sėkmės įprastiniame gyvenime, o patys einame toliau. Ir diena iš dienos mūsų pasaulis rodo mums, kad nėra ko jame ieškoti. Ką laimi žmogus metęs dvasinį kelią? Vargu, ar materialiame gyvenime jo laukia turtas, šlovė, valdžia, ypatingas pasitenkinimas. Tiesiog jis nenori dėti pastangų ten, kur jam rodo gamta, t. y. kabalos mokslas.
Gamta norėjo atskleisti jam galimybes iš tikrųjų suformuoti tinkamą požiūrį į gamtą, kad žmogus galėtų paėmęs dvi gamtos jėgas, pliusą ir minusą, suderinti jas vidurio linijoje pagal kabalos metodą.
Jis turėjo šiuos taisymus atlikti savyje, iš naujo nustatyti save iš vidaus pagal visą gamtą trijose linijose (dešinė, vidurio, kairė), kitaip tariant, gavimo jėga, davimo jėga ir jų tinkamas sujungimas. Ir tuomet jis matytų, suprastų, jaustų visą pasaulėdarą aukščiau laiko ir erdvės, virš visų vienmačio egoistinio suvokimo apribojimų.
Vien altruistinis suvokimas irgi ribotas, juk niekaip neišmatuojamas: viskas atvira, viskas davime. Čia būtina suderinti dvi linijas. Tik su jomis abiem žmogus tvirtai stovi kelyje, per vidurį tarp dviejų linijų ir gali duoti, išmatuoti savo davimo dydį. Taip jis kyla pakopomis, vis labiau suvokdamas Kūrėją.

#287981

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Nėra kritimo

Juodai baltas pasaulis

Lėktuve yra prietaisas, vadinamas giroskopu. Jis visąlaik sukasi ir rodo Šiaurės polio kryptį, padeda lėktuvui orientuotis.
Mums tokiu giroskopu yra grupė. Be jos, neturime jokios galimybės orientuotis. Tarsi būtume mažytėje valtelėje okeano viduryje ir nežinotume, kur plaukti. O todėl vienintelis kompasas mums – mūsų egoizmas.
Tačiau norėdami siekti teisingos krypties, neturime kompaso ar giroskopo. Turime bendrą valtį, kurioje yra grupė. Ir vienydamiesi tarpusavyje, nepaisydami egoizmo priešinimosi, taip nukreipiame save į Kūrėją, kurio nematome ir nejaučiame.
Galime laikyti kryptį į Jį tik stengdamiesi susivienyti virš savo egoizmo. Šis taškas, kur susivienijame drauge ir yra tas Šiaurės polius, kelrodė žvaigždė. Ir taip einame pirmyn.
Be grupės neįstengsi rasti savo krypties tarp visų tave supančių gamtos jėgų. Todėl pasakyta: „Grupė arba mirtis“.
Jei visąlaik noriu būti grupės centre, ten, kur fokusuojasi visi jos norai, ketinimai, dvasiniai tikslai, vadinasi, esu tinkamai nusitaikęs į Kūrėją. Turiu laikytis šio centro, kol atskleisiu jame aukštesniąją jėgą.

#288595

Iš 2021 m. spalio 15 d.  knygos „Šamati“ straipsnio Nr. 20

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė – energijos kaupiklis

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Grupės centre suvokti Kūrėją

Kiekvienas patiria tokių būsenų, kai norisi pabėgti iš dvasinio kelio, mesti studijas, atitolti nuo draugų. Ir tai duodama tikslingai, kad iš šių būsenų mokytų mus it dar nemokantį vaikščioti kūdikį. Tėvai atsitraukia per žingsnį atgal ir vaikas netekęs atramos ima verkti. Bet išeities nėra, jis priverstas žengti žingsnį pirmyn.

Štai taip Kūrėjas moko mus. Jis nori, kad išmoktume tvirtai stovėti ant dviejų kojų ir eiti pirmyn. Reikia suprasti, kad net kairioji koja, kairioji linija, kuri atstumia nuo dvasinio pasaulio, – irgi duodama mūsų labui, kad eitume pirmyn.

Todėl mūsų jaučiamas atstūmimai niekuomet neduodami tam, kad išmestų mus iš dvasinio kelio, priešingai, duodami tam, kad judėtume pirmyn. Iš mūsų reikalaujama tik didesnio įveikimo, kad įdėtume daugiau jėgų ir pasistengtume neužmiršti, kad taip Kūrėjas mus moko vaikščioti.

Grupė turi nuolatos laikyti žmogų apsikabinus, kad būtų tinkama aplinka, kuri palaiko jį ir neleidžia pamiršti, kad einame pirmyn būtent taip, ant dviejų kojų. Viena koja eiti neįmanoma.

Tad viskas ateina iš aukščiau ir tik tam, kad tobulėtume. Vadinasi, net pačios blogiausios būsenos irgi padeda eiti pirmyn. Iš bet kurios būsenos galima žengti pirmyn į geresnę būseną, jeigu rinksimės ne tai, kas maloniau, o tai, kas naudingiau ir efektyviau einant į kūrimo tikslą.

Tuomet išvysime, kad tokia kryptimi visuomet galime eiti pirmyn. Kūrėjas visad atveria mums būdą, kaip pakilti virš egoizmo ir priartėti prie tikslo.

#287975

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Sąlygos, kaip tinkamai eiti pirmyn

Kabalistiniai terminai: „trys linijos“

Kliūtys – sąlygos tobulėti

Esame savo egoistiniame nore, kuris natūraliai priverčia mus rūpintis tik pačiais savimi. Todėl jei norime jausti ir suvokti Kūrėją, pakilę į dvasinį egzistavimą, turime priešintis savo egoizmui ir kovoti prieš jį, kad užuot sekę savo nuomone eitume pagal Toros, Kūrėjo nuomonę.

Šis darbas (nusižeminimas, savo egoistinio noro nulenkimas Kūrėjo noro atžvilgiu) turi vykti nepaliaujamai, ir taip kuriame aukštesnįjį pasaulį virš šio pasaulio.

Toks darbas vadinamas tikėjimu aukščiau žinojimo, nes mes Kūrėjo norą laikome aukščiau savojo, keldami save aukščiau gavimo jėgų prie davimo jėgų. Nepaisant noro atitolti nuo kitų, mums reikia nusižeminti draugų atžvilgiu. Ir taip formuojame savyje Kūrėjo savybes, imame jausti Jį pagal savo savybių panašumą.

Šis darbas tampa vis aiškesnis, labiau fokusuotas, tikslesnis. Vis iš naujo grįžtame prie savo noro mėgautis, kad vėl performuotume jį, iš naujo organizuotume. Tačiau jei pakeisime savo norą į Kūrėjo davimo norą, tai vietoj šio pasaulio išvysime aukštesnįjį, dvasinį pasaulį, tikrą ir amžiną.

Tam nuo žinojimo pereiname prie tikėjimo aukščiau žinojimo. Kodėl tai vadinama tikėjimu, o ne tiesiog aukštesniosios pakopos nuomone? Mat kaskart kuriame Kūrėjo savybę virš savo noro mėgautis, virš davimo savybės. Išeitų, kad tai ne šiaip tikėjimas ar davimas, Kūrėjo nuomonė, o tikėjimas aukščiau žinojimo, kitaip tariant, virš Malchut viešpataujanti Bina.

Tik taip vis aukščiau kylame, kol išsilaisvinę iš šio pasaulio jautimo ir atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį, ir taip einame, kol visiškai įgyjame Binos savybę. Pirmiausia atitolstame nuo Malchut ir įeiname į Biną, o paskui ir Malchut įsijungia į Biną, ir taip pasiekiame Kėtėr.

Šiame darbe kiekvienąsyk vis labiau atskleidžiame Kūrėją ir aukštesnįjį pasaulį. Pamažu įeiname į pramintą kelią, vedantį mus į supratimą, kas yra kūrinys, kaip sukurta žmonija ir visa visata, visa gamta, pasauliai. Viskas turi įsijungti į mūsų kelią, leisti mums vis labiau išsiaiškinti ryšį tarp visų dalių ir jausti save kūrinijos viduje.

Tuo pat metu neišvengiamai krisime ir painiosimės. Pereinant iš būsenos į būseną, iš pakopos į pakopą, visa, kas buvo anksčiau, išsitrina ir mes netenkame visų pojūčių, įeidami į naują pakopą. Juk tikrovę suvokiame dešimtyje sfirų, ir kai jos atsinaujina, kai ateina naujas noras ir virš jo naujos dešimt sfirų, tai vyksta fundamentalūs mūsų kli pokyčiai, kur jaučiame tikrovę. O todėl atsiplėšiama nuo ankstesnės būsenos, nuo dvasinio suvokimo bei jautimo ir pereinama į naują būseną.

Reikia priprasti prie tokių perėjimų, kurie vadinasi „diena“ ir „naktis“ Kūrėjo darbe. Nauja diena neateina be nakties, be naujų, neištaisytų kelim atskleidimo. Ir atsidūrę šiuose naujuose noruose, nesuprantame, kur esą, susipainiojame. Tai vadinama naktimi dvasiniame darbe.

Reikia priprasti prie tokio darbo naktimis, prie tamsos jautimo, pojūčių ir supratimo netekimo, įsisąmoninti tokių būsenų būtinybę, be jų neįmanoma ateiti į naują būseną, į naują pakopą. Būtent darbas tamsoje padeda pamatyti, ko trūksta norint, kad diena susilygintų su naktimi, o tamsa nušvistų kaip šviesa, kad ateitume į būseną, kur viskas – diena.

Visas šis kelias nuo pradžios iki galo eina per nusižeminimą, savo egoizmo sutaikymą, kol imsime vis labiau su juo dirbti. Nuo Malchut iki Binos palenkiame savo norą, o įgydami Binos pakopą, davimo pakopą, imame žadinti norą mėgautis ir kylame iš Binos į Kėtėr.

#286887

Iš 2021 m. rugsėjo 1 d. pamokos „Nusižeminimas ir susitaikymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diena ir naktis dvasiniame pasaulyje

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Po tamsos išaušta

Klausimas: Prie kur atvedė Kūrėjo ir kūrinio savybių taisymas?
Atsakymas: Tam tikru vystymosi etapu kūrinys tik gavo, o paskui Kūrėjo altruistinės savybės susimaišė su kūrinio egoistinėmis savybėmis, o tai ir sukėlė sudužimą.
Kitaip tariant, noras gavęs dėl kitų, kad perleistų per save visą aukštesnįjį malonumą, ėmė gauti dėl savęs, neperduodamas to kitiems.
Mūsų pasaulyje sudužimas atsiskleidžia taip: nūnai kiekvienas žmogus gali ne tik gauti, bet ir duoti – tik su egoistiniu ketinimu.
Tačiau dėl šito tarp mūsų egzistuoja ryšys. Jei kiekvienas tik gautų, tarp žmonių visai nebūtų ryšio, kaip tarp mažų vaikų, nesuprantančių ir nejaučiančių vienas kito. Norint ką nors imti arba duoti reikia jausti kitą.

#285615

Iš 2021 m. liepos 23 d. TV programos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi gamtos dėsniai – tai Kūrėjo savybės

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Sujungiant dvi savybes

Klausimas: Ką man daryti, jei jaučiu nuopuolį? Man reikia prašyti sau, kad Kūrėjas pakeltų mane, ar prašyti už draugus, kad jie nenukristų?
Atsakymas: Jeigu prašote dėl savęs – tai nėra gerai. Turite prašyti grupei, nes iškrisdamas iš dešimtuko jūs taip nebepalaikote jos, nebedalyvaujate.
Todėl turite kreiptis į Kūrėją: „Prašau Tavęs, kad pakeltum mane, padėtum, nukreiptum, palaikytum, nes taip noriu palaikyti kitus.“ Juk svarbiausia mūsų darbe – rasti ryšį tarp mūsų.
Egzistuojame integraliame pasaulyje, kur viskas visiškai tarpusavyje susiję su visa gamta, tik žmonių visuomenė ne tokia. Štai ją ir turime suvienyti. Jei prašote sau jėgų ir palaikymo, kad būtumėte susiję su kitais, tuomet jums pavyks melstis. Kitaip – ne

#285658

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. vaizdo konferencijos su MAK kongresu

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašyti Kūrėjo pagalbos

Teisingas prašymas Kūrėjui

Apie ką prašyti, kai kenti?

Klausimas: Kūrėjas išrinko mus ir atvedė į grupę. Mes turime tik materialaus kontakto su kitais žmonėmis patirtį, koks gi skirtumas tarp materialaus ir dvasinio ryšio visuomenėje?
Atsakymas: Siekiančioje dvasingumo visuomenėje turite kitą tikslą. Ten susijungiate tarpusavyje visiškai pagal kitus principus, su kitu tikslu ir elgiatės kitaip. Čia itin svarbus draugų grupėje palaikymas. O kadangi norite pasiekti tam tiktą tikslą, tai šis palaikymas visai kitoks, nei įprastinėje piliečių grupėje.
Čia turite vieni kitus mokyti, vienytis tarpusavyje, įkvėpti kitas kitą, kontroliuoti, kad žmonės nekristų ir t. t. Kitaip tariant, tai rimtas, didelis darbas. Praktiškai visas dvasinis darbas vyksta ne tarp mūsų ir Kūrėjo, o tarp mūsų pačių.
Bet tai vientisa sistema. Tad, jei suprantate, kas daroma paprastoje piliečių grupėje, tai čia jums teks visko mokytis iš naujo ir mėginti nesupainioti dviejų požiūrių.

#285628

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. vaizdo konferencijos su MAK kongresu

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulio ir dvasinio pasaulio pojūčiai

Du dvasinio darbo aukštai

Nauji skoniai Kūrėjo virtuvėje