rašykite
prenumeruokite
2011-03-25 
Video klipas rusų k.
Komentarų nėra Kabalos mokslas ir gyvenimo prasmė
Michaelio Laitmano dienoraštis
2011-03-24 
Būtina taip pasiruošti kongresui, kad į jį atvyktume jau pakilios nuotaikos. Reikia susipažinti su visa pasiruošimo medžiaga, pažiūrėti visus klipus, išmokti dainas, kurias dainuosime.
Šiuo aspektu, neturi būti jokių naujienų ir siurprizų. Kuo labiau žinoma medžiaga, tuo didesnį įspūdį ji tau sukelia. Iš aukštesnių pasaulių sandaros mokomės, kad vykstant pirmajam vyriškos ir moteriškos dalies susijungimui, nauja gyvybė negimsta, o tik sukuriamas indas (kli) ir tik esant antram susiliejimui šiame inde atsiskleidžia Šviesa.
Visų pirma žmogui reikia paruošti savo norus (indus/kelim), todėl vertėtų susipažinti su visa medžiaga. Jeigu jam visa tai bus pažįstama, jis gebės kongrese užmegzti stiprų ryšį. O jeigu ką nors matome pirmą kartą, nesugebėsime iškart to priimti. Dar neturime tam noro, nėra iš kur gauti pripildymo – tai tik pirma pažintis.
O mes juk norime ne pažinties, o pilno dalyvavimo ir pripildymo. Tai įmanoma, jei esi gerai susipažinęs su visa programa. Galbūt tai negalioja atskiriems pasirodymams, bet viską, ką darome kartu su vedėjais scenoje, privalome žinoti, kad galėtume dalyvauti.
Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-24 
Klausimas: Kokia mūsų laisvo pasirinkimo realizacijos esmė?
Atsakymas: Ji ta, kad kiekvienas nusilenkia prieš grupę, idant iš jos gautų dvasinio tikslo, Kūrėjo, davimo svarbą.
Mano pasirinkimas – taip susimažinti grupės atžvilgiu, kad visa, ką grupė turi, įeitų į mane kaip tai, kas svarbiausia gyvenime, kad jų mintys apie Kūrėją vyrautų virš visko, kas yra manyje. Ir tada galvosiu tiktai apie tai.
Bet veikiu ne aklai kaip užhipnotizuotas, o kryptingai dirbu savo egoizme priešais jį: įsijungiu į draugus, lenkiuosi prieš juos, įsivaizduoju, kad jie kartos lyderiai – viskas dėl to, kad perimčiau iš jų svarbą pasiekti dvasinį tikslą.
O ar į šitą pasaulį su jo norais siekti turtų, valdžios ir šlovės žiūriu kaip į kažką žema ir niekinga? Ne, nes tokiu atveju išeina, kad Kūrėjas tik šiek tiek didesnis už tą menkumą, o man reikia pasiekti kitokią būseną.
Todėl turiu gerai vertinti ir turtus, ir valdžią, ir šlovę, ir visą šitą pasaulį, bet dvasingumą turiu iškelti dar aukščiau. Kitaip tariant, nereikia sumenkinti šio pasaulio reikšmingumo, kaip teigia religijos ir tikėjimai, o atvirkščiai, vertinti viską, kas jame yra, bet tai panaudoti tiktai vardan dvasinio tobulėjimo. Ir tai gyvybiškai svarbu.
Jeigu nemažinsime šio pasaulio, o aukštinsime dvasinį, priklausomai nuo to, kiek išaugs dvasingumas, šis pasaulis taps dar svarbesnis. Ir tada jo negriauk, nemenkink, o dar labiau iškelk virš jo dvasinį pasaulį! Ir taip kaskart kilsi iš šio pasaulio pakopos į būsimojo pasaulio pakopą.
Iš 2011 m. vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-24 
Mes skaitome knygą „Zohar“ ir nieko nesuprantame. Tai tiesa – mums nėra ką ten suprasti. Juk kalba eina tik apie žmones, turinčius dvasinį suvokimą, apie tuos, kurie jau jaučia dvasinį pasaulį. Jie jau išgyvena būseną, kai davimo, o ne gavimo jėga lemia jų gyvenimą. Tada protas veikia kitaip, jie kitaip mato, jie mato dvasinį pasaulį ir tada suvokia, kas sakoma knygoje. Juk knyga parašyta tiems, kurie yra dvasiniame pasaulyje, todėl įeinantys į dvasinį pasaulį gali ją suprasti. Žmogus, kuris yra tik materialiame pasaulyje, negali jos suprasti, kadangi ji pasakoja apie visiškai kitą pasaulį, apie kurį jis nieko nežino, kurio negirdi ir nemato. Todėl knygos žodžiai jam nieko nesako.
Ką turėčiau daryti? Tiktai viena: norėti įeiti į šį pasaulį, o ne suvokti protu. Jei skaitydamas knygą „Zohar“ aš nuolatos galvoju apie tai, kaip man padaryti, kad ji paveiktų mane, ir tiktai šito noriu – to pakanka! Tai vadinama „sgula“ („stebuklinga savybe“). Kai per savo pastangas gausiu Šviesos jėgą ir pradėsiu jausti, kas vyksta dvasiniame pasaulyje, tada – skaitysiu ar klausysiu – suprasiu, kas kalbama knygoje „Zohar“. Tada naudosiuosi ir protu, nes aš jau jausiu dvasinį pasaulį ir su savo protu analizuosiu pojūčius. Jeigu nejaučiu reiškinio, negaliu panaudoti ir proto. Juk protas – pojūčių padarinys. Protu mes tik susiejame reiškinius, kurie patenka į mūsų matymo ir jausmų lauką.
Pirmiausia turime pajausti dvasinį pasaulį ir tik tada jį studijuoti. Juk be to nėra ką jausti. Argi mes žinome, ką slepia kiekvienas knygos „Zohar“ žodis: „bulius“, „nekaltas bulius“, „sostas“ ir t. t.? Koks bulius ir koks sostas?… Tai dvasinės jėgos taip vadinamos. Bet tai nieko nepaaiškina.
Visas dvasinis pasaulis – tai jėgų pasaulis. Visas materialus pasaulis – tai vaizdas, kurį šios jėgos piešia mano materialiame ekrane. Todėl turėtume galvoti tik apie tai, kaip pajausti tai, ką skaitome. Turiu prašyti pajausti, o ne suprasti. O pajausti galima tik su sąlyga, kad mes esame kartu, sukuriame tarpusavyje vieną norą, siekiame, kad šį norą paveiktų Šviesa ir ši Šviesa nore atskleistų vaizdą. Bendras noras – kaip kompiuterio ekranas, o Šviesa – kaip elektromagnetinė jėga, kurianti vaizdą šiame ekrane. Noriu, kad tai įvyktų! Ir tai vadinama Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-23 
Klausimas: Iš prigimties mėgstu būti vienas. Ir abejoju, ar važiuoti į kongresą, kur iš manęs tikimasi, kad užmegsiu ryšį ir jungsiuosi su kitais žmonėmis, o aš to taip nenoriu?
Atsakymas: Pažadu, kad galite atvažiuoti į kongresą ir būti ten vienas, tiesiog stebėti. Bet netgi tokios pastangos labai naudingos: atvažiuoti ir jaustis tenai neturinčiu su niekuo ryšio.
Tegul jumyse vyksta ši vidinė kova: noriu susijungti ar ne, esu kartu su visais ar ne, jie daro man įtaką ar ne, ar teisingai padariau atvažiuodamas, ar geriau buvo likti namuose? Visos šios abejonės ir savianalizė, ką išgyvena žmogus fiziškai, o ne dvasiškai būdamas kongrese bei matydamas, kaip kiti gali susijungti, o jis lieka nuošaly – tai jau dvasinė savianalizė.
Jeigu jis jos nepraeis, tai niekada neatskleis savo prigimties – Kūrėjo priešingybės, ir jam nebus ko taisyti.
Taisymo objektas – būtent šis atskyrimas, kurį atskleidžiame tarp mūsų – nutolimas, tuščias vakuumas. Kitaip sakant, aš išvis niekaip nenoriu jungtis su kitais: būti kažkaip su jais susijęs ar kuo nors nuo jų priklausomas – nieko iš jų nenoriu ir tegul iš manęs nieko nereikalauja.
Šiame mums atsiskleidusiame vakuume vėliau ir pradedame atlikti savo ištaisymus.
O nepabandžius bent keletą kartų sudalyvauti fiziškai – neįmanoma eiti pirmyn. Nereikia atsikalbinėti, kad ne šį kartą, kad kitą. Kito šanso nebus – čia apskaičiuojama labai paprastai: „Pagal pastangas ir atlygis“.
Todėl mūsų darbas – pakilti virš savo racionalių išskaičiavimų ir nesiteisinti, kad mums atvykti neleidžia prigimtinis charakteris, sąlygos darbe ar šeima. Pabandyk atmesti visus antraeilius dalykus ir pažiūrėti tiesai į akis – tu turi šansą ir ar neapgaudinėji savęs sakydamas, kad negali jo išnaudoti.
Iš 2011 m. kovo 3 d. pamokos „Vidinis pasiruošimas WE! kongresui“
Daugiau šia tema skaitykite:
Netrukus įvyksiančiam kongresui Šiaurės Amerikoje
2011-03-23 
Jeigu aš turiu viską, išskyrus tai, kas man dabar atrodo svarbu ir brangu, vadinasi, neturiu nieko. Tai – teisingas noras, kurį turi moterys ir kurio stokoja vyrai. Apskritai, jeigu ne moters noras, vyras negalėtų eiti dvasiniu keliu. Todėl darbą tarp vyro ir moters savyje turime derinti su moteriška ir vyriška visos žmonijos dalimis. Mes turime moterimis, kurios ateina kabalos mokslo, parūpinti viską, kas padeda ištaisyti mūsų bendrą sielą. Be jų nepajudėsime į priekį. Vyras neapsieis be moters noro, spaudimo, reikalavimo pritraukti ir duoti jai Grąžinančią į šaltinį Šviesą. Nes ji pati to nesugeba. Būtent moters norui vyrai gali pritraukti Šviesą, todėl be moteriškos dalies nėra judėjimo.
Klausimas: Nors moters noras stipresnis, paprastai labiau pastebimi vyrai: vyriausybių vadovai, generaliniai direktoriai ir t.t. Vyrai tarsi valdo pasaulį. Kabalos studijos organizuojamos taip pat?
Atsakymas: Taip, žinoma. Moteris neprivalo mokytis kaip vyrai, nes ji nesugeba pritraukti Šviesos. Vyras įpareigotas mokytis, jungtis grupėje ir suformuoti ketinimą Grąžinančiai į šaltinį Šviesai pritraukti. Moteris turi nusimanyti bendruose reikaluose, procese, kuris vyksta kūrinyje, bet neprivalo mokytis sistemingai, kasdien. Jai pakanka bendros medžiagos, straipsnių, mano dienoraščio, kabalos kanalo. Svarbiausias jos indėlis – tai vidinis rūpestis dėl vyro darbo ir visapusiška pagalba siekiant, kad vyrai pritrauktų Grąžinančią į šaltinį Šviesą. Spausti vyrus reikalaujant Šviesos – štai ką privalo užtikrinti moterys. Be šito vyrai negalės pritraukti Šviesos ir išsitaisyti.
Iš 2011 m. kovo 6 d. diskusijos apie moterį
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-23 
Klausimas: Kaip man dar nepasiekus dvasinio atskleidimo, pasirengimo metu išmatuoti, ar kasdien vis labiau branginu davimą?
Atsakymas: Gali tai įvertinti pagal savo vidinį pojūtį, pagal savo mintis, tikslus, aplinkos vertinimą, pagal tai, kaip brangini ir įsiklausai į draugus, pagal tai, kiek jauti, kad jie visą laiką tau būtini lyg infuzija. O jeigu neteksi jų paramos – tai nukrisi.
Toks pojūtis labai svarbus. Priklausomybė nuo aplinkos – tai išsilaisvinimas iš savojo ego! Visą laiką reikia siekti, kad priklausytum nuo draugų ir kuo stipriau juos jaustum, idant jie juo stipriau tave veiktų ir saugotų – reikia nuolatos gauti iš jų ypatingą švytėjimą, jėgų poveikį.
Reikia stengtis pajausti, kad tik šitai suteikia man teisingą kryptį. Jeigu aplinka manęs neveikia, tai prarandu kryptį Kūrėjo link.
Po to reikia pasistengti viską sujungti: save, draugus ir Kūrėją vienoje vietoje, viename bendrame nore. Mes turime egzistuoti ne kiekvienas atskirai − aš, jie, Kūrėjas, kaip trikampio viršūnės, o susijungti viename nore, tarsi vienoje aikštėje.
Jeigu aš ir jie jaudinamės vieni dėl kitų, rūpinamės vieni kitais, duodame vieni kitiems, vadinasi, tarp mūsų lieka vietos Kūrėjui atsiverti. Jis atsiveria tarp mūsų!
Jeigu manęs neveikia aplinka, tai negaliu išsivaduoti iš savojo egoizmo ir galvoti apie tai, kas išeina už jo interesų ribų. Todėl priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo egoizmo. Jeigu mane veikia visuomenė, jaučiu, kad ji kreipia mane į tikslą.
Aš kreipiuosi į aplinką (1), aplinka mane veikia (2), ir aš veržiuosi Kūrėjo link (3). Kitaip neįmanoma! Juk kitu atveju manasis egoizmas nutemps mane žemyn. Aš tiesiog pajausiu, kaip jis mane skandina ir už kojų tempia žemyn. O aplinka akimirksniu suteiks man jėgų išsivaduoti ir pakilti − tuomet susijungsiu su Kūrėju.
Kaskart pajutęs, kad ego pradeda stipriau tave tempti – apsuk dar vieną ratą (1 – 2 – 3).
Iš 2011 vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė į Panim Meirot“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-23 Video klipas rusų k.
2011-03-22 
Egzistuojame mūsų pasaulyje, ir kiekvienas žmogus jaučiasi gyvenąs tam tikroje visuomenėje, aplinkoje.
Žiūrėdami į kitus matome, kad žmonės gimsta, gyvena ir miršta ir taip iš kartos į kartą. Jeigu nematyčiau kitų, nežinočiau, kas vyksta šiame pasaulyje, ar yra koks nors vystymosi procesas. Pagal save šio proceso nepastebėčiau.
Įsivaizduokite: žmogus gyvena vienas. Jis neturi su kuo savęs palyginti, todėl net nežino, kad auga, sensta. Jis tiesiog gyvena nepastebėdamas pokyčių savyje: „Tai aš“.
Bet žmonių apsuptyje pradedi save lyginti su kitais ir tada pastebi vystymosi procesus. Kaip veidrodyje žmogus mato save kitų atžvilgiu: „Šitas žmogus didelis, o aš mažas. Vadinasi, aš irgi užaugsiu ir būsiu didelis!“
Kitaip tariant, būdami visuomenėje matome procesą, kurį praeiname gyvenimo kelyje, ir pradedame savęs klausinėti apie egzistavimo tikslą, gyvenimo prasmę.
Kabalos mokslas aiškina, kad žmogiškos egzistencijos šiame pasaulyje prasmė ta, kad būdamas susijęs su kitais, žmogus pamatytų, jog šis gyvenimas praeina, kad iš paties gyvenimo nėra jokios naudos, ir kad ir kaip gyventum − geriau ar blogiau − visų laukia ta pati pabaiga.
Todėl mūsų vystymosi procesas neapsiriboja vien tik žemiška plotme, tu gali pakilti aukščiau jos į vidinę, aukštesnę − dvasinę dimensiją.
Už visų būsimų žemiškojo vystymosi gyvenimo ciklų yra tam tikra išjudinanti visą materiją jėga, ir tu gali susisiekti su šia vidine jėga, susitapatinti su ja, pažinti visą šį jos valdomą procesą, suprasti, kas verčia ją judėti, ko ji nori iš šitos materijos ir kur ją veda.
Tuomet suprasi savo likimą, savo paskirtį, ir kodėl tau suteikta tokia galimybė − užmegzti ryšį su šia visą realybę valdančia jėga ir suprasti, ką tuo pasieki.
Žmogui atsiveria noras, suteikiama galimybė pažinti gyvenimo ir egzistencijos paslaptį, suprasti to, kas vyksta, priežastį ir tikslą, išspręsti gyvenimo ir mirties klausimą.
Norint pritraukti šią verčiančią suktis visą materialųjį pasaulį jėgą, norint ją pažinti, susijungti su ja, reikalinga knyga „Zohar“, pirminis šaltinis.
Jeigu susijungiu su šia Knyga − ne šiaip skaitau, o įgyju su ja vidinį ryšį, tai ten atskleidžiu, sutinku ir pradedu jausti tą pačią jėgą, suteikiančią gyvybę ir valdančią visą realybę, visą Gamtą, visą pasaulį, kuriame esu.
Šis vidinis, viską išjudinantis variklis pradeda palaipsniui man atsiverti. Iš pradžių už visos materijos atskleidžiu jėgą, kuri viską išjudina. Po to pradedu atrasti ryšius, kuriuos ši jėga sukuria tarp materijos dalių ir tarp už jų esančių tarpusavio sąveikos jėgų. Vėliau pradedu atrasti dar gilesnius šaltinius, iš kurių ateina visos šios jėgos − iš vienos jėgos, iš vienos minties, vadinamos Kūrimo sumanymu.
Už daugybės jėgų, kurios slepiansi už visų materialios realybės dalių, pradedu matyti vieną jėgą, vieną mintį. Tada visa iš tos minties, Kūrimo sumanymo man atsiverianti realybė − visa tai kartu vadinama „Kūrėjas“ − iš žodžių „Ateik ir pamatyk“ (hebr. „Bore“ − bo/ateik ir re/pamatyk). Tu ateini ir atskleidi visą realybę jos išoriniu pavidalu (kaip kad dabar ją jaučiame) ir daug gilesne forma (dvasinis pasaulis), t. y, atskleidi abi realybes kartu. Atveri visą kūrinijos tobulumą − čia ir dabar.
Kam atskleistų mums visą šį tikrovės tobulumą, ir parašyta knyga „Zohar“. Taip turime ją priimti. Vėliau atskleisime, kad „Zohar“ − tai visai ne knyga, o ypatinga sistema, vadinama „knyga Zohar“. „Zohar“ − tai ta aukščiausioji Šviesa, ta jėga, kuri ateina pas mus iš jos aukščiausiojo šaltinio. „Zohar“ − tai nusileidžiantis pas mus „aukštesnysis švytėjimas“.
Skaitydami knygą „Zohar“, užmezgame ryšį su ta aukštesniąja sistema. Ji tarsi gyva knyga, ji veikia mums. Ji turi ypatingų galių, nes yra susijusi ir su manimi, ir su pasauliu, esančiu už materijos, − su jėgų pasauliu. Ši knyga tarnauja mums kaip adapteris, kaip tarpininkas tarp manęs ir už gamtos esančių jėgų.
Todėl turiu žiūrėti į šią knygą kaip į priemonę atskleisti Kūrėją, visaapimančią realybę.
Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-22 
Internetas – labai galinga atskleidimo priemonė. Matome, kas vyksta pasaulyje, kokiu greičiu jis tarsi virusus paskleidžia informaciją, sujungdamas žmones ir valstybes tarpusavyje. Ir galiausiai pasaulis atskleis savo tuštumą, ir paaiškės, kad visos viltys ir investicijos į jį nepasiteisino. Ir kas tada liks žmonėms…
Štai čia ir reikia jiems padėti išsiaiškinti, kas slypi šiame virtualiame ryšyje, iš kurio jie tikėjosi gauti visokiausių užpildymų per žinias, mokslą, valdžią, pagarbą, abipusę įtaką, pažintis, įvairiausius ryšius. Visa tai staiga taps tuščia ir visa interneto-mašina ims dirbti tuščiai, kol pamažu visai sustos. Žmonės praras susidomėjimą ja ir nustos ten ėję.
Interneto kompanijos išradinės visokias naujas programas ir žaidimus ir siūlys juos nemokamai, tik užeik, bet niekas nenorės, jausis perpildymas.
Mūsų noras auga ir jau ne kiekybiškai − reikalaudamas vis daugiau jis išauga kokybiškai. Tačiau šios kokybės jau neįmanoma užtikrinti techniniais išradimais – tai vidinio ryšio reikalavimas. Internetas „išdžiovins“ mus šiuo materialiu bendravimu ir mes suprasime, jog mums reikalingas vidinis ryšys tarp mūsų visų.
Bet interneto tinklas gali užtikrinti ryšį tik tada, jeigu naudosime jį su viltimi išgauti iš jo jungiančią mus jėgą. Tada interneto tinklas bus panašus į mūsų kabalos pamoką, kai sėdime drauge, skaitome ir norime šiuo bendru skaitymu pritraukti jėgą, sujungsiančią mus tarpusavyje. Tokį tinklą turėsime sukurti dabartiniame internete.
Pats tinklas jau egzistuoja, reikia pakeisti tik požiūrį į jį, t. y. susijungti, kad pažadintume vidinę jėgą, esančią šiame tinkle. Pačiuose laiduose ir kompiuteriuose nėra jokios jėgos, ji glūdi šiame tinkle esančio žmogaus troškime. Ir mes norime pažadinti šią vidinę, slypinčią mūsų ryšyje jėgą.
Išoriniai modemai ir jungiamieji laidai tėra materiali mūsų noro susijungti išraiška. Ir tada atskleisime šį ryšį! Manau, kad tai įvyks labai greitai, per artimiausius 1-3 metus. Mes labai greitai judame to link.
Iš 2011 m. vasario 21 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot“
Daugiau šia tema skaitykite: