Klausimas. Kodėl jūs manote, kad žydų tauta turi kažkokią ypatingą paskirtį? Aš nesitapatinu su žydų tauta, o pirmiausia laikau save žmogumi, paskui –  Izraelio piliečiu ir tik galiausiai – žydu.
Atsakymas. Suprantama, kad žmogus nori išvengti sunkios savo padėties. Be to, jis nežino, kas iš tikrųjų jis toks ir ką pagal kūrimo programą privalo padaryti.
Aš pats užaugau Rusijoje, kur vešėjo antisemitizmas ir tvyrojo tokia neapykanta žydams, kokios tuo metu nebuvo nei vienoje kitoje pasaulio šalyje.Tai buvo po karo, po stalininių represijų ir aš tai patyriau savo kailiu. Ši tautybė buvo kliūtis stojant į universitetą, ieškant darbo, siekiant karjeros.
Ir, savaime suprantama, dėl to aš taip pat nenorėjau priklausyti žydų tautai, kuri šiame pasaulyje ir žmonių visuomenėje buvo atstumtoji. Tačiau nebuvo išeities ir pradėjau aiškintis, kas vyksta. Šis reiškinys savo neigiamais padariniais atrodė man toks ypatingas, kad privalėjau su juo susipažinti.
Negalėjau nuo jo pasislėpti ir todėl, jei jau man teko toks vaidmuo, privalėjau sužinoti, kas už to slypi. Todėl pradėjau tyrinėjimą, kuris atvedė mane prie kabalos mokslo.
Klausimas. Pasaulyje egzistuoja daugybė antisemitizmo apraiškų ir sunku suprasti, kaip žmonės gali to nepastebėti?
Atsakymas. Jie tiesiog nenori to matyti. O Izraelio žiniasklaida nemini tokių faktų, kadangi nenori parodyti, kad pasaulis  Izraelio atžvilgiu nusiteikęs priešiškai. Jie tai pateikia taip, tarsi būtų protestuojama prieš tam tikrą vyriausybės politiką ar kažkokias partijas, bet ne prieš visą Izraelio tautą.Tai niekur neminima.

Iš 2014 m. rugpjūčio 14 d. 426-ojo pokalbio apie naujajį gyvenimą

Daugiua šia tema skaitykite:

Nereikia naujo faraono, vardu Hamas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Spaudimas iš viršaus, spaudimas iš apačios…

Kongresas Toronte. Pokalbis pietų metu
Klausimas. Kūrėjas kiekvienam duoda savas kliūtis. Aš esu priverstas dirbti po 12 valandų per dieną. Kaip galiu kokybiškiau įsilieti į grupę likusį laisvą laiką?
Atsakymas. Mano mokytojas Rabašas taip pat dirbo po 12 valandų per dieną kelių statyboje. Tai labai sunkus darbas: imi, trauki, stumi, perneši iš vienos vietos į kitą, kasi. Tuo metu nebuvo jokios technikos, tik kastuvas ir laužtuvas. Darbininkai tiesė kelią iš Jeruzalės į Hevroną nuo penkių ryto iki septynių vakaro.
Žinoma, viena vertus, galite bandyti rasti lengvesnį darbą, kur galėtumėte geriau save panaudoti. Kita vertus, jei dėsite ne tik pastangas, o teisingas pastangas grupėje, tai viskas pasikeis: Kūrėjas suteiks jums daugiau galimybių. Galbūt dabar Kūrėjas jums tai duoda, kad mažiau nusidėtumėte.
To niekas nežino. Čia reikia matyti bendrą paveikslą: kodėl taip žmogui duota. Mes negalime į tai kištis. Bet iš esmės žmogus turi teisę pasirinkti lengvesnį darbą, tik su ta sąlyga, kad visą likusį laiką ir jėgas skirtų rimtoms dvasinėms pastangoms.

Iš 2014 m. rugpjūčio 4 d. pokalbio Toronte pietų metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Palankus kliūčių vėjas

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Pats rimčiausias žaidimas

Tyrimas. Koks keistas dalykas – bučinys. Kodėl žmonės glaudžiasi vienas prie kito lūpomis, tokiu būdu išreikšdami savo meilę? Išskyrus žmones, bučiuojasi tik šimpanzės.
Tyrinėtojai nerado įtikinamų įrodymų, kad pagrindinė bučinių funkcija – išprovokuoti seksualinį susijaudinimą.
Mokslininkai nusprendė, kad svarbiausia bučinių funkcija yra labai pragmatiška ir naudinga – įvertinti partnerį. Matyt, žmonės, siekiantys ilgalaikių santykių, suteikia bučiniams didžiulę reikšmę.
Paskutiniai tyrimai rodo, kad romantiški bučiniai gali būti naudojami seksualiniuose santykiuose tarp žmonių, siekiant įvertinti potencialaus partnerio tinkamumą, analizuojant meilės jausmus tarp žmonių arba kitaip suteikti seksualinį susijaudinimą ir impulsą lytiniam kontaktui.
Tyrimo dalyviai išnagrinėjo įvairiausias romantiškų bučinių funkcijas, tyrinėdami tokių bučinių reikšmingumo vertinimą formuojant poras. Buvo patvirtinta hipotezė, kad bučiniai padeda įvertinti partnerio tinkamumą.
Moterys dalyvės, kurioms labai svarbu įvertinti partnerį, taip pat aukštai vertinančios socialinę-seksualinę orientaciją, aukščiau įvertino bučinių svarbą romantiškuose santykiuose, pareikšdamos, kad pirmasis bučinys, labai tikėtina, turės įtakos potencialaus partnerio patrauklumui. Žemiausiai bučinių reikšmę įvertino vyrai, taip pat žmonės, nevertinantys socialinės-seksualinės orientacijos. Kad bučiniai svarbūs pasistūmėjus tarpusavio santykiams, pareiškė dalyviai, neteikiantys didelės reikšmės socialinei-lytinei orientacijai.
Svarbesniais bučinius moterys laiko ilgalaikiuose santykiuose. Be to, bučiniai dažnai susiję su pasitenkinimu tarpusavio santykiais.
Komentaras. Pagal kabalą yra trys suartėjimo tarp dvasinių objektų pakopos: apsikabinimai – bučinys – lytinis aktas (chibuk – nešika – zivug), kas atitinka tris dvasinio objekto augimo stadijas: užuomazga – mažoji (maitinimas) – didžioji (protingas) (ibur – enika, katnut – mochin, gadlut). Taigi pagal šaknies (priežasties) ir šakos (pasekmės) dėsnį privalome išnaudoti tokį tarpusavio ryšį kaip bučinys.

Klausimas. Regėjimas mums – tai, ką aš matau. O kas yra dvasinis regėjimas?
Atsakymas. Iš tiesų tu nieko nematai, mato smegenys. Ir dvasiniame pasaulyje tai akivaizdu.
Klausimas. Kam tuomet yra akių formos kiaurymės, visa atspindėta šviesa, kurią aš gaunu?
Atsakymas. Visas mūsų kūnas – tarsi suklijuotas papjė mašė. Iš tiesų mes nieko nejuntame nei rankomis, nei liežuviu, nei nosimi, nei ausimis ar akimis, juntame tik savo smegenimis ir dar giliau – savo nore mėgautis.
Todėl žmogaus kūnas – tai dekoracija, mūsų vidinių jausmų išorinė demonstracija. Tai sukurta specialiai tam, kad matytum, jog prieš tave kažkas yra. Tačiau viskas, ką tu matai ir jauti, tik tavo viduje, tavo smegenyse, tiksliau, tavo noruose. Kadangi mes dirbame materialiojo pasaulio lygmenyje, mums atrodo, kad viskas priklauso nuo išorinių daviklių, vadinamų jutimo organais.

Iš 2014 m. vasario 2 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Suderink save su Begalybe!

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Kongresas Sočyje. 4-oji pamoka
Klausimas. Jeigu matau kokius nors negatyvius draugo bruožus, tai geriau nekreipti į tai dėmesio, koncentruotis tiktai į tai, kas gera, ir tai bus dvasinis pakilimas?
Atsakymas. Rabašas savo straipsniuose aiškina, kad neturime pastebėti negatyvių žmogaus savybių, kaip mama nepastebi jų žvelgdama į savo vaiką – jis jai idealus. Aš žiūriu į tą vaiką ir nematau, kad jis kuo nors ypatingas, o jai viskas, kas su juo susiję, – gera, malonu, gražu. Tai yra mūsų pasaulio suvokimo pagrindas. Taip turime žiūrėti į savo draugus.
Pakilimo virš egoizmo metu yra sąlygos, kurias turime vykdyti, kad neigiamas savybes perdarytume į teigiamas. Tai atlikus išsiskiria dvi sampratos: „gibor“ (herojus) ir „gibor shel giborim“, tai yra herojus tarp herojų – kita pakopa, kai tą, kurio nekenti, perdarai ne į neutralų žmogų, o į draugą, į mylintįjį. Tai pati aukščiausia pakopa.
Kitaip tariant, kai pakylame virš egoizmo, vadinamės „herojais“, o kai egoizmą transformuojame į davimą ir meilę, tampame „herojais tarp herojų“. Ir čia nereikia gudrauti – viską daro Šviesa. Jeigu tarpusavyje pabandysime atlikti pačius paprasčiausius susivienijimo veiksmus, visą kitą padarys Šviesa.

Iš  2014 m. liepos 14 d. 4-osios Sočio kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo patarimai: visiškai priešingai

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Nepavesti grupės

Kongresas Toronte. Pokalbis pietų metu
Klausimas. Kodėl man visą laiką atrodo, kad dar yra laiko, kad galima palaukti iki rytojaus? Kodėl aš nepuolu visa galva į mokslą, į platinimą ir randu naujus pasiteisinimus, apgaudinėdamas save ir kitus?
Atsakymas. Todėl, kad padedant būtent šiems „kodėl“ tu turi save ištaisyti. Kūrėjas suteikia mums šiuos klausimus ir užduotis kaip mokykloje mažiems vaikams. Turime suprasti, kad jie reikalingi mūsų pačių vystymuisi ir bandyti teisingai į juos atsakyti.
Paprastai kiekvieno vadovėlio gale yra atsakymai į klausimus. O mums į visus klausimus duotas vienas bendras atsakymas, apimantis begalinę daugybę sąlygų: „Nėra nieko, tik Jis“.
Grupėje turi būti pojūtis, kad mes visą laiką esame Kūrėjo valdymo debesyje. Ir turime kartu egzistuoti šiame debesyje, artėdami prie visiško suvokimo ir valdymo, o tuo pačiu metu ir anuliuodami, bet ne save, o savo egoizmą.
Kitaip tariant, turiu valdyti, privalau daryti įtaką, suprasti, veikti, bet vadovaudamasis ne savo egoizmu, o būsena, kurią man dabar reikia įgyti, nusipirkti, tapti jos savininku. Tai visiškai nauja būsena – aš turiu į ją įeiti.
Debesis, kuriame turi ištirpti mano egoizmas ir kuriame man reikia pajausti save kaip veikiantį, suprantantį, turi gaubti mus visus. Tai ir vadinama „darbu grupėje“.
Šis bendras jausmas turi laikyti mus savyje ir mums reikia jį auginti, vystyti, rūpintis juo. Tai, kad ir iš dalies, ir yra draugų palaikymas. Ant šios platformos ir egzistuoja grupė.

Iš 2014 m. rugpjūčio 4 d. pokalbio Toronte pietų metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Ar aš turiu grupę?

Padėkite suprasti, ko aš noriu

Klausimas. Pagal kokį principą sukurtas žmogaus kūnas, ypač jo veidas?
Atsakymas. Pagal dvasinio objekto formą ir panašumą.
Jeigu žmogus, paėmęs į savo rankas dvi jėgas, egzistuojančias pasaulyje, – teigiamą ir neigiamą, davimo savybę ir gavimo savybę – pradės jas tarpusavyje teisingai derinti visuose egoizmo lygmenyse – 0, 1, 2, 3, 4, tai šių savybių rinkinys  išoriškai pasireikš kaip jo kūnas ir veidas.
Veidas – tai vieta, iš kurios žmogus skleidžia Chochma šviesą, kuri nusileidžia jo kūnu žemyn. O kitiems ši šviesa sklinda  iš laisvų jo veido vietų. Tai pirma.
Antra, išsiaiškinkim, kaip vyksta elementų formavimas daug paprastesniame lygmenyje. Mes turime tik tam tikrą rinkinį elementarių dalelių, iš kurių susidaro sudėtingesni elementai, o vėliau kūnas. Šie nedideli kūnai-organai (kepenys, inkstai, plaučiai ir t. t.) susirenka tarpusavyje į fizinį kūną arba į kokius nors kitokius objektus.
Kodėl kinta augimas, keičiasi gamta vykstant evoliucijai? Tik dėl dviejų jėgų – gavimo ir davimo – sąveikos. Bet iš to gaunasi begalinės, didžiulės derinių galimybės.
Komentaras. Visi informacijos priėmimo kanalai yra galvoje, o informacija išeina žemiau juosmens…
Atsakymas. Tai irgi turi savas priežastis. Būtent taip sudarytas dvasinis objektas. Visas mūsų kūnas iš tikrųjų sukurtas pagal jo formą ir panašumą, tai yra pagal teisingą šių dviejų jėgų derinį.

Kongresas Sočyje, ketvirtoji pamoka
Grupė yra viena visuma, ir kiekvienas gauna tik tai, kas egzistuoja visoje grupėje, nė vienas nesijaučia tarsi būtų ypatingas vienetas.
Grupėje negali būti jokių skirtumų tarp vyrų ir moterų, tarp seniau esančių ir naujokų, jokių nesutarimų, jokios atskirties ir susikirtimų.
Joje nėra pavienio požiūrio, atskiro nuo kitų, nes vienas yra ranka, kitas – koja, trečias – liemuo ir t. t. Visi – viena visuma, vienas kūnas, kuris yra absoliučioje sąveikoje, visiškoje santarvėje su visais jo organais.
Kiekvienam tai turėtų būti svarbiausia, ir, atsižvelgdami į tai, niekam neturime reikšti jokių pretenzijų. Man suteikiama galimybė dalyvauti grupėje, ištirpti joje, ir šios galimybės iš manęs niekas neatima, juk ją suteikia Kūrėjas. Jis atvedė mane čia, suteikė man draugus kaip savo atstovus, per kuriuos turiu vienytis su Juo. Tame aš esu.
Svarbiausia, kad kiekvieną sekundę galiu vis labiau ir labiau ištirpti grupėje, prarasti save tarp jų taip, kad jie vadovautų visomis mano mintimis, jausmams, norams, elgesiui, mano pasaulėjautai. Kai tik pasieksiu tokią būseną, iš karto pajausiu kitą dvasinę pakopą, nes ji juntama mūsų vienybėje. Jei ją pasiekiu, ištirpdamas visuose, tai peršoku į kitą lygmenį.

Iš 2014 m. liepos 14 d. ketvirtosios pamokos Sočyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Būrys nepastebėjo, kad prarado kareivį

Grupės centras – vienalytė masė

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Materialiajame pasaulyje egzistuoja objektai, atitinkantys dvasines kategorijas „kūnas“, „drabužiai“, „namas“, „kiemas“ ir viskas, kas yra už jo ribų: supantis pasaulis, visata. Visa tai įtraukta į mūsų norus, nes būtent juose suvokiame pasaulį.
Jei neturėčiau troškimų, tai nematyčiau to, kas vyksta aplinkui. Mūsų pasaulyje yra daugybė objektų, jėgų, savybių, kurių nejaučiu, nes jų nėra mano noruose.
Šiandien fizikai kalba, kad egzistuoja pilkoji materija, tamsioji materija ir t.t., bet mes jų nematome, nejaučiame. Mes tiesiog alternatyviai pradedame atskleisti, kad šis reiškinys egzistuoja, nes jis daro poveikį žvaigždžių ir planetų gravitacijai. Kitaip tariant, tai kažkokiu būdu pasireiškia, bet neakivaizdžiai, netiesiogiai.
Jaučiame tik jėgų, objektų poveikio pasekmes, net tiksliai nežinome, kas tai: objektai ar tik jėgos. Juk mūsų norai dar neišgvildenti, nevisiškai atskleisti, kaip vaiko, kuris pradžioje nieko nežino ir nesupranta. Palaipsniui jo norai vystosi, jis pradeda matyti, suprasti, jausti. Antraip negalima nieko iš jo reikalauti. Čia ir glūdi auklėjimo esmė.
Kitaip tariant, auklėjimas – tai norų plėtimas ir gilinimas. Pagal tai, kiek galiu įsigilinti į norus, aš pradedu matyti, suvokti, kaip reikia ką nors daryti. Priešingu atveju viskas nepagrįsta: man kažką sako, o aš nesuprantu, nes kaip mažas vaikas negaliu surasti savyje adekvačių pojūčių, apibrėžimų. Kiekvienas iš mūsų turi norų iki begalybės, mes net neįsivaizduojame kokių! Todėl turime juos vystyti savyje. Pagal tai suprasime, pajausime pasaulį ir pamatysime, kokiu būdu reikia jį keisti toliau.
Keisti pasaulį – vadinasi – keisti savo norus tol, kol pajausime juose tikrąją visatą, ir kol ši visata susilies į vieną baltą šviesą.

Iš 2014 m. vasario 20 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Tunelis į antipasaulį

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Kaip sveiki žmonės užsikrečia kitų ligomis, taip kiekvienas iš mūsų gali užsikrėsti netinkamu egoizmo panaudojimu vietoje to, kad jį ištaisytų, išgydytų.
Matome, kaip tai vyksta: kiekvieną dieną žiniasklaida veikia gyventojų protus, primesdama visokį užkratą, mes praryjame šį masalą ir užkrečiame kitus.
Kiekvienas laikraštis turi tam tikrą politinę pakraipą, kiekvieną laikraštį kažkas valdo. Šie žmonės, gali būti, iš dalies supranta savo blogą misiją, bet jie neturi kito pasirinkimo. Jie negali nieko padaryti. Šita sistema veikia kaip raupai, ji užkrečia visą pasaulį.
Klausimas: Tai išgydoma?
Atsakymas: Žinoma! Galų gale viskas bus ištaisyta ir taps harmoninga. Mes tik norime, kad tai vyktų greitai ir lengvai. Prarijai tabletę – ir sveikas. Taip ir dvasiniame pasaulyje: įsiliejai į normalų kolektyvą, gavai iš jo dozę vaistų – ir išėjai sveikas!
Svarbu, kad visi pasaulio žmonės, o ypač tie, kurie yra viršutiniuose valdžios sluoksniuose, suprastų, kad tai vienintelis kelias, kito – nėra. Jie netrukus suvoks, kad yra būdas, tinkama nuostata, kaip eiti šiuo keliu.
Nieko kito nėra. Žingsnis kairėn ar dešinėn – ir pasineriame į dideles kančias: visuotines ir asmenines. Žmonijai nepadės, jeigu iš septynių milijardų planetos gyventojų liks vienas milijonas. Tai nieko neduos, iškils naujų problemų. Mums nepadės ir pastovus darbas, didinantis banko sąskaitą, – patys prisispausdiname pinigų ir suprantame, kad tai beprasmiška.
Todėl valdžios ideologija turi keistis. Pokyčiai jau prasidėjo. Mūsų laikais tai vyksta labai sparčiai, nes esame uždaroje erdvėje, vienoje sistemoje. Tai, kas vyksta masėse, galiausiai pasiekia ir viršūnes. Nuo to nepabėgsi, svarbiausia, kad jos veiktų viena kitą, būtų pusiausviros.
Pageidautina, kad išsitaisytume ne dramatišku gydymusi, o švelnesniu ir greitesniu būdu – suvokimu! Turime suvokti turį galimybę vystytis tinkama kryptimi lengviausiu būdu ir laisva valia.
Mes jau kuriame šią metodiką, sisteminame ir taikome, stengiamės, kad ji greičiau pasiektų mases. Kol kas taikyti ją tiesiogiai gana sunku. Dvasiniame kelyje visi lygūs. Visi skirtingi, bet lygūs. Kaip tai padaryti? Reikia įtraukti mases į integralųjį auklėjimą, o tai reiškia –  pertvarkyti žmogų, pertvarkyti visuomenę. Gali tekti kažkokiu būdu įtikinti viršūnes, kad integralusis auklėjimas turi tapti vidiniu valstybės ir tautos ideologijos kursu. Mes tiesiog grįžtume prie savo ištakų.
Ši ideologija praktiškai vienija visus mokymus, sroves, niekas tam neprieštarauja. Žinoma, kiekvienas gali pasakyti: „Aš siūlau tą patį.“ Juk kiekvienas nori pasigirti įsipareigojimu, davimu, tarpusavio ryšiu ir meile. Tik kur visa tai?
Ar kas nors turi aiškią metodiką ir jos realizavimo būdus? Matome tik gražius valdžios pažadus. Jie ateina į valdžią, gauna priemones, bet toliau – nė krust. Galiausiai patys skęsta tarsi pelkėje.
Todėl mes turime įgyvendinti savo metodiką. Žmonės įsitikins, kad tai ne tušti pažadai.

Iš 2014 m. vasario 2 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė hierarchija

Augti be lazdos

Pasaulis be kančių