Komentaras. 2015 metais Izraelyje smarkiai išaugo eismo įvykių skaičius. Šalyje žuvo 357 žmonės, tai 12 proc. daugiau, palyginti su 2014 metais. Beje, 2012 metais užfiksuotas nedidelis eismo įvykių sumažėjimas, o paskui vėl staigus pakilimas, kuris tęsiasi iki šiol, nepaisant dedamų pastangų.
Atsakymas. Tuo pat metu auga egoizmas, žmonės tampa niūresni, piktesni, nepakantesni ir nekantresni. Žinoma, jie negali elgtis kitaip. Jiems aptemsta protas. Tuo metu jie savęs nekontroliuoja.
Kitaip tariant, jei kažkas yra prieš mano norą, aš pasiruošęs užmušti, ištrinti, pašalinti kitą žmogų, kad jis išnyktų! Mano egoizmo veikimas manyje – tai stipriausias veiksmas. Jis taip mane užvaldo, kad jau nieko neatsimenu ir nieko nesuprantu, – tiesiog veikiu!
Mes pasiekėme tokią būseną, kai egoizmo neįmanoma neutralizuoti jokiu protu. Protas dingsta veikiamas išaugusio egoizmo, šis užima jo vietą ir stumia žmogų į priekį!
Pažvelkite, kaip veikia arabai. Ištekėjusi moteris, mažų vaikų motina, ima peilį ir eina žudyti. Argi ji neturi motiniško instinkto?! Vis dėlto ji pakyla ir eina tarsi zombis.
Tas pats keliuose! Egoizmas – ir yra egoizmas! Nesvarbu, iš kokios pusės ir kaip. Jis iškils manyje, ir viskas – tik jis man vadovauja!
Todėl neturi reikšmės, ar žmonės išeina su peiliu žudyti, ar kitus numuša mašina, – programa viena: „Aš turiu jį užmušti! Pašalinti iš savo kelio!“
Matau, kaip žmonės vairuodami aplenkia ir užkerta kelią vieni kitiems. Beje, lygioje vietoje. O juk daugelis iš jų niekur neskuba!
Klausimas. Tai ką daryti?
Atsakymas. Kol neištaisysime egoizmo, nieko nepadarysime! Žmonių keliuose žus daugiau nei karuose! Jei suskaičiuotume žuvusiuosius per visus Izraelio karus, manau, kad keliuose žuvo žymiai daugiau žmonių.
Ir nieko nepadarysi. Reikia užmušti egoizmą, kitu atveju jis užmuš mus. Ir ne tik keliuose, bet visur! Jei įvertintume, ką kasdien daro su mumis egoizmas, pasibaisėtume!
Šį blogį turime suvokti ir tada su juo galima pradėti dirbti. Kitu atveju niekas nepadės. Viskas taip ir tęsis, kol kiekvienas žmogus, veikiamas teisingo auklėjimo, išsivalys nuo egoizmo.

Iš 2016 m. sausio 12 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl dvasiniame kelyje nėra įspėjamųjų ženklų

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Į vienybę – taikiuoju keliu

Klausimas. Ar gali žmogus, kuris save realizuoja pagal kabalą, savarankiškai pakeisti savo likimą mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Žinoma, realizuodamas save, jis pradės suprasti, kodėl jis taip veikia, kodėl jį taip valdo, kokios jo veiksmų pasekmės.
Tai nėra paprasta, bet jis gali pasiekti būseną, kai bus tokioje vienybėje su Kūrėju, kad jo poveikis Kūrėjui ir Kūrėjo jam taps  absoliučiai skaidrus.
Klausimas. Ar studijuodamas kabalą, galiu keisti savo požiūrį į pasaulį, taip pat įvykius, kurie dar neįvyko mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Įvykių rezultatas visada vienas ir tas pats: žmogaus išsitaisymas.
Tarkime, aš mokausi mokykloje, ir kaip ten besielgiau ar ką bedaryčiau, turiu ją pabaigti. Mane muš, paliks antriems metams, baus arba ne, vis tiek privalėsiu ją pabaigti.
Klausimas. Ar noras atskleisti Kūrėją lengvuoju keliu nėra egoistinis?
Atsakymas. Žinoma, kad viskas prasideda nuo egoistinio noro pabėgti nuo kančių. O paskui pradedame suprasti, kad davimas ir meilė artimui, vienybės savybė – aukščiau visko. Palaipsniui mus pradeda veikti aukštesnioji šviesa, kuri ištaiso ir pakeičia mus tiek, kad nesvarbu, ką už tai gausime. Būti davimo savybėje, būti aukščiau savo egoistinės prigimties – tai jau didžiulis apdovanojimas.

Iš 2015 m. lapkričio 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Karma ar sąmoningas judėjimas?

Iš anksto nulemtas kelias

Kaip išvengti likimo smūgių?

Klausimas. Kodėl kenčia nekaltos ir bejėgės būtybės – vaikai? Jei Dievas yra, kaip Jis gali pakęsti tiek skausmo ir leisti tiek kančių?
Atsakymas. Pasaulis pilnas kančių, 99% kurių negali pateisinti. Kažkas kažką nužudė, kažką pavogė, suteikė žmonėms kančių…
Tačiau kai jauti, kad kančios žemiškame lygmenyje atves prie tam tikro ištaisymo, atkurs teisingumą, pripildys, išgydys nuo tam tikro prasižengimo, pradedi pateisinti šias kančias.
Dažniausiai to nesuprantame. Reikalas tas, kad kančios ateina ne dėl prasižengimų, kaip, pavyzdžiui, mažų, dar nieko blogo nepadariusių vaikų kančios. Jos ateina tik tam, kad priverstų mus ieškoti jų prasmės ir yra to stimulas („stimulas“ – aštri lazda, kuria gena asilus).
Problema ta, kad nejaučiame, kodėl mus reikia stumtelėti. O stumtelėjimai – labai rimti. Užeikite į vaikų įstaigas, į ligonines, pažiūrėkite, kas vyksta visame pasaulyje!
Gausybė kančių galop sudedamos į bendrą norą ir verčią jį būti išmintingesnį, pradėti suprasti, kad jis sukurtas kažkokiai misijai.
Būtent neteisybės, betikslių kančių pojūtis, nesupratimas jų šaltinio, t.y. priežasčių, kodėl taip vyksta, žadina klausimą: „Juk turi būti kokia nors priežastis? Iš kur tai kyla?!“
Todėl tos nepaaiškintos kančios nukreipia mus ieškoti jų tikrųjų priežasčių ir galiausiai jas atrandame. Paskui nuo kančių prasmės pereiname prie gyvenimo prasmės.
Tačiau, iš principo, kančios, kurias jaučiame, neturi nė menkiausios užuominos į tai, kad jos – už kažką! Jos tik – į kažką!

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl aš kenčiu?

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Kančios skiriasi

Klausimas. Ar moterų kaip ir vyrų išsitaisymui yra reikalinga grupė? Sakėte, kad tarp moterų negali būti tikros draugystės.
Atsakymas. Tikros draugystės negali būti ir tarp vyrų, juk jų draugystė berniukiška. Kas dėl moterų, tai jos nemoka draugauti, nes kiekviena yra tarsi atskira planeta. Mes tai matome kasdieniniame gyvenime.
Tačiau dvasiniame pasaulyje ir vyrai, ir moterys susiduria su tomis pačiomis problemomis. Ir nesvarbu, kad moterys labiau nutolusios viena nuo kitos negu vyrai. Tik pradžioje atrodo, kad jiems susivienyti yra lengviau. Kai jie pabando vienytis, tai pajunta vidinį pasipriešinimą, kaip ir moterys.
Todėl siūlau nemanyti, kad vyrams lengviau atlikti dvasinį išsitaisymą.
Klausimas. Ar moterims yra reikalinga grupė?
Atsakymas. Moterims grupė yra reikalinga taip, kaip ir vyrams. Moteris dvasiniame pasaulyje privalo atlikti tuos pačius veiksmus, kuriuos atlieka vyrai: suartėjimą ir laidavimą. Dvasiniame pasaulyje nėra jokio skirtumo, kokiame kūne tu esi. Manyk, kad neturi kūno.

Iš 2015 m. gruodžio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Skirtumų nykimas dvasiniame darbe

Moterys, vienykitės!

Pasaulinės grupės dvasinė piramidė

Klausimas. Ar manote, kad egoizmas – didžiausia žmogaus nuodėmė?
Atsakymas. Tai tik mūsų prigimtis, nieko daugiau.
Klausimas. Tačiau dėl egoizmo įvyksta visi teisės pažeidimai ir nusikaltimai. Pavyzdžiui, ar nuolat linksniuojamos organizacijos „Islamo valstybė“ nariai – tiesiog egoistai ar barbarai?
Atsakymas. Egoistai. Tik jų egoizmas pasireiškia fanatizmu.
Klausimas. Vadinasi, kai nugalėsime egoizmą, išauš visuotinė gerovė?
Atsakymas. Tada būsime sujungti gerais, harmoningais ryšiais ne tik vienas su kitu, bet ir su visa gamta, su jos bendrąja valdymo sistema.
Mes iš tiesų pajusime, kad gyvename subalansuotame pasaulyje, per gamtos sistemą imsime jausti kitas, aukštesnes būsenas. Tai svarbiausia, ką atskleidžia kabala. Ji atveria perspektyvą ne tik šiam pasauliui, bet ir visoms kitoms mūsų būsenoms.
Tai labai veikia žmogų. Jis pradeda suvokti, kad egzistuodamas šiame pasaulyje visiškai realiai turi atsižvelgti ir į įvairiausias kitokias savo būsenas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakeičiant egoistinę priklausomybę

Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo

Ar mūsų vaikai ne tokie žmoniški?
Klausimas. Praėjusią savaitę pasirodė keletas straipsnių ir laidų apie paauglius, sulaukusių daugybę atsiliepimų. Vienoje laidoje pasakojama apie tai, kaip paaugliai organizuoja orgijas vilose su specialiais kambariais seksui.
Kitame straipsnyje rašoma, kad vaikai žavisi pornografija jau nuo devynerių. Be to, žymus antropologas savo straipsnyje rašo, kad mūsų vaikai mažiau žmoniški nei mes, bet mes to nepastebime. Ar iš tikrųjų šiuolaikinė karta kažkuo ypatinga?
Atsakymas. Tas pats buvo parašyta jau prieš du tūkstančius metų: kad jaunimas jau ne tas, ir kad seniau vaikai klausė tėvų, o šiandien nebe.
Klausimas. Visi žino, kad senimas bara jaunimą. Bet mes gyvename technologinės revoliucijos epochoje, kuri vystosi neturinčiu precedento greičiu. Ar tikrai paskutinė karta skiriasi nuo kitų?
Atsakymas. Manau, kad nebūna blogos ar geros kartos. Viskas priklauso nuo auklėjimo. Jeigu šiandien staiga išsiaiškiname, kad su mūsų vaikais vyksta kažkas negero, tai privalome paklausti savęs pačių: „O kurgi mes buvome ankščiau? Kaip leidome jiems prieiti prie tokios būsenos?“.
Kodėl nekreipėme į tai dėmesio, kol vaikai augo? Mat mes patys buvome užsiėmę visokiais tuščiais dalykais ir aistromis, mėgindami kuo maloniau praleisti laiką. O vaikus atidavėme mokyklos žinion: tegu mokykla juos auklėja.
Bet mokykla taip pat negalvojo apie ugdymą. Mokyklos programa sudaryta taip, kad į vaiką prigrūstų žinių. Mokykla – tai ne vieta, kur ugdo, ji tiesiog suteikia tam tikras žinias apie mūsų pasaulį, kad paruoštų mokinius universitetui.
Niekas neugdo, tik perduoda žinias. Ir todėl neverta stebėtis, kad vaikai tokiais išaugo. Ir netgi matant šiuos rezultatus, nenorime nieko imtis. Kokie mes tėvai, net žvėrys geriau auklėja savo jauniklius nei mes.
Klausimas. Viename iš straipsnių parašyta, kad tėvai bendrauja su savo vaikais SMS žinutėmis. Tėvų niekada nėra namie, ir jie tiktai siunčia žinutę: „Ar pavalgei? Ar padarei pamokas?“ Bet tiesą sakant jis nemato vaiko, nebendrauja su juo, neauklėja jo.
Atsakymas. Tiesa. Problema ta, kad anksčiau žmonės gyveno nuosavuose namuose su kiemais, ir vaikai žaidė šalia namo. Jie nebuvo veikiami viso pasaulio. Vaikai dūko su katėmis, šunimis, žaidė su kamuoliu, važinėjosi dviračiais. Berniukai žaidė futbolą, mergaitės – su lėlėmis. Viskas buvo matoma, ir tėvai žinojo, kuo vaikai užsiima. Toks pastoralinis paveikslas.
Šiandien visa tai praeityje. Vaikai neišeina iš namų, kiekvienas prilipęs prie kompiuterio ekrano.
Klausimas. Daugiau nei devynias valandas vaikas praleidžia žiūrėdamas į kompiuterio ar telefono ekraną. Tai faktas. Koks gali būti sprendimas?
Atsakymas. Tai mūsų nerūpestingumo, aplaidumo ugdymui rezultatas. Joks reiškinys savaime neatsiranda. Visada yra to, kas vyksta, priežastis. Ir ji labai aiški – žmogaus elgesys. Žmogus kenkia gamtai ir supančiai aplinkai, kuria sugedusią žmonių visuomenę.
Daugiau niekas nėra kaltas. Mes vieninteliai padarai gamtoje, kuriems suteikta laisvė paversti pasaulį tokiu, kokiu mums norisi. Ir jeigu nusprendėme, kad mums nerūpi mūsų vaikai ir kokiais jie užaugs, tai rezultatas vienareikšmis.
Nuo pat gimimo žmogaus prigimtis egoistinė, bloga, ir jeigu jo neauklėsime, tai aišku, prie ko tai prives. Ir su mūsų karta būtų nutikę tas pats, jeigu būtume augę tokiomis sąlygomis kaip šiandien.
Klausimas. Bet juk kiekvienas tėtis ir mama pasakys, kad jiems nėra nieko svarbiau už vaikus?
Atsakymas. Tai tik gražūs žodžiai. Tėvai patys negavo reikiamo auklėjimo ir nežino, kas tai yra. Jie galvoja, kad vaiką ugdo mokykla. O tai nėra teisinga, nes mokykla šiandien pati kenksmingiausia vieta – blogiau už kalėjimą.
Klausimas. Tai ką daryti?
Atsakymas. Pirmiausia reikia rimtai susimastyti, kokiais norėtume matyti savo vaikus, kokia žmogaus prigimtis, kas jam daro įtaką, kaip jį ugdyti, kad iš jo išaugtų žmogus, kuriam bus gera gyvenime, kuris bus laimingas, sveikas, tobulas.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. sausio 8 d. 103 FM radijo laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros

Vidurinis kelias auklėjant vaikus

Jaunųjų tėvų mokykla

Šeima – tai pirmiausiai mama. Juk vaikas užauga ant jos rankų, prie jos krūties ir čia jam visas gyvenimas. Jam patinka jos kvapas, kūnas. Daugumoje kultūrų motina nuolatos nešiojasi savo vaiką su savimi, pririštą prie nugaros arba krūtinės, ir taip jis auga.
Kai berniukas užauga ir jam nebereikalinga tėvų globa, jis turi išeiti į gyvenimą, pats užsidirbti duoną, pats pasirūpinti savimi. Tuomet ištrūkęs iš po mamos sparnelio eina pas žmoną, į savo paties šeimą. Taip vyksta savaime.
Anksčiau egzistavo labai stiprus ryšys tarp nuotakos ir anytos. Nuotaka pereidavo gyventi į vyro namus ir jo mama mokė ją, ką jis mėgsta, prie ko pripratęs. Nuotaka turi perimti visas vyro tėvų namų tradicijas, įprastus vyrui patiekalus.
Taip priimta, kad virtuvė turi atitikti vyro skonį. Žmona prisitaiko prie vyro kulinarinių skonių ir turi išmokti iš vyro mamos, kaip gaminti jam įprastus patiekalus.
Vyras pereina iš mamos pas žmoną, o gera žmona kiek galėdama aplink jį sukuria tokią pačią atmosferą, kad jis jaustųsi kaip mamos namuose. Taip gamtos surikiuota, ir jeigu laikomės šios taisyklės, tai jaučiamės gerai.
Vyras vertins žmoną ne pagal grožį, juk mes žinome, koks jis trumpalaikis, ir ne už jaunystę, nes ji greitai praeina. Žinoma, neįmanoma be ginčų, be pykčių šeimoje dviem egoistams kartu gyvenant šeimoje. Jeigu žmona ima pavyzdį iš anytos, ji pati tampa vyrui tarsi motina.
Jis elgsis su žmona tarsi su mama: su ta pačia pagarba, šiluma. Tai veikia pasąmoningai, dėl pažįstamo namų maisto kvapo, vidinio instinkto.
Norėdami, kad ir toliau egzistuotų šeimos institucija, mums reikia paaiškinti šiuos principus jaunoms poroms. Nuotakos turėtų gauti galimybę mokytis anytos namuose, kad sužinotų, prie ko pripratęs jaunikis.
Nesvarbu, kad jis galbūt jau ilgai gyvena savarankiškai, o ne tėvų namuose, galbūt netgi užsienyje. Bet iki penkiolikos gyveno tėvų namuose? Vadinasi, nuotaka turi būti suinteresuota sukurti tą pačią atmosferą savo namuose.
Taip jaunikis pajaus, kad jis vėl atsidurs mamos namuose. Tuomet jis pasąmoningai su žmona elgsis su ta pačia pagarba ir netgi baime, su tuo pačiu atsargumu, kaip ir su mama. Jis norės, kad jo namuose būtų tokie patys santykiai kaip ir vaikystėje.
Vyras nori būti šalia mamos! Mes galvojame, kad mergaitės nori likti su mama, bet berniukai to nori ne mažiau. Nors jie išvažiuoja toli nuo tėvų namų, bet su savimi nusineša jo skonį – nepakartojamą mamos namų skonį.

Iš 2015 m. vasario 15 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 521 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra vietos, jaukesnės už gimtuosius namus

Mūsų laimės paslaptis

Šeima – kaip visatos centras

Klausimas. Neįtikėtina naujiena: plėtojamas turizmas po branduolinių katastrofų vietas. Turistai lankosi Černobylio atominėje elektrinėje.
Šią iniciatyvą perėmė japonai, jie netgi mano, kad 2036 m. daugiausia turistų sulauks Fukušimos atominė elektrinė, kurioje 2011 m. įvyko avarija. Jau imta reklamuoti šiuos turus. Kodėl žmones traukia nelaimių vietos?
Atsakymas. Žmogus nori pažvelgti į savo ateitį, kas nutiks po to, kai Žemėje įvyks branduolinė nelaimė. Išvykos į tokias vietas – tai ne nuotykis, o aiški, pasąmoninga baimė to, kas gali nutikti kiekvieną minutę.
Iš tikrųjų radiacijos zonoje žmonėms rodomos lyg ir įprastos vietos: išlaisvintos nuo žmonių upės, kuriose veisia žuvys, nuostabūs miškai, pilni uogų ir grybų, juose veisiasi niekad žmonių nemedžioti žvėrys. Ir viskas kuo puikiausiai egzistuoja.
Jeigu po branduolinio sprogimo galima būtų išlaisvinti Žemę nuo žmogaus, tai ji taptų nuostabi planeta – žydra, graži, švari. Viskas būtų pusiausvyroje, viskas būtų gerai. Žmogus atėjo ir visą sugriovė!
Komentaras. Turistams, besilankantiems Černobylio elektrinėje, pasakojama penkių Černobylio zonos gyventojų, nepalikusių šios vietos po katastrofos, istorija. Jie maitinasi tuo, kas yra, ir normaliai gyvena.
Atsakymas. Tai labai įdomus gamtos suvokimas. Įdomu, kad netgi jai esant tokios sakytum netinkamos baltyminių kūnų egzistavimui būsenos, bet baltyminiams kūnams nebūnant egoistiškai susipriešinusiems, jie gali ramiai gyventi tokiose zonose ir jų neveiks jokia radiacija!
Gali būti, kad radiacija iš esmės veikia žmones ir tai, kas juos supa, tik todėl, kad mūsų egoizmas tam priešinasi! Jeigu žmogaus santykis su viskuo bus tolygus, ramus, išlaikantis pusiausvyrą su gamta visais jos pavidalais, tai jis galės vaikščioti po karštas žarijas, įeiti į liepsnojančią trobą, gyventi radiacijos zonoje, ir nieko jam nenutiks.
Kitaip tariant, viskas priklauso nuo mūsų pusiausvyros su supančia aplinka ir pirmiausia, nuo mūsų vidinės pusiausvyros!
Manau, kad jeigu nejausime neapykantos gamtai, nebijosime jos, o priimsime ją tokią, kokia ji yra, norėsime būti darnoje su ja, tai nesulauksime jokio neigiamo poveikio.
Tačiau tai itin stipri vidinės pusiausvyros su gamta, vadinama Kūrėju, būsena, kuomet žmogus visiškai su Juo susilieja. Ir tada viskas, kas kyla iš Kūrėjo žmogaus atžvilgiu, veikia kaip gera, gaivinanti jėga.
Žemiškame lygmenyje tai nesuprantama. Bet galima įsivaizduoti, kad egzistuoja kitas, aukštesnis lygmuo, kuriame visos gamtos jėgos kyla iš gero šaltinio – Kūrėjo. Ir jeigu žmogus viduje pakyla iki tokio lygmens, jis ima visus taip suvokti.

Iš 2016 m. kovo 9 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vilkai padės lokiams… ir mums

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Paklusnumas gamtai – priverstinai

Klausimas. Kritinis mastymas padeda ar trukdo kilti dvasinėmis pakopomis? Ar turint šią savybę galima eiti dvasiniu keliu, ar tenka jos atsisakyti?
Atsakymas. Viskas, kas sukurta žmoguje ne veltui. Nieko nereikia naikinti, menkinti, trinti, uždaryti, slėpti. Priešingai, visiškai atskleisti – tik taip, kad tai padėtų dvasiškai vystytis.
Galiausiai jūs išvysite, kad jūs turite išskirtinę, nuostabią galimybę išnaudoti visuos pačius bjauriausias ir baisiausias, prigimtines ar įgytas paskatas, apie kurias net gėda prasitarti. Pajausite, kokios jos tinkamos, reikalingos ir staiga galėsite jas realizuoti dvasiškai.

Iš 2016 m. sausio 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogų savybių nebūna

Tavo pastangos nedingsta be pėdsakų

Visus nusikaltimus uždengs meilė

Klausimas. Pirmąsyk per dešimt metų sumažėjo pasiturinčių žmonių skaičius pasaulyje. Turinčiųjų daugiau nei 30 milijonų dolerių skaičius per metus sumažėjo 5500. Ar manote, kad tendencija augs?
Atsakymas. Be abejo, bet tai nereiškia, kad bendras žmonijos turtas mažės. Turtuolių skaičius mažės, bet likę augs kokybiškai, t.y. sukauptų pinigų kiekis didės.
Tarkime, aš turtuolis, mano valdžioje garlaiviai, geležinkeliai, bankai, gamyklos ir pan. Nejau būsiu suinteresuotas, kad kiti irgi pasiektų mano lygį? Ne! Priešingai, noriu, kad jie būtų paprasti žmonės, kurie valgo iš to, ką šiandien užsidirbo, o rytdienai tegu nieko neturi ir priklauso nuo manęs.
Klausimas. To nori turtuolis iš vargšo?
Atsakymas. Žinoma. Ir todėl savaime pasaulyje mažės turtuolių skaičius, bet likusiųjų kapitalas augs. Taip skurstančiųjų mūsų planetoje skaičius pasieks 99,9999 nuošimčius, nes visas turtas bus sutelktas poros tūkstančių žmonių rankose.
Klausimas. Žvelgiant iš kabalos pozicijų taip ir turi būti?
Atsakymas. Taip, netgi taip, kad liks tik vienas turčius, o visi kiti bus visiški vargšai. Tai natūralus egoizmo vystymasis. Klausimas tik tas, kas su tuo bus toliau, kuriuo etapu kils maištas iš apačios. Tačiau mano nuomone nebus nei revoliucijų, nei karų nebus. Mes jau išėjome iš to.
Žmonės artėja prie brandos etapo. Kaupiasi pykčio debesys Kūrėjui, Gamtai, likimui – viskam. Ir tai gerai, mat žmonės pradeda suprasti, kad iš tikrųjų reikia perdaryti patį žmogų. Viskas priklauso nuo individų, nuo to, kaip žmonės tarpusavyje susiję. Tik ryšys tarp mūsų ir gali pakeisti visuomenę.
Žmonės suvoks, kad jiems būtinas kokybiškas pokytis. Jie ieškos, kol nesuras kabalos metodikos. Norisi tikėtis, kad šis etapas bus dabar, nes visos galimybės išsemtos. Niekas neturi idėjų, nei geresnių sprendimų: nei filosofai, nei politikai, nei politologai, nei ekonomistai ir t. t. Todėl mums, kabalistams būtina išeiti ir garsiai skelbti, ką turime.
Per ypatingą ugdymą, mūsų turimą metodiką, galima padaryti taip, kad per trumpą laiką, vos po keleto užsiėmimų ar specialių susitikimų žmonės supras, kad čia slypi ypatinga, galinti pakeisti visuomenę jėga.
Pasaulyje yra viskas, problema – padalijimas. O padalinti galima tik bendraujant, esant ryšiui tarp žmonių, ir būtent šį ryšį mums reikia užmegzti. Santykiai turi būti lygūs, lygiaverčiai, paprasti, ir tada visiems bus gerai.

Iš 2016 m. kovo 3 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinio egoizmo viršūnėje

Greitai kiekvienas norės turėti atskirą planetą

Augimo ekonomikos galas