Nuomonė. Levas Gindilis (astrofizikas, RMA Kosmonautikos akademijos narys, SETI vadovas, Vieningojo Mokslo centro sekretorius):

Kaip rodo istorinė patirtis, vystymasis Žemėje iki šiol vyko tokiu būdu, kad stipresnieji išnaudodavo silpnesniuosius. Tik socialinė-kultūrinė sistema trukdė kovojančiom šalim visiškai susinaikinti.
Tačiau žmonija jau pasiekė tokį lygį, kai tolesnis agresijos ir naikinimo priemonių augimas neišvengiamai sukeltų žemiškosios civilizacijos susinaikinimą, o galbūt ir visos žemiškosios biosferos žūtį.
Todėl istorinė korekcija turėtų sukelti sąmonės pokyčius: žmonija privalo pereiti nuo priešiškumo prie bendradarbiavimo.
Jeigu žmonija nesugebės žengti šio žingsnio – žus save naikinančioje ugnyje arba dėl visiško aplinkos suniokojimo.
Atrodo, žmonės jau pradeda tai suvokti, ir bendradarbiavimo idėja, nepriklausomai nuo aršaus priešingų jėgų pasipriešinimo, vis labiau stiprėja.
Mūsų civilizacija jau pasiekė būseną, artimą informacinei krizei, ir jai būtina prieiga prie naujo žinių šaltinio. Šaltinio, besiskiriančio nuo dabartinių mokslo žinių šaltinių.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sunaikinti pasaulį

Susivienykit arba žūsite!

Egoizmo aklumas

Klausimas: Kaip prisibelsti iki žmonių, turinčių valdžią? Juk mes norime sulaužyti tuos rėmus, kurie sudaro visą jų gyvenimą.
Atsakymas: Visai ne. Mes nekovojame su valdžia, negriauname politikos ir ekonomikos, nelaužome įprastos tvarkos. Mes kovojame tik už žmonių auklėjimą – ne daugiau. Aš už tai, kad paliktume pasaulyje viską kaip yra, tik pridėtume meilės artimui kaip pačiam sau principą.
Man nerūpi, kas statyta iki šiol. Tegul stato toliau, į sveikatą. Man svarbu tik viena: žmogus turi žinoti, kokiame pasaulyje gyvena, dėl ko gyvena ir kaip iš tikrųjų gali pripildyti save, kad pasiektų tikslą, neapsigaudamas ir neglostydamas savimeilės įvairiausiais žaidimais, kurie suteikia tik laikiną nevisavertį pripildymą ir nutrūksta su mirtimi.
Aš nieko nenaikinu, neprieštarauju vyriausybės programoms, bankams, municipalitetams ir t. t. Man tai visiškai nerūpi. Darykite, ką norite. Norite vogti – vokite, užsiiminėkite kvailystėmis. Nesvarbu, į visa tai iš viso nekreipiu dėmesio. Aš tenoriu pridėti auklėjimą.
Auklėjimą, kad žinotume, kokiame pasaulyje gyvename, kaip jis veikia, kas jį vysto, koks jo tikslas, kas bus, jeigu eisime pagal šią programą, ir kas bus, jeigu nukrypsime nuo jos arba pasuksime į priešingą pusę. Kiek kančių mums tai suteiks? Kokių būtent? Ar tai apsimoka? Aš noriu, kad žmonės žinotų, matytų, su kuo susidūrė, kad teisingai skaitytų žemėlapį, – ir ne daugiau.
Visi kiti pasaulio reikalai yra kitoje plotmėje, mano keliai su jais apskritai nesusikerta, mano biuras yra vienu aukštu aukščiau.
Kalba eina apie tai, kur mes bet kuriuo atveju atsidursime. Juk sekiname Žemės išteklius ir teršiame ją. Todėl turime pereiti iš vartotojiškos visuomenės į subalansuotąją, kitaip sakant, nustoti kvailioti.
Žmonėms reikalingi paprasti kasdieniai dalykai: būstas, darbas, maistas, drabužiai ir t. t. Tuo būtina aprūpinti kiekvieną, o visa kita stabdyti, nustoti gaminti nereikalingas prekes, baigti matuoti savo sėkmę pagal gatavą produkciją. Juk ši produkcija niokoja planetą ir teršia mus supančią aplinką.
Todėl dirbsi pusę dienos, kad apsirūpintum tuo, kas būtina, o kitą pusdienį sėdėsi ir mokysiesi, kartkartėmis laikydamas egzaminus. Už tai, tik už tai gausi atlyginimą.
Juk žmogus nežino, kokiame pasaulyje gyvena. Jis baigia mokyklą, neatitikdamas tikrovės, kurioje yra. Jis gyvena savo iliuzijoje, atitrūkęs nuo pasaulio ir stebisi jį ištinkančiomis nelaimėmis, kurias pats ir užsitraukia. Jos įvyksta dėl to, kad mes kaip maži vaikai veikiame, kenkdami sau.
Todėl noriu tik vieno – pridėti tau išsilavinimą, o svarbiausia, auklėjimą, kurio esmė – santykių tarp žmonių ištaisymas. Tada atitiksi pasaulį, susiderinsi su juo, jūs tapsite viena visuma, o to ir reikalauja šiandienos laikas. Visi elementai turi būti teisingai sujungti su bendru mechanizmu, su prigimtiniais tarpusavio ryšiais, o tu net nežinai apie tai.
Štai apie ką kalbu. Žinoma, toks auklėjimas pakeis žmogų, tačiau tai įvyks palaipsniui, tarsi savaime. Aš nekovoju su daiktų prigimtimi, o tik aiškinu tau apie pasaulį, rodau, kur tu gyveni, o rezultatas – tu keitiesi. Juk matai faktus, ką gi darysi. Nėra ką daryti: įžvelgę nekintamus dėsnius, jais vadovausimės.
Vienu prišokimu nieko neištaisysi. Juk žmonės veikia pagal savo prigimtį. Ar gali ją ištaisyti? Naikinimas glūdi žmogaus prigimtyje, todėl, kol teisingai jo neišauklėsi, kol jis akivaizdžiai neįsitikins, kad rizikuoja prarasti gyvenimą, nesustos. Be to, pamatyti tai jis turi pačiu paprasčiausiu būdu, tarsi mirtis jau lauktų ant slenksčio. Tai ir yra išsilavinimas, auklėjimas, kurio mums reikia.
Kitaip mes neišgyvensime Žemėje. Tai patvirtina tyrimai. Nėra kitos priemonės, išskyrus auklėjimą. Nereikia moralizuoti, nepasakok žmonėms, kokie jie geri ar blogi. Jie tokie, kokius juos sukūrė gamta. Jie negali mažiau vogti, mažiau meluoti – tiesiog nesugeba. Apie tai pasakyta: „Eik pas Kūrėją, kuris mane sukūrė.“ Kūrėjas nuo pat pradžios sako tau: „Aš sukūriau blogio pradą.“ Juk nesiruoši Jam dėl to priekaištauti?
Turi tik vieną vaistą – „Torą kaip prieskonį“, kitaip tariant, kabalistinę auklėjimo metodiką.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gelbstint gyvenimą

Sujungti vienu tinklu

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Nuomonė: (Giulio Tremonti, Italijos finansų ministras): Be struktūrinių reformų Italija bus panaši į „Titaniką“. Be subalansuoto biudžeto siaubinga, atėjusi iš praeities skola praris ne tik mūsų ateitį, bet ir mūsų vaikų ateitį. Šiandien vyksta Europos pasimatymas su likimu.
Komentaras: Nelinksmas pasimatymas, jei žvelgsime į pasaulio būseną įprastu žvilgsniu, ir, priešingai, jeigu laikysime tai galvosūkiu, kurį mums davė gamta žmonijai vystantis integralios bendrijos link, tai mums reikia spręsti dabar, o ne tingėti ir atidėlioti sprendimą. Kitaip gausime dar sunkesnį darbą − „taisyti klaidas“.
Problema − naujas požiūris į pasaulį: būtina išmokti manyti, kad jis vieningas, uždaras ir tarpusavyje susijęs. Reikia suvokti, kad šie ryšiai atsirado žmonijos bendrijoje, kuri išsivystė iki šio lygio. Ir kelio atgal nėra.
Išeitis viena: išmokti gyventi pagal naują sistemą, pertvarkius pagal ją žmogų. Kitaip tariant, būtinas visuotinis auklėjimas ir išsilavinimas, idant išstudijuotume naują pasaulio prigimtį.
Pasaulis tapo integralus, vieningas, o tai reiškia, kad mes visi visiškai priklausomi vieni nuo kitų. Kiek galėsime taip elgtis – laimėsime, kitu atveju – pralošime…

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Ar yra išeitis?

Klausimas: Tegul mano ketinimas egoistinis, tačiau jeigu pradedu galvoti apie kitų naudą, apie pasaulio gėrį, ar galima sakyti, kad tai jau yra veiksmas?
Atsakymas: Žinoma. Nejau manai, kad veiksmas yra dalyti duoną vargšams? Dėl to pasaulyje tik daugiau varguolių.
Tavo veiksmas – pritraukti Šviesą. Būtent Ji grąžina į šaltinį ir niekas kitas. Taigi, apie ką dar galvoti? Ypač tuo metu, kai visas pasaulis yra pakliuvęs į bėdą ir pavojų. Mums reikalinga tik Šviesa. Jos trūkumas – visų karų, krizių, katastrofų ir kitų problemų priežastis.
Būtent gerų Šviesos veiksmų trūkumas lemia nelaimes keturiose vystymosi stadijose – negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje ir žmogaus. Blogis, su kuriuo susiduriame, yra Šviesos trūkumo projekcija.
Bausmė ateina ne iš viršaus. Jeigu turiu pasiekti tam tikrą atlygį – atskleisti Kūrėją, panašumą, susiliejimą su Juo – ir šito nedarau, tai susidaręs atotrūkis juntamas kaip bausmė, kaip gėrio trūkumas. Ir atvirkščiai, pasiekęs šito aš jaučiu atlygį.
Taigi atlygį ir bausmę jaučiu tuose pačiuose noruose. Jeigu ištaisiau ir pripildžiau savo norą, tai ir yra dovana, o jeigu negaliu ištaisyti ir pripildyti jo – bausmė. Jokių bausmių iš aukščiau nėra, man nesiunčiama nė krislelio daugiau nei pats sau suteikiu. Aš pats sukuriu sau bausmę.
Todėl turime tik vieną darbą – pritraukti Šviesą. Ypač šiandien, įskaitant viską, kas vyksta ir kaupiasi pasaulyje. Kitų priemonių nėra.
Aš nuolat palaikau ryšius su kompetentingais žmonėmis, skaitau įvairiausius straipsnius, lankau interneto svetaines, seku laikraščių naujienas – niekur nėra sprendimo. Jie negali nieko pasiūlyti ir netgi galvoti apie tai nenori, nes neturi jokio ryšio su išsitaisymu.
Tik vakar šnekėjausi su garsiu rašytoju, ir jis nieko neatsakė, išsisuko. Tai rodo abejingumą, išsitaisymų nesupratimą.
– Pasaulis apvalus, – aš sakau, – mes turime susivienyti.
– Taip, taip mes irgi veikiame ta pačia kryptimi…
Žmonės nesuvokia, kad iš tikrųjų eina į priešingą pusę. Juk kiekvienas galiausiai stiprina tik savo partiją, savo judėjimą ir t. t. Nėra su kuo kalbėti.
Dėl to savo aplinkoje turime sudaryti sąlygas pozityviai jėgai atsirasti. Tik tada jos bangos išplis po visą pasaulį. Niekas kitas nepadės. Mes nepriklausome nuo kitų, tačiau turime jiems padėti, kad paskui žmonės greičiau pagautų šias bangas, suprastų jų žinią ir pajustų, kad jos eina iš mūsų.
Medžiagą reikia platinti iš anksto, tačiau, iš esmės, šių bangų šaltinis – mes patys. Dėl to svarbiausia – susivienyti, vis labiau susilydyti vienas su kitu.
Atėjo laikas Kūrėjui atsiskleisti kūriniuose. Įrankis paprastas ir jis yra mūsų rankose. Reikia tik juo pasinaudoti. Mes reikalaujame iš pasaulio pabusti, o patys ar bundame?

Iš 2011 m. gegužės 17 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Pabudai? Pažadink ir kitus

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Klausimas: O kas jeigu perku dvi bandeles, o suvalgau tik vieną? Išeina, kad antrąją bandelę pavogiau iš kitų?
Atsakymas: Taip. Mes dar nežinome, kaip visa tai apskaičiuota. Tačiau priešais mus yra 125 vystymosi pakopos ir šiuo metu iš tavęs nereikalaujama daryti skaičiavimų, kurių nesugebi. Ir vis dėlto jau gali suvokti situaciją: mes esame integralioje sistemoje, globaliame, tarpusavyje susijusiame pasaulyje. Norime to ar nenorime, Gamta arba Kūrėjas moko mus per nelaimes, jeigu iš anksto nenorime pripažinti to, kas akivaizdu.
Visą perteklių gauname tik kitų sąskaita. Pavyzdžiui, Žemėje liko tam tikras kiekis geriamojo vandens, o tu imi jo daugiau nei kiti – žinoma, kitų sąskaita. Taip Gamta moko mus tarpusavio ryšio. Tačiau jeigu žvelgsime į šį tarpusavio ryšį mokydamiesi, per vidinį, dvasinį suvokimą, dirbdami bendrai, tuomet mums neprireiks nelaimių ir sausrų kančių kelyje. O kam?
Per globalų auklėjimą visai žmonijai galime paaiškinti, kad visi esame broliai, nes viskas glaudžiai tarpusavyje susiję ir priklauso vienas nuo kito. Kaip Baal Sulamas sako, visas pasaulis – tai viena šeima. Ir dėl to negalima veikti kitų sąskaita – juk taip tu ne tik vogi iš jų, kas būtiniausia, o šito mes jau negalime sau leisti, tačiau vogi ir iš savęs dvasinį pasaulį.
Tik pažvelk, ko pasieksi išmokęs taikyti visuomenės dėsnį − vartoti tik tiek, kiek gyvybiškai būtina. „Ką turi milijardieriai be nulių banke?“ – klausia Baal Sulamas. Juk po ekonominės griūties tau nieko neliks.
„Bet palaukite, aš už 30 milijonų dolerių įsigijau paveikslą!“ Tik štai bėda − jis niekam nereikalingas. Prašom − gali sukirsti jį pietums. „Tačiau mano seife yra keletas kilogramų aukso!“ O pirkėjo nėra – ką gi tu darysi? Anksčiau jis turėjo vertę, anksčiau galėjai nusipirkti konteinerį maisto produktų, o šiandien jis niekam nereikalingas.
Mums teks sunkiai mokytis, jeigu iš anksto neišmokysime žmonijos. Ko neišmokysime? Paprastų dalykų: imkime ir susipažinkime su nauja tikrove, kurioje valdo globalumas, integralumas, abipusiškumas, kurioje visi nori nenori priklauso vienas nuo kito.
Pažvelk į „protinguosius“ europiečius, kurie jau nori išsivaikščioti, išsiskirti. Jie nesupranta, kad bendra tendencija veda atgal ir neįmanoma nutraukti ryšio. Netgi ši „bendra rinka“ – egoistinis, banditų turgus, kuriame visi nekenčia vieni kitų, – vis dėlto mezgė bent išorinius ryšius. Europoje panaikino sienas ir naujoje monetoje iškalė savo bendrą egoizmą. Tai buvo nors kažkoks pasistūmėjimas.
Štai ką turime aiškinti. Atėjo laikas, mus tiesiog kviečia, „šaukia prie lentos“. Mes turime dėti visas pastangas šviesdami pasaulį, nereikia dar ko nors laukti, reikia pradėti veikti pilna jėga.

Iš 2011 m. birželio 22 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Gyvenimas dėl akimirkos

Turime teisingai įvertinti dabartinę padėtį Žemėje. Trūkumai skirti tam, kad juos ištaisytume, kad pasinaudotume jais kaip įrankiu kilti į Aukštesnįjį pasaulį.
O antraip kam čia gyvenu? Kam patiriu visas šias nelaimes ir pasiryžęs su jomis kovoti? Noriu jas įveikti, suvokiu esamą situaciją ir esu dėkingas už krizę – juk ją ištaisęs įeisiu į Aukštesnįjį pasaulį. Jeigu ne ši krizė – kurgi dirbčiau, kur keisčiau save, kad pakilčiau į aukštesniąją pakopą?
Kalbama apie įrankį, su kuriuo galime pagerinti, ištaisyti save. Mums atskleidžia liga ir dabar užsiimdami gydymu, pažinsime savo prigimtį ir suprasime, ko mums trūksta, norint įgyti Kūrėjo prigimtį.
Aišku, krizė – ne pretekstas žavėjimuisi, o blogio atskleidimas. Bet į ją būtina žvelgti dalykiškai. Staiga atsiskleidžia, kad esu žiaurus, godus ir valdingas, kad ignoruoju kitus, – ir šiuos atradimus vertinu kaip priemones kelyje. Džiaugiuosi atsiskleidžiančiomis ydomis, nes suvokiu jų paskirtį.
Štai kodėl neturime užtušuoti, slėpti nuo savęs pasaulio problemų. Priešingai, turime jas apnuoginti žmonėms – ne tam, kad gąsdintume, bet kad išgydytume. Turime parodyti visiems, kad yra tik viena išeitis: žvelgti į krizę praktiškai, išnaudoti ją kokybiniams pokyčiams.
Ir tuomet staiga pajausime, kad atliekame nuostabiausią išsitaisymo darbą, kurio rezultatas bus amžinas, tobulas gyvenimas. Kas gali būti geriau? Mes nenorime likti gyvūniniame lygmenyje, vėl ir vėl gimti ir mirti? Tai ir neįmanoma, juk mūsų vystymasis privedė prie būtinybės pakilti į kitą pakopą, į aukštesnį išmatavimą.
Mes ne tik aiškiname žmonėms krizės charakterį, bet ir nukreipiame į jos aukštą tikslą. Ir svarbu ne tai, kad ji mus auklėja ir suartina versdama susivienyti. Visa tai tėra priemonės, kuriomis vorele pakylame į naują egzistavimo lygmenį.

Iš 2011 m. gegužės 18 d. pamokos, tema „Pasaulio problemos: per didelis gyventojų skaičius“

Daugiau šia tema skaitykite:

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Ar yra išeitis?

Pasaulinės krizės esmė ta, kad žmonija užstrigo,  pakibo gamtoje ir nežino, ką toliau daryti. Gamta atsisuko į mus rūsčiąja puse, grasina krizėmis įvairiose srityse, ir šiam iššūkiui atsakymo neturime.
Viena vertus, mes vystėmės pagal savo prigimtį ir gavome visiškai dėsningą rezultatą. Jei turėtume galimybę grįžti į praeitį, eitume tuo pačiu keliu.
Juk tokia mūsų prigimtis – augantis egoistinis noras su visais jo padariniais. Mokslo ir technikos pažanga, pramonė, kultūra, auklėjimas, žmonių visuomenė – visa tai yra natūralios egoizmo pasekmės, ir nieko su jomis nepadarysi.
Iki šiol vystėmės, vedami prigimties. Kaip gi dabar ją paveikti, nors truputėlį ištaisyti, kad pakeistume kryptį? Ar pasitaikė kas nors panašaus per visą istoriją? Niekada. Geriausiu atveju tegalime pamatyti savo vystymosi rezultatus – gerus ar blogus, atsižvelgiant į stebėtojo požiūrį. Tuo tarpu traukinys rieda vis toliau, ir, galbūt, mes iš tikrųjų neturime kitos išeities?
Moksliniai krizės reiškinių tyrimai naudingi, bet kas iš to? Pro traukinio langą stebime peizažą: iš pradžių jis žėri visomis spalvomis, giedras dangus, saulės šviesa užlietos žaliosios erdvės. Vėliau spalvos nublanksta, žolynus vis dažniau keičia smėlis, šmėžuoja sąvartynai, purvas, nutekamieji grioviai, saulė slepiasi už dūmų ir smogo… Ar galime ką nors pakeisti, ar traukinys nuvažiuos šį etapą iki pabaigos? Uždengsime užuolaidas – ir kas bus – tas bus?
Labai daug klaustukų, tačiau kabalos mokslas apskritai nesvarsto nei šio maršruto, nei kur jis mus nuves. Kabalos mokslas užsiima problemų šaknimi: mes važiuojame savo nuolat augančio egoizmo traukiniu.
Vystymasis yra reikalingas, tik ar pasuksime jį kita kryptimi? Atsisakykime egoistinio kelio, kuriame negalime dėl nieko susitarti ir tik kenkiame sau bei gamtai. Juk kiekvienas galvoja tik apie save, todėl neišvengiamai griauname savo gyvenimus ir aplinką.
O jeigu vietoj to vienysimės meilėje? Ar tada pasikeis mūsų požiūris į gamtą, supančią aplinką? Ar eikvosime žemės turtus? Ar neišmatuojamais kiekiais deginsime kurą? Ar išmesime maistą, kai milijardas žmonių badauja? Ar gimdysime po vieną vaiką čia, ir po dešimt – ten? Ar galėsime tada pasiekti tam tikrą pusiausvyrą?
O gal nė neprireiktų ieškoti pusiausvyros tarpusavyje? Gal pats žmogaus požiūris į žmogų ir bendrai į pasaulį ištaisytų šį pasaulį? Tada pasikeistų ir pats traukinys, jis jau kitaip važiuotų pirmyn? Ištaisę savo požiūrį, apsirūpintume gamtiniais ištekliais, derliaus gausa taip, kad visiems su kaupu užtektų?
Baal Sulamas laikraštyje „Narod“ rašo: „Mūsų Žemės rutulys pakankamai turtingas, kad galėtų išmaitinti visus. Kam gi reikalinga ši tragiška kova už išlikimą, jei iš kartos į kartą ji apsunkina mūsų gyvenimą?“
Jei tik įstengtume pasiekti vienybę, tarpusavio sąveiką, meilę, tuomet visi būtų aprūpinti. Juk tada Aukštesnioji šviesa užpildytų mūsų poreikius. Pati prigimtis pasikeistų iš vidaus.

Iš 2011 m. gegužės 18 d. pamokos pagal temą „Pasaulinės problemos. Gyventojų perteklius“

Daugiau šia tema skaitykite:

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Naujojo pasaulio abėcėlė

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Daugybė tyrinėtojų pasaulyje aiškinasi mūsų patiriamos multikrizės problemas ir jos įveikimo galimybę. Bet reikalas tas, kad išaiškinti, suprasti krizę ir visą jos įvairiapusiškumą yra problemiška, bet tai išsprendžiama, o štai prieiti prie jos sprendimo – žmonija nesugeba.
Pažiūrėję skirtą šiai temai medžiagą dažniausiai pamatysite, kad siūlomi tiesiog naivūs sprendimai, juk straipsnių autoriai neturi supratimo apie gamtos sumanymą, kurį atskleidžia kabalos mokslas. Iš principo sprendimas glūdi ne problemų, o kitame lygmenyje – mūsų tarpusavio ryšio lygmenyje, kur ryšyje tarp mūsų atsiskleidžia Aukščiausioji jėga.
Pasitelkę kabalos metodiką į mūsų pasaulį galime pritraukti šią Aukščiausią jėgą, išgauti ją vietoj aukso, sidabro, platinos, brangakmenių, anglies, naftos ir dujų. Mes galime pritraukti šią jėgą (energiją, pripildymą) į mūsų pasaulį grynu pavidalu, neapsivilkusią į žemišką energiją ar medžiagas, gauti pačią tyriausią energiją, kuri suteiks mums galimybę ištaisyti save ir taip ištaisyti pasaulį.
Jeigu imsime vienytis ir pritrauksime šią jėgą, turėsime neišsenkamą energijos šaltinį ir išeisime į kitą egzistavimo lygmenį. Tik tai gali mus išgelbėti. Ir todėl žemiškame lygmenyje ištikusi krizė, iš esmės, yra energetinė, o dvasiniame lygmenyje – egoistinė, ir tai mūsų pasaulyje atsiskleidžia kaip neapykanta, fanatizmas, valdžia.
Šios dvi krizės rūšys: energetinė ir egoistinė, vis aiškiau reikšis įrodydamos mums, kad nėra iš jų išeities, kad energijos nebuvimas ir egoizmo vystymasis veda mus prie karo.
Todėl mums būtina jėga, kuri duotų energijos žemiško egzistavimo lygmenyje, ir galimybę ištaisyti save − iš egoizmo į vienybę.
Jėga, kuri gali atvesti į pusiausvyrą, ar tai būtų energija, ar santykiai tarp mūsų, vadinama Aukščiausiąja jėga. Tai paslėpta gamtos jėga. Ją mums būtina atskleisti. O visa krizė – tik tam, kad stumteltų mus ją atskleisti. Kabalos paskirtis − padėti mums atskleisti šią jėgą.

Iš 2011 m. gegužės 15 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar yra išeitis?

Pasaulio ištaisymas-1

Permainų metas

Klausimas: Ar yra išeitis iš aklavietės, kurią pasaulyje jau aiškiai įsisąmonina daugelis?
Atsakymas: Jeigu kalbėsime net nesiremdami kabala, tai ir plika akimi matyti, kad artimiausiu metu pasaulis privalės spręsti: ar pradėti karus dėl energijos išteklių, ar iš esmės pakeisti savo santykį su gyvenimu ir gamta – liautis žiūrėjus į gyvenimą kaip į nepaliaujamą vartojimą, atsisakyti vartotojiškos visuomenės krypties.
Visa žmonijos istorija, ypač paskutiniųjų amžių techninio vystymosi istorija, priėjo logišką pabaigą. Uždaroje sistemoje (kokia yra gamta) neįmanomas besaikis vartojimas. Uždaroje sistemoje neįmanoma nekęsti, vogti, naikinti – vartoti ir teršti.
Planetos ištekliai išsemti, gamta rodo mums, jog nepavyks panaudoti atominės energetikos, idant patenkintume mūsų nesibaigiančius energijos poreikius. Norom nenorom telieka viena išeitis – kiekvienam vartoti tik tiek, kiek jam reikia, kad normaliai gyventų.
Jeigu šitaip eisime toliau, tai rasime kiekvienoje šalyje dėl resursų trūkumo nepatenkintą opoziją, kuri nuolatos jungsis į įvairiausias protesto formas, kad perskirsytų valdžią ir gamtos išteklius.
Šiuolaikinių ryšių visuomenei nebereikia, kad ją valdytų vyriausybė ar valdžios organai. Šiuolaikinis visuomenės valdymo būdas – per virtualias formas, kurios realiu laiku skaitysis su visos tautos nuomone sprendžiant kiekvieną klausimą: apdorojant, skaičiuojant, sumuojant kiekvieno požiūrį į bendrą nuomonę.
Tiesa, tam virtualiame tinkle būtina įvykdyti revoliuciją – jį reikia padaryti skaidrų ir visiškai laisvą nuo manipuliacijų mūsų sąmone. Norint sukurti „švarų“ ryšį, būtina išsivaduoti iš kvailinančios mases žiniasklaidos, iš visuotinio kiekvieno mūsų kontroliavimo tinkle, visiškai išsilaisvinti iš bet kokios reklamos!
Žmogų turi formuoti ne reklama, ne žiniasklaida apskritai ir ne valdžios užsakytos socialinės virtualios technologijos, bet ypatinga globalaus integralaus ugdymo valdyba. Šiai valdybai turi būti perduotos visos ryšio priemonės, televizija, komunikacijos, švietimas ir ugdymas.
Išvada: 1. Pereiti prie tokio vartojimo, kuris būtinas normaliam egzistavimui – „kiekvienam pagal poreikius”. 2. Nutraukti bet kokią reklamą ir bet kokį gyventojų „apdorojimą“. 3. Visas ryšio priemones naudoti tik globalaus žmogaus ugdymui. 4. Naujomis globaliomis sąlygomis sukurti aukščiausią žmonijos ugdymo organą. 5. Sukurti žmonijos valdymo organą, besiremiantį globalios gamtos dėsniais.
Pastaba: Kabaloje yra daugybė medžiagos šiais klausimais, jų aiškinimas ir pagrindimas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio ištaisymas-1

„Ateities Visuomenės“ dėsniai

Norus reikia ne eksploatuoti, o taisyti

Uždavinio iškėlimas. Laisvasis pasaulio kritimas į daugybines krizes ir grėsmingas žemiškų išteklių (naftos, vandens ir t. t.) trūkumas lemia būtinybę pasaulio ekonomiką pakeisti saikingo vartojimo ekonomika.
Su šia išvada sutinka daugybė žmonių, įskaitant verslininkus, ekonomistus, politikus ir t. t. Tačiau niekas neįsivaizduoja, kaip žmonių visuomenė galėtų egzistuoti be konkurencijos, „kiekvienam pagal poreikius“ režimu. Dar sunkiau įsivaizduoti taikų, koordinuotą perėjimą prie pagrįstai saikingos gamybos ir vartojimo.
Ateities pasaulis pristatomas kaip saikingo vartojimo visuomenė, kuri tačiau bus sukurta iš nedaugelio po pasaulinio karo išlikusių žmonių. Ar egzistuoja galimybė šalims taikiai pereiti prie saikingo vartojimo praktikos?
Nuoseklaus pasaulinio perėjimo prie išmintingo vartojimo sprendimas.
Sukūrimas kritinės masės intelektualių žmonių, kurie suvokia, kad dabartinė sistema daugiau neveikia. Krizės vaidmuo (priežastis) – būtinumas žymiai padidinti kiekį žmonių, pasiruošusių sąmoningai ir blaiviai vertinti realias problemas.
Svarbiausias šio laikotarpio uždavinys – maksimaliai išplėsti žmonių, suvokiančių šią problemą, kiekį, aiškinant tikruosius mechanizmus, kurie veikia pasaulyje, kad jų požiūris į pasaulį būtų kiek tik įmanoma objektyvus ir konstruktyvus, paremtas teisingomis vertybėmis. Šio laikotarpio pabaiga – kada žmonių, teisingai suvokiančių žmonijos problemą, kiekis taps pakankamai didelis, kad padarytų apčiuopiamą poveikį visuomenei.
Teisingo vartojimo visuomenės modelio sukūrimas, užtikrinantis jos normalų vystymąsi. Modelis susideda iš ekonominės ir dvasinės dalies. Dvasinis vystymasis ir pripildymas turi kompensuoti žmogaus poreikį vystyti ekonomiką labiau nei būtina.
Modelio įgyvendinimas:
a. Tinklinės auklėjimo struktūros sukūrimas ir tobulinimas. Visuomenės mokymas gyventi pagal sukurtą pagrįsto vartojimo visuomenės modelį.
b. Betarpiškas įgyvendinimas
Svarbūs uždaviniai:
Šiandien esame pirmo etapo viduryje.
a. Vystymas tinklinės informacinės struktūros, siekiant aiškinti kritinę žmonijos būklę ir vienintelį ateities visuomenės modelį suaugusiems gyventojams. Vaikų integralaus auklėjimo principų, kaip būtinų, siekiant suformuoti jiems išlikimo naujomis (integralios) gamtos sąlygomis įgūdžius, aiškinimas.
b. Ekonominio modelio parengimas.
c. Dvasinio modelio parengimas.
d. Ekonominio ir dvasinio modelio integravimas į pasaulį per tinklinę struktūrą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų metas

Atėjo metas suaugti

Išėjimo iš krizės programa