Klausimas: Kaip taip gali būti, kad žmogus pateisina visa, kas vyksta šiame pasaulyje?
Atsakymas: Yra už mūsų pasaulį aukštesnė pakopa. Sakykime, kad esame Asija pasaulio malchut, bet yra aukštesnė pakopa – Asija pasaulio jesod (žr. Baal Sulamo „Įvadas į knygą Zohar“). Visa, kas egzistuoja šiame pasaulyje, ateina pas mus iš šios aukštesnės pakopos.
Pakilti į šią pakopą reiškia prilygti jai, susijungti su ja, anuliuoti save jos atžvilgiu, mylėti ją, tapti tokiam, kaip ji.
Argi galiu susijungti su tuo, ko nekenčiu? Ne! Kitaip tariant, norint pakilti į aukštesnę, kitą pakopą – reikia sutikti su viskuo, kas vyksta šioje pakopoje (tavo pasaulyje), nes viską gauni iš tos aukštesnės pakopos.
Mums teks anuliuoti savo egoizmą ir su aukštesniąja pakopa susilieti visur kur. Ne su aukštesniąja pakopa turėtum nesutikti, tau turėtų būti skaudu tik dėl vieno – kad dar turi neištaisytų norų (klipot, savyje), trukdančių tau realizuoti (savo pasaulio) visišką ištaisymą. Tai jų reikia nekęsti, o visa kita – mylėti.
Be to, neapykanta klipot atžvilgiu turi būti tiksliai nukreipta, suprantant, jog tai kairioji linija, ateinanti iš Kūrėjo. Reikia norėti ne sunaikinti jas, o – ištaisyti.
Visiškas sutikimas su Kūrėju – būtina susiliejimo (susijungimo, pakilimo) su Juo sąlyga.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš – juodas taškas šviesos vandenyne“

„Kam save bausti“

„Tavo gerovės sąlyga“

Problema ta, kad vystydamiesi dvasiškai galime labai ilgai stoviniuoti vietoje, kol žengsime žingsnį pirmyn.
Mums atrodo, jog pasikeičia daugybė būsenų, nors iš tikrųjų tai ne kas kita, kaip trypčiojimas vietoje, kai žmogus svyruoja pirmyn atgal arba kairėn dešinėn, bet negali žengti į priekį (kad jį valdytų davimo savybė).
Žmogus kol kas neįstengia sukaupti visų savo jėgų, kad iš tikrųjų anuliuotų save (savo egoizmą) dėl davimo savybės, kurią jis turi įgyti kitoje pakopoje.
Juk kiekvienas žingsnis – tai vis didesnė davimo savybė, kuri ima jį valdyti.
Bet ar jis pasiruošęs atlikti visus būtinus pasiruošimus? Anuliuoti savo egoizmą, pajausti tikslo svarbą ir ties tuo sukaupti visas savo mintis ir norus, nuspręsti, jog jam reikia tik šito ir nieko daugiau.
Jeigu žmogus turi galimybę žengti nors menką žingsnelį davimo, Kūrėjo link, kai nesitiki gauti atlygio, net neturi jėgų, tiesiog trokšta prilipti prie jos nors vienu tašku ir tuo pasitenkinti, nepriklausomai nuo visų didžiulių, reikalaujančių pripildymo norų – jis jau pasiekia šiame taške tobulybę (Malchut Binoje).
Jis įeina į tobulybę (t. y. davimo savybę) per šį vieną tašką (Cimcum Bet – antrasis apribojimas). Visa kita tėra taško vystymas. Kaip pasakyta: „Atverkite Man adatos ąselės dydžio plyšelį, ir Aš jus išgelbėsiu“.
Jeigu laikausi vien tik už šito davimo taško, nepaisydamas visų savo siekių, abejonių ir kliūčių, – tai atsirandantys nauji norai (mano rešimot) įtraukia mane į jį vis giliau lyg siūlą per adatos ąselę į dvasinę davimo savybę.
Savo noruose jau matau aukštesnio pasaulio vaizdą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visiško ištaisymo etapai“

„Kur prasideda dvasingumas“

„Finišo tiesioji“

Klausimas: Kaip elgtis, jei mokausi per jėgą, jausdamas, kad esu tiesiog stumiamas lauk?
Atsakymas: Širdies sunkumas, nusivylimas, egoistinės pretenzijos mums siunčiami iš aukščiau.
Būtina sumažinti savo reikalavimus, juk gulinčiam ant žemės jau nebėra kur kristi.
Ir jeigu žmogus nusprendžia, kad jam nieko daugiau nereikia, išskyrus norą atiduoti,– iš tokios būsenos jo jau neįmanoma išstumti.
Juk jis anuliavo savo Malchut (egoistinius norus) ir prisirišo prie Binos (atidavimo).
Jis lyg embrionas motinos įsčiose, kuris sutinka, kad aukštesnė jėga darytų su juo viską, ką norės.
O tada ši jėga jame pradeda ugdyti vis stiprėjančią atidavimo savybę – iki pat dvasinio gimimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kai ateina nusivylimas…“

„Kaip susitvarkyti su nuopoliu?“

„Gimimas – tai įsiveržimas į naują pasaulį“

Klausimas: Kur yra Šviesa ?
Atsakymas: Kli prisipildo „Chasadim“ (meilės ir gailestingumo) šviesa, atidavimo jėga, kuri savyje sulaiko „Chochma“ (išminties) šviesą.
Kitaip tariant, Aukštesnioji Šviesa – tai šviesa Chochma, apvilkta šviesa Chasadim. Ši Šviesa veikia nuolat.
Mes kreipiamės į Begalybės pasaulį Malchut – juk tai vienintelė egzistuojanti būsena.
Malchut medžiaga – noras mėgautis. Kūrinys suteikia šiam norui ketinimą „atiduoti“.
Tuomet į šį ketinimą atiduoti, kylantį iš kūrinio, nusileidžia Kūrėjo Šviesa.
Taip mūsų noro viduje kartu atsiskleidžia ir Kūrėjo, ir kūrinio meilė. Ši būsena vadinasi Begalybės pasaulis.
Toji būsena jau egzistuoja, mes turime tik pasistengti, kad ją atskleistume! Bet tai pasiekiama ne po vieną, o tik bendromis pastangomis, kuriose susivienija visos dvasinės kibirkštys, visi taškai širdyje.
Bendros mūsų pastangos pažadina šviesą, pripildančią Begalybės pasaulį, ir priartina jį prie mūsų švytinčios Supančiosios šviesos pavidalu. Tada tampame panašūs į Begalybės pasaulio Malchut.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš – juodas taškas šviesos vandenyne“

„Ką reiškia Šviesa dvasine prasme?“

„Viską daro šviesa“

Iš 2009 m. rugsėjo 9 d rytinės pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Sulam komentarus“
Aš – tai juodas taškas Šviesos vandenyne. Visa mano egzistencija susieta su šia Šviesa, save vertinu jos atžvilgiu. Atrandu, kad Kūrėjas duoda ir yra geras man. O aš, atvirkščiai, gaunu ir noriu Jį išnaudoti, „praryti“. Sužinau, kad dvi mūsų prigimtys – Kūrėjo ir kūrinio – yra veidrodinės priešingybės. Lygindamas save su Juo, išvystu mus skiriančią bedugnę, juk viskas, kas yra Jame, manyje egzistuoja priešinga forma kaip antspaudas. Tada manyje kyla gėda! Juk Jis duoda ir myli, o aš – gaunu ir nekenčiu…
Ši gėda – tai kažkas, ko nebuvo niekad anksčiau, tai ir yra kūrinys. Juk anksčiau taip neįsisąmoninau savęs. Imu Jo davimą vertinti kaip gėrį, o gavimą – kaip blogį. Iš kur manyje atsirado tokia matavimo skalė? Jos nebuvo Šviesoje! Tai tikrasis kūrinys. Jis jaučiasi savarankiškas ir atskirtas nuo Duodančiojo ir todėl supranta esąs priešingas Jam. Kol kūrinys nepajunta, negalįs likti tokios būsenos, tol negali savęs pateisinti, ir todėl susitraukia, išstumdamas iš savęs Šviesą.
Tai Begalybės pasaulio Malchut, kuri kenčia dėl to, kad negali būti tokia, kaip Kūrėjas, kad nemoka mylėti, kaip myli Jis. Todėl visas vystymasis po Pirmojo Susitraukimo (Cimcum Alef) galiausiai atveda mus į tokią meilę, kokią skleidžia Kūrėjas. Visa tai Pirmojo Susitraukimo pasekmė. Sprendimas susitraukti – vienintelis sprendimas, kuris yra visos kūrinijos varomoji jėga ir kuris veda ją į galutinį išsitaisymą. Gėdos jausmas buvo tas sprogimas, iš kurio kilo kūrinija ir po to praėjo visą kelią: žemyn iki mūsų pasaulio ir atgal – aukštyn.
Būtent tas Begalybės pasaulio Malchut patirtas gėdos jausmas ir yra vystymosi variklis, išskleidžiantis tikrovę iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų. Daugiau nieko nėra. Tai lyg Didysis Sprogimas, po kurio susiformavo lyg šiol besiplečianti Visata.
Visa tai vyksta Begalybės pasaulio Malchut. Joje yra visi devyni sfirot, Šviesos savybės. Nėra nieko tik ji. Juk ji – Šviesos indas, ne joje Šviesa neegzistuoja.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viską daro šviesa“

„Žmogus ir Kūrėjas“

„Apie kabalos mokslą: ketvirtas pokalbis“

Klausimas: Sakoma, „kad žmogui būtų gerai, iš pradžių reikia padaryti, kad jam būtų blogai, o paskui vėl grąžinti kaip buvo“. Ar tai panašu į Kūrėjo sumanymą?
Atsakymas: Tai primena seną alegoriją: jeigu namuose ankšta, apgyvendink juose ožką, palaikyk kurį laiką, po to paleisk – pamatysi, kaip namuose erdvu! Begalybės pasaulio Malchut nesikeičia, nesikeičia ir Šviesa joje, bet savo pastangomis atskleidžiame anksčiau nuo mūsų paslėptą Kūrėją – ir todėl prisipildę jaučiame 620 kartų didesnį malonumą negu kūrimo pradžioje.

Klausimas: Kodėl Kūrėjas sukūrė dinaozaurus ir po to, dar iki žmogaus sukūrimo, juos sunaikino? Juk pasakyta: „Viskas šiame pasaulyje sukurta žmogui“.
Atsakymas: Visi rešimot turi realizuotis paeiliui, kad visos vystymosi pakopos (negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmogus) taptų vienu tobulu, panašiu į Kūrėją kūriniu.

Klausimas: Kartais netgi aktyviems kabalos mokslo šalininkams ir Pasaulinės kabalos akademijos studentams kyla paprasti, tačiau „baziniai“ (svarbūs tobulėjimui ir supratimui) klausimai. Pavyzdžiui, sakoma, kad su kabalos mokslu galima ištaisyti pasaulį. Bet kam apskritai reikia taisyti pasaulį?
Atsakymas: Todėl, kad pasaulis neegzistuoja nepriklausomai nuo manęs, mano iššorėje, jis egzistuoja tik manyje ir priklauso nuo mano savybių, tad taisydamas pasaulį taisau savo savybes.

Klausimas: Išsitaisymą į pasaulį gali atnešti tik tie, kurie jau turi tašką širdyje. Bet jie patys dar nėra išsitaisę. Ar teisingai suprantu, kad, turintys tašką širdyje žmonės išsitaisę gauna iš Kūrėjo Binos, t. y. davimo, savybę, viso pasaulio atžvilgiu (gyvūninis, augalinis ir negyvosios gamtos lygmenys), o pasaulis turi Malchut savybę ir pats negali išsitaisyti. Ar tiesa, kad pasauliui pagelbės tik žmonės su Binos savybe, t. y. turintieji tašką širdyje – Bnei Baruch? – Visiškai teisingai!

Klausimas: Ar yra kokia nors studijuojančiųjų kabalą kritinė masė, kuriai esant galėsime pajusti teigiamus pokyčius mūsų pasaulyje? – Tai JŪS!