Kiekvieną kabalos moksle perskaitytą žodį reikia tiksliai apibrėžti, nes šis mokslas pasitelkia keletą kalbų, kad paaiškintų mums visą kūriniją.
Mūsų pasaulyje norėdami vienas kitam perteikti savo įspūdžius, išrandame įvairius būdus, kaip kažką vienas kitam pasakyti, parašyti, nupiešti, sugroti, sušokti. Bet kaip galime perduoti dvasiniame pasaulyje patirtus įspūdžius?
Kabalistai sukūrė sau šakų kalbą, ir kalba tarytum apie tai, kas vyksta mūsų pasaulyje, bet turimos omenyje aukštesniosios šaknys. Yra mūsų pasaulį valdančios jėgos, ir yra tų jėgų valdymo pasekmės mūsų pasaulyje.
Todėl kabalistai pačias jėgas įvardija pasekmių vardais, dėl ko ir kyla painiava. Juk mūsų pasaulyje matome aukštesniųjų jėgų veikimo pasekmes, o pačių jėgų ne. Ir kuomet kabalistai kalba, naudodami pasekmių vardus – šakas, jie turi omenyje šaknis – jėgas.
Juk kabalos mokslas – tai aukštesniųjų pasaulių fizika, joje kalbama apie vieną jėgą, kuri veikia mūsų pasaulyje ir veikdama išsiskaido į daugelį jėgų. Mes esame viduryje, o šios jėgos susispaudžia, susitelkia aplink mus, pasireiškia įgiję skirtingus pavidalus, įvairiai tarpusavyje susijungusios.
Juk galiausiai visai tai yra viena jėga, bet ji išskaidyta į šilumą ir šaltį, į slėgį ir vakuumą, į magnetinę, elektrostatinę ir daugelį kitų jėgų.
Jeigu nieko nežinome apie aukštesniąsias jėgas ir skaitome kabalistų tekstus, tai labai susipainiojame. Galvojame, kad kabala pasakoja apie mūsų pasaulį, apie žmogaus kūną ir jo norus, apie čia vykstančius įvykus. Čia ir yra pagrindinė problema, nes kabalistai savo knygas rašė žmonėms, suvokiantiems abu pasaulius.
Tad, jei būdamas kabalistu atsiverčiu knygą ir skaitau, ką jie rašo, tai man visai nesunku – aš nežiūriu į šį pasaulį,  aš iškarto atpažįstu tą dvasinį lygmenį, apie kurį jie kalba, ir iš kurio jie mato valdančias mūsų pasaulį jėgas.
Tačiau nūnai mūsų būsena tokia, kada visas pasaulis siekia atskleisti šių jėgų tinklą, bet neturėdamas dvasinio suvokimo − klysta.
Todėl nusprendžiau trumpai apžvelgti knygos ,,Šamati“ straipsnius − kaip pagrindinius kabalos mokslo principus. Jeigu žmogus be perstojo stengsis laikytis šių principų, tai šitai jam leis suformuoti teisingą požiūrį į gyvenimą, į dvasinį suvokimą ir neleis suklysti.

Iš 2011 m. rugsėjo 18 d. Toronto kongreso 6-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Kabalistų kalba: su ja sunku, be jos neįmanoma

Pati realiausia kalba

Pranešimas: (JT ataskaita): Pažanga padidino gyventojų materialinę gerovę, tačiau sukėlė supančios aplinkos degradaciją. Jau sunaikinta pusė Žemės rutulio miškų ploto, išnaudoti ir užteršti požeminiai vandenys, nyksta įvairios augalų ir gyvūnų rūšys, gresia globalinis atšilimas, gamtinių katastrofų penkis kartus daugiau nei 1970 metais.
Ekonomine pažanga nebeįmanoma pakelti milijardų besivystančių šalių gyventojų pragyvenimo lygio, nes tai lems visišką gamtinių išteklių išeikvojimą, Žemė daugiau nebegalės išlaikyti žmonijos, ir tikslas vis tiek nebus pasiektas! Žmonija turi surasti tokių vystymosi būdų, kurie leistų išvengti ekologinės katastrofos.
Perėjimas prie naujo vystymosi modelio pareikalaus radikaliai keisti vartotojišką elgesį, transporto sistemas, gyvenamųjų namų ir statybos infrastruktūrą, vandens aprūpinimo sistemas ir sanitariją.
Komentaras: Perėjimas prie bet kokios tausojamosios subalansuoto vartojimo ekonomikos neįmanomas, jei nebus ištaisyta žmogaus prigimtis. Tačiau žmogaus prigimties ištaisymui iš egoistinės į altruistinę priešinasi valdžia ir sistema, juk tuomet jie praras galimybę valdyti pasaulį.
Todėl, kol įmanoma, svarbiausias valdžios ir bankų uždavinys – visais galimais būdais nukreipti žmonių mintis nuo krizės. Net didinant valstybės skolą kaip Amerikoje. Ir visos valdžios su tuo sutinka.

Daugiau šia tema skaitykite:

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Gamtos dėsnių neapeisi!

Kada mus nustos purtyti?

Video klipas rusų k.

Klausimas: Baal Sulamas rašo, kad į laidavimo rėmus turi patekti visas pasaulis. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Iš tiesų, dabar laidavimą pradeda priimti visas pasaulis. Kitaip tariant, mūsų laikais susidarė sąlygos tam, kad jis būtų priimtas visame pasaulyje.
Žinoma, kalbama apie procesą, vykstantį etapais. Iki šiol vystėmės savo egoizme, kuris vis stiprėjo, ir darėme viską, kad keistume aplinką savo naudai. Mes nuolat modifikavome išorinę aplinką, o egoizmas tuo tarpu vis augo.
Ir štai, šiandien įvyko įdomus dalykas: aplinka, kurią visą laiką norėjome pakeisti pagal save, tapo šiurkščia, fiksuota, tarpusavyje susijusia vientisa sistema. Mes nebegalime jos keisti, atvirkščiai, ji rodo savo užsispyrimą, daro mums spaudimą ir pasiruošusi sukelti mumyse pokyčius, užgriūdama nelaimėmis ir problemomis.
Išorinę aplinką sudaro ne tik ekologiniai, gamtiniai faktoriai, bet ir žmonių visuomenė, ryšys tarp mūsų įvairiose srityse ir aspektuose: ekonomikoje, išsilavinime, šeimos gyvenime, sveikatos apsaugoje ir t. t. Šitoje aplinkoje gyvena kiekvienas iš mūsų.
Anksčiau aš keičiau ją pagal savo norą – kaip man buvo patogu. Kitaip tariant, aš natūraliai keičiausi ir keičiau gamtą. Dabar gi gamta pasirodo man kaip vientisa sistema, o keistis turiu aš pats. Anksčiau aš keičiau šią gamtos sistemą, o dabar ji spaudžia ir keičia mane. Ji tampa vis vientisesnė, glaudesnė, integralesnė ir vieningesnė – ir kartu spaudžia mane savo gniaužtais, versdama sutikti su jos modeliu, noriu aš to ar ne.
Juk aš esu joje, ir kai ji prie manęs priartėja, neturiu išeities, dūstu. Aš privalau pasikeisti.
Gamtos kreipimąsi į mane aš jaučiu krizės, kančių, didelių problemų pavidalu. Toks yra kelias, jeigu juo žengiame kaip suplanuota. Tačiau gamtos globalume ir vientisume aš galiu iš anksto pamatyti kažką gero, trokštamo – tuomet džiaugsiuos, sutikdamas su jos forma ir apsigaubdamas ja, supanašėdamas su gamta.
Kaip bebūtų, būtina laikytis mano ir aplinkos, mūsų ir gamtos savybių panašumo dėsnio. Norėdamas supanašėti su forma, kurią šiandien man rodo gamta, privalau būti susietas su žmonija, o žmonija – su negyvuoju, augmeniniu ir gyvūniniu lygmeniu. Tai ir reiškia – būti vieningoje gamtoje.
Pirmiausia, turiu pasirūpinti žmonių visuomene, įskaitant ir jos požiūrį į ekologiją. Tam būtina pakeisti žmogų, kad žmonės, šalys ir ekonominiai interesai susijungtų, kad auklėjimas taptų vieningas, kad visame pasaulyje įsivyrautų lygybė.
Lygybė ne religijose ir tikėjimuose, ne kultūroje ir papročiuose – tegul jie lieka, kokie buvo. Tačiau aukščiau jų turi būti bendra lygybė, kuri visus vienija. Ir nors viduje išlieka skirtumų, jie reikalui netrukdo. Apie tai sakoma: „Visus nusikaltimus paslėps meilė.“
Be to, reikia pasirūpinti negyvąja, augaline ir gyvūnine gamta, kad nesuardytume Žemės rutulio, skirto mums visiems, kad jame neišsektų svarbiausi ištekliai.
Privalome galvoti apie ateitį, tačiau šiandien to nedarome. Išgauname iš žemės naftą, kuri yra 90 proc. mūsų gamybos pamatas, ar tai būtų plastikinės detalės, energija ar kitokia produkcija. Jei tiesiog deginame naftą nereikalingiems poreikiams, vadinasi, vagiame iš savo anūkų. Jiems nieko neliks. Todėl jau dabar reikia galvoti, ką daryti.
Taigi, susijungimas neturi apsiriboti dabartine akimirka, trumpalaikiu potroškiu palengvinti padėtį ir išvengti bėdų – susijungime turi egzistuoti žvilgsnis į priekį, ateities programa, sąrašas to, ką paliekame vaikams.
Mes jau perkopėme per „naftos piką“ ir perėjome į likusių atsargų tuštinimo fazę. Ką gi paliksime ateities kartoms? Juk nafta reikalinga ne tik deginimui, bet ir įvairioms prekėms kaip gamybos žaliava. Iš kitos pusės, neturime kito lygiaverčio energijos šaltinio.
Mūsų susivienijimas atves mus prie susijungimo su gamta – tada suprasime, kaip teisingai naudoti naudinguosius išteklius, kaip pereiti prie lygybės, prie normalios, subalansuotos ekonomikos su sąžiningu paskirstymu.
Kitaip mūsų laukia toks žlugimas, iš kurio nebebus išeities. Išsekinę gamtinius išteklius, tiesiog liksime be nieko, ir nebus iš ko gyventi. Neturime turtingojo giminaičio, kuris padės skubiu atveju. Šios krizės neišgyvensime ankstesniais būdais, todėl kad jai nėra alternatyvių sprendimų.
Problema yra ne tik nafta, bet ir daugelis kitų žemės turtų. Mes manome, kad jų gausybė neišsenkanti, bet taip nėra. Per kelias dešimtis neapgalvoto švaistymo metų aptikome „bedugnės statinės“ dugną. Atėjo laikas pereiti prie naujo, globalaus požiūrio.

Iš 2011 m. liepos 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viena šeima“ – ne utopija!

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Egoizmo aklumas

Visų pirma pasauliui būtina įsisąmoninti blogį – tai yra pripažinti, kad papuolėme į tokią būseną, apie kurią nieko nežinome, ir negalime perdirbti tų duomenų, suvesdami į kokią nors teisingą sistemą. Jokios sistemos, kurias sukūrėme pagal savo protą ir širdį iki šios dienos, toliau nebeveikia.
Tai visapusė, o ne tik ekonomikos krizė. Ne tik doleris pinga arba euras, o griūva viskas, kuo anksčiau žmogus vertėsi – visas mūsų požiūris į gyvenimą: į save, į šeimą, į vaikus, atlyginimą, namus, kultūrą, išsilavinimą, santykius tarp žmonių, tarp valstybių! Absoliučiai viską yra ištikusi krizė, neapibrėžtumas, vyksta kažkokia visa ko mutacija.
Pažiūrėkite, apie ką kalba televizija ir laikraščiai. Žmonija nežino, ką daryti toliau, kaip toliau egzistuoti. Atsidūrėme ties kažkokia nauja pakopa, bet neturime nei jausmo, nei proto, kurie padėtų toliau veikti ir vystytis linijiniu būdu.
Mums reikia savyje sukurti naują modelį, tiesiog perversti save tam, kad sukurtume naujus santykius, naują pasaulį. Mes net negalime įsivaizduoti, kaip tai bus. Net materialus pasaulis bus visai naujas. Nebus senų darbo vietų – viskas bus kitaip.
Tai vadinama – įgyti Aukščiausiojo protą (galvą). Juk tu neturi proto, kuris padėtų dabar judėti į priekį. Taip, kaip vyksta pakilimas dvasiniame darbe: mums reikia anuliuoti save prieš Aukščiausiąją jėgą, gauti iš Jos protą ir pojūčius, ir su jais pradėti dirbti, konvertuoti savo duomenis. Staiga tokiu būdu savo pasaulyje sukursi dvasinį pasaulį!

Iš 2011 m. liepos 13 d. pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Ptichą)

Daugiau šia tema skaitykite:

Pusiausvyros ekonomika

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Pavyzdys visam pasauliui

Klausimas: Koks tai išskaičiavimas – gauti dėl davimo?
Atsakymas: Tai nėra paprasta. Pirmiausiai reikia „prilipti“ prie aukštesniojo ir save apriboti. Gavimas dėl davimo – tai jau didinga būsena.
Kai susieju save su kitu žmogumi, pirmiausiai turiu apriboti savo norus, kad jie netrukdytų man susijungti su juo. Tampu grynu davimu – Bina (chafec-chesed), kitaip tariant, esu pasirengęs pajausti visus jo norus ir turiu tokią apsauginę jėgą, kad galiu nenaudoti tų norų savo asmeniniams norams tenkinti, nes juos jau apribojau. Tu tarsi leidi man įeiti į tave ir ten būti. Taip patenku į kito žmogaus norus.
Tokį leidimą gaunu tik tada, kai sugebu save apriboti. Ir tada imu tave jausti: visas tavo mintis ir norus kaip tu pats jauti save. Priimu juos tokius, kokie jie yra, ir skaičiuoju, kiek savo jėgomis ir galimybėmis galiu užpildyti tavo norų.
Bet šis skaičiavimas neteisingas! Juk vertinu pagal savo galimybes, o turiu skaičiuoti tavo norų atžvilgiu. Imu tavo mintis ir norus, suprantu, ko tu nori, ir savo noruose atlieku tuos veiksmus, kuriuos norėjai atlikti savuosiuose.
Dirbu su savo norais tam, kad užpildyčiau tavuosius. Šis veiksmas, kuriuo tokiu būdu sukuriame bendrus mūsų norus, vadinasi „parcufo galva“ (roš). „Parcufo galva“ – tai būsena, kurioje aš visa širdimi ir protu esu tavyje, tavo noruose ir atlieku skaičiavimą.
O kur gi yra ekranas? Ekranas visada yra tarp manęs ir tavęs, tarsi sargyboje.
„Vidinis parcufo kūnas“ (toch) – tai toji dalis, kur susiliejame savo bendrais norais ir mintimis. O „parcufo galūnė“ (sof) – toji vieta, kur susijungti nesugebame, ir aš savo norus apriboju. O drauge su jais ten yra ir tavo apriboti norai, kuriuos apribojau dėl to, kad negalėjau jų patenkinti.
Taigi, dvasinis parcufas – tai tarpusavio susijungimo mastas kartu su visais galimų ir negalimų variantų skaičiavimais. Todėl, jeigu nėra tarpusavio susijungimo, nėra ir dvasinio egzistavimo, nėra parcufo.

Iš 2011 m. liepos 17 d. pamokos pagal knygą „Mokymas apie 10 sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi duotybės

Besislepiant nuo savęs

Tikslus atvirkštinio veiksmo apskaičiavimas

Video klipas rusų k.

Nuomonė (Robertas Skidelskis, Jungtinės Karalystės Lordų rūmų narys, politinės ekonomijos profesorius. Šaltinis – „Aljazeera“): Vakarų civilizacija atsisakė tikslo susikrauti turtus, supratusi, kad tai žudo galimybę jais mėgautis. Turtingose šalyse kapitalizmas nusistekeno. Iš patirties matyti, kad pelnas jau nebesuteikia žmonėms laimės. Kapitalizmas – puiki sistema deficitui įveikti. Efektyviai organizuota gamyba daugelį šalių pakėlė iš skurdo. Bet kai prekių deficitas tampa pertekliumi, sistema ir toliau išradinėja bei gamina naujas prekes. Ar ilgai?
Tai amerikietiškas gyvenimo stilius, kai pinigai ir prekės „kalba“. Kapitalizmo galas reiškia ir poreikio jų „klausytis“ pabaigą. Žmonės, užuot nuolat norėję vis daugiau, turėtų pradėti vertinti tai, ką turi. Turtingieji nebesistengtų tapti dar turtingesniais.
Tokia vertybių kaita įmanoma ne tik tose šalyse, kurių piliečiai jau turi daugiau nei jiems reikia, bet ir tose, kurių piliečiai turi mažiau nei būtina.
Iš patirties aišku, kad ir ekonomika būtų stabilesnė, ir piliečiai laimingesni, jeigu pajamos būtų skirstomos tolygiai.
Komentaras: Niekas negalėjo numatyti, kad mūsų prigimtis, egoizmas, nesivystys amžinai, bet staiga pirmą kartą istorijoje ims keistis: individualus egoizmas virs bendru, integraliu, globaliai priklausomu egoizmu, o žmonės, pildydami buvusius individualius, egoistinius norus, pajus tuštumą. O jeigu kas nors vis dar siekia tikslo „pinigai – laimė“, tai greitai supras, kad buvusieji šitos „laimės“ gavimo būdai neveikia, nes pasaulis tapo integralus ir globalus.

Daugiau šia tema skaitykite:

O kito pasaulio nerasite?

Popierėlis, vertas milijono dolerių

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Klausimas: Ar šiandien įmanoma universali ekonomikos teorija visiems?
Atsakymas: Ekonomika – tai mūsų tarpusavio ryšio atspindys. Kabalos mokslas, iš esmės, aiškina mums būtent ekonomiką – tai, kaip aprūpiname vienas kitą. Rūpindamasis kitais, aš atlieku išskaičiavimą: kiek turiu iš jų gauti, kad jiems duočiau.
Būtent apie tai Baal Sulamas rašo „Raštuose apie paskutiniąją kartą“ ir laikraštyje „Narod“: kaip įvesti teisingus tarpusavio ryšius, koks turi būti teisingas pasidalijimas, kas yra subalansuotas vartojimas, kaip gauti tik tai, kas būtina, o visame kitame kiek įmanoma padėti kitiems.
Tai ir yra ekonomika. Tiesa, dar neišmokome aprašyti jos tokiomis formulėmis, kurios būtų suprantamos šiuolaikiniams ekonomistams. Mes patys dar neturime aiškaus supratimo ir pajautimo artimiausių mažųjų pakopų, kuriomis kildami pereisime nuo dabartinės kapitalistinės ekonomikos į pusiausvyros ekonomiką.
Mes suprantame, kad tam reikalingi dvasiniai degalai, kadangi materialiajame pasaulyje kiekvienas gaus tai, kas būtina pagal savo prigimtį, o pertekliaus niekam neliks. Tai kas gi varys žmones? Juk egoistinis noras neišnyksta, jis tik auga – tuo labiau dvasiniame pasaulyje, kur jis milijardus kartų stipresnis. Todėl ten ir gauname Aukštesniąją Šviesą, o ne nuotrupas kaip čia.
Taigi, mūsų problema – pereinamasis laikotarpis nuo kitų išnaudojimo dėl savęs į savęs panaudojimą dėl kitų. Kaip man vartoti minimumą ir mėgautis davimu? Tam reikia, kad Šviesa „išverstų išvirkščiai“ mano prigimtį. Kaip gi to panorėjus, kaip iš anksto to paprašyti, išvengiant kančių?
Aišku, kančios privers mus būti pasiruošusius bet kam. Tačiau aš pats turiu įsivaizduoti davimo paveikslą, kad dabartinė būsena atrodytų man blogiau už mirtį. Ateitis turi šviesti taip stipriai, kad beatodairiškai užsimanyčiau išsikapstyti iš dabarties. Ten, priekyje, manęs laukia toks puikus gyvenimas, kad esamas egzistavimas praranda bet kokią prasmę – tai tik trukdo, reikia jį užbaigti.
Kaip nupiešti tokį paveikslą? Iš vienos pusės, jame slypi didelė kančia, tačiau iš kitos pusės, tai – meilės kančia, kamavimasis dėl didybės. Mūsų pasaulyje žmonės dažnai atiduoda savo gyvenimą tam, kad pasiektų paveikslą, kurį patys nusitapė. Galima visą gyvenimą išdirbti vandentiekininku arba elektriku. Kodėl gi visi dar kažką vejasi? Kad gautų priedą, nors gyvuliniame lygmenyje jis nėra būtinas. Tai jau ne įspūdingos atostogos, o sąskaita banke, kuri savaime suteikia malonumo.
Taigi, dar negalime paaiškinti, kaip pereiti nuo kančios prie traukos, neapčiuopiame realių ekonominių priemonių, kurių bus imtasi kartu su visuomenės auklėjimu. Ateityje turėsime tai padaryti.

Iš 2011 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant mažo plausto

KGB ilsisi

Pusiausvyros ekonomika

Nuomonė: (V. Rožankovskis, Investicinės grupės „Nord kapital“ analitinio departamento direktorius): Didžiojoje Britanijoje ekonominė padėtis dar blogesnė nei JAV. Esmė ta, kad nėra galimybės spausdinti rezervinę valiutą kaip JAV.
Todėl bandymai išpirkti rūpesčių keliančias obligacijas dėl pinigų masės augimo sukelia infliacijos bangą. Kitaip tariant, jei JAV eina pinigų spausdinimo keliu ir eksportuoja infliaciją, tai Didžioji Britanija prisiima ją sau. Problemos sprendimo nėra…
Komentaras: Sprendimo nežino ir JAV. Šią problemą galima išspręsti tik bendrai, visai pasaulinei bendruomenei kartu, lygiomis sąlygomis, dėl visų – kaip vieno organizmo – gerovės. Todėl kad pasaulis tapo vienu organizmu. Kol šito nesuvoks, sprendimo neras.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis skolose

Krizė – ne vaistas, o postūmis išsitaisyti

Eksperto nusivylimas…