Klausimas: Kaip galiu ištaisyti savo pasaulio suvokimą, jeigu aplinkui matau tik blogį?
Atsakymas: Viską ištaiso tik Šviesa, grąžinanti prie šaltinio, o mums tereikia likti atkakliems. Juk, nepaisant visų mūsų analizavimų bei širdies ir proto pastangų, vis tiek nieko nesuprasime, kol nepasieksime pirmojo atskleidimo. Tada mums atsivers naujas protas ir nauji jutimai.
O šiuo metu, kad ir kaip norėtume suprasti paaiškinimus, mes tik eikvojame daugybę pastangų, stengdamiesi suvokti naujas dvasines sąvokas dabar turimais jutimo organais. Visą laiką tik šito siekiame, bet iš tikrųjų darbo esmė visai kita.
Mes tarytum stringame vienoje vietoje ir be reikalo eikvojame savo kurą, energiją, dėmesį, laiką. Juk tokios pastangos nepadeda pajusti dvasinio pasaulio. Mes tarytum stengiamės įsprausti rutuliuką į kvadratinę angą – bet nelenda, nes tai visai skirtingų plotmių sistemos. Kuo daugiau pastangų skirsime davimui, vienijimuisi ir kuo mažiau stengsimės priimti dvasinę informaciją savo dabartiniu, materialiu suvokimu, tuo geriau mums seksis.
Savo dabartiniais jutimais ir protu vis tiek niekada nesuprasime to, apie ką kalbama knygose, ir netgi tų būsenų, kurias patiriame dabar. Mes panašūs į mažylį, kuris būdamas trejų metų bando suprasti savo psichologiją. Aišku, kad jis negali suprasti net savęs, jau nekalbant apie brandesnį mąstymą. Tai tiesiog neįmanoma.
Todėl reikia tiesiog vykdyti kabalistų nurodymus. Tai nereiškia, kad reikia veikti užsimerkus, nieko nejaučiant ir be jokios analizės. Tačiau šie išgyvenimai neturi užtrukti ilgiau, nei to reikia konkretiems žingsniams susivienijimo, vienybės, meilės link. Tik į šį tikslą reikia nukreipti visus veiksmus ir priemones. Kitaip tai reikš, kad mes „daugiau samprotaujame nei veikiame“.
Sakau tai todėl, kad pats kadaise dariau tą pačią klaidą. Ilgai negalėjau sutikti su tuo, kad dvasinis pasaulis pajuntamas save anuliuojant, susimažinant, atsiduodant, o ne pasitelkiant racionalų protą, sveiką nuovoką ir jausmus.
Labai svarbu nepamiršti, kad „mokomasi ne protu“, ir išsaugoti teisingą požiūrį į mokslą, teisingą proporciją tarp to, ko mums reikia pažangai, ir to, kas gali sutrukdyti.

Iš 2012 m. gruodžio 16 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Kaip tapti savarankiškam?

Aš – Kūrėjo veiksmas

Pranešimas: Mokslininkai nenuleidžia rankų mėgindami išsiaiškinti, ar mūsų Visata tėra panaši į kompiuterinę simuliaciją kaip filme „Matrica“. Egzistuoja tyrimo metodas, kuris, jų nuomone, padės tai nustatyti. Jis grindžiamas modelio, kuris iš tikrųjų būtų tokia simuliacijos programa, sukūrimu. Ir lyginant tam tikras šios dirbtinės programos charakteristikas su realios Visatos analoginėmis charakteristikomis, būtų galima nustatyti, ar mes esame simuliacijos programos produktas. Jeigu taip, tai ar verta žmonijai ieškoti būdų susisiekti su savo „kūrėjais“? Ar ieškoti kitų tokių pat „simuliacijų“ kaip mūsų Visata, „mūsų pasaulis“?
Komentaras: Kabala atskleidžia mūsų pasaulio sukūrimo programą, mes turime ją suvokti ir keisdami save jos atžvilgiu atskleisti šios programos kūrėją – suprasti jo sumanymą, priežastis ir tikslus. Ir toliau, po išsitaisymo pabaigos, t. y. įgiję visas programos kūrėjo savybes, vystytis anapus „matricos“ – begalybės pasaulyje, t. y. begalinėse galimybėse.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Ar yra Dievas?

Dievas nėra senelis su barzda

Klausimas. Straipsnyje „Nėra nieko, išskyrus Jį“ kalbama apie asmeninių pastangų dvasiniame darbe būtinybę. Vis dėlto visos būsenos kyla iš Kūrėjo. Kaipgi tada tapsime savarankiški?
Atsakymas. Mūsų savarankiškumas yra tai, kad būdami egoistiški viduje supanašėtume su Juo, sujungtume savyje dvi priešingas jėgas. Jeigu jūs pašalinsite egoizmo jėgą, tai iš jūsų nieko neliks. Jūs egzistuosite Jame kaip pradinis taškas, kurį Jis sukūrė iš nieko, ir neturėsite nė menkiausio asmeninio pojūčio – nieko.
Pirmapradis Kūrėjo klausimas yra kaip sukurti kūrinį, kuris būtų savarankiškas, panašus į Jį ir lygus Jam. Būtent tai Jis ir daro visoje Kūrinijoje.
Mūsų darbas yra nuolatos, kiekvieną akimirką stengtis pasiekti visiško susiliejimo su Juo būseną, turint tuos pojūčius ir protą, kuriuos Jis mumyse sukelia.
Susiliejimas su Juo reiškia, kad tiek mano pojūčiai, tiek mano protas kilo iš Jo tokiu būdu, kad su jais aš pakilčiau virš savo egoizmo ir iš tikrųjų pradėčiau jausti Jo poveikį savyje.
Tai sunku nusakyti žodžiais. Mūsų kalboje tokių žodžių nėra.
Iš esmės kiekvieną minutę mes turime visais parametrais, visais pjūviais, širdimi ir protu, norais ir mintimis, nuolatos siekti susijungti su šia bendra šaknimi, su šiuo šaltiniu.
Tada mumyse susiformuos nauja širdis ir naujas protas, dirbantys davimo režimu visiškai kitoje koordinačių sistemoje, kitoje dimensijoje.
Tik tada pradėsime suprasti, iš kokios erdvės veikia ši jėga. Mes tada patys įžengsime į šią erdvę. Bet tai įmanoma tik sistemingai dirbant su savimi, kas padeda suvokti, jog viskas, kas yra manyje ir aplink mane, kiekvieną sekundę, kiekvieną akimirką kyla iš Jo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas paslėptas, bet grupė atvira

Nesijaudinkite, viskas vyksta pagal kūrimo programą

Suteikti gyvybės darbo rutinai

Klausimas: Ką reikia įsiminti, kad grupė nevirstų juokdarių sambūriu?
Atsakymas: Kiekvieną kartą mes specialiai krentame Kūrėjo įtakon, kuris „apdoroja“ mus, krato, kaip kūdikius taip, kad tiesiog viską „iškrato“ iš mūsų.
Šiandien mes visi tokie geručiai, švelnučiai, pasiruošę mylėti visus iki vieno, o rytoj vėl būsime visiškai priešingi. Kaip nepamiršti, kad mūsų kelias susideda iš kilimų ir kritimų, kritimų ir kilimų? Neįmanoma apie tai prisiminti, jei yra pamirštamas Kūrėjas.
Kodėl sakoma: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena“? „Izraelis“ reiškia „siekiantis Kūrėjo“. Todėl išsitaisymo įrankis: mūsų mokymasis, grupė, kur visa tai įgyvendinama, ir pats Kūrėjas – turi būti kaip vienas, vienoje vietoje.
Esu aš, grupė ir Kūrėjas.
Turime nuolat visa tai jungti į vieną visumą – negali būti kito žvilgsnio į pasaulį! Kad sutelktume dėmesį ir teisingai žvelgtume į tai, kas vyksta, reikia šių trijų taškų: akies, taikiklio ir tikslo. Be to nieko negalėsime padaryti.
Todėl jei norime, kad grupė turėtų teisingą ketinimą, privalome atminti, kad mūsų tikslas – susiliejimas su Kūrėju. Kitu atveju, kam gi įsipareigosime?! Mūsų egoizmui? Šiandien man norisi, o rytoj – ne…
Kūrėjas yra kaip pirmasis, kaip lemiamas veiksnys, kitaip tariant, sukeliantis mūsų veiksmus, formuojantis grupę ir viską, kas vyksta su mumis, duodantis mums viską. Viskas, kas yra dabar mūsų širdyse ir prote, viskas, ką girdime ir jaučiame, – visa tai – Jo poveikis.
Kaip mes kartu turime reaguoti, žinodami, kad pajautėme Kūrėjo poveikį mums? Nuo šios akimirkos ir toliau prasideda mūsų darbas. Būtent nuo tos akimirkos, kai mes visi aiškiai pajaučiame, kad tai Jis surinko mus dabar, Jis ir sujungia visus kartu į vieną norą, vieną ketinimą, vienas mintis. Tai Jis viską paruošė mums, kad mes visi kartu pakiltume ir siektume Jo.
O kaip galime pakilti link Jo, kad tai, ką Jis sukūrė, dabar sąmoningai sustiprintume tarpusavyje? Ką reiškia, „aš dabar įsijungiu į grupę“? Aš įsijungiu su visais ir Kūrėju į vieną bendrą norą, vieną bendrą tikslą, bendrą siekį. Jei kiekvieno pastanga įtrauks į save kitus ir Kūrėją kartu, – tai ir bus mūsų atsakas. Tokiu būdu turime veikti.
Jei įsivaizduosime, kad viskas eina iš Kūrėjo, ir žinosime, kaip turime į Jo poveikį reaguoti, vyks labai efektyvus darbas, labai kryptingas judėjimas į priekį.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. ketvirtosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „grupė“?

Kaip laimėti mūšį prieš save

Teisinga grupė

Jeigu žmogus ruošiasi duoti ką nors kitiems nesipriešindamas, neįveikdamas savo noro, tai išeina tas pats, ką daro visas pasaulis, kaip priimta visuose tikėjimuose ir būdinga religiniam fanatizmui. Yra daugybė labdaringų organizacijų, kurios padeda žmonėms ligoninėse bei kitose situacijose.
Jų noras dera su jų veiksmais, todėl tik veiksmas vadinamas „davimu“. Juk veiksmas, ketinimas ir noras yra vienos krypties, nesusiduria su vidiniu pasipriešinimu. Taigi žmogus yra pakilios nuotaikos, gerai jaučiasi tikėdamasis kokio nors apdovanojimo šiame ar būsimajame pasaulyje.
O mes veikiame prieš savo prigimtinį norą ir viduje nenorėdami duoti bei mylėti artimą jaučiame pasipriešinimą. Iš pradžių atskleidžiame savyje tuščią erdvę, nejaučiame jokio siekio, traukos, jokio ryšio su davimu. Vis dėlto pradėję dirbti, pakilę virš viso to, išeiname į dvasinę erdvę.
Toks darbas iš tikrųjų duoda vaisių. Jis neatbukina mūsų, kaip būna laikantis fanatiškų pažiūrų, nes yra skirtumas tarp gavimo ir davimo. Juk mūsų vidinis noras – tai prigimtinis noras gauti, bet mes pakylame virš šio natūralaus noro ir siekiame davimo, ieškome aplinkos, kuri padėtų savyje suformuoti šią savybę. Tuomet mums būtina pritraukti Kūrėjo jėgą, kuri padės tapti duodančiaisiais nepaisant egoistinio noro.
Tad mums reikia aplinkos, reikia Kūrėjo, juk antraip nepajėgsime aukščiau gavimo iškelti davimą. Tuomet mes galėsime suformuoti savyje vidinę ertmę, kuri prisipildys Šviesos, bei imsime jausti ir suprasti visą aukštesnę dvasinę tikrovę.

Iš 2013 m. sausio 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Susikibkime rankomis, draugai

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Egoizmas – pasipriešinimo venijimuisi jėga

Nuomonė: (K. Sivkovas, karo mokslų daktaras): Šiandien daugelis ekspertų ir analitikų kalba apie pasaulinio karo kilimą, kaip apie galimybę išspręsti susikaupusias problemas visuomenėje.
Egzistuojanti pasaulio tvarka jau neatitinka naujos tikrovės.
Antikriziniai veiksmai nesėkmingi, nes visuotinė ekonominė krizė yra tik išraiška gilesnės ir didesnės – civilizacijos – krizės, kuri apima visas šiuolaikinės žmonijos gyvenimo puses.
Prieštaravimų tyrimas rodo, kad jie yra antagonistiški, tad tiesiogiai krizė nebus įveikta. Vadinasi, jėgos panaudojimo, siekdami išeiti iš aklavietės, neišvengsime.
Ateities pasaulio tvarka gali būti sukurta pagal vieną iš modelių:
– Pasaulio civilizacijos hierarchijos – padalijant visą žmoniją į dvi civilizacijas – auksinį milijardą ir eksploatuojamuosius.
– Pasaulio civilizacijos tarpusavio palaikymo – visos civilizacijos žengs pirmyn, jas išsaugant ir praplečiant.
Visuotinis karas vyks dėl dvasinių naujojo pasaulio pagrindų tvarkos:
– individualizmo, egoizmo, slopinimo, išgyvenimo kitų sąskaita, arba
– pagal bendro egzistavimo, palaikant vieniems kitus, principą.
Tai kokybinis šio karo skirtumas, lyginant su ankstesniais pasauliniais karais, kurie buvo vykdomi dėl ekonominio pasaulio pasidalijimo.
Dėl to galima koalicijos sudėtis galimame pasaulio kare:
– Vakarų civilizacijos pramoninės šalys, individualizmas, pinigų valdžia, visų žemės išteklių kontroliavimas.
– Stačiatikių, islamo ir kitų civilizacijų šalys, kuriose dvasinė pradžia keliama aukščiau materialumo.
Pirmosios koalicijos branduolys jau suformuotas NATO bloko pavidalu. Bet antroji koalicija dar nesuvokė savo geopolitinių interesų bendrumo, kuriant teisingą daugialypį pasaulį. Tai suteikia Vakarams galimybę įstumti juos į nuožmią tarpusavio kovą.
Galima tikėtis visų rūšių ginklų panaudojimo:
– informacinis ginklas taps pagrindine priemone kovojant taikos laikotarpiu,
– o prasidėjus kariniams veiksmams, bus panaudota visa įprastinė ginkluotė,
– cheminis ir biologinis ginklai bus naudojami ir taikiuoju laikotarpiu, gali kilti pandemijų,
– branduolinis ginklas – tik verčiant atsisakyti karo ar tolesnės kovos paaštrėjimo.
Komentaras: Kabala neneigia, kad įvykiai gali klostytis šia linkme, bet tvirtina, kad egzistuoja reali galimybė išsiskirti su egoizmu ir pradėti pertvarkymą taikiu keliu – integraliuoju žmonijos auklėjimu. Mūsų integralaus, globalaus ryšio amžiuje tai įmanoma ir prieinama. Tik sužadindami žmonėms naują pasaulėžiūrą, galėsime naujai pažvelgti į pasaulį ir į jo naują integralią tvarką. Tai suvokti mus gali priversti baisios pasaulinio karo kančios, bet galime tai suvokti ir aiškindami žmonijai apie pokyčių būtinybę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Karas ar taika?

Pavojingos nevykėlių užmačios

Žlugimas žlugimui nelygu

Klausimas: Jeigu „nėra nieko, tik Jis“ ir visus pojūčius mums suteikia Kūrėjas, vadinasi, žmogus – tai instrumentas, kuriuo naudodamasis Kūrėjas pažįsta patį save?
Atsakymas: Ne. Kūrėjui nereikia pažinti paties savęs. Jūs norite pasakyti, jog Kūrėjas sukūrė kažką priešingo, kad iš šios priešingybės pažintų save.
Pirmiausia tam, kas gali tai padaryti, jau nebereikia savęs pažinti. Jeigu aš sukuriu kažką priešingo, tai aš jau žinau, kas tai yra. Savo protu negalime to suprasti – nepavyks. Jokia filosofija čia nieko nepadės. Jeigu kalbame apie pirminį šaltinį, tai šis šaltinis apima viską. Viską, kas sklinda iš Jo, natūraliai egzistuoja Jame.

Iš 3 Novosibirsko kongreso pamokos, 2012-07-12

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas paslėptas, bet grupė atvira

Keletas minčių iš ,,Šamati”: Nieko nėra kito − tik Jis

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Nuomonė. Šiuolaikinis pasaulis skiriasi nuo to, koks buvo pieš dešimt metų, ne kokybe ir gyvenimo lygiu, o prasme. Hierarchinę visuomenės struktūrą keičia tinklo struktūra. Naujosios technologijos susijusios ne su gamyba ir medžiagų apdirbimu, o su paties žmogaus pakeitimu.
Tuo tikslu naudojamos kognityviosios technologijos – asmenybės transformavimo būdai, siekiant tam tikrų savybių, priverčiant žmogų kažką padaryti. Yra keletas naujų gyvenimo tikslų formavimo technologijų.
Kultas. Jis padėjo sukurti pirmuosius teroristinių organizacijų tinklus, atsirasti Ošo pasekėjams, „al Qaeda“ kovotojams.
Subkultūros. Hipiai (industrija pavirtęs stichiškai kilęs protestas), emo (iškėlusi Rusiją į 1-ąją vietą pasaulyje pagal paauglių savižudybių skaičių).
Žaidimas. Ši veikla leidžia peržengti visuomenės nustatytus rėmus. Šis būdas naudojamas arabų šalyse: Gazos ruože 80 proc. mirtininkų – vaikai iki 14-os metų. Šios gerai apgalvotos technologijos atneša didžiulius pelnus ir yra galingas politinės bei ekonominės įtakos instrumentas.
Naujos visuomenės nereikia užkariauti tankais – norint pajungti ją sau, pakanka panaudoti naujus gyvenimo tikslus formuojančius instrumentus.
Komentaras. Nukreipti prieš tai galima tik individualios asmenybės transformaciją į integralią – tokiu būdu bus išspręsta visa pasaulio problema, nes bus paisoma visuotinės tinklinės priklausomybės.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujojo pasaulio gimimas

Pasaulis be turinio

Priešaky – visuotinė betvarkė

Klausimas. Sakėte, kad, studijuodami pagal integralią metodiką, pradedame suvokti kitų neigiamas savybes kaip teigiamas. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Tai reiškia, kad, nepakilęs virš savojo egoizmo, tematau vien save. Jeigu aš pakylu virš savęs, tai staiga kitą įvertinu taip, kaip jis vertina save. T. y. matau, kad jis teisingai elgiasi, teisingai veikia. Tai aš buvau neteisus, kai jį vertinau žiūrėdamas iš savo buvusio egoistinio taško.
Replika. Tada griūva ne tik asmens „aš“, griūva visa etika.
Atsakymas. Jokios etikos mūsų egoizme nėra, išskyrus tai, kaip nutverti kuo daugiau ir visus nustumti tolyn. Aš kalbu apie mūsų prigimtį.
Kuomet mes žiūrime į kitą žmogų, tai stengiamės rasti jame ydų, pajusti jį esant žemiau už mus, o patys save matome geresnius. Tai natūrali apsauginė mūsų egoizmo reakcija. Būtent taip mes žvelgiame į pasaulį.
Aš žvelgiu į savo vaiką ir į svetimą. Mano vaikas – visada bent kažkuo man geresnis.
Aš visuomet užimu sau palankią poziciją, kitaip man nėra prasmės egzistuoti. Mano egoizmo apsauginė reakcija nukreipta į tai, kad suteiktų man palaikymą, jog turiu teisę egzistuoti, egzistuoju.
O kuomet pakylu virš savęs, tai matau kitus visai kitomis akimis.

Iš 2012 m. lapkričio 27 d. TV programos „Integralus pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeimos santykių adapteris

Gydymas nuo egoizmo sanatorijos režimu

Padaryti svetimą savu

Baal Sulamas, „Tremtis ir išvadavimas“: Visuotinai priimtų idealų pagrindas – šlovė žmonių akyse. Kita vertus, dvasinis idealas pagrįstas šlove Kūrėjo akyse.
Šio kriterijaus mes turime nepaleisti iš akių: kam noriu patikti? Ir atvirkščiai: prieš ką bijau apsijuokti? Prieš visuomenę, aplinkinius, man artimus ar tolimus žmones? Ar aš paisau tik Kūrėjo, nors gali pasirodyti, kad tai prieštarauja viskam, kas vyksta su manimi šio pasaulio plotmėje. Paprastai būtent taip mums viską ir parengia: vieną kito sąskaita.
Pavyzdžiui, man užtrauks gėdą šiame pasaulyje ir tokiu būdu priartins prie Kūrėjo. Arba aš būsiu linkęs atsisakyti suartėjimo su Kūrėju – kad tik nepatirčiau gėdos šiame pasaulyje. Tokiu atveju žmogus visada tikrina save: kiek jis gali iškęsti.
Tai labai skausmingas taškas, esminis momentas. Juk gėda – tai vienas iš mūsų prigimties pagrindų. Todėl nepakanka tik susilaikyti arba pasiteisinti ne savo valia paveldėtu išskirtinumu. Ne. Kai man atsiskleidžia visa gėda, turiu sutikti – kad šitaip nusileisdamas gaučiau mažytę davimo Kūrėjui kruopelytę, apie kurią Jis net nesužinos…

Iš 2012 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal straipsnį Tremtis ir išvadavimas”

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagunda didelė, bet…

Gėda netapti žmogumi

Garbingas pagalbos prašymas