Pateikti įrašai su Abraomas žyme.


Kodėl bijoma kabalos? I d.

Kabala, Platinimas

Klausimas. Žinoma, kad visais laikais kabalos mokslas buvo kritikuojamas. Juo net baugindavo žmones. Kodėl kabalistai į tai atsakydavo neįprastai – be karų ir santykių aiškinimosi?
Atsakymas. Iš tiesų, mes matome, kokie ginčai vyksta tarp mokslininkų visose srityse, o tarp politinių veikėjų kyla tikrų karų.
Kalbant apie kabalos mokslą, tai pradžioje, kai žmogus tik pradeda studijuoti, jis susiduria su kritika ir nesupranta, kodėl tai vyksta. Siekiant tai suprasti, reikia pasitelkti istoriją.
Kabala – pats pirmasis mokslas, kurį žmonija atskleidė prieš 5778 metus. Tai padarė Adomas – žmogus, kuris pirmasis pažino aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą ir aprašė ją knygoje „Slaptasis angelas“ („Raziel a-Malach“).
Po jo atsirado daug kitų kabalistinių knygų, iš kurių dauguma pasimetė. Adomas ir Nojus turėjo labai daug palikuonių. Biblijoje (Toroje) pasakyta, kad Nojus turėjo tris sūnus, kurie pratęsė giminę. Tačiau kalbama ne apie tai, kaip žmonės augino, auklėjo vaikus ir mirdavo. Kai sakoma „sūnūs“, turimi omenyje mokiniai ir pasekėjai.
Tai taikoma ir Abraomui, Izaokui bei kitiems dvasiniams veikėjams. Toroje kalbama apie tai, ką jie ugdė savyje.
Ar turėjo jie kitų vaikų? Gali būti, kad buvo dar 20 vaikų, bet apie juos neužsimenama. Pasakyta, kad Adomui gimė Izaokas, Izaokui – Jakovas, tai reiškia, kad Izaokas ir Jakovas buvo jų mokiniai – dvasiniai pasekėjai. Todėl Toroje ir kituose kabalistiniuose šaltiniuose „vaikai“ yra dvasiniai savo mokytojo, vadinamojo „dvasinio tėvo“, pasekėjai.
Būtina suprasti, kokiame lygmenyje parašyta Tora, juk joje kalbama tik apie Kūrėjo, Aukštesniojo pasaulio, atskleidimą ir apie nieką kitą, tikrai ne apie mūsų pasaulio įvykius.
Kalbama tik apie egoizmą ir jo ištaisymą, kol Senovės Babilone ego pasireiškė tokiu grėsmingu pavidalu, kad Babilono visuomenė patyrė egoizmo pliūpsnį ir krizę.
Ir tada pasirodė Abraomas – dvidešimtos, pradedant Adomu, kabalistų kartos atstovas. Jis ne tik gavo visą ankstesnę metodiką, bet ir papildė ją savo atskleidimu. Kiekvienoje kartoje egoizmas vystosi ir kabalistų pasiekimai pagrįsti visuotiniu egoizmo lygiu.
Todėl pradedant pirmąja karta ir baigiant paskutiniąja, vadinamąja 6000-ąja, visi kabalistai stovi savo kartos lygmenyje ir ten atskleidžia aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą. Ir tai visas mokslas, visa Tora.
Tora (nuo žodžio „šviesa“) reiškia šviesos atskleidimą su jos pačios pagalba. Informacijos gavimas, kurią šviesa neša begaliniu dažniu, ir yra kabalos mokslo studijų ir atskleidimo objektas.
Tačiau viskas vyksta tik tiek, kiek žmogus save keičia, nukreipia save kilti virš egoizmo, pritraukti tam tikrą pagalbą iš viršaus – aukštesniąją ištaisančią šviesą, vadinamą „Tora“ (ivrite „or“ – „šviesa“). Kaip pasakyta: „Aš sukūriau egoizmą ir sukūriau Torą jam ištaisyti“.
Kabalos mokslas moko tirti save ir bandyti keistis, pritraukiant aukštesniąją šviesą, kad ji veiktų mus ir paverstų būtybėmis, priešingomis savo prigimčiai.
Iš prigimties mes esame egoistai, gaunantys, norintys mėgautis viskuo, kas mus supa. O turime pasiekti būseną, kai prote ir širdyje, mintyse ir jausmuose sąveikaujame su Kūrėju ir Jam duodame. Kūrėju vadinama aukštesnioji altruistinė jėga, kuri valdo mūsų pasaulį. Tora kalba tik apie tai.

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tora ir kabala

Tora kalba apie visus

Pareiga pakilti drauge su visu pasauliu

Komentarų nėra

Už ką fašistai nekentė žydų? I d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. JAV ir Europoje atgimsta nacizmas ir verčia mus vėl ieškoti atsakymo, kaip tai galėjo įvykti istorijoje, kaip to išvengti ateityje. Hitlerio teigimu, pagrindinis mūšis vyko tarp vokiečių ir žydų.
Jis tarsi taip bijojo žydų, jog pasakė, jeigu liksiąs nors vienas žydas, net negavęs žydiško išsilavinimo ir nelankęs sinagogos, kad ir vaikas, vis tiek jo sieloje bus kažkas tokio, dėl ko jį reikėtų sunaikinti.
Atsižvelgiant į tai, kad nacizmo problema mūsų laikais tampa itin aktuali, verta išsiaiškinti, kodėl būtent žydai atsirado šios teorijos taikinyje?
Atsakymas. Žmogaus prigimties pagrindas yra egoizmas. Tiesą sakant, pirmasis fašistas buvo senovės Babilono karalius Nimrodas, kuris kovojo su Abraomu, pirmuoju žydu. Nuo to laiko prasidėjo ši kova, atsirado du skirtingi keliai.
Tie, kas buvo su Nimrodu, vadovavosi egoizmu ir vystėsi pagal jį. Kurį laiką jiems pavyko kartu sugyventi Babilone, o kai tai tapo neįmanoma, jie išsiskirstė po visą pasaulį.
O maža Abraomo grupė buvo surinkta pagal kitą prigimtį, kitą metodiką: susivienijimą ne dėl egoizmo, o dėl meilės, uždengiančios visus nusikaltimus. Ši metodika priešinga egoizmui, juk turiu mylėti kiekvieną, kas nori ir gali su manimi susijungti remiantis abipusiu nusileidimu.
Šios dvi grupės visą laiką egzistavo lygiagrečiai. Abraomo grupė išgyveno Egipto tremtį ir galiausiai atėjo į Izraelio žemę, kur virto maža žydų tauta. O Nimrodo grupė, visi likusieji Babilono gyventojai, anuomet plėtėsi ir apsigyveno visame Žemės rutulyje.
Jie buvo priešingi vieni kitiems. Šis susipriešinimas pasireiškė Pirmosios ir Antrosios Šventyklų laikais, nors pasaulio tautos, ypač graikai, ateidavo pas žydus mokytis. Vėliau šis susipriešinimas tarp dviejų požiūrių labai sustiprėjo.
Nimrodo metodika buvo egoistinė ir mokė vienytis pagal žmogiškojo egoizmo dėsnius. Iš Nimrodo ji vėliau perėjo į Senovės Romą. Remiantis šia metodika kiekvienas egzistuoja ir naudojasi savo egoizmu, kad klestėtų gyvenime.
Tačiau yra valstybė, socialinė tvarka, įstatymai, kurie juos jungia virš egoizmo. Ne meilė juos jungia aukščiau egoizmo, kaip Abraomo metodikoje, o jėgos rėžimas, neleidžiantis žudyti vieniems kitų.
Abraomo metodika mokė jungtis virš egoizmo. Nežiūrint į tai, kad egoizmas mūsų prigimtyje, stengiamės mažiau dėmesio kreipti į savo egoistinius polinkius. Tada santykiai tarp žmonių bus kuriami meilės pagrindu.
Taip kilo šis susipriešinimas: iš vienos pusės – Senovės Romos ir Senovės Graikijos filosofija, iš kitos pusės – kabalos mokslo, tikrosios Toros dėsniai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 901 laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio valstybė – vieta Kūrėjui atskleisti

Hitlerio gimimo dieną

Neapykanta žydams išsitaisymo procese

Komentarų nėra

Auklėjimas lemia likimą

Izraelis ir pasaulio tautos, Pasaulio struktūra, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš „Facebook“. Nuolat kalbate, kad auklėjimas išspręs visas žmogaus ir pasaulio problemas. Apie tai jau kalbama daug dešimtmečių. Nežiūrint į tai, kad daugybė organizacijų užsiima auklėjimu, gyvenimas teka pagal savo dėsnius.
Atsakymas. Gyvenimas teka pagal egoizmo dėsnį. Reikia padaryti, kad jis tekėtų pagal altruizmo dėsnį: davimo, meilės, jungimosi. To nedaro niekas, ir niekas padaryti negali.
Vienintelis, kuris pasiekė laimėjimų šioje srityje prieš tris su puse tūkstančio metų, – Abraomas, kuomet pašaukė iš Babilono visus, kurie norėjo sumažinti ten įsiplieskusią įtampą dėl humanitarinės, bendražmogiškos, visuomeninės krizės. Iš prisijungusių prie jo žmonių sukūrė grupę, kurią pavadino ,,Izraeliu“, arba žydų tauta.
Abraomas tapo naujos auklėjimo sistemos pradininku. Nuo to laiko grupė jau egzistuoja tris su puse tūkstančio metų, ir negali išsiskirti ir niekur pradingti. Ji priešpastatyta visam likusiam pasauliui – tiems babiloniečiams, kurie išsiskirstė po visą pasaulį, ir jie mato, kad tai – kažkas ypatingo.
Reikia paimti tą metodiką ir pasiūlyti visam pasauliui, nes pasaulis jau suvokė, kad jam nėra kur dėtis, svarbiausia – susijungimas, kitaip žmonės suės vienas kitą.
Klausimas. Kuomet kalbate apie grupę, kuri egzistuoja ir žino šitą metodiką, turite mintyje visą žydų tautą?
Atsakymas. Ne! Nuo to laiko žydai prarado šią metodiką, išskyrus kabalistus, kurie iš kartos į kartą perduoda ir įsisavina ją kaip asmeninę patirtį. Jeigu jie vadovausis šia auklėjimo sistema ir ją perduos žmonijai, tuomet sulauks geros pabaigos – visiško susijungimo.
Klausimas. Manote, kad žmonės tai išgirs?
Atsakymas. Jeigu neišgirs, tai kils labai rimtų karų, kurie atneš tokių kančių, kad žmonės bus priversti išgirsti. Tačiau išmintingas mato šias kančias iš toli ir jų nepatiria.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės plana, I dalis

Neįmanoma, bet būtina

Nelaukiant kritinės ribos

Komentarų nėra

Dviejų Mašijachų laikotarpiai

Kabala, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманMašijach bėn Josef – tai dvasinė būsena, kurią didis kabalistas Ari įvedė į bendrą, sudužusią, visą žmoniją apimančią sielą, vadinamą „Adam po nuopuolio“.
Savo ištaisymais Ari atvedė ją į ypatingą būseną, kurią parengė visos atskiros sielos, vienos bendros, didžiulės Adam sielos dalelės, kad būtų galima atkurti tinkamus ryšius pasitelkus kabalistinę metodiką.
Tad pradedant nuo Ari laikų (XVI a.) ir toliau, leista studijuoti ir naudoti kabalos mokslą siekiant sujungti žmonių sielas tarpusavyje ir statyti Trečiąją Šventyklą.
Žmonija turi sukurti tokį ryšį, kur tinkamai derėtų visiškai visos sielos: tos, kurios drauge su Abraomu, Moze ir Jėšua praėjo visas kritimo ir taisymo pakopas, kilimą iki Pirmosios ir Antrosios Šventyklų, ir tie, kurie paliko šią sistemą dar Senovės Babilone.
Taip, po to, kai žmonija tinkamai susimaišė, kiekvienas žmogus turi galimybę studijuoti kabalą, taisyti save, dėlioti bendrą sielą it mozaiką.
Po Ari tokios būsenos buvo ir jo didis pasekėjas Baal Šėm Tov ir jo mokiniai, kurie atliko visa, kas įmanoma, kad bent jau ištaisytų žydišką žmonijos dalį ar bent jau tą dalį, kuri ėmė vadintis „hasidizmu“, nes pirmoji pakopa, kurią būtina visiems pasiekti – tai Hėsėd.
Tam reikėjo pakilti virš savo egoizmo ir padaryti taip, kad ne jis valdytų žmogų, bet kad žmogus galėtų valdyti ego pakilęs virš jo.
Todėl yra du Mašijachai. Pirmasis – tai Mašijach bėn Josef (Jėsod pakopa). Jo paskirtis pakelti žmoniją iki davimo savybės su ketinimu duoti, iki Binos savybės, hasidizmo savybės. Josef – tai teisuolis (cadik), neliečiantis egoistinių savybių ir taisantis tik altruistines. Jo padedami nepasiekiame meilės, tik užmezgame tinkamus tarpusavio santykius, bet nepraninkame vieni į kitus.
Antrasis – tai Mašijach bėn David (Malchut pakopa), kuri leidžia ištaisyti pačius egoistiškiausius mūsų norus, kad gautume su ketinimu duoti, t. y. kad pasiektume meilę, kad susilietume vieni su kitais ir su Kūrėju. Jau turėtume būti šios būsenos. Bet, deja, kad jos pasiektume, dar daug ką reikia atlikti.

Iš 2016 m. rugsėjo 14 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Komentarų nėra

Mano mintys Twitter (2017 07 08)

Twitter

UNESCO: Abraomo pirkta ola – ne žydiška, ir Abraomas ne žydas, nes žydai atsisakė savo pašaukimo „pamilk artimą“.

Pasaulis – tai žmogaus išraiška per kitus žmones. Tai, ką nesąmoningai skleidi pasaulyje, tą jauti iš pasaulio.

Kam būti kabalistu? Įsivaizduokit, kad sėdite kabinoje, iš kurios galite valdyti savo gyvenimą, – ir viskas jūsų rankose!

Bet koks europiečių suartėjimas, Europos integracija pasmerkti žlugti. Kalti ne Brexit ir Trumpas, o tai kad ES vadovai šito nesupranta.

Komentarų nėra

Abraomo dovanos Rytams

Kabala ir religija

Iš kur pasaulyje atsirado visos šios knygos apie zodiako ženklų įtaką likimui, būrimas iš delno, sapnų aiškinimas, įvairios dvasinės praktikos ir meditacijos?
Visa tai Abraomo palikimas mums. Knygoje Midraš Raba sakoma, kad jis šias „dovanas“ davė savo sugulovių sūnums – kiekvienam pagal jo charakterį ir išsiuntė į Rytus.
Todėl nūnai pasaulyje turime tiek daug įvairių dvasinių mokymų ir tikėjimų.
Reikia labai atsargiai su jais elgtis, kad nesusipainiotume. Juk gali pasirodyti, kad jie kalba panašiai kaip kabala – apie darbą su egoizmu.
Knygoje Zohar (Vaera, 80 – 90 psl.) pateikiamas pavyzdys, kaip vienas išminčius atėjęs į miestą sutiko daug žmonių, kurie neva dirbo dvasinį darbą, studijavo daugybę protingų knygų, bet patikrinus paaiškėjo, kad šiose knygose nėra taisančios Šviesos.
Egzistuoja galybė gražių metodikų, kilusių iš Abraomo metodikos ir kalbančių apie davimą ir meilę. Bet jomis neįmanoma realizuoti davimo.
Tam būtinas darbas trijose linijose, darbas su kairiąja linija, savo egoizmu, teisingas santykis tarp davimo ir gavimo savybių, kur vidurinė linija vadinama Isra-el (tiesiai pas Kūrėją). Ir tai yra tik kabaloje.
Tačiau visų rytietiškų metodikų pradžia – Abraomo metodika jos „žaliame“ pavidale, pasitelkiant vieną liniją – dešiniąją, geraširdiškumo savybę. Deja, gražių kalbų apie meilę neįmanoma įgyvendinti su tokiu mūsų egoizmu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabala ir dvasinės praktikos (video įrašas)“

„Kabala ir pasaulinės religijos“

„Meditacija ir kabala (video įrašas)“

Komentarų nėra

Kur mes suklydome tada, Babilone?

Senovės Babilonas

Klausimas: Aš nesuprantu jūsų vartojamo žodžio „egoistinis“ reikšmės. Dar nesuprantamesnis jis tampa, kai naudojamas kaip priešprieša žodžiui „altruistinis“. Ar negalėtumėt smulkiau paaiškinti, ką mes padarėme neteisingai tada, Babilone, nusprendę eiti tuo keliu, kuris atvedė mus į šiandienos situaciją. Ir svarbiausia: kaip mes, judėdami pirmyn, galime pataisyti šią sudėtingą situaciją?
Atsakymas: Abraomas tarp Senovės Babilono (tiksliau, Uro miesto, kuriame jis gyveno) piliečių įžvelgė stiprėjančią tendenciją egoistiškai vienas kitą išnaudoti.
Šio fenomeno tyrinėjimas padėjo jam atskleisti priežastį: egoizmas nuolatos auga tam, kad žmogus virš jo pakiltų, panaudodamas tą pakilimą savo altruistiniam augimui (kildamas virš nuolat po tavimi augančio kalno). Toks egzistavimo principas vadinasi „augimas tikėjimu virš žinojimo“ – davimas aukščiau gavimo. Nors Abraomas ir mėgino įtikinti babiloniečius realizuoti jo atskleistą gamtos dėsnį, jie nepanoro eiti šiuo keliu. Pasirinko pritarimo egoizmui, paklusimo jam kelią: ką noriu, tą ir darau (kiek tai įmanoma).
Šiandien šis kelias atvedė mus į akligatvį ir mes priverstinai arba savo valia privalome priimti jo išsitaisymo metodiką.

Komentarų nėra
Vėlesni įrašai »