Pateikti įrašai su Aukštesnysis pasaulis žyme.


Aukštesnioji dvasinio pasaulio harmonija

Dvasinis darbas, Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kabalistiniuose šaltiniuose rašoma, kad surinkus draugėn žmonių malonumus per visą žmonijos istoriją, jų vis tiek nebūtų įmanoma palyginti su vienu dvasinio malonumo gramu. Ar taip yra iš tikrųjų?
Atsakymas: Taip ir yra. Esmė ta, kad niekas negali prilygti dvasinio pasaulio jėgai, gelmei, suvokimo detalėms, galimybėms sujungti priešingas savybes, būsenas, rasti, kaip jas sugretinti, suvienyti. Tik kabalos mokslas leidžia pajausti šią aukštesniąją harmoniją, kuri sudaryta iš absoliučiai priešingų savybių.
Aukštesnysis pasaulis atskleidžiamas gretinant maksimalias priešybes, kurios mūsų pasaulyje niekaip negali būti sujungtos ir netgi lyginamos.
Kiekvienas dvasinis reiškinys sudarytas iš dviejų priešingų būsenų, kurios mūsų pasaulio lygmenyje nejungiamos ir kurių neįmanoma kartu tyrinėti. Tiesiog mūsų žemiško proto, materialiu lygmeniu jos neturi galimybės būti kaip nors sujungtos, veikti viena kitą. Kokybiškai tai – visai kitokios būsenos.
Dvasinį pasaulį galime apibūdinti kaip skirtingų objektų ir reiškinių gretinimą.
Tai suteikia didžiulį malonumą, nes jauti harmoniją, kai viskas, ką gali įsivaizduoti net mūsų pasaulio lygmeniu kaip vienas kitą neigiančius ir išstumiančius daiktus, dvasiniame pasaulyje, priešingai, palaiko vienas kitą ir iš priešybių sukuria aukštesniąją harmoniją.
Klausimas: Kitaip tariant, jei materialiame pasaulyje dvi priešingos būsenos sukelia žmogui nusivylimą ir jis negali paaiškinti, kodėl taip vyksta, dvasiniame pasaulyje yra kitaip?
Atsakymas: Dvasiniame pasaulyje jie tampa dar labiau priešingesni, kritiškesni, priešiškesni vienas kitam. Ir tarp jų atsiranda visiškai naujas, šio mūsų pasaulio lygmenyje neišsprendžiamo neva konflikto sprendimas.
Tai ir sukuria naują erdvę, kurioje egzistuoja Aukštesnysis pasaulis.

#274442

Iš 2020 m. lapkričio 12 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du dvasinio darbo aukštai

Prisiliesti prie Aukštesniojo pasaulio

Aukštesnieji pasauliai – šviesos atskleidimo mastai

Komentarų nėra

Kas veikia norų kaitą?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip dėl krizės gali išnykti norai ir poreikiai? Krizė, kaip jėga iš aukščiau, dirbtinai suspaudžia norų spyruoklę, o ji nuo to tik auga. Kas daro įtaką mano norų kaitai?
Atsakymas: Pats save neigiate klausimo pradžioje ir pabaigoje. Krizė kyla ne iš aukščiau, o iš mūsų vidaus, nes prisižaidėme su tais „žaisliukais“, o dabar jie mums atsibodo. Ir štai pradedame juos mėtyti. Būtent tai ir vyksta.
Esame gamtos sferos viduje. Ir kažką žaidžiame tol, kol tai ima išsigimti. Tuomet ištinka krizė: daugiau nebegaliu žaisti, negaliu taip elgtis, nenoriu taip sąveikauti su kitais. Visa tai norom nenorom eina iš mūsų vidaus, to net neįsisąmoniname.
Galiausiai išeina, kad mūsų tarpusavio santykius ištinka krizė.
Klausimas: O kas tuomet daro įtaką norų kaitai?
Atsakymas: Tai, kad neatitinkame tos absoliučios, altruistinės, geros sferos, kur esame. Kitaip tariant, tai, kad neatitinkame aukštesniojo pasaulio.
#267432

Iš 2020 m. gegužės 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Virusas ir toliau dirbs su mumis

Iš kur ateina mintys ir norai?

Kelias į beribį malonumą

Komentarų nėra

Kabala – lyrikos ir pragmatikos junginys

Kabala, Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKabala – tai lyriškiausias ir kartu pragmatiškiausias mokslas. Yra žmonių, kurie viską jaučia, ir yra tokių, kurie šiuos jausmus perveda į įvairiausias funkcijas, matematines lygtis, ryšius, santykius.
Pavyzdžiui, matematika aprašo visus santykius, kurie tik galimi gamtoje visuose lygiuose, visose būsenose. Ir ji kelia tai į tam tikrą tarpusavio ryšių sąveiką, vadinamą formulėmis. Mes šių formulių nesuprantame ir nežinome, kas už jų slypi. Bet jei žinotume, tai jos mums būtų gyvos.
Lygiai tas pats vyksta ir kabalos moksle. Ji aiškina mums įvairiausių ryšių sąveiką to pasaulio, kurio mes nejaučiame – dvasinio.
Dėl ko tada mokytis kabalos, jei nejaučiame dvasinio pasaulio? – Dėl to, kad priartėtume prie jo.
Tokiu būdu pragmatika ir lyrika, fizika ir lyrika, matematika ir jausmai susiję tarpusavyje. Pavyzdžiui, algebroje gamta apibrėžiama matematiniais ženklais.
Taip pat ir kabaloje jausmai išreiškiami įvairiomis schemomis, raidinių ženklų junginiais. O jei atversite „Mokymosi apie dešimt sfirų“ originalą, pamatysite labai sudėtingų sakinių, bet jie visi kalba tik apie tai, kaip mes suvokiame Aukštesnįjį pasaulį. Juose nėra nieko kito, išskyrus aprašymą Aukštesniojo pasaulio, kurį žmogus pats patiria.
Kabaloje nėra jokios mistikos, jokio religingumo. Mes kalbame apie tai, ką žmogus atskleidžia savo jausmuose, taip aiškiai, kad gali šiuos jausmus sugraduoti, teisingai pasverti, išmatuoti, aprašyti jų santykį. Jis praktiškai pasineria į pamatinę visatos plokštumą, kurioje egzistuoja viso labo tik dvi jėgos: gavimo ir davimo.
Davimo / meilės jėga – tai Kūrėjo jėga, kuri kuria aukščiau savęs kūrinio savybę – gavimo savybę. Abi jėgos veikia viena kitą. Kūrinys augdamas daro įtaką Kūrėjui, o Kūrėjas pagal Savo planą vysto kūrinį. Ir visa tai vyksta dinamikoje, kuri išreiškiama formulėmis ir brėžiniais.
Tai ir yra kabalos mokslas, t. y. Aukštesniojo pasaulio fizika, kartu su jos matematika, geometrija ir lyrika. Juk čia yra tokie dalykai, kuriuos mes suvokiame, jaučiame ir perduodame vienas kitam jutimiškai. Bet pageidautina, kad už šių jausmų būtų rimtos formuluotės. To trūkumas mūsų pasaulyje neleidžia psichologijai ir psichiatrijai tapti mokslais. O dvasiniame pasaulyje mes galime tiksliai aprašyti mūsų pojūčius, sugrupuoti, pakartoti, grįžti prie jų, perduoti kitiems. Kiekvienas atkuria juos savyje, ir taip tai tampa tikru mokslu.
#240025

Iš 2018 m. lapkričio 11 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslo ypatumai

Matematika – aukščiausia visatos harmonija

Kabala – individualus mokslas?

Komentarų nėra

Skirtumai tarp kabalos mokslo ir filosofijos

Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo filosofijos?
Atsakymas. Filosofija – tai proto pramoga. Mūsų pasaulyje žodžiu „filosofas“ piktnaudžiaujama, nes kiekvienas mano, kad visos jo išvados turi teisę egzistuoti ir plisti net ir be jokio mokslinio pagrindo. Todėl pasaulis pilnas nepagrįstų išsigalvojimų.
Kabalos mokslas atrodo panašus į filosofiją, nes kabalistas, atskleisdamas Aukštesnįjį pasaulį, jaučia tai, ko niekas kitas nesupranta ir nežino, tačiau jis kalba iš savo pažinimo, o filosofas iš savo protinių išvedžiojimų.
Tačiau kaip galima įrodyti, kad vienas iš jų – mokslininkas kabalistas, kuris atskleidžia Aukštesnįjį pasaulį, valdymo sistemą ir todėl ją aprašo formulėmis, grafikais, lentelėmis, o kitas filosofuoja tuščioje vietoje? Paprastas žmogus tarp jų nepamatys jokio skirtumo. Todėl kabalos mokslą priskiria filosofijai ir jį studijuoja filosofijos fakultetuose.
Niekas negali tiksliai pasakyti, kad tai – kabalos mokslas, o tai – filosofija, nes kabalos mokslas paslėptas. O filosofija neturi ką slėpti – ką žmogus išgalvoja, tą ir pristato. Todėl filosofija metams bėgant kinta, o kabalos mokslas nesikeičia.
Kabalos mokslas galutinai išsivystė dar XV a., Ari laikais. XX a. pr. kitas didis kabalistas Baal Sulamas papildė Ari veikalus komentarais, visiškai atskleisdamas šią teoriją, o mes turime ją realizuoti. Mes neturime galimybės kažką pridėti, nes tai – Aukštesniojo pasaulio sistema, ji nekintama, visa aprašyta ir atskleista.
#221754

Iš 2017 m. spalio 29 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Kabala – ne filosofija

Kodėl bijoma kabalos, IV dalis

Komentarų nėra

Kur atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kokia dvasinė nauda gali būti iš pokalbių, diskusijų ir ginčų tarp žmonių, kurie kol kas nėra pasiekę dvasinio lygmens, tačiau jau pradėjo savo kelią kabalos moksle?
Atsakymas. Žmonės turi pasistengti rasti bendrą kalbą, susivienyti, suprasti, kokie jie skirtingi ir ką jie gali padaryti, kad suartėtų, padėtų vienas kitam. Jie turi labai daug kalbėti apie tai, studijuoti kabalistines knygas, ruošti bendras vaišes, kaip mes darydavome pas mano mokytoją Rabašą.
Kiekvieną savaitę, be užsiėmimų, mes susirinkdavome vakarais, skaitydavome jo straipsnius, kartais visi išvažiuodavome į įvairias vietas ir t. t. Tai yra ištisinė pratimų sistema, kurios užduotis pasiskirsto dviem lygmenimis.
Vienas lygmuo – grynai pasaulietinis, psichologinis, draugiškas, kai mes tiesiog suartėjame vienas su kitu, pažįstame vienas kitą, prisideriname prie vienas kito, galime atsistumti arba suartėti vienas su kitu, tačiau privalome tai daryti.
Tai taikoma ir vyriškoms, ir moteriškoms grupėms.
Antras lygmuo – tai apmokymas, kai mes studijuojame santykius ir ryšius tarp mūsų, tik gilesniame lygmenyje, kurio dar nejaučiame – kaip mūsų sielos dalelių ar dvasinės sistemos, ar parcufo darbą, nesvarbu, kaip tai pavadinsime.
Jei dešimt draugų pasiekia vidinį ryšį, tai tarp jų atsiranda sistema, kuri vadinasi „parcufas“ (dvasinis kūnas) ar „kli“ (indas), kuris susideda iš dešimties dalių – dešimties tinkamai susietų norų. Ir šiame tinkamame ryšyje – ne kiekviename iš dešimties norų, o jų ryšyje, pradeda atsiskleisti ypatinga jėga, vadinama „Kūrėju“.
Dešimt žmonių kartu jaučia ir ją atskleidžia. Tai ir vadinama Aukštesniojo pasaulio atskleidimu. Kūrėjo jėga juos valdo, veda į priekį, keičia aplinkybes aplink juos ir juose. Ji juos moko. Kai tik jie ją atskleidžia, ji nedelsiant pradeda su jais dirbti.
Ir visos jų metamorfozės tokios visapusiškos tarsi viena kitą panaikinančios, prieštaraujančios viena kitai ir tuo pačiu metu padedančios ir viską apimančios, todėl palaipsniui jų padedamas dešimtukas pakyla. Draugai vis labiau jaučia tarpusavio prieštaravimus ir kartu vis labiau juos siejančią bendrą jėgą.
Taigi, būtent iš didelių priešingybių, priklausomai nuo jų ir lygiagrečiai su jomis pradeda atsiskleisti bendra visa siejanti integrali jėga. Abi jėgos – atstumianti ir pritraukianti – sukuria tarpusavyje dvasinį jutimo organą, vadinamą „siela“. Ji pradeda juos mokyti, kaip sakoma „žmogaus siela jį moko“. Ir jie eina paskui ją.
Taip viskas sprendžiasi ryšyje tarp žmonių, ir ne tik dešimtuke. Juk kuo daugiau tokių dešimtukų ir kuo labiau jie susieti tarpusavyje, tuo geriau, nes visa žmonija turi pasiekti tokį susivienijimą.
Tame ir atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis, tik tokiu pavidalu. Jūs galite svajoti apie kokius norite asmeninius atskleidimus, tačiau jie neįvyks. Tik mūsų ryšyje, nes mes visi ateiname iš sistemos, vadinamos „Adomu“, kuri sudužo, o mes privalome ją atkurti.
#219929

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Komentarų nėra

Dėl ko sukurtas šis pasaulis?

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Dėl ko sukurtas šis pasaulis? Koks vaidmuo jame numatytas žmogui?
Atsakymas. Visata panaši į chaosą: nusuprantama, kaip ji sukurta, nežinoma, kokiu tikslu.
Prieš 60 metų, kai mokiausi mokykloje, buvo teigiama, kad Visata yra begalinė ir amžina, šiandien jau kabama kitaip. Visa tai – dėl mūsų pažinimo ribotumo.
Naudodamiesi materialiais pojūčiais ir papildomais savo sukurtais prietaisais bei instrumentais, negalime šito pažinti, nes esame uždaryti savyje ir iš savęs į išorę neišeiname.
Viską, kas vyksta, matome savyje, ir dėl to esame riboti, apskritai, baigtiniai. Jeigu galėtume stebėti tai, kas yra ne mumyse, o išorėje, pamatytume visiškai kitą tikrovės paveikslą.
Kabalos mokslas sako, kad ne mumyse yra laukas, kuris turi savybę, visiškai besiskiriančią nuo materialių savybių: atiduoti, teikti malonumą, užpildyti, kurti, gimdyti. O mūsų prigimtis – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogus – sukurta su priešinga jėga: gauti viską tik sau ir dėl savęs.
Vadinasi, mūsų prigimtis – tai egoizmas visuose lygiuose, kuriuos tik galime stebėti. O išorinis laukas – visiškai altruistinis. Tačiau tai ne tas altruizmas, apie kurį kalbame mūsų pasaulyje, o absoliutus altruizmas, nukreiptas nuo savęs į išorę.
Šios dvi priešingos prigimtys net nesusiliečia viena su kita. Tačiau išorinė prigimtis – didelis, tobulas laukas – sukūrė mus, visą Vistą: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų. Be to, žmogus pagal šią teoriją vystosi iki to laiko, kol pradeda jausti, suvokti, kad negali toliau egzistuoti tokiu ribotu pavidalu.
Kabala sako, kad šiandien priartėjome prie tokio savo prigimties ribotumo, nenaudingumo suvokimo. Neturime kitos išeities, kaip iš tikrųjų pradėti skverbtis į pasaulį, kuris yra ne mumyse, o tam būtinos davimo savybės.
Kaip išeiti iš savęs savo pojūčiuose, supratime, suvokime – tai problema, kurią sprendžia kabala.
O išsprendžiama taip, kad, iš vienos pusės, kabalistinė metodika panaudoja išorinį – davimo ir meilės – lauką, būdingą tik aukštesniajam pasauliui.
Iš kitos pusės, žmogus, kuriantis pagal šią metodiką tam tikrą bendravimo sistemą, gerų santykių tarp žmonių sistemą, priverčia išorinį lauką spinduliuoti į save. Šis laukas veikia tiek, kiek žmogus įdeda pastangų, siekdamas bendraminčių grupelėje kurti davimą ir meilę.
Iš čia ir kyla kvietimas ,,pamilti savo artimą kaip pats save“, visiškai nesusijęs su jokia religija. Tai nuo senų senovės žinomas pasiūlymas žmogui pabandyti sukurti teisingus santykius su kitais žmonėmis. Tuomet jis pritrauks išorinio lauko meilės, gerumo, davimo spinduliavimą ir galės palaipsniui įvaldyti šias savybes.
Tiek, kiek žmogus įvaldo šias savybes, kurios sužadinamos iš išorinio jį supančio aukštesniojo lauko, tiek pradeda jausti tą lauką ir savo ryšį su juo. Jam tampa aišku, iš kur jis, dėl ko, kokiu būdu aukštesnysis laukas jam padeda suvokti aukštesnįjį pasaulį, artina prie išėjimo iš savo ankšto egoistinio pasaulio. Būtent tai žmogui siūlo kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Be žmogaus nėra Visatos

Visata – žmogaus veidrodis

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Komentarų nėra

Kas yra „meilė Kūrėjui“?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia „mylėti Kūrėją“?
Atsakymas. „Mylėti Kūrėją“ kabalos požiūriu reiškia pasiekti davimo artimui savybę tokiu lygiu, kai iš tikrųjų matai tobulumą šios savybės, kuri pakelia tave į aukščiausią tavo troškimų pripildymo lygį.
Net kalbėdami apie dvasinį pripildymą, apie dvasinę meilę, mes vis tiek kalbame apie tai, kas vyksta noruose, nes mūsų prigimtis yra vien noras mėgautis.
Bet teisingas, absoliutus ir galutinis šio noro pripildymas galimas tik tada, kai sujungiame savyje visus likusius norus, prijungiame juos prie savęs, nepaisydami savo egoizmo, t. y. praktiškai pasiekiame patį didžiausią egoizmą. Bet tai jau nėra laikoma egoizmu, nes einame nepaisydami norų, kurie yra kiekvienoje būsenoje.
Egzistuoja įvairių norų. Kiekvienas iš jų jaučia tik save. Jei šie norai galės išeiti iš savęs ir pradės jungtis vienas su kitu, tai sukurs tarpusavyje jėgų tinklą ir pajaus jį kaip bendrą siekį pripildyti vienas kitą. Šis tinklas ir vadinamas „Kūrėju“ arba „meile“.Kodėl taip vyksta? – Todėl, kad kiekvienas šių norų nešėjas viduje yra egoistas (minusas). Jis išeina „iš savęs“, kad pripildytų visus kitus.
Tačiau ir minusas lieka, o tarpusavyje jie kuria vieną didžiulį pliusą. Taip pliuso ir minuso priešpriešoje kyla potencialų skirtumas, kuris vadinamas meile, kartu pasireiškia visas ryšių tinklas tarp jų. Jis ir atsiskleis tarp jų kaip Kūrėjas.
Kitaip tariant, sakykime, aš – pliusas. Man reikia kažko, kas būtų minusas: draugas ar pasaulis – nesvarbu kas.

Tada tarp pliuso ir minuso turime sukurti tokią būseną: abipusį prigimtinį prieštaravimą, atitolimą, neapykantą ir kartu su tuo – stiprų pritraukimą, meilę. Būtent mūsų atskleidžiant minusą ir pliusą sukurtame lauke mes ir egzistuojame.
Mes jaučiame jį keliais lygiais. Tai ir yra Aukštesnysis pasaulis, o jo pripildymas – Kūrėjas.
Kabalos mokslas kalba tik apie tai, nes vystymosi procese nuo pirmojo taško (minuso mumyse) mes visą laiką judame pirmyn, kol pasieksime paskutinįjį tašką – pliusą. Bet šis pliusas egzistuoja vienu metu su dideliu minusu.


Egoizmas vystosi jau šešis tūkstančius metų. Pradėję nuo tam tikros būsenos, mes vis labiau jį suvokiame ir pradedame nepaisydami jo vystyti meilę, tarpusavio ryšį. Vadinasi, viena vertus, mes vystome egoizmą žemyn (pieš. mėlyna linija). Kita vertus, atitinkamai mes vystome pliusą (pieš. raudona linija).
Galiausiai mes pasiekiame labai stiprią pliuso ir minuso priešpriešą (pieš. žalia linija), kuri ir suteikia mums didžiulės meilės efektą.
Be to, bet kurią akimirką mes negalime vystyti savyje pliuso, jei neiname į minusą. Todėl mūsų judėjimas pirmyn nuolat pasireiškia kaip pakilimai ir kritimai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Meilės atgimimas

Kaip prilygti Kūrėjui?

Komentarų nėra

Pasaulio valdymo dėsnis, V d.

Kabala, Krizė, globalizacija, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманEuropos kongresas „Ateitis prasideda čia“. 1 pamoka
Straipsnyje ,,Kabalos mokslo esmė“ Baal Sulamas rašo: „Kabalos mokslas – tai tvarka šaknų, nusileidžiančių priežasčių ir pasekmių keliu pagal nekintamus ir absoliučius dėsnius, kurių tikslas – atskleisti Aukštesniąją jėgą žmonėms.“
Todėl išeina, kad kabalos mokslas svarbesnis už kitus, nes apima juos visus. Bet kuris kitas mokslas kalba apie kokį nors atskirą gamtos aspektą. Kaip elgiasi gamta negyvajame lygmenyje tyrinėja fizika, augaliniame lygmenyje – biologija, gyvūniniame – zoologija, žmonių elgesiu užsiima psichologija ir t. t.
Tačiau kabala svarbiausia iš visų mokslų ir vadinama „išmintimi“ („chohma“), nes pagrįsta aukštesniojo pasaulio tyrimais, tai yra aukštesniosios sistemos, kuriai priklauso visa tikrovė. Taigi, kabala kalba apie tai, kaip veikia visa tikrovė.
Šiuolaikinė visuomenė jaučia būseną, kai visi yra tarpusavyje susiję ir visas pasaulis tampa integralus, persipynęs tarpusavyje tarsi mažas kaimas. Prasideda ekologinės problemos, keičiasi klimatas. Keičiasi žmonių bendruomenė visose pasaulio dalyse ir atsiskleidžia kiekvieno iš mūsų tarpusavio priklausomybė.
Štai todėl esamu laikotarpiu ypatingai svarbu atskleisti kabalos mokslą žmonijai, ir dėl to jis nustoja būti slaptas. Be kabalos negalėsime teisingai gyventi šiame pasaulyje.
Matome, kad pasaulis nebežino, kuria kryptimi vystytis. Niekas nesugeba sėkmingai veikti: nei vyriausybės, nei tėvai vaikų atžvilgiu, nei mokytojai mokinių, tarsi visi būtų likę be orientacijos.
Kabalos mokslas privalo atsiskleisti, kad padėtų žmonijai rasti teisingą kelią. Nors žmonija visai to nenori, kaip egoistiškas vaikas, kuris kenčia nuo savo elgesio, bet nepageidauja taisytis. Jeigu egoizmui augant jis įgautų proto ir kaip nors sugebėtų subalansuoti savo ego, būtų galima su juo kalbėtis. Tačiau iš patirties su savo vaikais ir savimi pačiais žinome, kad visi įtikinėjimai ir prašymai taisytis nieko nekeičia. Tuomet belieka du keliai: arba gamtai teks mus dar skaudžiau bausti už dėsnių nesilaikymą, arba mes visuotinai išplatinsime kabalos mokslą.
Atsižvelgiant į žmonijos išsivystymo lygį, jau subrendome, kad suprastume integralius gamtos dėsnius. Jeigu ir toliau nenorėsime jų pripažinti, būsime dar skaudžiau baudžiami.
Dėl to mūsų laikas yra tinkamiausias atskleisti kabalą, nors verta nusiteikti stipriam pasipriešinimui, koks kyla iš mažo užsispyrėlio, nenorinčio klausyti teisingų pamokymų. Nepaisant sunkumų, reikia platinti kabalą, kaip kantriems tėvams, nes tai vienintelis būdas žmonijai rasti teisingą vystymosi kelią ir išvengti smūgių.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio valdymo dėsnis, II d.

Pasaulio valdymo dėsnis, III d.

Pasaulio valdymo dėsnis, IV d.

Komentarų nėra

Kabalos pamokos, IV dalis

Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманSvarbiausias dalykas studijuojant kabalą yra ne žinių įgijimas, o naudojimas stebuklingos šio mokslo savybės, vadinamos „sgula“, apie tai rašo Baal Sulamas įvade į „Mokymą apie dešimt sfirų“.
Per mokslą mus veikia jėga, kuri vysto mūsų altruistines savybes, meilę artimui. O jau per šias savybes mes suvokiame Aukštesnįjį pasaulį, mus valdančią sistemą.
Tai nepriklauso nuo išmoktos medžiagos apimties, o tik nuo tikro ketinimo širdyje, nuo stengimosi tapti tokiu duodančiu ir mylinčiu, apie kokį kalba išminčiai kabalistai.
Klausimas. Iš kur kabalistinės knygos turi jėgą, kuriančią tokius kokybiškus pokyčius žmoguje, kad jis atskleidžia naują tikrovę?
Atsakymas. Kabalistinės knygos buvo parašytos kabalistų, kurie pasiekė aukštų davimo ir meilės artimui pakopų ir aprašo visus šiuos dvasinius veiksmus. Skaitydami mes norime suvokti tai, ką suvokė jie, tapti taip pat duodančiais ir atskleisti Kūrėją. Mes stengiamės neapsigauti, įsivaizduodami Kūrėją kažkaip kitaip, o tik kaip bendrą davimo ir meilės jėgą, į kurią norime būti panašūs.
Mes pradedame keistis davimo artimui kryptimi, suartėjame ir viską darome dėl vienas kito, kadangi tik tokiu būdu galėsime atskleisti Kūrėją. Mes stengiamės įtikinti save, kad tokiu būdu judame pirmyn ir norime, kad mumyse įvyktų pokyčiai.
Kiekvieną dieną aš tikrinu save: ar pradėjau geriau elgtis su draugais? Aš ieškau, kaip galiu pasiekti meilės artimui kaip sau, kad nuo meilės kūriniams pereičiau prie meilės Kūrėjui.
Klausimas. Koks mokytojo vaidmuo studijuojant kabalą?
Atsakymas. Mokytojas siekia pabudinti žmoguje gebėjimą išgirsti, apie ką kalba kabalos mokslas. Juk žmogus klauso apie meilę artimui, bet žodžiai tarsi pralekia pro ausis. Bet jei žmogus neįvykdys šios sąlygos, tai neatskleis Kūrėjo, ir visas jo mokymasis bus veltui.
Klausimas. Kuo skiriasi paprastas mokytojas nuo kabalos mokytojo?
Atsakymas. Kabalos mokytojas – tai laidininkas, kuris veda žmogų per visas jo vidines ir išorines būsenas, kad jis galiausiai suprastų, jog svarbiausia yra meilė artimui.
Be mokytojo mokytis kabalos neįmanoma, nes žmogus šiame gyvenime vadovaujasi savo egoizmu. Ir todėl jis niekada negalės nukreipti pats savęs teisingiems veiksmams, kitaip tariant, meilei artimui, kuri atveda prie davimo Kūrėjui.
Klausimas. Kaip pasirinkti kabalos mokytoją ir patikrinti, ar jis tikras?
Atsakymas. Visų pirma, tai nustatoma pagal jausmą širdyje. Be to, reikia pasižiūrėti, iš ko šis žmogus pats mokėsi – tai labai svarbu. Žodis kabala ne veltui reiškia „gavimą“, juk ji perduodama kaip dvasinis paveldas iš mokytojo mokiniui.
Taip buvo anais laikais ir tik pastaruoju akivaizdžiai prasidėjo masinis kabalos mokymasis, didelėse grupėse. Todėl mokytojas perduoda savo žinias ne vienam mokiniui, o visai grupei.
Kabalą gali dėstyti tas, kas gavo ją iš pripažinto kabalisto, jos mokėsi daug metų ir gali paaiškinti tai, kas parašyta pirminiuose šaltiniuose.
Klausimas. Ar yra kokių reikalavimų pradedančiam studijuoti kabalą?
Atsakymas. Reikia būti normalios fizinės, psichologinės, psichinės būsenos. Daugiau nėra jokių sąlygų, nereikalaujama išskirtinių gebėjimų. Galiausiai visi žmonės turės tapti kabalistais ir atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje.
Klausimas. O jei žmogus nemėgsta ir negeba mokytis?
Atsakymas. Yra pasakyta, kad „ne protingas mokosi“, o tas, kuris vedamas širdies siekia sužinoti, dėl ko jis gyvena, kokia jo gyvenimo prasmė. Jei žmogų jaudina šie klausimai, tai rodo, kad jis pasirengęs dvasiniam vystymuisi.
Klausimas. Vaikai visada su nekantrumu laukia atostogų. Ar kabalos mokinys taip pat suvokia mokslą, kaip kažką apsunkinančio?
Atsakymas. Už kabalos mokymąsi neduoda premijos ir mokslinių laipsnių. Todėl žmogus, panorėjęs mokytis, turi sumokėti už tai savo laiku ir pastangomis. O vietoj to gauna dvasinį pasitenkinimą nuo to, kad užsiima didingiausiu reikalu, koks tik gali būti ne tik mūsų pasaulyje, bet ir apskritai visoje tikrovėje.

Iš 2017 m. liepos 20 d. 884-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos pamokos, I dalis

Kabalos pamokos, II dalis

Kabalos pamokos, III dalis

Komentarų nėra

Papurtyti žydus

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš „Facebook“. Kodėl jūs nuolatos iškeliate žydus virš kitų tautų?
Atsakymas. Aš neturiu omenyje žydų kaip tautybės. „Žydas“ („ivri“ iš žodžio „maavar“) yra tas, kuris pereina iš mūsų pasaulio į Aukštesnįjį pasaulį. Žydas („jėhudi“ iš žodžio „ichud“ – vienybė) – žmogus, kuris siekia vienybės. „Izraeliui“ („Isra-El“) priklauso tas, kurio kryptis (tikslas) – tiesiai pas Kūrėją.
Todėl turiu omenyje ne tautybę. Žydai neturi tautybės. Tai ypatinga, vienintelė pasaulyje tauta, kuri genetiškai nėra kilusi iš vienų tėvų kaip visos likusios.
Žydai – tai skirtingų senovės tautybių atstovai, kurie prieš tris su puse tūkstančio metų gyveno Mesopotamijoje, Senovės Babilone. Abraomas surinko iš jų savo grupę, kurią ėmė mokyti kabalos. Taip susikūrė tauta, kurią jis pavadino „Izraeliu“, o tai verčiama „tiesiai pas Kūrėją“, t. y. grupė žmonių, kuri siekia pažinti Kūrėją.
Klausimas. Vadinasi, jūs galite turėti pretenzijų tik šiai grupei, kuri nenori grįžti į savo pradinę būseną, vadinamą „grupe, sekusia Abraomą“?
Atsakymas. Žinoma. Aš neaukštinu šios grupės, o priešingai – norėčiau gerai ją papurtyti, kad pabustų ir pagaliau suprastų, kad jiems tenka grandiozinis uždavinys, ir nesipūstų, nes neva „mes jau išpildėme priesakus ir kūrimo programą, kuri mums buvo skirta“.
Jie turi parodyti tikros vienybės pavyzdį visai žmonijai ir tapti „šviesa kitiems“. Tada pasaulio tautos liausis juos niekinusios ir nekentusios. Jos supras, kad ši grupė žmonių, vadinama „žydų tauta“, atlieka savo funkciją, artindama visą pasaulį prie geriausios būsenos.
Komentaras. Iš esmės, visus nervina ir piktina viena frazė – „Dievo išrinktoji tauta“.
Atsakymas. Bet ji išrinkta tik tam, kad atliktų tam tikrą užduotį! Ir ne daugiau.
Ir jei šiandien bet kuris prancūzas, ispanas, vokietis, totorius, anglas ir t. t. panorės tapti žydu, tai – prašom, jis gali juo tapti. Jam tereikia pripažinti, kad siekia Kūrėjo. Štai ir viskas. Tad pagalvokite: ar jums to reikia?
Siekti Kūrėjo reiškia būti panašiam į Jį, kitaip tariant, kiekvieną kartą įgyti vis stipresnę davimo ir meilės artimui savybę.

Iš 2017 m. spalio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Sistema, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai