Nuomonė (amerikiečių finansininkas Džordžas Sorosas): Europos integracijos procesas pasiekė apogėjų, kai buvo įvesta bendra valiuta. Tačiau euras pasirodė beesąs nevisavertė valiuta: jis turėjo bendrą centrinį banką, bet neturėjo bendros finansų ministerijos. Vokietija primygtinai reikalavo, kad nebūtų bendrųjų ES garantijų, t. y. integracijos.
Vokietija, kaip stambiausia kreditorė, diktavo sau palankias pagalbos sąlygas, taip išprovokuodama skolininkų nemokumą. Euro kurso kritimas jos ekonomiką dar labiau sustiprino. Tokiu būdu integracija virto dezintegracija.
Kuo labiau kreditoriai stumdavo skolininkus į bankrotą, tuo labiau augo nacionalistinių partijų populiarumas, pavyzdžiui, „Tikrųjų suomių“ Suomijoje ir analogiškų partijų kitose šalyse.
Europos elitui būtina grįžti prie integracijos principų, kurių pagrindu buvo kuriama sąjunga, ieškoti sprendimo Europos, o ne tautos mastu. „Tikrųjų europiečių“ turi būti daugiau nei „tikrųjų suomių“ ir kitų antieuropiečių iš Vokietijos ar kitų šalių.
Komentaras: Tiesiog neįtikėtina, kiek tam tikru metu buvo investuota lėšų į Europos suvienijimo reklamą, ir kaip mažai rūpinamasi europiečių švietimu integracijos tema. Egoizmas auga, ryškėja prieštaravimai, tačiau stipraus, kryptingo aiškinimo, kad integracija būtina – nėra. Akivaizdu, kad (ES) pagrindas visada buvo ir yra tik trumparegiškas, savanaudiškas noras pasipelnyti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Politikų ES idėja nebedomina

Europos bendrija

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Klausimas: Ką reiškia dirbti „tamsoje“?
Atsakymas: Patekti „į tamsą“ – vadinasi – negalėti ryte atsikelti į pamoką, nes neturi jokios motyvacijos ir jėgos, stumiančios tave pirmyn, jokios ateities perspektyvos ir vilties. Tai visiškas nusivylimas ir bejėgiškumas, noro ką nors daryti praradimas.
Mūsų noras – tai mūsų degalai. Jeigu yra noras, jeigu jis atsiskleidžia, tai mes norime jį patenkinti. Jei noras neatsiskleidžia – tampi mirusiu kūnu.
Taip ir matome šiandien pasaulyje: jeigu naujas noras daugumai žmonių neatsiskleidžia, jie nesupranta, dėl ko gyventi, ir yra pasiruošę nusižudyti arba vartoti narkotikus bei antidepresantus. Visa tai – noro trūkumo pasekmė, – jis jau buvo pasotintas tuo lygiu, iki kurio turėjome vystytis šiame pasaulyje.
Toliau nėra kur eiti, nes žmogus jaučia, kad materialių vertybių įgijimas nebeturi didelės prasmės. Na, kiek gi tau reikia? Juk matai, kad viskas dingsta, nuvertėja, nėra jokių garantijų dėl rytdienos jokioje srityje. Net pats Žemės rutulys, panašu, prieina liepto galą.
Iš tikro, žmogus visada kabinosi už amžinybės. Jis visada įsivaizdavo, kad gyvenimas nesibaigs. Arba jis apgaudinėjo save religijomis, tam tikrais tikėjimais, arba paprasčiausiai jame gyvavo toks vidinis, instinktyvus tikėjimas, kad yra dar kažkas, kad gyvenimas mirtimi nesibaigia.
Bet dabartinės krizės ir sudužimai rodo, kaip viskas baigiasi! Vienas dalykas baigėsi, kitas, trečias… Nelieka nei švietimo, nei kultūros, nei noro kurti šeimą ir gimdyti vaikų, nei noro užsidirbti pinigų, kai matai, kaip dingsta visa, kas buvo kaupiama per gyvenimą. Kiekvieną dieną vis auga nusivylimas, bejėgiškumas, neužtikrintumas, žlunga viltys dėl ateities.
Žmogus mato pavyzdį, kaip dingsta amžinybės viltis, kuri dar jame ruseno – juk jis ne gyvūnas, kuris gali apie tai negalvoti. Jis žmogus, ir turi tokį tašką, kuris priklauso žmogaus lygmeniui, o šis taškas –  amžinas. Todėl jis turėjo vilties, jog egzistuoja amžinybė, ir jis gyvens toliau!
Jis stengėsi negalvoti apie mirtį, nenorėdamas žadinti sau tokių minčių, nes tai keldavo tokių klausimų, į kuriuos jis neturėdavo atsakymo. Tik netekdavo ramybės ir prarasdavo pusiausvyrą. Vis dėlto, kažkur pasąmonėje ruseno, kad amžinybė yra.
Staiga – viskas griūna. Visas Žemės rutulys pasiruošęs suskilti. Ir tai pažadina klausimą: „Nejau nėra ateities?! Viskas griūva? Viskas baigiasi? Dėl ko aš gyvenu?“
Todėl pasiduoda ir nusivilia, nematydamas prasmės vystytis ir neturėdamas pakankamos motyvacijos. Tai pati didžiausia mūsų laikų problema.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Žingsnis po žingsnio

Video klipas rusų k.

Krisas Chedžesas knygoje „Globalizacijos žlugimas“: Krizė pranašauja globalizacijos žlugimą. Mes privalome rinktis paprastumą, apsaugoti ekosistemą, atnaujinti socialistinius judėjimus, garantuoti lygybę ir apriboti korporacijų elito valdžią.
Kapitalistinės korporacijos neturi tvarkyti mūsų visuomeninio ir politinio gyvenimo. Korporacinės valstybės tikslas yra perkelti valdžią ir turtą į mažumos rankas, palaipsniui pašalinant visas valstybines institucijas.
Chedžesas kaltina žiniasklaidą ir garsenybes, kad jie reklamuoja egocentrišką gyvenimo būdą. Jis tai vadina „savęs garbinimu“ („cult of the self“). Mus išmokė gėrėtis beprasmiu egzistavimu. Kol nepasipriešinsime korporacinei valstybei, pasaulis judės visuotinės katastrofos link.
Komentaras: Autorius kviečia grįžti atgal, nes nesugeba matyti, kad gamta turi savo dėsnius, todėl judėjimo atgal nėra, atgal – tai mirtis. Būtina suprasti mūsų vystymosi principus ir išaiškinti, ką šiame judėjime galime pakeisti, – ten ir nukreipti visas mūsų jėgas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Migruojantis kolapsas

Suprasti, kaip kuriama permainų ideologija

Naujam projektui reikia naujos sąmonės

Nereikia bijoti blogio atsiskleidimo! Kodėl kasdien reikia grįžti prie tų pačių maldų, kad jos taptų įpročiu? Netgi yra toks įsakymas, tačiau kaip šito galima reikalauti iš žmogaus, jeigu malda (prašymas ištaisyti) gimsta širdyje ir visiškai priklauso nuo noro, jausmo?
Esmė ta, kad žmogus privalo pripratinti save dirbti „tamsoje“. Kai pas tave „ateina tamsa“ – blogio įsisąmoninimas, savo, aplinkos, Kūrėjo, visų būdų Jį pasiekti menkumo pajautimas – visa netenka vertės, jautiesi apleistas, visiškai bejėgis, be mažiausio kelio svarbos pojūčio.
Tačiau sykiu tavyje privalo gyventi jausmas, jog šis nuopuolis – didelis pasiruošimas tolesnei būsenai. Dėl tokio širdies prislėgtumo tu įstengsi naujai išsiaiškinti dabar atsiskleidusį naująjį egoistinį norą.
Po to ateis Šviesa, ir šioje Šviesoje tame neištaisytame nore, kuriame dabar jauti neapykantą, bejėgiškumą, silpnumą, pamatysi naujas davimo savybes, meilę ir postūmį pirmyn.
Todėl reikia labai pratintis prie maldos, kad būtent tokiose, pačiose sunkiausiose būsenose, iš kurių pradžioje net nežinai kaip ištrūkti ir išsibudinti – per įprotį ir patirtį sugebėtum šaukti maldoje, pridėdamas pačią stipriausią ir geriausią pastangą. Šitaip galėsi pasistūmėti, dirbdamas tamsoje, kaip pasakyta Giesmių Giesmėje – „nakties guolyje“.
Todėl malda visą laiką turi būti kartojama, ruošiantis svarbiausiai „Teismo dienos“ maldai.  Šios dienos vadinamos rūsčiomis, „virpulio dienomis“ – tačiau žmogus jomis džiaugiasi! Jeigu per jas verki – elgiesi netinkamai.
Išties, širdis plyšta, tačiau visa reikia priimti su džiaugsmu, kaip blogio atskleidimą. Kaip pasakyta: „Sukūriau aš blogio pradą ir Torą jam ištaisyti“. Jeigu žmogus įsitikinęs, jog turi priemonę besiskleidžiančiam blogiui ištaisyti – tai džiaugiasi skleidimusi. Jam šitos virpulio dienos tampa ypatingu, šventiniu periodu – ruošimusi didelei šventei!
Todėl tokioms dienoms reikia ruoštis, nes pačios virpulio dienos – tai ruošimasis teismui: Metų pradžiai ir Teismo dienai. Jeigu žmogus teisingai pasirengė, užsitikrino aplinkos užtarimą, juk visos maldos – visuomeninės ir reikalingos aplinkos palaikymo – tai  jis labai greitai ir labai giliai išsiaiškina savo blogį ir džiaugiasi kiekvienu nueito kelio etapu.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Keliamoji noro jėga

Nuomonė: (M. Koroliuk, investicinės finansų kompanijos „Solid“ valdymo skyriaus vadovas): 2008 m. įžengėme į kreditinio ciklo susitraukimo fazę. Ji tęsis mažiausiai iki 2015 m. Šiuo periodu pasaulį purtys bankų krizės, „diržų susiveržimo“ politika silpnins ekonomikos augimą.
Kreditų krizė Europoje, JAV kovos su savo milžiniška visuotine skola, išryškės Kinijos skolų problema (kita didelė pasaulinė krizė gali prasidėti būtent ten). Taip kad – viskas dar priešakyje…
Komentaras: Tačiau visiems kažkodėl atrodo, kad pats likimas be jokių pastangų ištrauks mus iš visų problemų! Taip sakant, išgyvensime netgi nieko nedarydami. Tokiu būdu ritamės karo link. Juk mes vis labiau priešingi gamtai, atsiskleidžiančiai mums kaip vieninga sistema.

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo aklumas

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Ar mūsų pasaulis griūna?

Klausimas: Kodėl Kūrėjas mano atžvilgiu dalinasi į tokią daugybę visokiausių jėgų – kad galėčiau palyginti Jį su įvairiais savo norais bei savybėmis, kad galėčiau Jį suvokti?
Atsakymas: Tai teisinga. Jeigu mano ego, norai mėgautis, yra aukščiau Kūrėjo, tai vietoj Jo, pradedu priešais save įsivaizduoti stabus, t. y. kažkokias kitas jėgas, bet tik ne Kūrėją.
Mano neištaisytų egoistinių norų atspaudas atrodo man kaip „kiti dievai“. Jeigu tam tikro noro atžvilgiu neduodu, jei neveikiu ištaisyta forma, tai ta forma, kurioje mano noras piešia man Kūrėją, – vadinama „stabais“.
Tai skirtumas tarp 10 netyrų sfirų (klipa) ir 10 šventumo (davimo) sfirų. Jeigu žvelgdamas pro jas iš savo neištaisytos Malchut įsivaizduoju sau neištaisytą Keter, tada šitai vadinama „kitais dievais“, stabais. O tai, kokią sfirą Keter matau žiūrėdamas iš ištaisytos Malchut, yra vadinama Kūrėju.
Jis atitinka tą pakopą, ant kurios galiu susisiekti su Juo, atverti Jį. Tačiau tai − ta pati aukštesnioji jėga, tik ji atitinka mano pakopą. Todėl „stabai“ – tai neištaisytos formos, kuriose man vaizduojama vienintelė aukštesnė jėga, pagal tai, kaip ją piešia ego mano ydų viduje.
Todėl, jeigu žmogus teisingai žiūrės į visas šių „stabų“ formas – jos virs jam rodyklėmis kelyje. Jis supras, kad nieko nėra sukurta veltui ir būtent pasitelkęs jas galės eiti pirmyn. Kaip parašyta: „Faraonas“ priartina mus prie Kūrėjo.
Būtent pereidamas nuo vieno klaidingo stabo prie kito priartėju prie tiesos! Kad ir kaip tai būtų nemalonu ir priešinga tikrajai būsenai – bet būtent su šia priešingybe galime dirbti. Juk kol kas neturime ryšio su davimu, „šventumu“.

Iš 2011 m. liepos 7 d. iš pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį „Ką reiškia kiti dievai darbe“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Video klipas rusų k.

Klausimas: Kodėl Jūs susirūpinęs ne pasaulio gyventojų pertekliumi, badu, o būtent susijungimu, kurio pasiekti praktiškai neįmanoma?
Atsakymas: Nes:
– 2 proc. gyventojų, dirbančių žemės ūkyje, gali išmaitinti visus.
– 10 proc. gyventojų, dirbančių pramonėje, gali visus aprūpinti pramoninėmis prekėmis.
– Jau daugelį metų planetos gyventojų prieaugio tempas lėtėja, artėja prie pastovų skaičių, o po to, galbūt, pradės mažėti, ką matome Europoje. Kodėl taip vyksta, nežinome, tik stebime, kaip gamta vykdo žmonių visuomenės vystymosi programą.
Tačiau didžiausia mūsų bėda, visų mūsų nelaimių šaltinis – pagrindinio gamtos dėsnio nesilaikymas – žmonijos, kaip gamtos dalies, neatitikimas visai globaliai integraliai gamtai, pusiausvyros „žmonija-gamta“ nesilaikymas, kai turėtume gauti (imti) ne daugiau negu reikia mūsų normaliam egzistavimui, nealinant gamtos ir nekuriant sau siaubingos ateities.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar yra išeitis?

Permainų metas

Viską, išskyrus būtiniausia, atiduok savo artimui

Iš to, kaip kuriasi parcufo galva – padedant Aukščiausiajai jėgai, galima suprasti, kas yra sudužimas. Kūrėjas norėjo, kad kūrinys sudužtų!
Mes irgi kartais taip elgiamės su savo vaikais, norėdami išmokyti kažko gilesnio: iš pradžių patys sąmoningai leidžiame kažkam sudužti, o paskui neva stebimės, kad sudužo. Taip norime supažindinti vaiką su gilesniu mechanizmu ar reiškiniu, apie kurį jis anksčiau nežinojo. Lygiai taip ir noras privedamas iki sudužimo.
Noras atlieka veiksmą, turėdamas ryšį su Šviesa, Kūrėju – galva niekada neklysta.
Nekudim pasaulyje, kuris sudužo, atsiskleidė kūno valdymas iš šalies. Aišku, kad tai buvo žinoma iš anksto. Tik pats kūrinys, atlikęs šį veiksmą, apie tai nežinojo.
Jis privalėjo atskleisti, kad gali būti pašalinė valdžia, vadovaujanti kūnui, kuri staiga pradės veikti ir sudaužys jo galvą. Visa tai tyčia, kad paruoštų „blogio pradžiai“ – jėgai, esančiai prieš Kūrėją.
Kūrėjas valdo tavo galvą? Tai dabar yra Faraonas, arba Amanas, esantis prieš Jį. O tu atsidūrei tarp dviejų valdžių.
Kitaip visada būtum visapusiškai priklausomas nuo vienintelės Aukščiausiosios jėgos, kuri rašytų tavo ranka, ir tu niekada netaptum savarankiškas.
Kitaip tariant, parcufo galva – tai toks pats noras, kaip ir esantis kūne, tačiau jis yra susiliejęs su Aukščiausiuoju ir kartu su juo planuoja, ką toliau daryti. Jis tarsi sako Kūrėjui: „Klausyk, aš apribojau save, nieko daugiau nenoriu gauti – tik duoti. Padėk man sukurti davimo formą!“
Leisk man žinoti, kas Tu, kaip galiu Tau duoti, kokių gausiu malonumų, kokie užplūs jausmai nuo šių malonumų – nuo Kūrėjo didybės, nuo mano artumo ir lygybės Jam. Kaip man padaryti, kad net malonumas, gautas iš davimo, atitektų Kūrėjui?
Kitaip tariant, aš gaunu didžiulį malonumą, duodamas kažkam didžiam, ir šį malonumą irgi atiduodu Tau – antraip tai bus egoistinis davimas. Tu turi išmokyti mane švaraus, nesavanaudiško išskaičiavimo nuo pradžios iki galo, juk aš iš anksto nežinau, kas yra davimas Tau – parodyk man savo didybę ir aukštumas!

Iš 2011 m. liepos 12 d. pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilsime kartu!

Kaipgi Kūrėjas sudaužo „kli“?

Taškas, iš kurio ateina išgelbėjimas