Dvasingume egzistuoja keturi noro gauti vystymosi lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis.
Noras veikia pagal jame esančią jėgą.
Jei tai negyvojo lygmens jėga, tai noras išsaugo savo struktūrą ir kiek įmanoma priešinasi išorinėms jėgoms, kad jos neįsibrautų į vidų ir jo nesudaužytų. Egzistuoja daugiau mažiau stiprios, daugiau ar mažiau patvarios medžiagos – priklausomai nuo negyvojo noro formos jėgos dydžio. Kai kurias medžiagas labai sunku suskaldyti, o kitos, atvirkščiai, lengvai suskaldomos. Dar neaišku, kurios iš jų galiausiai yra atsparesnės išoriniam poveikiui. Guminės padangos, pavyzdžiui, nežiūrint į sukrėtimus ir išorinius prasiskverbimus, amortizuoja smūgį, o akmeninis ar geležinis ratlankis sulūžtų žymiai greičiau.
Vadinasi, mes patikriname savo norus ne pagal fizinį, o pagal vidinį standumą: kiek jie priešinasi vidiniams pasikeitimams. Netgi mūsų pasaulyje matomas skirtumas tarp gumos ir geležies, kuri gali atlaikyti išorinius pasikeitimus, tačiau lūžta skverbiantis.
Po negyvojo yra augalinis lygmuo. Jo noras didesnis ir stipresnis, jis gali ištverti vidinį poveikį, jį rūšiuoti ir panaudoti tinkamus elementus. Jis tikrina išorinius faktorius, absorbuoja iš jų tai, kas jam į naudą, ir pašalina tai, kas jam kenkia.
Šiame lygmenyje jau vyksta labai sudėtinga analizė, dėl kurios augalinis noras privalo žinoti, kokia jo paties struktūra, kaip ir kam jis egzistuoja, kas jam naudinga, o kas kenksminga. Augaluose ši analizė vyksta instinktyviai, ir iš to galime pasimokyti, kaip reikia veikti dvasinėje augalinėje pakopoje.
Gyvūninio lygmens noras išsirenka sau aplinką, ir todėl turi galimybę judėti. Tam, kad daugintųsi, jam reikalingas ryšys su porininku. Gimimas čia – tikras kūrimas, lyg Kūrėjas sukuria naują kūrinį. O dvasingume taip ir yra: kol žmogus neįgaus Binos jėgos, jis negali gimdyti.
Gyvūninio lygmens noras gali įgauti įvairių formų. Be savęs paties, jam žinomos mažesnių ir didesnių norų išraiškos. Šitaip gyvūninė pakopa mato savo gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos. Gyvūnai veda palikuonis ir juos auklėja. Apskritai, šiame lygmenyje veikia instinktyvi, vidinė savo gyvenimo, nors apriboto ir privalomo, pažinimo programa.
Gyvūnai juda, jaučia, kur jiems gerai, o kur blogai. Jie moka analizuoti aplinką. Augalai beveik neveikia aplinkos, jie tik ginasi nuo jos kenksmingų elementų ir tam tikru lapsniu atsiveria sveikoms išorinėms sąlygoms – saulei, orui, drėgmei ir t. t. Iš kitos pusės, gyvūnai renkasi ir keičia aplinką, persikelia, susikuria vietas gyvenimui ir dauginimuisi. Tam tikra dalimi jie jaučia artimą, tuo pačiu ir grobį, kurį taip pat reikia suprasti ir pajausti. Tuo labiau, jie jaučia artimą, susirinkdami į gaujas, kur veikia aiški tvarka ir hierarchija.
Visa tai – labai gilūs dalykai, tačiau realizuojami kaip ir anksčiau instinktyviai.
Kas dėl mūsų – žmogiškajame lygmenyje viskas turi būti aukščiau gaunančiojo noro, aukščiau apribojimo. Reikia tik suprasti, kad žmogui pavesta pažintis su naujuoju pasauliu.
Dvasiniame pasaulyje kiekvienoje pakopoje veikia 620 norų:
• Negyvasis lygmuo pasirengęs priešintis bet kokiam savo egoizmo poveikiui, saugodamasis po ekranu, apribodamas visus egoistinius norus.
• Augalinis lygmuo naudoja savo norą gauti, pradeda jį taisyti ir iš egoistinio klipot kevalo, padedamas  grąžinančios   į šaltinį Šviesos, išryškina, kas jam naudinga, o kas kenksminga. Jis įsisavina tai, kas naudinga, ir pašalina tai, kas kenksminga, jis atsiskleidžia ir užsiskleidžia, o visi jo judesiai turi ketinimą duoti. Tačiau jis vis dar veikia bendruomeniškai, be jokios asmeninės analizės ir savarankiškai nekuria. Kūriniai augaliniame lygmenyje lieka bendro noro rėmuose ir keičiasi kartu. Kitaip tariant, žmogus sugeba būti pakilęs aukščiau savojo egoistinio noro, bet vis dar negali „palenkti sau“, keisti aplinkos, negali jo aprėpti ir ištaisyti savyje.
• Gyvūninis lygmuo su savo noru gauti sugeba gyventi Kūrėjo pasaulyje beveik be ribų.
• Žmogus aprėpia savyje aplinką, visą pasaulį, ir tampa „teisuoliu, pasaulio pagrindu“.
Baal Sulamas apie tai rašo 115-ajame knygos „Šamati“ straipsnyje, kuris taip ir vadinasi: „Negyvas, augalinis, gyvūninis, žmogaus lygmenys“.

Iš 2012 m. lapkričio 9 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pertvara kelyje į davimą

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Prašau padaryti mane žmogumi

Klausimas. Kaip tinkamai pasiruošti moterų kongresui?
Atsakymas. Pirmiausia mes turime peržiūrėti medžiagą, susijusią su viskuo, kas priklauso moterų darbui.
Iš esmės mūsų laikais jau nebėra didelio skirtumo tarp vyrų ir moterų darbo, nes vyksta laipsniškas suartėjimas. Matome, kaip moterys visame pasaulyje užima vadovaujančius postus, tampa valstybių vadovėmis, ministrėmis, vadovauja įvairioms įmonėms. Šiandien jos lygiai kaip vyrai dalyvauja visose veiklos sferose.
Nors moteris iš prigimties linkusi į kažką apibrėžto, standartiško, stabilaus, o ne į tokius užsiėmimus, kurie nuolat reikalauja kokių nors staigių pokyčių, atėjo laikas, kai abu norai – vyriškasis ir moteriškasis – suartėja tiek mūsų, tiek dvasiniame pasaulyje. Taip vyksta pagal dvasines šaknis, todėl reikia galvoti, kaip suartinti juos dar labiau. Tuo mes ir užsiimsime kongrese – moterys turi suprasti iškilusį priešais jas tikslą.
Dar niekada moterys nesivienijo. Turėjome įvairių bandymų vienytis grupėse, bendrų kongresų metu, bet tokio dalyko, kad paverstume visų moterų norą vienu moteriškuoju noru, kad sukurtume vieną bendrą moteriškojo noro vaizdą, dar nebuvo.
Taigi pasiruošimas kongresui turėtų būti toks, kad daugiau apie tai galvotume, skaitytume, aiškintumėmės klausimus šia tema, ir visus klausimus bei atsakymus dėtume į interneto tinklalapį.
Svarbiausia būti geros nuotaikos, palaikyti gerą dvasią. Tos, kurios atvyks čia, būtinai pateks į šią atmosferą. Tos, kurios prisijungs virtualiai, turi būti pasirengusios į ją patekti: joms geriausia atsilaisvinti nuo visų savo užsiėmimų ir jaustis taip, tarsi būtų čia, kartu su mumis. Manau, mes suteiksime joms visiško buvimo kongrese pojūtį.

Klausimas. Kodėl artėjantis moterų kongresas pavadintas „Viena globali moteris“?
Atsakymas. Pasaulyje yra viso labo viena siela – vienas bendras noras, kuris sudužo į dvi viena kitą papildančias dalis: vyriškąją ir moteriškąją. Jos, savo ruožtu, sudužo į daugelį atskirų norų.
Mūsų darbas – surinkti moteriškąją ir vyriškąją dalis kartu. Tuo metu jos pasikelia virš savo kasdienių žemiškųjų norų, taisydamos norą gauti į norą duoti, ir tada atsiranda du norai, kurie, viena vertus, priešingi vienas kitam, bet, kita vertus, – dvasiniai. O vėliau abi dalys pradeda jungtis į vieną bendrą kūrinį, kuris vadinamas Adam. Iš esmės mūsų laukia toks darbas.
Vyrai renkasi į savo kongresą praėjus savaitei po moterų kongreso. O prieš tai mes aptarsime su moterimis, kaip galima susijungti tarpusavyje į vieną bendrą moteriškąjį norą. Tikiuosi, mums pavyks. Bent jau tai labai svarbu vyrams ir mums visiems. Mes to niekada nedarėme, o dabar atėjo laikas.
Aš niekada nieko nedarau iš anksto. Kai atsiranda kitos būsenos realizavimo būtinybė, kalbu apie tai, ir tuomet mes kartu imame galvoti, kaip tą būseną realizuoti. Dabar pasiekėme tokią būseną, kai mums iš tikrųjų reikia susirinkti kartu ir bandyti susivienyti į vieną bendrą moteriškąjį norą.
Sveikinu visas pasaulio moteris su mūsų nuostabia vidine švente. Pasistengsime padaryti ją svarbią, šviesią, rimtą ir tuo pačiu metu – linksmą!

Klausimas. Jei paklaustumėte senuko, ar jis nori būti burtininku, jis atsakys taip: „Lyg ir norėčiau, tik jau nebeturiu troškimų.“
Atsakymas. Seniams dingsta norai. Jie jaučia atsiriboję nuo gyvenimo, nuvargę, jie jau nieko nebesitiki iš gyvenimo. Jauni žmonės pasiruošę viskam, tačiau jie neturi proto, kaip sakoma, „jei tik jaunystė žinotų, jei tik senatvė galėtų“.
Taip mes ir gyvename. Todėl svarbiausia – gyvenimo pradžioje suteikti žmogui galimybę atskleisti visą valdymą. Tada jis žinos, kaip elgtis, ko ieškoti, kuo prisipildyti, ir nugyvens savo gyvenimą ne veltui, o išeidamas į kitą amžiną pakopą.
Klausimas. Ar galime pasakyti senukui: „Ateik į integraliojo ugdymo grupę, ten rasi norą“?
Atsakymas. Būtinai! Bet galime pritraukti jį ne vien tik tuo. Reikia kreiptis į žmogų su tuo, ko jis pats nori.
Jei jis dar turi kokių nors panašių norų, tai gerai. O jei ne, jei jame jau viskas numirė, tai galime sudominti jį tuo, kad jis tiesiog ateis, pasėdės su kitais senukais, pasivaišins arbata ir skaniomis bandelėmis. Jis pamatys, kas vyksta, paklausys, praleis laiką, patirs kokių nors malonių įspūdžių dėl to, kad yra kažkokioje kompanijoje. Pagyvenusius žmones reikia patraukti seniokiškais interesais, o ne aukštomis materijomis.
Viskas turi būti pagal žmonių poreikius. Kad ir į ką kreiptumėmės, pradžioje turime ištirti šią žmonių grupę, jos norus, ir kreiptis į šį norą.

Iš 2012 m. kovo 11 d. televizijos laidos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Kokį galima įsivaizduoti labiausiai neįtikėtiną norą, dėl kurio žmonės sušuktų: „Čia tai bent!“
Atsakymas: Įsivaizduokite, kad žmogus gali viską! Gali tapti nemirtingu, visažiniu, begaliniu, visagaliu, – bet tik tokiu mastu, kokiu jis panorės viską, ką įgis, perduoti kitiems, nieko nepasilikdamas sau, – būti tik šiuo perdavėju.
Komentaras: Mokykloje mokiausi su tokiu mokiniu, kuris kartą pareiškė: „Noriu būti Dievu. Noriu, kad mano malonumas būtų begalinis, augtų su pagreičiu, o šis pagreitis augtų eksponentiškai“. Ar įmanomas toks augimas mūsų pasaulyje?
Atsakymas: Žinoma. O Dievo nėra. Tas lygmuo, kurį pasiekiame bendrame valdyme, jis ir yra Dievo lygmuo, Kūrėjo lygmuo.
Sunku būti Dievu? Galbūt. Tačiau įmanoma.
Komentaras: Jis dar pasakė: „Norėčiau sukurti savo visatą, kurioje gyventų žmonės…“.
Atsakymas: O jis ją ir kuria. Ne vieną, o daugybę visatų, patalpintų viena į kitą. Galiausiai jis pasiekia absoliutaus atskleidimo ir pripildymo būseną, vadinama Begalybės pasauliu, virš kurios jau nebekyla jokie norai. Ten – stop, ir viskas.
O kas toliau? Apie tai, kas bus toliau, nieko negalima pasakyti, nes „Begalybe“ vadinamos būsenos nėra mūsų ribotame pasaulyje, kuriame kalbame apie pabaigą, neturinčią pabaigos, kurią galime pratęsti dar truputį toliau.
O „toliau“ tiesiog nėra – išnyksta pati atstumo, ribos kategorija.

Iš 2012 m. kovo 11 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar yra Dievas?

Tai ne šiaip sau žaidimas

Mostelėjimas stebuklinga lazdele

Nuomonė: (L. Brahm, politologas): Kinija praranda konkurencinį pranašumą. Daugelis užsienio gamintojų atsiima savo investicijas.
Užsienio kapitalo antplūdis leido Kinijai integruotis į tarptautinę bendriją.
Kinijos ekonomika – tai kapitalizmas, išpūstas steroidais, ir yra pavojus, kad jis subliūkš. Turtuolių grupelė sukelia vargšų pasipiktinimą. Ekonomika tampa vis trapesnė.
Nauja Kinijos reforma neįmanoma, nekeičiant esamų socialinių vertybių, visuomenėje klesti pinigų kultas. Kinijos ekonominio augimo modelio balanso jau neįmanoma pasiekti tik finansiniais ir administraciniais svertais. Būtina permąstyti tokią sąvoką kaip socialinė sėkmė. O tai, gali būti, ir taps didžiausia Kinijos problema.
Komentaras: Suvokti, kas yra socialinė sėkmė – tai ne tik pati didžiausia, o vienintelė problema, ir ne tik Kinijos, o viso pasaulio. Ši sėkmė pasiekiama tik auklėjant žmones. Reikia eiti į žmones. Jokios finansinės ar administracinės priemonės nepadės. Jos tik sukels pasipiktinimą ir sukilimus. O integralusis auklėjimas nedelsiant nukreips mases į krizės priežastį ir jos ištaisymą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Finansinių modelių netobulumas

TVF: Krizė bus jaučiama dar dešimtį metų

Apie Aukso amžiaus pabaigą

Klausimas: Kodėl Kūrėjas reikalauja iš mūsų laikytis įstatymų, apie kuriuos nieko nežinome?
Atsakymas: Šiandien mes esame materialios prigimties – negyvosios (N), augalinės (A) ir gyvūninės (G) – pakopose. Čia normaliai galime egzistuoti, turime mokslą ir daugybę kitų priemonių.
Tačiau kalbame apie žmogaus pakopos, turinčios dvasinę prigimtį, dėsnius. Jos nežinome ir negalime paveikti. Visgi privalome į ją pakilti, todėl patiriame mus pirmyn stumiančias kančias. Šitaip kančios reiškia aukštesnę pakopą, kuri mumyse šiandien atsiskleidžia – tik neigiama forma.
Gyvūniniu lygmeniu tu gyvenai sotų gyvenimą ir patyrei aukščiausio laipsnio (!+) teigiamų pojūčių. Atrodė, viskas – puiku. Tačiau staiga atsiskleidė priešingybė – didžiulis minusas, kančios. Ką gi daryti? Tu nežinai.
Baal Sulamas aiškina taip: iš istorijos žinome, kad kiekvieną būseną lydi kančios, kad būsena pasirodytų nepakenčiama ir pakiltum į kitą pakopą. Tokiu būdu judame į priekį.
Ir šiandieninės kančios turi pastūmėti į kitą būseną. Nori palaukti? Tuomet kančios neįtikėtinai išaugs. Juk šiuo atveju kalbama apie kokybinį, o ne kiekybinį proveržį. Anksčiau, stokodami maisto, galėjome sugalvoti kokią nors žemės ūkio mašiną, o pritrūkę pinigų malūnui – juos surinkti iš žmonių arba pasiskolinti iš banko, tokiu būdu prisidėdami prie ekonomikos vystymosi. Tačiau šiandien nežinome, ką daryti – čia tu teisus.
Bet ir variantų nebėra – aukščiausieji dėsniai neatsiskleis esamoje pakopoje. Vienintelis kelias – sukurti pusiausvyrą su gamta. Kitaip tariant, privalome tapti integralūs, „apvalūs“. Mums būtina vienybė, lygybė tarp visų – tai, kas priskiriama integralumui. Be to, mums reikalinga lygybė, pusiausvyra su gamta.
Juk kitaip užsimanysime, kad kiekvienas taptų milijardieriumi. Bet ne, nepakanka vien tik sulyginti žmones – dar reikia tarp jų atskleisti tokią bazinio materialiųjų poreikių lygmens lygybę, kad visi drauge, būdami lygūs, susijungtų dėl homogeninio abipusio davimo. Taip atskleisime gamtoje slypinčią pagrindinę Jėgą, iš kurios kyla visos kitos jėgos, visi likę dėsniai.
Tačiau jeigu to nepadarysime, kančios sustiprės ligi pat baisiausių kraštutinumų. Apie tai kalba pranašai, tai dėsnis. Gamta padarys viską, kad mus įpareigotų siekti iš anksto numatyto tikslo.
Klausimas: Vadinasi, iš uragano Amerikoje turime suprasti, kad problema slypi būtent mumyse – tuose, kurie visa tai supranta?
Atsakymas: Mes esame kalti tuo, kad neperduodame žmonėms šios žinios, kad jie dar jos neperpranta ir nesikeičia. Tai mūsų kaltė.
Tiesa, mes „tempiamės“ ir artėjame prie tikslo, o tai mums dar leidžia mokytis ir ruoštis. Kol kas mes dar darome pažangą ir netgi truputį mažiname atotrūkį. Tačiau jeigu pradėsime atsilikti, tai patirsime baisių smūgių.
Be abejo, raktas – mūsų rankose, todėl esame mažiausiai apsaugoti nuo bėdų ir problemų. Visos pasaulio nelaimės – mūsų kaltė. Mes turime suprasti, kad tai – ženklas mums. Jeigu mes nesustabdysime negatyvios tendencijos pasaulyje, bėdos priartės.
Vienintelė priemonė – mūsų susijungimas. Išorinis platinimas – antrinis, svarbiausia – darbas tarp mūsų. Jeigu visi būtume susijungę su teisingu ketinimu, o visi veiksmai būtų skirti medžiagos platinimui pasaulyje, tai būtų geriausias, idealiausias jėgų panaudojimas. Ketinimus – vidun, veiksmus – išorėn. Į tai turime orientuotis kelyje. Kitaip mums bus blogai.

Iš 2012 m. spalio 31d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Netrauk savęs už plaukų

Kelio į Kūrėją žemėlapis

Asilo neapgausi

Integraliojo auklėjimo metodika, kurios šiandien pasauliui labai reikia, pagrįsta teisingu aplinkos poveikiu. Kartu su aplinkiniais žmogus jaučia pakilimą, įkvėpimą ir persiima užtikrintumo jausmu, kurio fone dabartinės problemos atrodo ne daugiau nei vaikų žaidimas.
Mūsų horizonte pasirodo žymiai svarbesnių dalykų ir dėl to laikini kasdieniniai įvykiai atsiduria antrajame plane. Šiandien vienos problemos, rytoj kitos – tebūnie. Juk aš savo požiūriu į gyvenimą tarsi prasklendžiu aukščiau jų. Nepaisant šių rūpesčių, turiu reikšmingesnių, aukštesnių minčių.
Kas mane palaiko? Kas man padeda išsilaikyti šiame lygmenyje? Aplinka. Būtent aplinka iškelia mano akyse aukštesnių minčių, norų ir tikslų svarbą.
Tačiau aš neatsijungiu nuo pasaulio. Atvirkščiai, dar sėkmingiau sprendžiu jo iššūkius nei anksčiau, – nesinervindamas ir nesikivirčydamas, visų aplinkinių akyse būdamas stipria, protinga asmenybe. Visa tai tik dėl to, kad nuolatos jaučiu aukščiau kasdienybės, žemiškojo lygmens tekančią srovę.
Išorinė aplinka, platusis pasaulis spinduliuoja mums blogą įtaką. Todėl kuriame savo, vidinę aplinką, kurioje sklinda tik pozityvas, tik geri santykiai. Tarp mūsų formuojasi visiškai kitoks požiūris: mes gyvename pusiausvyroje, harmonijoje, ypatingoje gamtos „programoje“, kuri jungia mus į kažką integralaus. Mes matome, kaip įvairūs faktoriai veikia vienas kitą, kelia mus į kažką aukštesnio.
Mes konstruojame naują požiūrį į gyvenimą: vietoje šio pasaulio, kuriame didėja visuotinė painiava, norime matyti aukštesnę sistemą. Joje visus mus tarpusavyje sieja vienybės ir meilės jėga, karaliauja gėrio atmosfera, ten visi ramūs ir sveiki, visiems jauku, puikiai sutariame su gamta ir vienas su kitu, joje visi susiję ir visiems džiugu. Įsivaizduokime tokį pasaulį. Pradėkime lavintis būti tokie – šypsotis, būti draugiški vienas kitam.
Ką tai duos? Ne tik susitaikymą. Imsime kitaip žvelgti į pasaulį. Juk kiekvienas teisia pagal savo trūkumus: jeigu ryte atsikeliu supykęs, tai ir pasaulis tarytum pyksta ant manęs. Na, o jei viduje esu ramus ir darnus, tai gali net rėkti ant manęs – nesusierzinsiu ir nepyksiu.
Šitaip aš pats tvarkau santykius, pats formuoju pasaulio vaizdą. Staiga – pasaulis pasikeičia. Vakar jis man atrodė toks žiaurus, o šiandien viskas ne taip blogai: tiesiog žmonės truputį kaprizingi, kaip vaikai, žaidžiantys ne tą žaidimą, kurį norėtų.
Į visą tikrovę imu žvelgti ramiau, ir tai padeda rasti pusiausvyrą, fiziniu lygmeniu taip pat – išvaduoja nuo negalių. Pozityvus, žvalus požiūris nuima man įtampas, atkemša kanalus, padeda kūnui išsivalyti šlakus – ar tai būtų niekam tikusios mintys ar bet kurios kitos rūšies šiukšlės. Visa tai išsivalo iš manęs, tampu sveikesnis visuose lygmenyse – nuo aukščiausio lygio teršalų iki paprasčiausių organizmo atmatų. Taip aš išsigydau minties jėga.
Tačiau tam reikalingas nuolatinis, nuoseklus darbas grupėje, aplinkoje, kurioje mes kartu palaikome vienas kitą ir tuo pat metu keliame save integralaus pasaulio, persmelkto gerais tarpusavio ryšiais, matymo link.
Tai ir yra integralusis auklėjimas, kurio mokomės tarpusavyje. Mes susipažįstame su visuotiniu tarpusavio ryšiu, kurio saitų neįmanoma, o ir neverta nutraukti. Reikia tik persunkti juos meile ir draugiškumu. Pamatykime kitokį pasaulį – priešingą tam iškreiptam vaizdui, kurį šiandien sudaro mūsų blogi tarpusavio santykiai.
Tada aš staiga susimąstysiu: „O kodėl gi apie tai neturėtų sužinoti visi? Kodėl gi mūsų grupė neturėtų išsiplėsti visos žmonijos mastu? Kodėl turiu priešintis blogai išorinės aplinkos įtakai, kuri nuolat spaudžia mane? Kodėl gi ir jos nepavertus gero poveikio šaltiniu – tokiu galingu, kad mes visi akimirksniu atsidurtume nuostabios, geranoriškos aplinkos prieglobstyje?“
Tokiu būdu visas pasaulis taps geras, visi būsime sveiki ir džiaugsmingi. Teisingais savo tarpusavio santykiais išspręsime visas problemas, sutvarkysime visą pasaulį – pertvarkysime jį pagal naują metodiką, integraliuoju keliu taip, kad vietoje konfliktų jame karaliautų harmonija.

Iš 2012 m. spalio 24 d. 88-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis be turinio

Padaryti svetimą savu

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Klausimas. Kokią procentinę dalį sudaro kritinė masė žmonių, kuri galės pakeisti pasaulį?
Atsakymas. Tiksliai nežinau, bet manau, kad apie 10 proc. Žemės gyventojų. Jeigu jie rimtai užsiims integraliu vienijimusi, tai sukels milžiniškus pasikeitimus visoje žmonijoje.
Klausimas. Kitaip tariant, bus daug tokių, kurie paprasčiausiai sakys: „Man patinka jūsų žaidimas, sutinku“, – ir taip išsitaisys?
Atsakymas. Taip, žinoma! Jie prisijungs palaipsniui.
Kiek žmonių pasaulyje supranta, kam ir dėl ko gyvena? Kiek žmonių aktyviai dalyvauja gyvenime?
O kiek iš jų gyvena pagal principą: nueisiu į darbą, grįšiu iš darbo, paspausiu mygtuką, įsijungsiu televizorių – ir nieko daugiau. Arba: šeštadienį, sekmadienį futbolas – šito laukiu, o visa kita – ne gyvenimas. Taip ir gyvena tokie žmonės – nuo rungtynių iki rungtynių. Žinoma, šiandien tai palaiko visos vyriausybės, norėdamos nukreipti žmonių dėmesį nuo problemų.
Bet žmonės pasikeis. Jų nebepatenkins kamuolio vaikymasis. Jiems paprasčiausiai pasidarys nebeįdomu. Kol kas visus šiuos pomėgius stengiamasi įskiepyti dirbtinai, nes tuo yra suinteresuoti politologai, sociologai. Šito nebus. Visa sporto, juoko industrija pamažu išnyks.
Žmonės ras pasitenkinimą būtent kildami dvasiškai, nes dvasinio kilimo niekas negalės pakeisti – jokie televizoriai, sportiniai žaidimai ir net seksas. Staiga visa tai pasirodys labai menkas užpildas, palyginti su tuo, kuo galime užsipildyti.
Labai sunku bus nusileisti iš dvasinio lygmens į kurį nors kitą. Netgi maistas, seksas – pagrindiniai mūsų instinktai – su laiku taps, galima sakyti, paprastais ritualais. Mes atliksime juos todėl, kad jie būtini mūsų žemiškojo lygmens ryšiams.

Iš 2012 m. kovo 10 d. televizijos laidos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Skatinimo jėga

Gyventi bėgant nuo prasmės

Puikus žaidimas

Tyrimas (žurnalas Current Biology): baimė gali iškreipti objektų suvokimą. Emocijos ir suvokimas sąmonėje yra neatsiejami. Baimė turi esminės įtakos mums suvokiant supantį pasaulį. Šie rezultatai yra svarbūs norint suprasti klinikines fobijas.
Paprastai žmoguje gerai išvystytas tiek supratimas, kada prie jo artėjantis objektas atsidurs šalia, tiek ir reakcija, esant būtinybei išsilenkti objekto arba jį blokuoti. Objekto tipas paveikia suvokimą apie jo artėjimą. Jei mes ko nors bijome, tai manome, kad šis objektas iki mūsų priartės daug greičiau. Kiek žmogus priartins kontakto laiką, priklauso nuo šio objekto baimės lygio. Kuo stipriau žmogus bijo, pavyzdžiui, vorų, tuo greičiau priartėjant objektą jis įsivaizduos.
Komentaras. Visi pojūčiai juntami dėl noro patirti malonumą. Noras patirti malonumą yra mūsų esmė, ir todėl mūsų juntama erdvė yra funkcija to, kaip mes į ją žiūrime, ką mes joje randame. Mes matome tik tai, ką norime matyti, iš džiaugsmo arba iš baimės. Jei objektas nedaro mums įspūdžio, mes jo nematome. Taip pat reaguoja ir visi kiti mūsų jutimo organai. Ir tik gavę papildomą galimybę žvelgti į tikrovę per davimo savybę, atskleisime sau papildomą pasaulio dalį – Aukštesnįjį pasaulį, priešingą mūsų pasauliui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Smegenys – vyriausiasis koordinatorius

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Kaip pakeisti tikrovę?