Nuomonė: MTI (Maskvos technologijų instituto) naujausių tyrimų rezultatai parodė, kad „bizūno ir meduolio“ metodas nebeveikia. Paskatinimas už gerą darbą yra žymiai efektyvesnis už bausmę. Jeigu užduotis reikalauja vaizduotės, lyginamosios analizės, sutelktumo, sisteminimo – didelis atlygis blogina darbą.
Tik sprendžiant paprastas užduotis atliekamo darbo kokybė proporcinga atlygio dydžiui. Tačiau, kai darbas reikalauja kūrybinio mąstymo, tada geriausia motyvacija – mokėti žmonėms pakankamai, kad jie negalvotų apie pinigus, o tik apie savo darbą. Darbo našumas ima priklausyti nuo autonomijos, meistriškumo siekio bei tikslo buvimo.
Komentaras: Žmogus – ne automatinė mašina ir pilnatvę jaučia, jausdamas savąjį Aš, išreikšdamas save. Konvejeris jau neefektyvus. Auga tiek egoizmo kiekybė, tiek kokybė, todėl rasti save − pagrindinis dalykas, kuris šiandien motyvuoja žmogų. Dar aukščiau yra grupės saviraiška, mat per tai pasiekiama dar kokybiškesnė pilnatvė.

Klausimas: Kokia jūsų nuomonė apie Dievo ir velnio priešpriešą?
Atsakymas: Paprastai nekalbu tokiais klausimais, todėl tik atkreipsiu dėmesį, kad visoje pasaulių sistemoje veikia vienintelė jėga – Kūrėjas, iš kurio kyla viskas, visos mums atrodančios priešingos jėgos bei poveikiai.
Visi šių tarpusavyje priešingų jėgų darnūs veiksmai kyla iš vienos Kūrėjo jėgos, visi jie veikia pagal vieną programą − atvesti žmones į vieną tikslą, t. y. savyje visiškai atskleisti  Kūrėją supanašėjus su Juo. Kad galėtume prilygti Kūrėjui, Jo poveikis mums suskaidomas į daugybę skirtingų ir priešingų poveikių. Jų tarpusavio skirtingumą suvokiame taip, tarsi egzistuotų vienas kitam prieštaraujantys jėgų šaltiniai.
Kabala viską suveda į „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“. Būtent siekis pasaulyje viską, įskaitant save su visais savo norais, mintimis ir veiksmais, susieti su Vieninteliu šaltiniu, priežastimi, ir yra svarbiausia žmogaus pastanga, per kurią jis atskleidžia Kūrėją. Tada žmogus išvysta, kad pasaulyje egzistuoja tik vienintelė davimo ir meilės jėga.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikia Kūrėjui pažinti patį save?

Atsikratyti užuominų

Sudužę akiniai

Pranešimas. Amerikos psichologų asociacija nustatė, kad jauni žmonės labiau kenčia nuo aukštesnio lygio streso, palyginti su vyresniais žmonėmis.
Apskritai jauni 18–33 metų žmonės labiau linkę į chronišką stresą, nes jiems trūksta gyvenimiškos patirties, kad galėtų susitvarkyti su kasdieniais sunkumais. O vyresnio amžiaus žmonės rečiau kenčia nuo slegiančios būsenos, nes sugeba įveikti kasdienes problemas dėl sukauptų žinių ir gyvenimiškos patirties.
Dažniausiai jauni žmonės jaudinasi dėl savo finansinės padėties, skolų. Taip pat stresą sukelia darbas arba jo neturėjimas. Nepaisant stipraus streso, tik nedidelė jaunų žmonių dalis kreipiasi į specialistus. Daugelis iš jų savarankiškai bando įveikti psichologinius sunkumus.
Komentaras. Tai dar tik pradžia didelės amerikietiškos problemos, didžiulio nusivylimo kapitalizmu, didelių ir lygių galimybių visuomene, amerikietiškos svajonės žlugimo pradžia. Reikia skubiai visus gyventojus įtraukti į „paruošimą“, ugdant  teisingą naujojo pasaulio, visuomenės suvokimą, siekiant išsitaisymo. Kitu atveju visa masių energija įgaus griaunamąją jėgą.
Negalima palikti visuomenės be priežiūros, ja reikia rūpintis kaip vaikais, valstybė privalo visus gyventojus sutelkti elgsenos naujomis pasaulio sąlygomis mokymuisi. Visi turėtų įgyti žinių apie supančią gamtą (klimatą), mūsų prigimtį (visuomenės įstatymus), apie reikiamą žmogaus požiūrio į aplinką pasikeitimą (asmeninį išsitaisymą).

Daugiau šia tema skaitykite:

XXI amžiaus maras: stresas plinta kaip gripas

Nauja streso rūšis − nuobodulys darbe

Mums atrodo, kad pasaulis yra išorėje, ne mumyse. Vis dėlto tai iliuzija, duota mums tam, kad galėtume geriau išnagrinėti pasaulį. Juk, jeigu pasaulis yra ne manyje, o išorėje, aš žiūriu į jį kritiškai, tarytum nagrinėdamas pro didinamąjį stiklą. Tokį didinimą atlieka manasis ego.
Jeigu kažką myliu, tai tame žmoguje nepastebiu jokių trūkumų. O jeigu kažko nekenčiu ir netoleruoju, tai natūraliai, dėl savo egoizmo kiekvieną smulkmeną išpučiu į didžiulę ydą ir viską traktuoju krypdamas kaltinimo pusėn.
Tik dabar nesvarbu, kuria linkme vertinu – gerąja ar blogąja, svarbu, kad taip su didele skiriamąja geba galiu atskleisti daugybę papildomų savybių. Todėl ir matome pasaulį kaip išorinį, nors jis visas yra vidinis. Tarsi viską iš savęs išliejau į išorę, kad į save detaliau įsižiūrėčiau, kaip pro mikroskopą.
Tas pats ir su aukštesniuoju pasauliu. Nors žmogui atrodo, kad aukštesnysis pasaulis yra kažkur išorėje, toli, ne mano kūne, ne mano savybėse, pojūčiuose, noriu jį „priartinti“ arba pats „priartėti“. Vis dėlto tai tik žodžiai – „šakų kalba“. Iš tikrųjų visi pasauliai yra žmoguje, ir aukštesnįjį pasaulį mes irgi atskleidžiame keisdamiesi viduje.
Taip tampa aišku, kad pasaulio atskleidimas ir žmogaus atskleidimas – vienas ir tas pats. Juk mes jaučiame savo vidinę sandarą per išorinio pasaulio vaizdą. Visas pasaulis, visa jo negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, visi fizikos, chemijos, biologijos, zoologijos, botanikos, astronomijos dėsniai – tai iš esmės mano vidinės psichologijos dėsniai. Tik aš juos nagrinėju lyg išorinio pasaulio dėsnius.
Pažiūrėkite, kiek mažai mes pažengėme pažindami savo vidinę psichologiją, palyginti su pasiekimais vadinamuosiuose gamtos moksluose. Tai pavyzdys, kiek labiau prieinamas studijavimui ir atskleidimui pasaulis, kurį laikome išoriniu. O mums reikia suprasti, kad jis ir yra mes patys, bei visa iš išorės perkelti į vidų.
Panagrinėkime žmogiškųjų santykių šiame pasaulyje tinklą: šeiminiuose santykiuose vykstančius pasikeitimus, depresiją, žmogaus požiūrį į žmogų, ekonomiką, politinę ekonomiją, istoriją, t. y. egoistinius žmonių ryšius, lemiančius, kaip geriau vienam pelnytis iš kito, – tai atspindi mūsų pačių vidinę psichologiją. Ne ekonomika patiria krizę, o mes patys. Tai aš savo viduje negaliu susitvarkyti, juk manasis ego yra ne išorėje, o manyje.
Taigi milžiniška krizė, kurią šiandien matome, nurodo vidinę žmogaus krizę. Reikia geriau išstudijuoti, kas vyksta išorėje, tam, kad perkeltume visa į save ir suprastume, kas dedasi mūsų viduje. Ir, sprendžiant iš to, kokia krizė išsiplėtoja aplink, tampa aišku, kad mes septynmyliais žingsniais artėjame prie būsenos, kai krizė atsiskleis mumyse.
Iš pradžių krizė pasireiškia negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje pakopoje, ekologijoje. Paskui žmonių santykiuose: prekyboje ir pramonėje. Bet pamažu žmonija pradės suprasti, kad iš esmės tai yra žmogaus, o ne išorinė krizė.
Tai ne santykių žmogaus su žmogumi krizė, kaip mums atrodo. Visi šie žmonės – mano paties noro, esančio žmogaus pakopoje, dalys. Iš to aišku, kad man tereikia užmegzti ryšį tarp visų šių savo norų, kad jie taptų vienu noru vietoj 7 milijardų neva svetimų vienas kitam žmonių, kurie susitelks manyje susijungdami į vieną ypatingą ir vienintelį norą. Ir tuomet šio noro viduje man atsiskleis nauja savybė, vadinama pasaulio pagrindu, Kūrėju, valdančiąja jėga, kuri viešpatauja visoje tikrovėje.
Taip žmonija bus priversta prieiti prie sprendimo, kad būtina pasikeisti, norint naujai žvelgti į pasaulį. Susijungdami tarpusavyje mes padedame kiekvienam atskleisti, jog visi esame vienas kito viduje.

Iš 2013 m. vasario 26 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Klausimas. Kaip verslas šiuolaikiniame pasaulyje turi būti susijęs su šeima, jeigu remsimės integraliais gamtos dėsniais?
Atsakymas. Dabartinėje pereinamojoje stadijoje integralusis auklėjimas dar neapėmė plačiųjų gyventojų sluoksnių, taigi kol kas sunku šia tema kalbėti.
Vis dėlto įsivaizduokime, kad rytoj per pietų pertrauką įmonėje rengiamas seminaras, kuriame dalyvaus kelios sutuoktinių poros. Jos turės dalytis nuomonėmis, kaip spręsti vienokias ar kitokias problemas, taip pat vienos turės padėti kitoms sprendžiant iškeltas užduotis.
Tiesa ta, kad yra dalykų, kurių mes iš esmės patys pakeisti negalime, bet galime pakeisti savo požiūrį į juos. Ir mes kviečiame aptarimo dalyvius pakeisti savo požiūrį į pakantesnį: supratimą, užuojautą, atjautą.
Tai pirmasis tikslas, kurį turime pasiekti sutuoktinių seminare. Drauge aptardami įvairius klausimus, žmonės ima suprasti, kad su panašiomis problemomis susiduria visi, ir tai juos nuramina, gerokai numalšina įkaitusias aistras. Kai matau, jog taip vyksta visose šeimose, nusiraminu: „Ką galiu padaryti? Visi taip gyvena.“
Antra vertus, žmonės iš tikrųjų duoda vieni kitiems įdomių patarimų.
Aptarimo metu staiga kiekvienas ima girdėti tai, į ką anksčiau neįsiklausytų. Kai abu, vyras ir žmona, atsistoja ir drauge reiškia savo nuomonę, tarp jų atsiranda stipresnis ryšys. Jie pradeda jaustis pora visų kitų atžvilgiu. Tai juos vienija, suteikia itin stiprų bendrumo pojūtį. Po to jie tampa visiškai kitokie.
Taigi tokie renginiai labai padeda, ir kuo toliau, tuo labiau. Iš pradžių per seminarus galima kalbėti apie įvairius dalykus, išskyrus labai opias, konfliktines problemas, pavyzdžiui, narkotikus ir neištikimybę. Prie šių sunkiai išsprendžiamų klausimų reikia prieiti labai lėtai ir delikačiai. Vis dėlto galiausiai kolektyve įmanoma išspręsti ir tokias problemas.
Integralūs seminarai pakeičia ir suartina žmones, jiems suteikia daugiau jėgų. Žmonės tampa jautresni aplinkiniams, kitaip žiūri į savo namiškius. Tam tikra prasme sutuoktiniai tampa draugais.
Klausimas. Ar verta kartu su žmona dirbti vienoje įmonėje arba turėti bendrą verslą?
Atsakymas. Jeigu tai sutuoktinių verslas, tai verta.
Dėl darbo vienoje įmonėje, tai žmonėms pradėjus integraliai vienytis, asmeniniai santykiai niveliuojasi, juos pranoksta kolektyviniai santykiai, nes pastarieji telkia visiškai kitokius jausmus – jausmų imlumas ne plokščias, ne tiesinis. Taigi čia nematau jokių problemų.

Iš 2013 m. vasario 8 d. TV programos „Personalo paslaptys“

Nuomonė. Altruizmo, t.y. nesavanaudės ir, atrodytų, nemotyvuotos pagalbos artimam egzistavimas ilgą laiką glumino mokslininkus. Jeigu individui ir pačiam ne visuomet pakanka maisto arba kitų resursų, kam dalintis su draugu? O jeigu ir pakanka, tai kodėl nesukaupus atsargos? Evoliucionistai spėjo, kad pagalba artimam pasirodė naudinga rūšių grupiniam išgyvenimui ir todėl įgijo teigiamą socialinį vertinimą.
Altruizmas refleksų lygmeniu gali būti užkoduotas smegenyse. Nustatyta, kad mumyse yra „pagalbos artimam centras“, pagalba kitiems yra vos ne organizmo poreikis. Psichologai pastebėjo, kad žmonės mėgsta jaustis dosnūs ir geri, taigi artimųjų palaikymas faktiškai patenkina jų pačių poreikį „būti geriems“. Neurofiziologai nustatė, kad altruistinių poelgių metu smegenyse suaktyvėja sistema, atsakinga už malonumus.
„Altruistiniai“ neuronai nedraudžia gauti malonumo iš asmeninės naudos, tačiau nurodo alternatyvų tokio malonumo šaltinį gerų poelgių forma.
Altruizmui nesąmoningai padeda mintys apie mirtį. Šalia kapinių norinčiųjų padėti kitiems būdavo 40 proc. daugiau, kapinių artumas nesąmoningai nuteikdavo žmones užuojautai ir pagalbai artimam.
Komentaras. Žinoma, tai ne daugiau nei egoistinis „altruizmas“, o ne tikrasis, kai žmogus apskritai negalvoja apie naudą, veikia nepaisydamas jos. Tai neįmanoma nepakeitus mūsų prigimties, o pakeisti ją galima tik pasitelkus aukštesniąją altruistinę jėgą – Šviesą, davimo savybę. Ją galima pritraukti specialia metodika, vadinama kabala.
Nors davimo savybė yra pagrindinė tikrovės savybė bei jėga, kuri maitina visa, kas egzistuoja, mes jos aiškia forma nejaučiame. Ji vadinama „Kūrėju“ ir yra paslėpta nuo mūsų. Atskleisti tą savybę galima tik ta apimtimi, kuria ši savybė pradės skleistis mumyse. Tai ir vadinama Kūrėjo atskleidimu.
Šiuo metu ši savybė vis stipriau atsiskleidžia mūsų pasaulyje ir todėl mes jaučiamės sutrikę, apimti depresijos, nemokantys valdyti gyvenimo. Tokiu būdu ši davimo savybė stumia mus jos atskleidimo link.

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruizmo genas

Altruistai klesti dėka paradokso

Kaip egoistus paversti altruistais?

Jeigu vienas tyčia, savo noru nusileidžia kitam, tokiu būdu jis auklėja savo partnerį. Tai veikia ir vaikų atžvilgiu, taip juos mokome nusileisti artimui.
Aš turiu parodyti, kaip labai stengiausi, kad atneščiau tau ledų, kokia tai didelė dovana. O tau reikia man parodyti, kad ši dovana yra dar didesnė: kaip stipriai tu ja džiaugiesi. Tada mano požiūris, patys ledai ir tavo noras pasidaugina, – ir dovana padidėja.
T. y. dovanotojas neturi kuklintis, o atvirkščiai – atskleisti, kaip stipriai stengėsi. O gavėjas turi atvirai parodyti savo džiaugsmą. Ir tai nebus apgavystė – tokia forma mes sujungiame savo norus ir viltis. Kai žaviuosi tuo, kokie skanūs yra ledai, aš konstruoju naują norą, kokio neegzistavo anksčiau ir kurio neturėjau.
Aš parodau, kaip mėgaujuosi tokiais skaniais ledais, kaip esu sujaudintas, kad kitas taip toli bėgo jų parnešti, ir šitaip išaukštinu mūsų ryšį. Visa esmė ne ledai, o tai, kad šiuo žaidimu daug kartų sustiprinau mūsų tarpusavio ryšį. Juk svarbiausia –  geri santykiai tarp mūsų. Tu geriau mane pažinai, o aš tave, mes labiau suartėjome dėl tokio mažmožio kaip ledai.
Su šiais ledais išlošėme mūsų didžiulius troškimus ir artumo jausmą. Mes tai išvystėme patys, dirbtinai, tačiau juk natūralia forma egzistuoja tik mūsų egoizmas. Tai vadinama abipusėmis nuolaidomis. Suprantame, kad tai buvo tarsi žaidimas. Kažkas gali pasakyti, kad tai nieko neverta apgavystė. Tačiau tai – ne apgavystė, nes tokiu būdu mes sukuriame naujus troškimus.
Mes norime, kad taip atsitiktų, nors tai kol kas netiesa. Tačiau tuo reikalaujame, kad tiesa įsikūnytų tikrovėje – ir ji įsikūnys. Juk taip visada vyksta: jeigu vaikas vaidina suaugusįjį, tai juo ir tampa, o  jeigu nevaidins, nemėgdžios, tai liks kaip gyvūnas.
Reikia imituoti gerus santykius. Tokiu žaidimu sukursime juos tikrovėje. Žaidimas – rimtas reikalas!

Iš 2012 liepos 25d. 40-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesidrovėkite žaisti

Naujasis žaidimas

Draugai, įjunkite Šviesą!

Nuomonė: (S. Karganovas, Gynybos politikos taryba SVAP ): Pasaulyje egzistuoja dvi grupės žmonių, kurie pasisako už branduolinio ginklo mažinimą:
– kurie supranta šio tramdymo būdo amoralumą, – juk kad nubaustum kažką, panaudodamas branduolinį ginklą, turėtum sunaikinti milijonus gyvybių;
– kurie norėtų, kad pasaulis taptų saugesnis, kad laisviau būtų naudojami  įprastiniai ginklai.
Dabar galimybė atsitiktinai pradėti branduolinį karą sumažėjo. Branduolinis ginklas pasiųstas mums Aukščiausiojo, kad išgelbėtų žmoniją, – juk jei nebūtų branduolinio ginklo, konfrontacija ar šaltasis karas baigtųsi trečiuoju pasauliniu karu.
Jis neįvyksta tik dėl to, kad bet koks didelio mąsto jėgų pokytis, kuris gali sukelti ginklavimosi konflikto paaštrėjimą, atmetamas. Dabartinės kartos politikų prioritetas suformuotas taip, kad būtų išvengta panašios baigties.
Jei nevaržytų branduolinis ginklas, mes gyventume dar baisesniame pasaulyje. Be branduolinio ginklo milijonai europiečių žvėriškai naikintų vienas kita šimtmečiais.
Komentaras: Kol kas tai teisinga, bet viskas priklauso nuo „virimo temperatūros“. Pagal kabalą, jei nepradėsime persitvarkyti, kad pereitume į kitą mūsų egzistavimo lygmenį, į lygiateisišką visuomenę, vienybę, laidavimą, tai būtinai kils trečiasis ir net ketvirtasis pasauliniai branduoliniai karai.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinis karas, kaip išeitis iš visuotinės krizės

Karas ar taika?

Pavojingos nevykėlių užmačios

Klausimas: Kodėl kabalistai neparašė knygos su gyvenimo instrukcija, kuria galėtų naudotis kiekvienas žmogus?
Atsakymas: Jeigu šioje knygoje būtų parašyta, kaip uždirbti ir turėti asmeninės naudos, ją skaitytų. Tačiau joje kalbama, kad reikia tik nusileisti, rūpintis kitais. Kam gi ją pasiūlysi? Jeigu turėčiau kuo patraukti paprastą žmogų, seniai tai būčiau padaręs. Duoti interviu mane kvietė visi populiariausi televizijos kanalai: „Jis turi begalinio visuotinio malonumo receptą!“
Tačiau čia, atvirkščiai, yra psichologinis barjeras: mums reikia pakilti aukščiau savo prigimties, pereiti į kitą pakopą – tik tada patirsime malonumą.
Kokios gi priemonės padės man pakilti virš „uždusimo ribos“, virš mirties? Žmonės mano, kad jie į kitą, į dvasinį pasaulį pateks po kūno mirties. Nežinia, kuo jiems trukdo kūnas, bet jie taip įsivaizduoja: kūnas gula žemėn, o siela kyla „aukštyn“. Kaip įsivaizduoti tokią būseną, kurioje numarinu egoizmą? Pasakyta: „norintis gyventi – tenumarina save“. Tik po to pradėsiu tikrą gyvenimą. Kaip tai įgyvendinti? Kaip žmonėms tai paaiškinti?
Mes siūlome vaistus nuo ligos paūmėjimo. Visų pirma, informuojame žmones apie tai, kad jie serga, – kitaip sakant, elgiamės taip pat, kaip ir krizę žmonijai atskleidžiantis Kūrėjas. Didesnį ar mažesnį negalavimą šiandien jaučia visi. Kokia diagnozė? Sergame savo egoizmu.
Tačiau šito maža. Turi ateiti gydytojas specialistas, kuris taip pakalbėtų su ligoniu, kad šis išgirstų. Jeigu žmonės negirdi, liga progresuoja, kol skausmas sustiprina jų klausą.
Iš esmės, žmonija turi išgirsti svarbiausią dalyką: visa problema slypi neteisinguose žmonių tarpusavio santykiuose. Būtent todėl jie nežino, kaip gyventi integraliame pasaulyje, kaip auklėti vaikus, kaip sureguliuoti santykius. Jiems reikia pamatyti, kad dėl visko kaltas egoizmas. Tada jau galėsime kalbėtis toliau ir paaiškinti, kaip reikia susivienyti, pasitelkus integralųjį auklėjimą.
Tada žmonės galų gale supras, kas vyksta, kodėl juos kvailina įvairiausiomis priemonėmis, kodėl nori, kad jie dirbtų po 14 valandų per dieną, – kad neliktų laiko susimąstyti. Vaikus mokykloje tikslingai taip auklėja, televizijos kanalai transliuoja žmogžudystes ir prievartą – visa tai skirta nužmoginimui, norint padaryti iš žmogaus gyvūną, kad jis nežinotų, kaip rasti savo gyvenimo sprendimą.
Klausimas: Ar negalėtų kabalistai suorganizuoti kampanijos prieš egoizmą – panašios į kampaniją prieš rūkymą?  Kodėl negalėtų parašyti knygos apie „egoistinės karštligės“ profilaktiką?
Atsakymas: Kabalistai visuomenės akyse neturi tokio autoriteto kaip gydytojai. Baal Sulamas jau bandė įspėti žmones, bet niekas neišgirdo.
Beje, „naudingos kampanijos“ taip pat grįstos slaptais egoistiniais motyvais. Gali būti, kad cigarečių gamintojų pelnas mažėja, bet jį didina kuri nors kita sritis, pavyzdžiui, korporacijos, gaminančios nesveiką maistą. Jiems kaip tik naudinga, kad žmonės nesirgtų ir nemirtų nuo vėžio anksčiau laiko, o atvirkščiai, ilgus metus pirktų jų produkciją, kuri sukelia įvairiausias ligas ir kartu neša turtus farmacijos kompanijoms.
Juk svarbiausia – išlaikyti žmones „garde“, šiuolaikinio gyvenimo rėmuose, kurie neleidžia per daug galvoti apie tai, kas svarbiausia.
Visa tai skatina kažkieno troškimas pelnytis iš vartotojiškos visuomenės. Tai tęstųsi iki begalybės, jei ne gamtos programa. Liktume vergais, priverstinai vartodami tai, kuo mus „maitina“ prekybos centrai bei žiniasklaida, tačiau Kūrėjos turi kiek kitokių planų. Todėl mes artėjame prie dabartinės kapitalistinės tendencijos žlugimo.

Iš 2013 m. vasario 15 d. pamokos pagal straipsnį „Taika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sriuba visiems

Amžinai serganti žmonija

Padaryti svetimą savu

Nuomonė: 2014 m. nedarbas ES tik augs. Lig šiol viena krizė kurstė kitą: pasaulinė finansų krizė virto pasauline nedarbo krize, o pastaroji peraugs į politinę. Ši krizė apėmė Europą, Kiniją, JAV. Bendra yra tai, kad nedarbo problema ima lenkti finansų problemą ir klibina visą politinę sistemą.
ES centre (Vokietija, Austrija, Nyderlandai ir Liuksemburgas) nedarbas lygis mažesnis nei 6 proc. Aplink jas – iki 12 proc.,  o tolimesnėje periferijoje – nuo 13 iki 27 proc.
Taisyklė: kiekvienam bedarbiui tenka 3 žmonės, kenčiantys nuo jo nedarbo – sutuoktinis, vaikai ir kt. Jeigu nedarbas 25 proc. – nuo to kenčia 100 proc. gyventojų, jei 11 proc. – kenčia 44 proc.
Ilgalaikio nedarbo pasekmės: žmogus pasineria į kitokį gyvenimo būdą, slegia skurdas, prarandamas statusas, padėtis, bet bunda galinga politinė jėga. Europinio fašizmo šaknys slėpėsi po plataus masto ekonominėmis nesėkmėmis, kai finansų elitas šaipydavosi iš partijų, kurioms vadovavo apgavikai.
Tačiau bedarbiai atsiliepdavo į jų pažadus. Galiausiai po Pirmojo pasaulinio karo susikūrė vyriausybės. Po Antrojo pasaulinio karo to neįvyko, nes Europa buvo okupuota. Tačiau šiandienos nedarbo rodikliai formuoja tuos pačius dėsningumus.
Komentaras: Kadangi techninė ir technologinė nuolatos vystosi, nedarbas didės. Be to, žmonių norai auga ne tik dydžiu, bet ir kokybe: žmogui jau nebesinori dirbti ir pirkti, būti vergijoje tų, kurie iš to pelnosi. Norai keičiasi. Vartotojiškos visuomenės era baigiasi dėl keletos priežasčių.
Priešakyje nauja era, kai masės bedarbių ims dirbti su savimi, kurs naują integralią visuomenę. Prieš šį etapą eina integralaus švietimo, mokymų, ugdymo, žmogaus pasikeitimo etapas, o tada – jo sąmoningos pastangos pertvarkyti pasaulį. Darbas iš biurų, gamyklų pereina į integralaus ugdymo mokyklas, žmonių perkvalifikavimo kursus. Juos baigę žmonės kurs tarpusavyje naujus visuomeninius santykius – racionalų materialių daiktų vartojimą vieningoje integralioje bendruomenėje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Bedarbystė – nauja Europos jaunimo ideologija

Žmogus be darbo – ne žmogus

Naujajai kartai – naujoviškas darbas