Viena mintimi sukurta visa kūrinija, visi aukščiausi ir žemiausi, iki pat bendro galutinio ištaisymo.
Ir ši viena mintis veikia visur, ir ji – visų veiksmų esmė, ji ir apibrėžia tikslą, ji gi – visų pastangų esmė, ir ji pati – visa tobulybė ir laukiamas atlygis. (Baal Sulamas „Mokymas apie dešimt sfirų“, 1 sk. „Vidinė žiūra“ 1 d. 8 p.)
Egzistuojame Kūrėjo mintyje, kuri palaiko ir absoliučiai viską atlieka. Visos neva mūsų mintys, norai, veiksmai – visą tai, atlieka mintis, vadinama kūrimo mintimi.
O mums kas nors apskritai lieka? Ar tik klausyti, kad esame šioje mintyje ir joje plaukiame? Mums reikia atskleisti šią būseną, mes esame joje.
Nieko negalime daryti savarankiškai: nei nuspręsti, nei galvoti, nei veikti, nei ką nors planuoti ateičiai, nei svarstyti apie praeitį. Yra tik viena: mintis, kūrimo sumanymas ir mes esame jame.
Tad iš mūsų reikalaujama – pašalinti viską, kas trukdo mums pajausti, kad esame šioje mintyje, ir kad be jos daugiau nieko nėra. Vadinasi, mums reikia pašalinti save! O tai įmanoma atlikti tik padedant teisingai aplinkai, kai leidi jai save valdyti.
Visos mūsų pastangos turi būti tokios, kad niveliuotume save, anuliuotume save aplinkos atžvilgiu. Tuomet pamažu įeisime ten, kas vadinama „kūrimo mintimi“, ir be jos daugiau nieko nebus.
#254968

Iš 2019 m. rugsėjo 8 d. Moldovos kongreso pamokos Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Galutinis tikslas nekinta

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Vienintelė už viską atsakinga jėga

Klausimas. Kam mums duota laisvės iliuzija?!
Atsakymas. Valios laisvė – tai ypatinga tema: kaip mums pakilti virš savęs, išsilaisvinti nuo savęs, nuo savo egoizmo, kaip atitrūkti nuo jo. Peržiūrėkite rytines pamokas šia tema. Pamatysite, kaip turime imti dirbti su egoizmu, kokius pratimus atlikti.
Be to pratimai visiškai realūs. Reikia tiesiog pajungti save prie grupės, ištirpti joje. Tai tas pats, kas ištirpti Kūrėjuje, įeiti į pirmąją dvasinę pakopą. Tu įeini į ją, kaip sėklos lašas į motinos įsčias, ištirpsti ten ir imi vystytis.
Kitaip tariant, tu kaip sėklos lašas, ir be noro lašo daugiau nieko neturi. Įeini į supančią aplinką, prilimpi prie jos. Iš jos gauni viską, ką tik ji gali tau duoti. Nekeli jokių salygų, nekeli jokių klausimų, nieko – tik sugeri į save viską, ką ji gali duoti. Tai ir yra geriausia būsena šiandien – įėjimas į pirmą dvasinio pasaulio pakopą.
Linkiu jums rasti tą pakopą. Ji – dešimtuko viduje, grupėje.
Dienos metu turite atlikti tuos pratimus, ir išvysite, kaip imsite iš tiesų kilti, elgtis prieš savo egoizmą, skrajoti virš jo.
#250581

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajausti dvasinį pasaulį

Ar laisvai renkamės tarp gėrio ir blogio?

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Klausimas. Iš kur atsiranda norai, ir kaip mes apibrėžiame, kokie iš jų maži, o kokie dideli?
Atsakymas. Norai krenta mums iš aukščiau. O kaip juos surūšiuoti – tai jūs turite apibrėžti. Jūs turite patekti į tokią aplinką, kuri padės jums atskirti svarbius norus nuo nesvarbių. Viskas priklauso nuo aplinkos, kurioje esate.
Perskaitykite Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“ apie aplinkos svarbą. Būtent aplinka nulemia jūsų likimą, jūsų ateitį.
Jei patenkate į teisingą aplinką, klausotės to, kas ten kalbama, persismelkiate jos idėjomis, ir tos idėjos pamažu tampa jūsų, jūs imate pagal nubrėžtą kryptį eiti pirmyn.
Tuomet jūs imate iš visų savo norų pačius svarbiausius, priklausančius tai krypčiai, pridedate prie jų savo mintis, protą ir teisingai vystotės.
#249136

Iš 2019 m. balandžio 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur ateina mintys ir norai?

Ar aš laisvas?

Sprendimas – tinkama aplinka

Klausimas. Ką galėtumėte pasakyti apie įžeidimus, reakcijas į juos ir kaip padėti žmonėms su tuo tvarkytis?
Įsižeidimo sąvoka naudojama korporacijų kultūros koncepcijoje, jos pagrindu žmonės gali rašyti skundus prieš skriaudėją, pasinaudodami jo reakcija, nepriklausomai nuo fakto, lėmusio įžeidimą.
Įsižeidimas – tai žmogaus reakcija į užgaulę arba tam tikrą poelgį. Taip jam atrodo. Tačiau kartais reakcija į poelgį būna neadekvati.
Todėl norime sužinoti jūsų, kaip kabalisto, nuomonę apie šį reiškinį ir kaip žmogui su juo teisingai dirbti.
Atsakymas. Žmogus jaučia, kad jį užkabino, užgavo. Iš esmės, užgautas jo egoizmas, kuris negali to ištverti. Juk egoizmas – pagrindinė kiekvieno mūsų dalis: noras jaustis aukštesniam, stipresniam, tvirtesniam, labiau pasitikinčiam ir t. t. Ir staiga manasis „aš“ atsidūrė žemiau, kažkas jį užgavo, ruošiasi sužeisti.
Tada pajuntu skriaudą, kurią kompensuoti galiu tik dar labiau pažemindamas savo skriaudiką. Todėl rašomi skundai ir visa kita.
Klausimas. Kodėl, kai mums blogai, norime padaryti, kad kitiems būtų blogiau?
Atsakymas. Tai jau ne įsižeidimas, bet paprasčiausias mūsų egoizmas, kuris turi išsilaikyti tam tikrame lygyje ir visada jaustis aukščiau kitų, komfortiškiau. Tuomet jis mėgaujasi, o mums atrodo, kad gyvename tinkamai.
Klausimas. Kaip išrauti iš širdies įsižeidimą? Nesiaiškinti protu, bet pakilti ir atitrūkti? Kaip teisingai su tuo dirbti, panaudojant įsižeidimo ir pakilimo virš jo jėgas? Kaip iš tikrųjų atleisti ir paleisti?
Atsakymas. Sunku. Į visus gyvenimo klausimus neįmanoma atsakyti paprastai.
Aš aiškinu iš kabalos mokslo pozicijų. Reikia suprasti, kad tarp mūsų egzistuoja aukštesnysis valdymas. Neturime tiesioginio kontakto vienas su kitu, nes tarp mūsų yra Aukštesnioji jėga, kuri ir sukuria visą mūsų komunikaciją.
Todėl, jei dėl ko nors įsižeidžiu, turiu suprasti, kad kaltas ne tas žmogus, kuris mane užgavo, o Aukštesnioji jėga, kuri tyčia sukuria man tokias situacijas. Taigi, turiu kreiptis ne į žmogų, užkabinusį mane, bet į Kūrėją – į taip mane paveikusią Aukštesniąją jėgą.
Jeigu pajusime, kad tarp visų mūsų yra Kūrėjas, bus daug lengviau veikti kartu. Galėsime užmegzti teisingą kontaktą vieni su kitais ir su Kūrėju, staiga pajusime, kad apskritai esame visiškai kitame pasaulyje.
Netikėtai atskleisime, kad tarp mūsų visų egzistuoja geroji jėga, nuolat kelianti mus pas save.
Tačiau mūsų pakilimas vyksta per kritimą. Jėga parodo, kokie esame egoistiški, silpni, kaip maži vaikai nuolat jaučiame smulkius pažeminimus ir negalime pakilti virš savęs. Kaip jūra užtvindo mažas saleles, taip ir mes imsime jausti, kad tarp mūsų yra tik gera Aukštesnioji jėga.
Turime pasikeisti, pakilti virš savojo egoizmo. Tada pasijusime tarsi mažos archipelago salelės, tarp kurių esančią erdvę užpildo gera, šilta jūra.
Klausimas. Labai gražiai viską aprašėte, o kaip tai įgyvendinti?
Atsakymas. Tai visai nesudėtinga. Tiesiog reikia koncentruotis į šitą būseną.
Aprašiau vaizdą, kuris iš tiesų egzistuoja ir veikia. Jei imsime tikslingai ieškoti tarp mūsų Aukštesniosios jėgos, pamatysime, kad ji – gėris, o mes – maži blogiukai. Ir ką gi galime padaryti? Tik pakilti virš savo egoizmo ir solidarizuotis su šia, viską aplink mus užpildančia, gerąja jėga.
Klausimas. O kas yra perėjimo, persijungimo faktorius?
Atsakymas. Bendras palaikymas, kuris privalo būti mano aplinkoje. Kabalos mokslas aiškina, kad svarbiausia – sukurti vienminčių aplinką, kurioje vieni kitiems padėtume suvokti, priimti ir realizuoti tai.
Kitaip tariant, turime nuolat realizuoti sąlygą, kad tarp mūsų egzistuoja gera Aukštesnioji jėga, o kadangi mes patys – egoistai, turime save neutralizuoti, kad ši jėga pripildytų ir mus.
Šitaip patenkame į visai kitą pasaulį. Pamatome, kad jis – davimo, meilės ir ryšio, o ne gavimo, neapykantos ir atitolimo savybėje. Ir iš tiesų pastebime visai kitokią tikrovę.
Iš esmės randame dar vieną gamtoje esančią, bet mūsų pasaulyje nepasireiškiančią, teigiamą jėgą. Ją atskleisti turime patys savo bendromis pastangomis. Tada pamatysime, kad iš tiesų egzistuoja dvi jėgos – ir teigiama, ir neigiama. O mes būsime tarp jų sveikoje, tinkamoje pusiausvyroje.
Klausimas. Sakoma, kad gebėjimas suprasti vienam kitą – mūsų socialiniai klijai. O kadangi mes skirtingi, tai susiklijuoti nepavyksta. Kaip išmokti suprasti vienam kitą, jei kiekvienas pasaulį suvokia savaip?
Atsakymas. Neturime bendrų suvokimo taškų. Tai svarbiausia. Todėl nesuprantame vieni kitų. Kartais sutinkame su kitais, nes taip naudinga, bet vis tiek jų negirdime. Tiesiog man tai malonu, todėl priimu. O ką iš tikrųjų priimu, net sunku pasakyti. Galbūt tai man naudinga darbe, moksle, parduotuvėje ar šeimoje, su vaikais ir t. t. Tačiau, iš esmės, mes vieni kitų negirdime.
Girdėti vienam kitą – tai būti ant vienos bangos, jausti kito žmogaus būseną ir pripildyti jį, o šiam jausti mano būsenas ir pripildyti mane. Ir tai turi vykti tarpininkaujant gerai Aukštesniajai jėgai, kuri leidžia mums nuolat tinkamai komunikuoti.
Bet to reikia mokytis. Todėl mano užsiėmimas vadinasi kabala – mokslas apie gavimą, t. y. apie tai, kaip priimti kitą tokį, koks jis yra – neiškreiptą manojo egoizmo.
Klausimas. Kaip padėti žmogui, kovojančiam su aplinkiniu pasauliu?
Atsakymas. Tai – nelaimingas žmogus. Kaip atsikratyti tokios būsenos? Apskritai – tai atskiras mokslas. Matome, kad visame pasaulyje tvyro susierzinimas, depresija, vidinės tarpusavio atakos, pyktis, egoistinis išskaičiavimas. Ką gi belieka daryti? Tik pakilti virš viso to. Bet vėl – tam reikia aplinkos.
Labai svarbu sukurti tinkamą aplinką, kurioje jos veikiamas žmogus galėtų natūraliai keistis. Tinkama aplinka – svarbiausia. Tuo mes nuolat užsiimame, visą laiką stengdamiesi ugdytis tinkamą, teisingą pasaulėžiūrą.
Paprastai tai darome dešimtukuose. Susirenka dešimt žmonių ir gauna užduotį: kiekvieną suvokti kaip visumos dalį. Dėl to reikia, kad kiekvienas anuliuotų save prieš kitus. Sumažinu save prieš devynis draugus, po to jaučiu, kad turiu jiems padėti, vadinasi, turiu tapti aukštesnis už juos. Vėliau turiu būti lygus jiems ir t. t.
Taigi, atliekame tokius pratimus tam, kad galėtume lanksčiai kurti vidinius tarpusavio ryšius. Iš esmės, tai psichologinė treniruotė, kurios rezultatai būna stulbinantys.
Staiga žmogus pajunta, kad neturi nieko savo, tik kažkokius pradinius charakterio, būsenos, nuotaikos davinius ir turi juos priderinti prie aplinkos. Atlikdamas tokias vidinio lankstumo pratybas, pamato, kad tai nesudėtinga, o apskritai – ir kas gi aš toks?
Optimaliausia mano būsena – kai prisiderinu prie kolektyvo. Šitaip kiekvienas mūsų kolektyve prisiderina prie visų kitų.
Išeina, kad pasiekiame tokią homogenišką, integralią, teisingą būseną, kai visi kartu susiliejame, susijungiame. Mes puikiai vieni kitus suprantame, galime net nesikalbėti. Tarp mūsų užsimezga vidinis ryšys, esame įsijungę vieni į kitus.
Iš esmės, kaip teigia kabalos mokslas, tai yra metodika, pakelianti žmoniją į vienos bendros, vientisos, geros grupės, vieneto būseną. Kada tai bus realizuota, nežinia. Tačiau bent jau mažuose kolektyvuose galime tai padaryti.
Klausimas. Kaip pajusti ir suprasti, kas iš tikrųjų kitam žmogui yra gėris, o kas – blogis?
Atsakymas. Turite pajusti žmogų.
Kaip galite žinoti, kas jam gerai, o kas ne? Svarbiausia – pajusti jį. Tai treniruotė, apie kurią jau kalbėjau. Turite anuliuoti save iki nulio, tarsi jūsų nebūtų, tada imsite jį girdėti, jausti.
Staiga pajusite, kad esate jame, imsite jausti visas jo mintis, lūkesčius, svajones, prisiminimus ir visa kita. Be to, jausite taip kaip jis, o ne kaip jūs, būdamas jo vietoje. Čia daug subtilybių.
Dėl to parodysite jam savo šiltą ir gerą požiūrį, prieš kurį jis negalės atsilaikyti ir atsisuks į gera.
Klausimas. Ar reikia stengtis absoliučiai visiems rodyti palankumą?
Atsakymas. Ne. Mūsų pasaulis ne toks. Kalbu tik apie atskirus atvejus, pavyzdžiui, apie jūsų norą užmegzti su kuo nors labai artimą ryšį. Tuomet tai gali pavykti, bet tik su supratingu žmogumi, vertu to, o ne šiaip pirmu sutiktuoju.
Tai – laipsniška treniruotė. Tačiau pasiekti tokią būseną galima tik tada, kai jūs, anuliuodamas save, iš tikrųjų anuliuosite kitą. Bet gera valia.
Turite save niveliuoti, įsijungti į kitą, žvelgti į pasaulį jo akimis, jaudintis kartu su juo dėl visko. Turite tapti jo palydovu, dalimi, visada esančia jame ir visą laiką su juo susijusia, tarsi ištirptumėte jame, susilietumėte, susijungtumėte, susiklijuotumėte su juo. Tada pradėtumėte matyti pasaulį jo akimis.
O toliau viskas priklauso nuo to, kokio tikslo siekiate. Norite daugiau sužinoti? Tarkime, jūs apie kitą, naudodamiesi šiuo metodu, jau sužinojote. O kokios reakcijos norėtumėte iš jo?
Komentaras. Abipusio jausmo.
Atsakymas. Tada reikia kitko. Kai kitą jaučiate ir matote pasaulį jo akimis, turite parodyti jam, kad esate artimas, pasiruošęs keliauti kartu, galite jam padėti. Kad galite būti neatskiriama jo dalis.
Tuo jį, žinoma, papirksite, ir jis nebegalės būti be jūsų. Tuo dažnai naudojasi moterys, ir teisingai daro. Moters prigimtis instinktyviai teisinga. Kai moteris parodo vyrui, kad jam jos iš tikrųjų reikia, ir ji savo žodžius pateisina, – net ne žodžius, tai daroma ne žodžiais, – vyras būna papirktas.
Tai ir vadinama „perkama meile“, kaip bet kurie kiti santykiai. Jūs tarsi ištirpstate žmoguje, imate jausti jo požiūrį į pasaulį, jo norus, jūs nuspėjate visus jo veiksmus, troškimus, mintis, reakcijas. Tuo pačiu padedate jam. Jis mato, kad esate neatskiriama jo dalis. Kaip gi jis gali su jumis išsiskirti?
Žmogus, studijuojantis kabalos mokslą, neįsižeidžia, nes jo požiūris į save toks pat. Juk jis visą laiką kovoja su savo egoizmu ir nori jį sutrėkšti, sutrypti, nugrūsti žemyn, sunaikinti, kad jo nebeliktų.
O kai kiti žmonės taip pat pasielgia su juo, jis automatiškai nesijaučia įžeistas. Bet jis jaučia, kaip kitų veiksmai užgauna jo dvasinį darbą. Gali būti, kad tai padeda. O gal ir trukdo.
Mačiau, kaip mano Mokytojas, kai jį įžeidinėjo ir užgauliojo, mėgavosi tuo: „Ak, kaip gerai!“ Kaip pirtyje vantomis periamas žmogus jaučia skausmą ir malonumą kartu. Štai kokia būsena.
Juk jauti savo kūną, savo egoizmą kaip priešą. Tuomet solidarizuojiesi su skriaudėju ir matai, kad tai tau padeda.
Bet jei tai paliečia tavo misiją, gyvenimo veiklą, reaguoji kitaip. Privalai sutrinti į miltus savo idėjinį priešininką.
Klausimas. Ir kuo visa tai baigiasi?
Atsakymas. Baigiasi tuo, kad turi jį perkalbėti. Kitaip viskas veltui. Kitaip Aukštesnioji jėga, esanti tarp jūsų, padarė viską, kas nuo jos priklausė, o tu netinkamai arba ne iki galo sureagavai.
#247709

Iš 2019 m. balandžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Laisvė visuomet traukė žmogų. Baal Sulamas rašo, kad žmonija visą savo istoriją perėjo vardan laisvės. Visi siekia laisvės.
Kaip augalas išlįsdamas iš po žemių nepakenčia spaudimo ir siekia saulės, laisvės, oro, dangaus, taip ir gyvūninis pasaulis siekia būti laisvas, atitolti nuo pavojų ir priartėti prie to, kas jam suteikia veiksmų laisvę ir įvairias galimybes.
O žmogui ši sąvoka – tai vidinė laisvė. Tiesa, mes nelabai suprantame, kas tai ir kaip išties būti laisviems, kad netaptume vergais ar zombiais. Juk šiandien mes – visiški zombiai.
Mes gi matome, kaip naudojamės telefonais, apie ką kalbame, ko klausomės, kas vyksta aplink mus pasaulyje, kaip viską vertiname. Tai tėra apgailėtinas panašumas į gyvenimą ir laisvę.
Tad kas gi laisvė? Ir kodėl ne tiesiog „laisvė“, o būtent „valios laisvė“?
Valia – tai galimybė elgtis taip, kaip nusprendžiau. Ir tik po to – nesvarbu, ką nusprendžiau, man atsiranda laisvė realizuoti savo sprendimą. Tai ir yra valios laisvė.
Iš esmės praktiškai niekur neturime valios laisvės. Kaip ji gali būti, jei aš – kūrinys tam tikrame kūne, turintis tam tikras savybes, įgūdžius, skonius, norus, siekius. Apie charakterį visai nėra ko kalbėti, nes jis man viską užgožia. Esu pasirengęs užsimerkti ir daug ko nematyti, kad tik pasitenkinčiau tuo, kas man svarbu. Bet tai juk ne laisvė, ne objektyvumas.
Tad jeigu gerai panagrinėsime, kas esą, mūsų laisvės reikalavimai per visą istoriją atrodys tiesiog juokingai. Mes, kaip maži vaikai, kurie mano, jog esame laisvi, nors iš tiesų visiškai priklausome nuo tėvų, nuo aplinkos, nuo visko.
#249750

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda valios laisvė?

Norai ir laisvė

Kaip tapti laisvam?

Klausimas. Ar mintys ir norai duodami iš aukščiau?
Atsakymas. Žinoma. Tarkime, dabar ko nors užsinorėjote. Iš kur atėjo tas noras?
Jei jis fiziologinis: pavalgyti, atsigerti, pamiegoti ir t.t. – tai suprantama, kūnas turi savo ypatingus, vidinius dėsnius ir poreikius.
O jei tai mintys, kurios neturi jokio ryšio su gyvūniniu kūnu, tai iš kur jos kyla?
Mintys ir norai – juk tai viskas ne mūsų. Esate aplink jus klajojančių minčių ir norų gavėjas ir priėmėjas. Jums duodama tik galimybė juos tinkamai surūšiuoti, suvokti ir imti su jais dirbti. Kitaip niekaip!
Todėl mes visi dirbame su mumyse kylančiais norais ir mintimis ir turime imti juos valdyti. Apie tai ir kalba kabalos mokslas – mokslas kaip gauti. Jūs gaunate norus, mintis, o kabala moko jus, kaip teisingai elgtis su jais, kad pasiektumėte maksimaliai komfortiškų, tinkamų būsenų.
Klausimas. Koks mūsų darbas?
Atsakymas. Mūsų darbas – rūšiuoti norus.
#249144

Iš 2019 m. balandžio 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar būna atsitiktinių minčių?

Mintis – pati didžiausia jėga

Mintys ir norai – iš Kūrėjo

Komentaras. Įvairiose pasaulio šalyse didėja surogatinės savanorystės poreikis. Pastaraisiais metais Kanada tampa vis patrauklesnė poroms, ieškančioms altruistiškų surogatinių motinų.
Remiantis statistika, Kanadoje šios paslaugos išaugo 400 proc. per paskutinius 10 metų.
Motinos, suteikiančios paslaugas neatlygintinai, turi savo šeimas, daug vaikų, ir jos sako, kad surogatinė motinystė yra patirtis, keičianti visą gyvenimą. Tai gali dalinai paaiškinti, kodėl moterys aukoja savo laiką ir kūnus. Jos kalba: „Aš negaliu įsivaizduoti gyvenimo be vaikų, taip pat ir būdama surogatinės motinos vaidmenyje. Jaučiuosi, tarsi sugrąžinčiau šviesą į pasaulį. Aš gimdau vaiką šiems džentelmenams, o be to dar palieku savo pėdsaką pasaulyje.“
Atsakymas. Tai didžiulė paslauga žmonėms, kurie myli vienas kitą, bet negali turėti vaikų.
Klausimas. O koks ryšys egzistuoja tarp vaiko ir surogatinės mamos, ir auginančios mamos? Kuri galiausiai yra mama?
Atsakymas. Mama – kuri augina. Mama – tai ta, paskui kurią vaikas eina, kuri juo rūpinasi, prie kurios jis prisirišęs, be kurios jis negali apsieti ir t. t.
Klausimas. Kas yra tobula mama?
Atsakymas. Ta, kuri moka teisingai išugdyti, yra tobula mama.
Klausimas. Ką turi įdėti mama į vaiką, ką turi perduoti, kad iš jo išaugtų harmoninga asmenybė?
Atsakymas. Pirmiausia, meilę, atsakomybę ir, žinoma, pasiaukojimą.
Be to, tai ir motinos darbas su savimi, tai žinios, kam ruošti vaiką, kokiu būdu jį mokyti, statyti ant kojų ir lydėti pirmuosius gyvenimo metus; kaip teisingai su kiekvienais metais auginti jo savarankiškumą ir kiekvienąkart po truputį atsitraukti, kad jis augtų, neužspausti.
Reikalinga išmintinga moteris, kuri gali taip elgtis, kad vaikui bus gerai, šilta šalia jos. Ir kartu jis supras, kad jo mama teisingai rūpinasi juo, tai yra koreguoja savo meilę per reikalavimus jam.
Komentaras. Šiandien dauguma samdo aukles, kurios ateina prižiūrėti vaikų ir praleidžia su jais daugiau laiko, nei tikrieji tėvai. Atsiranda labai artimas ryšys tarp vaiko ir auklės, jis auga jos globoje ir jos auklėjamas, ir taip truputį atsitveria nuo tėvų.
Atsakymas. Viskas priklauso nuo to, kaip organizuojama aplinka, kurioje auga vaikas. Nebūtina, kad mama kaip prikalta visą laiką sėdėtų šalia. Taip, atvirkščiai, galima vaiką sugadinti.
Komentaras. Mes artėjame naujo pasaulio modelio, kur visas paslaugas galima nuomotis. Viską įsigyjame „prekybos centre“: išnuomojama mama, tėtis, senelis. Vaikas auga bendruomenėje, sukurtoje iš „produktų“, kuriuos gimdytojas surinko.
Atsakymas. Aš nematau tame problemos, nes bet kuriuo atveju viskas yra nuomojama, tik klausimas, kaip už tai atsilyginame, ir kiek tai mums akivaizdu. Suprantama, jeigu skiriu laiką sūnui, tai todėl, kad esu jo tėvas.
Ir čia egzistuoja problema: kiek aš jį myliu, ir kiek privalau stengtis, atvirkščiai, kad būčiau griežtas ir reiklus. Yra tėvas, ir yra auklėtojas. Tai – skirtingos funkcijos. Dėl to tėvą sunku pakeisti, nors – įmanoma. Bet tai visai kita specialybė nei mokytojas, dėstytojas, auklėtojas.
Ir tas pats su mama. Mama gali būti maitinanti, šildanti, rūpestinga, o gali būti reikli, nukreipianti. Tai – skirtingos funkcijos.
Mes to mokomės iš dvasinių objektų. Mes turime dvasinį tėtį ir mamą, kurie dalijasi į dvi dalis: tėvas – viršutinė ir apatinė sistema, ir mama – viršutinė ir apatinė sistema. Visos keturios sistemos veikia vaiką, ir tuo skiriasi jų funkcijos. Tai labai įdomi, nepaprasta sistema.
Kaip veikia tėvas ir mama savo viršutinėmis ir apatinėmis savybėmis. Arba kaip jie pakeičia save kitais žmonėmis, kurie turi išpildyti tas viršutines ir apatines savybes ir nuo tėvo, ir nuo mamos, ir jokiu būdu nemaišyti jų tarpusavyje. Tai vadinasi „Aba ve-Ima“, „Izraelis Saba ve-Tvuna“. Tai labai rimti, dideli dvasiniai objektai, ir visi keturi nekreipti į sielos vystymą ir ugdymą.
Klausimas. Kaip žmogui prisitvirtinti prie šių komponentų, vadinamų „tėvu ir mama“?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje, kiek mes save anuliuojame, tiek visi keturi dvasiniai objektai mus ugdo. O mūsų pasaulyje jie paprasčiausiai turi būti tokiu būdu sukurti ir funkcionuoti vaiko atžvilgiu. Tai žmonijai dar teks atskleisti ir suformuoti, sukurti tokią sistemą vaikams prižiūrėti.
O kol kas aš labai patenkintas, kad yra tokių surogatinių mamų, moterų, kurios gali suteikti paslaugą poroms, dėl kažkokiu priežasčių negalinčioms turėti vaikų.
#240482

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Kabalos moksle sakoma, kad suprantama – širdimi, pojūčiais. Jeigu imsite jausti ir išgyventi tai, kas rašoma „Mokyme apie dešimt sfirų“, tai mūsų noras bus taisomas į norą duoti, apie kurį pasakojama knygoje.
Tiesioginės Šviesos dešimt sfirų apsivelka atspindėtos Šviesos dešimčia sfirų. Tiesioginės Šviesos dešimt sfirų – tai Kūrėjo pozicija mano atžvilgiu, o atspindėtos Šviesos dešimt sfirų – mano pozicija Kūrėjo atžvilgiu. Šie santykiai kuriami remiantis lygiavertiškumo principu: Kūrėjas santykis su mumis visada yra toks, į kokį galime Jam atsakyti.
Trūksta tik dar šiek tiek Kūrėjo didybės, kurią, norint pajudėti pirmyn, reikia gauti iš aplinkos. Visą laiką taip tęsti: gauti dar daugiau Kūrėjo didybės iš aplinkos, iš dešimtuko, kad užmegztume dar stipresnį ryšį su Kūrėju.
Ir taip kaskart iš naujo: dar daugiau Kūrėjo didybės iš tos pačios aplinkos – dar stipresnis ryšys su Kūrėju dešimtuko viduje. Imame jausti, kad tai įsisuka tarytum uraganas, ir visi pasaulio norai susikoncentruoja dešimtuke, kur aš, Kūrėjas ir dešimtukas esame drauge.
#241987

Iš 2019 m. kovo 2 d. rytinės pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Klausimas. Kaip kiekvieną akimirką valdyti savo vidinius norus ir mintus? Aš juk priimu signalus, o ne juos transliuoju. Kaip išspręsti šią problemą?
Atsakymas. Šią problemą galima išspręsti tik teisingoje aplinkoje. Baal Sulam savo straipsnyje „Aplinkos poveikis žmogui“ rašo, kad pati žmogaus būsena, jo raida, jo ateitis priklauso nuo tuo, kokioje aplinkoje žmogus yra.
Tad atitinkamos aplinkos pasirinkimas ir tinkama sąveika su ja – svarbiausia mums vystantis.
Turite atlikti viską, kad būtumėte veikiami tinkamos aplinkos ir taip įsiskverbtumėte į ją, kad tiesiog ištirptumėte.
#240840

Iš 2018 m. lapkričio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplinka nulemia sąmonę

Kaip elgtis aplinkoje?

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Matome, kad kai nėra ryšio su tikrąją dvasine šaknimi, ypatingos datos mūsų pasaulyje tampa vaikiškomis šventėmis. Taip ir Tu bė Švat (Švat mėnesio 15 d. – vert. past.) apsiribojama medžių sodinimu sode ar mieste. Tai, žinoma, nuostabu, tačiau toli nuo tikrosios prasmės.
Juk Tu bė Švat, Medžių naujieji metai – tai itin rimta data pagal savo dvasinę šaknį, nurodančią į žmogaus pradžią. Pasakyta, kad „žmogus tarsi medis lauke“.
Todėl dera tą dieną sodinti medžius, bet reikia dar ir pasirūpinti žmogaus ugdymu, kad išaugtų iš jo „medis, duodantis vaisius“. O tai reiškia, žmogaus, panašaus į Kūrėją, ugdymas.
Įdomu, kad visus darbus, kuriuos atliekame su medžiais, reikia atlikti ir su žmogumi. Kitaip, jo medis neduos vaisių arba jie bus kartūs, netinkami žmogui valgyti. Reikia atlikti 39 rūšių darbus, kad pasirūpintume žmogaus sielos augimu tarsi augančiu medžiu.
Tai ne šiaip medis lauke, o vaismedis, augantis Rojaus sode, juk jis augina mūsų sielą: ištaisytus gaunančius ir duodančius norus, kurie susijungia kartu į vieną vaisių. Ir tai dėl formavimo, aplinkos, terpės, be kurios medis neišaugs į gerą ir neneš vaisių.
Todėl žmogų lygina su medžiu lauke. Ir tai ne paprastas laukas, o palaimintas Kūrėjo. Kūrėjas laimina šį lauką priklausomai mūsų įdėtų pastangų rūpinantis medžiu, kitaip tariant, priklausomai nuo indėlio į aplinką.
Nesikišame į tai, kas medžio viduje, veikiame jį iš išorės. Rūpinantis medžiu išoriškai, jis ima nešti puikius, saldžius vaisius. Ir tai priklauso nuo aplinkos, nuo grupės, dešimtuko.
Reikia stengtis sukurti tokią aplinką, kuri taps palaimintu Kūrėjo lauku. Kitaip tariant, santykiai tarp draugų turi būti tokie, kad kiekvienas galėtų užtikrintai augti tinkamai, gerai, kad susijungtų draugėn ir neštų vieną bendrą vaisių – Rojaus sodo obuolį, ištaisytą sielą.
Todėl Tu bė Švat simbolizuoja visą dvasinį žmogaus darbą pradiniu etapu. Juk medis – tai, kas išauga iš negyvos dirvos. Jei organizuosime tinkamą aplinką, išorines sąlygas, tai sulauksime gyvo daigo, kuris virs medžiu, nešančiu vaisius, tinkamus žmogaus maistui.
#239906

Iš 2019 m. sausio 21 d. pamokos, skirtos šventei Tu bė Švat