Pateikti įrašai su meilė žyme.


Tarp meilės ir neapykantos

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Sakėte, kad visas mūsų gyvenimas prabėga tarp meilės ir neapykantos. Tačiau kaip neapykanta siejasi su meile?
Atsakymas. Jei nebūtų neapykantos, nebūtų ir meilės. Jei ko nors nenorėčiau ir neprisipildyčiau tuo, tai kaip gi pajausčiau, kad myliu, mėgstu tai?
Meilės laipsnis, jos charakteris, dydis priklauso nuo neapykantos laipsnio, charakterio ir dydžio.
Neapykanta – jausmas, kai ko nors nekenčiu ir noriu būti atstu nuo to, arba, kai labai kenčiu, kad kažko neturiu. Tai visas santykių spektras. Tačiau be to, ko nekenčiu ir to, ką myliu, daugiau nieko nėra.
Esame sukurti iš noro mėgautis, todėl yra dalykų, kurių nekenčiu ir noriu būti toliau nuo jų, nes jie negatyviai veikia mano norą mėgautis. Taip pat yra dalykų, kuriuos mėgstu ir noriu būti šalia jų, nes jie teigiamai veikia mano norą patirti malonumą. Štai toks visas gyvenimas – tarp man gerų ir blogų dalykų, tarp neapykantos blogiui ir meilės gėriui.
Bet gal turime auklėti save, keisti supratimą apie gėrį ir blogį, kuo mėgautis, o kuo ne? Tam reikalingas auklėjimas, reikia keisti žmogaus požiūrį į tai, kas jam atrodo gera ir malonu, ir į tai, ką jis įsivaizduoja kaip blogą ir nemalonų.
Galime pakeisti savo požiūrį į visa tai ir orientuotis ne į tai, ką mėgstame ar ne, o į tiesą ir melą. Juk yra dalykų, kuriuos mėgstu, bet jie – neteisingi, kenkiantys man, ir yra dalykų, kurių nekenčiu, atstumiu, bet jie – teisingi. Taigi, man derėtų atkreipti į juos dėmesį, pažiūrėti atidžiau ir pamatyti, kad su jais iš tikrųjų pasiekiu gėrio.
Kitaip tariant, gyvenime reikia vadovautis ne instinktyviu arba auklėjant įgytu gėrio ir blogio (to, ką aš mėgstu ir to, ko nekenčiu) pajutimu, o aiškintis protu: kas iš tiesų gera, o kas bloga, remiantis ne „malonu“ arba „nemalonu“, o tuo, ką man verta jausti kaip gerą arba blogą.
T. y. blogį ir gėrį nustatysiu ne pagal savo skonį, įgimtą meilę ar neapykantą, o pagal absoliutų gėrį ir blogį – virš savo prigimtinių skonių.
Tai įmanoma, nes žmogus – sociali būtybė, galinti nustatyti, kas yra gėris ir blogis ne tik pagal savo kūniškus pojūčius, bet ir veikiama aplinkos. Juk man reikia kitų žmonių, jie gali mane gerbti arba priešingai – gėdinti. Kadangi esu lengvai pasiduodantis aplinkos poveikiui, galiu pakeisti savo vertybes, imti nekęsti to, ką anksčiau mėgau.
Tarkime, seniau norėjau daryti, kas į galvą šauna, bet staiga pajutau, kad aplinkiniai manęs negerbia, niekina dėl to, kad blogai elgiuosi, esu nevalyvas.
Supratau, kad neturiu pasirinkimo, turiu pasitaisyti, nes aplinkos poveikis man labai svarbus, esminis, jį labai stipriai jaučiu – tiek gerą, tiek blogą. Ir tuomet į savo panieką visuomenei imu žiūrėti kaip į man kenkiantį veiksnį, todėl stengiuosi keisti savo elgesį, požiūrį. Keičiu savo vertybes.
Šitaip galime pakeisti tai, ką mėgstame, ir tai, ko nekenčiame.

Iš 2016 m. vasario 16 d. 692-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Kas yra meilė?

Meilė – gyvenimo šaltinis

Komentarų nėra

Meilė – gyvenimo šaltinis

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Ką žmogui suteikia meilė?
Atsakymas. Meilė suteikia žmogui vidinį, gyvastį teikiantį švytėjimą. Gyvenimą.
Problema ta, kad meilė – kur kas gilesnis santykis, kuri privalome atskleisti tarpusavyje.
Kalbama ne apie tuos jausmus, kurie kyla dėl žmogaus vidinių polinkių, esančių jame iš prigimties ar įgytų auklėjant . Pirmiausia turime atskleisti tinkamas vertybes: suprasti, kas būtent yra meilė , kiek yra tarpusavio neapykantos, abipusio atstūmimo, ir jeigu taip, ką reikia daryti norint pasiekti meilę, juk gyvenimo šaltinis – tai meilė.
Klausimas. Mes turime atskleisti, kas yra meilė?
Atsakymas. Mes turime atskleisti gyvenimo paslaptį. Ši paslaptis susijusi su meile. Juk be jos nėra tęsinio.
Jeigu nebūtų traukos tarp pliuso ir minuso negyvojoje gamtoje, molekulių sąjungos ir atitolimo augalijoje, jei tarp gyvų objektų nebūtų tokių išskaičiavimų, kai jie nekenčia kits kito arba myli kits kitą (priklausomai nuo raidos lygmens), jeigu motina nejaustų meilės vaikui gyvūniniu ir žmogiškuoju lygmeniu, tai be šito gamta nesivystytų; neegzistuotų netgi pati paprasčiausia ląstelė.
Juk viskas egzistuoja priklausomai nuo meilės ir neapykantos, priklausomai nuo traukos ir stūmos. Šios dvi jėgos turi išlaikyti pusiausvyrą.
Tad ne šiaip sau kabaloje rašoma: „Visus nusikaltimus uždengs meilė“. Šios dvi bazinės, kūrinijos centre esančios jėgos turi išlaikyti tarpusavio pusiausvyrą, ir tada tarp jų bus tinkamas vystymasis etapais – toks, kad ir meilė, ir neapykanta pasieks begalinius mastus, ir taip atskleisime Begalybės pasaulį, tiesos pasaulį, o tai ir yra mūsų raidos tikslas.
Todėl mes dar atskleisime, kaip išsiaiškinti, kas yra meilė, juk tai gyvenimo šaltinis.

Iš 2016 m. vasario 16 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 692 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Meilė meilei nelygu

Kelias meilės pažinimo link

Komentarų nėra

Kodėl siekiame meilės?

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Meilė… Visi nori mylėti, būti mylimi, užsiimti mylimu darbu, lankyti mylimas vietas. Stipriai siekiame meilės. Jaučiu, kad visą gyvenimą ieškome meilės, norime būti mylimi.
Kodėl vaikomės meilės, kodėl siekiame šio stipraus jausmo?
Atsakymas. Todėl, kad mes tik kūriniai, ir mūsų prigimtis – noras mėgautis, o užpildo šį norą mūsų jaučiamas malonumas. Meilę kiekvienas jaučia priklausomai nuo to, ko siekia, kur jaučia tuštumą, kur jaučia, kad prisipildo.
Myliu žuvį, myliu mamą, myliu savo vaikus, myliu saulę, vėsą, šilumą – nesvarbu ką. Jeigu prisipildau tuo, ko siekiu, patenkinu savo norą, ir tai vadinu meile tam, kas man suteikia malonumą.
Yra dalykų, apie kuriuos žinau iš anksto, kad juos myliu: arba iš įpročio, arba iš prigimties, nes taip esu sukurtas. Ir yra dalykų, prie kurių pats save įpratinu, ir tada irgi juos myliu.
Galų gale tai, ką vadiname meile mūsų gyvenime, yra prisipildymas tuo malonumu, kurio siekiu, nes jis užpildo mano norą. O pojūtis, kad pripildau norą, vadinamas meile.
Tarkim, myliu žuvį. Tai reiškia, kad noriu ją suvalgyti ir pripildyti save žuvimi, gulinčia prieš mane ant lėkštės.
Klausimas. Ir vis dėlto labiau siekiame žmogiškos meilės, nei materialios…
Atsakymas. Meilė turi daug lygių – priklausomai nuo to, ką mylime, t. y. nuo ko prisipildome. Žmogui būtina prisipildyti, šį poreikį kabalos mokslas skirsto pagal norų, siekių laiptus. Šie laiptai prasideda nuo norų valgyti, mylėtis, turėti šeimą. Paskui – turto, garbės ir žinių troškimas.
Iš esmės, šie šeši norų tipai apima visus mūsų siekius ir prisipildymus. Jeigu siekiu kokio nors prisipildymo, vadinasi, aš jį myliu. Be to, myliu ne tik tą patį malonumą, bet ir jo šaltinį, kuris man tampa svarbus, nes jo padedamas patiriu malonumą.
Taip kuriame savo gyvenimą. Ir visas mūsų gyvenimas teka tarp neapykantos ir meilės.

Iš 2016 m. vasario 16 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 692 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė?

Besąlyginė meilė

Meilė meilei nelygu

Komentarų nėra

Kas yra meilė?

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Apie meilę per visą žmonijos vystymosi istoriją sukurta daug dainų, parašyta daug nuostabių romanų. Kita vertus, meilė sukėlė daugybę tragedijų ir karų. Apie ją taip daug pasakyta. Galbūt, tai pats aukščiausias žmogaus pojūtis. Kas gi yra meilė?
Atsakymas. Meilė – tai ypatingas žmogaus ryšys su kitu žmogumi ar kokiu dalyku. Aš galiu mėgti jūrą, muziką, malonius kvapus ir t.t., galima sakyti, kad juos myliu.
Kodėl aš myliu? Todėl, kad jie man teikia malonumą: mėgaujuosi jūra, muzika, kvapais, dangumi. Aš myliu tai, kas man malonumu, ir priešingai, nekenčiu to, kas man sukelia kančią, sukuria problemų. Taip kyla meilė arba neapykanta, būdinga ir žmonėms, ir gyvūnams.
Kai myliu tai, kas suteikia man malonumą, ir nekenčiu to, kas sukelia man kančią, vadinama egoistine meile. Tuo mes panašūs į gyvūnus: mylime tai, kas mums gerai, ir atsiribojame nuo to, kas blogai. Kitaip tariant, mylime ne objektą, o tą jausmą, kurį jis pažadina mumyse.
Pavyzdžiui, sutinku pažįstamą, kuris sako, kad išsiskyrė. „O kas atsitiko? – Meilė praėjo!“ Kitaip tariant, meilė egzistuoja, kol mėgaujamės vienas kitu. Net gydytojai šiandien tvirtina, kad po 2–3 metų meilė tarp partnerių dingsta.
Bet tai ne ta meilė, apie kurią kalbama kabalos moksle. Kabalos mokslas kalba apie meilę kaip apie tą, kas yra aukščiau egoizmo žmogaus, kuris kažką mėgsta. Meilė yra tai, ką kuriame dviejose plokštumose.
Yra tarp mūsų plokštuma santykių, kur gali būti ginčų ir net neapykantos, t. y. prieštaravimo vienas kitam. Ir kartu, aukščiau šių nesutarimų, mes kuriame ypatingą ryšį, vadinamą „meile“.
Mes daug su tuo dirbame, įdedame jėgų, laiko, pastangų ir kuriame jį. Tai vadinama „visus nusikaltimus padengs meilė“. Kitaip tariant, meilė kuriama būtent aukščiau „nusikaltimų“ – aukščiau prieštaravimų, kurie yra tarp mūsų.
Tik tokiu būdu du žmonės galės susijungti vienas su kitu, kad tarpusavio ryšys būtų geras, stiprus, sveikas, iš tikrųjų žmogiškas. Šis ryšys tarp žmonių, kurie supranta, kad jie – egoistai ir gali rytoj vėl susipykti, bet vis tiek stengsis pakilti aukščiau to, kad tarp jų būtų nuostabus, geras ryšys, vadinamas meile.
Ir tai ne ta meilė, kurios pagrindas yra seksualinis potraukis arba pripratimas, arba tai, kas gerai man šiandien, nors paskui gali būti priešingai.
Priešingai, tai meilė tarp žmonių – tarp vyrų, moterų, vaikų, tautoje ar žmonių grupėje, kai mes nežiūrime vienas į kitą kaip į malonumo teikėją, kurį mylime dėl to, kad juo mėgaujamės, tokis požiūris – gyvūninio lygmens.
Žmogaus lygmenyje mes kuriame tarpusavio meilės ryšį aukščiau viso to, ką gauname vienas iš kito – malonumus arba nemalonumus: man gali nepatikti kito įpročiai, vis tiek aš siekiu jį mylėti, sakykime, dėl to, kad mes priklausome vienai tautai.
O jau tada mes dirbsime ir ties klausimu, kaip mums suartėti vienam su kitu ir per šio pasaulio įpročius: fizinius, tautinius ir kitokius.
Kitaip tariant, meilė – tai didžiausia vertybė tarpusavio santykiuose žmonių, kurie susirenka susijungti vienas su kitu, nes privalo būti susiję ir pasirenka šį ryšį. Tada jie visą laiką to siekia.
Todėl yra pasakyta: „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Mūsų santykiuose yra „nusikaltimų“ – įvairiausių nesutarimų, o aukščiau jų visą laiką kuriame meilę. Ir net daugiau: kuo daugiau nesutarimų, tuo stipresnė turi būti meilė – aukščiau jų.
Taip reikia auklėti žmones. Tada galėsime pasiekti būseną, kai aukščiau viso pasaulio, aukščiau visos žmonijos galėsime išskleisti meilės skėtį. Būtent tai ir yra meilė. Kitu atveju tai – viso labo fiziologinė meilė, kai tu myli tai, kas patinka tavo kūnui, – meilė kaip gyvūnų.
Tuo tarpu žmogiškoji meilė kuriama aukščiau visko, kas manęs netenkina kitame. Bet tam yra priežastis – aukštesnioji vertybė, dėl kurios ir privalau palaikyti gerus santykius su kitais.
Ir abu suprantame, kad įprastoje plokštumoje turime įvairiausių nesutarimų dėl šalies, gyvenimo būdo ir viso kito, tačiau bet kuriuo atveju priimame sprendimą, kad privalome būti susiję, nežiūrint į tai, kad esame kitokie ir skiriamės vienas nuo kito.
Mes kuriame šį ryšį, mūsų meilę, pamažu, palaipsniui, remdamiesi aukštesniuoju tikslu, kurį turime pasiekti kartu, tarpusavio ryšyje – aukščiau mūsų fizinių kūnų.

Iš 2016 m. vasario 14 d. programos radijo stotyje 103FM

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias meilės pažinimo link

Besąlyginė meilė

Nukreipta į tikslą meilė

Komentarų nėra

Meilės įstatymas

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sočyje. Trečioji pamoka
Klausimas. Sakėte, kad, veikiant Supančiajai šviesai, mes pradedame duoti tuštumai, kurios nejaučiame. Ką reiškia „duoti tuštumai“?
Atsakymas. Turėsime pradėti duoti, nieko už tai nereikalaudami, pats davimo veiksmas mus užpildys ir apdovanos.
Klausimas. Kaip suprasiu, kad atlieku davimo veiksmą?
Atsakymas. Tarkime, prieš jus stovi labai žinomas, gerbiamas asmuo, įžymybė. Jūs pajausite jaudulį ir pagarbą, užsimanysite jam ką nors padovanoti. Kuo jūsų akyse žmogus svarbesnis, tuo didesnį malonumą pajusite, tarsi ne jis, o jūs pats gavote dovaną.
Taip reikia elgtis su kiekvienu, kurį mylite ar gerbiate, nes meilė pareiškiama dovanojant. Aš noriu suteikti malonumą kitam, nes pats jaučiu malonumą, kai jam ką nors duodu.
Šiuo principu remiasi kabalistinis gavimas: duodamas Kūrėjui, gaunu malonumą.
Klausimas. Juk kalbama ne apie materialias dovanas, o apie tarpusavio santykius?
Atsakymas. Pabandykite pasipraktikuoti ir su materialiomis dovanomis. Tačiau svarbiausia, žinoma, santykiai! Jeigu žmogų mylite, norite jam ką nors duoti. Ne todėl, kad norite suteikti malonumą jam, o todėl, kad tai malonu jums. Elgiatės tarsi motina su naujagimiu: ji priglaudžia ir apklosto, žiūri, ar mažylis šypsosi, žaidžia su juo, glosto. Tai – meilės įstatymas.
Meilės įstatymas – tai davimo įstatymas! Jeigu aš ką nors myliu, tai duodamas jam jaučiu milžinišką malonumą: „Jis gavo iš manęs ir jaučiasi pamalonintas. O, koks džiaugsmas!“
Klausimas. Tačiau aš turiu žinoti, ko jis nori?
Atsakymas. Teisingai, vadinasi, tu turi jį pajausti. Ne bėda, pajausk. Tarkim, rytoj tavo mylimo žmogaus gimtadienis. Tu galvoji: „Ką jam padovanoti? Ko jis norėtų? Ko jam reikia? Kas jį pradžiugintų?“
Vis mąstai: „Padaryti taip ar kitaip? Kaip geriau jį pažinti? Kaip atskleisti? Kaip pajausti? Ką jam duoti?“
Tuo pagrįstas Kūrėjo pažinimas, kitaip jis būtų egoistinis. Davimas dvasiniame pasaulyje suteikia didelį malonumą. Kuo daugiau duodu, tuo jaučiu didesnį malonumą, tačiau kiekvieną kartą reikia išsiaiškinti, ko Jis nori, ką dar aš galiu Jam duoti.
Klausimas. O kaip sužinoti? Atspėti?
Atsakymas. Ne. Prašyk, kad Jis tau papasakotų, kad galėtum Jį užpildyti, šitaip Jo Šviesa užsipildysi pats.

Iš 2014 m. birželio 6 d. Sočio kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės egzaminas

Pajausti Šviesą

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Komentarų nėra

Užpildyti vienam kito norus

Dvasinis darbas

Sankt Peterburgo kongresas. 1 pamoka
Mūsų pasaulyje tokie žodžiai kaip „atsidavimas“ ir „meilė“ vartojami bet kokiomis aplinkybėmis ir yra per daug nuvalkioti. Ateis laikas, kai jie sukels mumyse tinkamus pojūčius, tinkamus siekius vienas kito atžvilgiu, bet pradžioje jie, žinoma, klaidina.
Iš tikrųjų meile vadinamas vidinis vienas kito užpildymas. Tai galima įsivaizduoti kaip dėlionę, kurios elementai turi priešingą formą, bet susijungdami papildo vienas kitą.
Tai reiškia, kad vieno norai (raudonas minusas) užpildomi kito veiksmais (juodas pliusas), ir tokiu būdu atitinka vienas kitą, sudarydami bendrą vaizdą.


Atstumas tarp jų, t. y. neužpildyta būsena, jaučiama kaip kančia (didelis minusas). Tik iš kito gaunamas atitinkamas užpildas gali jį užpildyti.


Iš principo mes gamtoje egzistuojame jau iš anksto parinkti vienas kitam, tik atskirti savo iškilumų ir įdubų, o dabar turime juos sugretinti. Todėl frazė „pamilk artimą kaip save“ reiškia kito žmogaus noro pildymą. Tik tam reikia suvokti, pajusti, ko būtent jis nori.
Kaip tai sužinoti? Jeigu mes kartu dirbame viena linkme, su ta pačia medžiaga, pagal tą pačią metodiką, tai imame suprasti, ko reikia kiekvienam iš mūsų. Tada kiekvienas, net iki galo nesuprasdamas, kokias formas turi kitas, ima siekti šito, o visa kita jau įgyvendina iš aukščiau ateinanti Šviesa. Todėl mums reikia atkreipti dėmesį į dar vieną komponentą – ateinančią Šviesą, kuri veikia mus ir galiausiai užmezga ryšį tarp mūsų. Vieno žmogaus galimybės susijungia ir tiksliai papildo kito žmogaus galimybes taikant dvasinę metodiką, tai yra iškviečiant supančią Šviesą.
Šis abipusis vienas kito papildymas ir vadinamas meile, abipusiu atsidavimu, kai vienas duoda savo širdį, o kitas ją pripildo. Širdimi vadinami visi mūsų bendri norai.
Gamtoje iš principo viskas paruošta. Nereikia keisti norų, nereikia keisti savybių, kurios egzistuoja kiekviename iš mūsų kaip teigiamos. Kitais žodžiais tariant, galimybė duoti ir galimybė gauti yra kiekviename iš mūsų jau natūraliai.
Mums tereikia pabandyti suderinti jas pagal teisingą metodiką, ir tada supanti Šviesa padės mums tai padaryti. Susijungę tarpusavyje mes imsime reikšti abipusę gavimo ir davimo savybę, kuri iš principo ir vadinama Kūrėju. Kaip sakoma, mes kuriame Kūrėją iš savęs, iš savo paskatų. Tokiu būdu sudarome kli / indą, arba vietą, teisingą norą, kuriame atskleidžiame šią savybę.

Iš 2013 m. liepos 12  d. Sankt Peterburgo kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kas yra meilė ir davimas

“Meilė artimui” – tai paprasta!

Komentarų nėra

Meilė bundančių norų šviesoje

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Pasaulio problemos

Kongresas Sankt Peterburge. Paruošiamoji pamoka
Klausimas: Meilė turite galvoje draugystė, o draugystė – meilė. Kodėl tarp vaikų ir tėvų yra meilė, bet nėra draugystės?
Atsakymas: iš esmės, šiandien nėra nei vieno, nei kito. Mes esame padidinto egoizmo būsenoje, kai vaikai ir tėvai nejaučia meilės vienas kitam. Mes dėl to nekalti, tiesiog tai yra tai, kas yra.
Šiandien daug kas keičiasi žmonijoje. Žmonės nenori turėti vaikų, nenori kurti šeimos. Yra tokių, kurie sutinka kurti šeimą, bet nenori turėti vaikų. Ir priešingai, nori vaikų, bet nenori kurti šeimos.  Apskritai, viskas ne taip.
Mano jaunystės laikais viskas buvo šiek tiek kitaip. O šiandien žiūriu į jaunimą ir nesuprantu jų – juose visiškai kita prigimtis. Tai – ryški kartų kaita, laiko greitėjimas ir ateityje mūsų laukia  dar rimtesni pokyčiai.
Faktas tas, kad vyksta norų kilimas, kurie mumyse dar akivaizdžiai neišreikšti, bet jau atitrūkę nuo ankstesnės pakopos, t.y. mes vis labiau ir labiau tolstame nuo gyvūninio lygmens. Kitaip tariant, mumyse vis labiau ir labiau pasireiškia žmogiškoji prigimtis, žmogaus egoizmas. Todėl mes atitrūkstame nuo ankstesnio gyvūninio lygmens ir  mums dingsta natūralūs instinktai, kurie nukreipti į šeimos sukūrimą ir vaikų auklėjimą. Jie įgyja labai sąlyginį vaizdą.
Visa tai veda mus į išsitaisymą. Kol kas žmonės sukasi naujų bundančių juose norų poveikyje, o paskui jie suvoks juos, be to suvoks juos kaip kenksmingus. Kaip tai ištaisyti? Tiktai ištaisant savo ketinimą – dirbant su klaidomis.

Iš 2013 m. liepos 11 d. pamokos prieš kongresą Sankt Peterburge

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Šeima – kaip visatos centras

Komentarų nėra

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Vyras ir moteris

Visi žino, kad gyvenimas šeimoje nelengvas. Jeigu pora pasirenka augti bendrai, tuomet galima išskirti tris tarpusavio santykių „teritorijas“:
- Neskirstomoji teritorija – tai vieta, kur tarp mūsų karaliauja meilė.
- Bendroji teritorija – joje tarpsta sutarimas ir vyksta analizė. Tai – laisvo pasirinkimo vieta, kurią taip pat norėtume užpildyti meile.
- Privati kiekvieno teritorija, į kurią partneris kol kas visiškai neužeina. Joje žmogus turi savo požiūrį, kažkas jam priimtina, o kažkas – ne, netgi gali turėti visiškai priešingą nuomonę. Juk visi žmonės – sudėtingos sistemos.
Šios „teritorijos“ skirstomos į dar smulkesnes dalis, bet kol kas apsiribosime trimis.
Svarbu tai, kad be pirminės meilės kibirkšties neišsiversime. Santuoka be pirminio potraukio būtų tas pats, kaip sąjunga karališkųjų asmenų, kurie iki jos net nepažinojo vienas kito ir neturi bendro susilietimo taško – meilės. Šiuolaikiniai jaunuoliai dažniausiai tuokiasi, pagauti potraukio bangos, žadinami bent vienos kibirkštėlės, žybtelėjusios tarp jų.
Klausimas: Kaip gi partneriai turėtų elgtis, kad neišblėstų ši kibirkštis, kad plėstųsi bendroji „teritorija“?
Atsakymas: Pirmiausia kreipiamės į protą, o ne į jausmą. Juk šiltas jausmas, šmėstelėjęs kažkada, pradingo, o prisiminimą apie jį užklojo kitų etapų sluoksniai. Žmonės net nesupranta, kad tai – natūralus, hormoninis, materialus procesas, priklausomas nuo įpročių ir visokiausių dirbtinų bei nuolat kintančių standartų. Sakykime, kad jeigu nuo vaikystės esu pratęs prie šeiminių santykių artumo, tai jausiu pastovesnius jausmus ir vėliau. Jeigu partneris atitinka mano fizinę prigimtį, visa tai dar stipriau veiks pasąmonės lygmeniu.
Taigi, giminingo jausmo prošvaistė buvo spontaniška, neapgalvota – dabar gi norime įjungti protą, kad galėtume išanalizuoti šį blyksnį. Tik protas padės vėl ištraukti jį iš praeities – tos nuostabios praeities, kai žingsniavome susikibę rankomis ir mūsų širdys plakė vienu ritmu, kai neįstengdavome išsiskirti ir taip degėme jausmu, kad atrodydavome lyg amžinai besišypsantys bepročiai. Norime atkurti šį jausmą, kad jis pasaldintų mums gyvenimą ir suteiktų jam skonio, prasmės. Šitaip galėsime skleisti šilumą ir savo vaikams, kitiems artimiesiems. Be kita ko, daugybė tyrinėjimų rodo, kad harmonija šeimoje stiprina sveikatą ir lemia ilgaamžiškumą.
Štai kodėl reikia kreiptis į protą.
Pirma, susitariame tarpusavyje, ko ir kiek partneris gali reikalauti iš manęs, o aš – iš jo. Kiekvienas atsisako kažkokios savo komforto, kitaip tariant, savo egoizmo dalies, ir palaiko, padrąsina, kai partneris kreipiasi į jį dėl dienotvarkės, norėdamas pasitarti įvairiais klausimais. Rodome vienas kitam šį naują požiūrį kaip sektiną pavyzdį.
Antra: kiekvienas iš mūsų kreipiasi į kitą kaip į geriausią, svarbiausią, protingiausią, unikaliausią žmogų pasaulyje. Nebijome hiperbolizavimo, nevengiame aukštų frazių ir komplimentų – priešingai, ieškome jų. Sudarau tokių frazių sąrašą, pavyzdžiui, iš 20 eilučių, nors tai labai nelengva, ir naudoju jį kaip galima dažniau. Juk įprotis tampa antrąja prigimtimi – iš tikrųjų pradėsiu matyti savo „puselės“ savybes, kurias pats jai priskyriau.
Niekas nereikalauja, kad jausmai iš karto būtų nuoširdūs. Mintyse įsivaizduoju grožio karalienę pagal save: graži, nuovoki, puiki šeimininkė, ideali motina, patraukli, seksuali ir t.t. Ir stengiuosi elgtis su žmona taip, tarsi ji tokia ir būtų, kol iš tikrųjų įžvelgiu visas tas savybes joje.
Tokius pačius principus taikome ir darbui su draugais grupėje: nuolat aukštiname juos savo akyse.
Taigi, piešiu vaizduotėje geriausios pasaulyje žmonos pavidalą, apimantį visas gyvenimo sritis, visas situacijas. Tai nėra vien fantazijos – aš dirbu su savimi, kad tikrovėje elgčiausi su žmona taip, lyg ji ir būtų tas idealas. Tiesiog programuoju save ir mūsų santykius.
Klausimas: Išeitų, kad turiu ignoruoti tikrovę?
Atsakymas: Objektyvios tikrovės nėra. Visada matau tai, ką piešiu ant savo sąmonės drobės. Iš tikrųjų, nepastebiu partnerio, nors gyvename drauge. Taip esu prie jo įpratęs, kad tik retkarčiais už išorinio vaizdo įžvelgiu truputį gilesnių briaunų. Be to, vyrai iš prigimties yra paviršutiniški, o moterys vis tik žvelgia giliau, taigi, nagrinėjant tuo aspektu, jos lengviau įveikia išorines kliūtis.
Vienaip ar kitaip, nupiešęs sau idealą, aprengiu juo partnerį. Nuo tada jis tampa man būtent toks. Beje, esmė visai ne išvaizda. Iš vidaus persmelkiu visas jo savybes tobulumu, net jeigu tai ir egoistiška: „juk tai – mano žmona, vadinasi – ji geriausia iš visų“.
Suprantama, tam reikia pastangų: susiformuoju tokį požiūrį, lyg matyčiau prieš save nupieštą idealą. Visos pasaulio dorybės susitelkė joje. Mintyse pastatau ją ant pjedestalo, pasodinu į karalienės sostą ir, kas beatsitiktų, nenuleidžiu jos iš to aukščio. Viskas joje tobula, o jeigu kažkas man nepatinka, tai tik dėl egoizmo, temdančio man akis.
Kartoju: svarbiausia šiame paveiksle – ne išoriniai štrichai, bet pagarba, žavėjimasis, kuriuo persismelkiu, vertingumas, kurį idealas įgauna mano akyse. Būtent šią vertybę, šį požiūrį ir perkeliu į partnerį. Niekas netrukdo man nukreipti savo vaizduotę reikiama kryptimi ir užprogramuoti save atitinkamam požiūriui.
Atliekame šį vidinį darbą su partneriu – drauge, sąmoningai, prasmingai. Aptariame šį darbą, rodome pavyzdžius ir visose situacijose žvelgiam vienas į kitą, kaip į idealą. Taip, iš tikrųjų matome truputį kitokį vaizdą (nors vėliau ir tai pasikeis), bet pabrėžiame naują požiūrį, kol kas dirbtinį, bet rimtą.
Sakykime, namuose tvyro betvarkė, kurios negaliu pakęsti, – bet vis tiek elgiuosi su žmona taip, lyg ji būtų viską sudėliojusi į vietas. Aš priimu tvarką tokią, kokią mato ji. Net neieškau pateisinimo – iš anksto noriu ir nusiteikiu matyti tobulumą joje ir visame kame, kas nuo jos priklauso.
Tai ir yra sąmoningos abipusės nuolaidos, egoistinio požiūrio atsisakymas. Šitaip veikdamas po savaitės aptinku, kad viskas pasikeitė: pasirodo, iš tikrųjų matau, kad ji tobula, kaip ir ji mato mane esant tokį. Bendrojoje mūsų teritorijoje pražydo meilė…
Kaip sakoma, be darbo ir žuvelės iš eketės neištrauksi. Meilė ateina tada, kai rodau partneriui, kad priimu jį, kad jo geidžiu, nežiūrint viso to negatyvo, kurį jame matau. Rodau meilę, kaip savo kūdikiui, kuris man visada nuostabus, koks jis bebūtų.
Galiausiai „pasaka“ taps tikrove, ir išaugusiai bei sustiprėjusiai mūsų meilei nebereikės jokių „triukų“. Bet kokios problemos tik suteiks mums naujų galimybių siekti kompromisų, nuolaidų ir sustiprinti meilę.
Todėl ir sakoma, kad meilė uždengs visas nuodėmes. Meilė negali augti be jų. Juk jeigu ne jos, aš ir nepažvelgčiau į žmoną. O dabar kiekvienas mestas žvilgsnis būtinai atskleidžia man kažką negero – tokia jau ta žmogiškoji prigimtis.
Štai ir prasideda darbas, kurio turime išmokti, kad žvelgtume į gyvenimą objektyviai, nepriklausydami nuo savo norų, spėlionių ir aistrų. Mes patys kuriame pasaulį – ne priimdami trokštamus dalykus kaip esamą tikrovę, bet savo požiūriu drauge iškeldami juos iš nebūties, kol šie užima buvusios iliuzijos vietą.

Iš 2012 m. liepos 30 d. 43-iojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė: trumpas blyksnis ar negęstanti liepsna?

Šeima – kaip visatos centras

Šeimos santykių adapteris

Komentarų nėra

Meilė: trumpas blyksnis ar negęstanti liepsna?

Vyras ir moteris

Klausimas: Poros gyvenime būna akimirkų, kai ji patiria didžiausią, su niekuo nepalyginamą  laimės pojūtį, nutvieksiantį kasdienybę ryškiu blyksniu. Pirmą kartą tai pajutę nustembame, kad kažkas panašaus apskritai įmanoma. Juk anksčiau apie tai net neįtarėme…
Atsakymas: Manau, kiekviena pora, jei tik ji kuria savo tarpusavio santykius remdamasi jausmu, o ne sausu išskaičiavimu, patiria bendrumo akimirkų, kai partneriai tarsi gyvena vienas kitame, persmelkia vienas kitą, kai tarp jų atsiranda toks rezginys, tarpusavio persismelkimas, nuo kurio nepabėgsi. Giminingumas, artumas, pasiekiantis vienybę, tiesiog svaigina, ir šiame meilės proveržyje jie pameta galvą.
Tačiau tai trunka tik keletą minučių, geriausiu atveju keletą dienų ir tik kartkartėmis – keletą savaičių. Čia daug kas priklauso nuo mūsų pačių, nuo laikotarpio, gyvenimo „juostos“, per kurią einame. O paskui „iliuzija“ dingsta…
Iš kur tai atsiranda? Tai kyla iš Gamtos, kad mes suartėtume vienas su kitu ir galėtume tarpusavyje sukurti tam tikrą derinį,  vadinamą „šeima“. Be šių akimirkų mes kaip ir gyvūnai sueitume „pagal grafiką“ ir vėl išsiskirtume, valdomi vidinės prigimties. Tačiau, kadangi esame žmonės, turime išsaugoti mūsų tarpusavio santykius metų metus ir todėl Gamta rodo mums pavyzdį, kaip tai daroma.
Ji rodo, kaip pratęsti šį vienybės ir abipusio įsijungimo karštį taip, kad jis atimtų žadą, „svaigintų“ ir nepaleistų, kad verstų nuolatos galvoti apie partnerį, viena vertus, įliedamas į mane gyvenimą, o kita vertus, neleisdamas kreiptis į  bet ką kitą, pripildydamas jausmus ir atimdamas protą… Šį pavyzdį matome viduje ir išorėje, bet, šiaip ar taip, jis ateina iš aukščiau, iš išorės, – įsiliepsnoja, o paskui gęsta.
Reikia mokyti žmones, kaip sulaikyti tokias akimirkas, kaip „pratęsti susižavėjimą“, jį stiprinant ir vystant, pasitelkus protą. Būtent padedant protui pajausiu ankstesnįjį jausmą, bet dabar jis jau bus subalansuotas: aš nepamesiu galvos ir galėsiu su juo gyventi daug metų, vystydamas ir prižiūrėdamas jį. Įsiliedami vienas į kitą mes su partneriu ne tik neprarasime  amo nuo emocijų pertekliaus, o galėsime dalytis įspūdžiais ir išgyvenimais, juos matuoti ir aptarinėti. Mes iš tikrųjų aiškiau perduosime vienas kitam mus jaudinantį  jausmą, stiprindami ir iškeldami jį kaskart vis aukščiau visų gyvenimo peripetijų, aukščiau įpročio, kuris iš visko atima skonį.
Štai kodėl prie jausmo reikia prijungti protą, kitaip tariant, metodiką ir mokslą. Turime mokyti žmones meilės.
Klausimas: Ar galima protu išmokti mylėti?
Atsakymas: Prisiminkime, kas įvyko, kai partneriai pirmą kartą pamatė vienas kitą. Tai galėjo įvykti per pirmąjį atsitiktinį susitikimą arba, priešingai, visus metus jų keliai kaskart susikirsdavo, bet vieną kartą jie staiga pajuto tam tikrą impulsą – iš tikrųjų pastebėjo vienas kitą, kiekvieno viduje tarsi „užsidegė lemputė“. Kodėl taip vyksta, mes nežinome. Panašias akimirkas siunčia pati Gamta. Tačiau mums tinkamai jų neprižiūrint, jos netyčia išeina – taip pat, kaip ir atėjo.
Tik itin retais atvejais šis jausmas išlieka ilgai – jei žmonės į tai linkę, nes dar tėvų namuose priprato jį saugoti. Apskritai labai svarbus įdirbis, kurį mumyse paliko ankstesnis gyvenimas: ar matėme panašius pavyzdžius namuose?  Ar tai įkvėpdavo? Juk paprastai mes atkuriame visa tai, ką sukaupėme šeimoje, kol augome.
Šiuolaikiniame pasaulyje skyrybos tapo norma ir vos ne taisykle. Sunku rasti sutuoktinį, kuris būtų ištikimas, kuris neįtarinėtų savo „antrosios pusės“, nepagalvotų apie skyrybas, nors ir kenčia bendrą gyvenimą, dažniausiai iš beviltiškumo. Ir todėl žmones būtina mokyti „meilės kursuose“. Neverta pasikliauti „spontaniškais“, atsitiktiniais, nekontroliuojamais blyksniais. Priešingai, mes priimame nutarimą, kad patys gimdysime ir puoselėsime tarpusavio meilę, ją vystysime. Mes nelaukiame jokių prošvaisčių iš nežinomo šaltinio, o tvarkomės patys. Ir tuomet, kad ir kas nutiktų  mūsų ilgo gyvenimo laikotarpiu, mes pajėgsime palaikyti meilės ugnį taip, kad ji nuolatos teiktų mums paramą, užtikrindama nuostabų, saugų jausmą, kuris šildytų mus visuose gyvenimo etapuose.
Aš jau mokykloje įvesčiau šį kursą , nelaukdamas, kol pasimetusios poros paprašys pagalbos ar patarimo nežinodamos, kaip susigrąžinti buvusį jausmą, kaip galutinai nenutolti vienam nuo kito iki pat visiškos šeimos griūties. Panašiai kaip ir kitų problemų atveju, čia visa esmė – auklėjimo trūkumas, supratimo, gebėjimų ir įgūdžių, be kurių tiesiog neįmanoma apsieiti, nebuvimas…

Iš 2012 m. liepos 30 d. 43-io pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės chemija

Šeimos santykių adapteris

Amžina meilė

Komentarų nėra

Erotinis kapitalizmas

Vyras ir moteris

Nuomonė: Šiuolaikinė meilė tapo milžiniškos industrijos pamatu. Mūsų dienomis meilės ir laisvės kontekstu tapo laisvo pasirinkimo ideologija. Vyrai ir moterys virto santykių rinkos dalyviais. Šeiminių ryšių vietą, kuri anksčiau stabilizavo žmogaus gyvenimą, užėmė rinka, siūlanti gyvenimo ir senatvės draudimus, medicininių paslaugų paketus. Grįžimas prie tradicinės šeimos dabar nebeįmanomas: pasikeitė intymūs ryšiai, sugriuvo ekonominis pamatas, jungiantis kelias kartas, šeimos organizmą.
Meilė visada buvo netikrumo ir rizikos šaltinis: ar tikrai žmogus, su kuriuo norime susieti visą gyvenimą,  yra mūsų antroji pusė? Efektyviausias rizikos sumažinimo būdas – pašalinti jos šaltinį. Tuo pagrįstas vyrų nenoras tuoktis, jie labiau linkę nesuaugti ir likti motinų globoje. Tokia padėtis verčia moteris teikti meilės rinkai erotinį kapitalą. Rinka sufleruoja optimalias strategijas:
Vyrams mažinti rizikos faktorius ir neprisiimti bereikalingų įsipareigojimų.
Moterims: tu laisva, investuok į save, vystyk erotinį kapitalą, nes konkurencingoje rinkoje (norint gauti darbą ir susirasti partnerį) tik jis yra svarbus.
XIX amžiuje seksualumas nevaidino didelio vaidmens, mezgantieji ryšius ieškojo charakterių suderinamumo. XX amžiuje charakterį pakeitė polinkiai ir psichologiniai bruožai. Dabar santuokų rinkoje lemiamą vaidmenį vaidina seksualumas.
Internetas – XXI amžiaus meilės infrastruktūros elementas. Daugybė pažinčių tinklalapių leidžia susirasti partnerį vienai nakčiai, ilgesniems santykiams ar netgi santuokai. Tai rizikų valdymo bei jų mažinimo, remiantis mokslo ir technikos racionalumu, pavyzdys. Spaudžiant evoliucionuojančio kapitalizmo jėgoms meilė tampa viena iš ekonominio aktyvumo formų, kurios tikslas – maksimaliai padidinti naudą.
Komentaras: Čia taip pat viską pakeis tiktai krizė kartu su integraliu auklėjimu, kurio rezultatas bus partnerio paieška pagal bendrą gyvenimo tikslą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kapitalizmas linki jums skyrybų

Šeimos santykių adapteris

Traška santuokos siūlės

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »