Meilė mūsų pasauliui nepriklauso. Jei žvelgi į kitus su meile, tavyje atgyja siela.
Kol kas tavyje iš šios sudužusios sielos tėra vienas taškelis. Jei tu iš to taško sukursi meilės santykius su kitu žmogumi – tai ir bus tavo siela.
Ji bus sukurta tavo nore mėgautis, kuriame ketinimas gauti buvo ištaisytas į ketinimą duoti. Tai ir vadinasi meile.
Jei pajusi tokį ketinimą, tapsi dvasine asmenybe ir atskleisi Šviesą NARANCHAI, atskleisi Aukštesnius pasaulius.
Taip vyks tol, kol Šviesą pradėsi jausti kaip patį save ir jūs tapsite viena visuma. Tai reiškia, kad pasiekei Begalybės pasaulį – nes nebeliko jokių sienų, jokių apribojimų. Tai ir yra dvasinis pasaulis.
Į viską, kas man atsitinka, turiu žvelgti su meile. O jei kas nors puola mane su peiliu? Aš taip pat turiu paimti peilį ir užmušti jį – su meile… Toks dėsnis. Ir jei pas mane ateina mokesčių rinkėjas ir sako, kad turiu sumokėti – aš jam sumoku. Savo širdies viduje galiu verkti, kad mano kišenės tuščios, tačiau mano siela džiūgaus.
Turime suprasti, kad mūsų ryšiuose su savo artimu ketinimas gauti turi būti ištaisytas į ketinimą duoti! Tik jei jaučiu visus kito žmogaus poreikius ir užpildau juos –  tik tada aš jį myliu.
Ir jei aš tiesiog riboju savo norą, kad nepakenkčiau kitam – esu „davimo dėl davimo“ (chafec – chesed), o ne meilės būsenos. Pasakyta: „Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“ – tai kontrolė, kaip turiu žvelgti į kitą. Jei pats ko nors nemėgsti – nedaryk to ir jam.
Gal jis mėgsta dar ką nors? Aš nežinau, galiu tik palyginti su savo norais. Tai „materialistinė psichologija“.
Meilė taip pat neišeina iš materialistinės psichologijos ribų. Tačiau aš jaučiu kitą žmogų, jaučiu jo norus, todėl užpildau juos, kuo galiu, remdamasis savo norais ir galimybėmis.
Jei aš myliu savo artimą ir sugeriu į save jo norus, galiu pakelti jo prašymą (MAN) iki Begalybės pasaulio! Jis pats šito negali padaryti – o aš dėl jo galiu!
Dvasiniame pasaulyje niekas iš mūsų negali paimti kąsnio ir tiesiog įsidėti į burną. Tik jei aš jį duosiu tau, o tu – man. Aišku, tam turiu tiksliai žinoti, ko tu nori, o tu – ko noriu aš! Tada galėsi man įdėti tą kąsnį į burną, o aš – tau. Mes taip susieti, kad nė vienas iš mūsų negali būti pripildytas atskirai.
Ir visa tai turi vykti čia, šiame pasaulyje! Begalybės Šviesa turi išplisti, kaip sakoma: „Ir kojos jo stovės ant Alyvų kalno“. Dvasiniai santykiai bus tokie, kad ir materialiajame pasaulyje negalėsi veikti kitaip.

Iš 2011 m. sausio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Nelaukiant kritinės ribos

Meilė

Klausimas: Kūrimo sumanymas – tai kažkas didingo, o aš mažas paprastas žmogus, ar mano mintis taip pat kažką reiškia?
Atsakymas: Tu tiesiog nežinai, kas esąs, todėl tau atrodo, kad esi mažas ir negali visiems daryti įtakos.
Bet jeigu pradėsi kilti dvasinėmis kopėčiomis, suprasi, kad turi galimybę asmeniškai prisiimti visą kūrimo sumanymą vietoje Kūrėjo ir elgtis su kūrinija tarsi tu būtum Jis.
Septyni milijardai žmonių, begalybė žvaigždžių ir kosminių objektų, visa augalija, gyvūnija ir  vienas Kūrėjas! Tu nori būti Jo vietoje ir elgtis su viskuo taip, kaip elgiasi Jis? Prašom! Jeigu esi pasiruošęs Jį pakeisti, tuomet turi tokią galimybę. Tai vadinama su Juo susilieti, tapti Jam lygiu. Tai ir reiškia tapti Žmogumi.
Todėl sakome, kad Kūrėjas santykis su kūriniais grįstas gėriu ir meile, ir, jeigu noriu būti Jo vietoje, jeigu noriu tapti jo partneriu, privalau elgtis su kūriniais taip pat, kaip Jis.
Štai kodėl egzistuoja dėsnis – „pamilk artimą kaip save patį“. Jeigu myliu artimą, reiškia, kad susitapatinu su Kūrėju, susiliejau su Juo. Ir tada atlieku tą veiksmą, kurį Jis atlieka kitų atžvilgiu.

Iš 2010 m. spalio 21 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepriklausoma analizė

Visas gyvenimas – vaidinimas!

Kaip išaugti iš nulio

Kuomet žmogui atsiskleidžia dvasingumas, jis pradeda jausti, kad kažkokia jėga yra šiame pasaulyje, ji pripildo visą aplink esančią erdvę.
Oras tarsi sutirštėja ir tampa standus ir švelnus. Tai Kūrėjo jėga – davimo jėga, meilės jėga, pripildanti visą žmogaus pasaulį.
Mes turime iškviesti ją, reikalauti jos, kad ji atsiskleistų kaip jėga, siejanti mus tarpusavyje. Per ją mes pradedame jausti visus mus kaip vientisą visumą.
Reikia tik atkreipti į tai didesnį dėmesį, su meile ir jautriai ieškoti. Jauskime ją!

Iš 2010 m. lapkričio 10 d., 4-osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės vandenyne

Pirmasis susitikimas su Šviesa

Absoliuti meilė

Klausimas: Ką reiškia „pamilti artimą kaip save patį“? Ką dėl to reikia iš tikro padaryti?
Atsakymas: Meilė artimui kaip sau pačiam reiškia tai, kad visas mūsų pasaulis (negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta, žmonija), visa kūrinija, turi integruotis į mane, kaip mano dalis, „kaip vienas žmogus su viena širdimi“!
Aš viską jungiu prie savęs ir jaučiu kaip savąjį „Aš“, o kitaip manęs nėra! Virš mus skiriančio egoizmo reikia gauti aukštesniąją jėgą, norą, gebėjimą pajusti kiekvieną kaip save ir netgi stipriau. Tai yra, pajausti, kad visa tai esu Aš.
Bet šitas Aš – nėra egoistinis jausmas, kadangi neapykanta tarp mūsų išlieka. Ji netgi išaugs! Ir būtent aukščiau šios neapykantos aš vienysiuos su kitais – tiktai tada jie vadinsis man „artimais“.
„Artimas“ – tai tas, kurio aš nekenčiu, bet kartu „myliu kaip save“… „Visus nusikaltimus uždengs meilė“ – buvusi neapykanta išlieka, bet viršum jos dar atsiranda meilė.
Mūsų pasaulyje, gaunant ar duodant, viską judina tik vienas egoistinis noras. Dvasiniame pasaulyje mes esame tarp dviejų priešingų jėgų: davimo ir gavimo.
Egoizmas auga ir lygiagrečiai jam atsiranda davimo savybė – šios dvi savybės leidžia man pajusti, kad aš stoviu priešais neapykantos kalną (Sinajų, nuo žodžio „sina“ – neapykanta).
Bet iki tol aš turiu pereiti „Egiptą“ – vergauti egoizmui, Faraonui, imti jo nekęsti, pabėgti nuo jo, ieškodamas jėgos jam ištaisyti.
Prie neapykantos artimui kalno aš turiu atsakyti, ar tikrai esu pasiruošęs susivienyti su kitais aukščiau neapykantos esančia meile, tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi?
Jeigu patyriau visus egoizmo/faraono smūgius, jausdamas, kad jau pakankamai prisikentėjau, tai aš tada sutinku! Juk aš taip nekenčiu savo egoizmo – labiau nei savo artimo.
Aš sutinku, manydamas, jog tai man suteiks galimybę atskleisti Kūrėją. Galiausiai suprantu, kad pati meilė ir davimas artimui ir yra mano pripildymas.
Aš jau nieko, išskyrus tai, nebereikalauju – pats šis veiksmas pripildo mane. Ir tuo supanašėju su Kūrėju.

Iš 2010 m. spalio 3 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mane pakeisianti jėga

125 susijungimo pakopos

Išsivaduoti iš apgaulės

„Artimas“ – tai nėra tiesiog bet kuris žmogus – tai mano draugas, kuris yra priešais mane, o aš palaipsniui pradedu siekti meilės jam, idant pasiekčiau meilę Kūrėjui.
Tai griežta formulė: pirmiausiai kreipiuosi į Kūrėją ir tam, kad turėčiau su Juo ryšį, susivieniju su draugais, „artimais“.
Dirbu siekdamas meilės artimui, nes tai sąlyga, norint pasiekti meilę Kūrėjui!
Artimas ir Kūrėjas susiję tarpusavyje, nes mano noro mėgautis atžvilgiu jie yra vienodoje padėtyje. Jie vienodai tolimi nuo manęs, ir mano santykis su jais vienodas!
Kūrėjas – vien duodantysis, ir artimas man atrodo toks pat nepakenčiamas, kaip ir davimo savybė… Todėl atstumiu juos abu.
Jeigu nepasieksiu vienodo santykio ir Kūrėjo, ir artimo atžvilgiu, negalėsiu teisingai dirbti. Tai tas pat, kaip nusitaikyti į taikinį – suvesti savo žvilgsnį su taikikliu ir taikiniu.
O jeigu esu labiau pasisukęs į Kūrėjo arba į artimo pusę – aš jau nesu nusitaikęs teisingai.
Turiu nukreipti save tiesiai į tikslą, kad siekiantysis Kūrėjo (Isra-el), ištaisymo Šviesa ir Kūrėjas – susijungtų į vieną visumą.
„Artimas“ (kabalistų grupė) – tai dvasinis indas, sielų sistema, O Kūrėjas – tas, kas šią sistemą pripildo.
Bet po to suprantu, kad tai yra vienas ir tas pats, nes indas tampa tokiu pat kaip Šviesa. Nėra Šviesos be indo, kli! Ir man viskas susijungia į vieną.
Grupė man tampa Kūrėjo pavyzdžiu. Savo santykyje su ja sužinau, kaip elgtis Kūrėjo atžvilgiu: mylėti ar neapkęsti.
Juk santykis su Kūrėju gali būti tik davimas – tai prašome, tam man duota grupė, kad patikrinčiau, kiek aš atiduodu.
Kas sukuria atstumą, skirtumą tarp Kūrėjo ir grupės? – tik mano asmeninis egoizmas! Jeigu ne jis, tarp jų nebūtų jokio skirtumo.
Kodėl aš kol kas jaučiu skirtumą? Todėl, kad iš Kūrėjo gaunu kažkokį malonumą, o iš grupės – jokio. Štai ir visas skirtumas!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys“

„Paprasta dvasinio gyvenimo formulė“

„Laimės formulė: 1+1=1“

„Apie meilę bičiuliams“

1. Kodėl turėčiau mylėti bičiulius?
Meilė bičiuliams – tai ryšys tarp sielų.
„Aš“ – tai mano siela, „bičiulis“ – tai kito žmogaus siela, o meilė – tai toks ryšys tarp mūsų, kai vienas kitam tampame svarbesni, nei patys sau. Jo norus turiu jausti labiau nei savuosius – tai ir yra meilė artimui kaip pačiam sau.
Tik kalbama ne apie mūsų pasaulio materialiuosius norus, o apie visų mūsų bendrą norą pasiekti Kūrėją.
Tai reiškia, kad aš kuriu visiškai naują dvasinę struktūrą – bendrą Adam Rišon sielą, kurios nebuvo iki šiol ir kuri yra aukščiau materialaus pasaulio.

2. Kodėl aš išsirinkau būtent šiuos bičiulius, o jie – mane?
Ar aš išsirinkau šiuos bičiulius? Mane į šitą grupę atvedė aukštesnė jėga. Tai kurgi mano pasirinkimo laisvė?
Savo pasirinkimą mes kuriame kiekvieną dieną, nuolat savęs klausdami, kodėl reikia vienytis su bičiuliais:
Ar aš juose, o jie manyje mato tašką širdyje – norą susivienyti ir pajusti susiliejimą su Kūrėju?
Koks pagal savybių panašumo dėsnį turėtų būti šis ryšys, kad galėtume atskleisti Kūrėją?
Ar kiekvienas turėtume atvirai reikšti savo meilę, ar užtenka, kad ji glūdi giliai širdyje?
Kiekvienas savo meilę grupėje turėtų išreikšti atvirai. Taip jis stiprina meilę bičiulių širdyse, o po to pats iš jų tos meilės pasisemia. Prieš tai buvo tik jo paties meilės bičiuliams jėga, dabar jis gaus jėgų iš visos grupės.

3. Visada reikia prisiminti grupės tikslą – susilieti su Kūrėju.
Kabalistinė grupė remiasi meile bičiuliams, kadangi ji – tramplinas į meilę Kūrėjui.
Todėl vienas kitam turime rodyti meilės artimui pavyzdžius.

4. Ar reiktų domėtis, ko trūksta kiekvienam draugui, kad jį pripildytum, ar užtenka visus mylėti bendrai?
Užtenka bendrai mylėti, kad suvoktum, jog bičiuliui trūksta motyvacijos, paramos kelyje, įkvėpimo, supratimo, kokie svarbūs grupė bei Kūrėjas, – ir kiek įmanoma jį paremtum.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vidinis kabalisto darbas (1)“

„Kuo sunkiau mokytis, tuo geriau“

„Kur ieškoti Kūrėjo?“

Klausimas: prašau Jūsų patarimo: ar verta kovoti dėl merginos meilės ar geriau palikti „mūšio lauką“ be kovos?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -55“

„Klausk kabalisto -54“

„Klausk kabalisto -53“

Baal Sulamas straipsnyje „Laidavimas“ rašo, kad visi, siekiantys Kūrėjo, – tai viena tauta, kur visi atsakingi vienas už kitą, ir tai vadinama Laidavimu.
Ir Tora (ištaisymo Šviesa) buvo dovanota tautai tik po to, kai kiekvienas buvo apklaustas, ar sutinka vykdyti meilės artimui priesaką, kaip parašyta: „pamilk artimą kaip pats save“, kitaip tariant, ar sutinka, rūpintis kitais ne mažiau, nei mūsų prigimtis mus verčia rūpintis pačiais savimi.
Tai sąlyga, kuriai esant pajėgsime pritraukti sau ištaisymo Šviesą. Bet Šviesa ateis ir ištaisys mūsų dvasinį indą tik tada, jei atskleisime, kad norime taip susivienyti.
Laidavimas – tai kai mes jau sudarome bendrą kūną, vieną organizmą, ir pakilę virš savo asmeninio noro visi priklausome vienas nuo kito.
Tam kiekvienas privalo turėti anti-egoistinį ekraną ir būti dvasiniame pasaulyje, davimo pakopoje (chafėc chėsėd), o savo materialų gyvenimą laikyti sudedamąja dalimi, būtina dvasiniam pakilimui.
Kiekvienas pripildo kitą ir supranta, kad privalo būti susijęs su juo, nes tam skirtas visas jo gyvenimas, panašiai kaip kad vieno kūno ląstelės.
Kiekviena kūno ląstelė ir organas gyvena tam, kad atliktų savo funkciją bendro organizmo labui.
Jų gyvenimo prasmė – tai meilė ir davimas. Ir kai jaučiame tokį tarpusavio ryšį – tai vadinama dvasiniu gyvenimu.
Jeigu panorėsime šitaip susijungti − gausime jėgų tai atlikti!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Tu atsakingas už 7 milijardus vaikų“

„Pakilti virš savo egoizmo“

Klausimas: Ar jūs galite papasakoti apie savo pirmąjį dvasinį išgyvenimą, pirmąjį susitikimą su Šviesa? Koks tai jausmas?
Atsakymas: Pirmasis dvasinis išgyvenimas visiems yra toks pats, nes visi žmonės praeina vienodas būsenas.
Pirmą kartą susitikęs su Šviesa žmogus jaučia, kad visas pasaulis užpildytas meile – tik šilta jėga, be jokių apribojimų. Tai labai šiltas, geras jausmas, aprėpiantis visą pasaulį.
Žmogus gyvena, mato žmones, visą pasaulį, tačiau jaučia, kad oras tapo sodresnis, šiltas, švelnus. Aplinkinis pasaulis žmogui tampa minkštas, šiltas.
Toks pirmasis dvasinis jausmas, kurį patiria žmogus. Tačiau paprastai jis pamiršta šį jausmą.
Kaip ten bebūtų, šis jausmas žmogui duodamas tam, kad pateiktų jam kokį nors įrodymą, palaikytų jį, suformuotų jame naujus suvokimo indus (kelim), kad jis galėtų žengti pirmyn.
Po šio pirmojo dvasinio išgyvenimo, duoto jam iš aukščiau, žmogus turi labai stengtis, kad pats pasiektų tą patį jausmą, o po to – ir milijardus kartų stipresnius jausmus.
Bet jis jau juos valdys, supras ir dirbs su jais.
Visus įspūdžius, nuo paties pirmojo ir toliau, – žmogus jaučia besivystančiame taške, dvasinio suvokimo indo (kli) viduje, o ne fiziologinių ir psichologinių reiškinių srityje.