Pateikti įrašai su meilė žyme.


Kur yra dvasinis pasaulis?

Dvasinis darbas

Klausimas. Mūsų gyvenimas toks primityvus: atidirbai, grįžai namo, pavakarieniavai, eini miegoti, kad ryte prabudęs vėl pėdintum į darbą. O jūs kalbate apie kažkokį „aukštesnįjį pasaulį“!
Norėčiau jį išvysti, bet kai žiūriu viršun, matau tik lubas. Ar galiu ką nors pakeisti savo gyvenime? Kur tas aukštesnysis pasaulis?
Atsakymas. Kabaloje kalbant apie aukštesnįjį pasaulį, kuris yra virš mūsų pasaulio, omenyje turima ne įprastinis aukštis neva tai būtų lubos ar žvaigždės danguje.
Kalbama apie aukštas vidines žmogaus savybes. Būna, kad sakome: „Koks aukštas žmogus, jis aukščiau visų!“, tačiau negalvojame apie jo ūgį. Napoleono ūgis tebuvo pusantro metro, bet jis buvo didi asmenybė. Tad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką reiškia „žemas“ ir „aukštas“.
Kabaloje „aukštas“ – reiškia „aukštą“ savybėmis. Aukščiausiosios savybės – tai davimas, meilė, vienybė. O jeigu žmogų vadiname žemu, ar niekingu, tai omenyje turime ne jo ūgį, o negražias savybes.
Todėl dvasinis pasaulis vadinamas aukštesniuoju pasauliu, mat jame karaliauja meilė ir vienybė. Ir priartėti prie jo galima būtent vienijantis.
Kodėl nejaučiame Kūrėjo ? Mat nesame susivieniję. Jei norime pajausti visą pasaulių sistemą apimančią jėgą, tai irgi turime susivienyti ir tapti kaip vienas.
Kabala sako, kad net jeigu dešimt žmonių susivienys it vienas žmogus jie pajaus aukštesniąją jėgą, aukštesnįjį pasaulį. Kabalistinėse grupėse stengiamės kaip tik taip susivienyti.
Tai ir yra metodikos esmė, aprašyta tikrosiose kabalistinėse knygose – Ari, Baal Sulamo knygose, knygoje „Zohar“.

Iš 2015 m. rugsėjo 6 d. 103FM radijo programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Dvasinių pakopų pajutimas

Atitolti, kad suartėtume

Komentarų nėra

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Realybės suvokimas

Klausimas. Kaip galima įsivaizduoti, kad žmogui atsikleidė Aukštesnysis pasaulis, Kūrėjas?
Atsakymas. Nuo gimimo būdami gyvūninės raidos lygmenyje mūsų pasaulyje, visa, kas mus supa, jaučiame savo egoistinėmis savybėmis – ir tai, kas vaizduojama jose vadiname mūsų arba šiuo pasauliu.
Tačiau, jeigu įstengsime, taikydami kabalos metodiką, sukurti savyje altruistines savybes (meilę žmonėms), tai jose atskleisime papildomą pasaulį.
Jame visa tai, ką jaučiame mūsų pasaulyje, atsispindės kaip jėgos, valdančios mūsų pasaulio objektus. Tokiu būdu atskleidžiame sistemą, kaip valdyti mūsų pasaulį. Ji vadinama aukštesniuoju pasauliu, o visa valdymo sistema vadinama Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Dvasinių pakopų pajutimas

Komentarų nėra

Ištirti ateistai ir tikintieji

Kabala ir religija

Pranešimas. JAV Ohajo valstijos universiteto mokslininkai ištyrė ateistus ir tikinčiuosius.
Pasak tyrimų, jei netikite Dievą, greičiausiai esate šiurkštus, linkęs į manipuliacijas žmogus. O jei tikite, pasižymite tokiomis savybėmis kaip gailestingumas, supratingumas, atjauta.
Ateistams būdingi psichopatiniai bruožai – emocinės reakcijos į skausmą, svetimas kančias ir t. t. stoka.
Atsakymas. Mūsų pasaulyje yra labai daug įvairių niuansų prieštaravimuose tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Tačiau nei vieni, nei kiti neturi nieko bendra su kabala, nes visi veikia egoistiškai.
Tiesiog jų elgesio modeliai skiriasi. Vieni vadovaujasi savo vertybių sistema, kiti – savo. Bet abi šios sistemos egoistinės, todėl kabalos atžvilgiu iš esmės yra lygios.
Vis dėlto tikinčiajam sunkiau išaiškinti, kad jis gyvena pagal egoizmo dėsnius. Jis mano, kad gyvena teisingai.
Kabaloje tikėjimas – visai kitokia savybė nei religingų žmonių tikėjimas. Jiems tikėjimas – pripažinimas nuostatos, kad yra Aukštesnioji jėga, kad paklusdamas jos dėsniams, neva išdėstytiems Toroje, užsitarnaus būsimą pasaulį. O netikintis žmogus tiki atlygiu, gaunamu tiesiogiai šiame pasaulyje. Štai toks skirtumas.
Knygoje „Zohar“ aprašyta trijų rūšių baimė. Pirmos rūšies baimė būdinga paprastam, netikinčiam žmogui, besirūpinančiam tuo, kad jam viskas būtų gerai šiame pasaulyje.
Antra rūšis – baimė tikinčio žmogaus, kuris rūpinasi savo gyvenimu šiame ir būsimame pomirtiniame pasauliuose.
O trečiosios rūšies baimė būdinga kabalistui, kuris siekia būti panašus į Kūrėją, t. y. įgyti davimo ir meilės visiems savybę, negaudamas nieko atgal, nes būti panašiam į Kūrėją ir yra jo atlygis.
Visi mano, kad kabala yra religijos dalis, bet ji visiškai su religija nesusijusi. Kabala moko žmogų laikytis Toros įstatymo „Mylėk artimą kaip save“, kurio visi kiti ne tik nenagrinėja, bet netgi nekalba apie tai!
Nors jie kartoja frazę „mylėk artimą“, bet negalvoja, kad tai – pagrindinis Toros įstatymas, į kurio įgyvendinimą nukreiptas visas jos vykdymas, sprendimas ir realizacija.

Iš 2016 m. balandžio 4 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir kiti mokslai

Ateizmas, religija ir kabala

Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?

Komentarų nėra

Mylėti ir būti mylimam

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Dėl ko žmogui svarbiausia jausti, kad yra mylimas?
Atsakymas. Kadangi žmogus – socialinė būtybė ir visi mes kilę iš vienos sistemos, vadinamos ,,Adam Rišon“, kurioje buvome kaip vienas žmogus, sujungti vienoje širdyje, viename nore, tai netgi po to, kai vykstant evoliucijai nutolome vieni nuo kitų, esame susaistyti tarpusavyje vidinės jėgos.
Iš kur kyla tokia stipri aplinkos įtaka žmogui? Mūsų šaknyje, pačioje prigimties gilumoje, mes susiję glaudžiais saitais, mus jungia vienas šaltinis, viena būsena, vienas noras, nors fiziškai esame tolimi.
Toks aš esu iš prigimties, ir todėl mane labai jaudina, ką žmonės galvoja ir kalba apie mane. Tai tiesa netgi kalbant apie mažus vaikus.
Klausimas. Siekis jausti, kad yra mylimas, – žmogui pats svarbiausias gyvenime. Kodėl?
Atsakymas. Nes aplinkos įtaka žmogui labai galinga.
Iš prigimties man, kaip gyvūnui, nereikia daug dalykų – šiek tiek maisto, kokio nors kampo šeimai ir vaikams. O siekdamas gauti visa kita, virš to, kas būtina egzistavimui, aš griaunu savo gyvenimą, kad tik įgyčiau visuomenės pripažinimą – tapčiau mylimas, gerbiamas, turtingas, protingas.
Dirbu ne vienus metus, kad nupirkčiau didelį namą, ypatingą automobilį. Kodėl? Nes tai gerbia aplinka. Tai yra esu savo aplinkos vergas.
Klausimas. Kai žmogus myli ką nors, tai jį labai pripildo. Nėra galingesnio pojūčio, įsiskverbiančio į pačią žmogaus gelmę. Kodėl jam gerai, kada jis jaučia kam nors meilę? Kodėl mes tokie esame?
Atsakymas. Galima formuluoti klausimą taip: kodėl manyje yra ir poreikis to, kad mane mylėtų, ir poreikis to, kad aš ką nors mylėčiau? Iš mūsų prigimties kyla tai, kad norime patirti savo santykį su aplinka, – gauti meilę iš aplinkinių ir juos mylėti.
Klausimas. Kodėl man svarbu, kad ir aš juos mylėčiau?
Atsakymas. Tai kyla iš aukštesnės šaknies: tokie mes sukurti, mums daro įspūdį aukštesnioji gamtos jėga, kuri mus gimdo bei puoselėja, taip pat namai, tėvai, šeima. Dėl to noriu ką nors mylėti.
Tai santykis su pasauliu, juk kitaip jaučiu, kad esu tarp priešininkų, kurių nekenčiu. Yra žmonių, kurie netgi savo namuose nejaučia meilės, ir mes matome, kaip netinkamai ir blogai jie auga. Trūkumas meilės, kurios nesuteikia tėvai, šeima, luošina žmones.
Ir tai kyla iš prigimties. Mes – ne tokios būtybės, kurios gali egzistuoti vienišos. Matome, kad netgi gyvūnų jaunikliams reikalinga mamos meilė, bandos pagalba.
Klausimas. Ar žmogus, niekada nejutęs meilės, gali duoti ją kitiems?
Atsakymas. Ne. Jis negalės nei duoti meilės, nei jos priimti. Toks žmogus – labai nelaiminga, nepilnavertė būtybė, ir jam sunku egzistuoti.
Klausimas. Įsivaizduokime, kad po šimto metų gims tėvų robotų vaikas. Tėvai robotai rūpinsis juo ir duos viską, kas tik įmanoma, kaip karaliaus rūmuose, išskyrus meilę. Ko vaikui trūks?
Atsakymas. Visko! Jis nepajus, kad užpildomas viskuo. Jam trūks santykio. Juk mes kilę iš sistemos, kuri vadinama ,,Adomu“, ir šioje sistemoje esame glaudžiai susiję vieni su kitais, esame kaip vienas kūnas. Jeigu nejaučiame jokio tarpusavio ryšio, tai mes žuvę, gamta mūsų nepalaikys, ir mes negalėsime egzistuoti.

Iš 692-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2016 m. vasario 16 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Kodėl siekiame meilės?

Mūsų laimės paslaptis

Komentarų nėra

Tarp meilės ir neapykantos

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Sakėte, kad visas mūsų gyvenimas prabėga tarp meilės ir neapykantos. Tačiau kaip neapykanta siejasi su meile?
Atsakymas. Jei nebūtų neapykantos, nebūtų ir meilės. Jei ko nors nenorėčiau ir neprisipildyčiau tuo, tai kaip gi pajausčiau, kad myliu, mėgstu tai?
Meilės laipsnis, jos charakteris, dydis priklauso nuo neapykantos laipsnio, charakterio ir dydžio.
Neapykanta – jausmas, kai ko nors nekenčiu ir noriu būti atstu nuo to, arba, kai labai kenčiu, kad kažko neturiu. Tai visas santykių spektras. Tačiau be to, ko nekenčiu ir to, ką myliu, daugiau nieko nėra.
Esame sukurti iš noro mėgautis, todėl yra dalykų, kurių nekenčiu ir noriu būti toliau nuo jų, nes jie negatyviai veikia mano norą mėgautis. Taip pat yra dalykų, kuriuos mėgstu ir noriu būti šalia jų, nes jie teigiamai veikia mano norą patirti malonumą. Štai toks visas gyvenimas – tarp man gerų ir blogų dalykų, tarp neapykantos blogiui ir meilės gėriui.
Bet gal turime auklėti save, keisti supratimą apie gėrį ir blogį, kuo mėgautis, o kuo ne? Tam reikalingas auklėjimas, reikia keisti žmogaus požiūrį į tai, kas jam atrodo gera ir malonu, ir į tai, ką jis įsivaizduoja kaip blogą ir nemalonų.
Galime pakeisti savo požiūrį į visa tai ir orientuotis ne į tai, ką mėgstame ar ne, o į tiesą ir melą. Juk yra dalykų, kuriuos mėgstu, bet jie – neteisingi, kenkiantys man, ir yra dalykų, kurių nekenčiu, atstumiu, bet jie – teisingi. Taigi, man derėtų atkreipti į juos dėmesį, pažiūrėti atidžiau ir pamatyti, kad su jais iš tikrųjų pasiekiu gėrio.
Kitaip tariant, gyvenime reikia vadovautis ne instinktyviu arba auklėjant įgytu gėrio ir blogio (to, ką aš mėgstu ir to, ko nekenčiu) pajutimu, o aiškintis protu: kas iš tiesų gera, o kas bloga, remiantis ne „malonu“ arba „nemalonu“, o tuo, ką man verta jausti kaip gerą arba blogą.
T. y. blogį ir gėrį nustatysiu ne pagal savo skonį, įgimtą meilę ar neapykantą, o pagal absoliutų gėrį ir blogį – virš savo prigimtinių skonių.
Tai įmanoma, nes žmogus – sociali būtybė, galinti nustatyti, kas yra gėris ir blogis ne tik pagal savo kūniškus pojūčius, bet ir veikiama aplinkos. Juk man reikia kitų žmonių, jie gali mane gerbti arba priešingai – gėdinti. Kadangi esu lengvai pasiduodantis aplinkos poveikiui, galiu pakeisti savo vertybes, imti nekęsti to, ką anksčiau mėgau.
Tarkime, seniau norėjau daryti, kas į galvą šauna, bet staiga pajutau, kad aplinkiniai manęs negerbia, niekina dėl to, kad blogai elgiuosi, esu nevalyvas.
Supratau, kad neturiu pasirinkimo, turiu pasitaisyti, nes aplinkos poveikis man labai svarbus, esminis, jį labai stipriai jaučiu – tiek gerą, tiek blogą. Ir tuomet į savo panieką visuomenei imu žiūrėti kaip į man kenkiantį veiksnį, todėl stengiuosi keisti savo elgesį, požiūrį. Keičiu savo vertybes.
Šitaip galime pakeisti tai, ką mėgstame, ir tai, ko nekenčiame.

Iš 2016 m. vasario 16 d. 692-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Kas yra meilė?

Meilė – gyvenimo šaltinis

Komentarų nėra

Meilė – gyvenimo šaltinis

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Ką žmogui suteikia meilė?
Atsakymas. Meilė suteikia žmogui vidinį, gyvastį teikiantį švytėjimą. Gyvenimą.
Problema ta, kad meilė – kur kas gilesnis santykis, kuri privalome atskleisti tarpusavyje.
Kalbama ne apie tuos jausmus, kurie kyla dėl žmogaus vidinių polinkių, esančių jame iš prigimties ar įgytų auklėjant . Pirmiausia turime atskleisti tinkamas vertybes: suprasti, kas būtent yra meilė , kiek yra tarpusavio neapykantos, abipusio atstūmimo, ir jeigu taip, ką reikia daryti norint pasiekti meilę, juk gyvenimo šaltinis – tai meilė.
Klausimas. Mes turime atskleisti, kas yra meilė?
Atsakymas. Mes turime atskleisti gyvenimo paslaptį. Ši paslaptis susijusi su meile. Juk be jos nėra tęsinio.
Jeigu nebūtų traukos tarp pliuso ir minuso negyvojoje gamtoje, molekulių sąjungos ir atitolimo augalijoje, jei tarp gyvų objektų nebūtų tokių išskaičiavimų, kai jie nekenčia kits kito arba myli kits kitą (priklausomai nuo raidos lygmens), jeigu motina nejaustų meilės vaikui gyvūniniu ir žmogiškuoju lygmeniu, tai be šito gamta nesivystytų; neegzistuotų netgi pati paprasčiausia ląstelė.
Juk viskas egzistuoja priklausomai nuo meilės ir neapykantos, priklausomai nuo traukos ir stūmos. Šios dvi jėgos turi išlaikyti pusiausvyrą.
Tad ne šiaip sau kabaloje rašoma: „Visus nusikaltimus uždengs meilė“. Šios dvi bazinės, kūrinijos centre esančios jėgos turi išlaikyti tarpusavio pusiausvyrą, ir tada tarp jų bus tinkamas vystymasis etapais – toks, kad ir meilė, ir neapykanta pasieks begalinius mastus, ir taip atskleisime Begalybės pasaulį, tiesos pasaulį, o tai ir yra mūsų raidos tikslas.
Todėl mes dar atskleisime, kaip išsiaiškinti, kas yra meilė, juk tai gyvenimo šaltinis.

Iš 2016 m. vasario 16 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 692 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Meilė meilei nelygu

Kelias meilės pažinimo link

Komentarų nėra

Kodėl siekiame meilės?

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Meilė… Visi nori mylėti, būti mylimi, užsiimti mylimu darbu, lankyti mylimas vietas. Stipriai siekiame meilės. Jaučiu, kad visą gyvenimą ieškome meilės, norime būti mylimi.
Kodėl vaikomės meilės, kodėl siekiame šio stipraus jausmo?
Atsakymas. Todėl, kad mes tik kūriniai, ir mūsų prigimtis – noras mėgautis, o užpildo šį norą mūsų jaučiamas malonumas. Meilę kiekvienas jaučia priklausomai nuo to, ko siekia, kur jaučia tuštumą, kur jaučia, kad prisipildo.
Myliu žuvį, myliu mamą, myliu savo vaikus, myliu saulę, vėsą, šilumą – nesvarbu ką. Jeigu prisipildau tuo, ko siekiu, patenkinu savo norą, ir tai vadinu meile tam, kas man suteikia malonumą.
Yra dalykų, apie kuriuos žinau iš anksto, kad juos myliu: arba iš įpročio, arba iš prigimties, nes taip esu sukurtas. Ir yra dalykų, prie kurių pats save įpratinu, ir tada irgi juos myliu.
Galų gale tai, ką vadiname meile mūsų gyvenime, yra prisipildymas tuo malonumu, kurio siekiu, nes jis užpildo mano norą. O pojūtis, kad pripildau norą, vadinamas meile.
Tarkim, myliu žuvį. Tai reiškia, kad noriu ją suvalgyti ir pripildyti save žuvimi, gulinčia prieš mane ant lėkštės.
Klausimas. Ir vis dėlto labiau siekiame žmogiškos meilės, nei materialios…
Atsakymas. Meilė turi daug lygių – priklausomai nuo to, ką mylime, t. y. nuo ko prisipildome. Žmogui būtina prisipildyti, šį poreikį kabalos mokslas skirsto pagal norų, siekių laiptus. Šie laiptai prasideda nuo norų valgyti, mylėtis, turėti šeimą. Paskui – turto, garbės ir žinių troškimas.
Iš esmės, šie šeši norų tipai apima visus mūsų siekius ir prisipildymus. Jeigu siekiu kokio nors prisipildymo, vadinasi, aš jį myliu. Be to, myliu ne tik tą patį malonumą, bet ir jo šaltinį, kuris man tampa svarbus, nes jo padedamas patiriu malonumą.
Taip kuriame savo gyvenimą. Ir visas mūsų gyvenimas teka tarp neapykantos ir meilės.

Iš 2016 m. vasario 16 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 692 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė?

Besąlyginė meilė

Meilė meilei nelygu

Komentarų nėra

Kas yra meilė?

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Apie meilę per visą žmonijos vystymosi istoriją sukurta daug dainų, parašyta daug nuostabių romanų. Kita vertus, meilė sukėlė daugybę tragedijų ir karų. Apie ją taip daug pasakyta. Galbūt, tai pats aukščiausias žmogaus pojūtis. Kas gi yra meilė?
Atsakymas. Meilė – tai ypatingas žmogaus ryšys su kitu žmogumi ar kokiu dalyku. Aš galiu mėgti jūrą, muziką, malonius kvapus ir t.t., galima sakyti, kad juos myliu.
Kodėl aš myliu? Todėl, kad jie man teikia malonumą: mėgaujuosi jūra, muzika, kvapais, dangumi. Aš myliu tai, kas man malonumu, ir priešingai, nekenčiu to, kas man sukelia kančią, sukuria problemų. Taip kyla meilė arba neapykanta, būdinga ir žmonėms, ir gyvūnams.
Kai myliu tai, kas suteikia man malonumą, ir nekenčiu to, kas sukelia man kančią, vadinama egoistine meile. Tuo mes panašūs į gyvūnus: mylime tai, kas mums gerai, ir atsiribojame nuo to, kas blogai. Kitaip tariant, mylime ne objektą, o tą jausmą, kurį jis pažadina mumyse.
Pavyzdžiui, sutinku pažįstamą, kuris sako, kad išsiskyrė. „O kas atsitiko? – Meilė praėjo!“ Kitaip tariant, meilė egzistuoja, kol mėgaujamės vienas kitu. Net gydytojai šiandien tvirtina, kad po 2–3 metų meilė tarp partnerių dingsta.
Bet tai ne ta meilė, apie kurią kalbama kabalos moksle. Kabalos mokslas kalba apie meilę kaip apie tą, kas yra aukščiau egoizmo žmogaus, kuris kažką mėgsta. Meilė yra tai, ką kuriame dviejose plokštumose.
Yra tarp mūsų plokštuma santykių, kur gali būti ginčų ir net neapykantos, t. y. prieštaravimo vienas kitam. Ir kartu, aukščiau šių nesutarimų, mes kuriame ypatingą ryšį, vadinamą „meile“.
Mes daug su tuo dirbame, įdedame jėgų, laiko, pastangų ir kuriame jį. Tai vadinama „visus nusikaltimus padengs meilė“. Kitaip tariant, meilė kuriama būtent aukščiau „nusikaltimų“ – aukščiau prieštaravimų, kurie yra tarp mūsų.
Tik tokiu būdu du žmonės galės susijungti vienas su kitu, kad tarpusavio ryšys būtų geras, stiprus, sveikas, iš tikrųjų žmogiškas. Šis ryšys tarp žmonių, kurie supranta, kad jie – egoistai ir gali rytoj vėl susipykti, bet vis tiek stengsis pakilti aukščiau to, kad tarp jų būtų nuostabus, geras ryšys, vadinamas meile.
Ir tai ne ta meilė, kurios pagrindas yra seksualinis potraukis arba pripratimas, arba tai, kas gerai man šiandien, nors paskui gali būti priešingai.
Priešingai, tai meilė tarp žmonių – tarp vyrų, moterų, vaikų, tautoje ar žmonių grupėje, kai mes nežiūrime vienas į kitą kaip į malonumo teikėją, kurį mylime dėl to, kad juo mėgaujamės, tokis požiūris – gyvūninio lygmens.
Žmogaus lygmenyje mes kuriame tarpusavio meilės ryšį aukščiau viso to, ką gauname vienas iš kito – malonumus arba nemalonumus: man gali nepatikti kito įpročiai, vis tiek aš siekiu jį mylėti, sakykime, dėl to, kad mes priklausome vienai tautai.
O jau tada mes dirbsime ir ties klausimu, kaip mums suartėti vienam su kitu ir per šio pasaulio įpročius: fizinius, tautinius ir kitokius.
Kitaip tariant, meilė – tai didžiausia vertybė tarpusavio santykiuose žmonių, kurie susirenka susijungti vienas su kitu, nes privalo būti susiję ir pasirenka šį ryšį. Tada jie visą laiką to siekia.
Todėl yra pasakyta: „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Mūsų santykiuose yra „nusikaltimų“ – įvairiausių nesutarimų, o aukščiau jų visą laiką kuriame meilę. Ir net daugiau: kuo daugiau nesutarimų, tuo stipresnė turi būti meilė – aukščiau jų.
Taip reikia auklėti žmones. Tada galėsime pasiekti būseną, kai aukščiau viso pasaulio, aukščiau visos žmonijos galėsime išskleisti meilės skėtį. Būtent tai ir yra meilė. Kitu atveju tai – viso labo fiziologinė meilė, kai tu myli tai, kas patinka tavo kūnui, – meilė kaip gyvūnų.
Tuo tarpu žmogiškoji meilė kuriama aukščiau visko, kas manęs netenkina kitame. Bet tam yra priežastis – aukštesnioji vertybė, dėl kurios ir privalau palaikyti gerus santykius su kitais.
Ir abu suprantame, kad įprastoje plokštumoje turime įvairiausių nesutarimų dėl šalies, gyvenimo būdo ir viso kito, tačiau bet kuriuo atveju priimame sprendimą, kad privalome būti susiję, nežiūrint į tai, kad esame kitokie ir skiriamės vienas nuo kito.
Mes kuriame šį ryšį, mūsų meilę, pamažu, palaipsniui, remdamiesi aukštesniuoju tikslu, kurį turime pasiekti kartu, tarpusavio ryšyje – aukščiau mūsų fizinių kūnų.

Iš 2016 m. vasario 14 d. programos radijo stotyje 103FM

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias meilės pažinimo link

Besąlyginė meilė

Nukreipta į tikslą meilė

Komentarų nėra

Meilės įstatymas

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sočyje. Trečioji pamoka
Klausimas. Sakėte, kad, veikiant Supančiajai šviesai, mes pradedame duoti tuštumai, kurios nejaučiame. Ką reiškia „duoti tuštumai“?
Atsakymas. Turėsime pradėti duoti, nieko už tai nereikalaudami, pats davimo veiksmas mus užpildys ir apdovanos.
Klausimas. Kaip suprasiu, kad atlieku davimo veiksmą?
Atsakymas. Tarkime, prieš jus stovi labai žinomas, gerbiamas asmuo, įžymybė. Jūs pajausite jaudulį ir pagarbą, užsimanysite jam ką nors padovanoti. Kuo jūsų akyse žmogus svarbesnis, tuo didesnį malonumą pajusite, tarsi ne jis, o jūs pats gavote dovaną.
Taip reikia elgtis su kiekvienu, kurį mylite ar gerbiate, nes meilė pareiškiama dovanojant. Aš noriu suteikti malonumą kitam, nes pats jaučiu malonumą, kai jam ką nors duodu.
Šiuo principu remiasi kabalistinis gavimas: duodamas Kūrėjui, gaunu malonumą.
Klausimas. Juk kalbama ne apie materialias dovanas, o apie tarpusavio santykius?
Atsakymas. Pabandykite pasipraktikuoti ir su materialiomis dovanomis. Tačiau svarbiausia, žinoma, santykiai! Jeigu žmogų mylite, norite jam ką nors duoti. Ne todėl, kad norite suteikti malonumą jam, o todėl, kad tai malonu jums. Elgiatės tarsi motina su naujagimiu: ji priglaudžia ir apklosto, žiūri, ar mažylis šypsosi, žaidžia su juo, glosto. Tai – meilės įstatymas.
Meilės įstatymas – tai davimo įstatymas! Jeigu aš ką nors myliu, tai duodamas jam jaučiu milžinišką malonumą: „Jis gavo iš manęs ir jaučiasi pamalonintas. O, koks džiaugsmas!“
Klausimas. Tačiau aš turiu žinoti, ko jis nori?
Atsakymas. Teisingai, vadinasi, tu turi jį pajausti. Ne bėda, pajausk. Tarkim, rytoj tavo mylimo žmogaus gimtadienis. Tu galvoji: „Ką jam padovanoti? Ko jis norėtų? Ko jam reikia? Kas jį pradžiugintų?“
Vis mąstai: „Padaryti taip ar kitaip? Kaip geriau jį pažinti? Kaip atskleisti? Kaip pajausti? Ką jam duoti?“
Tuo pagrįstas Kūrėjo pažinimas, kitaip jis būtų egoistinis. Davimas dvasiniame pasaulyje suteikia didelį malonumą. Kuo daugiau duodu, tuo jaučiu didesnį malonumą, tačiau kiekvieną kartą reikia išsiaiškinti, ko Jis nori, ką dar aš galiu Jam duoti.
Klausimas. O kaip sužinoti? Atspėti?
Atsakymas. Ne. Prašyk, kad Jis tau papasakotų, kad galėtum Jį užpildyti, šitaip Jo Šviesa užsipildysi pats.

Iš 2014 m. birželio 6 d. Sočio kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės egzaminas

Pajausti Šviesą

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Komentarų nėra

Užpildyti vienam kito norus

Dvasinis darbas

Sankt Peterburgo kongresas. 1 pamoka
Mūsų pasaulyje tokie žodžiai kaip „atsidavimas“ ir „meilė“ vartojami bet kokiomis aplinkybėmis ir yra per daug nuvalkioti. Ateis laikas, kai jie sukels mumyse tinkamus pojūčius, tinkamus siekius vienas kito atžvilgiu, bet pradžioje jie, žinoma, klaidina.
Iš tikrųjų meile vadinamas vidinis vienas kito užpildymas. Tai galima įsivaizduoti kaip dėlionę, kurios elementai turi priešingą formą, bet susijungdami papildo vienas kitą.
Tai reiškia, kad vieno norai (raudonas minusas) užpildomi kito veiksmais (juodas pliusas), ir tokiu būdu atitinka vienas kitą, sudarydami bendrą vaizdą.


Atstumas tarp jų, t. y. neužpildyta būsena, jaučiama kaip kančia (didelis minusas). Tik iš kito gaunamas atitinkamas užpildas gali jį užpildyti.


Iš principo mes gamtoje egzistuojame jau iš anksto parinkti vienas kitam, tik atskirti savo iškilumų ir įdubų, o dabar turime juos sugretinti. Todėl frazė „pamilk artimą kaip save“ reiškia kito žmogaus noro pildymą. Tik tam reikia suvokti, pajusti, ko būtent jis nori.
Kaip tai sužinoti? Jeigu mes kartu dirbame viena linkme, su ta pačia medžiaga, pagal tą pačią metodiką, tai imame suprasti, ko reikia kiekvienam iš mūsų. Tada kiekvienas, net iki galo nesuprasdamas, kokias formas turi kitas, ima siekti šito, o visa kita jau įgyvendina iš aukščiau ateinanti Šviesa. Todėl mums reikia atkreipti dėmesį į dar vieną komponentą – ateinančią Šviesą, kuri veikia mus ir galiausiai užmezga ryšį tarp mūsų. Vieno žmogaus galimybės susijungia ir tiksliai papildo kito žmogaus galimybes taikant dvasinę metodiką, tai yra iškviečiant supančią Šviesą.
Šis abipusis vienas kito papildymas ir vadinamas meile, abipusiu atsidavimu, kai vienas duoda savo širdį, o kitas ją pripildo. Širdimi vadinami visi mūsų bendri norai.
Gamtoje iš principo viskas paruošta. Nereikia keisti norų, nereikia keisti savybių, kurios egzistuoja kiekviename iš mūsų kaip teigiamos. Kitais žodžiais tariant, galimybė duoti ir galimybė gauti yra kiekviename iš mūsų jau natūraliai.
Mums tereikia pabandyti suderinti jas pagal teisingą metodiką, ir tada supanti Šviesa padės mums tai padaryti. Susijungę tarpusavyje mes imsime reikšti abipusę gavimo ir davimo savybę, kuri iš principo ir vadinama Kūrėju. Kaip sakoma, mes kuriame Kūrėją iš savęs, iš savo paskatų. Tokiu būdu sudarome kli / indą, arba vietą, teisingą norą, kuriame atskleidžiame šią savybę.

Iš 2013 m. liepos 12  d. Sankt Peterburgo kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kas yra meilė ir davimas

“Meilė artimui” – tai paprasta!

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »