Nuomonė (S. Jakobsenas, vyriausiasis „Saxo Bank“ ekonomistas): Žmogaus protas sunkiai sutinka su permainomis. Mes užprogramuoti taip, kad norime sėdėti savo kampe ir išvengti konfrontacijos. Ir tai – viena iš priežasčių, dėl ko būtinai reikia krizės, – kad įvyktų gyvybiškai būtinos gyvenimo permainos.
Pradžioje vyksta krizės neigimo stadija, tvirtinama, kad situacija laikina, išprovokuota išorinių faktorių. Po vienerių–dvejų metų keičiama vyriausybė arba jos sudėtis, keičiami tarifai, silpninama valiuta, prispausdinama pinigų, o politikai ir toliau juda nuo neigimo iki protesto ir atgal, kol krizė nepalieka pasirinkimo.
Komentaras: Krizė vyksta prote. Jeigu žmonijai trūksta valios pripažinti savo prigimties netinkamumą tolesniam egzistavimui ir pakeisti save, įtraukti į dienotvarkę punktą apie visuotinį integralų lavinimą ir ugdymą, kad būtų pasiekti teigiami pokyčiai, – Gamta, kaip įprasta, įvykdys šiuos pokyčius siųsdama mirtį ir kančias. Svarbiausia, siekiant įveikti krizę, – norėti permainų!

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė apgaubė planetą

Kada atsikvošės pasaulis…

Finansinių modelių netobulumas

Tie, kurie turi tašką širdyje, gautą dar senovės Babilone ir išsaugotą iki šios dienos, arba pabundantį tik dabar – tik jie turi valios laisvę. Juose yra dvi jėgos: gavimo ir davimo. Visuose kituose veikia tik gavimo, noro mėgautis jėga, kuri visiškai juos valdo. Davimo kibirkštis kol kas dar miega juose ir nepasireiškia.
Todėl juose nėra tokių dviejų jėgų, iš kurių galima būtų rinktis ir palenkti save bei visą pasaulį į vieną ar kitą pusę. Jeigu žmonėse ima busti davimo kibirkštys, jie gali pakeisti savo ir viso pasaulio likimą. Todėl tokie žmonės vadinami Isra-el – „tiesiai Kūrėjo link“, juk gautos iš Kūrėjo savybės padedami, jie gali pasirinkti ir pasukti ištaisymo link patys bei pasukti pasaulį.
Dėl juose degančios kibirkšties jie stipriai skiriasi netgi savo žemiškuoju charakteriu. Tiktai jiems, turintiems davimo jėgos kibirkštį, yra suteikta valios laisvė. Todėl jie yra pati vidinė pasaulio dalis, nes arčiausiai Šviesos, kuri yra visko centre. Per juos Šviesa gali pasiekti visą sistemą, visus kitus norus, visus žmones, kuriuos matome šiame pasaulyje.
Jie privalo atlikti ištaisymus ir yra atsakingi už pasaulio būseną, už kelią, kuriuo pasaulis juda bendro ištaisymo link. Todėl mums būtinai reikia surinkti visus žmones, kurių taškai širdyje pabudo, ir pasistengti sudaryti iš jų stiprią, vieningą organizaciją. Šį sąjunga vadinsis vidiniu centru, pasaulio širdimi.
Rinkdamiesi kartu ir anuliuodami savo egoizmą, mes artėjame prie Kūrėjo, Šviesos, davimo jėgos. Kita vertus, per mus Šviesos įtaka pasklis visame pasaulyje. Tai ir yra mūsų darbas. Ir visos šios pastangos reikalingos tik tam, kad suteiktume malonumą Aukštesniajai jėgai. Tokiu būdu atskleidžiame Aukštesniąją jėgą ir susilyginame su ja – pasiekiame kūrimo tikslą.
Svarbiausia yra susivienyti tarpusavyje, kad sustiprintume davimo jėgą ir padidintume jos svarbą, taptume kuo artimesni Šviesai, Jos savybei, ir taip pasistūmėtume priekin.

Iš 2012 m. lapkričio 29 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienijimas su įdaru

Trys žmonijos dalys

Pasitikti pasaulį su ugdymo metodika

Klausimas. Ką reiškia būti jūsų mokiniu?
Atsakymas. Esmė ne tai, kieno esi mokinys. Kalbama apie dėsnį, kuris veikia bendroje sieloje. Mes turime sujungti sielas į teisingą sistemą per teisingą ryšį. Pats ryšys jau egzistuoja – mums tereikia susitapatinti su juo, prisijungti prie jo, apvalyti jį nuo savo šiukšlių, iš mūsų norų įšvirkšti į jį meilės jėgą.
Ir „mokiniu“ vadinamas tas, kuris tame dalyvauja, kuris vykdo šį darbą. Jis dirba jungdamasis su manimi pagal principą „sukurk sau mokytoją“ ir su grupe – pagal principą „nusipirk sau draugą“. O apie visus kitus žmones jis sprendžia vertindamas jų nuopelnus. Ir visa tai tam, kad būtų užmegztas ryšys su Aukštesniąja jėga.
Klausimas. Kaip patikrinti tobulėjimą šiame kelyje?
Atsakymas. Tik pagal savęs atsižadėjimo laipsnį. Kitu atveju pats tavo patikrinimas bus egoistinis. Žmogus turi anuliuoti, pašalinti savo vidinę „pertvarą“, trukdančią susivienyti, nieko neturi daryti „už nugaros“, slapčia, o sąžiningai ieškoti susiliejimo taško, per kurį jis galės gauti Aukštesniąją išmintį.
Kiekvienas pats turi ieškoti. Idealus atvejis toks: tu turi žinoti, ko aš noriu, net neužduodamas man daug klausimų. Aiškindamasis tai, turi anuliuoti savo ego, kad nenuolaidžiautum savo norams. Tuomet, jausdamas mano norą, tu jį pildysi.
Nesvarbu, žinau aš apie tai ar ne, nesvarbu, ar žino kiti. Tu tiesiog veiki ir taip per mane užmezgi ryšį su dar aukštesne sistema – Kūrėju.
Klausimas. Paprastai mes nepaisome jūsų, net nesuprasdami šito…
Atsakymas. Tai natūralu, norite jūs to ar ne. Iš to reikia pasimokyti – suprasti savo santykį su Kūrėju. Tegul tau tai nėra akivaizdu, bet negali būti, kad su Juo elgtumeisi geriau nei su manimi.
Štai todėl mokytojas ir grupė yra prieš tave – Kūrėjas yra paslėptas, o su jais gali „praktikuotis“ analizuodamas save: „Kas protingesnis mano akyse: aš ar jie? Kas aukščiau: aš ar jie? Ar noriu juos pajungti savo planams, kad elgčiausi taip, kaip man patogu? Ar vis tik nulenkiu galvą ir darau tai, dėl ko gera jiems? Kiek dėl jų atsižadu savo žinių?
Tai ir yra darbas. Tau duotas „treniruoklis“, kuriuo naudodamasis tu mokaisi. Jei tu nenori vykdyti šių paruošiamųjų uždavinių – tada gaila laiko, geriau eik ir mėgaukis gyvenimu…

Iš 2012 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo garsiakalbis

Kuris arčiau mokytojo?

Kas su manimi?

Klausimas: Kodėl mes nesimokome ir nemokome savo vaikų teisingai elgtis visuomenėje?
Atsakymas: Pirmiausia, nežinome visuomenės dėsnių. Kiekvienas turi savo nuomonę. Socialiniai dėsniai, skirtingai nuo fizinių, nepasireiškia mūsų gyvenime nekintama, absoliučia forma. Atvirkščiai, visi juos aiškina įvairiai, ir kiekvienas mano esąs teisus.
Su gamta viskas paprasta: niekas negali ginčytis dėl fizikos dėsnių teisingumo arba vertinti, kiek jie yra geri. Tačiau sociumas yra tarsi apgaubtas nežinios: žmogiškosios būties dėsniai, be abejo, egzistuoja, kadangi mes visi paklūstame vidiniam į mus sudėtos psichologijos diktatui. Tačiau aš nežinau, ką reiškia žmogus manyje, iš ko jis sudėtas, kokių dvasinių jėgų jis turi, kaip reaguoja į konkrečias situacijas…
Ši sistema labai didelė, tačiau bėda ir ta, kad aš esu su ja viename lygmenyje, aš įjungtas į ją. Negyvąją, augmeninę ir gyvūninę gamtą aš tyrinėju, ją vertindamas „iš viršaus“, pasitelkęs į pagalbą įvairiausius prietaisus ir mokslines disciplinas. Tačiau žmogaus psichologiją, jo tikrovės suvokimą, sudėtingą tarpasmeninių santykių kompleksą galima tirti tik remiantis pavyzdžiais, gyvenimiška patirtimi, bet ne kaip bendrojo dėsnio pasireiškimą. Juk „dėsnis“ – tai principas, kurį aš moksliškai nustatau, žiūrėdamas iš viršaus, kuomet matau jo veikimą. Iš kitos pusės, psichologija, psichiatrija, sociologija ir visos kitos disciplinos, priskiriamos žmogiškajai prigimčiai ir visuomenei, t. y. žmonių susivienijimui, nėra tikslieji mokslai.
Tai mums sukuria problemą – juk, iš esmės, šiuo aspektu mes – bejėgiai. Jeigu nenaudotume sociumo jėgos, kad sau pridurtume dar vieną komponentą – aplinkos poveikį žmogui, jeigu patys nevaldytume šio poveikio, tai neturėtume nė menkiausios galimybės suprasti, kas tokie esame, kaip turime elgtis, ką daryti. Mes būtume tarsi amžinai nelaimingi žvėreliai.
Išeitis viena – suprasti, kad privalome negatyvias jėgas atsverti pozityviomis. Tai yra vienintelis dalykas, kurio galime išmokti iš gamtos. Juk jos pagrindinis dėsnis – pusiausvyra. Mes jį tiriame žemesniuose lygmenyse ir pagal juos turime spręsti apie aukštesnę pakopą. Supratę, kaip sukuriama pusiausvyra negyvojoje, augmeninėje ir gyvūninėje gamtoje, tuos pačius principus pritaikykime žmonių visuomenei. Tikrai nesuklysime, jeigu tarpusavio santykiuose taikysime dėsnius, kurie veikia apačioje.
O šie dėsniai, netgi negyvajame, pagrindiniame, lygmenyje veda į supanašėjimą, į homeostazę, į dinaminę pusiausvyrą. Visur priklausomai vienas nuo kito išsilygina įvairūs parametrai: temperatūra, spaudimas, teigiami ir neigiami krūviai… Ne viena jėga, o būtent balansas – dviejų jėgų tarpusavio harmonija – atveda viską į ramybę, į statišką būseną.
Žinoma, savo pakopoje toli gražu nesame statiškos būsenos, mes vystomės labiau nei gyvūninis lygmuo. Tačiau mes, mažų mažiausiai, galime pripažinti būtinybę palaikyti pastovią pusiausvyrą tarp visų jėgų žmonių visuomenėje. Tegul jos kaitaliojasi: negatyvu ir pozityvu, gavimo jėga ir davimo jėga, kokią pajėgiame savyje išvystyti, – mes nustatinėsime vidinę žmogaus pusiausvyrą visame kame, kas jame yra bloga ir gera. Taip pat jis elgsis su kitais, nuolat patirdamas vidinius pokyčius.
Mums teks visą laiką studijuoti tuos mechanizmus, mokytis ir mokyti kitus, kaip būti pusiausvyroje kiekvieną sekundę. Tada žmonių visuomenė vystysis geruoju keliu, kurį nutiesė pati gamta.

Iš 2011 m. lapkričio 22 d. programos „Laidavimo kursas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Naujojo pasaulio gimimas

Paklusnūs gamtos vaikai

Klausimas. Kaip galima išsiaiškinti, kad tai Kūrėjas sukelia problemas tarp draugų, jei Jis užslėptas ir mes Jo nematome?
Atsakymas. Nieko nėra, išskyrus Jį. Tuo mes turime tiesiog tikėti ir taip veikti, kol Jis atsiskleis. Tuomet paaiškės, kad taip yra.
Kaip aš veikiu dvasiniame kelyje? Kai siekiu suartėjimo, turiu elgtis taip, tarsi būčiau prieš Kūrėją. Ar tuo tikiu? Ne, netikiu.
Religingi žmonės tiki ir meldžiasi Kūrėjui. Mes taip nesielgiame. Mes bandome atlikti davimo veiksmus, tarsi Kūrėjas būtų mumyse. Kūrėjas – tai davimo savybė ir mes įsivaizduojame, tarsi ji yra mumyse, ir tokiu būdu veikiame.
Taip sukeliame supančios Šviesos poveikį sau tol, kol ji iš tikrųjų atsiskleidžia, įeina į mus ir mumyse pradeda veikti.
Mūsų veiksmai ir vadinami žaidimu, nes žaidžiame taip, tarsi jau būtume Aukštesniajame pasaulyje, kaip vaikas, kuris žaisdamas vaizduoja suaugusįjį ir tokiu būdu įgyja visas jo savybes. O jei jis nežais šito žaidimo, jis netaps suaugusiuoju – taps dideliu vaiku.
Taigi, skirtingai nuo įvairiausių kitų metodikų, mes matome save ne tik savo kitoje būsenoje, bet trokštame ją tuoj pat įgyvendinti. Dėl to negali būti taip, kad šalia manęs egzistuotų kita grupė, o aš nenorėčiau su ja kontaktuoti. Kaip galiu įsivaizduoti ateities pasaulį, kitą savo pakopą, jei nenoriu būti susietas su kita grupe? Argi tai ateitis?!

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesidrovėkite žaisti

Naujasis žaidimas

Draugai, įjunkite Šviesą!

Pranešimas (JAV gamtinių išteklių apsaugos tarybos ataskaita). Amerikiečiai į sąvartynus išmeta beveik pusę nusipirkto maisto, kasmet taip sunaikindami iki 40 proc. maisto produktų, kurių vertė 165 mlrd. JAV dolerių. Nuo 1970-ųjų metų išmestų produktų kiekis padidėjo 50 proc. Ataskaitoje teigiama, kad vidutinis amerikietis išmeta 10 kartų daugiau maisto nei Pietryčių Azijos vartotojas.
Komentaras. O jei mes jaustumėmės „viena šeima“, kaip rodo mums dabartinė globali krizė, – nedidinant maisto gamybos, išnyktų badas, niekam nereikalingos prekės ir produktai (70 proc. gamybos), nebereikėtų ginkluotės išlaidų, kenksmingų vaistų ir pan. Štai amerikiečiai šalyje ir išplėtotų tarpusavio pagalbos kampaniją, parodydami visoms šalims pavyzdį, kaip susitvarkyti taip, kad, iš valstybės iždo neišleidžiant nė cento, visi piliečiai būtų sotūs, turėtų būstą ir pan.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis neįveikia bado

Susivienykit arba žūsite!

Globalizacijos amžiuje krizė tapo užkrečiama liga

Klausimas. Kodėl taip išeina, kad išsitaisydamas žmogus ištaiso visą kartą (apie tai rašo Baal Sulamas straipsnyje „600 tūkstančių sielų“)?
Atsakymas. Kitaip ir būti negali integralioje analoginėje sistemoje, kurioje visi susiję su visais. Ištaisydamas savąją dalį bendroje sistemoje, aš ištaisau savo ryšį su visomis kitomis dalimis, ir visi šie ryšiai pradeda veikti 100 proc. teisingai.
Jei kieno nors atžvilgiu aš išsitaisau ir pradedu su juo dirbti, vadinasi, ir jis turi būti išsitaisęs šiam darbui. T. y. pats išsitaisydamas aš ištaisau visą savo pjūvį bendroje sistemoje, visas savo kartos sielas. O kitas turi ištaisyti visą šią sistemą savo pjūvyje, ir savo atžvilgiu ištaiso mane ir visus kitus – tai taip pat vadinama jo karta.
Taip kiekvienas ištaiso visus ir suvokia tą pačią, ištisinę sielą iš savo požiūrio taško. Kol kas tai nėra galutinis tobulumas. Tai vadinama asmenine išsitaisymo pabaiga. Žmogus ištaiso ne save, o savo ryšį, įsitraukimą į kitus – tuo jis ištaiso save.
Kiekvienas iš mūsų, jausdamas save patį, egzistuoja tik todėl, kad įvyko sudužimas. Jeigu jo nebūtų, tai ir mūsų nebūtų, o egzistuotų tik pats mūsų tarpusavio ryšių tinklas. Mes dabar jaučiamės egzistuojantys tik dėl sudužimo jėgos, kiekviename nore sukūrusios asmeninį suvokimą.
Vis dėlto išsitaisydamas ir įsitraukdamas į kitą, tiksliau kalbant, atskleisdamas jau egzistuojančius ryšius ir sutikdamas su jais, aš prarandu save. Aš pereinu į pačius šiuos ryšius, į kitas daleles. O ta dalelė, kuri anksčiau vadinosi „Aš“, išnyksta – ji apriboja save ir dirba tik dėl kitų. Todėl aš pradedu save jausti kaip išplitusį visame plote. Tai ir reiškia, kad aš atskleidžiu bendrąją sielą.
Vien savajame taške aš nieko nepajėgiu įgyti. Tik įsitraukdamas į kitas daleles, aš įgyju jų indus, norus – aš atskleidžiu, kaip galiu duoti vienai, kitai, trečiai, visoms! Aš atveriu savo davimą kiekvienai iš dalelių ir taip užimu visą bendrosios sielos erdvę.
Tai ir yra mano įgijimas: kuo labiau aš įeinu į kitas daleles, tuo daugiau įgyju būdamas jose. Panašiai kaip gimstant vaikams tu atiduodi save, savo sėklą, ir dėl to išplinti, tęsi gyvenimą savo vaikuose.
O mano pirmapradžio „Aš“ nelieka, jis egzistuoja tik įsiliejęs į kitus, ir taip aš suvokiu visą sielą, visus ryšius ir įsitraukimą.
Kiekvienas atlieka tokį darbą, įsitraukia į visus ir suvokia tą pačią sielą tik pagal save, pagal savo šaknį – suvokia tai, kaip jis įsitraukia į kitas daleles. Jis įgyja visus jų norus tam, kad joms tarnautų ir jas pripildytų, tapdamas kanalu, visoms dalelėms teikiančiu Šviesą.
Jis gauna supančią Šviesą, grąžinančią prie šaltinio, atskleidžia kitų poreikius ir pripildo juos. Tokiu būdu jis įsilieja į kitas daleles, susijungia su jomis, tarnauja joms, kaip bet kuri ląstelė tarnauja visam kūnui, ir todėl įgyja visą šį kūną.
Taigi gelbėdamas savąją sielą tu gelbėji visą pasaulį, nes dalis ir visuma yra tapačios. Jeigu atskira dalelė susijusi su visomis ir be jos visoje sistemoje negali būti tobulumo, tai ji tiek pat svarbi, kaip ir visa sistema. Toks yra analoginės sistemos tobulumo dėsnis.

Iš 2012 m. rugpjūčio 27 d. pamokos pagal straipsnį „600 tūkstančių sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taisydamas save – taisai pasaulį

Spinduliuoti pasauliui meilę

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Pranešimas: JTO perspėjo, kad pasaulinių grūdų atsargų mažėjimas pasiekė tokią pavojingą ribą, kad gali sukelti didžiulę bado krizę. Pagrindinės maistinių produktų kultūrų kainos dabar artimos 2008 m. kainoms, dėl kurių jau būta masinių neramumų 25-iose šalyse.
Globali aprūpinimo maisto produktais sistema gali žlugti, palikdama badauti šimtus milijonų žmonių, dėl to kils neramumų ir grius vyriausybės. Maisto trūkumas nuvertė ankstesnes civilizacijas. Pasaulis gyvena nuo derliaus iki derliaus. Šiais metais, šeštą kartą per paskutiniuosius vienuolika metų, pasaulis suvartos daugiau maisto nei pagamino. Įžengiame į maisto kainų augimo ir bado plitimo erą. Maisto produktų geopolitika greitai temdo naftos geopolitiką.
Komentaras: Bado krizė reiškia, kad gamta jau priartino mus prie skausmingo slenksčio, kuris privers mus priimti bet kokias jos sąlygas, net tapti tikrais (ne egoistiniais) altruistais, kad tik pasisotintume. Jei patys nenorime turėti gana patogaus gyvenimo, stengdamiesi suprasti krizės priežastis ir jas įveikti geruoju ir trumpuoju keliu „Achišena“, tai būsime priversti keistis ilguoju kančių keliu „Beito“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išsigelbėti nuo visuotinės katastrofos

Mūsų laukia tobulas gyvenimas!

Pasaulio bankas prognozuoja badą