Klausimas: Viešoji nuomonė išmokė žmones gyventi pagal nesibaigiančio vartojimo principus, neva tai ir yra civilizacijos viršūnė. Kaip dabar nesuklysti, kuriant naujus santykius visuomenėje?
Atsakymas: Pandemija yra tik pradžia, pirmasis nedidelis smūgis. Net ne smūgis, o lengvas paspaudimas, kad mus šiek tiek išjudintų. Bet vis tiek koronavirusas mus pertvarkys baisiausiu būdu: išvysime sugriuvusį pasaulį, kurio nebegalime kontroliuoti senaisiais svertais. Nei gamyklos, nei avialinijos – niekas neveiks taip, kaip turėtų. Viskas turi praeiti rekonstrukciją ir deramai prisitaikyti  prie naujų kylančių sąlygų.
Koronavirusas kažkuo pavertė pasaulį integralesniu. Ir dėl to, matome,  kad nesame prisitaikę prie šio pasaulio. Net nesuprantame, kaip galime grįžti į praeitį. O grįžti ten negalima.
Bet tokiu atveju du milijardai žmonių liks be darbo. Kaip jie maitinsis? Arba kaip jiems tieksime tai, ko būtinai reikia?
Šiandien valstybės išleidžia šimtus milijardų dolerių, kad kaip nors viską nuramintų. Šie doleriai išnyksta, negalėsime jų sugrąžinti atgal į valstybės iždą. Todėl matome, kad šio pasaulio turtingieji turi tik jėgą, bet neturi galvos. Priešais mus labai didelė problema.

#268608

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos diagnozė

Ką rodo virusas?

Atkreipkite dėmesį į gamtos veiksmus

Klausimas: Dabar pasaulyje prasideda kita koronaviruso banga. Dauguma šalių ruošiasi antrajam karantinui. Ekonomika griūva, pasaulis atsinaujina. Kaip žmonėms gyventi naujame pasaulyje?
Atsakymas: Pirmiausia reikia suprasti, kad iš tiesų gyvename naujame pasaulyje, kuris galų gale neįtikėtinai skirsis nuo ankstesniojo. Juk mes iš fizinio pasaulio pereiname prie virtualaus. Tam yra techninės, moralinės, etinės ir kitos prielaidos.
Ateityje viskas priklausys nuo moralinių žmogaus pastangų: kiek jie supras ir ims realizuoti savo gerus santykius vieni su kitais. Galbūt, tai atrodo neįtikėtina, tačiau į tokį pasaulį turime ateiti.
Kalbama apie mūsų egoizmo taisymą, apie žmogaus siekį būti arčiau kitų ir veikti visų labui. Iš ankstesniojo susiskaidžiusio pasaulėlio žmonija eina prie to, kad taptų integralia, viena visuma. Gamta mus daro tokiais. Privalome suprasti šią tendenciją ir tam tikru mastu ją atitikti.
#272511

Iš 2020 m. rugsėjo 27 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Laiminga pabaiga žmonijos istorijai

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Klausimas: Kaip dabartinė pandemija paveiks mūsų vystymąsi? Ar ji skatina žmogaus laisvą valią? Mes matome, kad ji tarsi atima iš jo pasirinkimą, juk elgiamės pagal išorines aplinkybes. Kur gi čia yra laisvė?
Atsakymas: Mes ir neturėjome laisvo pasirinkimo, juo niekada nesivadovavome ir veikėme tik dėl savo egoizmo. Priimdami vienokius ar kitokius apribojimus, kuriuos mums primetė aplinka, mes veikėme tik varomi mūsų egoizmo, kad pripildytume ir patenkintume jį kiekvieną akimirką.
Komentaras: Anksčiau buvo nors laisvės pasirinkimo iliuzija.
Atsakymas: Tiesa, iliuzija dingo. Bet būtent dėl to, kad jos nėra, mes gavome galimybę pasiekti tikrą laisvą pasirinkimą. Tai yra pakilimas aukščiau mūsų egoizmo, kuris sukausto mūsų rankas, kojas ir neleidžia jokiu būdu būti laisviems. Kitaip tariant, laisvas pasirinkimas – tai, visų pirma, laisvė nuo savo egoistinės prigimties, kuri mums suteikta iš aukščiau.
Klausimas: Kodėl daugelyje šaltinių yra rašoma, kad valios laisvė slypi teisingos aplinkos pasirinkime?
Atsakymas: O tai jau yra įrankis. Jei aš manau, kad privalau išsilaisvinti iš mane spaudžiančio egoizmo, tai ieškau, kokiomis priemonėmis galiu tai pasiekti. Pasirodo, kad tai galima padaryti tik sukūrus tinkamą aplinką, kuri teisingai veiktų mane.
Klausimas: Bet kurioje egoistinėje visuomenėje gavimas iš jos man teikia malonumą, o davimas visuomenei sukelia nepasitenkinimą. Aš nenoriu jai duoti arba noriu duoti tiek, kiek iš jos gaunu. Bet staiga visuomenėje pradeda keistis vertybės, ir man sako, kad duoti – tai gerai. Ir aš pradedu dirbti tarsi prieš savo egoizmą. Tai ir yra laisvas pasirinkimas, apie kurį jūs sakote?
Atsakymas: Laisvės pasirinkimas, tai mano sąlytis su teisinga aplinka, kurioje davimo savybė laikoma aukščiausia, dominuojančia gavimo savybės atžvilgiu.
Tada, įsijungdamas į šią visuomenę kaip mažas vaikas, užmerkęs akis, pasiduodamas jai, aš galiu pakeisti savyje šiuos du lygius, kad davimo savybė man būtų svarbesnė, geresnė, didingesnė, lyginant su gavimo savybe.
Klausimas: Vadinasi, viena vertus, aš einu prieš tikruosius savo polinkius gauti. Kita vertus, visuomenė man suteikia tam tikras vertybes, kurios man sako, kad verta jai duoti. Ir šis konfliktas pateikia man tam tikrą veiksmų spektrą, kur aš laisvas rinktis?
Atsakymas: Visiškai teisingai.
#268221

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie valios laisvę

Virusai sustojo į eilę

Valios laisvės beieškant, III dalis

Klausimas: Šiuolaikinis mokslas sukūrė keletą konceptualių pozicijų krizių atžvilgiu:
– Krizė vertinama kaip natūrali bet kurios sistemos raidos būsena.
– Krizei visada būdingas egoizmo augimas.
– Krizė atsiranda kaip dviejų procesų vienybė. Tai visada yra ir sunaikinimas, ir kūrimas kartu.
– Krizės negalima vertinti, kaip vien neigiamo reiškinio.
– Krizės progresyvios, nepaisant jų sukeltų skausmų.
Sakoma, kad teisinga diagnozė yra pusė gydymo sėkmės. Ką žmogus turėtų suvokti? Kokią diagnozę turėtume nustatyti kiekvienas sau?
Atsakymas: Pirmiausiai, turime apšviesti žmoniją, kad visi esame egoistai, todėl turime suprasti, kad turėsime tai pakeisti. Visa gamta, išskyrus žmogų, yra integrali ir netgi altruistinė. Mūsų pasaulyje negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta yra integrali, o žmogus iškrenta iš jos su savo egoizmu ir yra niekam nepavaldus. Tesirūpina, kad jam būtų gerai, net jei tai kenkia kitiems. Ši būsena egzistuoja, kaip gamtos duotybė, todėl jaučiame savo suvokimo ydingumą ir vystymosi aklavietę.
Šiuo metu esame pasiekę būseną, kai pradedame naikinti savo mažą planetą. Ji nebesugeba mūsų atlaikyti. Todėl turime labai rimtų problemų. Gamta maištauja prieš mus ir pradeda labai žiauriai spausti, bandydama priversti mus keistis. Mes nesuprantame jos veiksmų, nepriimame jų ir tęsiame tuštybių mugę.
Klausimas: Kas esame „mes“?
Atsakymas: Mes esame labai riboti dvikojai žinduoliai. Ir tokie riboti, kad esame blogesni už gyvūnus. Galų gale, net ir ta dalimi žinių ir galimybių, kurias turime, kenkiame sau ir supančiai gamtai.
Komentaras: Man atrodo, kad šiandien milijonai žmonių nusistatė sau diagnozę: dėl to, kad mes naikiname aplinkinę gamtą, kalta mūsų egoistinė prigimtis.
Atsakymas: Ir ką daryti, jei jie supranta? Jie supranta ir tęsia.
Komentaras: Tačiau daugelis jau žino apie savo elgesio žalingumą ir kovoja su juo. Ir ne tik keli filosofai, bet milijonai žmonių bei daugybė skirtingų organizacijų.
Atsakymas: Šios organizacijos yra pačios egoistiškiausios. Jos kovoja, kol būna paperkamos ir palaipsniui nutyla, supranta, kad turi sugyventi su šio pasaulio turtingaisiais, todėl viskas tęsiasi. Žinoma, yra tokių, kurie ir toliau priešinasi, tačiau juos užčiaupia, ir jie negali nieko spausdinti, nei veikti. Dėl to viskas užgęsta. Mes matome, kaip vis dar einame egoistiniu keliu, prievartaudami gamtą visais įmanomais būdais.
Tai rodo, kad žmonės turi keistis.
#268611

Iš 2020 m. gegužės 7 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Komentaras: Darbas internetu, pandemija, koronavirusas, plintantis po visą planetą, miestietišką gyvenimą daro atgyvena. Daugelis ekspertų mano, kad miestai gali išnykti, tapti vaiduokliais.
Atsakymas: Manau, kad iki to dar toli. Miestų sukūrimas buvo būtinas, kad labiau suartėję žmonės geriau organizuotų savo gyvenimą. Manau, kad žmonės vis dėlto ims suprasti, kaip turi elgtis tarpusavyje, kaip pertvarkyti visą, net ir viso pasaulio bendruomenę, kad viskas būtų patogu ir gera.
Komentaras: Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai milžiniški, sėkmingi miestai su išsivysčiusia civilizacija, augant vidinėms ambicijoms, išdidumui ir kitiems neigiamiems žmonių santykiams, žlugo. Ir tada prireikė daug laiko ne tik miestų, bet ir ištisų civilizacijų atkūrimui. Kas dabar padės miestams išgyventi irimo, nykimo etapą?
Atsakymas: Manau, kad tai bus ne irimas ar nykimas, o tempimas. Miestai tarsi išsitemps.
Klausimas: Po deindustrializacijos vyriausybės ir miestų merai investavo į miesto paslaugų plėtrą. Į ką dabar turėtų investuoti vyriausybė ir miestų vadovai: į miestą ar į žmones?
Atsakymas: Kadaise gyvenome urvuose ir buvome labai artimi vienas kitam. Tai buvo didžiulė kelių dešimčių ar net kelių šimtų žmonių šeima. Vėliau visi tai pamažu ėmė sklaidytis, virsti kaimu, kaimas – miestu ir t. t. Taip pamažu nutolome fiziškai vienas nuo kito.
Po to atsirado susiskirstymas į specialybes, specializacijas, tai irgi mus vieną nuo kito atitolino. Atskirai egzistavo ligoninės, mokyklos, gamyklos, ganyklos ir žemės ūkis. Taip vis labiau tolome vienas nuo kito.
Dabar vyksta kitoks procesas: matome, kad atstumas mums netrukdo, esame taip virtualiai susiję, kad mums visiškai nekyla klausimų.
Klausimas: Ar šis priverstinis atotrūkis nepaveiks žmonių vidinio atotrūkio?
Atsakymas: Kol galvosiu, kaip neužsikrėsti, man bus sunku išeiti ir bendrauti su kitais. Bet kai tik imsiu galvoti, kaip neužkrėsti kitų, man pasidarys lengva ir nebebus jokių ribų. Mes galėsime būti kartu ir mieste, ir kaime, ir bet kur.
Klausimas: Vienoje iš laidų sakėte, kad Jeruzalės sienos buvo statomos iš plytų, tačiau šios plytos atspindėjo žmonių norus. Todėl anksčiau miestas žmogui buvo savotiška apsauga, bastionas – tiek jo vidiniam jausmui, tiek išoriniam. Kas yra miestas kabalos mokslo požiūriu? Ką gilaus jis turi savyje? Kodėl žmonės vis tiek norės likti mieste ir statyti naują miestą?
Atsakymas: Čia susiduriame su ypatinga dvasine būsena. Miestas reiškia gyvenvietę žmonių, puoselėjančių ypatingą santykį su gamta, tikrove, kūryba, Kūrėju. Ir todėl juos tarsi saugo vadinamosios sienos. Vėliau jie iš tikrųjų pradėjo statyti sienas aplink miestus.
Apskritai siena – tai mūsų bendras noras būti kartu ir atstumti priešiškus sau. Taigi, siena iš esmės buvo dvasinė. Vėliau imtos statyti akmeninės sienos, bastionai ir pan.
Vadinasi, miestas yra simbolis to, kad apsiribojame tarpusavio ryšiu ir į jį nenorime priimti nieko svetimo.
Todėl yra miestas, apsuptas sienos. Dvasiniu požiūriu – tai bendruomenė žmonių, kurie jungiasi vienas su kitu ir jaučia, kaip yra susiję. Aplink miestą yra net tam tikri atstumai, kuriuos jis tarsi išvalo: 70 metrų, o paskui dar 2000 metrų. Taigi miestas saugosi nuo bet kokios svetimos įtakos, minčių, norų. Jis gyvena savo vidinį gyvenimą. Tai vadinama „miestu“.
Klausimas: Ką tai reiškia: miestas saugo savo gyventojus nuo svetimų norų ir minčių? Kas yra „svetimas“?
Atsakymas: Miesto viduje mes galvojame tik apie abipusę pagalbą vienas kitam, o „svetimas“ nenori taip veikti, būti su visais susijęs, todėl jo neįleidžiame.
Manau, kad ateityje miestas nustos egzistuoti, nes „miesto“ sąvoka išplis po visą Žemę. Žmonių tarpusavio santykiai bus geri. Ir tada išnyks visokios sienos – ir valstybių, ir teritorijų, ir miestų. Gyvenk kur nori. Gali eiti bet kur, užmegzti bet kokius santykius su kitais žmonėmis. Ir visi supras tave, o tu suprasi juos. Noriu pamatyti tokią ateitį.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų atsisakyti savo tapatybės, savo miesto, savo žemės sklypo?
Atsakymas: Jis tiesiog nenorom jausis visur savo vietoje. Štai ir viskas. Nereikia užsitverti, nebus taip: „Aš esu savo rajone, tu – savo, aš turiu tokį socialinį ratą, o tu – tokį“. Visi gali vystytis ramiai, kiekvienas bet kurioje vietoje.
Komentaras: Atvirkščiai, matome, kad dabar vyksta šalių, net ir kai kurių miestų, konfrontacija.
Atsakymas: Tai vis dar vyksta, nes išgyvename savo prigimties blogio suvokimo laikotarpį. Vėliau to nebus. Tiesiog suprasime, kad tai yra blogis, ir turime pakilti virš jo į visuotinį, abipusį, teisingą bendravimą ir visuotinį gėrį.
Klausimas: Ar kada nors buvo idealus miestas, apie kurį kalbėjo kabalistai?
Atsakymas: Izraelyje buvo keli tokie miestai. Tai Safedas, Tiberijas, Jeruzalė.
Klausimas: Kas juose buvo taip vertinga, kas siejo miestą ir jo gyventojus, dėl ko jie buvo vadinami idealiais?
Atsakymas: Žmonės juto vidinį ryšį tarp savęs ir Kūrėjo. Mes turėsime pastatyti tokį patį miestą visame pasaulyje, kuriame visi gyventojai jaustųsi artimi vienas kitam savo dvasia, suprastų vienas kitą. Ir nebūtų jokio skirtumo, kur gyvenu, kokioje vietovėje, mieste ar kaime.
Klausimas: Ko galite palinkėti žmonėms, kurie šiais laikais iškeičia miestus į kaimą, tolsta vienas nuo kito? Ką jie turėtų daryti: sustoti, pagalvoti? Apie ką?
Atsakymas: Nedvejokite – išvykite! Štai ką aš galiu jiems pasakyti. Nieko neprarasite. Nes bet kuris šiuolaikinis miestas yra blogio terpė. Nutolę nuo jo rasite gėrio. Būsite arčiau gamtos – tapsite geresni.
#271771

Iš 2020 m. rugpjūčio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu”

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalaus egzistavimo link

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Mes stengiamės bendrą bėdą išgyventi atskirai. Tai net ne išskaičiavimas – tai bėgimas nuo tikrovės. Po vieną – pralaimėsime. Kartu – laimėsime.
Iliuzinė pergalė prieš pirmąją bangą susuko mums galvą, pasirodo, kad tai yra spąstai. Pasiekę „sėkmę“, per daug pasitikėjome savimi – ir iškart ėmėme ristis žemyn. Skaudu tai pripažinti, bet be sąžiningos savianalizės mums neišsikapanoti. Galite kaltinti vieni kitus ar vyriausybę, kiek norite – sprendimo nebus, kol nepakilsime virš šio savo absurdo teatro.
Dabar jau aišku: vien karantino priemonių nepakanka – turime realiai rūpintis vieni kitais. Virusas negali būti sustabdytas be šio rūpesčio. Juk susiduriame su daugiau nei epidemija – su pačia Gamta.
Kas tai yra?
Gamta nėra abstrakcija, tai yra universali sistema, kuri mus pagimdė ir kurioje gyvename. Dabar. Tiktų toks šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasiko Deivido Fosterio Wallace’o palyginimas: plaukia dvi jaunos žuvys, sutinka senesnę, kuri linkteli ir sako: „Sveiki, vaikinai. Na, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko susižvalgo: „Koks vanduo?“
Taigi, jaunystė baigėsi. Vanduo staiga pasidarė drumstas, bet dabar jį galima pamatyti. Apsižvalgykite: mes kapanojamės ne pandemijos bangose, o savo pačių santykių krizėje. Mes negalime draugiškai susitarti dėl nieko ir nesame pasirengę keistis, nors tai liečia mūsų pačių interesus. Pandemijos veidrodyje mes matome save.
Štai kodėl negalėsime tiesiog išgyventi šios krizės. Jau nuo pradžių ji neturi tradicinio sprendimo. Juk to, kas vyksta, priežastys slypi tarp mūsų, o mes jau ne vaikai, jau galime tai suprasti, ir Gamta automatiškai pakelia atsakomybės kartelę. „Reikalas ne viruse, o tavyje“, – sako ji.
Neverta pasitikėti tais, kurie ketina sutvarkyti situaciją politinėmis, organizacinėmis ir net medicininėmis priemonėmis. Visa tai iš esmės neišsprendžia problemos, neatsižvelgia į Gamtos dėsnius ir reikalavimus. Mes atidžiai sekame jos rodomąją lazdelę, užuot stebėję tai, į ką ji rodo. O rodo ji bendrą moralinę ir socialinę mūsų nesėkmę.
Atėjo laikas atverti akis ir širdis, nusimesti vidinius akidangčius, protu ir jausmu suvokti, kas su mumis vyksta. Tai nėra iššūkis kiekvienam atskirai, o visai tautai.
Apie teisingumą ir tiesą
Koronakrizė gana aiškiai primena žydų tautos egzistavimo prasmę. Ji tiesiog baksnoja mus nosimi į šią baltą dėmę, kurią taip atkakliai stūmėme iš sąmonės. Tai nepadėjo: viskas, ką pamiršome, nuskandinome atminties dugne, iškyla į paviršių.
Pažvelkite į šias rietenas. Šventyklų laikais mes darėme lygiai tą patį – kivirčijomės net nepaisydami galimo susinaikinimo. Tokia ta Izraelio tauta – besiremianti stipria vienybe ir kankinama nesutaikomų skirtumų. Žmonės, kurių tikrąją išmintį gožia užsispyrimas, susiskaldymas, ambicijos ir pasipūtimas. Tai yra mūsų bėda, tikrasis mūsų negalavimas, prieš kurį politikai ir farmakologai yra bejėgiai. Politika mus visada skaldė, o šiandien mus skaldo net sveikatos priežiūra. Į tai ir rodo virusas. Ir jis neatsitrauks, kol nepradėsime suprasti jo vaidmens. „Jūs visi esate paskendę tremtyje, vidiniame susvetimėjime, – sako jis. – Jūs visi neteisūs, nes visi linkę ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kurti lygybę kitų sąskaita. Ir aš priversiu jus pasikeisti.“
Kai verčia suaugti, skauda. Geriau pačiam užaugti. Tam pirmiausia reikia suprasti: tiesa yra tik žmonių vienybėje, ir ši vienybė slypi aukščiau bet kurio konkretaus teisumo, kad ir koks jis būtų įtikinamas ir nekintamas. Be vienybės viskas veda į žlugimą tiesiog dabar.
Čia nėra nieko pompastiško, nieko prigalvoto. Kalbu apie tikrus dalykus, apie mūsų ateitį, apie mūsų vaikų ateitį, apie gyvenimą ir mirtį. Atėjo laikas veikti. Veikti kartu, nesilaikant dviejų tūkstančių metų primestų politikos dogmų ir stereotipų.
Galų gale, čia susirinko tiesiog nepažįstami žmonės. Mus visus sieja viena bendra aplinkybė – bėgimas iš karčios tremties. Tačiau tai yra tik išorinė vienybė. Milžiniškoms pastangoms šiame kelyje, kupiname kliūčių, kylančių iš visų be išimties tautos dalių, reikalinga vienybė, nesunaikinama ir stipri kaip plienas. (Baal Sulamas, 1940).
Po aštuoniasdešimties metų tai matome savo akimis. Taigi ar vėl nusisuksime nuo akivaizdžios tiesos ir mokėsime didžiulę kainą? Negalima palikti žmonių likimo įvairių suinteresuotų asmenų malonei. Mums reikia kažko daugiau nei svetimšalių. Izraelis negali išsilaikyti be kiekvieno rūpesčio ir dalyvavimo. O „kiekvienas“ reiškia „aš“.
Mano laisvė
Ne atsitiktinai virusas mus atitolina vienus nuo kitų. Dėl to pradedame matyti, kaip smarkiai esame susipriešinę viduje, atskirti savo pačių rietenų. Ir gerai, kad matome. Juk nepripažinus ligos neįmanoma išgyti.
Karantino ribojimai tarsi kėsinasi į mūsų laisvę, o iš tikrųjų atriboja mus nuo smaugiančių vartotojiškų santykių. Kaip tik dabar, koronaviruso sumaištyje, gavome galimybę patys sukurti tarpusavyje kažką teisingo, tikro, nesugriaunamo. Kaip tik dabar tapome laisvi daryti svarbų darbą.
„Tikras pasaulis – pasaulis žmonių valdžios ir pinigų – džiugiai niūniuoja sau po nosimi, pakinkyti baime, pykčiu, nusivylimu, suvaržymais ir savimeile“, – pasakė David Foster Voles. – „Ta laisvė, kuri tikrai svarbi, susijusi su jautrumu, sąmoningumu, mokymusi, gebėjimu tikrai rūpintis kitais – žmonėmis, duoti“.
Kaip gi realizuoti šią laisvę?
Naudojantis vienijimosi metodika, kurią žydai turi nuo senų senovės. Kabalistine metodika, pradėta Abraomo ir sudarančia mūsų esmę. Taip, mes galime ją įgyvendinti, jei tik panorėsim. Ir jei tapsime, pagaliau, realistais.
Juk žmonijos ateitis – vienybė virš visų skirtumų ir prieštaravimų, interesų bendrystėje, pusiausvyroje. Įsilieję į šią srovę, išsigelbėsime patys ir ištrauksime pasaulį. O jei delsime, risimės toliau, ir niekas mūsų nepasigailės. Priešingai, pasaulis pajaus, kad mus galima pribaigti, ir krizės priveiktas susivienys šiuo tikslu.
Suteikime žmonėms suvienijimą geruoju, tapkime tauta, pradėjusia dvasinį pakilimą, kuri visiems palengvina kelią ir visus pakelia. Dabar, kai braška senojo pasaulio siūlės, reikia pastatyti tiltą į naująjį pasaulį. O kas tai padarys, jei ne mes?
Audringas srautas neša žmoniją į priekį. Grįžimo nebus. Ir viskas priklauso nuo mūsų, nuo tautos, vadinamos „Izraeliu“. Bet tai priklauso ne nuo mūsų smegenų, sugebėjimų, technologijų, išradimų, bet nuo širdžių suartėjimo ir gero tarpusavio ryšio.
Be šio pagrindo mes prapulsime. Mes neturime poros tūkstančių metų rezervo tremtyje. Mes išnaudojome visus avansus ir paskolas. Laikas grąžinti skolą. Tik duodami kitiems išsaugosime ir sustiprinsime save. Ir jei nematome prošvaistės priekyje, tai tik todėl, kad dar nesutikome dėl to viduje ir vis tiek tikimės tiesiog numušti temperatūrą, nesivargindami gydyti priežasčių.
Gamtoje nėra stebuklingų išgijimų. Ji paskyrė mums gydymo kursą, ir klausimas ne tas, ar mes jį priimsime, o kada. Kuo vėliau, tuo bus skaudžiau. Ir dėl to mūsų poliarizuota, atomizuota visuomenė vis tiek taps visaverte bendruomene, o kiekvieno žmogaus žinios lygiomis teisėmis įsilies į bendrą sąmonę, į bendrą srovę. Ir tai bus ne diktatas, o išsivadavimas, ne našta, o proveržis.
Galbūt mums trūksta tikėjimo savimi. Galbūt pasitikėjimo gamta. Tačiau iš tikrųjų tai tik pasiteisinimai. Mes turime viską, ko mums reikia, ir galime naudoti krizę kaip galingą postūmį vienybei. Viskas priklauso nuo mūsų.
#268357

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Kova, kurioje dalyvauja visi

Kas mus privers pakeisti gyvenimo vertybes?

Klausimas: Kovodamas su koronavirusu, akivaizdu, pasaulis jau gavo globalias smegenis: informacija ir patirtis plinta visose šalyse. O kaip pajusti globalią širdį? Kaip pajausti kitus? Ir apie kokius jausmus jūs kalbate? Ar gydytojai, gelbstintys gyvybę dirbdami po 16 valandų per dieną, nedaro to iš jausmo? Juk daugelis galėtų ir nedirbti.
Atsakymas: Nemanau, kad gydytojai turi pasirinkimą, dirbti ar ne. Nemanau, kad jie patys nusprendė sėdėti namuose. Iš esmės, jų profesija ir esamos aplinkybės susijusios su pasiaukojimu.
Atėjo laikas suprasti, kad esame susiję vienas su kitu, todėl valstybės nebegali atskirai rūpintis tik savimi, nes virusas plinta be sienų. Kaip jis perduodamas ir kaip atsiranda, mes vis dar nežinome, todėl absoliučiai visi dalyvauja kovoje su juo, o tai yra didžiausias pandemijos nuopelnas.
#268086

Iš 2020 m. kovo 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Klausimas: Mes dažnai sakome, kad perprodukcija naikina gamtos išteklius ir griauna pasaulį. Per pandemiją pasaulis šiek tiek apsivalė. Sako, kad vanduo Venecijos kanaluose dar nebuvo toks skaidrus. Ten vėl atsirado delfinų, kurių jau daug metų nebuvo.
Perprodukcijos klausimas turėtų būti išspręstas praktiškai. Žinoma, svarbu žmonių perauklėjimas, integralaus pasaulio pagrindų studijavimas, bet jūs turite ir valgyti, kažkas turi gaminti maistą. Ką daryti?
Atsakymas: Aš jokiu būdu neliečiu produktų, būtinų egzistuoti: maisto, drabužių, mašinų, gaminančių šiuos produktus, staklių, bet tik tiek, kiek jų reikia.
Globali gamta, kurioje mes gyvename, vis tiek neleis mums pagaminti daugiau, nei yra būtina mūsų normaliam egzistavimui. Neleis! Mes muistysimės, bandysime peržengti ribas, o ji sugrąžins mus į optimalų mūsų egzistavimą.
Mums nereikia juvelyrinių parduotuvių, deimantų biržų, prabangių parduotuvių. Nieko to nebus! Pamatysime, kaip visa tai pradeda tyliai užsidarinėti. Žmonės neturės pinigų – ir jiems tam nereikia pinigų. Bet jie galvos, kaip gyventi rytoj ir pasiekti optimalų, normalų rytojų. Viskas!
#267916

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV programos „Pokalbiai. Leonidas Makaronas ir daktaras Michaelis Laitmanas apie tarptautinę padėtį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: pokyčių laikas

Realus gyvenimas ir integrali gamta

Būti integralia visuomenės dalimi

Klausimas: Jei išnyks visos nereikalingos darbo vietos, tai bedarbiais liks 90 % gyventojų. Ką veiks šie žmonės, ir kaip ekonomika išsilaikys be šių darbo vietų?
Atsakymas: Žmonės, užėmę šias vietas, nieko naudingo negamino. Dėl ko jie dirbo? Kad persidalytų pinigus? Ko mes bijome atsikratyti? To, kad nenaudingai dirbame: vienas meta čia, kitas ima iš čia ir permeta į kitą vietą, o trečias – atvirkščiai. Vieni kasa duobę, kiti ją užkasa.
Klausimas: Baal Sulamas laikraštyje „Žmonės“ rašė: „Egoizmo savybė, slypinti kiekviename kūrinyje, yra sąlyga, kuri neišvengiamai kyla iš paties egzistavimo fakto. Be šito apskritai nebūtų izoliuoto savarankiškai egzistuojančio objekto. Ir kartu tai visai neprieštarauja altruizmo savybei žmoguje, tik kyla poreikis nutiesti tvirtas ribas tarp šių savybių. Egoizmo dėsnis privalo išlikti veiksmingas tik tiek, kiek jis susijęs su būtiniausių poreikių tenkinimu, o nuo pertekliaus suteikta teisė atsisakyti artimojo naudai“.
Mums reikia tik išsiaiškinti, kas yra nauda artimui. Tai nėra vien tik gamybos perskirstymas, būtino minimumo link, reikia nuspręsti, kokią naudą iš to gaus artimas. Kaip mes tai pajausime ir kokia ta tendencija?
Atsakymas: Aš manau, kad reikia sukurti naują valstybių bloką, kurios iš tikrųjų gali tai išspręsti. Bet tai turi būti galvos, kurios supranta pasaulio integralumą ir būtinybę atvesti jį dabar į integralią formą.
Klausimas: Kur paimti tokius valdytojus ir politikus? Žiūrėkite, kas darosi! Trampas dabar kaltina Kiniją, Kinija atsako tuo pačiu, prasideda tarpusavio kerštas. Tos pačios tendencijos, kokios ir buvo. Pasaulis nepasikeitė.
Atsakymas: Mums, kabalistams, reikia judėti mūsų kryptimi. Mes turime visais būdais aiškinti, reklamuoti, platinti mūsų žinias apie gamtos dėsnius.
Gamta neleis daryti nieko kito. Kai tik visi pradės grįžti į praeitį, virusas smogs dar stipriau modifikuota forma, ir tada bus dar blogiau. Dabar jo pasekmės nekenksmingos. Remiantis statistika, viruso laikotarpiu mūsų pasaulyje žuvo daug kartų mažiau žmonių, nei be jo.
Tačiau virusas dirba visoje žmonijos sistemoje, ir jei mes nedarysime to, ką jis mums rodo, kitaip tariant, netapsime integraliai tarpusavyje susiję, tai nieko gero mūsų nelaukia. Norite pasitikrinti – prašau. Vis tiek mes esame pakeliui į tai. Deja, aš matau, kaip visos valstybės nori sugrįžti praeitin.
#266151

Iš 2020 m. gegužės 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Idealus ateities visuomenės principas

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Ekonominės sistemos perversmas

Klausimas: Iš kur atsirado koronavirusas? Manoma, kad jis gyvūninės kilmės: pirmiausiai užsikrėtė šikšnosparniai, po to – naminiai gyvūnai. Vėliau imta kalbėti, kad virusų atsiranda tirpstant sniegynams. Dabar kalbama, kad skverbdamiesi į miškus, pavyzdžiui, Amazonės, susidursime su didžiuliu jų kiekiu. Staiga paaiškėja, kad beveik negyvenamose salose žmonės taip pat suserga, nors šikšnosparniai ten nenuskrenda. Įžymūs mokslininkai svarsto, iš kur jis.
Atsakymas: Iš oro. Net ne iš oro, o iš nieko. Dėl to, kad pats žmogus yra viruso šaltinis.
Kodėl? Nes augant egoizmui, mes vienas į kitą žiūrime su vis didesne panieka, atstūmimu, taip gamtoje sukeliame neigiamas jėgas, kurios sužadina junginius, vadinamus virusais.
Klausimas: Vadinasi, virusas ateina į mūsų mintis ir veiksmus, nukreiptus prieš kitą žmogų?
Atsakymas: Taip. Tarp mūsų veikiančios ir mūsų generuojamos jėgos sukuria tokį elementarių dalelių darinį, kurį vadiname virusais.
Klausimas: Iš esmės, mokslininkai neras jam priešnuodžio?
Atsakymas: Šis priešnuodis atsiranda eigoje – pradėkite vienas su kitu gerai elgtis ir virusų nebus. Išnyks net tie, kurie egzistuoja. Vieni kitus praris. Mokslininkams tai per sudėtinga suprasti – per aukštai, nes tai yra norų, siekių, santykių lygmenyje. Mokslininkai dirba materijos lygmenyje. o virusas yra subtilios materijos lygmenyje: norų, meilės, neapykantos, baimės ir pan.
Klausimas: Kokį receptą pasiūlytumėte? Ar reikia tyrinėti viruso kilmę?
Atsakymas: Jei to nedarysime, tai nesužinosime, su kuo turime reikalą. Bet taip patenkame į lygį, kai iš materijos pakylame į kitą – į norų, minčių, santykių lygmenį, į subtiliąją materiją.
Klausimas: Ar iš ten kyla virusai ir antivirusai?
Atsakymas: Taip. Ten visko yra. Apskritai visa materija kyla iš ten.
Klausimas: Taigi, pakylate į mūsų pasaulio valdymo kabiną?
Atsakymas: Žinoma. Kodėl gi ne? Mintis apskritai viską pagimdė, visą gamtą. „Pradžioje buvo žodis“.
Komentaras: Bet taip paneigiame visus žemiškus mokslus.
Atsakymas: Mes nieko nepaneigiame. Savo lygmenyje jie yra visiškai teisingi.
Komentaras: Bet juk jie neranda priešnuodžio. Bent jau dabar.
Atsakymas: Jie negali rasti savo lygmenyje! Ką gi darysi?
Komentaras: Ar šiais laikais gydytojas turėtų tapti išminčiumi?
Atsakymas: Šiandieninis išminčius gali būti gydytojas, o iš gydytojo nieko nereikalauk.
Klausimas: O gal gydytojas turėtų suprasti, kad visa tai yra skirtinguose lygmenyse?
Atsakymas: Taip, kitame lygmenyje. O jis turi dirbti savo lygmenyje, žemiškame.
Ateis antra banga, trečia, virusai išplis visur. Pamatysime, kad viskas priklauso tik nuo mūsų minčių, jausmų, nuo tarpusavio santykių.
Klausimas: Koks jūsų svarbiausias patarimas?
Atsakymas: Neskristi į jokias negyvenamas salas. Tai – nepadės. Padės tik viena – gerai galvoti apie kitus.
Komentaras: Labai paprastas patarimas. Tikrovėje jį, be abejo, labai sunku įgyvendinti, bet jis labai paprastas. Gerai galvoti apie kitus mus mokė vaikų darželyje, mokykloje.
Atsakymas: Ir teisingai mokė. Jei tik galėtume tai įsisavinti, suvokti.
Klausimas: Kokia čia paslaptis? Koks yra priedas prie „gerai galvok apie kitus“?
Atsakymas: Mūsų mintys valdo pasaulį.
Klausimas: Bet ar aš pajėgus gerai galvoti apie kitą?
Atsakymas: Ne. To reikia mokytis!
Klausimas: Kokia vis dėlto ten paslaptis? Negaliu gerai galvoti apie kitus. Negaliu.
Atsakymas: Taip tyčia padaryta, kad negalėtum, nes tavo požiūris į kitus priklauso nuo tavo mąstymo krypties, noro, ryšio su kitais, tarpusavio darbo. Apskritai, nuo labai daug sąlygų, kurias turi susikurti savyje, savo bendruomenėje, ar bent jau mažoje grupėje.
Klausimas: Taigi, kol tai įvykdysime, mes susidursime su virusais?
Atsakymas: Taip. Ne tik tai.
Klausimas: Ar tai galima išspręsti per trumpą laiką? Vis dėlto, dabar svarbu tai, kad žmonija serga.
Atsakymas: Mūsų link artėja daugybė virusų.
Komentaras: Ar vis dėlto galime per tam tikrą laiką atsikratyti virusų?
Atsakymas: Galime sumažinti žalingą jų poveikį. Galime šiek tiek atidėti problemas, kol tapsime protingesni. Bet tai priklauso nuo to, kiek dabar bandysime teisingai suvokti šiuos virusus. Kad jie mus nukreiptų teisingo tikslo link. Teisingai supraskime jų buvimą tarp mūsų.
Klausimas: Ką turėčiau suprasti?
Atsakymas: Turiu suprasti, kad tai skirta man, mano labui, mano naudai. Gamtoje apskritai nėra nieko, nukreipto prieš žmogų. Nieko! Viskas tarnauja tik tam, kad taptume išmintingesni, subręstume ir šiek tiek pasikeistume į gerąją pusę vieni kitų ir apskritai visos gamtos atžvilgiu.
Klausimas: O jei pradedu suprasti?
Atsakymas: Tada tampi sveikesnis. Tiesiog pradedi jaustis fiziškai ir psichiškai sveikas. Kartu einame į visiškai kitokį tarpusavio sąveikos, gamtos suvokimo lygį. Tai reiškia, kad visas mūsų gyvenimas bus mūsų minčių, mūsų tarpusavio sąveikos – teigiamos ir neigiamos – lygmenyje. O gamtoje nėra nieko, išskyrus pliusą ir minusą, kurie sąveikauja tarpusavyje. Tas pats ir mumyse, sugebėsime tai valdyti: savo norus, mintis. Taip paprasta!
Komentaras: Vadinasi, patenku į minčių lygį, be žodžių. Galiu nieko nekalbėti.
Atsakymas: Nėra nei žodžių, apskritai nieko fizinio. Staiga atsiduriame didžiulėje erdvėje, kuri visiškai užpildyta pliusais ir minusais. Tokiomis dalelėmis – mintimis, jausmais.
Klausimas: Tai vis dėlto ten yra minusų? Ne tik gerumo, meilės?
Atsakymas: Be minuso negali būti pliuso.
Klausimas: Ar minusas yra mano priešinimasis pliusui?
Atsakymas: Taip, jis turi egzistuoti. Todėl, kaip žinome iš kabalos mokslo, nepašaliname savo egoizmo, tik naudojame jį teisingai. Atidarome šį didžiulį kompiuterį, kuriame egzistuojame, ir pradedame su juo bendrauti per mintis ir norus. Įsitraukiame į šio kompiuterio darbą ir sukuriame jame visiškos pusiausvyros būseną. Kad jis mums atskleistų pagrindinį visatos valdymą, kad visa tai egzistuoja tik tam, kad atskleistume laimę.
Klausimas: Ką daryti? Kiek reikia apie tai kalbėti? Kiek kartoti? Kiek laiko esate pasirengęs tai kartoti, visą laiką prie to grįžti?
Atsakymas: „Kol gyvenu, visata šviečia”. Niekur nedingsi.
Klausimas: Taigi, tam turite ir turėsite kantrybės bei tęsite toliau?
Atsakymas: Tiek, kiek galėsiu kalbėti.
#268734

Iš 2020 m. birželio 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas laimingas per koronaviruso pandemiją?

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Koronavirusas – žmonijos valymas