Klausimas: Kokių globalios krizės apraiškų nepastebime, nors turėtume į tai atkreipti dėmesį?
Atsakymas: Centrinis taškas, globalios krizės šaknis – žmonių tarpusavio atitolimas. Sėdamės prie savo kompiuterių, užsižaidžiame lyg vaikai ir nieko daugiau nesiimame.
Turime suprasti, kad tik mūsų vienų su kitais suartėjimas pasitelkus geras jėgas gali išvesti mus iš bendros krizės. Kitaip tariant, tai žmonių atitolimo krizė, kai kiekvienas siekia užsidaryti tam tikrame kokone, apie nieką daugiau negalvoti ir dėl nieko nesirūpinti.
Klausimas: Kodėl žmonės ne itin jaučia, kad yra krizė. Galbūt, jos neįvertina? Pavyzdžiui, pramonės krizę galiu įvertinti: atėjau – tuščios lentynos. O santykių krizė kažkaip slepiasi nuo žmogaus. Jis nesupranta, kas už to, ir kad tai labai rimta.
Atsakymas: Žmonės užsižaidžia su prisigalvotais „žaislais“. Įsitraukimas į žaidimą atitraukia juos nuo tikrosios problemos.
Todėl, viena vertus, žmonija tarsi auga, kita vertus, ji miršta. Viskas priklauso nuo tos būsenos blogio įsisąmoninimo. O kol kas judame tik tam, kad pripildytume kiauras kišenes tiems, kurie komanduoja ir viskam vadovauja.
Nieko gero priešakyje nematau. Reikia paaiškinti žmonėms, kur visa tai atves. Bus įsisąmonintas itin kartus, ilgas kelias, kai dirbome savo pačių priešams, kurie galvojo vien apie tai, kaip praturtėti mūsų sąskaita, kad galiausiai viską, ką sukaupėme ir perdavėme jiems, paleistų vėjais. Taip dirba žiaurus žmogaus egoizmas.
Būtina įsisąmoninti egoizmą kaip blogį ir suprasti, kad tai vienintelis blogis. Tuomet jau galėsime kalbėti, kaip iš jo išsivaduoti.

#289519

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Žmogaus pareiga

Žmonijos diagnozė

Kabala sako, kad žmogaus viduje yra dvi sistemos. Jos egzistuoja mumyse ir turi būti visuomenėje. Tačiau visuomenė negali tinkamai pritaikyti šių sistemų. Todėl Senovės Babilono laikais išplito Nimrodo sistema – kapitalistinė, o Abraomo grupės sistema – kabalistinė.
Mūsų laikais jie ima pamažu rasti vienas kitą, susijungti tarpusavyje. Esmė ta, kad Abraomo sistema turi realizuotis visuose žmonėse, bendroje sistemoje pagal principą „pamilk artimą kaip save“. O Nimrodo sistema krenta, matydama, kad egoizmas (jei jo nesubalansuosime) yra pats didžiausias blogis.
Todėl tik dabar, po 3500 metų jos ima sutapti, nes pradedame suprasti, kad reikia subalansuoti abi sistemas. O jų balansas – gauti dėl davimo. Gavimas – tai Nimrodo savybė, o davimas – Abraomo savybė. Štai taip jie turi realizuotis visuomenėje.

#278124

Iš 2019 m. gegužės 13 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslo istorija, 1 d.

Senovės Babilono ir šiandienos krizė

Babilono palikimas

Pasaulyje veikia du valdymai: dangiškas ir žemiškas. Vienas veikia iš gamtos pusės, stumdamas evoliucijos programą, kaip suplanuota, „savo laiku“, visus ir kiekvieną vesdamas į iš anksto numatytą būseną. Galiausiai, dvi jėgos (gėris ir blogis) turi susijungti draugėn, papildyti kita kitą ir visiškai atskleisti mums Kūrėją.
Aukštesnioji jėga sukūrė mums gėrį bei blogį ir atspaudė juos kūrinyje. Ir dabar turi susivienyti, kad šios vienybės viduje atskleistų Kūrėją. Toks dangiškojo valdymo planas, ir pasaulis būtinai jį išpildys, nėra jokių abejonių.
Gamta griežtai stums mus pirmyn, kad išsitaisytume. Išnykę dinozaurai, besiveržiantys vulkanai, cunamio bangos, karai – visa tai rodo, kad gamta vykdo savo dangiškąją programą be jokio gailestingumo, nesiskaitydama su tuo, kad tai sukelia kančias mūsų egoizme.
Tačiau žmogus, būdamas labiausiai išsivysčiusia gamtos dalimi, turi galimybę pažinti šį procesą, kūrimo programą bei tikslą, ir tapti Kūrėjo pagalbininku ją vykdant. Tokiu atveju jis vadinsis „žmogumi“.
Jei žmogus ima valdymą į savo rankas ir pats siekia prilygti Kūrėjui, tai pagreitina vystymąsi ir sumažina kančias. Bet jis stengiasi ne dėl savęs, o tik tam, kad palaikytų kūrimo programą ir parodytų visiems, kad Kūrėjas teisus, pateisina Jį visur.

#274220

Iš 2020 m. lapkričio 18 d. rytinės pamokos „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Finišo tiesioji ar baudos ratas?

Dvi iš Kūrėjo išeinančios jėgos

Tarp gėrio ir blogio

Evoliucija būtinai atves mus į panašumą su Kūrėju, geruoju ar per kančias – yra tik du keliai. Iš pradžių visas pasaulis vystosi nesąmoningai, vien dėl gamtos jėgos. Tačiau pradedant tam tikru vystymosi etapu žmogus atsiplėšia nuo savo gyvūninės egzistencijos ir vysto žmogų savyje, į Kūrėją panašią dvasinę formą.
Tokie žmonės gali pritraukti sau aukštesniąją jėgą ir paspartinti savo raidą, o per save, kaip per atvirą kanalą, perduos šią vystymosi jėgą visiems kitiems. Galiausiai visas blogis virs gėriu, tačiau turime tai paskatinti, tapdami aktyviais šio proceso dalyviais.
Esame vystymosi proceso finišo tiesiojoje, todėl verta aktyviai dalyvauti, kad mūsų nenublokštų atgal. Kitaip, kyla pavojus, kad nutiks, kaip vaikų žaidime: kai žaidėjas keletą žingsnių eina pirmyn, bet po kauliuko metimo staiga grįžta atgal, vos ne į žaidimo pradžią.
Jeigu norime išvengti tokio baudos rato evoliucijoje, verta laikytis gamtos dėsnių, Kūrėjo dėsnių, ir stengtis vis labiau susivienyti ir susisieti su aukštesniąja jėga. Tuomet per mus tekės vis daugiau Šviesos į pasaulį.
Pasaulis niekuo dėtas, viskas priklauso nuo „Israel“ dalies, kuri siekia Kūrėjo – tų, kurie susieja visas tautas, visą tą ratą su Kūrėju per liniją, tiesioginį kanalą.

#274223

Iš 2020 m. lapkričio 18 d. rytinės pamokos „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israel misija kūrinijoje

Padėti žmonijai pakilti

Finišo tiesioji

Komentaras: Darbas internetu, pandemija, koronavirusas, plintantis po visą planetą, miestietišką gyvenimą daro atgyvena. Daugelis ekspertų mano, kad miestai gali išnykti, tapti vaiduokliais.
Atsakymas: Manau, kad iki to dar toli. Miestų sukūrimas buvo būtinas, kad labiau suartėję žmonės geriau organizuotų savo gyvenimą. Manau, kad žmonės vis dėlto ims suprasti, kaip turi elgtis tarpusavyje, kaip pertvarkyti visą, net ir viso pasaulio bendruomenę, kad viskas būtų patogu ir gera.
Komentaras: Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai milžiniški, sėkmingi miestai su išsivysčiusia civilizacija, augant vidinėms ambicijoms, išdidumui ir kitiems neigiamiems žmonių santykiams, žlugo. Ir tada prireikė daug laiko ne tik miestų, bet ir ištisų civilizacijų atkūrimui. Kas dabar padės miestams išgyventi irimo, nykimo etapą?
Atsakymas: Manau, kad tai bus ne irimas ar nykimas, o tempimas. Miestai tarsi išsitemps.
Klausimas: Po deindustrializacijos vyriausybės ir miestų merai investavo į miesto paslaugų plėtrą. Į ką dabar turėtų investuoti vyriausybė ir miestų vadovai: į miestą ar į žmones?
Atsakymas: Kadaise gyvenome urvuose ir buvome labai artimi vienas kitam. Tai buvo didžiulė kelių dešimčių ar net kelių šimtų žmonių šeima. Vėliau visi tai pamažu ėmė sklaidytis, virsti kaimu, kaimas – miestu ir t. t. Taip pamažu nutolome fiziškai vienas nuo kito.
Po to atsirado susiskirstymas į specialybes, specializacijas, tai irgi mus vieną nuo kito atitolino. Atskirai egzistavo ligoninės, mokyklos, gamyklos, ganyklos ir žemės ūkis. Taip vis labiau tolome vienas nuo kito.
Dabar vyksta kitoks procesas: matome, kad atstumas mums netrukdo, esame taip virtualiai susiję, kad mums visiškai nekyla klausimų.
Klausimas: Ar šis priverstinis atotrūkis nepaveiks žmonių vidinio atotrūkio?
Atsakymas: Kol galvosiu, kaip neužsikrėsti, man bus sunku išeiti ir bendrauti su kitais. Bet kai tik imsiu galvoti, kaip neužkrėsti kitų, man pasidarys lengva ir nebebus jokių ribų. Mes galėsime būti kartu ir mieste, ir kaime, ir bet kur.
Klausimas: Vienoje iš laidų sakėte, kad Jeruzalės sienos buvo statomos iš plytų, tačiau šios plytos atspindėjo žmonių norus. Todėl anksčiau miestas žmogui buvo savotiška apsauga, bastionas – tiek jo vidiniam jausmui, tiek išoriniam. Kas yra miestas kabalos mokslo požiūriu? Ką gilaus jis turi savyje? Kodėl žmonės vis tiek norės likti mieste ir statyti naują miestą?
Atsakymas: Čia susiduriame su ypatinga dvasine būsena. Miestas reiškia gyvenvietę žmonių, puoselėjančių ypatingą santykį su gamta, tikrove, kūryba, Kūrėju. Ir todėl juos tarsi saugo vadinamosios sienos. Vėliau jie iš tikrųjų pradėjo statyti sienas aplink miestus.
Apskritai siena – tai mūsų bendras noras būti kartu ir atstumti priešiškus sau. Taigi, siena iš esmės buvo dvasinė. Vėliau imtos statyti akmeninės sienos, bastionai ir pan.
Vadinasi, miestas yra simbolis to, kad apsiribojame tarpusavio ryšiu ir į jį nenorime priimti nieko svetimo.
Todėl yra miestas, apsuptas sienos. Dvasiniu požiūriu – tai bendruomenė žmonių, kurie jungiasi vienas su kitu ir jaučia, kaip yra susiję. Aplink miestą yra net tam tikri atstumai, kuriuos jis tarsi išvalo: 70 metrų, o paskui dar 2000 metrų. Taigi miestas saugosi nuo bet kokios svetimos įtakos, minčių, norų. Jis gyvena savo vidinį gyvenimą. Tai vadinama „miestu“.
Klausimas: Ką tai reiškia: miestas saugo savo gyventojus nuo svetimų norų ir minčių? Kas yra „svetimas“?
Atsakymas: Miesto viduje mes galvojame tik apie abipusę pagalbą vienas kitam, o „svetimas“ nenori taip veikti, būti su visais susijęs, todėl jo neįleidžiame.
Manau, kad ateityje miestas nustos egzistuoti, nes „miesto“ sąvoka išplis po visą Žemę. Žmonių tarpusavio santykiai bus geri. Ir tada išnyks visokios sienos – ir valstybių, ir teritorijų, ir miestų. Gyvenk kur nori. Gali eiti bet kur, užmegzti bet kokius santykius su kitais žmonėmis. Ir visi supras tave, o tu suprasi juos. Noriu pamatyti tokią ateitį.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų atsisakyti savo tapatybės, savo miesto, savo žemės sklypo?
Atsakymas: Jis tiesiog nenorom jausis visur savo vietoje. Štai ir viskas. Nereikia užsitverti, nebus taip: „Aš esu savo rajone, tu – savo, aš turiu tokį socialinį ratą, o tu – tokį“. Visi gali vystytis ramiai, kiekvienas bet kurioje vietoje.
Komentaras: Atvirkščiai, matome, kad dabar vyksta šalių, net ir kai kurių miestų, konfrontacija.
Atsakymas: Tai vis dar vyksta, nes išgyvename savo prigimties blogio suvokimo laikotarpį. Vėliau to nebus. Tiesiog suprasime, kad tai yra blogis, ir turime pakilti virš jo į visuotinį, abipusį, teisingą bendravimą ir visuotinį gėrį.
Klausimas: Ar kada nors buvo idealus miestas, apie kurį kalbėjo kabalistai?
Atsakymas: Izraelyje buvo keli tokie miestai. Tai Safedas, Tiberijas, Jeruzalė.
Klausimas: Kas juose buvo taip vertinga, kas siejo miestą ir jo gyventojus, dėl ko jie buvo vadinami idealiais?
Atsakymas: Žmonės juto vidinį ryšį tarp savęs ir Kūrėjo. Mes turėsime pastatyti tokį patį miestą visame pasaulyje, kuriame visi gyventojai jaustųsi artimi vienas kitam savo dvasia, suprastų vienas kitą. Ir nebūtų jokio skirtumo, kur gyvenu, kokioje vietovėje, mieste ar kaime.
Klausimas: Ko galite palinkėti žmonėms, kurie šiais laikais iškeičia miestus į kaimą, tolsta vienas nuo kito? Ką jie turėtų daryti: sustoti, pagalvoti? Apie ką?
Atsakymas: Nedvejokite – išvykite! Štai ką aš galiu jiems pasakyti. Nieko neprarasite. Nes bet kuris šiuolaikinis miestas yra blogio terpė. Nutolę nuo jo rasite gėrio. Būsite arčiau gamtos – tapsite geresni.
#271771

Iš 2020 m. rugpjūčio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu”

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalaus egzistavimo link

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Komentaras: Pandemija atskleidė, kad brangenybių niekam nereikia. Jų pardavimas sparčiai krinta. Staiga žmogus suprato, kad jam užtenka šiek tiek drabužių ir maisto, o blizgučių, kuriuos nešiojo, norėdamas pasirodyti prieš kitus, nereikia. Sakoma, kad brangakmenių rinka smuko 10 kartų ir krenta toliau.
Kas gi tokio juose yra? Kodėl jie kainuoja tokius beprotiškus pinigus? Žmonija juos vertino, dėl jų žudė vienas kitą. Daug kraujo pralieta.
Atsakymas: Nes tai yra retenybė. Deimantus iškasti labai sunku. Vėliau jie šlifuojami, poliruojami, pjaunami. Visa tai kainuoja.
Klausimas: Kas juose yra nepaprasto?
Atsakymas: Kabalos požiūriu? Visiškai nieko. Tiesiog žmonės suteikia jiems vertę. Pavyzdžiui, ėmė ir nustatė kažkokiam popieriui kainą. O dabar visa tai nevertinga.
Pastaba: Tokiais sunkiais laikais žmogus renkasi duoną, o ne deimantus.
Atsakymas: Žinoma, viską atiduos už duoną.
Komentaras: Vadinasi, duona, bet ne deimantai yra vertinga.
Atsakymas: Juk svarbiausia – gyvybė.
Klausimas: Kodėl taip padaryta iš aukščiau, aukštesniosios jėgos?
Atsakymas: Kad žmonės liautųsi nustatinėti šio pasaulio vertybes, kurios jiems atrodo vertybės.
Klausimas: Taigi, mes meldžiamės brangenybių dievui? Ir tai visai ne Dievas?
Atsakymas: Žinoma! Na kas gi šiame akmenuke?
Klausimas: Kodėl mums jį perša? Tiek kraujo pralieta! Dėl to prasidėjo karai.
Atsakymas: Žmonijai reikia ko nors vertingo, brangaus, kad ji galėtų už tai kovoti, tuo spekuliuoti, parduoti, pirkti, mainyti, saugoti, paveldėti. Kaip kitaip? Gyvenime turi būti kokia nors vertybė. Tarkim, aš numirštu. Kas toliau? Kur mano vertybė? Turiu ją kažkur padėti.
Klausimas: Tai baisu, ką sakote. Vadinasi, mano vertybė – šiame blizgutyje?
Atsakymas: Ir jį perduosiu savo anūkui.
Komentaras: Duodu jam šią vertybę ir sakau: „Gyvenk taip. Šitaip gyvenk „.
Atsakymas: Ir ji jam padeda viskuo, nes perduodu tai, ką vertina visi žemės gyventojai.
Klausimas: Taip jam suteikiu jėgų?
Atsakymas: Žinoma. O dabar visa tai pradedama vertinti iš naujo.
Klausimas: O prie ko mes artėjame?
Atsakymas: Prie to, kad gyvenime nėra nieko vertingo.
Klausimas: Ar šiame gyvenime nėra nieko vertingo?
Atsakymas: Visiškai! Išskyrus mintį! Grįžtame prie to, apie ką kalbėjome: išskyrus mintį, kurią gali perduoti savo anūkui, pasaulyje nėra nieko vertingo.
Naudodamasis tavo mintimi, jis tikrai įgyja turtų… Kas apskritai yra mintis? Tuštuma? Bet jis tikrai gauna tai, kas egzistuoja amžinai, kas tobula, ko niekas negali pavogti ir negali nieko su tuo padaryti. Pats svarbiausias turtas – požiūris į gyvenimą, į žmones. Mintis – tavo vidinis turtas. Tai brangiau už bet kokį deimantą. Mūsų laikais kardinaliai perkainojamos vertybės. Tai, kas man buvo vertinga, už ką kovojau, gyvenau, miriau, bandžiau kaupti, perduoti kitoms kartoms – visa tai šiandien praranda savo vertę.
Klausimas: Vis dėlto, kur mes einame? Kas iš tikrųjų bus verta gyvybės, pinigų?
Atsakymas: Tik mintis.
Klausimas: Bet ar jums tai neatrodo per daug abstraktu?
Atsakymas: O ką apskritai žmogus turi ne abstraktaus, jei jis gyvena ir miršta? Taigi, pats vertingiausias dalykas yra tas, kurį gali perkelti iš vienos būsenos, kai gyvena, į būseną, kai miršta, anapus mirties slenksčio.
Klausimas: Ar jis gali ten pasiimti mintį?
Atsakymas: Žinoma, kad gali. Tik tai jam ir lieka.
Klausimas: Kokią mintį reikia dabar išplėtoti, kad ji būtų vertinga ir būtina?
Atsakymas: Teigiamą požiūrį į pasaulį ir į kitus. Tai niekur nedingsta. Tai nuolatos lieka su tavimi, nes yra ne tavo egoizme, kuris miršta su kūnu ir išnyksta, bet yra altruizme, gerosiose savybėse, kurias įgijai per savo žemišką gyvenimą. Ir tada tu su jomis išskrendi, patenki į kitą erdvę – teigiamų savybių ir jėgų erdvę.
Mes egzistuojame tam, kad sukauptume tokias teigiamas emocijas, mintis, norus, siekius, impulsus ir išeitume su jais.
Aš palieku šį pasaulį, perdavęs, kiek galėjau, teigiamą požiūrį į pasaulį, žmones, gyvenimą savo vaikams ir anūkams bei apskritai visiems, kam įmanoma.
Klausimas: Manote, kad tai jūsų ir visų mūsų misija?
Atsakymas: Žinoma. Bet tai yra mano nuomonė.
Klausimas: Bet tai ir visų kartų kabalistų nuomonė?
Atsakymas: Taip, žinoma.
Komentaras: O tai, ką aš dabar matau komentaruose: blogis, siaubas, neapykanta, nesantaika…
Atsakymas: Tai verčia mus įvertinti tai, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime, surinkti ir perduoti, mokyti naująją kartą.
Klausimas: Vadinasi, kaip atsispirti nuo šios tamsos ir judėti geros minties link?
Atsakymas: Taip. Viskas bus gerai.
#268654

Iš 2020 m. birželio 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintis – aukštesnioji jėga

Mintis – pati didžiausia jėga

Klausimas: Jei negalime trukdyti gamtai, tai tegul ji daro, ką panorėjusi? Reikia tai priimti, susitaikyti?
Atsakymas: Pirma, nereikia savęs priešpriešinti gamtai, nes tai – visiškai nelogiška, neprotinga. Gamta – tai visas kosmosas. Tai tokie vidiniai lygmenys, kurių visiškai nepažįstu. Kas aš toks? – Tiesiog gamtos Kūrinys. Vabalėlis prieš visatą! Net nesuvokiu, su kuo susiduriu. Kodėl turiu mąstyti kaip mažas vaikas, bandantis kovoti su vėjo malūnais? Kam reikalingas šis donkichotiškas elgesys? Mes tiesiog turime suprasti, kad esame didžiulėje, daugiapakopėje sistemoje, tačiau nežinome, kur, su kuo ir kaip. Todėl tobulėdami turėtume stengtis automatiškai į ją integruotis.
Jei būtume negyvoji, augalinė ar gyvūninė gamtos dalis, automatiškai būtume joje. Kadangi mes priklausome „žmogaus“ lygmeniui, tai be to, kad priklausome gamtai, turime ir tokį elementą kaip egoizmas: „Aš noriu būti ypatingas!“ Tuo žmogus skiriasi nuo gyvūnų. Taigi, dėl savo egoizmo jis iškrenta iš gamtos ir dėl to kenčia.
Tačiau egoizmas mumyse nuolat auga, verčia būti priešais vienas kitam ir aplinkinei negyvajai, augalinei, gyvūninei gamtai. Apskritai, tai yra mūsų blogis, mūsų problema, kuri taip ir vadinasi – žmogaus blogio pradas.
Jis buvo sukurtas tam, kad suvoktume blogį ir ištaisytume jį į gėrį. Tada galėsime suprasti visą gamtos gilumą, kaip esame su ja visapusiškai susisieti, ir dalyvauti visuose jos veiksmuose.
Todėl egoizmas mums duotas ne tam, kad priešgyniautume gamtai ir priešpriešintumės jai, o tam, kad būtent jos padedami susilietume į viena; pajustume, kaip mes nuo gamtos atitolę, priartėtume prie jos ir tinkamai su ja sąveikautume. Tada žmogus tikrai taps lygiavertis visai gamtai, kuri vadinama Kūrėju. Nes gamta ir yra Kūrėjas.
#265435

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Viename energetiniame lauke

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Deginančios mintys

„Begalybės pasaulis“ reiškia būseną, kai kūrinys, jį atskleisdamas, mato jame absoliučią begalybę. Mes visada kalbame apie kūrinį. Begalybės pasaulyje jis niekuo neribojamas ir jaučia savo beribes galimybes.
Komentaras: „Šviesos“ sąvoka taip pat dažnai naudojama kabaloje.
Atsakymas: Šviesa yra tai, kas mus apšviečia, tarnauja, rūpinasi mumis. Viską, kas bet kurioje mūsų būsenoje daroma teigiamai, baigiant paskutiniąja būsena, vykdo šviesa. Šviesa yra Kūrėjo davimo ir meilės jėga.
Klausimas: O visas blogis nėra šviesa?
Atsakymas: Visas blogis yra atvirkštinė šviesos pusė, jos išnykimas, atitolimas.
Klausimas: Tai yra atsitolinimas nuo davimo, meilės savybės, nuo Kūrėjo, vadinamas tamsa, o artėjimas prie Jų – šviesa?
Atsakymas: Taip. Šviesa yra jėga, kuri mus suartina.
Klausimas: Kabaloje taip pat yra terminas „sfira“. Kas tai yra?
Atsakymas: „Sfira“ nuo žodžio „sapir“, „šviečiantis“ – tai noras, kuris tapo panašus į Kūrėją, t. y. davimo savybė, todėl ji gali kaupti šviesą savyje ir pradeda švytėti.
#265098

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Komentaras: 1991 m. buvo atliktas eksperimentas: nuspręsta dvejiems metams uždaryti žmones (mokslininkus) po kupolu, padalytu į sektorius su gėlu vandeniu, augalais ir gyvūnais. Visiems – augalams, gyvūnams ir žmonėms buvo sukurta ekologiška aplinka.
Eksperimento tikslas – patikrinti, ar ši ekosistema gali harmoningai vystytis. Buvo planuojama deguonį gauti iš augalų. Vanduo turėjo būti tiekiamas natūralios cirkuliacijos būdu, maistas – iš augalų ir gyvūnų.
Ką parodė eksperimentas? Kai mokslininkai įsikūrė kupole, labai greitai prasidėjo problemos. Po kelių savaičių viena iš dalyvių, genėdama augalus, įsipjovė pirštą. Ją evakavo, atliko operaciją ir grąžino. Susidarė dvi mokslininkų grupės, kurios priešinosi viena kitai atliekant eksperimentus.
Fotosintezė nevyko taip, kaip planuota. Mikroorganizmai pradėjo intensyviai daugintis, jie naudojo daug deguonies ir naikino pasėlius. Daugybė augalų rūšių žuvo. Priviso daug tarakonų, nors jų ten apskritai nebuvo atvežta, ir neaišku, iš kur jų atsirado. Dėl vėjo trūkumo medžiai tapo labai trapūs ir pradėjo greitai lūžti.
Mokslininkai šiaip ne taip ištvėrė dvejus metus ir pripažino, kad eksperimentas nepavyko.
Eksperimentas atskleidė, kad visos ekosistemos yra itin trapios ir labai priklausomos nuo išorės įtakos. Labai sunku atkurti veikiančią Žemės ekosistemą.
Komentaras: Bet žmogus taip pat yra gamtos kūrinys.
Atsakymas: Žmogus nėra gamta. Žmoguje yra negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamtos dalys, tačiau visame tame vyrauja jo žmogiškasis pradas – blogis, egoizmas. Žmogiško egoizmo nėra gamtoje. Gamtoje viskas subalansuota, o žmogaus egoizmas nėra subalansuotas. Jei būtų koks nors prietaisas, galintis išsiurbti iš žmogaus šį egoizmą, tada viskas būtų gerai.
Klausimas: O kodėl žmogus duotas Žemei ir dar su egoizmu?
Atsakymas: Kad jis save papildytų gerąja jėga! Ji egzistuoja gamtoje, tačiau yra paslėpta, kad žmogus ją atskleistų, norėtų save ja papildyti, norėtų būti sudarytas iš dviejų priešingų, lygių dalių ir būti įsiterpęs tarp jų.
Klausimas: Vienoje laidoje sakėte, kad jei žmonija būtų pasirinkusi darnaus vystymosi kelią, dabar būtume neįtikėtinai aukštame lygmenyje. Kodėl žmogui buvo leista vystyti šią agresyvią jėgą ir po to susidurti su dabar Žemėje vykstančia katastrofa?
Atsakymas: Tam, kad žmogus suprastų, ką reiškia gėris. Jis turi išaugti iš blogio, nes be tamsos neįmanoma suvokti šviesos.
Klausimas: Tik viską sugriovus, sunaikinus visą planetą?!
Atsakymas: Nereikia naikinti. Niekas neleis jos sunaikinti. Bet jis turi pajausti sunaikinimą.
Klausimas: Taigi, suprasti žemės, šios harmonijos skonį jis gali tik supratęs priešingą?
Atsakymas: Žinoma, o kaip kitaip? Nėra kito būdo! Ir kaip mes apskritai ką nors suprantame? Kaip jūs suprantate tą pačią harmoniją? Tik iš kakofonijos.
Mes pradedame savo gyvenimą laužydami. Ir vaiką taip auklėjame – kad iš sulaužytų žaislų jis surinktų kubelius. Visą save ir visus turime sukurti iš visiškai sudužusių dalių. Kaip viskas prasidėjo? Iš didžiojo sprogimo, t. y. viskas sprogo. O dabar turime tai teisingai surinkti. Vaikiški „kubeliai“ – štai kas yra priešais mus. Visą šią visatą, viską, kas yra, turime sujungti tinkamu ryšiu.
Klausimas: Žmogus jau gamtos pavyzdyje mato, kaip viskas susiję. Kodėl jis eina kitu vystymosi keliu, išranda papildomas sistemas?
Atsakymas: Mūsų mažasis egoizmas to neleidžia! Tegu du vaikai pabando žaisti kartu. Kiekvienas griebs sau, o kitam neduos. Tvirtai laikys ir nežais. Štai tokie mes.
Klausimas: Kaip žmogui išsiveržti, pereiti nuo vienų bėgių prie kitų?
Atsakymas: Studijuokite kabalos mokslą. Jis viską jums paaiškins. Mes nieko daugiau neturime! Pasiekėme būseną, kai jau pamažu tai suvokiame ir galime apie tai kalbėtis ne tik su savimi, bet ir kitais. Tai labai geras laikas! Labai džiaugiuosi, kad gimiau ir gyvenu šiuo laiku.
Klausimas: Ką suteikia kabala? Ką ji duos papildomai, ką žmogus norės pamatyti?
Atsakymas: Viena vertus, ji išvaduos jį iš kančių, kita vertus, leis pasiekti tobulumo. Tobulumo! Visos gamtos integralumo, uždarumo, kai iš visų priešingų dalių surenkama didžiulė tobula gamta.
Nėra didesnės laimės, nėra didesnio supratimo, nėra didesnio tobulumo nei suvokti visų gamtos dalių bendrumą visiškame jų susiskaldyme ir prieštaravime.
Klausimas: Ką egoizmas veiks šioje ištaisytoje sistemoje? Kokį vaidmenį jis atliks?
Atsakymas: Jis atliks savo vaidmenį – atstumiančio, niekinančio, ardančio, tolinančio. Kaip tik virš to rinksis visa sistema. Neįmanoma be minuso.
Klausimas: Vadinasi, jis bus kaip faraonas, kuris viską išsklaido?
Atsakymas: Argi galima be jo? Niekaip negalima.
Klausimas: Ar žmogus tiesiog valdys jį? Ar jis mokės tai padaryti?
Atsakymas: Sakoma, kad Izraelio tauta išėjo iš Egipto su aukso luitais, indais ir galvijais. Tai reiškia, kad su tais indais, į kuriuos ji gali gauti aukščiausią pripildymą jau už Egipto ribų. Ar be Egipto būtų galima ką nors gauti?
Klausimas: Ar tai degalai, kurie varo į tikslą?
Atsakymas: Egoizmas – gamtos pagrindas. Ir tik dėl jo galime suvokti jos antrąją pusę.
#266047

Iš 2020 m. vasario 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepavyks pralaukti ekologiniame bunkeryje, I dalis

Kuo neutralizuoti egoizmą?

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Komentaras: 1991 m. buvo atliktas eksperimentas: nuspręsta dvejiems metams uždaryti žmones (mokslininkus) po kupolu, padalytu į sektorius su gėlu vandeniu, augalais ir gyvūnais. Visiems – augalams, gyvūnams ir žmonėms buvo sukurta ekologiška aplinka.
Eksperimento tikslas – patikrinti, ar ši ekosistema gali harmoningai vystytis. Buvo planuojama deguonį gauti iš augalų. Vanduo turėjo būti tiekiamas natūralios cirkuliacijos būdu, maistas – iš augalų ir gyvūnų.
Ką parodė eksperimentas? Kai mokslininkai įsikūrė kupole, labai greitai prasidėjo problemos. Po kelių savaičių viena iš dalyvių, genėdama augalus, įsipjovė pirštą. Ją evakavo, atliko operaciją ir grąžino. Susidarė dvi mokslininkų grupės, kurios priešinosi viena kitai atliekant eksperimentus.
Fotosintezė nevyko taip, kaip planuota. Mikroorganizmai pradėjo intensyviai daugintis, jie naudojo daug deguonies ir naikino pasėlius. Daugybė augalų rūšių žuvo. Priviso daug tarakonų, nors jų ten apskritai nebuvo atvežta, ir neaišku, iš kur jų atsirado. Dėl vėjo trūkumo medžiai tapo labai trapūs ir pradėjo greitai lūžti.
Mokslininkai šiaip ne taip ištvėrė dvejus metus ir pripažino, kad eksperimentas nepavyko.
Eksperimentas atskleidė, kad visos ekosistemos yra itin trapios ir labai priklausomos nuo išorės įtakos. Labai sunku atkurti veikiančią Žemės ekosistemą.
Atsakymas: Žinoma! Gal jie mano, kad paskui padarys tą patį Marse? Koks nusivylimas jų ten laukia!
Klausimas: Atrodytų, kad žmogus kaip į Nojaus arką pasiėmė visko po truputį – vienokių ar kitokių augalų, gyvūnų. Jis sukūrė ekosistemą taip, kad vyktų natūralios medžiagų apykaitos ciklas kaip gamtoje, bet jam nepasisekė. Kodėl?
Atsakymas: Jis norėjo tai padaryti dirbtinai! Kam kopijuoti gamtą, jeigu joje esame? Jei nukopijuosiu ją savo sugedusiomis smegenimis, savanaudiškomis savybėmis – kas iš to išeis?
Komentaras: Šiandien kalbame apie tai, kad dabar Žemėje vyksta didžiulės anomalijos. Daugėja anglies dioksido, dega miškai ir pan.
Atsakymas: Tai pabaigos pradžia.
Komentaras: Žmogus bando dirbtinai atkurti gamtą.
Atsakymas: Jums nepavyks įrengti bunkerio! Niekam nepavyko: nei Hitleriui, nei Stalinui, nei kam nors kitam. Nė vienas žmogus negali pabėgti nuo savo likimo. Įsigykite vasarnamį, vilą vandenyno saloje ar kitur – ją užlies ar dar kas nors įvyks, ir nieko neišeis!
Pastaba: Lyg ir viskas atrodo tobula, viskas parinkta, subalansuota…
Atsakymas: Jei nesilaikoma pagrindinio gamtos dėsnio, žmonijai gresia pražūtis. Galite sukurti rojaus sodą kokioje nors saloje – tai, ką norėjo padaryti mokslininkai – ir pamatysite, kad viskas labai greitai suirs.
Komentaras: Atrodytų, kad ekosistema yra harmoninga, pati atsikuria.
Atsakymas: Išskyrus žmogų! Nes tai – vienintelis kenkėjas gamtoje. Pašalinus jį, visa gamta tiesiog klestės.
Klausimas: O ką tokio žmogus įneša? Net jei jis ateina su gerais ketinimais, iš karto kas nors ima griūti.
Atsakymas: Jis neturi ir negali turėti jokių gerų ketinimų, nes yra grynas egoistas. Jis gali kurti tik kenkdamas kitiems. Būtent kenkdamas! O visi gyvūnai, ėsdami vienas kitą, niekam nekenkia. Priešingai, jie naikina pačius silpniausius, sergančius. Bet žmogus – ne. Jo ketinimas kitoks.
Gyvūnai sunaikina tai, kas žalinga visiems. Ir todėl, kai vilkas sugauna kokią nors avį ar ožką, nesvarbu ką, jis sunaikina blogiausią, iš kurio gali gimti ir vystytis kas nors beverčio. Visa gamta – negyvoji, augalai, gyvūnai – yra tobulai sukurta. O žmogus – vien blogis.

#266047

Iš 2020 m. vasario 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“