Pateikti paieškos 'pateisinti kūrėją' rezultatai.


Kai teisuolis mieste

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманTuo metu, kai „teisuolis mieste“, kitaip tariant, kai žmogus pateisina savo būseną, jis yra pasirengęs eiti aukščiau visų asmeninių išskaičiavimų ir suteikti malonumą Kūrėjui per draugus. Jis priima viską, kas aplinkui, kaip priklausаntį Kūrėjui.
O kai „teisuolis“ dingsta iš „miesto“ (miestu vadinamas žmogus, o teisuoliu – pateisinimas), kitaip tariant, kai žmogus negali pateisinti savo būsenos ir vėl krenta į proto išskaičiavimus, jis grįžta į save. Ir tuomet ima galvoti kitaip, pasveria, kokią naudą gaus ir ar verta. Tai Malchut, o ne Binos išskaičiavimai.
Binos ir Malchut santykis aiškinamas visame „Mokyme apie dešimt sfirų“: Malchut kyla į Biną, nusileidžia į savo vietą, atlieka antrąjį apribojimą, sudūžta. Viskas sukasi aplink vieną klausimą: ar teisuolis žmoguje, t. y. ar pateisina, tai, ką su juo daro Kūrėjas, su sąlyga, kad žmogus pats nieko negaus pačioje Malchut, kuri turi būti apribota.
Reikia pajausti skirtumą tarp dviejų būsenų, susipažinti su jomis. Šis skirtumas tarp būsenų žinant bei pakilimo virš žinojimo ir vėl puolimo į žinojimą
Šis perėjimas vadinamas „machsomu“ – tai dvasinio pasaulio riba. Ir jis taps mums suprantamas, įprastas, galimas valdyti, juk ten yra apribojimas ir ekranas, ten visas mūsų darbas, ten aiškinamės iki noro gelmių, kiek įstengiu apibrėžti, kad esu aukščiau jo.
O kai staiga krentu, ar galiu greitai pateisinti Kūrėją, kad šis kritimas buvo su tikslu toliau pakilti? Nėra veiksmų, nevedančių į pakilimą.

Iš 2018 m. rugpjūčio 5 d. pamokos tema „Nuo bejėgiškumo iki šauksmo Kūrėjui“ 

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiek augs Faraonas?

Kaip pateisinti Kūrėją?

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Komentarų nėra

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Čilėje. Antroji pamoka
Aukštesnioji Šviesa yra absoliučioje ramybėje – Kūrėjas geras ir neša mums tik gėrį. Kitaip tariant, mes visą laiką esame priešais Šviesą, absoliutų gėrį, kuris niekada nesikeičia, keičiamės tik mes.
Todėl melsti galime tik savo asmeninio išsitaisymo. Beprasmiška prašyti, kad Kūrėjas pasikeistų – Jis ir taip absoliučiai geras visiems be išimties ir kitoks negali būti.
Teisingas tikrovės suvokimas – tai supratimas, kad keistis gali ne Šviesa ir net ne mes, o tik aš vienas. Juk tai, kaip dabar jaučiu kiekvieną pasaulyje, visus su juo vykstančius pokyčius, nustatau pagal tai, kaip aš pats keičiuosi. Vietoj to, kad reikalaučiau pokyčių iš kitų, man reikia sąveikauti su jais, kad sužadinčiau pokyčius savyje – ir tada visas pasaulis pasikeis.
Išmintingi žmonės iš savo gyvenimo patirties jau seniai suprato, kad beprasmiška bandyti pakeisti kitus. Niekas nepasikeis – viskas priklauso nuo manęs. Kabalos mokslas suteikia žmogui labai paprastą realybės suvokimą, aiškindamas, kad kiekvienas turi ištaisyti tik save, o ne kitus.
Kad įtikinčiau save pasikeisti, man reikalinga aplinka. Veikdamas aplinką, aš veikiu save. Aš tarsi noriu pagerinti aplinką, bet, galiausiai, aplinka keičia mane. Aš žaidžiu su Kūrėju, aplinka, tik dėl to, kad paveikčiau patį save. Galiausiai, pasikeisiu taip, kad tapsiu panašus į Kūrėją ir tada pasieksiu tikrąjį tikrovės suvokimą, matydamas tikrovę tokią, kokia ji matoma iš Šviesos, Kūrėjo, pusės.
Kūrėjas suteikė mums galimybę, veikiant aplinkai, palaipsniui keisti save, pagimdyti save kiekvieną kartą vis panašesnį į Kūrėją. Jei suvokiu visą pasaulį ir visus draugus kaip tobulus, o save kaip reikalingą išsitaisyti, prisitraukti prie jų lygio, tai dirbsiu nepertraukiamai, palaipsniui artėdamas prie Kūrėjo. Ir, iš tikrųjų, nesvarbu, kas vyksta aplinkoje, kas teisus, o kas ne. Aš visa tai suvokiu kaip Kūrėjo žaidimą su manimi. Tai Jis organizuoja aplink mane visą šį teatrą, kad padėtų man prisiderinti prie Jo. Juk jei nėra nieko, išskyrus Kūrėją – gerą ir nešantį gėrį, tai bet koks kitas vaizdas, nesukeltas vienintelės – gerosios – jėgos, liudija apie mano vidinį sugedimą, kurį turiu ištaisyti.
Dėl to privalau nuolat analizuoti save, kalbėtis su Kūrėju, siekdamas išsiaiškinti, ką Jis duoda man pamatyti, išgirsti, pajusti, prie ko prisiliesti, apie ką pagalvoti, ką įsivaizduoti. Kokie prisiminimai mane staiga apima, kokios mintys sukasi manyje.
Kūrėjas sukuria aplink mane visą pasaulį, kad aš nė vieną akimirką nepamirščiau, kad viskas yra Jo sukurta, ir nepertraukiamai kontaktuočiau su Juo, norėčiau Jį atskleisti, suprasti! Tarsi kūdikis, kuriam kažkas sakoma, o jis nieko nesupranta, bet žiūri sužavėtas pravira burna. Taip ir mes, kiekvieną akimirką turime stengtis suprasti, ką Kūrėjas nori mums papasakoti per visą šį pasaulį, kurį mums rodo.
Juk iš tikrųjų yra tik mažytis noras mėgautis, kuris jaučiasi tarsi egzistuotų fiziniame kūne, su rankomis ir kojomis. O aplink save jis mato kitas formas, kitus kūnus, visą pasaulį. Šis didžiulis pasaulis nuolatos keičiasi, viskas jame sukasi. Bet visa tai egzistuoja tik mano nore mėgautis, išryškėja tik mano vidiniame suvokime, o ne egzistuoja tikrovėje.
Tokiame išgalvotame pasaulyje mes gyvename. Visi jo vaizdai formuojasi mūsų egoizme, kad teisingai juos iššifruotume. Jei mūsų norui mėgautis gausime davimo ketinimą, tai vietoj visų šio pasaulio formų pajausime Aukštesniąją jėgą, Aukštesniąją Šviesą, kuri užpildo visą pasaulį. Prie tokios galutinės, tikros suvokimo formos mums ir reikia prieiti.
Viso darbo esmė – ištaisyti savo vidinį suvokimą, išsilaisvinti nuo šios ligotos fantazijos, kurioje dabar egzistuojame – nuo šito įsivaizduojamojo pasaulio prieiti prie paprastos Aukštesniosios šviesos. Dėl darbo su aplinka, įsivaizduodami vis arčiau Aukštesniąją šviesą, tai yra davimą ir meilę artimui kaip pačiam sau, galime pakeisti savo suvokimą ir vietoje šio pasaulio pajusti Aukštesnįjį pasaulį.
Šis iškreiptas suvokimas, piešiantis mums materialųjį pasaulį, išnyks, ir vietoj jo pajausime vieną Kūrėją, išskyrus Jį nieko daugiau nėra. O mes egzistuojame Jame, ir viskas skęsta baltos Šviesos vandenyne. Tai ir bus reali tikrovė, o ne ta išgalvota, kurioje gyvename dabar.

Iš 2014 m. liepos 30 d. antrosios pamokos Čilės kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip pateisinti Kūrėją?

Komentarų nėra

Kas nulemia pasaulio veidą?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Žmonijai būdingas labai specifinis, egoistiškas tikrovės suvokimas, dėl kurio mes manome, jog pasaulis sukasi pagal tai, kaip mes jį valdome. Taip mano vyriausybės ir žmonės, turintys jėgos bei turto, patyrę gyvenimo sėkmę. Ir netgi visiškai paprastas žmogus galvoja, kad visas jo gyvenimas yra jo poelgių pasekmė.
Kiekvienas kažką kaltina dėl to, kas vyksta, ir visi galvoja, kad mes – šio pasaulio šeimininkai. Pripažįstame, jog žmogaus prigimtis bloga ir egoistiška, tačiau ką padarysi, jei tokie esame? Tokie esame ir taip gyvename valdydami šį pasaulį. Aišku, galima būtų valdyti jį kur kas geriau, ne taip barbariškai, protingiau, humaniškiau. Bet nieko nepadarysi, jei mes tokie.
Kuriame įvairias sistemas bandydami sutvarkyti šį pasaulį, kiek įmanoma, sutikdami, kad jis netobulas, bet yra, kaip yra. Žmonija įsitikinusi, jog pasaulis yra mūsų elgesio, ryšių, kultūros, išsilavinimo, politikos, ekonomikos ir prekybos pasekmė.
Visa tai nulemia pasaulio veidą. Tikimės savo veiksmais kažkaip pagerinti gyvenimą ir negalime sutikti, kad apskritai mūsų matomas pasaulio vaizdas nėra mūsų veiksmų rezultatas.
Kūrėjas, Aukštesnioji jėga, kas sekundę piešia mums šį paveikslą pagal informacinius genus (rešimot). Priklausomai nuo šių rešimot, mumyse formuojamas pasaulio vaizdas, ir mes niekaip negalime turėti jam įtakos, išskyrus teisingo požiūrio į jį susikūrimą, t. y. pripažinimą, jog visas vaizdas kyla iš Kūrėjo. Tai pasakytina tiek apie praeitį, tiek apie dabartį, tiek apie ateitį. Kūrėjas mūsų suvokimą organizuoja remdamasis tokia laiko ašimi.
Svarbu ne tai, kaip mes žiūrėsime į pasaulį, o kaip žiūrėsime į Kūrėją! Tą akimirką, kai perkeliame savo dėmesį nuo paties pasaulio į jo Valdovą, į Šaltinį, Kūrėją, iš karto įgyjame teisingą suvokimą. Tuomet ir išaiškėja, kad visas pasaulis (olam) – tai paslėptis (alama), mūsų smegenyse kylantis efemeriškas vaizdas, įtraukiant šalis, valstybes ir baisią netvarką, vykstančią visame šiame mažame Žemės rutulyje ir su kiekvienu atskiru žmogumi.
Šis vaizdas piešiamas mums visomis įmanomomis formomis, vaizduojami tarptautiniai ir asmeniniai konfliktai, įvairios vidinės ir išorinės problemos. Visa tai tam, kad mes išmoktume nepaisydami visų šių formų pateisinti Kūrėją, Šaltinį. Visi šie vaizdai atsiranda mūsų egoizme, priešingam Kūrėjui nore mėgautis. Matome savo pačių vidinius trūkumus, kai suvokiame juos kaip išorinę tikrovę.
Taigi nėra prasmės apgailestauti dėl sunkių įvykių praeityje arba dabartyje ir nebesitikėti geros ateities. Mūsų užduotis – pakilti ir prilipti prie šaknies, absoliučiai geros ir nešančios gėrį. Visa, kas mums skirta pajusti kaip tikrovę: save pačius ir šį pasaulį, skirta tik tam, kad virš to užmegztume ryšį su absoliutaus gėrio šaltiniu ir paliktume savo egoistinį norą, iškreipiantį ir gadinantį pasaulio paveikslą.

Iš 2014 m. kovo 7 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Visata – žmogaus veidrodis

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Komentarų nėra

Ar atleisti savo skriaudėjui?

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Trečioji pamoka Novosibirsko kongrese

Klausimas: Sakykime, mane kažkas įžeidė. Aš kreipiuosi į Kūrėją, prašau meilės ir pro meilės prizmę bandau pažvelgti į skriaudėją: jis didis, tai manyje pasireiškia mano neištaisytos savybės. Ar verta kalbėti apie tai su skriaudėju?
Atsakymas: Skriaudėjas niekuo dėtas. Prieš jus – Kūrėjas, kuris taip pasireiškia. Bet čia nekalbama apie visų skriaudų atleidimą.
Jei nusprendėte sureaguoti į tokį Kūrėjo poveikį, pirmiausia siekdami susivienyti su Juo, tai galite apsiginti ir atsakyti skriaudėjui.
Bet, visų pirma, pabandykite pamatyti kontaktą su Kūrėju, pamatyti skriaudėjuje ir bet kuriame kitame objekte ar situacijoje Kūrėjo pasireiškimą. Tačiau tai nereiškia, kad privaloma atleisti. Ne! Galiausiai, turite užmegzti su skriaudėju tokius santykius, kaip ir jis su jumis – nukreiptus prieš savo ir prieš jo egoizmą.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. trečiosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsikratyti užuominų

Sunkus darbas

Kaip pateisinti Kūrėją?

Komentarų nėra

Nereikalingos kančios

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Kai kurie žmonės mano, kad Kūrėją galima pasiekti save kankinant, verčiant save kentėti. Bet Kūrėjui nereikia mūsų kančių, Jis nesiunčia mums jų. Jas jaučiame dėl to, kad pagal kūrinijos prigimtį šviesa ir noras yra priešingi vienas kitam. Ir atskleisdamas šią priešingybę žmogus turi suprasti, jog šis pajutimas duodamas tik tam, kad virš jo galima būtų pakilti. Jis tėra ženklas, leidžiantis mums pajusti savo priešingybę ir atotrūkį nuo Kūrėjo.
Visų pirma reikia padėkoti už tai, kad gauni tokį ženklą, ir kaip galima greičiau pabėgti nuo šio kartaus jausmo. Juk norėdami šito ar ne, sąmoningai ar nesąmoningai, vien šiuo nemaloniu jausmu mes jau kaltiname Kūrėją – visko, kas vyksta su mumis, šaltinį. Tuomet aš tampu nuo Jo atskirtas, Jam priešingas ir vadinuosi nusidėjėliu.
Reikia siekti tik šviesių jausmų, priartėjimo prie Kūrėjo. O jeigu žmogus ieško kančių, tai yra išdidumo apraiška. Juk jis mano, kad už kančias jam priklauso apdovanojimas, atlygis, išaukštinimas. Tai vyksta dėl visos tikrovės sistemos nesupratimo.
Kūrėjas vadinamas geru ir nešančiu gėrį. Jis linki mums gėrio. Kūrimo tikslas yra malonumas, ir Kūrėjas sukūrė kūrinius norėdamas jiems suteikti malonumą. Tad jeigu kažkurią akimirką pajutai bent kokį nemalonumą, reikia pasinaudoti tuo judėjimui pirmyn ir pateisinti Kūrėją, pasijusti absoliučiai geroje būsenoje.
Mes negalime bučiuoti mus mušančios lazdos ir mylėti ją – tai apgaulė ir veidmainystė. Jeigu žmogus teisingai dirba, tai kyla padedamas aplinkos ir naujos vertybių skalės, nes kas kartą vis labiau vertina davimo savybę.
Jis išnaudoja kiekvieną akimirką, kai tik turi galimybę pakilti, t. y. mato, kad dar nepasiekė visiško pajutimo tobulumo, esančio davimo savybėje, absoliučiai gero Kūrėjo. Jis nenurimsta nei akimirkai, juk jo tikslas – suteikti malonumą Tėvui, o ne rūpintis savaisiais maloniais ar nemaloniais pajutimais. Jis visą laiką žengia pirmyn ir panaudoja savo gerus ir blogus įspūdžius tam, kad tiksliai išsiaiškintų, ką dar gali pagerinti norėdamas pasiekti davimo savybę.
Taip žmogus eina ir nuolatos keliasi virš tamsos, virš nemalonių jausmų, kurie jame kas kartą kyla. Juk jie jam nurodo jo atitolimą nuo Kūrėjo, susiliejimo trūkumą. Žmogus dėkingas už visus šiuos atvėrimus – tai nusidėjėliai atsiskleidžia jame, kuriuos jis gali įveikti, t. y. pakilti virš jų susiliejimo link.
Ir tada visas šis atsiskleidžiantis blogis taps jam gėriu, dovana. Jis su džiaugsmu pasitiks tamsą, iš anksto pasiruošdamas jai teisingoje aplinkoje. Kiekvieną akimirką, kai jo jausmuose, supratime skleisis tamsa, jis ieškos, kas dar jame liko neištaisyta.
Jis neieško kančių – jis ieško juodų detalių savo suvokime, kad galėtų jas ištaisyti. Juk jis iš anksto pasiruošė taisytis, o ne tuščiai kentėti, kas paprasčiausiai yra kvaila.
Čia visų įvykių, vykstančių su žmogumi pasaulyje, atžvilgiu, veikia visai kitas išskaičiavimas. Žmogus viską suvokia tik kaip priemonę, skirtą pakilti virš kliūčių ir pasiekti susiliejimą. Tai reiškia, kad jis kyla į Kūrėjo kalną. Visame savo kelyje jis saugosi, kad bet koks nemalonus jausmas nesitęstų ilgiau kaip vieną akimirką, ir iš karto kyla virš jo aukštai jį įvertinęs. Juk žmogus jį priima kaip signalą, kaip pakilimui skirtą trampliną, galimybę pateisinti Kūrėją, pakilti virš šio jausmo į davimo savybę.
O tai priklauso nuo tikslo svarbos, Kūrėjo didybės jausmo. Tada jis aukštai vertins ir priemones, kurios visada jam atsiskleidžia priešinga, neigiama forma, suteikdamos jam galimybę virš jų suformuoti save. Jis turi jas apversti nuo minuso į pliusą, ir tada vietoje gilios duobės jis supils didžiulį kalną.

Iš 2012 m. birželio 11 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas minčių iš ,,Šamati”: Nieko nėra kito − tik Jis

Masto problema

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Komentarų nėra

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Kūrėjas

Klausimas: Kūrimo tikslas iš esmės man suprantamas. Neaišku, kodėl šito reikėjo Kūrėjui? Kam Jam reikalingas aš? Kodėl Jis tai padarė?
Atsakymas: Jis tai padarė dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmoji: nes Jo prigimtis − geras ir kuriantis gėrį, t. y., Jis suteikia mums begalinį pripildymą nepaisant laiko, judėjimo, erdvės ir visų apribojimų.
Antroji priežastis yra ta, kad šis pripildymas būtų tokio paties lygio kaip Kūrėjo, ir kad mes mėgautumės lygiai tokiu pat statusu, kokį turi Jis, ir kad būtume tokie, kaip Jis. Tačiau pasiekti tokią būseną turime patys, turime įgyti nepriklausomybę ir pakelti savo „aš“  iki Jo lygmens.
Mes vis dar nesuprantame, kaip galima pakilti iki tokio statuso, tačiau mes pasieksime tokį lygį, kai būsime lygūs su Kūrėju visur kur.
Gėrio jėga, meilės jėga, kuri ir yra Kūrėjas, įpareigoja Jį sukurti kūrinį ir atvesti jį į  tobulumą. Bet iš tikrųjų mes jau esame pasiekę šią tobulą būseną, Jis iš pat pradžių mus tokiais sukūrė.
Jis nesukūrė mūsų tokių apgailėtinų, kokie esame dabar, ir dabar mes tarsi turėtume sukurti save iš naujo. Ne, mums reikia tik atskleisti savo tikrąją padėtį. O Kūrėjo atžvilgiu mūsų būsena nuo pat pradžių tobula.
Tačiau jeigu neįgysime šio statuso savarankiškai, tai negalėsime patirti Begalybės pasaulio ir begalybės būsenos. Mes ir dabar galime jį pajausti, bet kadangi mūsų kelim nėra pakankamai išvystyti, tai vietoj jo jaučiame mūsų pasaulį.

Iš 2010 m. gruodžio 12 d. paskaitos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunku būti Dievu

Remiantis faktais pateisinti Kūrėją

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Komentarų nėra

Nori prisijungti prie tinklo? Pirmiausia įsigyk kompiuterį

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Mano jausmai ir dvasiniai išgyvenimai atsispindi mano matomoje realybėje. Ar tai reiškia, kad pagal išorę galiu spręsti apie vidinį pasaulį?
Atsakymas: Tikrai ne. Pasakyta, kad „pasaulis egzistuoja kaip sumanyta“. Materialiame pasaulyje man tenka susidurti su įvairiomis daugiau ar mažiau maloniomis būsenomis ir tarpusavio santykiais. Tačiau joms visiškai nesiruošiu kabinti dvasinių etikečių.
Virš visų savo materialaus gyvenimo įvykių, privalau nuolatos laikytis dvasinio tikslo. Net jeigu Kūrėjas surengs man kažką baisaus, negalima to išvengti.
Aš nežinau, kodėl ir kam viskas vyksta būtent taip. Juk aš susietas su kitomis sielomis, įvykiais ir būsenomis, apie kurias neturiu jokio supratimo. Šiandien dar nejaučiu visos sistemos, kuri leistų ištyrinėti šį reikalą.
Kvaila galvoti, kad galiu atsekti ryšį tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Juk neišmanau nei vieno nei kito.
Neturiu jokių tyrinėjimo instrumentų: nei proto, nei jausmų, nei suvokimo. Nematau prieš save aukštesnės sistemos/ pasaulio, žemesnės sistemos/ pasaulio ir ryšio tarp jų/ pasaulių.
Visa tai dar tolima man. Netgi pirmosiose dvasinėse pakopose šito nesuvokiu. Juk jos grindžiamos savęs atsižadėjimu. Ten nieko negaliu atskleisti, ir net nenoriu. Tenoriu įsijungti į Aukštesniąją pakopą.
Ką be egoizmo turiu dabar? Ir ką be davimo privalau pasiekti? Tam turiu anuliuoti savo egoizmą ir dirbti grupėje vidinį darbą su draugais.
Kuriame vidinę vienybę, siekdami gauti bendrą jėgą, esančią kiekvieno išorėje atskirai ir priklausančią visiems.
Nejaugi vietoj šito imsiu spėlioti apie mano ligų, bankinių problemų, šeimyninių nesklandumų ir konfliktų su viršininku slaptą dvasinę prasmę? Tai tiesiog kvaila.
Aš dar visiškai nepasirengęs panašiems išskaičiavimams. Lygiai taip naujas kompiuteris tėra tiesiog „geležies gabalas“, kol jo neįjungiu, neįdiegiu operacinės sistemos, reikalingų programų ir neįvedu į jas reikiamų duomenų.
Tik tada, nagrinėdamas programinę įrangą ir užkrautą informaciją, galėsiu pradėti dirbti.
Kol kas neturime kėlim, „kompiuterio“, jau nekalbant apie „programas“. Todėl spręsti apie vidinę būseną žvelgdami iš išorės mes neįstengsime.

Iš 2010 m. lapkričio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Remiantis faktais pateisinti Kūrėją

Komentarų nėra

Kaip paveldėti „tėvų nuopelnus“

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Ką reiškia „tėvų nuopelnas“?
Atsakymas: Bendroje sielų sistemoje yra tokia dalis, kurios jau išsitaisė – ji vadinama protėviais.
Šios dalies būsena yra ištaisyta, užpildyta Šviesa. Šios sielos buvo itin šviesios ir todėl galėjo visiškai ištaisyti savo dalis visoje bendroje Adam Rišon sistemoje. Bet kaip mums dabar išsitaisyti?
Mes galime išsitaisyti prisijungdami prie jų. Jeigu bandau tai atlikti – vadinuosi teisuoliu. Juk noriu pasiekti tokią būseną kaip ir jie bei pateisinti Kūrėją ir kūrinį.
Ir tada mane ima veikti „tėvų nuopelnas“ (o kitaip jis neveikia), ir aš iš jų gaunu grąžinančią į šaltinį Šviesą.
Tam man reikalinga kabalistine grupe vadinama sistema, kad jos viduje galėčiau realizuoti šių kabalistų (tėvų) man duotus patarimus.
Jie man sako, ką turiu su savimi daryti, kad šioje bendroje sistemoje įeičiau į jų ištaisytą dalį.
Tai reiškia „pasinaudoti tėvų nuopelnu“. Jie davė man kabalą (Torą), papasakojo, kaip išsitaisyti, kaip pasinaudoti tuo ištaisymu, kurį jie jau atliko bendroje sistemoje.
Man jau nebereikia kankinti savo kūno, pakanka per jų ištaisytą sistemą pritraukti sau supančią Šviesą.
Vienintelis mano pasirinkimas – įsijungti į grupę, kurios per ją galiu nukreipti save į ištaisytą sistemą, vadinamą „tėvais“.
Sudaužytoje Adam Rišon sistemoje „tėvai“ atliko ištaisymus, kurių dėka visi visais laikais ir visose situacijose per teisingą aplinką gali prilygti „tėvams“ ir tokiu būdu įsijungti į juos ir gauti iš ten gražinančią į šaltinį Šviesą – naudotis jų suvoktos Šviesos jėga.
Savo kabalistinėje grupėje norime prilygti tai ištaisytai sielų grupei, kuri vadinasi „tėvais“.
Todėl kiekvienas turi paklausti: „Kada mano veiksmai prilygsta tėvų veiksmams?“ Ir tai duos mums pavyzdį, kaip su savo grupe įsijungti į jų grupę. Tai vienintelis mūsų pasirinkimas, tėvų nuopelnų paveldėjimas.
Jeigu mūsų grupė įeis į „tėvais“ vadinamos ištaisytos Adam Rišon dalies vidų, prilygs jiems savybėmis ir susijungs, tai pasinaudosime jų „nuopelnu“ ir grįšime į ten esančią ištaisytą būseną.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Amžina sąjunga“

„Pateisinti Kūrėją“

Komentarų nėra

Pirmas ir paskutinis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš Baal Sulamo straipsnio „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“: „Išsilaisvinimas priklauso nuo kabalos platinimo tarp masių, kas taip puikiai žinoma iš „Zohar“ ir visų knygų apie kabalą.
Pačios masės to nepakenčia ir vengia. Net visi tie, kurie studijuoja Torą, atlikdami bet kokią malonę, daro tai dėl savęs. Tuomet Mašijacho dvasia palieka ir negrįžta į pasaulį: išminties dvasia (Chochma) ir supratimo dvasia (Bina), minties ir narsos dvasia (Gvura), žinių dvasia (Daat) ir drebulys prieš Kūrėją… “
Problema ta, kad žmonės viską, kas vyksta, atskiria nuo aukščiausios šaknies ir nenori pastebėti, kad visur veikia aukštesnė jėga. „Nėra laisvos nuo Kūrėjo vietos“, nėra veiksmo, kuris būtų atliekamas be Jo dalyvavimo. Taip vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.
Žmogus turi įsisąmoninti, kad visus jo norus, mintis, poelgius, net pačius blogiausius, diktuoja Kūrėjas, ir išsiaiškinti savo požiūrį į Jo veiksmus. Ir tuomet būdamas savo dabartinės būsenos jis susilies su aukščiausia jėga.
Žmogus pateisina Kūrėją, suprasdamas, kad šis veikia norėdamas ištaisyti žmogaus požiūrį į tai, kas vyksta. Kūrėjas praveda jį per visas įmanomas būsenas, kurių nepateisintum iš gyvūninės, racionalios logikos pozicijų.
Tačiau stengdamasis viską priskirti Kūrėjui, nes „nėra nieko, išskyrus Jį“ žmogus keičia savo požiūrį į tai, kas vyksta. Jam svarbiausia – viską priskirti Kūrėjui, kad Jį pradžiugintų. Jis neatsižvelgia į savo nemalonias būsenas, baimes, suvaržytą išdidumą ir pan.
Pirmiausia jis nusprendžia, kad viskas ateina iš Kūrėjo, bet negali pateisinti Jo dėl savo skausmo. Paskui jis sutinka su nemalonia būsena, suvokdamas, kad tai būtina. Kitaip tariant, jis jau pateisina Kūrėją, kuris taip jį ištaiso, bet jam vis dar blogai.
Ir galų gale žmogus pakyla virš kartaus jausmo pasitelkęs tikslo svarbą, kuri padengia materialų skausmą, jaučiamą nore mėgautis. Taip jis pasiekia atsidavimą Kūrėjui.
Visos ankstesnės pakopos vadinamos „vergu“, „tarnaite“, padedančia „šeimininkei“, t. y. jo ištaisytam norui, Malchut.
* * *
Būdamas lo lišma būsenos visus veiksmus priskiriu Kūrėjui, stengiuosi prilipti prie Jo visomis savo mintimis ir norais, susiedamas su Juo viską, kas vyksta pasaulyje. Juk „Nėra kito, išskyrus Jį“.
Bet tuo pat metu vis dar pridedu savo jausmus, išgyvendamas malonius ir nemalonius įvykius, norėdamas vienų ir nenorėdamas kitų. Prie visko, kas vyksta, sąmoningai ar nesąmoningai prisijungia mano asmeninis interesas.
Pagaunu save galvojant, kad norėčiau kitokios įvykių baigties ir apgailestauju dėl to, kas atsitiko. Liūdesys ir apgailestavimas rodo, kad esu nepatenkintas Kūrėjo valdymu. Nėra jokių abejonių, kad tik Jis mane valdo, bet kol kas nesutinku su Juo, nesu Jam atsidavęs. Jei nesidžiaugiu būdamas bet kokios būsenos (blogos ar geros), tai reiškia, kad nesu susiliejęs su Kūrėju.
Ši būsena vadinama lo lišma, juk norėčiau kiekvieną būseną pakreipti taip, kad ji būtų malonesnė mano jausmams ir supratimui. Tai rodo, kad trūksta susiliejimo.
* * *

Praktiškai būtina nuspręsti, ar visos būsenos, kurias jaučiu, kyla iš Kūrėjo? Čia galimi skirtingi etapai: daugiau paslėpties ar daugiau atskleidimo. Šis sprendimas priimamas protu. Be to, būtina išsiaiškinti pojūčius: tai, kas vyksta, man malonu ar nemalonu, ar sutinku su Juo daugiau ar mažiau, ar džiaugiuosi?
Turiu sutikti savo protu, širdimi, jausmais ir sąmone, kad viskas ateina iš Kūrėjo, ir viskas nuostabu, kitaip tariant, Kūrėjas geras ir kuria gera, ir nėra nieko, išskyrus Jį. Geras ir kuriantis gera – remiantis mano jausmais, ir nėra kito, išskyrus Jį – remiantis pagrįsta išvada, veiksmais. Tai viskas, ką turime padaryti.
Ir jeigu to dar nepasiekėme, per dešimtuką privalome pritraukti kuo daugiau grąžinančios į Šaltinį Šviesos ir kreiptis į Kūrėją su malda. Svarbiausia didinti Kūrėjo svarbą, Jo unikalumą visur: Jis pirmas ir Jis paskutinis – viskas tik iš Jo.
#241960

Iš 2019 m. kovo 1 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Komentarų nėra

Blogai, kai šalia nėra Kūrėjo

Dvasinis darbas, Kūrėjas

каббалист Михаэль ЛайтманPer visą dieną reikia laikytis tik už vienos minties: „Nėra nieko kito tik Kūrėjas, geras ir kuriantis gėrį,“ visąlaik į ją kreiptis ir stengtis laikyti už jos, kad neprarastume malonaus pojūčio.
Jei mums nemalonu, jei kas nors mūsų gyvenime nesiklosto – tai ženklas, kad Kūrėjas išnyko iš mūsų matymo lauko.
Jeigu susiduriu su kokiais nors nemalonumais: blogai jaučiuosi ar nuotaika ne kokia – tai tik todėl, kad mano gyvenime nėra Kūrėjo. Jei su juo susieju visas savo būsenas, tai turiu puikiai jaustis, jausti komfortą, vilties šviesą, ryšį su tiesa, amžina tikrove. Ir visa tai, nes prisiminiau apie Kūrėją.
Tačiau Kūrėjas gali žaisti su mumis, siųsdamas mums nemalonius pojūčius, kad imtume Jo ieškoti ir pateisinti. Jis iš anksto žino, kad mums pavyks Jį pateisinti ir todėl duoda mums tokius pratimus.
#242823

Iš 2019 m. kovo 12 d. rytinės pamokos, tema „Romumas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš savęs suvoksiu Kūrėją

Teisingai kreiptis į Kūrėją

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »