Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Abipusis vienas kito pripildymas vadinamas davimu, meile. Aišku, kad tai nėra fizinės mūsų pasaulio sąsajos, nors ir jos atsiranda kaip dvasinių tarpusavio sąveikų pasekmė.
Svarbiausia tai, kad randame galimybę pripildyti vienas kitą, t. y. įgyvendinti savo norą, ir tokiu būdu pasiekiame tobulybę.

Didysis kabalistas Ari rašė, kad iki kūrimo pradžios buvo tik paprasta, viską savimi pripildanti Šviesa. Po to ji susitraukė, palikdama tuščią erdvę, į kurią nusidriekė spindulys, kuris ir sutvėrė visus pasaulius, tarp jų ir mūsų, pačiame žiojėjančios tuštumos centre.
„Žiojėjančios tuštumos“ būseną pažymėkime kaip I būseną, kurioje yra tik Nefeš – pati silpniausia šviesa. Po to įvyko Pirmasis susitraukimas (Cimcum Alef) ir ekrano (masach) suskaldymas – II būsena. Dabar turi įvykti Visiškas ištaisymas (gmar tikun) – trečioji būsena.

Visiškame ištaisyme (gmar tikun) prieiname būseną, kuri vadinama NaRaNHaJ, vadinasi, atsiranda milžiniškas šviesų kiekis, kurios 620 kartų didesnės už pirmapradę Nefeš šviesą.
620 – tai sąlyginė sąvoka, ne milijardų milijardai, o kokybiškai visai kita savybė, nes savo išsitaisymu pasiekiame pačios aukščiausios Šviesos, sukūrusios visą materiją, savybę.
Juk Šviesa mūsų pasaulio materiją pagimdė iš mažos milžiniškos energijos kibirkšties. Įsivaizduokite, kokia energija buvo Didžiojo Sprogimo metu, jei iš jos susiformavo materija, energija, informacija, vystymosi programa, ir visa tai, apie ką dar nieko nežinome!
Visa tai atsirado iš Šviesos kibirkšties, kuri plonu kanalu pasiekė mūsų pasaulį ir sprogo jame. Kodėl tai įvyko? Todėl, kad Šviesos – šios gyvybinės energijos – savybė yra priešinga materijos savybei, o tai ir sukėlė sprogimą. Tokiu būdu Šviesos energija patenka į materiją, ir ši pradeda vystytis.
Kitaip sakant, mikrošviesos, mažos dalelės energija – dvasinis fotonas, susiduria su joje užsimezgančia materija, Šviesa sklinda per keturis etapus ir paskutiniame sukelia priešingos materijos pasireiškimą iš savęs. Tai studijuojame iš keturių tiesioginės Šviesos sklidimo etapų Begalybės pasaulyje.
Kam to reikia? – Tam, kad galėtume pažinti šią Šviesą, egzistuojančią Begalybės pasaulyje ir supančią mus bei visus pasaulius. Juk mes turime išeiti už jų ribų, pakilti virš visos kūrinijos, virš visos materijos.
Todėl, jeigu norime išeiti iš mūsų būsenos, tai turime nueiti visą kelią, nuo nulinio iki paties aukščiausio taško – visas 125 laipsniško pakilimo virš mūsų materijos, virš mūsų prigimties, pakopas.
Visa tai įgyvendinama tik grupėje ir tik pagal principą: grupė, kurioje tai įgyvendinama, dešinė pusė, kairė pusė, veržimasis pirmyn. Be to, ego nuolatos vystosi, bet tik mums įsijungus į grupę. Jeigu aš, jausdamas atstūmimą, neartėju prie grupės ir nedirbu su juo, tai neturiu galimybės savyje pajusti tikrojo ego. Paprastas žemiškasis egoistinis kiautas tam neturi reikšmės.
Tai tinka tiek moterims, tiek vyrams. Sukandus dantis reikia atakuoti šią kliūtį (įsijungimą į grupę), pradedant nuo paprastų apsikabinimų, dainų, bendro darbo. Tačiau svarbiausias yra vidinis įsijungimas – kaip ir kiek noriu šiame darbe save kontroliuoti, kiek esu pasiruošęs susijungti su savo draugais, būti juose.
Šia tema yra daugybė straipsnių. Įdomiausia tai, kad per daugelį metų jūs įvairiuose pažinimo lygmenyse skaitysite tuos pačius straipsnius, ir kas kartą tą patį tekstą suprasite visiškai naujai.
Visi mes esame tarpusavyje sujungti kaip dėlionėje. Tai tokia daugiapakopė ryšių sistema, kuri galiausiai suformuoja rutulį. Juk kiekvienas yra įjungtas į absoliučiai visus kitų norus ir visas kitų savybes. Neįtikėtina, bet tai daro Šviesa, nes mes jau esame šiose savybėse ir noruose. Šviesa tik išryškina juos, tarytum prožektoriumi apšviečia, o mes tai matome kaip kažką naujo.
Pati sistema išliko tokia pati, kokia buvo sutverta Begalybės pasaulyje, tik susitraukė mūsų atžvilgiu. Natūralu, kad norėdami į ją patekti iššaukiame Šviesą, apšviečiančią ją vis stipriau. Kadangi mes joje jau esame, tai imame jaustis vis labiau surišti, vis labiau tarpusavyje susiję.

Iš 2013 m. liepos 12 d. Sankt Peterburgo kongreso 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laipsniškas vystymasis

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Klausimas: Kada jau galima laikyti, kad grupė yra susiformavusi, kad ji juda tikslo link?
Atsakymas: Tikslo siekianti grupė – tai susibūrimas žmonių, kurie turi vieną tikslą, kurie jį žino, suvokia tarpusavyje, jaučia. Jie kartu studijuoja kabalistinius šaltinius, tikrindami save, dirba, kad sujungtų savo taškus širdyje. Kitaip tariant, svarbiausia jiems – susivienyti, nekreipiant dėmesio į jokias kitas savybes.
Jei žmogus siekia vienybės, kad atskleistų Kūrėją, to pakanka, kad jis būtų mano draugas, net jei visais kitais atvejais yra labai nemalonus žmogus, – nesvarbu. Palaipsniui visi suvoksime, kokiu būdu prisitaikyti, priartėti vienam prie kito.
Grupė – tai susibūrimas žmonių, kurie supranta, kad norėdami suvokti Kūrėją, turi dirbti su savimi, mokytis, palaikyti tam tikrą gyvenimo būdą. Jie turi reguliariai susitikinėti, ir taip sąveikauti tarpusavyje, kad visą laiką būtų žadinami susivienyti.
Tiesiog išsinuomoti patalpas ir rinktis ten – tai dar ne grupė. Susitinkame fiziškai, skaitome kartu, išsiskirstome ir štai – mes jau grupė? Kabaloje viskas apibrėžiama ne fiziniais kūnais, o vidiniu pabudimu.
Grupė reiškia taškų širdyje siekį tapti viena visuma. Tik tai vadinama „grupe“. Todėl mums dar labai reikia šito siekti.
Bet kai žmonės visi kartu siekia tikslo, suprasdami, kad tik susijungę, nepaisant, aukščiau visų priešingybių, jie išskiria Kūrėjo savybę ir kartu įveikia sudužimą, tada jie tampa grupe.
Vadinasi, visos mūsų priešingos savybės – tai vienintelė bendra egoistinė savybė. Visi mūsų egoistiniai, priešingi vienas kitam troškimai dabar yra tarsi viename maiše. O mes, pakildami aukščiau šių savybių, darome apribojimą (cimcum) ir ekraną (masach), nukreipdami savo taškus į Kūrėją, panašumą, davimą.
Vadinasi, mūsų sujungti egoistiniai norai lieka apačioje, o mūsų ketinimai susijungti, siekti Kūrėjo, tapti panašiems į Jį, yra viršuje, aukščiau jų. Taip mes jau pradedame kurti sielą. Kitaip tariant, vieną bendrą parcufą.
Siela yra viena. Nėra daugybės sielų. Visi ir kiekvienas turi tik bendrą kli (indą). Jei mes tarsi sukuriame jį, tai atskleidžiame, kad jis jau sukurtas! Mes tik stengėmės aptikti tai ir savo mėginimais staiga atskleidėme, kad jau čia egzistuojame. Juk tai vienintelis vientisas kūrinys – jis jau egzistuoja, o sudužimas įvyko tik mūsų sąmoningumo atžvilgiu, tad siekdami judėti pirmyn – pakylame aukščiau mūsų dabartinių pojūčių.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. antrosios pamokos Gruzijos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas…

Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Žmogus, ieškantis brolių

„Mokymas apie dešimt sfirų“, 1 d., skyrius „Vidinė žiūra“, 14 p.: „Apribojimas reiškia, kad Begalybės pasaulio Malchut sumažino savo norą gauti – ir išnyko Šviesa, nes nėra Šviesos be kli. …Juk jau žinoma, kad Šviesa priklauso nuo noro, o noras – tai vieta Šviesai. Kadangi nėra prievartos dvasiniame pasaulyje.“
Nėra prievartos dvasiniame pasaulyje! Tai reiškia, kad jeigu kūrinys geidžia kažkokios būsenos, ji ir realizuosis. Todėl mes visada esame tos būsenos, kuri atitinka mūsų troškimą, nes ką norėjome, tą ir gauname. Tai, kad Šviesa nepaveikia mūsų (pagal mūsų norą) ir galiausiai jaučiamės nelaimingi, yra mūsų sprendimo pasekmė.
Kokį norą nori įgyvendinti – ten ir esi. Kūrėjas nesikiša į mūsų troškimus ir nekeičia jų be mūsų prašymo. Todėl dvasiniame kelyje ir nėra prievartos.
Tai labai subtilus momentas. Po pirmojo apribojimo (cimcum alef) Begalybės pasaulio Malchut pati tampa atsakinga už savo troškimus. Kaip pati panorės – taip ir bus. Šviesa kyla pagal jos norą ir nuo to Malchut jaučiasi geriau arba blogiau. Bet visa tai – jos asmeninio noro išdava.
O noro dvasinis pasaulis per prievartą neperša. Nori kito noro – prašau! Šviesa ateis ir ištaisys tave, tada pasijausi kitaip: gal geriau, o gal blogiau, bet tik dėl savo noro.
Egzistuoja dvasinių pakopų sistema, kitaip tariant, santykių tarp Šviesos ir noro lygmenys. Jeigu noras kinta, atsižvelgiant į tai jame pasireiškia kita Šviesa. Todėl Kūrėjas niekada neverčia, Jis nekeičia mūsų norų be mūsų žinios, nekeičia, negavęs mūsų prašymo. Mes privalome Jo paprašyti!
Atitinkamai savo norui ir jaučiame Šviesą. Jeigu nejaučiame Jos, esame nepatenkinti ir todėl savo norą keičiame. Tačiau turime ją pakeisti patys, Kūrėjas apskritai neprisiliečia prie mūsų noro.

Iš 2011 m. gegužės 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra noro − nėra Šviesos

Viskas priklauso nuo troškimo

Įsiklausyk į Jo balsą

Ari – ypatingas reiškinys kabaloje. Buvo daug didžių kabalistų, bet Ari į kabalos istoriją įėjo kaip posūkio taškas, pakeitęs visą vystymosi kryptį.
Kitaip tariant, jis dvasiniame pasaulyje užbaigė visų Šviesų ir kelim leidimosi iš Begalybės pasaulio procesą iš viršaus į apačią, o paskui materialiame pasaulyje užbaigė vystymąsi, kuris dėl blogio atskleidimo ritosi žemyn. Nepaisant to, kad buvo gauta „Tora“ ir parašyta knyga „Zohar“, visa tai tebuvo pasirengimas, o ne išsitaisymo metodikos realizacija.
Ir nors daugelyje kartų iki Ari veikė kabalistai (taisė savąsias sielas bendroje Adam sielos sistemoje, perleisdami per save Šviesą silpnesnėms sieloms), tačiau vis dar nebuvo išsitaisymo metodikos, galinčios sujungti Šviesą, norą, ekranus, parcufim, sfirot.
Visa tai atskleidė Ari: cimcum alef (Pirmasis apribojimas), cimcum bet (Antrasis apribojimas), pasaulį Nekudim, tyruosius ir netyruosius pasaulius ABJA, Adam Rišon. Jis sutvarkė visą šią sistemą ir visą dvasinę realybę (visus santykių tarp Kūrėjo ir kūrinio būdus) sujungė į vieną bendrą sferą – pateikė vientisą pasaulių sandaros paveikslą: Kūrėjas, kūrinija ir visa, kas vyksta tarp jų.
Be to, jis padarė taip, kad galėtume įsijungti į visas šias santykių tarp Kūrėjo ir kūrinio formas ir patys jas kurti. Kitaip tariant, iki Ari vyko plitimas iš viršaus į apačią, o nuo jo prasidėjo taisymasis. Jo laiku jo sieloje įsikūnijo pats žemiausias nusileidimo taškas, ir kryptis ėmė keistis – prasidėjo kilimas nuo jo į viršų, t. y. jis nukreipė visą pasaulį, visas sielas į išsitaisymą!
Visos sielos, veikusios iki Ari, dirbo „iš viršaus į apačią “, buvo kaip pasirengimas mūsų laikams. O visos sielos, išėjusios po Ari, – tai jau sielos, besitaisančios iš apačios į viršų, padedant jo mokymui, jo atskleistai metodikai.
Net neįmanoma įvertinti ir suvokti tokios ypatingos sielos, kuri pakeitė visą tai, kas priešinga tarp kūrinio ir Kūrėjo, bei davė kūrinijai išsitaisymo metodiką. Dėl išsitaisymų, kuriuos savo sieloje atliko Ari, atkurdamas joje visą Adam Rišon sistemą, dabar po jo jau gali atsirasti sielos, kurios pasitelks jo metodiką ir stums pirmyn bendrąjį taisymosi procesą.

Iš 2011 m. vasario 28 d. pamokos pagal straipsnį „ Pratarmė knygai Panim Meirot“

Klausimas: Kas yra bendras dvasinis sutuoktinių darbas?
Atsakymas: Dvasinis ryšys – kai moteris tampa tarsi kita vyro „kūno puse“. Juk vyras be žmonos – nepilna noro dalis.
Ši dalis tokio, rodos, „gyvūninio“ egzistavimo, šeimyninio gyvenimo, tarsi visai nesusieto su dvasingumu, – labai svarbi.
Dar neatėjo tas metas, tačiau mes pasieksim būseną, kai ir vyrai, ir moterys pajus būtinybę sužinoti, kokia gyvenimo prasmė, dėl ko mes gyvenam?
O išspręsti šią problemą galima tik tada, kad mes tampame panašūs į gamtą, Kūrėją, todėl privalome gyventi šeimyninėje poroje.
Tai ir bus mūsų bendras dvasinis darbas. Pajusime, kad be dvasinio ryšio negalime išsaugoti šeimos. O be šeimos negalime siekti dvasingumo!
Todėl šiandien šeima yra tokia „sudužusi“, apimta tokios krizės,– tai tarsi „cimcum“ (apribojimas).
Visas ligšiolinis gyvenimas, psichologija, požiūris į šeimą, visa buvusi šeimos paradigma – viskas baigėsi! Tai yra, „sudužo“.
Subyrėjo visa mūsų ankstesnė filosofija, santykis su gyvenimu, šeima, visuomenė. Visa tai priėjo savo pabaigą, todėl šiandien mes išgyvename krizę.
Mes tarsi atpjauname nuo savęs visą buvusį santykį su gyvenimu – ir įžengiame į naujų santykių erą.
Man ir vėl bus reikalinga šeima, vaikai, darbas, visuomenė – tačiau jau ne tam, kad egoistiškai juos išnaudočiau ir sukurčiau sau patogų, mažą lizdelį, skirtą  ramiam materialiam gyvenimui, o kad galėčiau pasiekti davimą, Kūrėją.
Vyksta staigus perėjimas, kuomet mums reikia atskirti save nuo senojo gyvenimo, nuo buvusio santykio.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam reikalinga šeima

Kas šeimoje svarbiausias

Meilė, šeima ir kūrimo tikslas

Klausimas: Kas yra tos trys linijos?
Atsakymas: Kairioji linija – tai neištaisytas noras, kurį pirmiausia reikia sumažinti (Cimcum Alef).
Dešinioji linija – davimo, Šviesos jėga. O vidurinioji linija – tai pastangų, jungiant šias dvi linijas, rezultatas.
Visas mūsų darbas susijęs su viduriniąja linija. Apie tai kalba visa kabalos medžiaga.
Dešinioji ir kairioji linijos duotos mums  iš aukščiau – iš gamtos, Kūrėjo. Ir jei viduriniojoje linijoje nedirbame, taip ir liekame gyvūnais, kurie veikia, valdomi dviejų vadelių: dešiniosios ir kairiosios.
Kai iš viduriniosios linijos gauname pirmąją kibirkštį, kuri vadinasi tašku širdyje, – tai būna galimybė, kvietimas pačiam pradėti valdyti save, o ne judėti kaip arkliui, raginamam vadelėmis.
Taškas širdyje – žmogaus mumyse pradžia. Jei perimsim vadeles, žmogus mumyse pradės pats valdyti savo gyvūną – ir šis judės Kūrėjo link. Visas darbas vyksta tik iš šio taško, valdant save taip, kad susivienytum su visais.
Tuomet visas savo savybes pradedame vertinti kaip sąlygas, duotas mums iš aukščiau, netapatindami savęs nei su savo kūnu ir įgimtomis jo savybėmis, nei su Šviesa, duota mums šiam kūnui taisyti.
Kitaip tariant, šias dvi linijas, dešiniąją ir kairiąją, pradedu vertinti kaip tobulybę, sukurtą Kūrėjo – kaip Jo kvietimą pradėti save formuoti.
Tuomet nebesijaudinu, nesidžiaugiu ir  nesielvartauju nei dėl kairiosios, nei dėl dešiniosios linijos, o į duotas man būsenas žiūriu kaip į galimybę teisingai sujungti šias dvi linijas ir nukreipti savo gyvūną tiesiai į tikslą.
Kiekvieną akimirką mano gyvūnas puldinėja tai į vieną pusę, tai į kitą – man neaiškia kryptimi.
O aš privalau įsivaizduoti tikslą: Kūrėją, susiliejimą su Juo, norą susilyginti su Juo savybėmis,  turiu stengtis pamatyti savo aplinką kaip tobulą, harmoningą sistemą, kurios visos dalys susijusios tarpusavio laidavimu ir pripildytos Aukščiausiosios Šviesos.
Suvokęs savo tikslą, turiu ištaisyti savo gyvūninę dalį, kad dviem vadelėmis nukreipčiau jį tiksliai reikiama kryptimi. Šis darbas nenutrūksta nei akimirkai.
Kiekvieną kartą aš vis tiksliau įsivaizduosiu dvasinį tikslą, su vis aiškesnėmis detalėmis, nors ir painiavos bus vis daugiau – juk Šviesą suvokiame iš tamsos.
Nuolat turiu judėti pirmyn, į tikslą, t. y., įkomponuoti save į bendrą sistemą kaip nedalomą sudedamąją.
Skaitydamas „Zohar“, turiu veikti kaip mašinos vairuotojas, kuris vienu metu spaudžia greičio pedalą, žiūri į kelią, sukioja vairą, liečia stabdį.
Turiu klausyti, apie ką kalba „Zohar“, įsivaizduoti tikslą, stengtis judėti kartu su knygos tekstu, dalyvauti jame.
Aš noriu žinoti, susisiekti su šia medžiaga, būti šiame procese.
Žinojimas – tai susiliejimas.  Kaip pasakyta: „Ir pažino Adomas Ievą (savo ištaisytą norą)“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Trys linijos“

„Kaip gi gauti Begalybės Šviesą“

Klausimas: Žmogus sunkiai serga, patyrė bankrotą, nesutaria su žmona… Vos tik jis įeis į dvasinį pasaulį viskas susitvarkys?
Juk šios kančios duotos tam, kad žmogus išsitaisytų, ar ne? Kaipgi kitaip pasakysiu, kad Kūrėjas geras ir kuria gera?
Atsakymas: Jeigu Kūrėjas atsiskleis, pasakysi, kad jis geras ir kuria gėrį. Prisiminkite, kokias kančias teko patirti kabalistui Akivai skausmingos mirties akivaizdoje (šiam didžiam kabalistui, gyvenusiam II m. e. a., prieš mirtį nuo kūno buvo plėšiama oda), o jis šlovino Kūrėją.
Tai ne legenda apie kankinius, o tikra būsena, kurią gali patirti kiekvienas iš mūsų – kęsti ir nejausti kančios.
„Kūrėjas atsiskleidžia“ reiškia, kad aš savyje, virš egoistinių norų, atskleidžiu davimo savybę, atskleidžiu, kad „Aš“ kartu su visomis kančiomis paniręs į gėrio vandenyną. Antraip, kaip galėčiau šlovinti Kūrėją?
Mūsų egoistiniai norai niekada neprisipildys. Pirmasis apribojimas (Cimcum Alef, CA) niekada nebus atšauktas!
Prisipildo kiti norai – davimo kelim, kuriuos tu iškeli virš savo noro mėgautis.
Bet juk tai tie patys kelim, aš jausiuosi esąs sotus ar alkanas?
Tu jausiesi sotus, kaip svečias, bet tik tada, jeigu mėgausies tuo, kad savimi suteiki malonumą Šeimininkui.
Tačiau mėgaujuosi Aš?! Ne! Tas „tu“, apie kurį šiandien klausi, yra egoistiškas ir niekada nepatirs malonumo!
Mėgausis kitas „tu“ – išsitaisęs, tas, kuris mėgaujasi, kai mėgaujasi Šeimininkas. O tas egoistas, kuris norėjo valgyti – taip nieko ir negaus!
Tai aš būsiu sotus ar ne?! Būsi!
Tačiau kaip?! Sukūręs savyje naujos rūšies norus tapsi 613 kartų sotesnis! Tačiau malonumas patiriamas ne ankstesniuose noruose…
Šito mes kol kas nesuprantame. Čia ir slypi skirtumas – būti šiame pasaulyje ar būti būsimame (dvasiniame) pasaulyje. Bet viskas ateis…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasiniame gyvenime malonumas nedingsta“

„Mano metai mano turtas“

„Pabusti iš sapno naujame pasaulyje“

Problema ta, kad vystydamiesi dvasiškai galime labai ilgai stoviniuoti vietoje, kol žengsime žingsnį pirmyn.
Mums atrodo, jog pasikeičia daugybė būsenų, nors iš tikrųjų tai ne kas kita, kaip trypčiojimas vietoje, kai žmogus svyruoja pirmyn atgal arba kairėn dešinėn, bet negali žengti į priekį (kad jį valdytų davimo savybė).
Žmogus kol kas neįstengia sukaupti visų savo jėgų, kad iš tikrųjų anuliuotų save (savo egoizmą) dėl davimo savybės, kurią jis turi įgyti kitoje pakopoje.
Juk kiekvienas žingsnis – tai vis didesnė davimo savybė, kuri ima jį valdyti.
Bet ar jis pasiruošęs atlikti visus būtinus pasiruošimus? Anuliuoti savo egoizmą, pajausti tikslo svarbą ir ties tuo sukaupti visas savo mintis ir norus, nuspręsti, jog jam reikia tik šito ir nieko daugiau.
Jeigu žmogus turi galimybę žengti nors menką žingsnelį davimo, Kūrėjo link, kai nesitiki gauti atlygio, net neturi jėgų, tiesiog trokšta prilipti prie jos nors vienu tašku ir tuo pasitenkinti, nepriklausomai nuo visų didžiulių, reikalaujančių pripildymo norų – jis jau pasiekia šiame taške tobulybę (Malchut Binoje).
Jis įeina į tobulybę (t. y. davimo savybę) per šį vieną tašką (Cimcum Bet – antrasis apribojimas). Visa kita tėra taško vystymas. Kaip pasakyta: „Atverkite Man adatos ąselės dydžio plyšelį, ir Aš jus išgelbėsiu“.
Jeigu laikausi vien tik už šito davimo taško, nepaisydamas visų savo siekių, abejonių ir kliūčių, – tai atsirandantys nauji norai (mano rešimot) įtraukia mane į jį vis giliau lyg siūlą per adatos ąselę į dvasinę davimo savybę.
Savo noruose jau matau aukštesnio pasaulio vaizdą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visiško ištaisymo etapai“

„Kur prasideda dvasingumas“

„Finišo tiesioji“

Iš 2009 m. rugsėjo 9 d rytinės pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Sulam komentarus“
Aš – tai juodas taškas Šviesos vandenyne. Visa mano egzistencija susieta su šia Šviesa, save vertinu jos atžvilgiu. Atrandu, kad Kūrėjas duoda ir yra geras man. O aš, atvirkščiai, gaunu ir noriu Jį išnaudoti, „praryti“. Sužinau, kad dvi mūsų prigimtys – Kūrėjo ir kūrinio – yra veidrodinės priešingybės. Lygindamas save su Juo, išvystu mus skiriančią bedugnę, juk viskas, kas yra Jame, manyje egzistuoja priešinga forma kaip antspaudas. Tada manyje kyla gėda! Juk Jis duoda ir myli, o aš – gaunu ir nekenčiu…
Ši gėda – tai kažkas, ko nebuvo niekad anksčiau, tai ir yra kūrinys. Juk anksčiau taip neįsisąmoninau savęs. Imu Jo davimą vertinti kaip gėrį, o gavimą – kaip blogį. Iš kur manyje atsirado tokia matavimo skalė? Jos nebuvo Šviesoje! Tai tikrasis kūrinys. Jis jaučiasi savarankiškas ir atskirtas nuo Duodančiojo ir todėl supranta esąs priešingas Jam. Kol kūrinys nepajunta, negalįs likti tokios būsenos, tol negali savęs pateisinti, ir todėl susitraukia, išstumdamas iš savęs Šviesą.
Tai Begalybės pasaulio Malchut, kuri kenčia dėl to, kad negali būti tokia, kaip Kūrėjas, kad nemoka mylėti, kaip myli Jis. Todėl visas vystymasis po Pirmojo Susitraukimo (Cimcum Alef) galiausiai atveda mus į tokią meilę, kokią skleidžia Kūrėjas. Visa tai Pirmojo Susitraukimo pasekmė. Sprendimas susitraukti – vienintelis sprendimas, kuris yra visos kūrinijos varomoji jėga ir kuris veda ją į galutinį išsitaisymą. Gėdos jausmas buvo tas sprogimas, iš kurio kilo kūrinija ir po to praėjo visą kelią: žemyn iki mūsų pasaulio ir atgal – aukštyn.
Būtent tas Begalybės pasaulio Malchut patirtas gėdos jausmas ir yra vystymosi variklis, išskleidžiantis tikrovę iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų. Daugiau nieko nėra. Tai lyg Didysis Sprogimas, po kurio susiformavo lyg šiol besiplečianti Visata.
Visa tai vyksta Begalybės pasaulio Malchut. Joje yra visi devyni sfirot, Šviesos savybės. Nėra nieko tik ji. Juk ji – Šviesos indas, ne joje Šviesa neegzistuoja.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viską daro šviesa“

„Žmogus ir Kūrėjas“

„Apie kabalos mokslą: ketvirtas pokalbis“

Klausimas: Paskutinėje pamokoje minėjote, kad visiškai išsitaisius (Gmar tikun), religijos liks kaip tradicija. Ar pasiekus visišką išsitaisymą (Gmar tikune) žmogus kaip materija egzistuos, kad ir toliau laikytųsi tradicijų? Ar visgi viskas virs dvasia ir tada visos, grindžiamos materija tradicijos išnyks?
Atsakymas: Yra keletas visiško išsitaisymo būsenų: kiekvieno individualus, visų individualus, bendras sujungtas į Cimcum bet (Antrasis susitraukimas), bendras, sujungtas į Cimcum alef (Pirmasis susitraukimas) ir visiškas susiliejimas su Kūrėju.
Kol egzistuoja nors viena neištaisyta siela – mūsų pasaulis, kokį jį jaučiame dabar, egzistuoja. Ir tik tada, kai įvyksta visiškas bendras išsitaisymas, šis pasaulis ir visi pasauliai mūsų pojūčiuose įsilieja į Begalybės pasaulį.
Iš tikrųjų egzistuoja tik viena būsena – Begalybės pasaulis, o visi pasauliai yra Aukščiausiosios Šviesos filtrai mūsų netobulo jos suvokimo atžvilgiu. Kitaip tariant, pasauliai – tai vienintelio egzistuojančio Begalybės pasaulio paslėpties nuo mūsų matas.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Ką reiškia jūsų frazė, kad artėjame prie visiško išsitaisymo būsenos?
Atsakymas: Tai būsena, kai visos sielos susilieja į viena ir jose atsiskleidžia jas pripildanti aukščiausioji jėga, kai kiekvienas visus jaučia kaip save ir tokiu būdu tampa amžinas ir tobulas – kaip Kūrėjas.

Kas bus po 10 000 metų? (rusų k.)