Žmogus turi taip pakeisti savo norą mėgautis, kad jame iš dviejų linijų – dešinės ir kairės – sukurtų Kūrėjo pavidalą.
Abi linijos nusileidžia mums iš viršaus ir jaučiame tai gera, tai bloga. Viskas, su kuo susiduriame gamtoje, kyla iš jų: teigiama – neigiama, pliusas – minusas, šaltis – karštis ir t. t. Tai jos veikia mūsų norą gauti.
Visa, kas gerai man, vadinu teigiama jėga, o tai, kas blogai – neigiama.

O kai imu juos suvokti kitaip, tai sakau: „Man nesvarbu, ar tai gera jėga, ar bloga. Man svarbus jos poveikis, kuris veda mane į tikslą.“
Bet jeigu abi jėgos veda mane į tikslą, vadinasi viskas priklauso netgi ne nuo to, kaip jos mane veikia, o nuo to, kaip jas suvokiu. Todėl turiu taip nukreipti save į jas, kad suvokčiau pagal ypatingą metodiką.
Pirmiausia, man reikia paversti juos lygiaverčiais, kad pliusas ir minusas būtų tarpusavyje lygūs. Tam atlieku sau cimcum alef (pirmąjį apribojimą), pakylu virš savo egoizmo, ir skirtumas tarp pliuso ir minuso išnyksta.
O visa, kas mane veikia, suvokiu kaip judėjimą į tikslą. Štai čia viskas jau priklauso nuo mano darbo.
#239742

Iš 2018 m. spalio 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus kelyje

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Kelias į beribį malonumą

Klausimas. Ar yra atlygis, atitinkantis įdėtas pastangas?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje atlygis duodamas už pastangas, bet ne tokia forma, kaip įprasta mūsų pasaulyje: reikalauju didesnio atlygio už mažesnes pastangas, o tu, kaip šeimininkas, siūlai man mažesnį užmokestį už didesnes pastangas. Ir taip deramės, sutariame ir ties kažkuo sustojame.
Esmė ta, kad dvasiniame pasaulyje dirbu prieš aukštesniąją Šviesą. Priklausomai nuo to, kiek supanašėju su ja, ji įeina į mane, tai ir yra atlygis. Čia negali būti jokių mainų, teisingų ar neteisingų sprendimų, veiksmų ir pasekmių. Viskas – tiksliai pagal gamtos dėsnius.
Klausimas. Tuomet kaip suprasti prieštaravimą „įdėjau pastangų – ir radau“?
Atsakymas. Turima omenyje, kad tiksliai nežinau, kokią Šviesą iš anksto gausiu, nes niekada anksčiau jos nejaučiau. Tas suvokimas, kurį atskleisiu, man dabar yra paslaptis. Žinau, kad bus, bet negaliu pasakyti, kas tiksliai ir kaip, nes dar nesu pasiruošęs, neturiu jokių „priemonių“, kur galėčiau gauti šią informaciją, šį pojūtį ir pasakyti: „Štai kur einu!“
Žinau, kad einu į kitą, aukštesnę, davimo, stipresnio ryšio sistemoje pakopą, kuri vadinama meile. Meilė – tai priklausomybė sistemos viduje.
Jei bet kuri mūsų sukurta sistema (tarkime, kondensatoriai, varžos, ritės ir kt.) veikia tinkamai, tuomet sakome, kad ji yra tarpusavio meilėje, t. y., visiškai suprantanti tarpusavio programą, ryšį. Čia yra tas pats.
Klausimas. Vadinasi stengiuosi anuliuoti save ir galvoti apie kitus?
Atsakymas. Savęs anuliavimas yra privalomas, priešingu atveju neįsijungsiu į sistemą.
Komentaras. Bet nežinau, kada gausiu atlygį už tai.
Atsakymas. Įsijungimas į sistemą ir yra atlygis. Įsivaizduokite, kad yra visiškai tarpusavyje susijusi sistema, kurioje viskas vyksta gyvu analoginiu režimu. Jei prisijungsiu prie jos, tai egzistuosiu joje. O egzistavimas joje ir yra mano atlygis.
Jei dar nesu joje, turiu dirbti su savimi, kad prisijungčiau prie jos, kad integraliai susisiečiau su ja. Tai mano darbas.
Klausimas. Tarkim, įdėjau pastangų. Bet kada prisijungsiu prie sistemos vis dar lieka man paslaptis?
Atsakymas. Neįmanoma pasakyti, nes net nežinau, ką man vis dar reikia padaryti, kad visiškai integruočiausi į šią sistemą. Iš visų kondensatorių, varžų, ričių ir tūkstančių kitų elementų, tiksliai nežinau, ką man reikia paimti, kad pasikeisčiau, kad prisijungčiau prie jų. Tiesiog turiu anuliuoti save, kad jie suformuotų mane pagal save.
Iš esmės, mūsų užduotis – anuliuoti savo „aš“. Tegu likusi schemai, elektroninė ar žmogiškoji – nesvarbu kokia, pati pritaiko mane prie savęs, tiesiog atsiduodu jai. Tai yra pirmojo apribojimo (Cimcum Alef) sąlyga.

#231403

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k. 

Daugiau šia tema skaitykite:

Nematomas apdovanojimas

Veiksmas ir yra atlygis

Kaip puodas gali tapti puodžiumi

Klausimas. Sakote, kad jėgų galiu gauti iš grupės. Grupė – tai dvasinių jėgų perdavėjas iš Kūrėjo ar šaltinis?
Atsakymas. Viskas drauge. Esmė ta, kad grupė mano atžvilgiu – Kūrėjo pasireiškimas. Todėl, kiek stengiuosi susilieti su grupe, tiek stengiuosi susilieti su Kūrėju, duodamas grupei duodu Kūrėjui. Tačiau to nematau ir nežinau.
Jeigu grupės vietoje būtų Kūrėjas, privalėčiau kaip vergas visąlaik jam duoti, automatiškai atlikčiau angelo vaidmenį. O taip turiu valios laisvę – nematau Kūrėjo, Jis slepiasi už šio pasaulio.
Todėl „pasaulis“ (olam) kyla iš žodžio „paslėptis“ (alama). Išeitų, kad paslėptis – didis gėris, kuris suteikia mums valios laisvę. Ir tik tiek, kiek galiu būti laisvas siekdamas Kūrėjo, atsiskleidžia ta didžiulė jėga, kuri viską valdo: praeitį, dabartį ir ateitį.
Klausimas. Tarkim, pažįstu itin gerbiamą, turtingą, žinomą visame pasaulyje žmogų. Nenorėdamas jo išnaudoti dėl savęs, visąlaik nuo visų ir nuo savęs slepiu savo pažintį su juo. Ar galima taip įsivaizduoti santykius su Kūrėju?
Atsakymas. Neišnaudoju pažinties su Kūrėju dėl savęs, nors Jis visiškai man atsiskleidžia. Pasakyta: „Visame Jo name tu jo ištikimas draugas.“ Jis tavimi pasitiki, o tu turi sukurti savyje ekraną, kad galėtum apriboti (cimcum) savo norus, ir nieko nepriimti iš Kūrėjo, dirbti tik dėl davmo.
Klausimas. Kitaip tariant, jis nuolatos stengiasi man atsiskleisti, o aš nuolatos pats Jį slepiu?
Atsakymas. Jis atsiskleidžia tik po to, kai išmoksi Jį slėpti.

Iš 2017 m. gruodžio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Kodėl Kūrėjas slepiasi?

Kūrėjo atskleidimas – mūsų pasaulyje

Klausimas. Remdamasis kabalos mokslo metodika, aš imu dešimt žmonių, pagal tam tikrus dėsnius užmezgu su jais tarpusavio ryšius ir per tai pradedu jausti pasaulį. Ar tai nėra subjektyvu? Vis tiek tai būsiu aš, tai aš per juos jausiu, aš pamatysiu kažkokį kitą pasaulį, o mano draugas pamatys visai kitką.
Atsakymas. Tu neturi kitos galimybės pažinti Aukštesniojo pasaulio. Bet tu ir tavo draugas jausite vieną ir tą patį, nes kiekvienas iš jūsų įtrauks į save visus likusius, visą dešimtuką.
Būdamas dešimtuke, aš esu malchut (M), devyni mano draugai yra pirmos devynios sfiros, kurių atžvilgiu aš anuliuojuosi. Visas jas aš įtraukiu į save ir tuomet jose matau viską.

Su savimi aš nesiskaitau. Aš save anuliuoju (cimcum).
Veikiu tik per draugus ir todėl matau pasaulį objektyviai – per juos. Aš matau dvasinį pasaulį, jo pakopas. Šiose susivienijimo pakopose atsiskleidžia Kūrėjas. Daugiau ten nieko nėra.
Klausimas. Nėra žvaigždžių, nėra medžių, nėra miestų?
Atsakymas. Ne. Tai kabalistas jaučia penkiuose savo gyvūniniuose (materialiuose) jutimo organuose.
Jei tu nori teisingai suvokti pasaulinę istoriją, tai turi pasinerti į savo dešimtuką ir jame vis labiau vienytis. Tada tu pajusi vienijimosi pakopas ir savo kilimą jomis į pasaulėdaros ir šviesos atskleidimą.

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – minimalus visuomenės pjūvis

Objektyvusis pasaulio suvokimas

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Klausimas. Negi Adomas gali pasiekti Kūrėją? Kaip puodas gali tapti puodžiumi?
Atsakymas. Yra toks noras, kai siekiama gauti, mėgautis, viską sugerti į save. Todėl jį vaizduojame kaip puodelį.
Be to dar yra ir ketinimas, nusakantis, kaip panaudosiu savo norą.
Tarp noro ir ketinimo galime atlikti veiksmą, vadinamą apribojimu. Tai reiškia, kad net labai norėdamas gauti sau atsisakau šio veiksmo, nes nenoriu būti priešingas Kūrėjui. Todėl sukuriu sąlygą, vadinamą „Cimcum alef“ – „Pirmasis apribojimas“.Tačiau Kūrėjas nori, kad gaučiau tą malonumą, sklindantį iš Jo kaip Šviesa. O aš prieš Šviesą „užstumiu sklendę“ ir sakau: „Ne, nepriimsiu tavęs, nes tada tapsiu gaunančiuoju, o tu – duodančiąja. O aš noriu pasiekti Tavo lygmenį“.
Sklindanti į mane Šviesa vadinama „tiesiogine Šviesa“ („Or jašar“). Šviesa, kurios nepriimu, vadinasi „atspindėta Šviesa“ („Or chozer“).
Po to, kai atspindžiu tiesioginę Šviesą, imu tikrinti, kiek galiu gauti, kad pajusčiau malonumą ne aš, bet Kūrėjas, dirbti ne savo, bet Jo norui. Matau, kad galiu įdėti visai mažai pastangų, priimti nedidelį Šviesos kiekį. Ir tuomet prisipildau iki nustatyto lygio.
Šviesa, kurią gaunu, vadinama „vidine Šviesa“ („Or pnimi“).
Taigi, kai tampu panašus į Kūrėją, mano gavimas prilygsta Kūrėjui. Tokios būklės esu lygus Kūrėjui.
Taip tęsiu darbą visose 125 pakopose daugybėje sričių, kol visiškai prisipildau.
Kiekviena dalis, kurią konstruoju savyje Kūrėjo pavyzdžiu, vadinama siela. Pagal tai, kaip ją taisau, kildamas 125 pakopomis, ji auga ir tampa vis didesnė.
Klausimas. Vadinasi, siela nėra kažkas pastovaus?
Atsakymas. Tai noras, kuris tampa lygus Kūrėjui.

Iš 2017 m. gegužės 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Uždraustasis vaisius: antrojo bandymo nesėkmė

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Mums būtina pasiekti pirmąją dvasinę pakopą, kuri vadinasi „užuomazga“, kai žmogus visiškai anuliuoja save ir nori būti valdomas Kūrėjo, nori atskleisti tiesą, pirmąją savo egzistavimo pakopą, pirmąją gamtos tiesą. Tai atskleisdamas jis užmezga pirmąjį ryšį su Kūrėju.
O paskui, įėjus į šią Kūrėjo visagalybę, jis ima dirbti su savo egoizmu, suprasdamas, kad jo ego – tai itin brangus, itin vertingas laimėjimas. Juk padedamas egoizmo jis jaučia pasipriešinimą Kūrėjui ir ima kurti save pagal panašumą Jam, įveikdamas šį pasipriešinimą.
Bet kuriame mechanizme, bet kurioje negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos, žmogaus ar dirbtinėje mūsų sukurtoje sistemoje visuomet yra veiksmas ir atoveiksmis, pliusas ir minusas, tarp jų įmanomos įvairios tarpusavio sąveikos ir skirtingų sistemų kūrimas. Tas pats ir su Kūrėju.
Viena vertus, Jis visiškai valdo mus, kita vertus, neleidžiame sau su tuo sutikti ir norime patys prilygti Jam.
„Tu mane valdai? Gerai. Tačiau atlieku pirmąjį susitraukimą (cimcum), statau užtvarą tarp mūsų ir sakau: Darysiu viską, kas išeina iš Tavęs, tačiau tik tiek, kiek sutinsiu su tuo, kaip Tu manimi komanduoji“.
Čia problema sprendžiama įdomiai. Kūrėjas suteikia mums galimybę iš pradžių išsiaiškinti, ar Jis teisus, ar Jis idealus, ar Jis visagalis. Jis leidžia Save tirti. Kiek nusprendžiu būti panašus į Jį, tiek leidžiu Jam valdyti mane. Bet tai jau ne Jis, o tarsi aš pats iš savęs sukuriu Kūrėją.
Tai nepaprasta metodika, bet jį iš tiesų pakelia mus į visiškos lygybės su Kūrėju lygmenį.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Du + nauja gyvybė, I dalis

Išvien su Kūrėju

Klausimas. Kokia dvasinė piniginių skolų šaknis?
Atsakymas. Pinigai hebrajų kalba „kėsėf“, nuo žodžio „kisuf“ – „ekranas“ („masach“), „uždanga“.
Jeigu jūs turite ekraną, kuriuo galite kažką padengti, tai hebrajų kalba jis vadinasi „pinigai“. Iš esmės, hebrajų kalbos žodžiai perduoda to, kas vyksta, esmę – arba objekto, arba veiksmo.
Dvasiniame yra keletas skolų rūšių. Beje, dvasinė ekonomika labai įdomi. Ji pagrįsta ekranu, Šviesos atspindėjimu, gavimu dėl savęs / ne dėl savęs. Kartą per septynerius metus ir kartą per penkiasdešimt metų vyksta skolų nurašymas.
Klausimas. Jeigu kabalistas būtų ekonomistas, ar jis galėtų aprašyti visą naują ekonomiką?
Atsakymas. Žinoma. Gaila, dabartinė ekonomika yra tokia, kad ją aprašo kas tik nori ir kaip nori. Juk ji veikia ne pagal dėsnius. Dvasinis sudužimas viską visiškai pakeitė. Pasireiškė neigiamų jėgų valdžia: palūkanos, spaudimas, grobuoniškos sąlygos, vogimas vietoj davimo.
Ką reiškia veikti pagal įstatymus? Tai noras gauti, sumažinamas („cimcum“), ekranas („masah“), Atspindėtoji šviesa („or chozer“). Kiek galima gauti, kiek ne. Kiek atiduoti, kiek ne. Kiek gavai ir kiek galėjai gauti, jeigu atiduotum kitam. Ir taip toliau.
Čia pasveriamos tavo teigiamos ir neigiamos savybės. Beje, neigiami veiksmai nekelia nuostolių niekam. Juk kalbama apie tai, ką perdavei kitam, kad jis padarytų vietoj tavęs ir iš to uždirbtų.
Kokiu būdu tokiomis sąlygomis uždirbi tu? Tau nereikia iš nieko nieko gauti. Galimybė atiduoti kitam jau ir yra tavo uždarbis.
Ekonomika, perleista per egoizmą, nukreipta į tai, kad gautum ir dar su palūkanomis. O čia atvirkščiai, aš duodu, kad tai išeitų iš manęs, ir tada visa tai – mano.
Klausimas. Išeina, kad dvasinė ekonomika daug paprastesnė?
Atsakymas. Žinoma. Tu neturi išskaičiavimų kitų žmonių atžvilgiu. Svarbiausia – atiduoti!
Klausimas. Ar reikia jos mokytis?
Atsakymas. Ne. Ji pradedama suprasti grupėje natūraliai. Žmogus, kuris pasiekia dvasingumą, supranta, kaip reikia sąveikauti su kitais. Tai komutacijos dėsniai.

Iš 2017 m. liepos 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pinigų epochos pabaiga

Dvasiniai pinigai – tiesos atitikmuo

Užpildymas šviesa

Klausimas. Kas yra mūsų pasaulio objekto „dvasinė šaknis“? Pavyzdžiui, jei vandenynas turi dvasinę šaknį, tai kur ji, ir kas yra vandenynas?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje nėra „kur“. Vandenynas – tam tikros savybės, daugybė tarp savęs susijusių jėgų.
Vanduo simbolizuoja davimo (Binos) savybę, kurioje pasireiškia įvairūs gyvūnai (Malchut). Kitaip tariant, Malchut pakyla į Biną, tarpusavio sąveikoje įterpia į ją gyvybę, priverčia Biną kreiptis į Keter ir gauti Šviesą.
Ši Šviesa pasklinda po Biną, atlieka joje tam tikrus veiksmus ir gimsta gyvybė: jūrų, upių – vandens. Todėl viskas išeina iš Binos, o po to palaipsniui nusileidžia į Malchut, t. y. iš vandens į sausumą palaipsniui išlipa visi gyviai, ima daugintis, prisitaiko gyventi žemėje.
Tai Binos ir Malchut sąveika, ką studijuojame kaip Cimcum Bet (antrasis apribojimas).
Jėgų tarpusavio sąveika sukuria mūsų pasaulio vaizdus. Dvasiškai pažengęs žmogus, žvelgdamas į pasaulį, mato jėgas, esančias už objektų ir jas valdančias, mato, kaip jo paties konkretūs dvasiniai veiksmai daro įtaką dvasinėms šaknims.
Klausimas. Kodėl mūsų pasaulyje yra kalnai, lygumos, įdubos? Kokia jų dvasinė šaknis?
Atsakymas. Tai mes studijuojame kabalos moksle. Viskas kyla iš dviejų jėgų: Malchut ir Binos savybių arba Chochma ir Chasadim šviesos – gavimo ir davimo savybių. Jų tarpusavio padėtys lemia tokių projekcijų mūsų pasaulyje atsiradimą.
Ir nieko daugiau nereikia. Davimo ir gavimo savybės apibrėžia absoliučiai visas savybes ir charakterius objektų, esančių visuose lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškajame.
Gamtoje nėra nieko, tik šios dvi priešingos jėgos: elektronas ir pozitronas, pliusas ir minusas.

Iš 2016 m. rugpjūčio 14 d. pamokos rusų kalba

Visatoje egzistuoja du priešingi pasauliai: materialus pasaulis, sukurtas noru gauti, ir dvasinis pasaulis, sukurtas noru duoti.
Noras gauti malonumą yra pagrindinė materialaus pasaulio savybė. Mūsų pasaulis jaučiamas per penkias iš šio noro susidedančias jusles, o žmogaus protas padeda joms varijuoti.
Egzistuoja dar ir kita būsena, kurią galime sukurti būdami šiame žemiausiame pasaulyje, kai pradėsime keisti jo prigimtį, jo materiją iš savybės gauti į savybę duoti. Tuomet išvysime materiją visai kita forma, kitu būviu, kitu planu – materiją, dirbančią savo išorėje, duodančią.
Mūsų pasaulyje tokios savybės nėra, nes viską, ką jaučiu čia, jaučiu dėl to, kad tai patenka į mano penkis jutimo organus.  Dvasinis pasaulis sukurtas atvirkščiai, kuomet aš išeinu iš savęs ir jaučiu viską ne savyje.
Nesuvokiame, kaip galima jausti kažką ne savyje. Jeigu kažką matau, tai šitai yra toje erdvėje, kurią mano pojūčių organas suvokia, apima, jaučia. Kaip pajausti tai, ko nejaučiu? Kitaip tariant, žmogaus pasaulio suvokimas juslėmis yra ribotas.
Dvasinis pasaulis suvokiamas, piešiamas mūsų juslių, kurios veikia pagal principą ,,ne savyje“. Tam sukuriamas naujas jutimo organas, kuris jaučia kitą: jaučiu tai, kas yra kitame, ką jaučia kitas. Tai įmanoma atlikti tik tuomet, kai žmogus įgyja meilės savybę.
Mūsų pasaulyje meilė – tai pasitenkinimas maistu, seksu, šeima, vaikais, – nesvarbu kuo. Mums patinka šie malonumų šaltiniai, nes jie sukelia mums ypatingą jaudulį, kurį jaučiame kaip kažką malonaus.
Tačiau tikroji meilė reiškia mylėti ne save ir ne savyje, o objektą mano išorėje. Tuomet išeina, kad galiu jausti tai, ką jaučia kitas. Jeigu įgyju galimybę jausti kažką ne savyje, tai vadinama įgyti dvasinę savybę – davimo savybę: tikrąją meilę, kai galiu mylėti tai, kas patinka kitam, o ne tai, kas patinka man. Tuo skiriasi ir vienas pasaulis nuo kito.
Sunku apie tai kalbėti, nes tai visuomet praslysta pro naujokų ausis. Bet pamažu, įveikdami įvairias kliūtis, sunkumus, treniruodamiesi galime pasiekti būseną, kada iš tikrųjų pradėsime jausti tai, ką mėgsta, ar ko nemėgsta kitas be jokių sąsajų su savimi!
Kaip tai atlikti be sąsajų su savimi? Čia kabalos mokslas sako, jog būtini keletas ištaisymų, papildymų, pasiruošimas. Tai reiškia, kad save apriboju, tai vadinama cimcum, ir neįtraukiu į savo pojūčius (į širdį, protą ir mintis) nieko, kas yra manyje.
Pakylu virš savęs ir tampu visiškai neutralus tarsi asmeniškai neegzistuočiau, o yra tiktai kažkas kitas. Įeinu į kitą ir jaučiu jį taip, kaip jis jaučia save. Štai čia atsiranda galimybė pakilti iki dvasinio lygio jutiklio – dvasinio indo (kli).
Tai pasiekiama treniruojantis labai paprastai: sėdžiu kartu su draugais ir kiekvienas iš mūsų bandome anuliuoti save kitų atžvilgiu, išeiti iš savęs ir pasistengti įeiti į kitus.
Tai ypatinga praktika, kuri įgyvendinama pasitelkus jėgą – Šviesą. Jeigu mėginame susijungti tarpusavyje virš savo egoizmo, tai mus veikia ypatinga Šviesa – altruistinė jėga, leidžianti mums išeiti iš savęs. Tuomet sukuriame savo išorėje bendrą lauką, kuriame egzistuojame kaip viena bendra visuma.
Ši praktika vadinasi ,,seminaras“. Per tokius seminarus sužadiname sau supančią Šviesą (or makif), kuri mus pakelia virš mūsų prigimties ir suteikia galimybę įsijungti į draugą. Tuomet per kitus imame jausti Aukštesnįjį pasaulį, naują erdvę – davimo ir meilės savybę, savybę būti ne savyje, virš savęs.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Klausimas: Kaip meilė keičiasi, pereinant iš vienos stadijos į kitą? Kaip ji transformuojasi, kokios yra meilės rūšys?
Atsakymas: Tai, kas mūsų pasaulyje laikoma meile, kabalos moksle nėra laikoma meile.
Žemiškoji meilė – tai meilė, nukreipta į save, jai priskirtini visi mūsų jausmai, o ta meilė, apie kurią kalbama kabaloje, – tai jau meilė, nukreipta iš savęs: kad ir ką neigiamo jaustume savo egoizme meilės šaltinio atžvilgiu, mylime jį, nepaisydami šių pojūčių.
Tai ne mazochizmas, o egoizmo peržengimas, kai jam pasipriešindami galime mylėti. O jei be „pasipriešinimo“ – vadinasi – mylime save, savo egoizmą.
Todėl visos žemiškosios meilės rūšys: vaikui, vyrui, žmonai, nesvarbu kam – visa tai yra meilė sau.
Šitaip atotrūkis nuo žemiškosios meilės tęsiasi per visas 125 pakopas. Ir tik tiek, kiek pasipriešiname savo egoizmui, galime pasiekti neutralią savybę, o paskui davimo savybę, o vėliau meilės savybę – gavimą dėl davimo. Tokia seka kiekvienoje pakopoje.
Kitaip tariant, kiekvienoje pakopoje atliekame susitraukimą (cimcum), uždarydami savo egoizmą, paskui vyksta tolimesni etapai: užgimimas (ibur), maitinimas (enika) ir didžioji būsena (mochin).

Iš 2014 m. vasario 11 d. pamokos (rusų kalba)

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės ginklas priverčia pasiduoti

Melodija dviem balsams

Visas pasaulis – po vienu skėčiu