Pateikti įrašai su ištaisymas žyme.


Genetinis žmonijos žemėlapis, 2 d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Viena siela

Slaptasis genas
Klausimas.
Ar yra kas nors žmogaus genuose ir DNR, ką žino kabala, bet nežino genetikai?
Atsakymas. Yra papildomas – dvasinis – užtaisas, paslėptas nuo paprasto žmogaus.
Pavyzdžiui, Izraelio tautoje įvairiose kartose buvo žmonių, gimusių ne žydais, bet prisijungusių prie šios tautos ir tapusių labai reikšmingomis asmenybėmis. Tačiau jie tarsi ir neturėjo žydiškų genų. Ypač daug tokių atsitikimų buvo Šventyklos klestėjimo laikais.
Vadinasi, ši informacija nebūtinai perduodama iš tėvų per fizinį kūną. Čia veikia dvasinės informacijos dalis, išjudinanti vidinį dvasinį vystymąsi ir įpareigojanti žmogų realizuoti savo paskirtį, neturinčią nieko bendro su tėvų namais.
Pavyzdžiui, Rabi Akivos tėvai nebuvo žydų kilmės, jie judaizmą priėmė vėliau. Tačiau tai nesutrukdė jų sūnui tapti didžiu žydų išminčiumi, vienu iš didžiausių Izraelio istorijoje. Iš kur gi tai atsirado? Taigi, pagal materialiąją DNR negalime spręsti apie dvasinę DNR, t. y. apie dvasines šaknis.
Dvasinės šaknys – tai Adomo Rišono sistemos dalis. Adomas – tai ne žmogus, o dvasinė sistema, kurioje visi esame su savo ištaisytais norais. Taip mes visi susijungiame į vieną – dvasinį – kūną. Toks dvasinis kūnas, kuriame visos dalys yra harmonijoje, vadinamas Adomu, pirmuoju žmogumi.
Jei kiekvienas žmogus, ištaisęs savo norus, yra pasiruošęs susijungti su tokiais pačiais ištaisytais norais kitų žmonių, siekiančių jungtis kaip su broliais į vieną kūną, į vieną norą, tai visi susivienija.
Ir tuomet šiame ryšyje pajuntame pirmąjį žmogų, Adomą Rišoną – bendrąjį norą, surinktą iš daugybės atskirų norų. Kiekvienas anuliuoja savo egoizmą ir virš jo susijungia su kitais, kad būtų su jais viename nore, tarsi viename kūne.
Yra tokių sielų, atskirų Adomo dalių, kurios labai veržiasi tokio susivienijimo link, todėl jos laikomos aukštomis sielomis. O yra tokių, kurios ne itin to siekia, yra netgi visai abejingų.
Toks dvasinis genas, vadinamasis „rešimo“ – siekis vienytis, yra kiekviename pasaulio žmoguje: teigiamas, neigiamas arba nulinis.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. liepos 12 d. 744-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Genetinis žmonijos žemėlapis, 1 d.

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Grįžti į Adomo pavidalą

Komentarų nėra

Trečiasis pasaulinis karas jau vyksta

Krizė, globalizacija

Nuomonė. Pirmasis pasaulinis karas buvo pozicinis šalių karas su kareivių konfrontacija, mirtimis apkasuose. Antrasis pasaulinis karas buvo nepozicinis šalių karas: kovota su tankais, patrankomis, lėktuvais. Siekta laimėti.
Šiandien šalyse mažai kariaujama tiesiogiai, bet vyksta ideologinis ir religijų karas. Šiame kare nėra fronto, bet yra kovojama suplanuotais teroristiniais išpuoliais prieš civilius gyventojus, kurių neįmanoma nuspėti.
Karas be fronto, bet kokios rūšies ginklais, daugiausia tarp imigrantų teroristų ir vietinių gyventojų, naudojant visas įmanomas priemones.
Komentaras. Pirmasis atsakomasis veiksmas – nebepriimti imigrantų. Antrasis – priversti juos priimti šalies įstatymus, jos kultūrą, kalbą, tradicijas. Priimti karo laikų įstatymus, pagal kuriuos su nusikaltėliais galima elgtis atitinkamai. Tačiau kas Europoje yra pasiruošęs tokiems atsakomiesiems veiksmams?
Pasak kabalos, imigrantai atlieka darbą jėgų, kurios verčia žmones per kančias siekti gyvenimo prasmės suvokimo ir dalyvauti ją įgyvendinant.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis pasaulinis karas jau laukia

Trečiasis pasaulinis karas nėra išeitis iš krizės

Du trečiojo pasaulinio karo variantai

Komentarų nėra

Kančių sumažinimo formulė, 3 dalis

Krizė, globalizacija, Platinimas

Klausimas. Koks skirtumas tarp kančios natūraliai vystantis ir greitinant laiką? Jei visas skirtumas – tik laikas, vadinasi, aš turėsiu sirgti šimtą kartų?
Atsakymas. Imkime pavyzdžiu neseniai įvykusį teroristinį aktą Prancūzijoje, Nicoje, kur žuvo daugiau nei 80 žmonių. Tai baisi tragedija, sukrėtusi visą pasaulį. Visas pasaulis jaučia šį smūgį, juk kiekvienas matuojasi šią situaciją sau, nes tai gali nutikti bet kur.
Tačiau galima buvo pervesti šias kančias į dvasinį lygmenį ir išvengti tragedijos. Kiek šios kančios pastūmėjo žmoniją gėrio link, į suvokimą apie vienybės būtinybę? Ne daugiau milimetro.
O vietoj to pakaktų tik nedidelių dvasinių pastangų, siekiant nors truputį sutikti su tuo, kad išsigelbėjimas vienybėje, visų suartėjime mūsų globaliame pasaulyje, šiek tiek suvirpinant savo širdį ir protą, taip neutralizuotume visas šias kančias.
Ir viena, ir kita stumia mus tikslo link. Bet kokias milžiniškas kančias reikia išgyventi, kad pasistūmėtume natūraliu keliu! Prireikė keturiolikos milijardų metų, kad išsivystytų negyvoji gamta žemės rutulyje. Porą milijardų metų vystėsi augalinis pasaulis, dar milijardą metų – gyvūninis. Ir dar šimtas tūkstančių metų praėjo, kad iš beždžionės taptume žmonėmis.
Pažvelkite, kokia laiko proporcija egzistuoja tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmenų. Aukščiausioje, žmogaus, pakopoje vystymasis vyksta labai greitai.
Lygiai taip pat sukurta visa šiuolaikinė technika: greitesnė, jautresnė ir žymiai galingesnė. Juo didesnė gamtos jėga, tuo labiau ji yra paslėpta ir greičiau veikia. Čia slypi skirtumas tarp natūralaus kelio ir laiko greitėjimo. Galima buvo išvengti daugelio kančių ir pagreitinti laiką.
Klausimas. Tai reiškia, kad teroristiniai aktai vyks dar dažniau?
Atsakymas. Galima išvengti teroristinių aktų, jei naudosime vienijimosi metodiką, kurią siūlo kabala. O kol to nedarome, teroristiniai aktai vyks vis dažniau, juk pasaulis visą laiką juda pirmyn, mūsų egoizmas nuolatos auga.
Pasaulis nepasilieka ankstesnėje būsenoje, mokydamasis smūgiais – jis juda į priekį. Jis turi asmeninę vystymosi dinamiką. Egoizmas vis stiprėja. Ir todėl prieš 20 metų pakako vieno didelio smūgio per metus, kad mus kažko pamokytų, o šiandien reikia jau 20 smūgių per metus.
Juk mūsų egoizmas tapo didesnis. Tai tarsi vaikas, kuris tapo egoistiškesnis, žiauresnis, užsispyręs ir todėl tenka jį bausti labiau, nei tą, kuris tik truputį tingi. Todėl pasaulis gauna žymiai daugiau smūgių, nei prieš 20 metų. Ir jei nesivystysime Šviesos keliu, tai taip ir tęsis: smūgis po smūgio, vis daugiau ir daugiau.
Aš tik tikiuosi, kad tai nevirs gamtinėmis katastrofomis. Kol kas tai tik globalus atšilimas ir taifūnai, bet jei mes nepradėsime savo išsitaisymo, tai prieisime iki tikrų gamtinių kataklizmų.

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Kančių mažinimo formulė, 2 dalis

Eikime geruoju keliu

Komentarų nėra

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Dvasinis darbas, gyvenimo prasmė

Visos kančios, paruoštos mums natūralaus vystymosi kelyje, turi būti atskleistos. Juk mes esame sistemos viduje ir turime suvokti visą savo blogį, kad jį ištaisytume ir pasiektume gėrį. Bet mes galime pagreitinti šį procesą ir pervesti kančias į kitą lygmenį.
Todėl Baal Sulamas rašo, kad priešlaikinis knygos „Zohar“ atskleidimas sukėlė daug kančių, bet vis tiek privedė prie to, kad šiandien pasaulis stovi ant išsilaisvinimo slenksčio.
Todėl turime stengtis judėti pirmyn ir sutrumpinti laiką, kad kiekvienas ir visas pasaulis pereitų į Šviesos, greitėjimo (achišena) kelią. Neverta laukti, kol gausime smūgių, ir Ji atsiskleis iš aukščiau, pasireikšdama šiame pasaulyje ir versdama mus išsitaisyti. Juk patys galime pagreitinti savo vystymąsi ir nukreipti smūgius į kitą plokštumą, ir, nors vis tiek kentėsime, bet jau kitaip.
Vietoj gyvūninio lygmens kančių kentėsime žmogiškai, kitaip tariant, dėl noro nebuvimo ir nesupratimo, kaip gyventi. Tai irgi kančios, kurios ir dabar kankina daugelį, privesdamos prie depresijos, o kartais net savižudybės.
Žmonės stengiasi nuslopinti šias kančias antidepresantais ar narkotikais. Bet jos jau kyla dėl tikslo neturėjimo, o tai priskiriama žmogaus lygmeniui. Anksčiau kančios buvo grynai materialios, žemiškos, kylančios dėl maisto, sekso, šeimos, pinigų, garbės, žinių trūkumo.
Bet koks kabalos metodikos platinimas skatina bendrą vystymosi Šviesos link procesą. Kančios neišnyksta, bet tampa žmogiškomis: kenčiame dėl trūkumo supratimo, tikslo – dėl to, kas reikalinga žmogui, o ne tik jo gyvūniniam kūnui.
Kitaip tariant, kančios tampa kokybiškesnės. Kančių kiekis, padaugintas iš jų kokybės, nulemia indo (noro) apimtį, kuriame kūrinys turi atskleisti visą Šviesos begalybę.
m (kiekis) x h (kokybė) = V (tobulas indas)
Jei kančių kokybė kyla, tai jų kiekis mažėja, ir priešingai. Vadinasi, turime galimybę sumažinti kančių skaičių, didindami jų kokybę. Bet turime pasiekti reikiamą apimtį, kančių stiprumą, kad indas būtų tobulas. Mes visi egzistuojame pagal šią formulę.
Sakykime, minutė kančios dėl to, kad esu toli nuo Kūrėjo, atitinka mėnesį kentėjimo dėl to, kad pralošiau loterijoje. Iš esmės, kančios ateina iš vieno šaltinio, bet mes galime pakelti jas į kitą lygį, kitą dažnių diapazoną, kitą kokybę ir tokiu būdu sutrumpinti jų laiką.
Tai panašu į tai, kaip šiuolaikiniai prietaisai sugeba didžiulį informacijos kiekį akimirksniu perduoti trumposiomis bangomis, aukštais dažniais. Anksčiau, kol prietaisai buvo ne tokie tobuli, tokiam pačiam veiksmui atlikti reikėjo daugybės valandų.
Kančios gali mus pastūmėti iš nugaros, jei patys nenorime eiti pirmyn: kai nėra pinigų, nėra ką valgyti, tenka ieškotis darbo. Jei mane traukia tikslas, kuris šviečia priešakyje, tai pats ieškausi jėgų šaltinio, kuris padeda judėti. Didžiulis skirtumas, ar jausti materialias kančias, ar pakeisti tikslingomis. Pagal tai yra vertinamas žmogus.
Vis dėlto privalome atidirbti tam tikrą kančių stiprumą: kiekį, padaugintą iš kokybės. Todėl kažkuriuo būdu, arba natūralaus vystymosi, arba greitindami laiką, arba abiem būdais pakaitomis, privalome sukurti į tobulą indą (norą).
Pratęsime.

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 2 dalis

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kodėl mes kenčiame? 4 dalis

Komentarų nėra

Kabala nieko nepranašauja

Kabala, Zohar

Klausimas. Nejau knyga Zohar nėra laikoma pranašyste? Juk joje taip pat aprašoma ateitis…
Atsakymas. Kabala nieko nepranašauja, ji moko žmogų, kaip pasiekti dvasines pakopas, ir tada visos vadinamosios pranašystės virsta tikrove. Ji aiškina, kaip eiti pirmyn ir gyventi jau kitame matmenyje.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip vystosi siela?

Klausimas, kuris kyla visiems

Kas valdo smegenis

Komentarų nėra

Ar verta keisti įvykių klotį?

Kūnas ir siela

Klausimas. Ar verta dėti pastangas, kad pakeistum įvykių klotį?
Atsakymas. Žinoma! O kam gi egzistuojame, kam studijuojame kabalą? Ji studijuojama būtent tam, kad būtų galima pakeisti savo likimą! Tik tai mus domina.
Mano likimas priklauso nuo to, kiek galėsiu gerais ryšiais būti susijęs su visa žmonija.
Kuo tvirtesni bus mano ryšiai su didesniu žmonių skaičiumi pasaulyje, tuo giliau prasiskverbsiu į pasaulėdaros sistemą ir imsiu ją suvokti kaip atskiras aukštesnysis elementas, vadinamas „siela“.
Būtent apie tai turiu galvoti. Kūnu turiu rūpintis, kol jis egzistuoja, bet svarbiausia – siela.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Svarbiausias, ką įgiju gyvenime, – siela

Gyventi, kad išaugintum sielą

Komentarų nėra

Dėl ko kenčiame? 4 d.

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Tikrasis tikslas – išsiaiškinti kančių šaltinį, jų funkciją ir išmokti jas teisingai naudoti gėriui.
Kančių šaltinis – tai pagrindas visos kūrinijos. Kančios sukurtos Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri nori pripildyti kūrinį, dėl to veda ir jį vysto. Mes galime vystytis tiktai kančių padedami, jos galų gale atveda prie klausimo apie gyvenimo prasmę.
Žmogus turi pakilti virš kūniškų malonumų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, valdžios, žinių ir suprasti, kad egzistuoja tikrasis ir amžinasis užpildymas. Ta pati Šviesa, kuri sukūrė kančią, dabar jas užpildys.
Nesvarbu, nuo ko kenčiame, bet kuri kančia – tai užpildymo trūkumas. Dėl to šiandien taip paplito narkotikai. Juk norų tiek daug! Pavartojęs narkotikų, jis jau nieko nenori, ir jam pavyksta nuraminti kančias.
Narkotikai atjungia protą, veikdami smegenų receptorius, o Aukštesnioji šviesa, užpildanti norą, padidina jį ir priverčia norėti vis daugiau, kad pasiektume amžiną ir tikrą pripildymą.
Aš nepanaikinu kančios: kančia ir šviesa veikia kartu. Tai vadinama pripildymu viduriniojoje linijoje, kuomet rūpinuosi, kad kančios (noras) išliktų: nesiekiu tiktai prisipildyti ir jas užgesinti, kad netekčiau visų norų.
Branginu kančias, duodančias galimybę visą laiką jas pripildyti ir mėgautis, pereinant nuo kančios prie prisipildymo, lig malšinant alkį. Kaip prieš maistą stengiamės sužadinti apetitą: pasivaikščioti, suvalgyti ko nors aštraus, pakalbėti apie maistą. Teisingai naudojamos kančios atneša malonumą.
Žmonės pasiruošę mokėti nemažus pinigus, kad atgautų apetitą, seksualinį geismą, moka psichologams, kad palaikytų norą turėti šeimą, išvengti skyrybų. Visi norai atneša naudos, ir jų negalima užgniaužti. Net gi skausmas yra gerai, nes praneša apie ligą ir verčia eiti pas gydytoją ir pasirūpinti gydymu.
Kančios atlieka labai svarbią funkciją, dėl to negalima jų nuimti, o reikia jomis teisingai pasinaudoti. Tuo ir užsiima kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame, 1 dalis

Kodėl mes kenčiame, 2 dalis

Kodėl mes kenčiame, 3 dalis

Komentarų nėra

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Kabala ir religija

Klausimas. Kas yra religija kabalos požiūriu ir dėl ko ji reikalinga?
Atsakymas. Religija vadinama teisingo žmogaus vystymosi bendroje gamtos sistemoje metodika. Skirtingai negu negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygiai, žmogiškas vystymasis numato aktyvų pačių žmonių dalyvavimą.
Kažkada pasaulis pradėjo vystytis nuo nulio. Pradžioje vystėsi negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, o pabaigoje – žmogus. Ši evoliucija vyko automatiškai dėl gamtą valdančios jėgos.


Tačiau kažkuriame vystymosi etape žmogus peržengia tam tikrą slenkstį, už kurio staiga atsiskleidžia, kad tai ne atsitiktinis, o tikslingas vystymasis. Pirmiausiai tai atskleidė žmogus vardu Adomas, dėl to ir buvo pavadintas pirmuoju žmogumi.
Adomas atskleidė, kad visa evoliucija – tai procesas, tiksliai suorganizuotas iš aukščiau. Tačiau šitas procesas nėra iki galo nulemtas, jame yra toks taškas, nuo kurio žmogus turi pradėti dalyvauti procese savarankiškai. Šitas savarankiškumas atsiranda nuo Adomo atskleidimo laikų, ir dėl to mes pradedame skaičiuoti laiką ne nuo pirmojo nulio ir pasaulio gimimo, o nuo pirmojo žmogaus – Adomo.
Adomo atradimai laikomi pasaulio pradžia, ir nuo to momento skaičiuojami 6000 metų, skirti pasauliui išsivystyti. Būtent nuo šito laiko mes aktyviai įsijungėme į vystymąsi, tapdami  partneriais aukštesniosios gamtos jėgos, kuri vadinama Kūrėju.
Taigi, tikroji religija – tai mūsų dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika, kuri mus moko, aiškina ir ruošia išpildyti mūsų misiją. Iš tikrųjų, nieko nėra ką daryti šitame pasaulyje, išskyrus mokytis teisingai dirbti su Aukštesniąja šviesa, kuri įpareigoja vystytis, norime to ar ne, t. y. natūraliu vystymosi keliu – „savo laiku“ (beito).
Natūralaus vystymosi kelias – tai kančių kelias. Mes gauname galimybę vystytis kitu keliu – teisingai, savarankiškai, sąmoningai, lyg „greitindami laiką“ (axišena). Taip mes savyje sukuriame Adomo, žmogaus, formą, kuri reiškia „panašus“ į Kūrėją.
Išeina, kad tikroji religija – tai visai ne tradicinė religija ir tikėjimas, kurie egzistuoja šiandien žmonijoje, o kabala. Religija – tai vienintelis žmogaus veiksmas gamtoje, per kurį jis tampa Kūrėjo partneriu evoliucijoje, padedantis aukštesniajai jėgai privesti prie baigtinės, iš anksto numatytos, teisingos ir ištaisytos formos. Tokiu būdu žmogus tampa visiškai toks kaip Kūrėjas.
Religijos tikslas – privesti prie suvokimo savo blogio ir išmokti atskirti gėrį nuo blogio. Šitame yra visas skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio. Kūrėjo savybės – tai gėris, o kūrinio savybės – blogis. Dėl to, kiek mes suvokiame savo egoizmo blogį, tiek atskleidžiame Kūrėjo gėrį.

Komentarų nėra

2016 metų rezultatai: pasaulis ieško naujų kelių

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Realybės suvokimas

Evoliucija tęsiasi: savu greičiu vystosi negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmonija. Bet yra problema – žmonės nežino, kad jų vystymąsi lemia gamtoje įdiegta programa.
Jiems atrodo, kad vystosi patys, savo noru. Iš tikrųjų galime planuoti, bet pasaulis eina savo keliu.
Tai primena kadaise Rusijoje vykdytą bandymą, kai liaudis iš feodalizmo kokiai dešimčiai metų buvo nukreipta socializmo link, o vėliau vis tiek teko grįžti atgal, nes bandymas nepavyko.
Ir kitose šalyse buvo bandymų pakeisti vystymosi eigą – nėra pasaulyje šalies, ėjusios tik tiesiai. Juk niekas nežino gamtos dėsnių, todėl vystymasis toks vingiuotas.
Pastaruoju metu pasaulis ima suvokti problemos, kurioje atsidūrė, globalumą. Nežinome, kaip vystytis toliau, nes egoizmas išsisėmė ir nebestimuliuoja mūsų. Nebėra andainykščio lenktyniavimo. Jaunoji karta nenori gyventi taip, kaip gyveno jos pirmtakai.
Visos ankstesnės žmonijos kartos tūkstančius metų vystėsi, nes norėjo vis daugiau ir daugiau. O dabar viskas kitaip: jaunosios kartos netraukia jos tėvų garbintos vertybės. Tačiau ir negalime jų visų aprūpinti darbu.
Mokytis jie nenori, nosis įbedę į išmaniuosius telefonus niekuo daugiau nesidomi. Bet vis tiek turėsime juos aprūpinti būtinais dalykais: drabužiais, maistu. Dingsta ryšys tarp darbo vietos ir uždarbio.
Iš vienos pusės, yra daugybė žmonių, kurie beveik nedirba, bet dėl tam tikrų priežasčių labai daug uždirba. Iš kitos pusės, yra žmonių, kurie nedirba, bet gauna pašalpas, yra tuo patenkinti ir daugiau nieko nenori. Prarastas ryšys tarp darbo ir uždarbio, dingo malonumas dirbti ir užsidirbti.
Žmogui neteikia malonumo nei darbas, nei uždarbis, nei šeima, nei vaikai – niekas. Galų gale pasirodo, kad jam nebėra dėl ko gyventi – lieka tik narkotikai. Todėl šiais laikais imta legalizuoti narkotikus, kitaip liaudis visoje šalyje sukels revoliuciją ir riaušes.
Klausimas. Kokia kryptimi šiandien juda pasaulis?
Atsakymas. Pasaulis ieško… Bet nėra prasmės ieškoti naujų dalykų senoje plokštumoje. Pasaulis – gilioje krizėje. Priėjome aklavietę, viskas baigiasi, juk mūsų egoizmas daugiau nebeskatina siekti materialių laimėjimų. Ir ką gi daryti?
Taigi, turime suprasti, kad pasiekti kitą vystymosi pakopą galime tik vienydamiesi. Tas pats vyksta gamtoje. Būtina pakilti!
Klausimas. Kas naujajame pasaulyje teiks malonumą?
Atsakymas. Naujasis malonumas – Aukštesniojo pasaulio, amžinybės ir tobulumo atskleidimas, žmogaus egzistavimas naujoje dimensijoje. Tai gali atrodyti nerealu ir fantastiška, bet taip bus.
Vidinis savo prigimties atskleidimas taps visai naujas, leis žmogui išsiveržti iš kūno ir suvokti pasaulį ne ribotais kūniškais jutimo organais, o virš jų. Štai tuomet jis pajus amžiną ir tobulą pasaulį.
Mūsų egoizmas, nepatenkintas gyvenimu ir nesugebantis juo užsipildyti, išstums mus į šią pakopą. Esame prieš pat šį proveržį, kurį labai lengva įgyvendinti susivienijus. Susivieniję galime pereiti į kitą egzistavimo lygmenį.
Žmonės jaučia, kad tikrovė tampa siurrealistinė ir kinta, tik neaišku, kaip. Jie dar negali jos pajusti, nes jos nėra jutimo organuose. Reikia išvystyti naujus jutimo organus.
Klausimas. Kaip ši nuostabi svajonė apie naująjį pasaulį siejasi su dabartine tikrove?
Atsakymas. Siejasi puikiai, juk iš esmės ieškome prisipildymo, norime jaustis tobuli, išaukštinti, ne veltui gyvenantys. Norime išeiti iš savo materialaus kūno, kuris neišvengiamai kada nors numirs.
Kabaloje yra metodika, galinti padaryti mus amžinus ir tobulus, atskleisti mums visatą, pakelti virš gyvenimo ir mirties ribos, virš visų apribojimų.
Tokiu būdu neprarandame nieko, ką turime dabar, o papildomai įgyjame tobulumą ir amžinybę. Tai įmanoma, tereikia gauti papildomus, vidinius jutimo organus, kad sugebėtume išeiti iš savęs ir pajusti išorinę tikrovę.
Klausimas. Tokia svajonė patraukli daugeliui žmonių, bet jie reikalauja įrodymų, kad tai veiks. Ar galite tai įrodyti?
Atsakymas. Kaip galima įrodyti tam, kuris neturi dvasinių jutimo organų? Tarkime, iš prigimties aklą žmogų įkalbinėja pasidaryti regos atkūrimo operaciją, bet šis nesupranta, ką apskritai reiškia matyti. Jam atrodo, jog pakanka, kad ir dabar viską junta.
Taip pat neįmanoma paaiškinti žmogui, kad jis nesuvokia išorinio pasaulio, nepriklausančio nuo kūno ir leidžiančio pasijusti amžinam bei tobulam. To negalima išaiškinti, kol žmogus neįgijo šio suvokimo. Tikėkimės, kad 2017 metais mums pavyks tai perduoti žmonėms, svarbiausia – žydams, kad jie suvoktų savo pareigą.

Daugiau šia tema skaitykite:

2016 metų rezultatai: ekonomika

Padarius 2016 metų išvadas: Terorizmas

2016-ieji: nauja tendencija

Komentarų nėra

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Maskvoje. 4 pamoka
Tėra trys būsenos:
•    Žmogaus būsena mūsų pasaulyje, kai jis suvokia tik tai, ką jaučia savo penkiais pojūčių organais. Tai visiškas atitrūkimas nuo bet kokio Aukštesniojo pasaulio, sistemos, valdomos Kūrėjo.
•    Būsena, kuomet žmogus jaučia, kad jam neužtenka, trūksta Kūrėjo, t. y. jis jaučia Kūrėjo paslėptį, Kūrėjas jam reikalingas.
•    Būsena, kai žmogus atskleidžia Kūrėją.
Kiekvieną gyvenimo akimirką mes turime aiškiai suprasti, kurią iš trijų būsenų išgyvename.
Arba aš gyvūnas ir daugiau nieko nenoriu jausti, išskyrus tai, ką dabar jaučiu, kad tik būtų kiek patogiau, ir viskas.
Arba aš jaučiu, kad mane kamuoja būtinybė atskleisti Kūrėją: suprasti, pajausti, pačiupinėti Jį, bet kol kas negaliu to padaryti. Tokia būsena vadinasi ,,ištrėmimu“, ir išeiti iš jos galima, tik padedant sistemai, aiškinančiai, kaip pasiekti Aukštesniąją jėgą.
Arba aš jau atskleidžiu, kad Kūrėjas egzistuoja ir užpildo visą pasaulio paveikslą.
Kaip surasti ryšį tarp šių būsenų: žmogus mūsų pasaulyje, žmogus be susijungimo su Kūrėju ir žmogus, susiliejęs su Kūrėju? Kaip nuolat kontroliuoti, kokioje būsenoje esu? Jeigu neatsakau sau, kaip aš suvokiu supantį pasaulį, tai aš – kaip gyvūnas, atrajojantis pievoje. Taigi mano požiūris į pasaulį lemia, kas aš.
Kiekvieną akimirką turiu aiškiai suvokti, ar aš atsijungęs nuo pasaulio, ar įsijungęs į jį, suvokiu jį tik gyvūninėje būsenoje, ar jaučiu, kad man trūksta Kūrėjo, ir siekiu jo, vystau tam tikrus norus, padėdamas sau įvairiomis priemonėmis: grupe, mokymusi, supančiąja šviesa, galimybe tiesiogiai suvokti kitų norus.
Iš principo yra daug skirtingų pagalbinių instrumentų, padedančių išsiugdyti siekius, sugebėjimus atskleisti Kūrėją. Juk šita jėga egzistuoja ir užpildo visą visatą, tiktai aš neturiu aiškių, stiprių, teisingai suformuotų norų, galinčių ją išaiškinti.
Mums duota šita tikrovė, kad privestų mus prie visiškos savikontrolės, ir joje aš turiu palaipsniui pereiti iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »