Pateikti įrašai su ištaisymas žyme.


Nusikaltimus uždengti meile

Biblija, Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Siela – tai ištaisytas mūsų noras prisipildyti, kuris taip susietas su kitų žmonių norais, kad tarpusavyje nebekyla jokių kliūčių.
Tai bendras noras, mūsų jaučiamas tarsi vienas ir vadinamas sielos indu. O bendrame nore atsiskleidžiantis jausmas vadinamas sielos šviesa, sielos pripildymu.
Vis dėlto, turime rūšiuoti savo norus ir pripildymus, visą laiką sekti, kad jie būtų nukreipti į davimą vienas kitam, o toliau – į bendrą davimą Kūrėjui.
Sielos indas sudarytas taip, kad visos pirminės neigiamos savybės lieka jame, o virš jų vyksta ištaisymas. Būtent egoizmo ydų atskleidimas ir jų ištaisymas suteikia mums tarpusavio ryšio gelmės pojūtį.
Mūsų pasaulyje ir šeimoje, ir tarp draugų nuolat kyla įvairių problemų, nes esame egoistai. Ir kol mūsų egoizmas nebus ištaisytas per ginčus, prieštaravimus ir, galiausiai, pakeitimus, tol nebūsime tikri, kad esame tarpusavyje  susiję.
Todėl būtina nuosekliai atskleisti visas problemas, kad ir mes patys taip pat nuosekliai išsitaisytume susijungimui tarpusavyje.
Kartu tie, kas juda pirmyn, jaučia vis didesnes problemas ir prieštaravimus, kurių nebepajėgia suvaldyti. Šitaip bendra sistema, bendra siela moko juos rasti teisingą tarpusavio ryšį ir tikrąją jų vietą.
Taip bus iki pat pabaigos! Tik po to, kai atsiskleis visi nusikaltimai, o virš jų – vientisa nedaloma meilė, žmogus bus tikras, kad jis – „teisuolis“. Tokios būsenos neįmanoma pasiekti, prieš tai savyje iki galo neatskleidus „nusikaltėlio“.
Tai žmoguje atskleidžia Kūrėjas, juk nėra nieko naujo, viskas kyla iš mūsų sielų šaltinio. Visi „nusikaltimai“ – žmogaus viduje, ir jis turi tai išsiaiškinti. Atskleidimas vyksta pakopomis, ne iš karto, pagal žmogui suteiktas savybes, galimybes, santykius su pasauliu – štai čia jam būtinas ryšys su Kūrėju, dėkingumas, viską dengianti meilė.
Žmogui neduodama to, ko jis negali pakelti. Blogis atsiskleidžia tik po to, kai Kūrėjas suteikia žmogui tam tikras vidines ir išorines sąlygas, kad jis galėtų pakilti virš blogio, įveikti jį ir padengti meile.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Kaip pamilti kitus kaip save? (video klipas rusų k.)

Tikslus nusitaikymas

Komentarų nėra

Sielos reinkarnacija

Kūnas ir siela

Klausimas iš „Facebook“. Reinkarnacija – tai sielos augimas. Jei esamame įsikūnijime siela nespėja realizuotis, tai ji turi grįžti į Žemę mokytis dar kartą toje pačioje klasėje ir pereiti į kitą? Ar kabalos mokslas pripažįsta reinkarnaciją, jei taip, tai kaip ji vyksta?
Atsakymas. Kiekviename iš mūsų, kuris gimsta Žemėje, yra sielos užuomazga, vadinamasis „taškas širdyje“. Širdimi vadinamas žmogaus noras, pasąmoninga, kartais nejaučiama trauka pasiekti savo šaknį.
Troškimas pasiekti savo šaknį žmogų stumia į priekį. Vieni tai jaučia stipriau, kiti – silpniau, dar kiti – iš viso nejaučia. Tačiau tašką širdyje turi visi.
Žmogus, kuris jį jaučia, pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, todėl būtinai nori pasiekti šaknį, iš kur tas taškas tarsi žvaigždutė nusileido ir apsigyveno jame,– jam to reikia, ten jo namai.
Taškas širdyje nulemia žmogaus labai aiškų ir teisingą siekį: jis turi sužinoti, kam jis egzistuoja. Tokie žmonės ateina į kabalos mokslą ir realizuoja šį siekį grįžti namo, į savo šaltinį, į savo šaknį.
Apie tai ir kalba kabalos mokslas. Mūsų užduotis šiame gyvenime – pasiekti šaknį. Jei žmogus pradeda dirbti su savimi ir įvykdo šią užduotį, vadinasi, jis pabaigė savo reinkarnaciją.
Jei jis sustojo kelio viduryje, tai privalo sugrįžti kitame gyvenime ir tęsti išsitaisymą, kol pasieks savo šaknį. Galbūt tai įvyks ne per vieną gyvenimą.
Tas, kuriame šis troškimas dar neišreikštas, tiesiog grįžta į šį gyvenimą sukaupti reikiamą kiekį materialių kančių, kurios iškelia jam klausimą: „Dėl ko aš kenčiu?“ Ir tada prasideda ieškojimai.
Tokiu būdu mes esame arba eilėje laukiančiųjų, kada panorės realizuoti tašką širdyje, arba pusiaukelėje, arba jau realizuojame jį.

Iš 2016 m. lapkričio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pokalbis „Reinkarnacija“

Amžinojo gyvenimo paslaptis

Amžinai nauja mano siela

Komentarų nėra

Svarbiausias žmogaus darbas

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Klausimas. Kokį darbą turiu atlikti aš, o kokį Šviesą, Aukštesnioji jėga, Kūrėjas?
Atsakymas. Turiu atlikti darbą, kuris priverstų Šviesą ištaisyti mane. Mano darbas vadinasi malda, prašymu. Turiu stipriai panorėti atlikti tokį veiksmą, kurio savaime atlikti negaliu. Juk neįmanoma visiškai duoti, be jokios grąžos sau, mat mūsų prigimtis – absoliutus egoizmas.
Iš aukščiau galime gauti tokią galimybę, ji vadinasi Šviesa, Šviesa Hasadim. Bet tik tuo atveju, jei mane veiks aukštesnioji Šviesa. Paprašyti, kad ji veiktų mane – galiu, bet prašyti reikia per grupę, dirbant dešimtuke.
Ir tuomet galėsiu duoti nuo savęs, nereikalaudamas jokių atlygių ir grąžos.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nenoriu būti vergas!

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Komentarų nėra

Kaip gerbti tingius vyrus?

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Klausimas. Kaip gerbti vyrus ir juos palaikyti dvasiniame kelyje, jeigu jie tinginiai ir bijo dirbti su savo egoizmu?
Atsakymas. Tai ne baimė dirbti ir ne paprasta tinginystė, tai ypatinga pasipriešinimo rūšis, kuri pasireškia vyrui, sudužus bendram indui (kli), ji susiformavo kaip pasekmė pirmosios nuodėmės, t. y. moteriškosios dalies įsijungimo į jį.
Moters siekis daug didesnis negu vyro, bet tai jokiu būdu neduoda teisės smerkti vyrų, kad jie neturi tokio siekio.
Esmė ta, kad visi norai, siekiai, sąlygos, įvykiai, vidiniai ir išoriniai, – viskas ateina iš viršaus, iš Kūrėjo. Dėl to, jeigu žmogus yra tokios būsenos, kuomet išskyrus futbolą ir alų jo niekas nedomina, neturime jo mažiau gerbti negu žmogaus, kuris visomis jėgomis dirba kabaloje.
Dėl to, kad ir viena, ir kita duodama iš viršaus Kūrėjo. Jeigu Kūrėjas duotų šitam futbolo fanui tokį patį norą, kaip žmogui, siekiančiam kabalos, tai dar neaišku, kaip jis su tuo susitvarkytų ir realizuotų, – gali būti, daug geriau. Neturime teisės imtis atsakomybės teisti ir kaip nors rūšiuoti žmonių.
Būtina viską, kas vyksta, sieti su Kūrėju! Dėl to turime su visais elgtis vienodai. Kitaip primaišome savo egoizmo ir imamės perdaryti žmogų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyro ir moters dvasinis kelias

Paliepus ar pasirinkus

Kur prasideda laisvė

Komentarų nėra

Kabalos mokslas: begalinio malonumo patentas

Dvasinis darbas, Kabala

Kabalos mokslas įteikia žmogui begalinio malonumo patentą. Juk kūrinijos priežastis – suteikti kūriniams nesibaigiantį malonumą, kaip pasakyta: „Kūrėjas sukūrė pasaulį, kad jo kūriniai mėgautųsi.“ Tačiau pirmiausiai reikia atlikti darbą, o po to mėgautis.
Iš tiesų, kai tik žmogus susipažįsta su šiuo mokslu, jis iš karto turi suprasti, kad tai ne tik mokslas, bet ir priemonė gauti malonumą.
Tai skamba egoistiškai. Tačiau žmogus, savo egoizmo padedamas, gali prisikasti iki aukso grynuolių, kurie yra jo viduje: jo siela, o joje – Kūrėjas ir, galų gale, amžinas malonumas, amžinas gyvenimas, egzistavimas be jokių rėmų.
Tačiau tai yra įmanoma, tik jei žmogus turi tikrai gero, sveiko egoizmo ir visada siekia šio tikslo, nė už ką jo nemeta.
Iš pradžių žmogus nesupranta, koks egoizmas slepiasi jame ir ką reiškia su juo dirbti, kas yra Aukštesnioji šviesa ir kaip reikia ją pritraukti sau, kad ji padalintų jį į egoistą ir altruistą, į davimą ir gavimą. Tai nėra lengva.
Viskas priklauso nuo žmogaus atkaklumo. Jei jo noras tikrai rimtas, tai žmogus pasieks tikslą.

Iš 2016 m. rugpjūčio 28 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsime priversti tapti altruistais

Begalinis malonumas vietoj „juodojo penktadienio“

Amžinas malonumas

Komentarų nėra

Ar galima išvengti kančių?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Valios laisvė

Klausimas. Galvojant apie patį baisiausią scenarijų, ar po trečiojo ar ketvirtojo pasaulinio karo išlikę milijonai žmonių nejaus kančių ir egoizmas vėl sumažės iki to lygmens, kuris buvo prieš 6000 metų?
Atsakymas. Ne. Egoizmas pereina iš kartos į kartą, ir kančios – taip pat. Iš esmės jūs klausiate: jei mes šiandieną jaustume tas kančias, kurias išgyvena žmonės per baisias suirutes – uraganų, vulkanų išsiveržimo, atominių bombų sprogimo metu, tai turėtume galimybę teisingai pasirinkti kelią?
Tai netinkamas klausimas, nes tokiu atveju kelias nepasirenkamas, tokiu atveju žmogus tiesiog kenčia. Tai ne pasirinkimas. Gamta taip nedaro. Ji nori, kad žmogus sąmoningai pasirinktų naują vystymosi pakopą. Kitaip tai – ne pasirinkimas.
Perėjimas nuo negyvojo lygmens į augalinį, nuo augalinio į gyvūninį vyksta, patiriant gamtos smūgius. Mūsų pasaulio žmogus – to paties veiksmo rezultatas. Tačiau dabar turime pakilti visiškai kitu būdu, todėl ir ateina ši metodika, vadinama kabalos mokslu.
Dabar turime sąmoningai pakilti į kitą lygmenį – tai labai svarbus atskaitos taškas. Nes po negyvojo, augalinio ir gyvūninio vystymosi būvio, kuriam šiandieną priklausome, mumyse yra prielaida suvokimui, kad galime pakilti virš savojo aš.
Mes esame tarpiniame būvyje. Tarkime, tarp negyvojo ir augalinio lygmens yra koralai, tarp augalinio ir gyvūninio – „žemės šuo“, o tarp gyvūninio ir žmogaus – beždžionė. Taip ir tarp mūsų pasaulio žmogaus ir žmogaus iš aukštesniojo pasaulio egzistuoja kabalistas.
Kabalistas – tai tas, kuris turi gyvūninių šio pasaulio savybių, kita vertus, jis jau turi ir kitos pakopos savybių. Būdamas tokioje tarpinėje būsenoje jis kyla į viršų.
Toks kilimas vyksta ne veikiant instinktyvioms gamtos jėgoms, o sąmoningai.
Todėl mes tiek mokomės apie valios laisvę, apie tai, kaip turime elgtis grupėje, kurti tam tikrą būseną savyje ir aplink save, kad būtų įmanoma keistis.
Mes tarsi patys išstumiame save iš egoizmo ir pakeliame į naują lygmenį, kur mumyse pasireiškia gėrio jėga, priešinga egoizmui.
Taip egzistuosime dviejose jėgose: neigiamoje – egoistinėje ir teigiamoje – altruistinėje. Altruistinės jėgos mūsų pasaulio prigimtyje nėra, todėl turime ją pritraukti. Ir tada egzistuosime tų jėgų ryšyje ir pusiausvyroje. Tai bus mūsų būsimasis būvis, vadinamoji vidurinioji linija.
Aš tikiuosi, kad sąmoningai panaudosime valios laisvę, rasime tinkamą sprendimą ir pasieksime tokią būseną be pasaulinių karų.
Klausimas. Jei mes pasirinksime tinkamai, tai išvengsime apokalipsės ir kataklizmų?
Atsakymas. Jei nors maža žmonijos dalis suvoks, kad vienintelis kelias išvengti kataklizmų – tai laikytis kabalos mokslo metodikos. Juk kitos išeities nėra. Reikia tiesiog suvokti ir save supurtyti.
Klausimas. Kokia prasmė smūgiuoti žmonijai, jei tai nieko nekeičia?
Atsakymas. Susikaupusios kančios žmoniją atveda į būseną, kada ji vis tiek pradeda galvoti, ką daryti, t. y. papildomos kančios subalansuoja žmogiškąjį egoizmą.
Tarkim, vaikas nenori eiti į mokyklą – jam pradeda riboti malonumus: atima kamuolį, vėliau – dviratį, elektroninius žaidimus, kol jam nieko nelieka, kaip tik eiti į mokyklą.
Tačiau ir čia yra valios laisvė – galimybė rinktis. Mes visada esam riboti – negalima sakyti, kad pasirinkimas galimas, tik esant neribotai laisvei.
Tokiu būdu galime pasirinkti ir dvasingumą – tarp apdovanojimo ir baudimo. Todėl būtina suprasti visas sąlygas ir aplinkybes, kurios mus veda prie laisvės. Laisvė – tai ypatinga būsena, pasiekiama tam tikruose rėmuose.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvengti karinių konfliktų

Kančių mažinimo formulė, 1 d.

Kančių mažinimo formulė, 2 d.

Komentarų nėra

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kur iškeliauja žmogaus siela po mirties?
Atsakymas. Po mirties siela niekur neiškeliauja, nes žmoguje jos nėra!
Komentaras. Bet žmonės dažnai sako: „Skauda sielą“.
Atsakymas. Paprastai tai reiškia, kad graužia liūdesys, bloga nuotaika. Ir gyvūnai patiria tokias būsenas. Tai tiesiog gyvūninė siela.
Jei turite omenyje fiziologines ir psichologines žmogaus būsenas, tai jos tikrai lydi mūsų kūną, ir kai jis miršta, visa tai dingsta. Bet iš esmės visa tai – vienos rūšies materijos perėjimas į kitą, pagal energijos, materijos, entropijos išsaugojimo dėsnį. Taigi nereikia jaudintis – niekas, niekur nedingsta, o tiesiog pereina iš vienos formos į kitą.
Taip ir žmogus. Jeigu gyvenant šiame pasaulyje jame vyksta tam tikri vidiniai pasikeitimai, tai jis pradeda jausti, kad egzistuoja kitoje būsenoje, kitoje plotmėje. Tai vadinama „persikėlimu iš vieno pasaulio į kitą“. Ir tai padaryti leidžia kabalos mokslo išmintis.
Manoma, kad kai šio pasaulio žmogaus kūnas miršta, jo siela kažkur dingsta. Tačiau tai ne siela, o gyvybinė mūsų organizmo jėga, kuri lieka egzistuoti, tačiau dvasiniu pavidalu, vadinamojo rešimo (dvasinis genas) pavidalu ir vėliau pereina į kitą fizinį kūną, kuris vystosi pagal duotą rešimo.
Šis dvasinis parametras apibrėžia kūno savybes, nes kūnas turi užduotį visiškai atitikti savo sielą ir tas vystymosi pakopas, kurias ji turi pereiti.
Dvasinį geną turi kiekvienas, ir ne tik žmogus, bet  ir kiekvienas kūrinys: negyvasis, augalinis, gyvūninis. Bet tai tik dvasinis įrašas (rešimo).
Vėliau iš šio informacinio dvasinio įrašo taško gali arba išsivystyti, arba ne dvasinė būsena – siela. Tai jau priklauso nuo žmogaus, kaip jis save realizuos.
Tuo tarpu nelaikoma, kad mūsų kūnas dėl kažko savarankiškai egzistuoja. Jame nėra nieko vertingo, išskyrus tai, kad jis turi prisidėti prie sielos vystymosi.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Kas lieka žmogui mirus?

Komentarų nėra

Chroniško nuovargio sindromas

Egoizmo vystymasis, Sveikata

Komentaras. Yra tokia sąvoka kaip „chroniško nuovargio sindromas“. Mokslininkai teigia, kad tai panašu į diapauzę. Diapauzė – tai būsena, kurioje atsiduria gyvūnai, kai susiklosto nepalankios gyventi aplinkos sąlygos. Sulėtėja jų metabolizmas, kad išgyventų sąlygomis, kurios kitaip būtų mirtinos.
Atsakymas. Tai apsauginė egoizmo reakcija, kai jis negauna užpildymo, malonumo, todėl apsisaugo nuo kančios.
Žmonija vystosi, vystosi jos egoizmas, ir jis nesugebės savęs užliūliuoti. Ateis laikas, kai žmogus pasipurtys ir pasakys: „Aš privalau atskleisti gyvenimo tikslą, gyvenimo paslaptį, dėl ko mes egzistuojame. Negali būti, kad tik tam, kad miegotume“.
Būtent tai ir pažadins žmogų. Juk miegas tolygus mirčiai, tai šešiasdešimtoji mirties dalis, tik žmogus dar turi galimybę atsibusti ir kažką nuveikti. Ir jis pasinaudos šia galimybe.
Tai natūralus žmogaus vystymosi laikotarpis, kai jis nori į viską užmerkti akis, nes neturi sprendimo. Bet ateis kitas laikas, kai augantis egoizmas privers mus atsibusti ir pamatyti sprendimą.
Klausimas. Jūs norite pažadinti žmogų?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu. Aš tik ruošiu medžiagą tai akimirkai, kai jis pats atsibus. Viskas turi vykti natūraliai, gamtai paliepus.

Iš 2016 m. gegužės 5 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svajoti numirti

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Komentarų nėra

Absoliutus tikėjimas

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda, Kūnas ir siela

Klausimas. Ar gali pailgėti gyvenimas fiziniame kūne, jei studijuoji kabalos mokslą ir jaudiniesi, kad šiame gyvenime nespėsi pasieksi dvasinio tobulumo?
Atsakymas. Jūs visiškai neturite tikėjimo. Pirmiausiai turite atsipalaiduoti.
Jeigu esu Kūrėjo valioje ir be Jo nėra jokios kitos jėgos ir Jis yra absoliučiai Geras, Darantis gerą, tai nėra ko klausti savęs tokių dalykų, kaip: kas bus su manimi po minutės, aš ką nors pasieksiu ar ne. Sąlyga „nėra nieko išskyrus Jį“ ir Jo absoliutus gerumas panaikina man visus egoistinius klausimus.
Lieka vienintelis klausimas: kaip aš galiu tapti jo kompanionu, padėjėju, laiduotoju, kad galėčiau įgyvendinti Jo norus pasaulyje, kuriame dabar egzistuoju. Aš prašau tik vieno: kad Jis padiktuotų savo norus, o aš paskleisiu juos visai žmonijai. Tai kabalisto ar, jei norite, pranašo pareiga.
Klausimas. Vadinasi kabalistas negali paprašyti sveikatos sau ir artimiesiems?
Atsakymas. Gali, jei tai būtina. Nors kam prašyti, jei viską davė Kūrėjas? Tačiau, jei Jis padarė tai dėl to, kad tu Jo paprašytum, tada – prašyk. Kitaip tariant, žmogus turi išsiaiškinti ir suvokti, dėl ko visa tai vyksta.
Žinoma, reikia prašyti, tačiau nenusiristi iki mūsų pasaulio žmogaus lygio, nes prašymas turi būti dėl šviesos ir išsitaisymo.

Iš 2016 m. gegužės 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – ketinimas

Ieškokite Kūrėjo ten, kur Jis yra

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Komentarų nėra

Dėl ko mes vis labiau nepakantūs

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Nuomonė. Antipatijos laipsnis oponentams auga kiekvieną dieną, ir kuo labiau žmogus išsilavinęs, tuo nepriimtiniau ir radikaliau jis reaguoja į svetimą nuomonę.
Dauguma tiek Respublikonų, tiek Demokratų partijų šalininkų aprašo priešingą stovyklą išskirtinai neigiamai.
Kur tokio nepakantumo priežastis? Niekas tiksliai nežino, kas sukelia tokį efektą. Omeny turimas žmogaus įsitikinimas, kad jis geriau supranta kitų žmonių mąstymo logiką, negu jie supranta jo paties. Vienos grupės nariai ne tik teigia, kad mato kitų grupių logiką kiaurai, – jie tikri, kad priešinga kryptimi šis procesas neveikia.
Jie taip pat užtikrinti, kad jų atliekama asmeninių požiūrių analizė nepriekaištinga. Galiausiai  yra ir vadinamasis melagingas koncensusas: žmonės mano, kad bet kuris sveikai mąstantis žmogus, žinantis tai, ką žino jie, paprasčiausiai negali nesutikti su jų požiūriu.
Panašūs išankstiniai nusiteikimai atveda prie to, kad žmonės tampa neimlūs faktams, nepasitikintys ir priešiškai nusiteikę savo politinių oponentų atžvilgiu.
Komentaras. Šio augimo priežastis – asmeninio, šeiminio, bendruomeninio, valstybinio ir visuotinio egoizmo augimas. Pastaruoju metu jis nustojo augti ir pradėjo ,,trauktis“, kas daro jį priešingą mums, individualistams.
T. y. anksčiau jis padėjo mums augti, pastūmėdamas asmenybės augimui, o šiandien jis verčia mus jungtis, bet tai prieštarauja mūsų asmenybiniam egoizmui – juk jungdamiesi į bendruomenes ir grupes turime atsižadėti  savo asmeninio egoizmo.
Čia ir pasireiškia dabartinė krizė, kuomet netgi egoistiškai nesugebame sukurti tarpusavio sąjungos, netgi dėl išsigelbėjimo kaip ES.
Galiausiai viskas pasaulyje užges, visa pasaulinė prekyba, ekonominės ir bankinės operacijos, pradės byrėti šeimos, irti sąjungos, ir taip tęsis iki pat 3-iojo Pasaulinio karo arba kol tautos nesuvoks, nepajus iš savo kančios vidaus, kad reikia ,,eiti į Jeruzalę“ – ten ir tik ten yra teisingo susijungimo metodika.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neribotas egoizmo limitas

Išeiti iš savimeilės kelio

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »