Klausimas. Ar mokytojas turi laisvę mokinio atžvilgiu?
Atsakymas. Ne. Jokios.
Klausimas. Kuo apribotas mokytojas mokinio atžvilgiu?
Atsakymas. Viskuo! Mokytojas turi atvesti mokinį, kad šis realizuotų savo dvasinį kelią. Ir čia negali būti jokių sprendimų. Tas dvasinis pagrindas, kuris yra mokinyje, turi būti realizuotas, ir mokytojas turi tai atlikti.
Tai yra jo aukštesnioji misija, savo panašumo į Kūrėją realizavimas. Tuo jis yra Kūrėjo bendrininkas. Būtent čia ir yra jo laisvė.
Klausimas. Ar tai palieka kokią nors laisvę mokiniui?
Atsakymas. Žinoma. Jo darbas – suteikti mokiniui visišką laisvę ir nukreipti jį taip, kad jis ją tinkamai realizuotų.
#256542

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi viena idėja

Mokytojo ryšys su mokiniu

Mokytojas ir mokinys

Klausimas. Jei viskas nulemta iš anksto, netgi tai, kad ką nors pasirinkę daugiau ar mažiau kentėsime, tai kam reikalinga kabala?
Atsakymas. Kabalos reikia, kad pakiltume aukščiau savo egoizmo į tą būseną, kur niekam nepaklusime.
Egoizmas pavergia mus, ir todėl mūsų studijuojamas mokslas vadinamas „kabalos mokslu“ – mokslu apie tai, kad esame savo egoizmo vergovėje, o pakilę virš jo jausime laisvę.
#256536

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebūti norų vergu

Būti Kūrėjo vergu – tikroji laisvė?

Laisvė ar tik laisvės iliuzija

Klausimas. Ar teisingai suprantu, kad mūsų pasaulyje laisviausi – vaikai, kol juos imame auklėti? Jiems nesvarbu, kuo apsirengti, kaip valgyti. Ar teisingai suprantu, kad mums reikia iš jų imti pavyzdį ir studijuoti aukščiausią mokslą – kabalą: mylėti vieni kitus, šokti ir dainuoti, džiaugtis it vaikai?
Atsakymas. Vaikai yra visiškai priklausomi nuo savo norų ir ketinimų. O laisvė, kurią jie jaučia, – tai menama laisvė. Iš tikrųjų jie nežino, kad yra nelaisvi, kad aklai paklūsta savo norams ir instinktams.
Vos tik imi juos riboti ar sakai, kad jie turi riboti save, jie iškart ima stipriai priešintis, verkia. Tad vaikai – ne pavyzdys.
#256533

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Valios laisvė – tai laisvė nuo savo egoizmo. Vadinasi, būti Kūrėjo vergu – tai tikroji laisvė?
Atsakymas. Problema ta, kad Kūrėją siejame su kuo nors egzistuojančiu, kuo nors konkrečiu. Mes manome, kad tai tam tikra asmenybė, kad jei ne aš ką nors darau, vadinasi Jis. Ir tai nėra teisinga, nes Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė.
O būti davimo ir meilės savybės vergu – reiškia būti visiškai laisvam. Deja, mūsų pasaulyje nėra tokių žodžių, kurie mūsų su kuo nors nesusietų.
#256375

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kūrėjo vergas”

Kelias į aukštesniąją pakopą

Laisvas vergas

Klausimas. Atskleisti, kad nesu laisvas – tai jau pirmas žingsnis laisvės link?
Atsakymas. Taip.
Klausimas. Kitaip tariant, žmogui kyla klausimas, kodėl nesu laisvas?
Atsakymas. Žinoma, ir tuomet prasideda paieškos.
Žmogus ateina į kabalą, nes jaučiasi pavergtas savo prigimties. Galbūt jis to nesupranta, tačiau iš principo tokia yra jo būsena.
#256198

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į nubrėžtą tikslą

Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi

Laisvė – siekiant Kūrėjo lygmens

Klausimas. Tai, ką mes, žmonės, šiandien gauname, visa tai – nekontroliuojami procesai? Manyje yra noras gauti, kuris ateina iš išorės, aš net nežinau, iš kur man kyla mintys ir norai. T. y. aš neturiu jokios pasirinkimo laisvės?
Atsakymas. Natūralu.
Komentaras. O vėliau mes turime įgyti jėgą, kuri neleidžia gauti, kontroliuoja mano norus. Ji vadinasi „ekranas“.
Atsakymas. Gebėjimą kontroliuoti save suteikia ypatingas veiksmas, kai galiu atsiriboti nuo Kūrėjo, nutraukti tiesioginį ryšį su Juo, nutraukti Jo nurodymus, kuriuos aš instinktyviai vykdžiau. Aš manau, kad dabar to negaliu padaryti. Aš darau tokį veiksmą, kuris vadinasi „apribojimas“ (cimcum), juo tarsi atkertu save nuo Kūrėjo.
Ir tik tiek, kiek galiu susilieti su Jo veiksmais, juos vykdyti, vadovaudamasis noru būti panašus į Jį, – tik tiek aš galiu gauti. T. y., kaip Jis duoda, aš taip gaunu, ir nieko negaliu padaryti, aš vis tiek esu gaunantis, tačiau mano gavimas įgauna visai kitą formą, kai aš nusprendžiu, kad man to reikia tam, kad tapčiau panašus į Kūrėją.
Jei Kūrėjas duoda, skleidžia iš Savęs, tai aš duodu jam tuo, kad aš po apribojimo atveriu save tam tikru būdu ir gaunu iš Jo malonumą aiškiai suprasdamas, kad tai darau būtent norėdamas suteikti malonumą Jam. T. y. iš esmės – prieš savo valią.
Klausimas. Vadinasi, aš slepiu Kūrėjo šviesą, t. y. malonumą nuo savo noro gauti.
Šviesa pastovi, kaip saulė, ji visada veikia, duoda. Ir jei aš turiu ekraną, galimybę, kontroliuoti šviesos srautą, tai aš ją slepiu nuo savo noro gauti. Tai ir yra sąmoningas Kūrėjo atskleidimas?
Atsakymas. Taip, o vėliau, kai aš save atveriu, tai jau vadinama sąmoningu šviesos gavimu arba ypatingu ryšiu su Kūrėju.
#248163

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Kelias į galutinę būseną

Atskleisti Kūrėją ne dėl savęs

Visas mūsų pasaulis – tai negyvoji, augalinė, gyvūninė ir ypač žmogiška prigimtis – vienas gryniausias egoizmas.
Kiekvienas gamtos elementas ir visų jų vienijimasis į gyvus ar negyvus, augalinius, gyvūninius organizmus veikia vienu principu: kaip galima daugiau įsisavinti tai, kas man naudinga, ir pašalinti tai, kas man netinka, neteisinga, negera. Tai grynas egoizmas, sveika gamtos programa, kuri mus valdo.
Kiek mes galime tai valdyti? Praktiškai negalime. Mes esame marionetės. Kiekviename iš mūsų yra egoistinė programa, pagal kurią mes veikiame.
Mums atrodo, kad mes veikiame savarankiškai, o iš tiesų mus valdo gamtos jėga. Ji mus sukioja kairėn ir dešinėn, kur nori ir kaip nori, – mes vykdome jos programą, net neįsivaizduodami, kad esame jos valioje. Mes egzistuojame egoistinėje prigimtyje, kaip visiškai valdomi elementai.
Kai žmogui kyla klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“, tai gamtoje tarsi kyla kažkoks prieštaravimas, klaida. Kaip gali būti, kad visiškai valdomas žmogus staiga klausia: „Kas aš? Dėl ko gyvenu, kodėl?“
Pati gamta iškelia mums tokį klausimą, duoda mums kažkokią valios laisvę, kad klausinėtume apie save, savo likimą: „Kam? Kaip?“.
Tai nelengva. Tokie klausimai kyla ne visiems. Tačiau mūsų egoistinio vystymosi procese vis daugiau žmonių pradeda apie tai klausinėti.
Iš principo, tai vienintelis klausimas, kurį gamta iškelia mums, kad mes susidomėtume savo veiksmų, vystymosi, gyvenimo programa: „Kam? Kodėl? Ką mes veikiame? Ar mes veikiame instinktyviai, ar kažkokiu būdu galime keisti savo elgseną arba vertinti ją kritiškai, iš kur atsiranda šios mintys?“
Nuo to momento žmogus tampa žmogumi. Ir tada stengiasi suvokti, kad jis valdomas, kad jis nenori to, ką jam skyrė jo prigimtis, kad tai kenksminga, bloga, reikia su tuo kažką daryti ir t. t. Žmogaus dvasinis vystymasis prasideda nuo klausimo: „Dėl ko man gyventi? Kodėl aš gyvenu?“
Atrodo, kad tai depresyvus klausimas, o iš tiesų jis labai reikalingas, nes būtent iš tokios būsenos žmogus pradeda tyrinėti: „Kas mane valdo? Kodėl? Kam? Sutinku aš su tuo ar ne? Aš noriu atskleisti mano valdymo šaltinį. Aš su juo nesutinku, aš noriu veikti ir gyventi kitaip. Aš noriu pakilti virš valdymo šaltinio, aukščiau šios jėgos. Aš nesutinku, kad mane išnaudoja.“
Kai žmogus pradeda save tyrinėti, jis atranda teisingų knygų. Paprastai jos būna susijusios su kabalos mokslu. Kartais, pradžioje, pasitaiko knygų apie psichologiją. Tačiau, jei gilinasi toliau, jis atranda kabalą.
Ir tada jam darosi aišku, kad jį valdo aukštesnė jėga – Gamta arba Kūrėjas, kas yra vienas ir tas pats. Jis stengiasi išsiaiškinti, kur jį veda, dėl ko jis egzistuoja, kaip jį valdo.
Jis pradeda suprasti, kad jį valdo dvi jėgos: teigiama ir neigiama, o jis pats yra neutralus. Net jam būdingas egoizmas, noras mėgautis – tai irgi ne jo, – jis nuleistas iš viršaus.
Taigi, jis yra absoliučiai neutralus kūnas, kurį iš vienos pusės veikia egoistinė jėga, o iš kitos – galimai altruistinė jėga.
Žmogus pradeda save tyrinėti.
Neigiamą, egoistinę, jėgą, kuri visuose gamtos objektuose, taip pat ir žmoguje viską sugeria, gauna, naudoja, mes vadiname moteriška jėga. O teigiamą, duodančią, užpildančią jėgą vadiname vyriška, Kūrėju. Gamta mus dalija į dvi dalis.
Tačiau tai neturi nieko bendra su mūsų pasaulio vyrais ir moterimis. Čia mes vienodai egoistiški. Mus veikia praktiškai tik viena neigiama jėga, o teigiama reikalinga tik tam, kad išvystyti dar didesnę mūsų neigiamą jėgą.
Klausimas. Klausimas apie gyvenimo prasmę – tai moteriškas klausimas?
Atsakymas. Ne. Kai tuštuma žmoguje pasiekia tam tikrą būseną, ir jis supranta, kad jo gyvenimas bereikšmis, jis teatlieka mechaninius veiksmus, tada jis pradeda klausinėti: „Kam ir kodėl?“ Ir nors veiksmus sukelia neigiama jėga, jie jau priklauso teigiamai.
Žmoguje pradeda kalbėti Kūrėjo dalelė, davimo savybė. Jam jau kyla prieštaravimas tarp dviejų jėgų.

Tęsime.
#247105

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Per visą mano sąmoningą gyvenimą – laisvė man visuomet buvo svarbi. Daug ką aukojau dėl asmeninės laisvės, tačiau pernai supratau, kad esu laisvės vergovėje. Kur riba tarp laisvės ir vergystės tai laisvei?
Atsakymas. Neteisingai apibrėžiate laisvę.
Laisvė – tai pasirinkti tinkamą, nuo mūsų nepriklausantį gyvenimo tikslą, kuris mums duotas gamtos. Šis tikslas – pasiekti Kūrėjo lygmens.
Kai žmogus išnaudoja visas turimas priemones, kad pasiektų šią būseną, tuomet jis gali laikyti save laisvu.
#250421

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš laisvas?

Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi

Kaip tapti laisvam?

Laisvė visuomet traukė žmogų. Baal Sulamas rašo, kad žmonija visą savo istoriją perėjo vardan laisvės. Visi siekia laisvės.
Kaip augalas išlįsdamas iš po žemių nepakenčia spaudimo ir siekia saulės, laisvės, oro, dangaus, taip ir gyvūninis pasaulis siekia būti laisvas, atitolti nuo pavojų ir priartėti prie to, kas jam suteikia veiksmų laisvę ir įvairias galimybes.
O žmogui ši sąvoka – tai vidinė laisvė. Tiesa, mes nelabai suprantame, kas tai ir kaip išties būti laisviems, kad netaptume vergais ar zombiais. Juk šiandien mes – visiški zombiai.
Mes gi matome, kaip naudojamės telefonais, apie ką kalbame, ko klausomės, kas vyksta aplink mus pasaulyje, kaip viską vertiname. Tai tėra apgailėtinas panašumas į gyvenimą ir laisvę.
Tad kas gi laisvė? Ir kodėl ne tiesiog „laisvė“, o būtent „valios laisvė“?
Valia – tai galimybė elgtis taip, kaip nusprendžiau. Ir tik po to – nesvarbu, ką nusprendžiau, man atsiranda laisvė realizuoti savo sprendimą. Tai ir yra valios laisvė.
Iš esmės praktiškai niekur neturime valios laisvės. Kaip ji gali būti, jei aš – kūrinys tam tikrame kūne, turintis tam tikras savybes, įgūdžius, skonius, norus, siekius. Apie charakterį visai nėra ko kalbėti, nes jis man viską užgožia. Esu pasirengęs užsimerkti ir daug ko nematyti, kad tik pasitenkinčiau tuo, kas man svarbu. Bet tai juk ne laisvė, ne objektyvumas.
Tad jeigu gerai panagrinėsime, kas esą, mūsų laisvės reikalavimai per visą istoriją atrodys tiesiog juokingai. Mes, kaip maži vaikai, kurie mano, jog esame laisvi, nors iš tiesų visiškai priklausome nuo tėvų, nuo aplinkos, nuo visko.
#249750

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda valios laisvė?

Norai ir laisvė

Kaip tapti laisvam?

Klausimas. Koks tikslas Kūrėjui stebėti jau nulemtą tikrovę?
Atsakymas. Labai paprastas – kad suteiktų žmogui galimybę įgyti tikrąją valios laisvę. O tam žmogus turi pakilti virš savo esybės, virš savo prigimties – tai pirma.
Antra, jis turi pakeisti savo prigimtį Kūrėjo prigimtimi, nes laisvas tik Kūrėjas.
Ir tuomet, pakilus į tą lygmenį ir įgijus Kūrėjo savybę jis galės visą laiką matuoti save Kūrėjo atžvilgiu. Visiškai laisvo Kūrėjo lygmens pasiekimas ir yra viso mūsų darbo rezultatas.
#250338

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kūrėjo vergas”

Žaisti norimą būseną

Kaip tapti laisvam?